MEDŽIOKLĖ AMŽINA — KEIČIASI TIK VARYMŲ KVARTALAI

[b]S. Paltanavičius: važiuojant galima suprasti, kur yra brakonierių, o kur – ne [/b]


LRYTAS.LT
2023.03.18
Vytenis Radžiūnas „Lietuvos ryto“ žurnalas „Savaitgalis“

[attachment=0]paltanavičius.jpg[/attachment]

Selemonas Paltanavičius (67 m.) bemaž 50 metų įspūdingus gamtos vaizdus ir laukinius gyvūnus įamžina užsimaskavęs slėptuvėse arba palapinėse, o pastaruoju metu tam puikiausia vieta tapo ir automobilis.
„Daugelis paukščių ir žvėrių jau nebekreipia dėmesio į mašinas. Fotografui tai – tarsi išsipildžiusi svajonė“, – atskleidė žinomas gamtininkas, knygų autorius ir fotografas. Vis dėlto gamtininkas negali suprasti skirtumo tarp to, kaip kartais į automobilius reaguoja tam tikri žvėrys Lietuvoje ir Vakarų šalyse.
„Pavyzdžiui, Europoje automobiliu priartėjus ir sustojus prie, tarkim, stirnos ar elnio jie į tave tik pažiūri, bet mažai kreipia dėmesio ir niekur nebėga. Kartą važinėjome Danijoje, už 20 metrų mačiau lesiojančias gerves, kurios sustojus mūsų automobiliui net nepakėlė galvų.
Kai Lietuvoje mašina priartėji prie gyvūnų, jie dažnai būna įsitempę ir skuodžia tolyn. Pažįstamas gamtos apsaugos inspektorius daugybę metų dirbo Lietuvos vidurio rajone ir man sakydavo: „Važiuodamas jau žinau, kur yra brakonierių, o kur – ne.“ O juk žvėrys nieko be priežasties nedaro. Jei gyvūnas ko nors bijo, tam yra atsakymas“, – akcentavo gamtininkas.
– Pastaraisiais metais Lietuva dažnai jus matė plaukiojantį upėmis tai Lietuvoje, tai užsienyje. Ką daryti jums smagiau – vairuoti ar plaukti? – paklausiau S.Paltanavičiaus.
– Vairuoti man patinka, nors nekeliauju labai ilgų atstumų. Į gamtą mėgstu važiuoti vienas, susikrovęs visą savo fotoaparatūrą į keturiais ratais varomą „Toyota RAV4“.
O plaukiant potyriai visai kiti. Lietuvoje ne visi nuo upės yra matę tą patį kraštovaizdį, kurį mato eidami ar važiuodami keliais. Pavyzdžiui, važiuojantys Šilutės arba Jurbarko link pro Panemunę įpratę spoksoti į Nemuną, bet plaukdamas Nemunu pamatai visai kitą pasaulį, atsiveria kiti vaizdai. Čia lyg du kartus įbristi į tą pačią upę – abu kartai bus skirtingi.
Jei Lietuvoje būtų galimybė keliauti vandens keliais, jie būtų išplėtoti, mielai retkarčiais plaukčiau nuo Druskininkų iki Kauno. Dabar vis mažiau yra plaukiojančių baidarėmis arba tas plaukimas yra pramoginis, kai nuplaukę 10 ar 15 kilometrų upe žmonės palieka krante baidares ir eina savais keliais.
Aš esu iš tos kartos, kai, būdami studentai, turėdavome surenkamas baidares, kurios dar ir pašėlusiai daug sverdavo. Taigi jas ilgai nešdavomės, keliaudavome traukiniais, susirinkdavome ir leisdavomės žemyn upėmis. Esu išplaukiojęs Lietuvos upes. Kažin kiek dabar yra tokių lietuvių, kurie būtų išplaukioję visą Šventąją, Dubysą ar Nevėžį?
– Ko trūksta, kad lietuviai pradėtų masiškai plaukioti?
– Kad taip nutiks, atmesti negalima niekada. Mes vylėmės, kad po 2015-ųjų „Nacionalinės ekspedicijos“, kai kurėnu – mediniu laivu – plaukėme nuo Kauno iki Klaipėdos, pratrūks tie plaukiojimai. Daug filmavome, pasakojome apie laivybą Lietuvoje. Šiek tiek aktyvesnių plaukiojimų po mūsų parodyto projekto buvo, bet nedaug. Matyt, lietuvių kraujyje nėra užprogramuoto troškimo plaukioti, galbūt labiau esame sausumos žmonės.
– Europa nori, kad visi greičiau persėstume į elektromobilius. Jūsų, gamtininko, noriu pasiteirauti – gamtai tai būtų geriau ar blogiau? Viena vertus, važiuodami neterštume gamtos, kita vertus, žvėrims tokie automobiliai per tylūs? – Kad elektromobilis yra gėris, žinoma, nepaneigsi. Bet aš dar neturiu atsakymo, kaip pavyks masiškai ir sėkmingai utilizuoti visas baterijas.
Jūs teisus dėl grėsmės, kad tokie automobiliai važiuoja labai tyliai, – ir tai pavojinga ne tik žvėrims, bet ir pėstiesiems. Ne visų gyvūnų rega gera, todėl labiausiai jie orientuojasi pagal garsą. Juk net matydamas mašiną gyvūnas nesupranta, ar ji atvažiuoja 60, ar 100 kilometrų per valandą greičiu.
Pirmomis birželio dienomis pasaulį išvydęs stirniukas vasaros pabaigoje jau stovės prie kelio. Jei greitai, be garso skuos automobilis, gali būti, kad kol jis priartės, stirniukas dusyk nuleis galvą nusiskabyti žolytės, paskui, net matydamas mašiną, nesupras, koks atstumas liko iki jos, ir didžiausiu šuoliu bandys peršokti į kitą kelio pusę.
Kodėl gyvūnai tokiais atvejais nešoka atgal? Į šitą klausimą niekas negali atsakyti. Manoma, kad galbūt automobilį supranta kaip priešą, pavojų, ir nori pranerti pro jį. Dėl to keliuose įvyksta susidūrimų.
– Per metus Lietuvoje užregistruojama apie pusantro tūkstančio automobilių susidūrimų su laukiniais gyvūnais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje yra daugybė gyvūnų? O gal daugybė žioplų, pro miškingas vietoves neatidžiai skubančių vairuotojų?
– Jūsų įvardytas skaičius yra užregistruotų atvejų, kai padaryta kokia nors žala. O kiek tokių susidūrimų niekur neužfiksuota? Maža to, mes dažnai nurašome smulkiuosius gyvūnus – lapes, kiškius, voveres, kiaunes. O kaip dėl paukščių? Juk ir jų keliuose žūva tikrai labai daug.
Prieš 18 metų Vokietijoje buvo suskaičiuota 300 tūkstančių tokių susidūrimų per metus.
Kai buvau paauglys, savo tėviškėje vaikščiodavau Kauno–Marijampolės plentu. Mane po pamokų paleisdavo autobusas ir apie kilometrą dar turėdavau eiti. Taigi kulniuodamas iš mokyklos per metus surinkdavau iki 100 žuvusių paukščių – karklažvirblių, dagilių, žaliukių, žvirblinių pelėdų, brastinių tilvikų... Eidavau tik vieną kilometrą, bet kiek paukščių per metus! Žinoma, ten pravažiuodavo ir daugybė mašinų.
– Kaip susidūrimų su gyvūnais ir kitų skaudžių eismo įvykių jums padeda išvengti per dešimtmečius įgyta patirtis, domėjimasis gamta? Greičiausiai pagal atpažįstamas vietoves žinote, kokių pakeleivių tikėtis iš miško?
– Žinoma. Važiuodamas per pušynus kur nors nuo Merkinės Druskininkų link visada žinau, kad ten žvėrių tankumas daug mažesnis nei, pavyzdžiui, Panevėžio ar Tauragės miškuose. Be to, būna skirtumų ir tarp miško praregimumo. Juk gali net ir už 80 metrų pamatyti briedį, jei jis bėga pušyne. Bet nereikėtų pamiršti, kad tame pušyne auga penki išsikeroję kadagiai, už kurių prie pat kelio gali stovėti briedė su jaunikliais. Jie gali neišgirsti važiuojančio elektromobilio. Net jei briedė ir perbėgs kelią, iš paskos tik po kurio laiko gali pasileisti jos jaunikliai.
Jei kelią perbėgo viena stirna, kuo greičiau stabdyk automobilį, nes dažniausiai būna jų pulkelis ir tuoj bėgs daugiau. Su šernais irgi panašiai. Rytų Lietuvoje, keliaujant iš Molėtų į Labanorą ar Ignaliną, kelias siauras, kalvotas, pavojinga ir dėl automobilių, ir dėl žvėrių.
Būna, kad išgirstu, jog jei šalia kelio bus gyvūnas, žibės jo akys. O kodėl jos turi žibėti? Dažnai jos žibės tik tuomet, jei gyvūnas žiūrės tiesiai, kai į akis tiesiai pateks šviesa. Galite atlikti eksperimentą. Jei išėję vasaros naktį į mišką su savimi turėsite žibintą ir juo pašviesite, nieko nematysite. Bet jei pasiimsite galingesnį žibintą su siauru spinduliu ir jį prisidėsite prie smilkinio, kad žibintas šviestų jūsų akių lygyje, tuomet pamatysite, kiek daug šviečia vorų, drugių, žvėrių akių!
Nereikėtų pamiršti ir to, kad nuo rudens iki pavasario elninių žvėrių ar šernų kailis yra žieminis, neryškus, blukus, visai neatspindi šviesos. Taigi net šviesdamas automobilio ilgosiomis šviesomis iš tolo žvėries nepamatysi, tam reikia pasiruošti.
– Dažniausiai laukiniai gyvūnai bėga nuo automobilių, bet yra ir priešingų atvejų. Štai vasarą poilsiautojai Neringoje kvatojasi išvydę reketininku jau pramintą lapiuką, kuris tupi šalia pagrindinio kelio, laukia maisto, o sustoję vairuotojai jį fotografuoja ir šeria tuo, ką turi. Kaip vertinti tokį žmonių elgesį?
– Lapiukas Neringoje – žmonių sugadintas gyvūnas. Žmonių poilsiavimo sezonas trunka kelis mėnesius, vėliau jie susikrauna daiktus ir išvažiuoja. O tas lapiukas yra pratęs sėdėti prie kelio ir laukti, kada tie gerieji dėdės ir tetos atvažiuos ir ką nors atveš. Dažniausiai tokių lapiukų likimas negailestingas – jie žūva po ratais, nes praranda baimę, neapskaičiuoja pavojų.
Kažkada taip buvo Preilos apylinkėse su šernais – kažkas juos pašėrė ir jie pradėjo terorizuoti žmones – puolė braižyti vairuotojų automobilių, kandžioti vaikų. Tada visi pradėjo skųstis – kokie pavojingi žvėrys! Viskas baigėsi tuo, kad tie šernai buvo sumedžioti.
Kur slypi priežastis? Mumyse! Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaliniuose parkuose draudžiama neštis bet kokį maistą, netgi palikti palapinėse. Kitu atveju vėliau negalėtum įkelti kojos į bet kokią saugomą teritoriją. – Jau prasidėjo pavasario sezonas, tad vairuotojams priminkite su tuo susijusius iššūkius keliuose.
– Pavasaris gamtoje jau prasidėjo, paukščiai gieda, daug kur grįžta gervės. Dar savaitė kita, ir viskas pratrūks. Neužmirškime, kad prasidės žiemojančių žvėrių persigrupavimas, – briedžiai keliaus iš pušynų, kur jiems buvo geriausias maistas žiemą, į kitokius miškus. Stirnos, elniai – taip pat.
Turime žinoti, kad gyvūnai gamtoje visuomet juda. Nors stirnų populiacija Lietuvoje gausi, nėra tokia jau pavojinga. Jos pavojingos tiems, kurie važinėja neatsargiai, nekreipia dėmesio į greičio ribojimus.
Man atrodo, kad visai nesvarbu, kuris metų laikas, visuomet turime būti labai atidūs, ypač kai pradeda temti, – tuomet daugelis stambiųjų gyvūnų tampa aktyvūs. Jeigu yra kelias ir mes juo važiuojame, tikriausiai per tą patį kelią eis ir žvėrys.

[b]Medžiotojų būrelio valdose – kraupūs vaizdai: pradėtas tyrimas ... [/b]



Viktorija Dačinskaitė,
www.DELFI.lt
2023 m. vasario 28 d.




Kaukinės kaime aptikti vaizdai gyventojus pribloškė – netoli medžiotojų bokštelio mėtėsi šerno ir bebro gaišenos, prie medžio buvo pririšti stirnos likučiai. Vaizdus užfiksavęs skaitytojas spėjo, kad šitaip viliojami vilkai. Kilo diskusijų dėl barbariško medžiotojų elgesio ir žvėrių platinamų ligų pavojaus. Būrelio, kurio valdose aptikta primėtyta skerdiena, vadovas sakė, kad kol kas klausimų yra daugiau nei atsakymų. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena.


Vaizdai šokiravo


Sekmadienį Žiežmarių sen., Kaukinės kaime, gyventojas aptiko kraupius vaizdus. Jis sakė, kad už keliasdešimties metrų nuo medžiotojų bokštelio mėtėsi stirnos, šerno likučiai, šviežiai numestas bebras, su kranklių išlestu šonu. Valdos, kuriose aptikta gaišena, priklauso medžiotojų būreliui „Žiežmariai“.
Įvykiu susidomėjo ir seimo narys Linas Jonauskas. Socialiniame tinkle jis pasidalijo nuotraukomis ir nepagailėjo kritikos dėl tokio elgesio: „Žmonės užfiksavo barbariškus vaizdus Kaišiadorių rajone, Žiežmariuose, prie medžiotoje bokštelio: ko gero vilkų vilionei pakabinta ant medžio išdarinėta stirna, prie medžiotojų bokštelio numesti bebro ir šerno gaišenų likučiai. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena .
Tai – ne tik daugybiniai nusižengimai medžioklės taisyklėms, veterinarijos reikalavimams, medžiotojo etikai, bet ir sveikam protui.
Kyla klausimas, ar toks „medžiotojas“ išvis yra sveiko proto ir vis dar gali naudotis teise medžioti?
Šiandien kreipiausi dėl tokios „medžioklės“ į Aplinkos apsaugos departamentą ir Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kad pareigūnai kuo greičiau ištirtų šį atvejį ir nubaustų gamtos negerbiantį barbarą.“ Susisiekus su politiku jis teigė, kad iš nuotraukų matyti, kad padaryta daugybė pažeidimų.
„Pavyzdžiui, šerno gaišenos jokiais būdais negali būti išmestos medžioklės plotuose. Yra aiškus reikalavimas šalinti į atliekų duobę, kuri būtų rakinama ir medžiotojų įrengta jų ploto vienete. Kitas dalykas – kyla kiaulių maro grėsmė, labai didelė tikimybė, kad tas šernas net netirtas ir taip išmestas gali prisidėti prie ligų platinimo. Kyla klausimas ir dėl plėšrūnų viliojimo tokiu būdu. Yra daug ir kitų pažeidimų“, – sakė jis ir pridūrė, kad už tokį elgesį teks atsakyti.


Aiškinasi situaciją


Susisiekus su medžiotojų būrelio „Žiežmariai“ vadovu Mindaugu Vaičekausku, jis sakė, kad nuotraukose užfiksuotas bokštelis nėra naudojamas jau porą metų, toje vietoje žvėrys neviliojami.
Anksčiau jis priklausė medžiotojui, kuris jau yra miręs. Jis taip pat teigė, kad šiuo metu aiškinasi situaciją dėl būrelio teritorijoje aptiktų gaišenų, bendradarbiauja su atsakingomis institucijomis ir kol kas nežino, kas taip pasielgė, nes teritorijoje gali lankytis ne tik medžiotojai. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena skaitytojo,


„Bandome išsiaiškinti situaciją.


Turėtų atvykti aplinkosaugininkai. Labai sunku pasakyti, kas nutiko ir kas tai padarė, kol kas niekas neaišku. Nėra taip paprasta sužinoti. Čia neeilinis įvykis, mums patiems nesmagu, nes metami kaltinimai medžiotojams. Nors tai būrelio teritorija, bet ten vaikšto ir gyventojai, ir ūkininkai, ir medžiotojai, ir brakonieriai. Kol kas dar nieko nežinome“, – kalbėjo M. Vaičekauskas. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena Medžiotojams leidžiama laikantis tam tikrų taisyklių vilkus, taip pat lapes, usūrinius šunis, paprastuosius meškėnus medžioklei vilioti jauku arba masalu. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įsakyme rašoma : „Jeigu sumedžiotų smulkiųjų medžiojamųjų gyvūnų, kurių mėsa nenaudojama maistui, dalys naudojamos trofėjams, iškamšoms ruošti ar kitaip perdirbti, jos atskiriamos sumedžiojimo ar radimo vietoje, o likusios sumedžiotų smulkiųjų medžiojamųjų gyvūnų dalys sumetamos į gyvūninių atliekų duobę arba naudojamos vilkų, lapių, usūrinių šunų, paprastųjų meškėnų jaukui ar masalui. Jeigu sumedžiotų stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų mėsa nenaudojama maistui, aikštelėje ar apdorojimo patalpoje atskyrus dalis, naudojamas trofėjams ir iškamšoms ruošti ar kitaip perdirbti, likusios sumedžiotų stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų dalys sumetamos į gyvūninių atliekų duobę arba naudojamos vilkų, lapių, usūrinių šunų, paprastųjų meškėnų jaukui ar masalui“.
Aplinkos apsaugos departamentas informavo, kad reaguoja į visus pranešimus apie galimą netinkamą elgesį su gyvūnais. Toks elgesys netoleruojamas ir užtraukia administracinę atsakomybę. Dėl šio konkretaus atvejo pradėtas tyrimas.

[b]Skelbiama, kas Lietuvoje vyksta su bebrais[/b]



2023-02-20
Aut. teisės: www.technologijos.lt

[attachment=0]bebras-gamtos-inzinierius-67320502.jpg[/attachment]

Stambiausių Lietuvos graužikų bebrų gebėjimas meistriškai ręsti vandens užtvankas ar per kelias minutes be papildomų instrumentų išversti brandų medį, vienus piktina, kitus žavi, tačiau abejingų tikrai nepalieka. Laukinės faunos žinovas, medžioklėtyros specialistas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) lektorius dr. Artūras Kibiša apie bebrus taip pat turi savo nuomonę: šie unikalūs žvėreliai yra neatsiejama Lietuvos ekosistemos dalis, o atsakomybė nustatyti bebrų išplitimo ribas ir jų gausą tenka žmogui. Dėl išskirtinio gyvenimo būdo bebrai yra ir svarbus mokslinių tyrimų objektas, atskleidžiantis šalies vandens telkinių ekologinę būklę.


Žalą atsveria ekosistemos turtinimas


„Gyvūnus skirstyti į naudingus ar žalingus – praeities nuostata. Šiuo metu teigiame, kad gamtoje visi jos nariai yra vienodai svarbūs ir reikalingi. Ir bebrai ne išimtis, tačiau žmogaus užduotis išlaikyti optimalų jų skaičių, nesvyruojantį nei į vieną, nei į kitą pusę. Efektyviausias šios populiacijos valdymo įrankis yra atsakinga medžioklė.

Bebrai iš tiesų nugraužia medžius, patvenkia miško plotus ir dėl to miškų ūkio patiriama žala per metus skaičiuojama tūkstančiais kubinių metrų prarastos medienos. Be to, jie užtvindo laukus ir gadina ūkininkų pasėlius. Tačiau tuo pačiu metu bebrų patvenktuose vandens telkiniuose daugėja augalų ir gyvūnų rūšių, pastebime vis daugiau tokiose teritorijose apsistojančių paukščių, o pačios užtvankos tarnauja kaip filtras, sulaikantis iš laukų į paviršinius vandenis patenkančius kenksmingų medžiagų likučius“, – teigia VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos vedėjas dr. Artūras Kibiša.

Ekspertas drauge su partneriais iš Varšuvos gyvybės mokslų universiteto šiuo metu atlieka tyrimą, kurio tikslas išsiaiškinti, kokių toksinų pėdsakų yra medžiojamųjų gyvūnų, tarp jų ir bebrų, vidaus organuose – kepenyse, inkstuose, blužnyje. „Fungiciduose, kuriais purškiami pasėliai, esančios veikliosios medžiagos tetrakonazolas ir imidaklopirinas kaip atskiri komponentai nėra tokie pavojingi, kaip jų junginiai. Šios dvi veikliosios medžiagos besikaupdamos kartu yra itin toksiškos. Dažniausiai tai yra dviejų, trijų ar net kelių junginių deriniai, galintys sustiprinti neigiamą poveikį ir sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimus, pakenkti širdžiai. Sinerginis pesticidų tetrakonazolo ir imidakloprido efektas bičių mirtingumą padidina net 20 proc., sukelia kurapkų patinų nevaisingumą. Netrukus sužinosime, kokią žalą tai daro ir bebrams“, – drauge su kolegomis lenkais atliekamų tyrimų esmę komentuoja VDU ŽŪA mokslininkas.


Puikiais statybininkais tituluojami ne veltui


Medžioklėtyros ekspertas dr. A. Kibiša prisipažįsta, kad jį patį žavi unikalus bebrų gyvenimo būdas ir jų pastatytos užtvankos, kurių viršumi tarsi tiltais aktyviai migruoja visi kiti miško žvėrys – ir vilkai, ir elninių šeimos atstovai. Tad norint sužinoti, kas gyvena viename ar kitame miško masyve, pasak pašnekovo, tereikia prie bebrų užtvankos pastatyti stebėjimo kamerą.

Ieškodami saugaus prieglobsčio bebrai arba rausia urvus stačiuose vandens telkinių šlaituose, arba iš dumblo ir šakų statosi namelius, kurie gali būti net keliaaukščiai. Vienintelis kelias patekti į bebrų būstą – įplaukti į jį vandens tuneliais, kurių atsargumo dėlei išsirausiami keli.

„Kartais klaidingai manoma, kad bebrai minta žuvimi, ir užtvankas statosi tam, kad būtų lengviau pasigauti laimikį.“ Iš tiesų bebras – išimtinai žolėdis gyvūnas, daugiausia mintantis medžių ir krūmų šakelėmis bei lapuočių medžių žieve, o užtvankos jam tarnauja vandens lygiui reguliuoti, kad į trobelės vidų vedančios angos visada būtų po vandeniu, o viršutinė kamera – virš vandens. Šie unikalūs graužikai ne veltui tituluojami puikiais statybininkais: jie priekinėmis letenėlėmis sugeba pernešti akmenis, o uodega meistriškai purvu „išsitinkuoti“ būsto sienas.

Beje, bebrų trobelėse ar urvuose net ir šaltą žiemą išsilaiko teigiama oro temperatūra. Iš rudens į vandens telkinį žvėreliai būna prisivertę pakankamai medžių, kad maisto atsargų, neišlipdami į krantą, nepritrūktų iki pavasario. Žiemą, kai vanduo būna užklotas net ir storiausiu ledo sluoksniu, iš namelio bebrai neria tiesiai į vandenį ir saugiai maitinasi būdami po ledu. Vyresnieji bebrai niekada pirmi neišplaukia iš namelio ir pirmi netvarko praardytos užtvankos. Tai – jaunimo pareiga“, – su šypsena pasakoja ekspertas.

Bebrai gyvena šeimomis: tėvai ir jaunikliai, dažniausiai 3 pirmamečiai ir 2 antramečiai, kuriems dar nepavyko susirasti naujos teritorijos. Pastaruoju laiku jos ieškodami bebrai kuriasi net sodybų tvenkiniuose. „Tai tikrai bėda, nes nei vandens iš tokio tvenkinio išleisi, nei šautuvu įsibrovėlius sumedžiosi, nes medžioklė arčiau kaip 200 m iki gyvenamųjų namų Lietuvoje draudžiama. Kadangi bebrų racionas asketiškas ir jų kaip kanopinių žvėrių daržovėmis neprisiviliosi, belieka tik dar vienas teisėtas medžioklės būdas – gaudymas selektyviniais spąstais“, – bebrų medžioklės ypatumus komentuoja medžioklėtyros ekspertas.


Vertingi kailis ir uodega Europos bebrų vos nepražudė


Gamtoje bebrų priešai yra vilkai, lūšys, plėšrieji paukščiai ir ypač lapės. Todėl sausringomis vasaromis, kuomet į bebrų buveines vedančios angos išdžiūsta, lapės išmedžioja nemažai jauniklių. Tačiau istoriškai Europos bebrų populiacija labiausiai yra nukentėjusi dėl nereglamentuotos medžioklės. Bebrai buvo beatodairiškai medžiojami dėl vertingo kailio, taip pat pauodegyje esančių muskusinių liaukų sruoglių, naudotų (ir tebenaudojamų) kosmetikos pramonėje.
Dr. A. Kibišos pastebėjimu, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo vienintelė valstybė Europoje, kurioje bendrų medžioklė buvo reglamentuota. 1529 m. Pirmasis Lietuvos statutas nurodė, kad bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus valstiečiams leista dirbti tik tokiu atstumu, kad stiprus vyras iki bebro negalėtų nusviesti pagalio. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai.
Tačiau, pasak pašnekovo, tai bebrų neišgelbėjo – per kelis vėlesnius šimtmečius užklupę karai, sunkmečiai, okupacijos Lietuvos gyventojus vertė aktyviai užsiimti bebrų medžioke. Po Antrojo pasaulinio karo šių žvėrelių, veikiausiai Nemunu atplaukiančių iš Baltarusijos, tebuvo pastebima vienetai.


Atsakinga medžioklė – efektyviai veikiantis instrumentas populiacijai reguliuoti


Prof. Tado Ivanausko iniciatyva 1947 m. iš Rusijos, Voronežo rezervato, bebrų į Lietuvą buvo įvežta ir išleista Žuvinte. 1948 m. ir 1958 m. reaklimatizacijai šių žvėrelių atvežta iš Gomelio srities, o 1967 m. pradėtas vietinių bebrų perkėlimas iš Dzūkijos regiono į Aukštaitiją.
„1970 m. Lietuvoje jau gyveno apie 6 tūkst. bebrų. Pastaraisiais metais jų turime apie 46 tūkstančius. Ir tai optimalus skaičius, kurį šalies medžiotojai yra pajėgūs išlaikyti ir kuriam esant neigiamas bebrų poveikis žmogaus ūkinei veiklai nėra žymus. Medžiotojų šiuo metu Lietuvoje yra 23 tūkst. Turint omenyje, kad bebrieną ruošti esame išmokę, o vienintelių bebrų medžioklės sezonas pavasarį tęsiasi ilgiausiai, net iki balandžio 15 d., medžiotojai savo užduotį tikrai atliks. Jų gretose neabejotinai bus ir VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto studentų.

Štai visiškai neseniai Raudonės seniūnijos seniūno prašymu medžiojome bebrus Jurbarko rajone, prie Raudonės VDU ŽŪA Medžioklėtyros laboratorijai priskirtame medžioklės plote, kuriame praktiką atlieka mūsų studentai bei asmenys, siekiantys įgyti medžiojimo teisę. Ten bebrai buvo užsandarinę pralaidas ir kėlė pavojų virš jų esantiems keliams. Trumpai tariant, dirba bebrai, dirba ir medžiotojai, bet ten, kur reikia, ir kiek reikia”, – reziumuoja VDU ŽŪA mokslininkas dr. Artūras Kibiša.

[b]Senelio pėdomis[/b]



Parašė: Kostas SLIVSKIS
19 sausio, 2023
up.lt



Aštuntą kartą Stanislovo Mikašausko anūkai Šarūnas ir Tadas savo seneliui atminti surengė medžioklę, kuri jau tapo tradicinė. Tai buvo itin kilnus medžiotojas. S. Mikašauskas (1939–2014) „Platelių“ klubui (Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugija) vadovavo 1963–1974 metais, o dar po pertraukos – 1981–1987 metais.



Daugelio pažinojusiųjų nuomone, tai buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Gražu, kad jauniems medžiotojams plateliškiams Šarūnui ir Tadui atėjo mintis kasmet rengti medžioklę savo senelio atminimui. Tik kokie jie jaunieji – Šarūnas jau nemažai metų yra „Platelių“ klubo vadovas. Savo vietą medžiokliniame gyvenime turi ir Tadas, kuris irgi priklauso tam pačiam kolektyvui ir, kaip patikino klubo nariai, yra dešinioji Šarūno ranka.
Medžioklei, vykusiai šių metų sausio pirmą savaitgalį, vadovavo Šarūnas. Ragą, skelbiantį jos pradžią, pūtė keturiolikmetis Jonukas Šečkus. Vėliavą pakėlė daugkartinis šios medžioklės dalyvis Jonas Šečkus, kuris yra rago pūtiko Jonuko senelis.
Medžioklės vadovas išsirikiavusiems medžiotojams, o jų buvo ne tik vietinių, bet ir iš Šiaulių, Anykščių, Raseinių, Klaipėdos, papasakojo apie Stanislovą ir paprašė jo atminimą pagerbti tylos minute. Kaip ir visose medžioklėse, priminta apie saugumą ir kokius žvėris galima patiesti. Medžiotojams talkino trys vokiečių spanielių (vachtelhundų) veislės šunys.


Oras buvo žvarbokas – 9 laipsniai šalčio, pūtė nemenkas vėjas. Bet, kaip sako medžiotojai, nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Įvyko trys varymai ir visuose buvo paleista nemažai šūvių. Sumedžioti du tauriųjų elnių jaunikliai ir šernas.
Taikliu šūviu elnių jauniklį patiesė „Platelių“ klubo narys Saulius Druskinis, kuris ir tapo medžioklės karaliumi. Pasižymėjo ir Š. Mikašauskas, tik jauniklis krito po kelių šūvių. Šerną paguldė svečias iš Anykščių Gražvydas Mekšėnas. Paleista šūvių į lapes, bet pataikyk karabinu į ilgauodegę…
Sumedžioti žvėrys buvo suguldyti eglišakiais išpuoštoje aikštelėje ir pagerbti. Aidėjo ragas, skelbiantis medžioklės pabaigą.
O tada vidun, į medžioklės namelį. Užvalgius puikiai su žvėriena pagamintos tirštos medžioklinės sriubos, kad atmintų šią medžioklę, kiekvienam įteikti medaliai. Paskui – apdovanojimai pasižymėjusiems.


Pabaigoje kalbą pasakė J. Šečkus: „Stanislovas visada mums buvo autoritetas. Medžiotojai jį itin gerbė, nes buvo labai sąžiningas. Jis buvo taiklus medžiotojas, retai kada prašaudavo pro šalį.“

[b]Trečios kartos medžiotoja[/b]



Parašė: Kostas SLIVSKIS
19 sausio, 2023
laikrastisplunge.lt



Šiandien nieko nestebina, kad vis daugiau moterų, merginų užsikabina ant peties šautuvą ir patraukia žvėrių takais. Kai 2011 metais rašiau knygą „Moteris ir šautuvas“, Lietuvoje medžiojančių dailiosios lyties atstovių buvo apie 300, o dabar (nepatikslintais duomenimis) – jau per pusę tūkstančio. Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugijoje jų yra dešimt. Pernai išlaikė egzaminą ir teisėta medžiotoja tapo devyniolikmetė Kamilė Vaičekauskaitė.

[attachment=0]foto1.png[/attachment]

Mergina yra baigusi Plungės „Saulės“ gimnaziją. Dar mokykloje sužibėjo kaip šachmatininkė – dešimtmečių grupėje tapo Lietuvos čempione. Neabejoju, kad šioje srityje ji galėjo pasiekti itin aukštą lygį. Ir jau visai netikėta buvo tai, kad 2017-aisiais savo svorio kategorijoje tapo Lietuvos dziudo čempione.
Tačiau nuo sporto Kamilė nutolo, vis dažniau ją traukė gamta. Puikiai mergina pasirodė 2021 metų rajoninėse kombinuotojo šaudymo varžybose. Moterų grupėje ne kartą lipo ant garbės pakylos, o tarp klubo komandos narių buvo antroji.
Būdama keliolikos metų „Kontaučių“ medžiotojų klube K. Vaičekauskaitė tapo viena iš geriausių varovų, ir ne bet kokia, o puikiai išmanančia, kaip orientuotis miške, žinančia, kokioje miško vietoje dažniausiai gali pamatyti žvėrį ir kaip jį išvyti į medžiotojų liniją.


Šiuo metu mergina studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete kinologiją, tad neatsitiktinai įsigijo vokiečių spanielių veislės kalaitę, kurią pavadino Dona, ir neabejotinai ją išmokys medžioklės meno.
„Aš esu trečios kartos medžiotoja. Medžiojo mano senelis, bet dėl amžiaus ir pristojusių ligų atsisakė šio pomėgio. Susitikus visi mūsų pokalbiai greitai pasisuka apie medžioklę. Medžioja mano tėtis, dėdė ir dar pusbrolis.
Medžioklė sužavėjo nuolatiniu buvimu gamtoje, matomais žvėrimis. Ypač žavi taurieji elniai, kurių tikrai yra padaugėję, ir beveik nėra medžioklės, kad jų neišvysčiau. Tai palieka didžiulį įspūdį.
Mūsų medžioklės plotuose tikrai gausu įvairių žvėrių, ir tai neabejotinai klubo narių nuopelnas, nes žvėrys papildomai maitinami ir saikingai medžiojami. Jau tiek metų esu tarp medžiotojų ir neteko matyti, kad būtų patiestas neleistinas žvėris.


Be jokios abejonės, mane tapti medžiotoja paskatino artimieji. Aš nuo vaikystės tiek istorijų apie medžioklę prisiklausiau, kad savaime tas pomėgis patraukė“, – apie medžioklės kelio pradžią pasakojo K. Vaičekauskaitė.
Kamilė pirmiausia nori sumedžioti taurųjį elnią, ir tai būsianti itin garbinga pradžia. Bet čia medžioklė ir nežinia, koks šūvis bus sėkmingas.
Paklausta, kaip vertina dabartines medžiokles, mergina sakė, jog daug ką gadina medžioklės įstatymų daugėjimas, įvairios nuorodos medžiotojams. Ji yra įsitikinusi, jog būtent medžioklės reguliuoja žvėrių skaičių ir medžiotojai patys žino, kokių žvėrių medžiokles pristabdyti, o kokių patiesti daugiau.
Neabejingas medžioklei ir Kamilės draugas plungiškis Rokas, kuris dabar tarnauja kariuomenėje. Vaikinas neseniai tapo varovu. Medžiotojai jį šiltai priėmė – iškart pamatė, jog yra sumanus ir nevengiantis jokio darbo, o medžioklėje jo tikrai yra – ypač kai reikia išdarinėti sumedžiotus žvėris.


Belieka šiems jauniems žmonėms palinkėti kuo daugiau būti gamtoje, ją puoselėti ir gerbti kiekvieną gyvą padarą.

[b]Sniege paskendusios medžioklės[/b]


Parašė: Kostas SLIVSKIS
18 sausio, 2023
laikrastisplunge.lt



Taip nutiko, kad 2022 metų gruodį dėl gausybės informacijos gamtos puslapio laikraštyje „Plungė“ nebuvo – jis atidėtas kitų metų sausiui, tad šio puslapio skaitytojų atsiprašome.



Seniai bebuvo tokia žiema. Dar lapkričio viduryje atsirado sniego paklotė ir ji vis storėjo. Galiausiai įpusėjus gruodžiui daug kur keliai tapo neišvažiuojami, o miestuose sustumdyto sniego jau buvo kalnai ir kai kuriose gatvėse važiuodamas automobiliu nebegalėjai prasilenkti. Tačiau atėjo Naujieji ir sniego beveik neliko – pliusinė temperatūra ir lietus jį sunaikino.
Medžiotojai net buvo prakalbę, jog laikas nutraukti medžiokles su varovais ir jas pabaigti numatytomis kalėdinėmis ar kokiomis kitomis kilnesnėmis medžioklėmis, į kurias jau pakviesti svečiai. Būtent tokią medžioklę įsibėgėjus gruodžiui surengė „Karklėnų“ būrelis. Į ją buvo pakviesti būrelio narių draugai.
Medžioklėje dalyvavo net 44 medžiotojai. Jai vadovavo Vidmantas Bražinskas. Medžioklės vėliavą pakėlė seniausias medžiotojas Adomas Simonavičius. Vis aidėjo medžioklės ragas.


Medžioklė pavyko – paguldytos šešios tauriųjų elnių patelės arba jaunikliai. Po elnę patiesė Vytautas Ukanis (Mažeikiai), Martynas Grikpedis (Mažeikiai), Tautvydas Salys („Karklėnų“ MK), Edmundas Samulionis („Karklėnų“ MK). Geriausiu dienos medžiotoju pripažintas Arvydas Mikalauskas („Žemaitijos“ MK), o karaliumi – irgi sumedžiojęs elnių patelę Alvydas Stankevičius („Stumbro“ MB).
Kalėdinei medžioklei, kuri vyko gruodžio 17 dieną, labai ruošėsi „Kontaučių“ klubas, o ypač jos vadovas Mindaugas Preibys (kuris yra ir klubo vadovas).
Po medžioklės svečiams įteikti prizai. Prizu apdovanotas medžioklės karalius ir kiti pasižymėję medžiotojai.
Tai, kad buldozeriu vadovo lėšomis buvo nustumdytas sniegas prie medžiotojų namelio, dar suprantama, bet jau tikrai sunku įsivaizduoti, jog medžioklės vietoje buvo nuvalyti vietos keliukai ir net prieigos prie bokštelių, kad medžiotojams nereikėtų iki kelių sniege klampoti į numerio vietą. Nustumdytas sniegas ir paruošta aikštelė mašinoms, paruošta vieta virti medžioklinę sriubą. Tuo itin stebėjosi svečiai.


Jau nemažai metų tą sriubą klube verda Antanas Gricius su savo bendrakursiu iš Alytaus Irmantu Vaickelioniu, ir nebūna nė vieno, ragavusio šį patiekalą, kad negirtų virėjų.
Suprantama, kiekvienam medžiotojui svarbiausia, kad būtų taiklus šūvis. Medžioklės karaliumi tapo neeilinį taiklumą parodęs Egidijus Bundauskas („Žemaitijos“ MK). Jis vieną po kito patiesė du šernus, o prieš tai dar ir kiškį. Laputę sumedžiojo Arūnas Garbenčius, o šerną – Arnas Šapalas. Taigi net sniegingi miškai nesutrukdė, kad medžioklė būtų sėkminga.

[b]Nuomonės apie plėšrūnus tyrimas: ūkininkų dalyvavimas vangokas[/b]


2023/02/08
up.lt



https://ukininkopatarejas.lt/naujienos/nuomones-apie-plesrunus-tyrimas-ukininku-dalyvavimas-vangokas/

Į pabaigą artėja trijų Baltijos šalių mokslininkų atliekamas visuomenės požiūrio į stambiuosius plėšrūnus tyrimas. Gamtos tyrimų centras pateikė preliminarius rezultatus. Aiškėja įdomios išvados.
Po penkiolikos metų

Stambūs plėšrūnai (lūšis, vilkas ir rudasis lokys) yra kontraversiškai vertinamos žinduolių rūšys ne tik Lietuvoje. Vien nuomonių skirtumai apie priimtiną vilkų populiacijos dydį, jų daromą žalą gyvulių augintojams ir kasmet naujai nustatomą sumedžiojimo limitą kasmet atsispindi šimtuose komentarų įvairiuose socialiniuose tinkluose.

Platesniu mastu lietuvių nuomonė apie stambiuosius plėšrūnus buvo tiriama prieš 15 metų. Nuo to laiko šalyje vilkų skaičius padidėjo dešimteriopai, lūšių – bent šešis kartus. Lietuvoje vis dažniau stebimi rudieji lokiai. Plėšrūnų fauna pasipildė nauja rūšimi – šakalu.

Pokyčiai įvyko ir kitose Baltijos šalyse, todėl tarptautinis tyrimas kartojamas. Iš anksčiau yra žinoma, kad įvairių visuomenės grupių nuomonės apie vilkus, lūšis ir ruduosius lokius labai skiriasi, nuo ypač teigiamos iki ypač neigiamos. Žmonių požiūrį žinoti labai svarbu planuojant šių gyvūnų
populiacijų apsaugą ir valdymą, nes dėl plėšrūnų neretai kyla konfliktai. Šakalai nepriskiriami stambiems plėšrūnams, tačiau tolesnis jų populiacijos augimas gali turėti įtakos kitų stambiųjų plėšrūnų populiacijų valdymui.



Aktyviausia dalis – didžiųjų miestų gyventojai

Pristatydamas preliminarius rezultatus Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas Linas Balčiauskas pastebi, kad tyrimo tikslas yra trejopas.

Siekiama įvertinti įvairių visuomenės grupių požiūrį į stambiuosius plėšrūnus, skirtumus trijose Baltijos šalyse. Apibendrinę duomenis mokslininkai pateiks rekomendacijų stambiųjų plėšrūnų populiacijų valdymui. Taip pat svarbu yra tai, kad toks tyrimas respondentams suteikia galimybę dalyvauti valdymo procese.

Pateikiami tyrimų duomenys patvirtina, kad Baltijos šalyse daug panašumų, bet yra ir skirtumų.

Panašiai pasiskirsto tokiam tyrimui aktualių visuomenės grupių aktyvumas. Tyrėjai išskyrė keturias respondentų grupes: plačioji visuomenė, medžiotojai, medžiojantys ūkininkai bei nemedžiojantys ūkininkai.

Visose Baltijos šalyse geriausiai reprezentuojami didieji miestai. Plačiosios visuomenės respondentai sudaro beveik pusę visų tyrimo dalyvių (Latvijoje, Estijoje jų dalis dar didesnė).

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) iniciatyva – gerai atstovaujami mūsų šalies medžiotojai. Jiems tenka 32 proc. atsakymų (palyginti Latvijoje – 22 proc., Estijoje – tik 15 proc.).

Medžiojantys ūkininkai sudaro 12 proc. visų respondentų (panaši dalis ir Latvijoje, Estijoje – 11 proc.).

Labai svarbi yra nemedžiojančių ūkininkų, kurie patiria žalą nuo stambiųjų plėšrūnų, nuomonė. Viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose gausu jų komentarų, tačiau į tyrime šios grupės respondentų dalis siekia tik 9 proc. (Latvijoje – 14 proc., Estijoje – 16 proc.).



Šiek tiek iškreiptas tikrovės vaizdas

Toks skirtingų grupių atstovavimas lemia bendrus rodiklius, ypač vertinant plėšrūnų populiaciją, brakonieriavimo mastą.

Tyrėjai pastebi, kad vienų plėšrūnų skaičiai pervertinami, o kitų įvertinami nepakankamai. Geriausiai žinoma apie ruduosius lokius – nors mūsų miškuose gyvena apie pora gyvūnų, palikuonių čia nesulaukia, tad populiacijos Lietuvoje nėra. Tuo tarpu apie vilkus ir lūšis paplitusi nuomonė neatitinka tikrovės. Manoma, kad vilkų yra daugiau nei iš tikrųjų, o lūšių skaičius nuvertinamas – šių plėšrūnų Lietuvoje daugėja.

Komentuodamas respondentų pateiktus atsakymus apie tai, kaip jie vertina populiacijų dydį, L. Balčiauskas išskiria keletą dėsningumų. Šakalas dar nežinomas, todėl jo bijomasi. Lūšis laikoma miela, panašia į katę, be to, manoma kad jų yra mažai. Ūkininkų ir medžiotojų požiūris kritiškesnis nei kitos visuomenės dalies.

Gerokai skiriasi brakonieriavimo paplitimo vertinimas. „Vidutinio piliečio“ akimis, brakonieriavimo mastas didesnis nei atrodo medžiotojui ar ūkininkui. Bendras rodiklis toks: 40 % lietuvių mano, kad brakonieriavimas yra paplitęs reiškinys. Latviai gerokai optimistiškesni.

Taip pat tyrėjai domėjosi, kaip aktyviai visuomenė dalyvauja aplinkosauginėje veikloje. Pasak L. Balčiausko, rezultatas kiek stebina – atrodo, kad lietuviai yra didžiausi aplinkosaugos aktyvistai (menkiausiai šioje veikloje dalyvauja estai). Vis dėlto dažnai šios veiklos turinys suvokiamas ne visai teisingai. Paukščių lesinimas laisvalaikiu dar nėra aplinkosauginė veikla. Aplinkosauginių NVO veikloje prisipažino dalyvaujantys tik 2 proc. respondentų.



Dar galima pareikšti savo nuomonę

Tyrėjai dėkoja informaciniams partneriams LMŽD, Biologijos mokytojų asociacijai, Lietuvos ūkininkų sąjungai, Lietuvos bitininkų sąjungai bei visiems, atsakiusiems į anketos klausimus, ir tikisi tolesnio bendradarbiavimo.

Dar yra pora mėnesių, kai medžiotojai, ūkininkai ar bitininkai gali užpildyti klausimyną, pareikšti savo nuomonę.



ŪP pagal Gamtos tyrimų centro informaciją

[b]Aplinkosaugininkai bando medžiotojams nukelti bebrines kepures[/b]


2023/02/03
up.lt

https://ukininkopatarejas.lt/naujienos/aplinkosaugininkai-bando-medziotojams-nukelti-bebrines-kepures/



Beveik prieš metus Šilalės rajone vykusios bebrų gaudymo varžybos-medžioklė dar ir šiandien kelia nemažai aistrų, diskusijų... Ne vien dėl to, kad tąkart buvo nustatyti abejotini Medžioklės taisyklių pažeidimai, atimti medžiotojų bilietai, bet ir todėl, jog tarp tų pačių tikslų siekiančių medžiotojų ir aplinkosaugininkų, rodos, yra įkaltas didžiulis, dar sovietmetį menantis nesutarimų pleištas. Teismai dar tebenarplioja painius aplinkos apsaugos darbuotojų ir bebrų medžiotojų bylų kamuolius.
Gražią idėją numarino pripaišyti ir tikri pažeidimai

Prasidėjus karui Ukrainoje Lietuvos medžiotojai nenorėjo likti nuošaly, todėl Šilalėje buvo nuspręsta surengti respublikines bebrų medžiojimo varžybas, o visą sumedžiotą laimikį perdirbti ir nusiųsti nuo priešų besiginantiems ginklo broliams. Kovo19 d. surengtose varžybose dalyvavo 23 Lietuvos medžiotojų komandos, atvyko medžioklių ir iš Estijos. Didžiulė patriotinė medžioklės fiesta buvo suplanuota dviem dienoms. Šilalės medžiotojai pasirūpino, kad per 100 varžybų dalyvių nestokotų laimikių, rastų kur pavalgyti ir pernakvoti.

Tačiau šventė apkarto – manoma, sulaukę į varžybas nepakviestos medžiotojų grupės pranešimo ieškoti medžioklės taisyklių pažeidimų ėmėsi regiono aplinkosaugininkai. Pirmajai varžybų dienai baigiantis, Aplinkos apsaugos departamento (AAD) pareigūnai blokavo kelius, vedančius į renginio dalyvių poilsiavietes, ir pradėjo kruopščiai tikrinti automobilius. Tikrintojams sekėsi gerai – buvo nustatyta nemažai Medžioklės taisyklių „pažeidimų“.

AAD pareigūnai, apžiūrėję sumedžiotus bebrus, nustatė, kad dalis jų buvo ne nušauti, o užmušti mediniais įrankiais. Taip daryti – formaliai negalima, nors, pasak „Ūkininko patarėjo“ kalbintų medžiotojų, tokia praktika Lietuvoje tebegyvuoja nuo seno. Apžiūrėdami medžiotojų laimikius pareigūnai pastebėjo, kad dalis jų sumedžioti savigynai išduotais pistoletais, o tai – taip pat, pasirodė, neteisėta.

AAD Komunikacijos skyriaus specialistai atsisakė ŪP pateikti detalesnę informaciją apie medžioklės dalyviams pritaikytas sankcijas, motyvuodami tuo, kad vis dar vyksta tyrimas ir teismų procesai, todėl tiksliai nustatyti, keletui medžiotojų buvo atimta teisė medžioti, redakcijai nepavyko. Tačiau, apibendrinus visą surinktą informaciją, tikėtina, kad medžiotojo bilieto neteko apie 10 medžiotojų, iš dalies jų buvo atimti trumpavamzdžiai ginklai.

Neteko pistoletų ir bilietų

Bebrų gaudymo varžybose dalyvavęs patyręs medžiotojas kaunietis Sigitas Urbonas ŪP papasakojo, kad po renginio jam ilgai teko minti įvairių instancijų slenksčius. „Tąsyk kartu su kolegomis buvome nusprendę šautuvų į medžioklę neimti, pasitenkinti šunimis ir pistoletais“, – pasakojo medžiotojas, pripažindamas, kad du kartus šovė iš pistoleto į graibštan papuolusius bebrus.

„Medžiojome bebrus grupėmis, todėl pats nemačiau, tik iš pasakojimų girdėjau, kad kai kurie vyrai sugautus žvėris pribaigė kuokomis ir taip nutraukė jų kančias“, – sakė S. Urbonas, keldamas klausimą, ar sugautas bebras jau yra sumedžiotas? Ar sugauto bebro kančių nutraukimas yra leistinas dalykas, žvelgiant per Medžioklės taisyklių prizmę?

Iš S. Urbono ir kitų medžiotojų, kurie turėjo pistoletus, ginklai buvo atimti ir visiems surašyti administracinių nusižengimų protokolai. Tiesa, čia taip pat neapsieita be nesusipratimų. Pasak mačiusiųjų, aplinkosaugininkai sumedžiotus bebrus sudėjo į maišus ir jų nesuženklino, o vėliau nebegalėjo atrinkti, kas kurį gyvūną sumedžiojo. Bandant viską patikslinti pagal medžioklės lapus, painiavos atsirado dar daugiau, nes lapai buvo išduoti komandoms, o ne kiekvienam medžiotojui atskirai.

ŪP kalbintas medžiotojas AAD pareigūnų buvo apkaltinas neteisėtu pistoleto panaudojimu medžioklės metu. Tačiau S. Urbonas rankų nenuleido ir po ekspertizės bei teismų įrodė savo teisumą. „Man grąžino teisę medžioti ir ginklą, tiesa, jo atsiimti turėjau vykti net į Klaipėdą, o kaip nutiko kitiems nukentėjusiems, nežinau“, – karčia patirtimi dalijosi S. Urbonas.


Bebrų Lietuvoje kasmet daugėja.
Po medžioklės – teismai

Kitas bebrų gaudymo varžybų dalyvis, dabar jau buvęs Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus Akmenos medžiotojų būrelio vadovas Antanas Kasparavičius ŪP pasakojo, kad jų automobilį sustabdę ir laimikį apžiūrėję pareigūnai taip pat nustatė, kad dalis bebrų ne nušauti, o užmušti.

„Graibštais sugauti bebrai iš tiesų buvo pribaigti specialiai tam pagamintomis medinėmis kuokomis, kokias nuo seno naudoja kai kurie medžiotojai, nors prieš 2–3 metus buvo paskelbta, kad tokie metodai yra nehumaniški“, – kalbėjo patyręs medžiotojas, pridurdamas, kad iš arti iš lygiavamzdžio šovus į bebrą šratais, šis taip sudraskomas, kad pasidaro netinkamas valgyti.

Pasak A. Kasparavičiaus, keliems jo kolegoms tąkart už medžioklės taisyklių pažeidimus buvo surašyti administracinių nusižengimų protokolai, atimta teisė medžioti. „Vyrai kreipėsi į teismus, o kuo jie baigėsi, negaliu pasakyti, nes nežinau“, – teigė redakcijos pašnekovas ir tik prieš atsisveikindamas prisiminė, kad vienam kolegai teismas grąžino teisę medžioti ir net sumokėtą baudą atidavė. „Jaunas medžiotojas iš kažkur surado filmuotos medžiagas ir tik dėl jos laimėjo bylą prieš aplinkosaugininkus“, – apie išskirtinį savo teisumo įrodymą prisiminė buvęs Akmenos medžiotojų klubo vadovas.


Medžioklės žinovas Vytautas Ribikauskas neabejoja, kad aplinkosaugininkai perlenkė lazdą.


Aplinkosaugininkų fiasko?


...

[b]Šimtus šautuvų iš Ginklų fondo pavogusio darbuotojo išpažintis: ruošiausi grėsmei ... [/b]



Vytenis Miškinis,
Teisėsaugos aktualijų žurnalistas
www.DELFI.lt 2023 m. vasario 4 d.


„Negalėjau suprasti, kaip galima naikinti tokius ginklus“, – kalbėjo buvęs ilgametis Ginklų fondo darbuotojas Saulius Kuzminskas, turėjęs sunaikinti konfiskuotus šautuvus, pistoletus bei šovinius, tačiau šimtus jų pasiėmęs sau ir vėliau pardavęs. Už tai prieš teismą stojęs vyras atskleidė skandalingus Ginkų fondo užukuliusius ir ten ilgus metus tvyrojusią netvarką.

Dar 2019 m. policijos vadovai pranešė apie skandalingą tyrimą – kone dešimtmetį Ginklų fondo darbuotojas vogė iš ten ginklus, kurie turėjo būti sunaikinti. Kulkosvaidžiai, pistoletai, revolveriai buvo pardavinėjami už tūkstančius eurų. Dabar apie tai, kas ilgus metus dėjosi Ginklų fonde atskleidė ilgametis darbuotojas, nusprendęs jam patikėtus ginklus ne sunaikinti, o parsinešti namo. „Galvojau apie grėsmę iš Rytų“, – tvirtino jis, aiškindamas, kodėl pasiėmė šimtus ginklų.


Jokios kontrolės


Ginklų fonde S. Kuzminskas įsidarbino 1999 m., pirmiausia – kaip sandėlininkas-ūkvedys. „Tuo metu viskas tik kūrėsi, viskas buvo nauja, faktiškai nieko neturėjome, trūko sandėlių. Tiesiog davė didelę patalpą, kur buvo sukrauti ir ginklai, ir dokumentai, o aš viską turėjau tvarkyti“, – jau liudydamas teisme kalbėjo vyras. Ką daryti su iš įvairiausių Lietuvos kampelių surinktais ginklais spręsdavo komisijos, jose dalyvavo ir pats S. Kuzminskas. „Tarp priduotų ginklų atsidūrė ir Aukščiausios Tarybos gynėjų ginklai. Aš sakiau, kad tokius ginklus netikslinga naikinti, naikinsime mūsų pačių istorioją, bet niekas manęs neklausė“, – pasakojo kaltinamasis. Nors daug žmonių spręsdavo, kokius ginklus naikinti, tačiau už patį sunaikinimą buvo atsakingas vienintelis S. Kuzminskas, o jo veiklos niekas nekontroliavo. „ Ardymo, laužymo ir paruošimo naikinti ir naikinimo procedūros iš esmės buvo patikėtos man vienam, – sakė jis. – Negalėjau suprasti, kaip galima tiesiog sunaikinti ginklus, kurių buvo ir gerų, galvojau, jog istorija vėl gali pasikartoti, gali prireikti tų ginklų, juo labiau, kad kiekvienais metais aukščiausi šalies pareigūnai vis kalbėdavo apie iš rytų kylančias grėsmes.“


Tvarkėsi, kaip galėjo


Vyrui teko naikinti tonas ginklų, kartais į Kauno ketaus liejyklą tekdavo važiuoti net du kartus per dieną. Tačiau geriausiai išsilaikiusių ginklų jis ten nepristatydavo. „Esant tokiems kiekiams, sukontroliuoti ir patikrinti, ką aš pridavė naikinimui, iš esmės nebuvo galimybės“, – prisipažino buvęs sandėlininkas. Šaudmenis ir sprogmenis S. Kuzminskas veždavo į Rūdninkų poligoną ir ten naikindavo sudėjęs tiesiog į statinę. „Naikinimas buvo visiškai savamokslis. Aš buvau tų naikinimų procedūrų pradininkas, anksčiau niekas to nedarė, o aš ir pats patirties neturėjau, – kalbėjo jis ir pridūrė. – Vis užduodavo sau klausimus, kam reikia tuos ginklus ir šaudmenis naikinti, kai teisėsaugos struktūroms jų labai trūko.“


Slėpė namuose


Vyras tvirtino, kad po truputį ginklus vežė namo, krovė į statines, o galiausiai viską sudėjo į šulinio rentinį po grindimis ir užbetonavo. „ Šeima apie tai nieko nežinojo ir neįtarė, nors aš pats nuolat gyvenau baimėje, ta vieta, kurioje buvo laikomi ginklai ir šaudmenys, niekada neužšaldavo, bijojau, kad niekam dėl to nekiltų klausimų“, – prisipažino jis. Vyras Ginklų fonde dirbo iki 2006-ųjų, tačiau pats tvirtino, kad iš ten parsineštas turtas užbetonuotas po grindimis gulėjo daugiau nei dešimtmetį. „Viskas gulėjo iki to momento, kai iškilo namų pardavimo klausimas ir jis buvau priverstas laikomus ginklus pernešti į kitą vietą, – sakė teisiamas vyras. – Buvo daug streso, nes pirmiausia reikėjo išgriauti betoną, po truputį viską pernešti, suslėpti, bet kada galėjo kas nors pamatyti. Iš pradžių nešiau į malkinę, dariau uždangas, pastolius, kad nepamatytų kaimynai. Malkinėje kroviau po joje sudėtais atsarginiais ratais. Paskui po truputį nešiau į mišką, kuris priklausė man ir kurio neketinau parduoti, kasiau duobes ir slėpiau. Atrodo, iš viso buvau padaręs 9 slėptuves, kroviau į bidonus ir užkasiau žemėmis.“


Pardavė draugams


Visa tai vyko 2017 m., tuo pat metu jis apie situaaciją užsiminė savo pažįstamiems kolekcininkams, kuriems anksčiau padėjo iš fondo oficialiai įsigyti įvairiausių ginklų – Sigitui Mazaliauskui ir Česlovui Pompolovičiui. „Jie buvo ilgamečiai mano pažįstami, ginklų fanatai, jais domėjosi. Įvertinau, kad abu gyvena vienkiemiuose, nėra turėję jokių reikalų su policija, Sigitas dar daug metų buvo ir medžiotojų ddraugijos pirmininkas. Nė vienam iš karto atvirai ginklų nesiųliau, iš pradžių Česlovui nuvežiau dalių, norėjau pažiūrėti, kaip sureaguos, o tada viskas įsisiūbavo“, – prisiminė vyras. Jiedu su Č. Pompolovičiumi nusprendė, kad reikia nutrinti registruotų ginklų serijos numerius, pastarasis sutiko tai padaryti. „Česlovas ėmė viską, ką jam vežiau. Norėjau kuo greičiau viskuo atsikratyti, nes aplink mane buvo pardavinėjamos žemės, kūrėsi vis nauji kaimynai. Jis man ir sumokėdavo, pistoletai TT – daugmaž 300-400 Eur, kulkosvaidžiai „Agram“ 600-800 Eur, pistoletai „Makarov“ – 300-400 Eur, „Margolin“ – 200 Eur“, – prisipažino S. Kuzminskas. Lygiai taip pat ginklus jis pardavinėjo ir S. Mazaliauskui. Prieš teismą stojo dar ir Marius Pajarskas, jis ginklus įsigijo iš Č. Pompolovičiaus. Galiausiai į visų jų namus pasibeldė „Aro“ vyrai, per kratas buvo rasta ir paimta šimtai ginklų bei šaudmenų.


Gailesčio nesulaukė


Beveik 200 ginklų ir virš 5 tūkst. šovinių pagrobęs S. Kuzminskas prašė jo pagailėti ir nesodinti į kalėjimą. Jis aiškino, kad nusikaltimus įvykdė spontaniškai, taip pat, kad jo garbaus amžiaus tėvams reikia priežiūros, tačiau teisėjų širdies tokie argumentai nesuminkštino. „Nors kaltinamasis aiškino, jog ginklus bei šaudmenis pagrobė, būdamas įsitikinęs, jog pastarųjų gali prireikti užtikrinant Lietuvos saugumą, manydamas, jog gali pasikartoti ankstesni įvykiai, juo labiau, kai apie gresiantį „pavojų iš rytų“ nuolat kalbėjo valstybės politikai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog pastarasis vėliau didelę dalį pagrobtų šaunamųjų ginklų ir šaudmenį realizavo“, – kaltinamojo pasiteisinimus triuškino teisėjai. „Kaltinamasis tikino neva pastariesiems realizavo, kadangi juos gerai pažinojo, tiek S. Mazaliauskas, tiek Č. Pompolovičius buvo kolekcionieriai, ginklų fanatai, todėl tikėjo, jog perduodami ginklai atsidurs „gerose rankose“, tačiau akivaizdu, kad perleisdamas šaunamuosius ginklus bei šaudmenis kaltinamasis niekaip negalėjo sukontroliuoti, kaip toliau jais bus disponuojama“, – pažymėjo teisėjai. Svarbi ir ta aplinkybė, kad buvo nutrinami ginklų registracijos numeriai, o tai rodo, kad ginklų, priešingai nei teigė kaltinamieji, nebuvo ruošiamasi tik toliau slėpti. S.Kuzminskas buvo pripažintas kaltu dėl didelio kiekio nurašytų ir sunaikintinų šaunamųjų ginklų (apie 200 vnt.), jų dalių, šaudmenų (daugiau nei 5 000 vnt.) pagrobimo ir pardavimo. Už tai Vilniaus apygardos teismas jam skyrė 5 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, taip pat konfiskuoti iš nusikalstamų veikų gauti 2 000 Eur. Iš S. Kuzminsko dalį pagrobtų ginklų įsigiję Sigitas Mazaliauskas ir Česlovas Pompolovičius pripažinti kaltais dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, jų dalių, šaudmenų įgijimo, laikymo, gabenimo, realizavimo. Abiem paskirtos 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Dalis bausmės (1 metai ir 6 mėnesiai) turėjo būti atlikta iš karto, o likusios bausmės dalies vykdymas atidedamas 2 metams ir 4 mėnesiams.

https://musutv.lt/2023/01/24/ar-dabartiniame-elito-valdomame-pasaulyje-apskritai-imanoma-islikti-savarankiskam/

[b]Namuose laikantiems ginklus kyla klausimas, ką su jais daryti karo atveju: specialistai atsakė, kaip reikėtų elgtis[/b]



https://tv.lrytas.lt/zinios/lietuvos-diena/2023/01/22/news/namuose-laikantiems-ginklus-kyla-klausimas-ka-su-jais-daryti-karo-atveju-specialistai-atsake-kaip-reiketu-elgtis-25884766

[b]Išvydę VMVT reikalavimus nustėro: kriterijus vadina neįmanomais [/b]



Milda Kuizinaitė
„Lietuvos rytas“
2023-01-20


Kokį horoskopą turėtų skaityti medžiotojas, kad prieš mėnesį žinotų, kurią dieną ir valandą sumedžios elnią ar briedį? Vargu ar tai nuspėtų ir veterinarijos specialistai, ėmę reikalauti dar neregėto plano.
Vasario 8-ąją nušausime ir skersime bebrą, o vasario 12-osios rytą – šerną. Maždaug taip turėtų atrodyti planas, kurį nuo šio mėnesio Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Alytaus departamentui privalėtų pateikti Grūto kaime (Druskininkų sav.) laukinių žvėrių skerdyklą turinti bendrovė „Hesona“. Prašymą pateikti skerdyklų darbo grafiką visam mėnesiui gavo dar viena bendrovė, taip pat 3 Alytaus rajone, Birštono ir Prienų savivaldybėse įsikūrę ūkininkai. Visi jie kiaules, kalakutus bei kitus naminius paukščius augina patys, todėl suplanuoti, kada jie bus skerdžiami, įmanoma. Tačiau kaip žinoti, kada koks laimikis paklius medžiotojui?


Pateikti neįmanoma


„Nežinau, kokių antgamtinių jėgų – Dievo ar velnio – turėčiau to paklausti?“ – VMVT nurodymu stebėjosi Grūto parko ir bendrovės „Hesona“ įkūrėjas Viliumas Malinauskas. Šios bendrovės įkurtoje skerdykloje kartais per mėnesį apdorojamas vienas, kartais – du žvėrys.
Kai elnienos užsisako restoranai ar savo laimikius atneša vietos medžiotojai, skerdykla atidaroma ir kartą per savaitę. Tik suplanuoti, kurią dieną medžioklė bus sėkminga, iš anksto negali net itin patyrę medžiotojai. Bet Veterinarijos tarnybos specialistai norėtų žinoti ne tik dieną, bet ir valandą – skerdyklos darbo grafiką jie prašė pateikti valandų tikslumu. „Bet kokie skerdimo dienų ar valandų pakeitimai turi būti derinami su VMVT Alytaus departamentu“, – teigiama penkioms skerdykloms išsiųstame rašte.


Mėsą tektų sunaikinti


Mėnesio grafiko nepateikusioms skerdykloms VMVT grasina rimtais nemalonumais: „Jei skerdyklos atsakingi asmenys nebus pateikę darbo grafiko, į tokią skerdyklą nuolatinę priežiūrą atliekantis veterinarijos gydytojas nevyksta ir skerdimai yra negalimi.“ Kartu Alytaus departamento direktorių laikinai pavaduojančio Jono Vaikšnoro raštu įspėjama, kad skerdyklų, kurios veiklą vykdys be veterinarijos gydytojo, skerdenos bus naikinamos, o už tai atsakingiems asmenims taikomos sankcijos. Šis įspėjimas taip pat nustebino skerdyklų savininkus. Bendrovės „Hesona“ atstovų teigimu, jų skerdykloje nė vienas žvėris nebuvo paskerstas be veterinarijos gydytojo priežiūros.


Veterinarai prižiūri nuolat


Apie tai, kad visi skerdimai atliekami tik stebint veterinarijos gydytojui, internete skelbia ir vienas šį VMVT raštą gavusių ūkininkų. Mat jis apie kiaulių skerdimą pasakoja ir turistams – jo sodyboje rengiamos edukacinės programos. Už mėsos tikrinimus prieš skerdimą, po skerdimo ir skerdenų ženklinimą atsakingas nuolatinę priežiūrą atliekantis veterinarijos gydytojas. VMVT Alytaus departamentas skerdyklų savininkus įspėjo ir apie tai, kad dėl vizito tartis tiesiai su veterinarijos gydytoju griežtai draudžiama. Toks įspėjimas verslininkams taip pat nuskambėjo keistai, mat bendrovė „Hesona“ raštą VMVT Alytaus departamentui siunčia iškart, kai sumedžiojamas žvėris. Nežinia kaip įgyvendinamą nurodymą surašę VMVT specialistai jį paaiškinti sunkiai įstengė ir patys. Tam prireikė trijų dienų.


Užkliuvo papūgų jauniklis


Egzotinių gyvūnų ir paukščių kolekciją sukaupę Grūto parko šeimininkai dėl savo augintinių dažnai sulaukia ir aplinkosaugininkų dėmesio. Tik ne patarimų, kaip juos auginti ar pagerinti jų gyvenimo sąlygas, o keistų priekaištų ir nurodymų. Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) šiuo metu svarsto, ką nubausti už tai, kad itin retos papūgos
Kinijos aleksandrai padėjo kiaušinį ir susilaukė jauniklio. Tai sužinoję aplinkosaugininkai išvardijo daugybę teisės aktų, kuriuos esą pažeidė šiuos paukščius auginantys Grūto parko šeimininkai.
„Pasirodo, turėjome pradurti kiaušinį arba nužudyti papūgiuką“, – aplinkosaugininkų priekaištais piktinosi V.Malinauskas. Nors protokolą dėl papūgos jauniklio tikrintojai surašė dar praėjusių metų spalį, sprendimo dėl baudos dar nepriėmė. Grūto parku ir jo augintiniais rūpinasi keli Malinauskų šeimos nariai, todėl dabar bandoma išsiaiškinti, kuris jų ir kada priėmė sprendimą dėl 2020 metų vasarį įsigytų keturių Kinijos aleksandrų laikymo sąlygų.


Tikrintojai pražudė pumą


Užpraeitų metų vasarą Grūto parke vykęs laukinių gyvūnų patikrinimas baigėsi skandalingai.
AAD vykdė patikrinimą, kurio metu turėjo nuskaityti po pumos bei trijų beždžionių – karčiuotųjų pavianų oda esančias mikroschemas, todėl gyvūnus reikėjo užmigdyti. Į pagalbą buvo pakviesti tam reikalingą įrangą turintys Lietuvos zoologijos sodo specialistai. Bandant užmigdyti pumą į gyvūną buvo pataikytos dvi strėlytės su migdomaisiais. Puma visiškai neužmigo, todėl aptvare buvo sugauta graibštu ir prispausta prie žemės. Tuomet specialistai skaitytuvu nuskaitė mikroschemą. Tai padarius puma už uodegos buvo traukiama iš graibšto, bet jos nagas įstrigo į graibšto tinklą. Zoologijos sodo darbuotojai koją ištraukė, išlaisvintas žvėris nuėjo ir atsigulė pavėsyje. Parko darbuotojai pastebėjo, kad gulintis gyvūnas alsuoja neįprastai tankiai, tačiau patikinę, jog tai normalus vaistų poveikis, specialistai išvyko. Pavakarę puma buvo rasta nugaišusi. Grūto parke ji gyveno septynerius metus. Tyrimą dėl šio įvykio greitai nutraukusi Druskininkų policija nurodė, kad tai ne nusikaltimas, o kaip gyvūnai turi būti migdomi patikrinimo metu, nenurodo joks teisės aktas.


Sureagavo ir VMVT


Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) atsakė, jog visose skerdyklose, kuriose yra skerdžiami žemės ūkio gyvuliai ar tvarkomi laukiniai ar ūkyje auginami medžiojamieji gyvūnai, o vėliau tokių gyvūnų skerdenos ar iš jų gauta mėsa tiekiama į rinką, vadovaujantis atitinkamais Europos Sąjungos teisės aktais, kiekvieno skerdimo metu turi būti valstybinis veterinarijos gydytojas, nepriklausantis skerdyklai. „Jis turi užtikrinti kiekvieno skerdžiamo ar tvarkomo gyvūno specialias veterinarines tikrinimo prieš ir po skerdimo patikras, kad vartotojas gautų saugų produktą. Kiekvienas VMVT departamentas, turi užtikrinti, kad visose skerdyklose ar medžiojamų gyvūnų tvarkymo įmonėje, jai atliekant skerdimą ar medžiojamų gyvūnų tvarkymą, būtų valstybinis veterinarijos gydytojas. Grūto parko ir bendrovės „Hesona“ įkūrėjas V.Malinauskas stebėjosi VMVT nurodymu. V.Ščiavinsko nuotr. Kai kurios skerdyklos ar medžiojamųjų gyvūnų tvarkymo įmonės dirba nereguliariai – ne visomis darbo dienomis, nepilną darbo dieną ar net ne darbo valandomis, todėl siekiant tinkamai paskirstyti valstybinių veterinarijos gydytojų darbo krūvį ir užimtumą, įmonių prašoma pateikti planuojamus darbo grafikus. VMVT organizuojama darbo tvarka yra vienoda visoje Lietuvoje. Oficialios kontrolės teisės aktai numato, kad darbuotojai vykdantys kontrolę turi būti nešališki ir neturėti jokio interesų konflikto, todėl skerdyklos ar medžiojamų gyvūnų tvarkymo įmonių vadovai negali pasirinkti, kuris VMVT valstybinis veterinarijos gydytojas jų įmonėse turėtų atlikti valstybinę veterinarinę priežiūrą. Įmonių vadovai neturi asmeniškai tartis su valstybiniu veterinarijos gydytoju. Už valstybinės veterinarinės priežiūros organizavimą skerdykloje yra tiesiogiai atsakingas VMVT departamento direktorius, kuris paskiria valstybinį veterinarijos gydytoją, kad užtikrintų kontrolės nešališkumą ir interesų konflikto išvengimą. Taip pat VMVT imasi priemonių, kad atliekant skerdyklų valstybinę veterinarinę kontrolę, tas pats valstybinis veterinarijos gydytojas neatliktų tos pačios įmonės tikrinimo nuolat ir būtų užtikrinta gydytojų rotacija“, – teigiama VMVT atsakyme.

[b]Prasideda medžioklės su varovais sezonas [/b]



2022 spalio 14 d.
Eltos inf.




Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos praneša, kad šeštadienį, spalio 15 d., prasideda medžioklės su varovais sezonas, kuris tęsis iki sausio 31 d.

Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai primena, kad sezono metu medžiotojams privalu laikytis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Aplinkos apsaugos departamento siekis – vykdant medžioklės kontrolę, kurti gerą santykį su medžiotojais. Mums svarbu ne tik tikrinti, ar medžiojant laikomasi reikalavimų, bet ir konsultuoti medžiotojus. Taigi galima sakyti, kad jie – mūsų klientai“, – pastebi Gamtos išteklių apsaugos skyriaus patarėjas Saulius Tuska.

Pranešime pažymima, kad medžioklėje su varovais dalyvaujantys medžiotojai su savimi privalo turėti medžiotojo bilietą, kuriame turi būti žyma apie saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo rezultatus, galiojančio leidimo laikyti (nešiotis) ginklą ir ginklo, kuriuo medžioja, pažymėjimus.

Kad būtų užtikrintas saugus elgesys medžioklėje, medžiotojai privalo dėvėti ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos viršutinius drabužius arba galvos apdangalus ar liemenes. Tiesa, varovai privalo dėvėti ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos liemenes.


Kaip teigiama pranešime, medžioklėje su varovais netaikomos išimtys ir medžiokliniams šunims: dalyvaujantis šuo turi būti apvelkamas ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos liemene arba jam uždedamas ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos antkaklis, taip pat šuo gali būti pažymimas kitu ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos elementu.

[b]Apie ką staugia vilkai ?[/b]

Data: 2022-09-27
Autorius: bukimevieningi.lt



2022-ieji metai paskelbti Gyvūnų gerovės metais. Ta proga spalio 4 d., 18 val. Pasaulinę gyvūnų dieną Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kviečia į dokumentinio filmo „Apie ką staugia vilkai?“ peržiūrą.

1931 metais Italijoje, Florencijoje, Tarptautinės ekologų konferencijos dalyviai pasiūlė spalio 4-ąją, šventojo Pranciškaus visų gyvų Žemės padarų globėjo atlaidų dieną, švęsti kaip Pasaulinę gyvūnų dieną.


Legenda pasakoja, kaip Šv. Pranciškus prijaukino plėšrų vilką, žudžiusį ne tik Italijos miesto Gubijo gyvulius, bet ir žmones. Mes, lietuviai, irgi turime vilkų mylėtoją ir gynėją – kino operatorių, režisierių Petrą Abukevičių (1928-1997) kuris, kaip ir Šv. Pranciškus, gyvūnus vadino mažaisiais broliais. Paskutiniais savo gyvenimo metais, Indubaliuose (Utenos r.) jis padarė didžiulį voljerą, apgyvendino iš įvairių zoologijos sodų suvežtus vilkus ir drauge su prodiuseriu Romu Gurkliu, kino operatoriumi Arvydu Baronu ir televizijos operatoriumu Zigmu Gružinsku, remiant Japonijos televizijai augino, stebėjo ir kūrė filmą apie vilkus.

Filmavimams pasibaigus, visą medžiagą išsivežė japonai. Liga sutrukdė Petrui Abukevičiui dalyvauti filmo montaže, o lietuviai taip ir nepamatė filmo… Tačiau kinematografininko asmeniniame archyve išliko tuo pačiu metu nufilmuota 40-ties valandų medžiaga apie vilkų gyvenimą dieną ir naktį, bei filmavimo grupės kasdienybę. Iš šios medžiagos Petro Abukevičiaus sūnus – prodiuseris, teatro aktorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius ir režisierė Inesa Kurklietytė sukūrė filmą „Apie ką staugia vilkai?“ (2011 m.). Jame atsiskleidžia šiltas kinematografininko Petro Abukevičiaus žvilgsnis į vilkus, gražiai užfiksuoti kiti miško gyventojai, įstabus vilkiukų gimimas (gimdanti vilkė Princesė taip priprato prie komandos, kad leidosi filmuojama operatorių), bandymas įtikinti medžiotoją, kad vilkų nedera šaudyti, nes jie yra miško sanitarai…


Petras Abukevičius sukūrė apie 60 dokumentinių filmų, mokslo populiarinimo filmų (daugiau kaip 30 gamtos tematika). 1976-1980 m. išpopuliarėjo serialu „Meškutės Nidos nuotykiai“, kuriame užfiksuoti beveik visi Lietuvos žvėrys ir dalis paukščių. Viena dalis – „Juodieji gandrai, elniukas ir Nida“ 18-tame tarptautiniame Niujorko kino ir TV filmų festivalyje apdovanota sidabro medaliu. 1984 m. su Japonijos ir Rusijos kino kompanijomis sukūrė vaidybinį filmą apie vilkšunį Buraną, vėliau su JAV televizijos „Discover“ kanalu – filmą „Pilkasis vilkas“ ir su Anglijos televizijos „Survival“ kanalu – tris filmus apie Rusijos gamtą. Nemažai filmų sukūrė apie Sibiro, Arkties vandenyno pakrantės, Tolimųjų Rytų gyvūnus, gyvenančius atokiose vietose. Nufilmavo retus paukščius – rausvąjį kirą, baltąją pelėdą, mažąją gulbę. Pirmą kartą užfiksavo labai retų baltųjų gervių ką tik išsiritusius gerviukus, kurie lizde būna tik dvi dienas.

1987 m. Petras Abukevičius apdovanotas valstybine premija. 1998 m. Nacionalinė televizija, Kultūros ir Aplinkos ministerijos įsteigė Petro Abukevičiaus premiją, kuri kasmet teikiama geriausio filmo apie Lietuvos gamtą kūrėjams. 2003 Indubakiuose (Utenos r.) įsteigtas P. Abukevičiaus memorialinis Vilko muziejus.


Filmą pristatys Ramūnas Abukevičius, įėjimas nemokamas.

[b]Medžioklėje bus uždrausta naudoti... sprogmenis [/b]



2022 rugsėjo 07
respublika.lt
Danas NAGELĖ



Mūsų Seimas ir Vyriausybė visiškai neturi ką veikti, todėl bando sukurti tokį įstatymą, kuris patektų į kvailiausių pasaulio įstatymų dešimtuką. Jei jis bus patvirtintas, tikrai taps realiu pretendentu į pasaulio dešimtuką.

Grupė Seimo narių siūlo ne ministro įsakymu, o įstatymu nustatyti, kokie įrankiai, priemonės ir būdai turi būti draudžiami medžioklėje. Aplinkos ministerija Vyriausybei ne tik siūlo sutikti su pateiktu sąrašu, bet dar ir jį išplečia. Tad į Seimą (jei trečiadienį Vyriausybė galutinai pritars) keliaus toks projektas.

"Draudžiama medžioti draudžiamais naudoti įrankiais, priemonėmis, draudžiamais medžioklės būdais:

1) automatiniais šaunamaisiais ginklais;

2) naudojant elektros aparatus, skirtus gyvūnams apsvaiginti ar užmušti;


3) naudojant sprogmenis, nuodus, užnuodytą ar anestezuojantį jauką arba jaukui ir masalui naudojant gyvus gyvūnus;

4) dūmais, dujomis ar ugnimi varant gyvūnus iš jų slėptuvių;

5) iš transporto priemonių, taip pat vaikant ar transporto priemonėmis numušant medžiojamuosius gyvūnus (išskyrus atvejus, kai keliuose transporto priemonės susiduria su medžiojamaisiais gyvūnais);

6) iš oro transporto priemonių;

7) iš judančių vandens transporto priemonių, varomų varikliu;

8 ) šviečiant iš transporto priemonių bet kokiais dirbtiniais šviesos šaltiniais;


9) naudojant naktinius, lazerinius, termovizorinius taikiklius ir jų priedus prie optinių taikiklių arba turėti juos medžioklės plotuose;

10) statant kilpas gyvūnams gaudyti".

Atrodytų, kad kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui ir be įstatymo aišku, kad medžioklėje negalima į briedį mesti granatos, naudoti granatų, "kalašnikovų", dujų ir kitų dalykų, tačiau nuspręsta tai įteisinti įstatymu (gerai dar, kad nesiūloma nustatyti, jog medžioklėje draudžiama naudoti atominį ginklą). Matyt, taip bandoma mėgdžioti amerikiečius, kur dalis įstatymų, atrodo, buvo sukurti gerokai apsvaigusių politikų.

Pavyzdžiui, Čikagos mieste būtų kriminalinis nusikaltimas valgyti patalpoje, kurioje kilo gaisras.

Nebraska, kaip žinome, yra dykumų kraštas, tačiau čia galioja draudimas medžioti banginius. Čia taip pat grėstų bauda už tai, jei jūsų vaikas bažnyčioje pradėtų žagsėti.
Teksaso valstijoje, pavyzdžiui, draudžiama stovinčiam žmogui išgerti daugiau nei tris gurkšnius alaus, šaudyti į buivolus iš antro viešbučio aukšto ir t.t. Beje, pastarasis įstatymas būtų labai reikalingas ir Lietuvai, nes dar ims koks lietuvaitis ir išmes buivolą iš antro aukšto praeiviui ant galvos. Ir pasiteisins, kad įstatymai to nedraudžia.