Kai būdamas vaikas varovaudavau, tai esam laikę kažkokią mišraus kraujo laiką. Spalva buvo ryža, kaip karelų, bet didumo kaip VSL. Šernus mėgdavo. Atsimenu vienoj medžioklėj varyme sugavo kucuką už šnipo ir išlaikė kol mano tėvas priėjo. Kiek atsimenu paskiau, prastėjo šuns medžioklinės sąvybės, ėmė pjauti naminius paukščius ir tt. Tai teko atlikti brisiaus galą

Po laikos mišrūnės buvo taip pat nekilmingas estų skalikas. Tuo metu klube dar lietuvių skalikė buvo, tai poroj dirbdavo pasakiškai. Šernų siaubai būdavo, pakol vienos medžioklės metu, lipdamas šernams ant kulnų buvo sužeistas neatsargiai paleisto šūvio. Išgyveno, bet nuo to karto išgirdęs šūvį krisdavo prie žemės ir imdavo drebėti iš baimės.. Eina nastia, kaip gaila buvo tada

Negana to, po kurio laiko šunelis buvo suvažinėtas gatvėje

Nuo to laiko pas mus medžioklinių šunų nebebuvo. Bet prieš tris metus pats tapęs medžiotojų įsigijau jagdterjerą, kuriuo labai džiaugiuosi

Man jis padeda medžiojant bet kuriuo būdu. Tai va tiek

50km - ne vingis...
medžioklė be šuns - ne medžioklė.