Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

[medziotojas]

Sniege paskendusios medžioklės


Parašė: Kostas SLIVSKIS
18 sausio, 2023
laikrastisplunge.lt



Taip nutiko, kad 2022 metų gruodį dėl gausybės informacijos gamtos puslapio laikraštyje „Plungė“ nebuvo – jis atidėtas kitų metų sausiui, tad šio puslapio skaitytojų atsiprašome.



Seniai bebuvo tokia žiema. Dar lapkričio viduryje atsirado sniego paklotė ir ji vis storėjo. Galiausiai įpusėjus gruodžiui daug kur keliai tapo neišvažiuojami, o miestuose sustumdyto sniego jau buvo kalnai ir kai kuriose gatvėse važiuodamas automobiliu nebegalėjai prasilenkti. Tačiau atėjo Naujieji ir sniego beveik neliko – pliusinė temperatūra ir lietus jį sunaikino.
Medžiotojai net buvo prakalbę, jog laikas nutraukti medžiokles su varovais ir jas pabaigti numatytomis kalėdinėmis ar kokiomis kitomis kilnesnėmis medžioklėmis, į kurias jau pakviesti svečiai. Būtent tokią medžioklę įsibėgėjus gruodžiui surengė „Karklėnų“ būrelis. Į ją buvo pakviesti būrelio narių draugai.
Medžioklėje dalyvavo net 44 medžiotojai. Jai vadovavo Vidmantas Bražinskas. Medžioklės vėliavą pakėlė seniausias medžiotojas Adomas Simonavičius. Vis aidėjo medžioklės ragas.


Medžioklė pavyko – paguldytos šešios tauriųjų elnių patelės arba jaunikliai. Po elnę patiesė Vytautas Ukanis (Mažeikiai), Martynas Grikpedis (Mažeikiai), Tautvydas Salys („Karklėnų“ MK), Edmundas Samulionis („Karklėnų“ MK). Geriausiu dienos medžiotoju pripažintas Arvydas Mikalauskas („Žemaitijos“ MK), o karaliumi – irgi sumedžiojęs elnių patelę Alvydas Stankevičius („Stumbro“ MB).
Kalėdinei medžioklei, kuri vyko gruodžio 17 dieną, labai ruošėsi „Kontaučių“ klubas, o ypač jos vadovas Mindaugas Preibys (kuris yra ir klubo vadovas).
Po medžioklės svečiams įteikti prizai. Prizu apdovanotas medžioklės karalius ir kiti pasižymėję medžiotojai.
Tai, kad buldozeriu vadovo lėšomis buvo nustumdytas sniegas prie medžiotojų namelio, dar suprantama, bet jau tikrai sunku įsivaizduoti, jog medžioklės vietoje buvo nuvalyti vietos keliukai ir net prieigos prie bokštelių, kad medžiotojams nereikėtų iki kelių sniege klampoti į numerio vietą. Nustumdytas sniegas ir paruošta aikštelė mašinoms, paruošta vieta virti medžioklinę sriubą. Tuo itin stebėjosi svečiai.


Jau nemažai metų tą sriubą klube verda Antanas Gricius su savo bendrakursiu iš Alytaus Irmantu Vaickelioniu, ir nebūna nė vieno, ragavusio šį patiekalą, kad negirtų virėjų.
Suprantama, kiekvienam medžiotojui svarbiausia, kad būtų taiklus šūvis. Medžioklės karaliumi tapo neeilinį taiklumą parodęs Egidijus Bundauskas („Žemaitijos“ MK). Jis vieną po kito patiesė du šernus, o prieš tai dar ir kiškį. Laputę sumedžiojo Arūnas Garbenčius, o šerną – Arnas Šapalas. Taigi net sniegingi miškai nesutrukdė, kad medžioklė būtų sėkminga.

[medziotojas]

Trečios kartos medžiotoja



Parašė: Kostas SLIVSKIS
19 sausio, 2023
laikrastisplunge.lt



Šiandien nieko nestebina, kad vis daugiau moterų, merginų užsikabina ant peties šautuvą ir patraukia žvėrių takais. Kai 2011 metais rašiau knygą „Moteris ir šautuvas“, Lietuvoje medžiojančių dailiosios lyties atstovių buvo apie 300, o dabar (nepatikslintais duomenimis) – jau per pusę tūkstančio. Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugijoje jų yra dešimt. Pernai išlaikė egzaminą ir teisėta medžiotoja tapo devyniolikmetė Kamilė Vaičekauskaitė.

Mergina yra baigusi Plungės „Saulės“ gimnaziją. Dar mokykloje sužibėjo kaip šachmatininkė – dešimtmečių grupėje tapo Lietuvos čempione. Neabejoju, kad šioje srityje ji galėjo pasiekti itin aukštą lygį. Ir jau visai netikėta buvo tai, kad 2017-aisiais savo svorio kategorijoje tapo Lietuvos dziudo čempione.
Tačiau nuo sporto Kamilė nutolo, vis dažniau ją traukė gamta. Puikiai mergina pasirodė 2021 metų rajoninėse kombinuotojo šaudymo varžybose. Moterų grupėje ne kartą lipo ant garbės pakylos, o tarp klubo komandos narių buvo antroji.
Būdama keliolikos metų „Kontaučių“ medžiotojų klube K. Vaičekauskaitė tapo viena iš geriausių varovų, ir ne bet kokia, o puikiai išmanančia, kaip orientuotis miške, žinančia, kokioje miško vietoje dažniausiai gali pamatyti žvėrį ir kaip jį išvyti į medžiotojų liniją.


Šiuo metu mergina studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete kinologiją, tad neatsitiktinai įsigijo vokiečių spanielių veislės kalaitę, kurią pavadino Dona, ir neabejotinai ją išmokys medžioklės meno.
„Aš esu trečios kartos medžiotoja. Medžiojo mano senelis, bet dėl amžiaus ir pristojusių ligų atsisakė šio pomėgio. Susitikus visi mūsų pokalbiai greitai pasisuka apie medžioklę. Medžioja mano tėtis, dėdė ir dar pusbrolis.
Medžioklė sužavėjo nuolatiniu buvimu gamtoje, matomais žvėrimis. Ypač žavi taurieji elniai, kurių tikrai yra padaugėję, ir beveik nėra medžioklės, kad jų neišvysčiau. Tai palieka didžiulį įspūdį.
Mūsų medžioklės plotuose tikrai gausu įvairių žvėrių, ir tai neabejotinai klubo narių nuopelnas, nes žvėrys papildomai maitinami ir saikingai medžiojami. Jau tiek metų esu tarp medžiotojų ir neteko matyti, kad būtų patiestas neleistinas žvėris.


Be jokios abejonės, mane tapti medžiotoja paskatino artimieji. Aš nuo vaikystės tiek istorijų apie medžioklę prisiklausiau, kad savaime tas pomėgis patraukė“, – apie medžioklės kelio pradžią pasakojo K. Vaičekauskaitė.
Kamilė pirmiausia nori sumedžioti taurųjį elnią, ir tai būsianti itin garbinga pradžia. Bet čia medžioklė ir nežinia, koks šūvis bus sėkmingas.
Paklausta, kaip vertina dabartines medžiokles, mergina sakė, jog daug ką gadina medžioklės įstatymų daugėjimas, įvairios nuorodos medžiotojams. Ji yra įsitikinusi, jog būtent medžioklės reguliuoja žvėrių skaičių ir medžiotojai patys žino, kokių žvėrių medžiokles pristabdyti, o kokių patiesti daugiau.
Neabejingas medžioklei ir Kamilės draugas plungiškis Rokas, kuris dabar tarnauja kariuomenėje. Vaikinas neseniai tapo varovu. Medžiotojai jį šiltai priėmė – iškart pamatė, jog yra sumanus ir nevengiantis jokio darbo, o medžioklėje jo tikrai yra – ypač kai reikia išdarinėti sumedžiotus žvėris.


Belieka šiems jauniems žmonėms palinkėti kuo daugiau būti gamtoje, ją puoselėti ir gerbti kiekvieną gyvą padarą.

[medziotojas]

Senelio pėdomis



Parašė: Kostas SLIVSKIS
19 sausio, 2023
up.lt



Aštuntą kartą Stanislovo Mikašausko anūkai Šarūnas ir Tadas savo seneliui atminti surengė medžioklę, kuri jau tapo tradicinė. Tai buvo itin kilnus medžiotojas. S. Mikašauskas (1939–2014) „Platelių“ klubui (Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugija) vadovavo 1963–1974 metais, o dar po pertraukos – 1981–1987 metais.



Daugelio pažinojusiųjų nuomone, tai buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Gražu, kad jauniems medžiotojams plateliškiams Šarūnui ir Tadui atėjo mintis kasmet rengti medžioklę savo senelio atminimui. Tik kokie jie jaunieji – Šarūnas jau nemažai metų yra „Platelių“ klubo vadovas. Savo vietą medžiokliniame gyvenime turi ir Tadas, kuris irgi priklauso tam pačiam kolektyvui ir, kaip patikino klubo nariai, yra dešinioji Šarūno ranka.
Medžioklei, vykusiai šių metų sausio pirmą savaitgalį, vadovavo Šarūnas. Ragą, skelbiantį jos pradžią, pūtė keturiolikmetis Jonukas Šečkus. Vėliavą pakėlė daugkartinis šios medžioklės dalyvis Jonas Šečkus, kuris yra rago pūtiko Jonuko senelis.
Medžioklės vadovas išsirikiavusiems medžiotojams, o jų buvo ne tik vietinių, bet ir iš Šiaulių, Anykščių, Raseinių, Klaipėdos, papasakojo apie Stanislovą ir paprašė jo atminimą pagerbti tylos minute. Kaip ir visose medžioklėse, priminta apie saugumą ir kokius žvėris galima patiesti. Medžiotojams talkino trys vokiečių spanielių (vachtelhundų) veislės šunys.


Oras buvo žvarbokas – 9 laipsniai šalčio, pūtė nemenkas vėjas. Bet, kaip sako medžiotojai, nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Įvyko trys varymai ir visuose buvo paleista nemažai šūvių. Sumedžioti du tauriųjų elnių jaunikliai ir šernas.
Taikliu šūviu elnių jauniklį patiesė „Platelių“ klubo narys Saulius Druskinis, kuris ir tapo medžioklės karaliumi. Pasižymėjo ir Š. Mikašauskas, tik jauniklis krito po kelių šūvių. Šerną paguldė svečias iš Anykščių Gražvydas Mekšėnas. Paleista šūvių į lapes, bet pataikyk karabinu į ilgauodegę…
Sumedžioti žvėrys buvo suguldyti eglišakiais išpuoštoje aikštelėje ir pagerbti. Aidėjo ragas, skelbiantis medžioklės pabaigą.
O tada vidun, į medžioklės namelį. Užvalgius puikiai su žvėriena pagamintos tirštos medžioklinės sriubos, kad atmintų šią medžioklę, kiekvienam įteikti medaliai. Paskui – apdovanojimai pasižymėjusiems.


Pabaigoje kalbą pasakė J. Šečkus: „Stanislovas visada mums buvo autoritetas. Medžiotojai jį itin gerbė, nes buvo labai sąžiningas. Jis buvo taiklus medžiotojas, retai kada prašaudavo pro šalį.“

[medziotojas]

Skelbiama, kas Lietuvoje vyksta su bebrais



2023-02-20
Aut. teisės: www.technologijos.lt

Stambiausių Lietuvos graužikų bebrų gebėjimas meistriškai ręsti vandens užtvankas ar per kelias minutes be papildomų instrumentų išversti brandų medį, vienus piktina, kitus žavi, tačiau abejingų tikrai nepalieka. Laukinės faunos žinovas, medžioklėtyros specialistas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) lektorius dr. Artūras Kibiša apie bebrus taip pat turi savo nuomonę: šie unikalūs žvėreliai yra neatsiejama Lietuvos ekosistemos dalis, o atsakomybė nustatyti bebrų išplitimo ribas ir jų gausą tenka žmogui. Dėl išskirtinio gyvenimo būdo bebrai yra ir svarbus mokslinių tyrimų objektas, atskleidžiantis šalies vandens telkinių ekologinę būklę.


Žalą atsveria ekosistemos turtinimas


„Gyvūnus skirstyti į naudingus ar žalingus – praeities nuostata. Šiuo metu teigiame, kad gamtoje visi jos nariai yra vienodai svarbūs ir reikalingi. Ir bebrai ne išimtis, tačiau žmogaus užduotis išlaikyti optimalų jų skaičių, nesvyruojantį nei į vieną, nei į kitą pusę. Efektyviausias šios populiacijos valdymo įrankis yra atsakinga medžioklė.

Bebrai iš tiesų nugraužia medžius, patvenkia miško plotus ir dėl to miškų ūkio patiriama žala per metus skaičiuojama tūkstančiais kubinių metrų prarastos medienos. Be to, jie užtvindo laukus ir gadina ūkininkų pasėlius. Tačiau tuo pačiu metu bebrų patvenktuose vandens telkiniuose daugėja augalų ir gyvūnų rūšių, pastebime vis daugiau tokiose teritorijose apsistojančių paukščių, o pačios užtvankos tarnauja kaip filtras, sulaikantis iš laukų į paviršinius vandenis patenkančius kenksmingų medžiagų likučius“, – teigia VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos vedėjas dr. Artūras Kibiša.

Ekspertas drauge su partneriais iš Varšuvos gyvybės mokslų universiteto šiuo metu atlieka tyrimą, kurio tikslas išsiaiškinti, kokių toksinų pėdsakų yra medžiojamųjų gyvūnų, tarp jų ir bebrų, vidaus organuose – kepenyse, inkstuose, blužnyje. „Fungiciduose, kuriais purškiami pasėliai, esančios veikliosios medžiagos tetrakonazolas ir imidaklopirinas kaip atskiri komponentai nėra tokie pavojingi, kaip jų junginiai. Šios dvi veikliosios medžiagos besikaupdamos kartu yra itin toksiškos. Dažniausiai tai yra dviejų, trijų ar net kelių junginių deriniai, galintys sustiprinti neigiamą poveikį ir sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimus, pakenkti širdžiai. Sinerginis pesticidų tetrakonazolo ir imidakloprido efektas bičių mirtingumą padidina net 20 proc., sukelia kurapkų patinų nevaisingumą. Netrukus sužinosime, kokią žalą tai daro ir bebrams“, – drauge su kolegomis lenkais atliekamų tyrimų esmę komentuoja VDU ŽŪA mokslininkas.


Puikiais statybininkais tituluojami ne veltui


Medžioklėtyros ekspertas dr. A. Kibiša prisipažįsta, kad jį patį žavi unikalus bebrų gyvenimo būdas ir jų pastatytos užtvankos, kurių viršumi tarsi tiltais aktyviai migruoja visi kiti miško žvėrys – ir vilkai, ir elninių šeimos atstovai. Tad norint sužinoti, kas gyvena viename ar kitame miško masyve, pasak pašnekovo, tereikia prie bebrų užtvankos pastatyti stebėjimo kamerą.

Ieškodami saugaus prieglobsčio bebrai arba rausia urvus stačiuose vandens telkinių šlaituose, arba iš dumblo ir šakų statosi namelius, kurie gali būti net keliaaukščiai. Vienintelis kelias patekti į bebrų būstą – įplaukti į jį vandens tuneliais, kurių atsargumo dėlei išsirausiami keli.

„Kartais klaidingai manoma, kad bebrai minta žuvimi, ir užtvankas statosi tam, kad būtų lengviau pasigauti laimikį.“ Iš tiesų bebras – išimtinai žolėdis gyvūnas, daugiausia mintantis medžių ir krūmų šakelėmis bei lapuočių medžių žieve, o užtvankos jam tarnauja vandens lygiui reguliuoti, kad į trobelės vidų vedančios angos visada būtų po vandeniu, o viršutinė kamera – virš vandens. Šie unikalūs graužikai ne veltui tituluojami puikiais statybininkais: jie priekinėmis letenėlėmis sugeba pernešti akmenis, o uodega meistriškai purvu „išsitinkuoti“ būsto sienas.

Beje, bebrų trobelėse ar urvuose net ir šaltą žiemą išsilaiko teigiama oro temperatūra. Iš rudens į vandens telkinį žvėreliai būna prisivertę pakankamai medžių, kad maisto atsargų, neišlipdami į krantą, nepritrūktų iki pavasario. Žiemą, kai vanduo būna užklotas net ir storiausiu ledo sluoksniu, iš namelio bebrai neria tiesiai į vandenį ir saugiai maitinasi būdami po ledu. Vyresnieji bebrai niekada pirmi neišplaukia iš namelio ir pirmi netvarko praardytos užtvankos. Tai – jaunimo pareiga“, – su šypsena pasakoja ekspertas.

Bebrai gyvena šeimomis: tėvai ir jaunikliai, dažniausiai 3 pirmamečiai ir 2 antramečiai, kuriems dar nepavyko susirasti naujos teritorijos. Pastaruoju laiku jos ieškodami bebrai kuriasi net sodybų tvenkiniuose. „Tai tikrai bėda, nes nei vandens iš tokio tvenkinio išleisi, nei šautuvu įsibrovėlius sumedžiosi, nes medžioklė arčiau kaip 200 m iki gyvenamųjų namų Lietuvoje draudžiama. Kadangi bebrų racionas asketiškas ir jų kaip kanopinių žvėrių daržovėmis neprisiviliosi, belieka tik dar vienas teisėtas medžioklės būdas – gaudymas selektyviniais spąstais“, – bebrų medžioklės ypatumus komentuoja medžioklėtyros ekspertas.


Vertingi kailis ir uodega Europos bebrų vos nepražudė


Gamtoje bebrų priešai yra vilkai, lūšys, plėšrieji paukščiai ir ypač lapės. Todėl sausringomis vasaromis, kuomet į bebrų buveines vedančios angos išdžiūsta, lapės išmedžioja nemažai jauniklių. Tačiau istoriškai Europos bebrų populiacija labiausiai yra nukentėjusi dėl nereglamentuotos medžioklės. Bebrai buvo beatodairiškai medžiojami dėl vertingo kailio, taip pat pauodegyje esančių muskusinių liaukų sruoglių, naudotų (ir tebenaudojamų) kosmetikos pramonėje.
Dr. A. Kibišos pastebėjimu, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo vienintelė valstybė Europoje, kurioje bendrų medžioklė buvo reglamentuota. 1529 m. Pirmasis Lietuvos statutas nurodė, kad bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus valstiečiams leista dirbti tik tokiu atstumu, kad stiprus vyras iki bebro negalėtų nusviesti pagalio. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai.
Tačiau, pasak pašnekovo, tai bebrų neišgelbėjo – per kelis vėlesnius šimtmečius užklupę karai, sunkmečiai, okupacijos Lietuvos gyventojus vertė aktyviai užsiimti bebrų medžioke. Po Antrojo pasaulinio karo šių žvėrelių, veikiausiai Nemunu atplaukiančių iš Baltarusijos, tebuvo pastebima vienetai.


Atsakinga medžioklė – efektyviai veikiantis instrumentas populiacijai reguliuoti


Prof. Tado Ivanausko iniciatyva 1947 m. iš Rusijos, Voronežo rezervato, bebrų į Lietuvą buvo įvežta ir išleista Žuvinte. 1948 m. ir 1958 m. reaklimatizacijai šių žvėrelių atvežta iš Gomelio srities, o 1967 m. pradėtas vietinių bebrų perkėlimas iš Dzūkijos regiono į Aukštaitiją.
„1970 m. Lietuvoje jau gyveno apie 6 tūkst. bebrų. Pastaraisiais metais jų turime apie 46 tūkstančius. Ir tai optimalus skaičius, kurį šalies medžiotojai yra pajėgūs išlaikyti ir kuriam esant neigiamas bebrų poveikis žmogaus ūkinei veiklai nėra žymus. Medžiotojų šiuo metu Lietuvoje yra 23 tūkst. Turint omenyje, kad bebrieną ruošti esame išmokę, o vienintelių bebrų medžioklės sezonas pavasarį tęsiasi ilgiausiai, net iki balandžio 15 d., medžiotojai savo užduotį tikrai atliks. Jų gretose neabejotinai bus ir VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto studentų.

Štai visiškai neseniai Raudonės seniūnijos seniūno prašymu medžiojome bebrus Jurbarko rajone, prie Raudonės VDU ŽŪA Medžioklėtyros laboratorijai priskirtame medžioklės plote, kuriame praktiką atlieka mūsų studentai bei asmenys, siekiantys įgyti medžiojimo teisę. Ten bebrai buvo užsandarinę pralaidas ir kėlė pavojų virš jų esantiems keliams. Trumpai tariant, dirba bebrai, dirba ir medžiotojai, bet ten, kur reikia, ir kiek reikia”, – reziumuoja VDU ŽŪA mokslininkas dr. Artūras Kibiša.

[medziotojas]

Medžiotojų būrelio valdose – kraupūs vaizdai: pradėtas tyrimas ...



Viktorija Dačinskaitė,
www.DELFI.lt
2023 m. vasario 28 d.




Kaukinės kaime aptikti vaizdai gyventojus pribloškė – netoli medžiotojų bokštelio mėtėsi šerno ir bebro gaišenos, prie medžio buvo pririšti stirnos likučiai. Vaizdus užfiksavęs skaitytojas spėjo, kad šitaip viliojami vilkai. Kilo diskusijų dėl barbariško medžiotojų elgesio ir žvėrių platinamų ligų pavojaus. Būrelio, kurio valdose aptikta primėtyta skerdiena, vadovas sakė, kad kol kas klausimų yra daugiau nei atsakymų. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena.


Vaizdai šokiravo


Sekmadienį Žiežmarių sen., Kaukinės kaime, gyventojas aptiko kraupius vaizdus. Jis sakė, kad už keliasdešimties metrų nuo medžiotojų bokštelio mėtėsi stirnos, šerno likučiai, šviežiai numestas bebras, su kranklių išlestu šonu. Valdos, kuriose aptikta gaišena, priklauso medžiotojų būreliui „Žiežmariai“.
Įvykiu susidomėjo ir seimo narys Linas Jonauskas. Socialiniame tinkle jis pasidalijo nuotraukomis ir nepagailėjo kritikos dėl tokio elgesio: „Žmonės užfiksavo barbariškus vaizdus Kaišiadorių rajone, Žiežmariuose, prie medžiotoje bokštelio: ko gero vilkų vilionei pakabinta ant medžio išdarinėta stirna, prie medžiotojų bokštelio numesti bebro ir šerno gaišenų likučiai. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena .
Tai – ne tik daugybiniai nusižengimai medžioklės taisyklėms, veterinarijos reikalavimams, medžiotojo etikai, bet ir sveikam protui.
Kyla klausimas, ar toks „medžiotojas“ išvis yra sveiko proto ir vis dar gali naudotis teise medžioti?
Šiandien kreipiausi dėl tokios „medžioklės“ į Aplinkos apsaugos departamentą ir Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kad pareigūnai kuo greičiau ištirtų šį atvejį ir nubaustų gamtos negerbiantį barbarą.“ Susisiekus su politiku jis teigė, kad iš nuotraukų matyti, kad padaryta daugybė pažeidimų.
„Pavyzdžiui, šerno gaišenos jokiais būdais negali būti išmestos medžioklės plotuose. Yra aiškus reikalavimas šalinti į atliekų duobę, kuri būtų rakinama ir medžiotojų įrengta jų ploto vienete. Kitas dalykas – kyla kiaulių maro grėsmė, labai didelė tikimybė, kad tas šernas net netirtas ir taip išmestas gali prisidėti prie ligų platinimo. Kyla klausimas ir dėl plėšrūnų viliojimo tokiu būdu. Yra daug ir kitų pažeidimų“, – sakė jis ir pridūrė, kad už tokį elgesį teks atsakyti.


Aiškinasi situaciją


Susisiekus su medžiotojų būrelio „Žiežmariai“ vadovu Mindaugu Vaičekausku, jis sakė, kad nuotraukose užfiksuotas bokštelis nėra naudojamas jau porą metų, toje vietoje žvėrys neviliojami.
Anksčiau jis priklausė medžiotojui, kuris jau yra miręs. Jis taip pat teigė, kad šiuo metu aiškinasi situaciją dėl būrelio teritorijoje aptiktų gaišenų, bendradarbiauja su atsakingomis institucijomis ir kol kas nežino, kas taip pasielgė, nes teritorijoje gali lankytis ne tik medžiotojai. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena skaitytojo,


„Bandome išsiaiškinti situaciją.


Turėtų atvykti aplinkosaugininkai. Labai sunku pasakyti, kas nutiko ir kas tai padarė, kol kas niekas neaišku. Nėra taip paprasta sužinoti. Čia neeilinis įvykis, mums patiems nesmagu, nes metami kaltinimai medžiotojams. Nors tai būrelio teritorija, bet ten vaikšto ir gyventojai, ir ūkininkai, ir medžiotojai, ir brakonieriai. Kol kas dar nieko nežinome“, – kalbėjo M. Vaičekauskas. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena Medžiotojams leidžiama laikantis tam tikrų taisyklių vilkus, taip pat lapes, usūrinius šunis, paprastuosius meškėnus medžioklei vilioti jauku arba masalu. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įsakyme rašoma : „Jeigu sumedžiotų smulkiųjų medžiojamųjų gyvūnų, kurių mėsa nenaudojama maistui, dalys naudojamos trofėjams, iškamšoms ruošti ar kitaip perdirbti, jos atskiriamos sumedžiojimo ar radimo vietoje, o likusios sumedžiotų smulkiųjų medžiojamųjų gyvūnų dalys sumetamos į gyvūninių atliekų duobę arba naudojamos vilkų, lapių, usūrinių šunų, paprastųjų meškėnų jaukui ar masalui. Jeigu sumedžiotų stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų mėsa nenaudojama maistui, aikštelėje ar apdorojimo patalpoje atskyrus dalis, naudojamas trofėjams ir iškamšoms ruošti ar kitaip perdirbti, likusios sumedžiotų stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų dalys sumetamos į gyvūninių atliekų duobę arba naudojamos vilkų, lapių, usūrinių šunų, paprastųjų meškėnų jaukui ar masalui“.
Aplinkos apsaugos departamentas informavo, kad reaguoja į visus pranešimus apie galimą netinkamą elgesį su gyvūnais. Toks elgesys netoleruojamas ir užtraukia administracinę atsakomybę. Dėl šio konkretaus atvejo pradėtas tyrimas.

[medziotojas]

S. Paltanavičius: važiuojant galima suprasti, kur yra brakonierių, o kur – ne


LRYTAS.LT
2023.03.18
Vytenis Radžiūnas „Lietuvos ryto“ žurnalas „Savaitgalis“

Selemonas Paltanavičius (67 m.) bemaž 50 metų įspūdingus gamtos vaizdus ir laukinius gyvūnus įamžina užsimaskavęs slėptuvėse arba palapinėse, o pastaruoju metu tam puikiausia vieta tapo ir automobilis.
„Daugelis paukščių ir žvėrių jau nebekreipia dėmesio į mašinas. Fotografui tai – tarsi išsipildžiusi svajonė“, – atskleidė žinomas gamtininkas, knygų autorius ir fotografas. Vis dėlto gamtininkas negali suprasti skirtumo tarp to, kaip kartais į automobilius reaguoja tam tikri žvėrys Lietuvoje ir Vakarų šalyse.
„Pavyzdžiui, Europoje automobiliu priartėjus ir sustojus prie, tarkim, stirnos ar elnio jie į tave tik pažiūri, bet mažai kreipia dėmesio ir niekur nebėga. Kartą važinėjome Danijoje, už 20 metrų mačiau lesiojančias gerves, kurios sustojus mūsų automobiliui net nepakėlė galvų.
Kai Lietuvoje mašina priartėji prie gyvūnų, jie dažnai būna įsitempę ir skuodžia tolyn. Pažįstamas gamtos apsaugos inspektorius daugybę metų dirbo Lietuvos vidurio rajone ir man sakydavo: „Važiuodamas jau žinau, kur yra brakonierių, o kur – ne.“ O juk žvėrys nieko be priežasties nedaro. Jei gyvūnas ko nors bijo, tam yra atsakymas“, – akcentavo gamtininkas.
– Pastaraisiais metais Lietuva dažnai jus matė plaukiojantį upėmis tai Lietuvoje, tai užsienyje. Ką daryti jums smagiau – vairuoti ar plaukti? – paklausiau S.Paltanavičiaus.
– Vairuoti man patinka, nors nekeliauju labai ilgų atstumų. Į gamtą mėgstu važiuoti vienas, susikrovęs visą savo fotoaparatūrą į keturiais ratais varomą „Toyota RAV4“.
O plaukiant potyriai visai kiti. Lietuvoje ne visi nuo upės yra matę tą patį kraštovaizdį, kurį mato eidami ar važiuodami keliais. Pavyzdžiui, važiuojantys Šilutės arba Jurbarko link pro Panemunę įpratę spoksoti į Nemuną, bet plaukdamas Nemunu pamatai visai kitą pasaulį, atsiveria kiti vaizdai. Čia lyg du kartus įbristi į tą pačią upę – abu kartai bus skirtingi.
Jei Lietuvoje būtų galimybė keliauti vandens keliais, jie būtų išplėtoti, mielai retkarčiais plaukčiau nuo Druskininkų iki Kauno. Dabar vis mažiau yra plaukiojančių baidarėmis arba tas plaukimas yra pramoginis, kai nuplaukę 10 ar 15 kilometrų upe žmonės palieka krante baidares ir eina savais keliais.
Aš esu iš tos kartos, kai, būdami studentai, turėdavome surenkamas baidares, kurios dar ir pašėlusiai daug sverdavo. Taigi jas ilgai nešdavomės, keliaudavome traukiniais, susirinkdavome ir leisdavomės žemyn upėmis. Esu išplaukiojęs Lietuvos upes. Kažin kiek dabar yra tokių lietuvių, kurie būtų išplaukioję visą Šventąją, Dubysą ar Nevėžį?
– Ko trūksta, kad lietuviai pradėtų masiškai plaukioti?
– Kad taip nutiks, atmesti negalima niekada. Mes vylėmės, kad po 2015-ųjų „Nacionalinės ekspedicijos“, kai kurėnu – mediniu laivu – plaukėme nuo Kauno iki Klaipėdos, pratrūks tie plaukiojimai. Daug filmavome, pasakojome apie laivybą Lietuvoje. Šiek tiek aktyvesnių plaukiojimų po mūsų parodyto projekto buvo, bet nedaug. Matyt, lietuvių kraujyje nėra užprogramuoto troškimo plaukioti, galbūt labiau esame sausumos žmonės.
– Europa nori, kad visi greičiau persėstume į elektromobilius. Jūsų, gamtininko, noriu pasiteirauti – gamtai tai būtų geriau ar blogiau? Viena vertus, važiuodami neterštume gamtos, kita vertus, žvėrims tokie automobiliai per tylūs? – Kad elektromobilis yra gėris, žinoma, nepaneigsi. Bet aš dar neturiu atsakymo, kaip pavyks masiškai ir sėkmingai utilizuoti visas baterijas.
Jūs teisus dėl grėsmės, kad tokie automobiliai važiuoja labai tyliai, – ir tai pavojinga ne tik žvėrims, bet ir pėstiesiems. Ne visų gyvūnų rega gera, todėl labiausiai jie orientuojasi pagal garsą. Juk net matydamas mašiną gyvūnas nesupranta, ar ji atvažiuoja 60, ar 100 kilometrų per valandą greičiu.
Pirmomis birželio dienomis pasaulį išvydęs stirniukas vasaros pabaigoje jau stovės prie kelio. Jei greitai, be garso skuos automobilis, gali būti, kad kol jis priartės, stirniukas dusyk nuleis galvą nusiskabyti žolytės, paskui, net matydamas mašiną, nesupras, koks atstumas liko iki jos, ir didžiausiu šuoliu bandys peršokti į kitą kelio pusę.
Kodėl gyvūnai tokiais atvejais nešoka atgal? Į šitą klausimą niekas negali atsakyti. Manoma, kad galbūt automobilį supranta kaip priešą, pavojų, ir nori pranerti pro jį. Dėl to keliuose įvyksta susidūrimų.
– Per metus Lietuvoje užregistruojama apie pusantro tūkstančio automobilių susidūrimų su laukiniais gyvūnais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje yra daugybė gyvūnų? O gal daugybė žioplų, pro miškingas vietoves neatidžiai skubančių vairuotojų?
– Jūsų įvardytas skaičius yra užregistruotų atvejų, kai padaryta kokia nors žala. O kiek tokių susidūrimų niekur neužfiksuota? Maža to, mes dažnai nurašome smulkiuosius gyvūnus – lapes, kiškius, voveres, kiaunes. O kaip dėl paukščių? Juk ir jų keliuose žūva tikrai labai daug.
Prieš 18 metų Vokietijoje buvo suskaičiuota 300 tūkstančių tokių susidūrimų per metus.
Kai buvau paauglys, savo tėviškėje vaikščiodavau Kauno–Marijampolės plentu. Mane po pamokų paleisdavo autobusas ir apie kilometrą dar turėdavau eiti. Taigi kulniuodamas iš mokyklos per metus surinkdavau iki 100 žuvusių paukščių – karklažvirblių, dagilių, žaliukių, žvirblinių pelėdų, brastinių tilvikų... Eidavau tik vieną kilometrą, bet kiek paukščių per metus! Žinoma, ten pravažiuodavo ir daugybė mašinų.
– Kaip susidūrimų su gyvūnais ir kitų skaudžių eismo įvykių jums padeda išvengti per dešimtmečius įgyta patirtis, domėjimasis gamta? Greičiausiai pagal atpažįstamas vietoves žinote, kokių pakeleivių tikėtis iš miško?
– Žinoma. Važiuodamas per pušynus kur nors nuo Merkinės Druskininkų link visada žinau, kad ten žvėrių tankumas daug mažesnis nei, pavyzdžiui, Panevėžio ar Tauragės miškuose. Be to, būna skirtumų ir tarp miško praregimumo. Juk gali net ir už 80 metrų pamatyti briedį, jei jis bėga pušyne. Bet nereikėtų pamiršti, kad tame pušyne auga penki išsikeroję kadagiai, už kurių prie pat kelio gali stovėti briedė su jaunikliais. Jie gali neišgirsti važiuojančio elektromobilio. Net jei briedė ir perbėgs kelią, iš paskos tik po kurio laiko gali pasileisti jos jaunikliai.
Jei kelią perbėgo viena stirna, kuo greičiau stabdyk automobilį, nes dažniausiai būna jų pulkelis ir tuoj bėgs daugiau. Su šernais irgi panašiai. Rytų Lietuvoje, keliaujant iš Molėtų į Labanorą ar Ignaliną, kelias siauras, kalvotas, pavojinga ir dėl automobilių, ir dėl žvėrių.
Būna, kad išgirstu, jog jei šalia kelio bus gyvūnas, žibės jo akys. O kodėl jos turi žibėti? Dažnai jos žibės tik tuomet, jei gyvūnas žiūrės tiesiai, kai į akis tiesiai pateks šviesa. Galite atlikti eksperimentą. Jei išėję vasaros naktį į mišką su savimi turėsite žibintą ir juo pašviesite, nieko nematysite. Bet jei pasiimsite galingesnį žibintą su siauru spinduliu ir jį prisidėsite prie smilkinio, kad žibintas šviestų jūsų akių lygyje, tuomet pamatysite, kiek daug šviečia vorų, drugių, žvėrių akių!
Nereikėtų pamiršti ir to, kad nuo rudens iki pavasario elninių žvėrių ar šernų kailis yra žieminis, neryškus, blukus, visai neatspindi šviesos. Taigi net šviesdamas automobilio ilgosiomis šviesomis iš tolo žvėries nepamatysi, tam reikia pasiruošti.
– Dažniausiai laukiniai gyvūnai bėga nuo automobilių, bet yra ir priešingų atvejų. Štai vasarą poilsiautojai Neringoje kvatojasi išvydę reketininku jau pramintą lapiuką, kuris tupi šalia pagrindinio kelio, laukia maisto, o sustoję vairuotojai jį fotografuoja ir šeria tuo, ką turi. Kaip vertinti tokį žmonių elgesį?
– Lapiukas Neringoje – žmonių sugadintas gyvūnas. Žmonių poilsiavimo sezonas trunka kelis mėnesius, vėliau jie susikrauna daiktus ir išvažiuoja. O tas lapiukas yra pratęs sėdėti prie kelio ir laukti, kada tie gerieji dėdės ir tetos atvažiuos ir ką nors atveš. Dažniausiai tokių lapiukų likimas negailestingas – jie žūva po ratais, nes praranda baimę, neapskaičiuoja pavojų.
Kažkada taip buvo Preilos apylinkėse su šernais – kažkas juos pašėrė ir jie pradėjo terorizuoti žmones – puolė braižyti vairuotojų automobilių, kandžioti vaikų. Tada visi pradėjo skųstis – kokie pavojingi žvėrys! Viskas baigėsi tuo, kad tie šernai buvo sumedžioti.
Kur slypi priežastis? Mumyse! Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaliniuose parkuose draudžiama neštis bet kokį maistą, netgi palikti palapinėse. Kitu atveju vėliau negalėtum įkelti kojos į bet kokią saugomą teritoriją. – Jau prasidėjo pavasario sezonas, tad vairuotojams priminkite su tuo susijusius iššūkius keliuose.
– Pavasaris gamtoje jau prasidėjo, paukščiai gieda, daug kur grįžta gervės. Dar savaitė kita, ir viskas pratrūks. Neužmirškime, kad prasidės žiemojančių žvėrių persigrupavimas, – briedžiai keliaus iš pušynų, kur jiems buvo geriausias maistas žiemą, į kitokius miškus. Stirnos, elniai – taip pat.
Turime žinoti, kad gyvūnai gamtoje visuomet juda. Nors stirnų populiacija Lietuvoje gausi, nėra tokia jau pavojinga. Jos pavojingos tiems, kurie važinėja neatsargiai, nekreipia dėmesio į greičio ribojimus.
Man atrodo, kad visai nesvarbu, kuris metų laikas, visuomet turime būti labai atidūs, ypač kai pradeda temti, – tuomet daugelis stambiųjų gyvūnų tampa aktyvūs. Jeigu yra kelias ir mes juo važiuojame, tikriausiai per tą patį kelią eis ir žvėrys.