MEDŽIOKLĖ AMŽINA — KEIČIASI TIK VARYMŲ KVARTALAI

[b]Medžioklės taisyklės ir toliau kelia aistras: politikai norėtų drausti medžioti ne tik su lankais, bet ir su šunimis [/b]


Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt
2021.04.12




Prieš metus visuomenė sukilo dėl tuomečio ministro pasirašyto įsakymo, leidžiančio medžioklę lankais. Nors lankų ir buvo atsisakyta, kai kurios įsakyme buvusios nuostatos liko nepakeistos, pavyzdžiui, leidžiama invazinių žvėrelių medžioklė su šunimis. Seimo nariai sako, kad tokią medžioklę reikėtų drausti įstatymu, tačiau medžiotojai atkerta, kad politikams trūksta žinių tiek apie medžioklę, tiek apie šunų dresūrą.
Praėjusių metų gegužę tuometis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika savo parašu patvirtino medžioklės taisykles, kuriomis būtų įteisinta medžioklė lankais, invazinių žvėrelių medžioklė su šunimis, taip pat medžioklė su naktiniais prožektoriais.
Kilus visuomenės pasipiktinimui, nuostatos, kad nuo 2022 metų Lietuvoje bus galima medžioti lankais, neliko. Visgi nuostatos dėl medžioklės su prožektoriais ir šunimis išbrauktos nebuvo, o kai kurie politikai tvirtina, kad tokia medžioklė ne mažiau žiauru nei lankais. Seime jau planuojamos pataisos, kurios tokią medžioklę draustų ir tai nepriklausytų nuo besikeičiančių ministrų valios.
Tačiau medžiotojų atstovai tvirtina, kad jei šuo yra tinkamai dresuotas, jis bet kokio gyvūno nepuls. Be to, anot jų, tokią medžioklę su šunimis vadinti nehumaniška – neteisinga.

Dalį išbraukė, dalis liko


Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyriausioji specialistė Jolanta Urbelionytė portalui LRT.lt komentavo, kad medžioklė su šunimis buvo leidžiama visuomet ir turi gilias kultūringos medžioklės tradicijas.
„Kai kurios medžioklės rūšys, pavyzdžiui, paukščių medžioklė, netgi laikomos prasilenkiančiomis su medžioklės etika, jeigu vykdomos neturint šuns. Šuo yra nepamainomas medžiotojo pagalbininkas ir ieškant sužeisto žvėries“, – komentavo J. Urbelionytė.
Pasak jos, praėjusių metų gegužės 8-ąją ministro pasirašytu įsakymu buvo pakeistos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės ir leista medžiokliniu prožektoriumi medžiojant apšviesti ne tik tykojamus šernus, bet ir lapes, mangutus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines, nutrijas ir ondatras. Taip pat leista naudoti medžioklinius prožektorius medžiojant su šunimis arba ieškant sužeistų žvėrių.
„O draudime tamsiuoju paros metu medžioti sėlinant, grandine, katilu, varant ir su šunimis, išskyrus atvejus, kai su šunimi ieškoma sužeisto gyvūno, papildyta, kad tai leistina ir tais atvejais, kai su šunimi medžiojami invaziniai žvėrys (mangutai, paprastieji meškėnai, kanadinės audinės, nutrijos, ondatros)“, – nurodė ministerijos atstovė.
Praėjusių metų spalio 14-ąją, vis dar vadovaujant buvusiai ministerijos vadovybei, medžioklės taisyklės vėl buvo pakeistos. Šiuo įsakymu leista medžioti su šunimis tamsiu paros metu anksčiau minėtus žvėrelius, tačiau įvestas laikotarpis, kai galima medžioti su šunimis tamsiu paros metu – nuo spalio 15-osios iki kovo 31-osios.

„Ir apribotas šunų, kuriuos gali naudoti vienu metu vienas medžiotojas, skaičius – vienas medžiotojas gali vienu metu naudoti ne daugiau kaip du šunis“, – teigė J. Urbelionytė.
Ministerijos vyriausiosios specialistės teigimu, kanadines audines, mangutus, paprastuosius meškėnus, ondatras ir nutrijas medžioti naktį su prožektoriumi leista, nes tai invazinės žvėrių rūšys, jų plitimą reguliuoti būtina, tai daryti įpareigoja ir Europos Sąjungos teisės aktai.
„Kita vertus, Aplinkos ministerija pripažįsta, kad medžiojant naktį su šunimis, nors medžiokliniai šunys apmokyti ir paruošti tokiai medžioklei, gali būti trikdomi ir kiti medžiojamieji gyvūnai, kurie tuo metu nemedžiojami. Aplinkos ministerija atnaujins aplinkos ministrui patariančios Medžioklės tvarkymo konsultacinės tarybos sudėtį ir šiuos medžioklės reguliavimo klausimus aptars su į šią tarybą įtrauktais ekspertais“, – teigė Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė J. Urbelionytė.


Kontroliuoti – neįmanoma


Vis dėlto tokios galiojančios medžioklės taisyklės neįtikina parlamentarų. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė portalui LRT.lt komentavo, kad taisyklėse nepasakyta, jog tokią medžioklę būtų galima vykdyti su vienu šunimi.
„Taip pat nėra nurodyta, kad tie šunys turėtų būti specialiai apmokyti medžioti ar persekioti atitinkamus gyvūnus. Tokiu atveju, kada šunelis nėra paruoštas tokiai medžioklei, jis gali užsivyti visai ne tuos gyvūnus, kuriuos taisyklės leidžia medžioti“, – kalbėjo parlamentarė.
Taip pat šiame komitete dirbantis Linas Jonauskas komentavo, kad medžioklė su šunimis kelia ir kitų problemų. Jis sakė, kad medžioklėje šunis naudoti įprasta, pavyzdžiui, medžioklėje su varovais ar ieškant žvėrių pagal pėdas.
„Tačiau buvęs aplinkos ministras įtvirtino ir labai keistą punktą, kad galima medžioti naktį su šunimis invazinius gyvūnus. Sukontroliuoti, kad naktį paleisti į mišką šunys gaudys tik invazinius gyvūnus, yra visiškai neįmanoma, nė vienas gyvūnas nėra apmokytas medžioti invazinių rūšių – šunims visi gyvūnai yra vienodi.

Kitas dalykas, naktis yra gyvūnų poilsio metas. Net ir medžioklė naktį neturėtų vykti dėl paprasto dalyko – turi būti pagarba medžiojamam objektui. Jis turi turėti teisę pasislėpti, pailsėti ir tas metas neturi būti trikdomas“, – sakė Seimo narys.
Be to, anot L. Jonausko, tokia invazinių žvėrių medžioklė yra tiesiog žiaurus elgesys su gyvūnais. Jis kalbėjo, kad į mišką paleisti medžiokliniai šunys čiumpa pirmą pasitaikiusį gyvūną ir jį įsikabinę drasko, kol šis nugaišta.
„Tai yra geriausiu atveju. Dar kitas variantas, kad brutaliai, kaip anksčiau ir darydavo ar kaip iki šiol kai kuriose atsilikusiose šalyse yra daroma, gyvūnas tiesiog uždaužomas kuoka. Šauti į tokį gyvūną, ypač naktį, medžiotojas neturi jokių galimybių, nes ne tik nematytų, kur šauna, bet ir galėtų sužeisti savo šunis. Toks brutalus medžioklės būdas turi būti uždraustas“, – teigė politikas.
L. Jonauskas pirmadienį įregistravo pataisas, kuriomis medžioklė su šunimis tamsiuoju paros metu būtų draudžiama, išskyrus atvejus, kai su šunimis ieškoma sužeisto gyvūno. Pasak jo, tai numačius įstatyme, medžioklė su šunimis negalės būti grąžinta vos pasikeitus ministrui. Pataisoms dar turės pritarti Seimas.


Medžiotojų atstovas: viskas priklauso nuo šuns dresūros

Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ vadovas Raimondas Ribačiauskas su Seimo nariais nesutinka. Jo teigimu, medžioklei naudojami šunys, jei yra tinkamai dresuoti, sugeba atskirti, kokį žvėrelį gaudo. O ir apie sumedžiotų gyvūnų uždaužymą, R. Ribačiausko teigimu, kalbėti negalima.

„Viskas priklauso nuo šuns dresūros. Vieni šunys yra skirti grynai paukščių medžioklei, kiti mokomi persekioti šernus, yra specialios treniruotės. Kai kurie šunys treniruojant baudžiami kaip maži vaikai, jiems neleidžiama daryti tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, jei treniruojami pulti šernus, kad nesivaikytų stirnų.
Priešingu atveju jie negalėtų atlikti funkcijų, kurioms reikalingi“, – komentavo Lietuvos medžiotojų sąjungos vadovas.
Pasak medžiotojų sąjungos vadovo, jei šuo dresuotas paukščių medžioklei, jis niekuomet negaudys, pavyzdžiui, kiaunių ar mangutų. Jis taip pat kalbėjo, kad yra urviniai šunys, kurie specialiai dresuojami iš urvų ištraukti gyvūnus.
„Yra tam tikros šunų specializacijos ir niekur nuo to nedingsi. Jie skirtingai auklėjami, mokomi, yra skirtinga dresūra, skirtingi lauko bandymai. Aišku, jeigu mes paleisime paprastą kiemsargį šunį, kuris be dresūros, tai jam bus tas pats – ar stirna, ar šernas, ar kiaunė. Jis bet ką paims ir arba sudoros, arba vaikysis“, – kalbėjo medžiotojų atstovas.

R. Ribačiausko teigimu, šunų gebėjimu medžioklėje atskirti medžiojamus gyvūnus abejoti gali tik su medžiokle ir šunų auklėjimu nieko bendro neturintys žmonės.
Paklaustas, ar tiesa, kad, šunims sumedžiojus gyvūną, medžiotojas turi jį pribaigti, R. Ribačiauskas sakė, kad medžiotojas turi paleisti šūvį, tačiau gyvūnas nėra užtrankomas ar atiduodamas šuniui sudraskyti.
„Bet kokiu atveju invazinės rūšies nepasmaugsi. Jei šuo gyvūną sulaiko, medžiotojas nori ar ne, turės paleisti šūvį. Tačiau sakyti, kad gyvūną uždaužysim, nėra tiesa. <...> Žudymų ar kankinimų tikrai nėra. <...> Galima tai laikyti gailestingumo šūviu, bet tai vis tiek susives į šūvį, neapgaudinėkime vieni kitų“, – tvirtino medžiotojų atstovas.

Anot R. Ribačiausko, sakyti, kad invazinių žvėrelių medžioklė su šunimis yra nehumaniška, nebūtų teisinga. Medžiotojas kalbėjo, kad invazinių rūšių atstovus reikia medžioti, nes šie gyvūnai daro didelę žalą vietinėms gyvūnų rūšims.

„Net jei mes gyvūną pagautume gyvagaudžiais spąstais, tai vis tiek susivestų į šūvį, tos invazinės rūšys daro didelę žalą vietinėms rūšims. Jūs man pasakykite, koks skirtumas, jei tą gyvūną suranda šuniukas ir jei jis pagaunamas spąstais? Mes vis tiek turime atimti jam gyvybę, siekdami išsaugoti vietines rūšis“, – komentavo Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ vadovas.

[b]NVO naujienos. LMD informacija[/b]

Žurnalas Medžioklė

8. balandis 2021


Kovo 3 d. įvyko Seimo Aplinkos komiteto organizuotas nuotolinis pasitarimas, skirtas aptarti STT tyrimą „Antikorupcinio vertinimo išvada dėl teisės aktų, reglamentuojančių teisės medžioti suteikimą, panaikinimą, medžioklės kontrolę“.

STT išvados medžiotojams nesukėlė šoko – parašyta visiška tiesa. Medžiotojų informacinė sistema (buvęs sąvadas) nesukurta, nepakankamai aiškiai apibrėžti „šiurkštūs Medžioklės taisyklių pažeidimai“ fiziniams ir juridiniams asmenims, nepakankamai apibrėžtas „sistemingo“ pažeidimo turinys. Neblaivumo reikalavimuose irgi yra prieštaravimų tarp Medžioklės taisyklių (MT) ir Medžioklės įstatymo. Yra teisinių problemėlių ir su universitetų medžioklės plotų vienetais (MPV). Kliuvo ir Aplinkos apsaugos departamentui (AAD) – jų vykdomų patikrinimų ir ataskaitų viešumo ir skaidrumo trūksta. To paties trūksta ir Teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijų veikloje.

Kovo 5 d. įvyko Aplinkos ministerijos (AM) organizuotas nuotolinis pasitarimas (viešoji konsultacija) apie medžiotojų ir žemės bei miškų savininkų santykius. Medžiotojų bendruomenė nieko naujo neišgirdo. Susidarė įspūdis, kad savininkų pozicija nebėra tokia arši. Nuskambėjo AM nusiteikimas radikaliai negriauti susiklosčiusios MPV struktūros. Akivaizdu, kad reikės anksčiau ar vėliau susitaikyti su žemių savininkais. Be to, medžiotojų skaičius Lietuvoje yra toks, koks yra, neišdygs staiga klubo teritorijoje daugybė medžioti norinčių savininkų.


Abiejuose renginiuose dalyvavo maždaug po 100 dalyvių. Be pagrindinės temos klausimų iš esmės nuolat iškildavo ir nemažai laiko užėmė elektroninio medžioklės lapo tema. Aplinkos ministro patarėjas netgi mano, kad įvedus elektroninį lapą ir pagerinus medžiotojų kontrolę sumažėtų problemų tarp medžiotojų ir savininkų. Įdomus minties vingis. Šiuo metu ruošiame medžiagą apie elektroninio medžioklės lapo įvedimo galimybes: teisines, technines ir vertybines.

Kovo 5 d. aplinkos ministro įsakymu panaikinta sena Medžioklės trofėjų apžiūros tvarka ir Medžioklės trofėjų ekspertų taryba, o patvirtintas Medžioklės trofėjų apžiūros tvarkos aprašas ir nauji Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatai. Radikalių pakeitimų nesimato. Trofėjų apžiūros paliktos medžiotojų organizacijoms, vienijančioms medžiotojų klubus ar būrelius, kaip ir turi būti pagal Medžioklės įstatymą. Nebeliko jokių užuominų apie CIC trofėjų vertinimo sistemą. Elninių atrankoje atsirado įdomus atrankinis požymis – neblizgantis pasišiaušęs kailis.

Kovo 5 d. visos Lietuvos medžiotojų organizacijos kreipėsi į AM dėl nuolatinio AAD tik medžioklės taisyklių pažeidimų viešinimo ir jų veiklos prieš medžiotojų bendruomenę. Laukiame atsakymo.


Kreipėmės į Susiekimo ministeriją ir AM dėl žaliųjų tiltų įrengimo virš magistralės Via Baltica. Pasirodo, virš Rail Baltica geležinkelio magistralės, kuri bus atitverta (kaip ir Via Baltica) tinklinėmis tvoromis nuo laukinių gyvūnų, numatyta, įrengta ar suprojektuota, ES normomis pagrįstas žaliųjų tiltų skaičius. Jie skirti gyvūnams migruoti skersai magistralės, yra 20–30 metrų pločio, apsodinti žole ir krūmais. Dalis tiltų numatyta tik vietiniams medžiotojams pareiškus pastabų. O už kelių ar keliolikos kilometrų, lygiagrečiai einančioje Via Baltica automobilių magistralėje, nėra numatyta nei jų įrengimo, nei projektavimo iki 2036 metų. Puikus pavyzdys, kas rūpi greenpeaciniams žaliesiems „gamtosaugininkams“ – drožti ir protestuoti prieš medžiotojus. Žmonės ir laukiniai žvėrys tegu žudo vieni kitus magistralėse.

[b]Medžioklės taisyklių peripetijos: medžioti tamsoje leidžiama, bet šauti – ne [/b]



2021 Balandžio 3
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
agroeta.lt




Po to, kai Biržų raj. Papilio miestelio tvenkinyje neatsargaus medžiotojo paleistas šūvis mirtinai sužeidė galimai po vandeniu žuvis šaudžiusį brakonierių, pasipylė komentarai, kad žlibiems medžiotojams išduodami leidimai ginklams, kad absurdiška drausti naktinio matymo taikiklius ar bent medžioklinius prožektorius ir kt.

Ką apie tai skelbia Medžioklės Lietuvos teritorijoje taisyklės ir ką pažeidė neatsargus šaulys?

O medžioklės taisyklės labai smulkmeniškos: pinta pripinta, pritrupinta įvairiausių draudimų ir apribojimų: dėl medžioklės įvairiu paros metu, vieni draudimai nurodomi jau prie medžioklės būdo aprašymo, kiti tik skyriuje "Saugaus elgesio medžioklės metu reikalavimai" arba dubliuojami, panašūs draudimai kartojasi atskiruose taisyklių punktuose, yra ir likusių neaiškumų.

Žinoma, medžiotojas turi žinoti, kokia veikla medžioklėje galima, o kokia ne nepriklausomai nuo to, kokiame taisyklių užkaboryje apie tai parašyta. Mano galva, medžiotojui užtektų žinoti, kad negalima šauti į neaiškų taikinį, nepaisant jokių aplinkybių. Negi dar reikia jas visas (tamsa, rūkas, lietus, šlapdriba, pūga, gal dar koks nors krislas medžiotojo akyje ar aprasoję akiniai ir t.t.) išvardinti, tarsi medžiotojas būtų koks nors darželinukas. Ar jeigu kuri nors aplinkybė, dėl kurios gali susidaryti blogas matomumas, sakykime, saulės užtemimas, liks taisyklėse neišvardinta, tai medžiotojas galės šaudyti ir aiškiai taikinio nematydamas.

Mirtinai sužeidęs žmogų medžiotojas, pirmiausia, pažeidė visokius smulkesnius draudimus ir apribojimus apibendrinančius medžioklės taisyklių Saugaus elgesio medžioklės metu reikalavimų punktus, draudžiančius: "Šaudyti kai... dėl prietemos... taikinys yra neaiškus...; šaudyti į neatpažintą taikinį ar vietą, kurioje girdėti šlamesys;" …kad medžiotojas šaudamas privalo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas kitiems asmenims, naminiams bei nemedžiojamiems gyvūnams ir nepadaryti žalos įvairiems objektams...Iš esmės visi šie reikalavimai yra vienodi, nebent galima pritaikyti rusų patarlę, kad kartojimas yra mokslo motina (lietuviškai geriau tiktų – tėvas).

Medžiotojas privalo rinktis, nors rinktis nėra iš ko.

Medžioklės taisyklėse, aprašant medžioklės būdus ir draudimus medžioklės procese, nurodoma, kad tamsiuoju paros metu (tiksliau ne anksčiau kaip 1,5 val. iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip 1,5 val. po saulėlydžio) medžioti negalima šiais būdais: sėlinant, grandine, katilu, varant, su šunimis. Tiesa, dar nurodoma išimtis, kai šis draudimas netaikomas, su šunimis medžiojant invazinius gyvūnus ir su šunimis sekant sužeistus žvėris.

Išnaršęs taisyklių teksto puslapius, neaptikau, kad tamsiuoju paros metu būtų draudžiama medžioti su vėlevėlėmis. Jeigu medžioklės taisyklių taisytojai būtų sutikę su mano pasiūlymu, kad medžioklė su vėlevėlėmis yra tik varymo medžioklės atmaina, o ne atskiras medžioklės būdas, šis klausimas nekiltų.

Beje, nurodant, kad medžioklinį prožektorių galima naudoti medžiojant invazinius žvėrelius ir lapes, dar įvestas papildomas apribojimas, tai daryti leidžiant tik nuo spalio 15d. iki kovo 31d. Nors manau, kad toks "galima–negalima" draudimų trupinimas reikalingas daugiau aplinkosaugos inspektoriams, kad daugiau galėtų prikurti baudų, nei medžiotojams. Bet jeigu jau smulkintis, tai iki mažiausio trupinėlio, kad nei inspektoriai, nei medžiotojai taisyklių nuostatų negalėtų savaip interpretuoti.

Taigi, nors bebrų medžioklė tykojant leidžiama visą parą, medžiotojai privalo pasirinkti kaip elgtis. Tačiau iš ko rinktis? Bebrai judriausi tamsiuoju paros metu, bet, šaunant į graužiką, pasišviesti medžiokliniu prožektoriumi ar naudoti naktinio matymo taikiklio negalima. Išeina taip, kad naktį bebrus medžioti gali, bet šauti į juos negali, juk kuris superžmogus gerai mato naktį...

Bijau, kad nepadėtų ir liaudies išmintis, kai, norint geriau matyti, patariama išsišiepti. Nors ir akinamo baltumo būtų medžiotojo dantys, už keliasdešimt metrų tūnančio bebro jie neapšviestų. Nemanau, kad padėtų ir besaikis mėlynių uogų valgymas...

Taigi tie, kurie negali iškentėti nemedžioję bebrų, rizikuoja: gera optika, truputį šviečia mėnulis, truputį vandens paviršiuje atsišviečia miesto žiburiai, jei bebras ant sniego ar ledo, tai iš vis pasaka. Minimu atveju šūvis buvo paleistas po 21 val., vadinasi, visiškoje tamsoje. Jeigu medžiotojas visgi nušauna bebrą tamsoje, jo niekas už tai apkaltinti negali, nes tokia medžioklė teisėta.

Inspektoriui galima pasiaiškinti, kad tiek išsišiepei, jog žvėris tapo aiškiai matomas. Tačiau jeigu nutiks tai, kas nutiko Biržų rajone, tada būsi pažeidęs visą krūvą "draudžiama"...

Taigi, bebrų medžioklės entuziastams gali tekti atsisakyti medžioklės tykojant, kuri neadekvačiai pakeitė pavasarinę slankų ir gaigalų medžioklę, kadangi nuo balandžio pradžios dalis bebrienių jau žindo jauniklius, ir graužikus pradėti medžioti su spąstais arba su urviniais šunimis. Su urviniais šunimis bebrai medžiojami dienos metu, o iš urvų išvaryti graužikai gali būti nušaunami arba šunys juos įvaro į specialias gaudykles ar graibštus.

Dar vieną klaidą medžiotojas padarė, šaudamas į vandenyje plaukiantį žvėrelį (jeigu taip buvo iš tikrųjų). Tupintį sausumoje nors ir gana stambų žvėrelį tikrai su žmogumi nesupainiosi. Iš viso, medžiotojai neturėtų šauti į plaukiančius bebrus ar nutrijas, nes visada vietoj šių žvėrelių gali pasitaikyti ir medžioti neleidžiama ūdra.

Be to, po nelabai taiklaus šūvio sužeistas bebras gali pasinerti ir pasislėpti urve. Netgi šaunant sausumoje, geriau tai daryti, kai žvėrelis kiek tolėliau nuėjęs nuo vandens telkinio krašto. Tačiau niekas net blogiausiame sapne negalėjo regėti, kad Lietuvos vidaus vandenyse netgi naktimis jau nardo Ihtiandrai, o ir, kas galėtų paneigti, kad greitu laiku gali prisiveisti ir undinių...

Kodėl draudžiami medžiokliniai prožektoriai ir naktinio matymo taikikliai?

Kas galėtų tinkamai paaiškinti, kodėl tik su mažomis išimtimis Lietuvoje draudžiami naudoti medžiokliniai prožektoriai ir naktinio matymo taikikliai (tik nereikia visų šunų karti ant Europos sąjungos biurokratų kaklų)?!

Taip save įvardijantys gyvūnų globėjai, mylėtojai, jų teisių gynėjai, medžiotojų nekenčiantys asmenys šaukia, kad taip apribojama gyvūnų galimybė išsisukti nuo nužudymo, kad žmogus (medžiotojas) tampa neproporcingai pranašesnis prieš žvėrį. Tačiau jeigu gyvūnai vis tiek medžiojami, tai kaip ten besisuktum, vis tiek bus sumedžiotas jų reikiamas sumedžioti skaičius, tik procesas gal užtruks ilgiau ir daugiau kankinančiai žūčiai bus palikta sužeistų žvėrių.

Tai ar ne geriau medžiotojams turėti galimybę tiksliau nustatyti sumedžiojimui tinkamiausią žvėrį ir nukauti jį vietoje taikliu šūviu, nei taikytis tamsoje išsišiepus, kad geriau matytum, ir žaloti žvėris. O ir nelaimingų atsitikimų, kaip tai atsitiko Biržų rajone nebūtų. Na, ar ne juokingai atrodytų, nustatant, kad medžius kirsti galima tik kirviais, galvoti, jog taip bus mažiau išnaikinama miškų?

Kaip tik daugiausia miškų buvo sunaikinta tada, kai žmogus rankose laikė tik kirvį. O ir žvėrių, netgi jų rūšių, buvo išnaikinta tada, kai medžiota ietimis, lankais ar primityviais grūstuvu per vamzdžio galą užtaisomais šautuvais. Esmė ne įrankiuose, o žmonių smegeninėse. Ir moderniais įrankiais naudojantis galima saugoti gamtą – tik reikia to norėti...

[b]Į medžioklę – tik su išmaniosiomis programėlėmis[/b]




Ūkininko patarėjas.lt
Juozas SKRIPKAUSKAS
ŪP korespondentas
2021-03-06


Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) pristačius medžioklę reglamentuojančių teisės aktų analizės korupciniu atžvilgiu ataskaitą, Seimo Aplinkos apsaugos komitete (AAK) įsiplieskė diskusija įvairiais klausimais, tačiau labiausiai dėl medžioklės lapų. Tyrėjams įrodinėjant, kad, siekiant išvengti klastojimo ir sukčiavimo, medžioklės lapai turi būti elektroniniai, vieni diskusijos dalyviai aiškino, kad Vakaruose tokių lapų apskritai nebėra, kiti – esą dėl techninių kliūčių pasinaudoti jais pavyks ne visada.

STT įžvelgia riziką

Ataskaitą pristačiusi STT Korupcijos prevencijos valdybos viršininkė Svetlana Krasilnikova teigė, kad dabartinė medžioklės taisyklių ir įstatymų bazė neužtikrina pakankamo skaidrumo, sudaro galimybes klastoti dokumentus, nuslėpti faktus ir įvairias aplinkybes.

„Kalbant plačiąja prasme, bet kuri sritis, susijusi su leidimų, licencijų išdavimu, tam tikrų prievolių įgyvendinimo kontrole, antikorupciniu požiūriu visada priskiriama prie rizikingesnių sričių. Teisinis jų reglamentavimas turi būti kaip įmanoma aiškesnis, institucijos, privalančios tas funkcijas vykdyti, privalo įdiegti ir taikyti tam tikras papildomas vidaus kontrolės priemones. Ne išimtis ir medžioklė. Tam tikrais atvejais Aplinkos apsaugos departamento (AAD) darbuotojai gali savo nuožiūra priimti gana laisvus sprendimus. Vienas iš tokių pavyzdžių – kai pareigūnas gauna informaciją apie sužeisto, sužaloto ar sergančio medžiojamojo gyvūno sumedžiojimą. Jis ne vėliau kaip per vieną valandą telefonu apklausia medžioklės plotų naudotoją ir toliau prasideda tai, ką antikorupciniu požiūriu mes vertiname gana neigiamai. Jis gali duoti leidimą doroti arba pranešti apie būtinybę atidėti, gali prašyti elektroninėmis priemonėmis atsiųsti vaizdo fiksavimo rezultatus. Taip pat pats sprendžia, ar vykti į dorojimo vietą. Toks reglamentavimas sukelia daug negerų klausimų“, – teigė STT atstovė.

Medžioklės taisyklės numato, kad sumedžiojęs tokį žvėrį medžiotojas tai nedelsdamas fiksuoja kitoje medžioklės lapo pusėje, užpildo atitinkamą aktą ir telefonu informuoja AAD. Visa tai buvo iki šiol daroma, tačiau, siekiant didesnio skaidrumo, kad popieriniai medžioklės lapai nebūtų taisomi, trinami ar kitaip klastojami, AAD pasiūlė įdiegti elektroninius medžioklės lapus. Tai sukėlė ir pritarimų, ir prieštaravimų. Kai kurie AAK posėdžio dalyviai įrodinėjo, kad Vakaruose medžioklės lapai yra tapę atgyvena.


Sieks elektroninių medžioklės lapų


Diskusijoje dalyvavęs AAD direktoriaus pavaduotojas Jurgis Kazlauskas iškėlė mintį, kad ateityje vis dėlto turėtų būti įdiegti elektroniniai medžioklės lapai. „Juose nebūtų įmanoma ištaisyti jokių įrašų. Dabar vien per kelis mėnesius ikiteisminio tyrimo įstaigoms esu pasirašęs bent 4–5 raštus, kai per planinius patikrinimus aptikti galimai daryti nauji įrašai“, – sakė pareigūnas.

Tačiau ši mintis sulaukė pačių įvairiausių vertinimų. Ugningai apie tai kalbėjo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Jonas Talmantas. „Kai medžioklės lapuose taisomos gramatinės klaidos, nereikėtų kelti problemų, AAD tik kelia savo reitingus. Jiems ne tai reikėtų daryti, o žiūrėti, kas brakonieriauja, pažeidžia įstatymus. O dabar visi reitingai susirenkami tikrinant medžioklės lapus, žiūrint, kur kablelis ne ten padėtas ar data netaisyklingai parašyta. To neturėtų būti, nes medžiotojai dėl tokių niekų yra žeminami visuomenės akyse“, – sakė jis.

Skeptiškai į elektroninius medžioklės lapus pasižiūrėjo ir Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės atstovas Algirdas Klimavičius.

„Toliau į vakarus nuo mūsų esančiose valstybėse retai kur rasime tokį dokumentą kaip medžioklės lapas. Dar rečiau – elektroninę medžioklės sistemą. Jei Lietuvai labai reikia elektroninio medžioklės lapo, jį mes tikrai įdiegsime. Tai nesudėtinga, tik reikia įstatymo ir apsisprendimo, ar tai tikrai reikalinga. Svarbu ir tai, kas bus duomenų naudotojai. Jei bus leidžiama kiekvienam medžiotojui atsiversti ir žiūrėti, tada užduodu klausimą, kodėl žvejų klubai neturi tokios sistemos. Jei negauname tokių atsakymų, atrodo, kad medžiotojai užsipuolami dirbtinai“, – sakė A. Klimavičius.

Tiesa, aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis patikslino kolegos mintį. „Algirdas nenorėjo pasakyti, kad mums nereikia elektroninio lapo. Svarbu, kad to negalėtų matyti visi viešai, tik kontroliuojančios institucijos“, – paaiškino patarėjas.


Problemos dėl ryšio


Dar labiau šiuos svarstymus sujaukė prieš porą metų įsikūrusios Lietuvos medžiotojų draugijos pirmininkas Gediminas Vaitiekūnas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad tam tikrais atvejais medžiotojai dėl elektroninių medžioklės lapų gali pakliūti į keblią situaciją.

„Esu ryšininkas, matau, kad bus tikrai daug techninių problemų dėl ryšio. Ryšių reguliavimo tarnybos duomenys rodo, kur koks ryšys yra, kur veikia internetas. Geras ryšys tik miestuose ir stambesnėse gyvenvietėse, taip pat keliuose. Kitur ryšys blogas, ypač pasienio regionuose. Dažnai medžioju prie Pabradės, ten ryšys prastas, dažnai gaunu pasveikinimą: „Sveiki atvykę į Baltarusiją.“ Jei norima viską skaitmenizuoti, reikės pakeitimų. Sumedžioju žvėrį ir pajudinu jį neįrašęs į la-
pą – tampu pažeidėju. Nė vienoje Vakarų valstybėje nėra net popierinių medžioklės lapų, ką jau ten – elektroninių. Ten niekas medžiotojų a priori nelaiko nusikaltėliais, pažeidėjais. Jie nusiveža žvėrį į lupyklą, atlieka darbą, nusiplauna rankas ir sutvarko dokumentus. Pas mus įvairiausiais būdais siekiama šį procesą apsunkinti. Suskaičiavau pagal medžioklės plotų vienetų žemėlapį – tiesiogiai su valstybės siena ribojasi apie 120 klubų iš 900. Tose vietose, ypač šalia Baltarusijos, ryšis labai blogas. Net mieste kai kada stringa, o ką kalbėti apie kaimus, miškus“, – alyvos į diskusiją šliūkštelėjo G. Vaitiekūnas.

Vis dėlto elektroninių medžioklės lapų idėją iškėlęs AAD atstovas J. Kazlauskas mano, kad visas technines problemas išspręsti galima. „Valstybės teritorijoje gali būti vietų, kur internetas veikia prasčiau. Bet tam yra techninių sprendimų. Jei bus mobilioji programėlė, kuri tuo metu nepakeičiamai fiksuoja duomenis ne ryšio zonoje, kai tik jūsų įrenginys atsidurs ryšio zonoje, ta informacija bus automatiškai perduota. Viskas išsprendžiama“, – tikino AAD direktoriaus pavaduotojas.


Dar įdomesnę mintį išsakė Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas. „Įvedus elektroninį lapą, įžvelgiu šiokią tokią grėsmę nacionaliniam saugumui, medžiojant mūsų aukščiausios valdžios pareigūnams visada bus galima nustatyti jų buvimo vietą“, – teigė jis.

Aplinkos ministro patarėjas M. Čepulis sakė, kad dėl elektroninio medžioklės lapo apsispręsta, o jo įdiegimas buvo vilkinamas būtent dėl ryšio problemų. „Šiais laikais tai sprendžiama visiškai paprastai, Lenkija tokią sistemą naudoja ir problemų neturi“, – tikino M. Čepulis.


Problemų – ir daugiau

Prieš dvejus metus buvo panaikintas medžiotojų sąvadas, o nauja sistema nesukurta iki šiol. Buvo nuspręsta, kad policijos informacinėje sistemoje bus kuriamas papildomas modulis, skirtas būtent medžioklės reikmėms. Aplinkos ministerijai pareikšta pastabų dėl lėto tempo ta kryptimi, tačiau ministerijos atstovas paaiškino, kodėl taip yra.

„Specialistų lygmeniu viskas padaryta, net rinkos apklausos atliktos. Belieka tik priimti įstatymą, kad policijos licencijavimo sistema turėtų papildomą modulį medžiotojams. Tas sprendimas nėra priimamas, jis nėra teikiamas Seimui svarstyti. Nežinau priežasčių, to reikėtų klausti ankstesnės politinės vadovybės. Gal išgąsdino didelė kaina, kuri galėtų būti mažesnė, jei darytume ne per policijos sistemą, o individualiai. Be to, reikia, kad asmenų duomenys būtų kaupiami ir tvarkomi teisėtai, o tai taip pat reikia įtvirtinti įstatymu“, – paaiškino A. Klimavičius.

Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas R. Ribačiauskas iškėlė dar vieną problemą – žvėrių apskaitą.

„Žvėrys ir paukščiai, gyvenantys laisvėje, yra valstybės nuosavybė. Mane iki šiol stebina, kad valstybė visiškai nesirūpina savo turto apskaita. Žvėrių apskaitą turėtų atlikti valstybė, padarydama klubams ir būreliams medžioklėtvarkos projektus ir juos realizuodama kas penkerius metus. Tada žinotume, koks yra turto skaičius, kokia jo kokybė, jeigu neišlaikoma minimali populiacija, galėtume atimti teisę naudotis tuo medžiojamuoju plotu“, – dėstė R. Ribačiauskas.

Tačiau ministerijos atstovas A. Klimavičius nemano, kad tai – valstybės pareiga. „Abejoju, ar pasiūlymas geras. Medžioklės įstatymas medžiojamosios faunos apskaitos pareigą numato medžioklės plotų naudotojams, medžiotojams. Ar medžiotojai nenori tos pareigos vykdyti ir jos atiduoti valstybei? Galbūt ministerija tai organizuotų geriau už medžiotojus, bet tada būtume unikali valstybė pasaulyje, kur medžioklės plotų išteklių naudotojai atleidžiami nuo išteklių apskaitos pareigos“, – atrėmė A. Klimavičius.

Jam antrino medžiotojų atstovas iš Jonavos Vytautas Kaminskas. Jis teigė, kad medžiotojai geriau žino, kur žvėrys laikosi, kur praeina, tos užduoties perkėlimas ant valstybės institucijų pečių būtų labai sudėtingas procesas ir pareikalautų daug organizacinių išteklių.



2021-03-06

Puiki laida su Marium Čepuliu, kurioje daug kam iš jaunimo, o gal ir ir suaugusių parodys gyvenimo ir medžioklės realybę ! :idd30:

https://www.youtube.com/watch?v=ygEjy0BiclM

[b]Medžiotojai apie Aplinkos apsaugos departamentą – tai propagandistų ir nesantaikos kurstytojų kontora[/b]


agroeta.lt
MEDŽIOKLĖ 2021 Kovo 7
Autorius: Gediminas STANIŠAUSKAS

Lietuvos medžiotojus vienijančios organizacijos kreipėsi į aplinkos ministrą Simoną Gentvilą, prašydamos iš esmės peržiūrėti ministerijai pavaldaus Aplinkos apsaugos departamento (AAD) veiklą. Ši institucija esą sąmoningai priešina visuomenę su medžiotojais, ne tik kad nesprendžia esminių problemų, bet dar ir gilina jas.

„AAD viešoje erdvėje nerodo kitos veiklos, apart sistemingai viešindamas tik pavienius medžioklės taisyklių pažeidimus, kuriuos daugeliu atvejų nustato patys medžiotojai, tuo parodydamas medžioklę kaip visuomenės blogį“, – kreipimąsi į ministrą pradeda organizacijos.

Pasak medžiotojų, taip yra formuojama neigiama nuomonė visuomenei apie medžiotojų bendruomenę.

„Manome, jog tai galimai skatina tam tikrus neigiamus veiksmus, tokius kaip: bokštelių deginimas, priešiškai nusiteikusių grupių kūrimasis, neapykantos kurstymas socialinėse erdėse ir t.t.“, – vardija AAD veiklos didžiulius trūkumus medžiotojai.

Jie sunerimę, kad AAD apsiriboja nereikšmingų pažeidimų paieška medžioklės lapuose. Savo ruožtu, kaip teigia kreipimosi autoriai, AAD neužtikrina Medžioklės įstatymo vykdymo, neleisdamas visuomeninėms organizacijoms dalyvauti Teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo egzamine.

„(...) Ši įstaiga net paprašyta nesiima jokios veiklos, kad aktualūs klausimai būtų sprendžiami. AAD vadovybė tapo uždara, nei vienas medžiotojų organizacijų veiklą liečiantis klausimas nebuvo aptartas su medžiotojų bendruomene, jau nekalbant apie jos informavimą“, – teigia medžiotojus vienijančios organizacijos.

Be kita ko, jos nurodo, kad „susidaro įspūdis, jog mes nesame sąjungininkai ir bendradarbiaujančios pusės, o tik nuskalstamos veiklos objektu tapusi bendruomenė, kuria yra naudojamasi darytis sau reklamą ir visuomenėje formuoti neigiamą nuomonę prieš medžioklę ir medžiotojus“.

Organizacijos prašo „sustabdyti AAD viešųjų ryšių veiklą, nukreiptą prieš medžiotojų bendruomenę, tuo pačiu užtikrinti medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų teises ir demokratinius procesus ministerijai pavaldžiame padalinyje“.

Raštą aplinkos ministrui pasirašė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Jonas Talmantas, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas, Sūduvos medžiotojų sąjungos pirmininkas Ramūnas Mažėtis, Lietuvos medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas Gediminas Vaitiekūnas ir Ginklų pirklių asociacijos atstovas Gytis Misiukevičius.

„Agroeta“ primena, kad Lietuvoje yra apie 30 000 medžiotojų.

[b]Pakruojo aplinkosaugininkų tyrimas: medžiotojas, nušovęs sveiką stirniuką, patrauktas administracinėn atsakomybėn[/b]


Data
2021 03 02


Aplinkos apsaugos departamento Pakruojo aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai, atlikę tyrimą, nustatė, kad šių metų sausį Pakruojo r. „Sukmedžio“ medžioklės plotų vienete nušautas stirnos jauniklis nesirgo. Medžiotojui, nušovusiam stirną, surašytas protokolas dėl administracinio teisės pažeidimo ir apskaičiuota žala gyvūnijai. Visas aplinkybes įvertins ir nutartį priims Šiaulių apylinkės Pakruojo teismo rūmai.

2021 m. sausio 31 d. „Facebooke“ pasirodžius vaizdo įrašui apie stirniuką, Pakruojo aplinkosaugininkai pradėjo tyrimą dėl galimai neteisėtai sumedžioto stirnos jauniklio „Sukmedžio“ medžioklės plotų vienete, Vainiūnų gyvenvietės prieigoje.

Tą pačią dieną buvo surinkti pirminiai duomenys ir apklaustas medžiotojas. Asmuo tikino, kad gyvūnas akivaizdžiai sirgo, buvo išsekęs ir agresyvus, todėl jis stirnos jauniklį ir sumedžiojo. Taip pat medžiotojas teigė, kad pirminė informacija gauta iš Pranešimų priėmimo tarnybos, todėl jis atvykęs ir nutraukęs gyvūno kančias. Visgi nustatyta, kad konkretus nurodymas sumedžioti gyvūną duotas nebuvo. Situaciją ir aplinkybes turėjo įvertinti medžiotojas.

Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse numatyta, kad stirnos pateles ir jauniklius medžioti leidžiama nuo spalio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos.

Pranešėjo pateiktame vaizdo įraše matyti, kad stirnos jauniklis nebuvo išsekęs, sužeistas ar akivaizdžiai sergantis, kaip teigė medžiotojas. Kad įsitikintų, ar tikrai sumedžiotas stirnos jauniklis nesirgo, Pakruojo aplinkosaugininkai perdavė jo vidaus organus Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Kauno teritoriniam skyriui.

Minėta institucija, atlikusi patologinius tyrimus, pateikė išvadą, kad stirnos jauniklis ligoms būdingų požymių neturėjo.

Medžioklės taisyklėse apibrėžta sąvoka, kas yra akivaizdžiai sergantis gyvūnas: tai gyvūnas, kurio ligos požymiai matyti kūno išorėje.

Be to, asmuo, sumedžiojęs stirniuką, turėjo vaizdo fiksavimo priemonėmis užfiksuoti gyvūno sužeidimo, sužalojimo ar ligos požymius ir telefonu informuoti Aplinkos apsaugos departamento Pranešimų priėmimo tarnybą. Medžiotojas nebuvo gavęs pareigūno leidimo doroti sumedžiotą gyvūną ir nesilaikė Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų.

Taip pat aplinkosaugininkai išaiškino, kad šauta buvo iš arčiau nei 200 metrų ir taip medžiotojas pažeidė dar vieną Medžioklės įstatymo punktą.

Medžiotojui surašytas protokolas dėl administracinių teisės pažeidimų, bauda gali siekti iki 1800 eurų, žala gyvūnijai viršija 1050 eurų. Visas aplinkybes įvertins ir nutartį priims Šiaulių apylinkės Pakruojo teismo rūmai.

[b]Už pavojingą pramogą du karius Šiaulių teismas pasiuntė už grotų[/b]


Gintaras Šiuparys
2021-02-25
lrytas.lt


Keistą pramogą sumaniusiems ir granatą medžiotojų pavėsinėje susprogdinusiems jauniems vyrams teks paragauti kalinio duonos. Bylą išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas nusprendė, kad teisingumas bus įvykdytas, jei nuteistieji dalį bausmės atliks įkalinimo įstaigoje. 27 metų Martynui Bekeriui teismas skyrė 4 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bet atlikti jam reikės 8 mėnesius. Likusioji bausmės dalis atidėta 2 metams. Jo bičiuliui 26 metų Aivarui Stugiui teismas paskyrė 5 metų įkalinimo bausmę, o atlikti nedelsiant jis privalės pirmus 2 metus. Likusios bausmės vykdymas atidėtas 3 metams.

Įvertino visus įrodymus


Abu nuteistieji buvo Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono profesinės tarnybos kariai. Tiesa, A.Stugys jau yra baigęs tarnybą, o M.Bekeris teismo procesui prasidėjus dar tebevilkėjo kario uniformą. Jauni vyrai buvo kaltinami neteisėtu disponavimu sprogmenimis bei turto sunaikinimu visuotinai pavojingu būdu. Dalį kaltinimų bylą nagrinėjusi teisėja Nijolė Matuzevičienė panaikino, nes nutarta, kad sunaikinto turto žala buvo menkavertė, be to, žala jau atlyginta. Dalį kaltinimų panaikinusi teisėja pabaksnojo į surinktus įrodymus – byloje neužteko duomenų, kad sprogimas sugadino medžiotojų namelio stogą.


Patys filmavo sprogdinimą


Šiaulių rajone miškuose esanti medžiotojų pavėsinė buvo susprogdinta 2018 metų gruodžio 7 dieną. Medžiotojai rado kaip reikiant nuniokotą tirtą – sprogimo banga išdaužė langus, sulaužė duris, rasta ir stogo pažeidimų. Į policiją dėl nuniokoto turto medžiotojai nesikreipė, nes nesitikėjo, kad kaltininkai bus surasti. Vėliau jie paskaičiavo, kad žala gali siekti 2,3 tūkstančio eurų. A.Stugį ir M.Bekerį įklampino jų pačių darytas vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip vienas jų sviedžia kažkokį daiktą, o po kelių akimirkų nugriaudėja sprogimas. Tiesa, patys kariškiai tikino metę fejerverką, bet teismas šią versiją atmetė kaip gynybinę.


Dingo keturios granatos


Ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams kilo įtarimų, kad sprogdinimui gali būtų panaudota iš karinio dalinio dingusi kovinė puolamoji granata. Ši versija iškilo keli mėnesiai po nusikaltimo, kai paaiškėjo, jog Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono amunicijos sandėlyje pasigesta keturių kovinių granatų. Nors vagis ir nebuvo nustatytas, buvo surinkta duomenų, jog viena dingusioji granata galėjo būti panaudota sprogdinant medžiotojų pavėsinę. Bylos duomenimis, kartu su dar vienu tarnybos draugu ir M.Bekeriu iš draugės pasiskolintu automobiliu prie medžiotojų pavėsinės atvažiavęs A.Stugys padavė rankinę puolamojo tipo granatą M.Bekeriui, o pastarasis ją švystelėjo į pavėsinę.


Kariškiai kaltę neigė


Visa ši akcija buvo nufilmuota net dviem mobiliaisiais telefonais. Vėliau šie vaizdo įrašai buvo parodyti keliems žmonėms, apie juos sužinojo ir pareigūnai. Prieš teismą stoję A.Stugys ir M.Bekeris kaltės neprisipažino. Jie sakė, kad į pavėsinę buvo mestas fejerverkas, o ne kovinė granata. Bet teismas, įvertinęs visus įkalčius, specialistų išvadas ir liudijimus, šią versiją įvertino kritiškai. Bakstelta į vaizdo įrašą – jame buvo nufilmuotas mestas į granatą panašus daiktas, bet ne fejerverkas su uždegtu dagtimi.

[b]Į medžioklę - kaip į gamtos pamoką [/b]



respublika.lt
2021 vasario 21
Dalia BYČIENĖ



Moterys medžiotojos vis dar stebina. Dar neįprasčiau būdavo sutikti moterį su šautuvu ir medžioklės apranga prieš porą dešimtmečių. Prieš maždaug tiek metų medžiotoja tapusi plungiškė Vida Vengalienė be šio hobio savo gyvenimą jau sunkiai įsivaizduoja.





Ginklą pažįsta nuo mokyklos

Viskas prasidėjo, kai šeima Plungėje nutarė atidaryti nedidelę žvejybos ir medžioklės reikmenų parduotuvę. Vida tapo pardavėja. Pradžioje nedaug žinojusi apie meškeres, kabliukus, rites, šovinius. Supratimas ir jausmas, kuo žvejai ir medžiotojai gyvena, atėjo tik pradėjus suktis tame rate. Medžioklė Vidai ir anksčiau nebuvo naujiena, vyras Saulius buvo medžiotojas. Bet ne jis pastūmėjo žmoną išsilaikyti medžiotojo egzaminą.

„Kartą vasarą, prieš beveik 19 metų, vyrai susiruošė važiuoti tykoti žvėrių. Klausia, ar nenorėčiau kartu. Pasijuokiau, o paskui galvoju, o ką veiksiu vakare? Pasėdėjau su vyru bokštelyje vieną, antrą vakarą. Patiko. Tada ir ėmiau svarstyti, kodėl man netapus medžiotoja", - prisimena Vida. Nemažai reikėjo sužinoti ruošiantis egzaminams. Apie žvėrelius, kada jie augina vaikus, kada meta ragus. Susipažinti su šernais, elniais, laukiniais paukščiais. Išmokti apie saugumą medžioklėje, apie ginklus, kulkas, atstumus, taikymosi kampus. Ginklo Vida nebijojo. Su juo teko susidurti mokykloje sportuojant. Dalyvaudavo daugiakovės rungtyje, kur reikėjo ir šaudyti, ir slidinėti. Vėliau atstovavo įmonei šaudymo varžybose.

Gamtos žmogus

Pirmasis Vidos trofėjus buvo du šernai. Juos per vieną varymą pavyko sumedžioti dviem šūviais. Įvairių būta trofėjų, bet medžiotoja jų demonstruoti nenori. „Aš trofėjų nerenku ir nesureikšminu. Galėjau sumedžioti elnią. Buvo senas, gražiais ragais. Bet man buvo gražiau, koks jis atrodė su patelėmis vaikštantis, baubimu jas viliodamas. Nepakilo ranka nuspausti gaiduko. Kai pradėjau medžioti, pajutau, kad tikrai esu gamtos žmogus. Man patinka gamtoje. Nesvarbu, ar lyja, ar šalta. Lietus pila, bet smagu. Sėdi, miškas kvepia, pamedituoji. Aš net knygą pasiimu į bokštelį, paskaitau, kol nesutemsta...".

Medžioklėje knygą? Ar nereikia žiūrėti akis įtempus į palaukę? Vida nesutrinka. Žvėrį medžiotojui išgirsti svarbiau, nei jį pamatyti. Bet būna išimčių. Štai šerno patinas sugeba tyliai atsėlinti, neprimindamas nei šakelės. Priešingai nei šernų banda... Sėdi tyliai ramiai ir staiga garsas, tarsi galingas traktorius iš miško tuoj iššaus. Regis, lūžta medžiai, viskas traška. Širdis pradeda šokinėti. Bet negriebsi šautuvo ir netaikysi į bet ką, reikia atsirinkti, į ką šūvį paleisti. „Šernų patelių stengiamės nešaudyti. Dažniausiai taikaisi į jauniklį. Taip taikaisi, kad kuo mažesnė žala būtų žvėriui, kad viskas vyktų greitai", - paaiškina medžiotoja. Visko nutikdavę pradžioje. Ir nepataikydavo, ir praleisdavo tinkamą metą. Patirtis ateina su laiku, o kartu dingsta ir jaudulys.

Vida dažniausiai medžioklėn važiuoju kartu su vyru. Kartais ir viena. „Ko bijoti gamtoje, ypač kai esi ginkluotas? - aiškina. - Sėdame į bokštelius ir laukiame. Arba į nešiojamus bokštelius prie javų laukų. Saugome laukus nuo iš miško atsėlinančių nuostolių darytojų. Aš neįsivaizduoju po tiek metų savęs be medžioklės. Reikėtų kito panašaus hobio ieškoti. Nors neblogai ir žvejyba. Mes kartais su vyru ir į žvejybą išvažiuojame. Man patinka žvejoti. Tik taip dažnai neišvažiuoji į žvejybą, kaip norėtųsi. Daugiau vis tik tenka važiuoti į mišką. Ne tik medžiojame, vežame pašaro žvėreliams. Šią sniegingą žiemą medžioklę teko pamiršti dėl ribojimų. Gyvename Plungėje, o mūsų medžioklės plotai Rietavo savivaldybėje. Lauktuves žvėreliams tenka perduoti per nuosavybės ten turintį šeimos draugą. Prie mano bokštelio ateinančiais paėsti šernais ir stirnelėmis galiu pasidžiaugti tik iš tolo, per žiūronus."

Nauda čia niekuo dėta

Ar tiesa, kad medžiotojai vengia medžioti lapes, usūrinius šunis, nes iš jų nei maistas, nei kailis. Kailių niekas neperka, kam šovinius naudoti? Netiesa, paneigia Vida. Medžiotojai lapes medžioja. Vyrams patinka jų tykoti, ypač ant sniego. Pati lapių nedaug sumedžiojusi, gal iki dešimties. Svarbiausia esą paimti iš gamtos užsikrėtusius žvėrelius: „Matai, slenka lapė, uodega išsišėrusi, kailis nususęs. Arba usūrinis, vos kojas pavelka, galimai trichinelėmis užsikrėtęs. Usūriniai yra didžiausi ligų nešiotojai gamtoje. Jeigu tokio žvėries gaišeną radęs šernas suės, pats užsikrės ir kitus užkrės. Šernas visaėdis, jis ėda ir nugaišusią lapę, ir usūrinį šunį. Mes stengiamės paimti iš gamtos tokius paliegėlius nesvarstydami naudos, juos utilizuojame."

Smagu sumedžioti, bet ne lupti

Daugiausia Vida yra sumedžiojusi šernų, bebrų, lapių bei usūrinių šunų. Ji mielai medžiojanti bebrus. O bebrynų jų medžioklės plotuose yra daug. Pasak plungiškės, jei kas sako, kad bebrus medžioti paprasta, greičiausiai pats nė vieno nėra sumedžiojęs. Tykant šių žvėrelių reikia daug kantrybės. Jie labai gudrūs, turi gerą uoslę, klausą. Sušlamėsi, bebras murkt po vandeniu ir gaudyk vėją laukuose. Smagu pavasarį bebrų tykoti. Lauki kvėpavimą sulaikęs, kol gražiakailis užsiropščia ant ledo graužti šakelių. Smagus tas laukimas, adrenalinas veržiasi per kraštus.

Bebrų kailiukas gražus, mėsa skani, sveika. Be to, šių žvėriukų daug. Net per daug. Išmedžioji, po metų vėl atsiranda ir naujas eibes žmonėms ima daryti. Graužia nežiūrėdami, ąžuolas ar alksnis.

Vida bebrus medžioti mėgsta, bet pati lupti jų kailio nesiryžta. Tam reikia įgūdžių, antraip kailį gali taip sugadinti, kad jis niekam netiks. Vidos sumedžiotiems bebrams kailiukus nudiria jos vyras. „Jis nemėgsta medžioti bebrų, bet kai važiuoju į medžioklę, važiuoja kartu", - juokiasi moteris. Vida iš sumedžiotų žvėrelių kailių neturi nei vienų kailinių, nei liemenės. Bet užtat abu su vyru pasisiuvo po usūrinio šuns kepurę. Bebrų kailiukus medžiotoja kaupia. Ne sau. Surinkusi pakankamai, padalins abiem savo martelėms. Tegul jos dabinasi.

Per gražios akys

„Kitą kartą pasidžiaugi ir nepaleidi šūvio. Arba suabejoji, kad tas šūvis bus tikslus. Atsakingas medžiotojas nesitaiko bet kaip ir į bet ką. Briedžio nesu sumedžiojusi ir netrokštu. Kokius dešimt metų mūsų miškuose briedžių nebuvo nė vieno, dabar jų jau turime. Nes iš kažkur atėjo patelė. Užaugo jaunikliai netoli mano bokštelio. Matydavom, kaip jie auga. Pirmais metais briedė atsivedė vieną jauniklį, paskui jau po du pradėjo. Kaip galėčiau į juos taikytis?"

Vida kažkada labai norėjusi ir svajojusi gražuolį stirniną sumedžioti. Porą yra tekę. Bet, prisipažįsta, kai paleidi šūvį ir pamatai, kokios gražios to gyvūno akys, labai gaila pasidaro. Ir stirną medžioti labai gaila. Nedaug jų sumedžiojusi, bet jeigu tenka, stengiasi nusitaikyti tada, kai žvėriukas sustoja, kad netektų antro šūvio paleisti. Nėra tai malonu. Į šerną kažkaip lengviau taikytis. Jis ne tokiom gražiom akim, kaip stirnų.

Ką norėtų sumedžioti? Vilką. Norėtų, bet dar neteko. Tik matė. Tuo metu buvo ne vilkų medžioklės sezonas. Jeigu būtų tinkamas laikas, pilkis nebūtų išsisukęs. „Sėdėjau bokštelyje, „ant palaukimo". Buvo dar šviesu, netikėtai išbėgo labai gražus elnias, kurį kiekvienas svajojame sumedžioti. Bet tada buvo ne elnių medžioklės metas, tik pasigrožėjau. Po maždaug dešimties minučių, kai gražuolis jau buvo dingęs, toje pačioje vietoje pasigirdo traškesys. Gal šernas, pagalvojusi. Bet į aikštelę įšoko vilkas. Didelis, gražus."

Moterys kompaniją taurina

Pasak plungiškės, dabar medžiotojų moterų daugėja. Jos tampa drąsesnės. Pasišneki, sako, seniai norėjau, bet nedrįsdavau. Pavyzdžiai traukia. Daug jaunimo ateina. Vien Plungės rajone yra 8-9 moterys medžiotojos. Daug moterų yra Kauno, Vilniaus medžiotojų klubuose. Vienos tėvas medžiotojas, kitos - vyras.

Vyrus medžiotojos moters buvimas medžioklėje teigiamai veikia. Jie ir mažiau keikiasi, ir pagarbiau elgiasi, stengiasi padėti. Jeigu sniego daugiau, pasiūlo panešti ginklą. Moterys gerai jaučiasi pagerbtos. Ypač jaunos moterys priverčia vyrus pasitempti. Jie didesniais džentelmenais tampa. Kas medžioklėje nepatinka? Atsakyti medžiotoja netrunka. Dabar patinka viskas, o anksčiau nepatikdavę vyrų girtavimai po medžioklės. Šios tradicijos jau išgyvendintos. Medžioklė tapo kultūringesnė, malonesnė.

Brangus pomėgis

Anot V.Vengalienės, medžioklė - tai hobis, pomėgis, savęs realizavimas. Bendravimas. Galima sakyti, gyvenimo būdas. Suartėjimas su gamta. Ne dėl mėsos juk einama į medžioklę. Kad pažintum, suvoktum gamtos tvarką. Būdamas medžiotoju tampi atsakingas už laukinės faunos pasaulį. Reguliuoji, padedi. Kita vertus, medžioklė - nepigus hobis. Bet taip įtraukia, kad nebeskaičiuoji. Kas brangiausia? „Ginklas, be abejonės. Lygiavamzdžiai truputį pigesni, o graižtvinių, vadinamų karabinais, kaina prasideda nuo 600 ir siekia iki 5 tūkst. eurų. Kur dar optiniai taikikliai, kurie gali kainuoti nuo šimtų iki tūkstančių. Kiekvienas renkasi pagal savo galimybes."

Apranga irgi nepigi. Bet be jos neišsiversi, kaip ir be gero šautuvo. Labai daug ką reiškia medžiotojui patogus, neperšlampamas apavas, kelnės, striukė. Ir medžiotojų etika dabar labai pasikeitusi. Nebeeina niekas į medžioklę, vilkėdamas sportinėmis kelnėmis su lampasais ar kamufliažinėmis „fufaikėmis", kaip sovietiniais laikais. Medžiotojai taip pat turi savo aprangos kodą. Oranžinės liemenės, oranžinės kepurės dėl pačių saugumo, kad būtum matomas. Apranga medžiotoją įpareigoja, drausmina, pakylėja. Beveik kiekvienas būrelis turi savo namelį, kur lupyklos įruoštos, stalai, šaldytuvai. Tai - pačių medžiotojų sąskaita.

Yra kas nekainuoja, bet yra labai dvasinga, verčia susimąstyti, kad gamtoje nesi viešpats. Atėjai čia tam, kad palaikytum tvarką, o už tai, ką paėmei, turi padėkoti. Medžiotojai turi tradicijas, ritualus, kuriais pagerbiami sumedžioti žvėrys: uždegami laužai, skamba medžioklės ragas. „Mes muzikantų neturime, bet vis tiek pagerbiame žvėris, kepures prieš juos nusiėmę", - malonias medžioklės akimirkas prisimena V.Vengalienė.

[b]Karantininės medžioklės ypatumai[/b]


up.lt
Juozas SKRIPKAUSKAS
ŪP korespondentas

Karantinas tam tikrų, labai netikėtų, pokyčių įnešė į veiklas, kuriose net nesitikėta kokių nors permainų. Uždraudus būriuotis ir kirsti šalies savivaldybių ribas, daugelis miškų liko be medžiotojų, tai gali turėti neigiamos įtakos gamtai, ūkininkams ir net laukinių žvėrių apskaitai.

Sukaustė draudimai

Karantino draudimai bene daugiausia įtakos turėjo didžiuosiuose miestuose gyvenantiems medžiotojams. Mieste žvėrių nešaudysi, o išvažiuoti į gretimas savivaldybes, kur miestiečiai įprastai medžiodavo, dabar neleidžiama.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Klaipėdos skyriaus pirmininkas Valdemaras Zakaras „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad daugiau nei tūkstantis uostamiesčio medžiotojų geriausiu medžioklės laikotarpiu priversti sėdėti namuose.

„Nors Klaipėdos ribose ir yra Melnragės miškas, miesto teritorijoje medžioti neleidžiama. Tai galima daryti tik šio miško pakraščiuose ir tik išskirtinais atvejais, kai daroma žala. Ji gali būti susijusi su afrikiniu kiaulių maru arba jei bebrai ima kastis po geležinkelio pylimu. Tačiau šiuo metu tokią teisę turi tik Klaipėdos rajono, o ne miesto medžiotojai, nes Melnragės miško pakraščiai jau yra rajono teritorijoje. Todėl apie 700–800 mūsų draugijos medžiotojų, o pridėjus tuos klaipėdiečius, kurie priklauso aplinkinių rajonų būreliams, susidarys daugiau kaip tūkstantis, dabar sėdi namuose, nes negali palikti savo savivaldybės“, – pasakojo V. Zakaras.

Yra būrelių, kurie medžioja už 90 km nuo miesto: Varniuose, Tveruose ir kitose aplinkinių rajonų teritorijose. Šiandien į tas vietas Klaipėdos medžiotojai negali nuvykti net individualiai medžioklei, nors rajonuose tokia medžioklė dabar – vienintelė medžiotojų pramoga.

„Mes važiuodavome 90 km, o Vilniaus medžiotojams tekdavo vykti dar toliau. Karantinas vienodai sustabdė ir mūsų, ir kitų didžiųjų miestų medžiotojų veiklą“, – pripažįsta LMŽD Klaipėdos skyriaus vadovas.


Nėra dirbtinės ventiliacijos


Skirtingai nuo klaipėdiečių, Klaipėdos r. teritorijoje gyvenantys medžiotojai savo rajone medžioti gali, tačiau tik po vieną, kolektyvinės medžioklės su varovais neleidžiamos.
„Dauguma mūsų medžiotojų gyvena rajone, suvaržymų dėl judėjimo kaip ir nebuvo. Pastaruoju metu vykusiose medžioklėse buvo laikomasi visų karantino reikalavimų. Medžioklės vadovas paskelbia datą, kiekvienas būrelis aktyviems nariams išdalija medžioklės lapus, kad galėtų medžioti be kontakto. Kitame būrelyje, kuris medžiojo tykojant, buvo paskirstyti bokšteliai, medžioklės lapas padėtas medžiotojų namelyje arba tiesiog kažkur per atstumą. Norintis medžioti žmogus atvažiuoja, pasirašo ir vyksta į nurodytą bokštelį. Tad medžiojama vos ne virtualiai, svarbu laikytis visų reikalavimų“, – apie šiandieninės medžioklės ypatumus pasakojo Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos valdybos pirmininkas Algirdas Skuodas.
Kad rajonų medžiotojams dabar lengviau nei miestiečiams, pripažįsta ir kitų savivaldybių atstovai. LMŽD Kretingos skyriaus vadovas Raimondas Jocius sako, kad piniginėmis baudomis rizikuoti nenori niekas.

„Mūsų rajone medžioja medžiotojai iš Klaipėdos, Palangos, Šventosios, dabar jie negali atvykti į mūsų rajono teritoriją, nes tai – galimybė atsisveikinti su mažiausiai 250 Eur. Medžiotojai juokauja, kad miestiečiams į prekybos centrus eiti galima, nes ten yra dirbtinė ventiliacija, o į miškus – ne, ten dirbtinės ventiliacijos nėra, tik natūrali“, – ironizavo R. Jocius.

Skuodo skyriaus pirmininkas Algimantas Šideikis sakė, kad pas juos jokių pokyčių neįvyko, išskyrus tai, kad neleidžiamos kolektyvinės medžioklės.

„Kaip buvo, taip ir liko, niekas nėra pasikeitę, visi klubai turi savo teritorijas, tik medžioklės yra ne kolektyvinės, ne varant, o individualios. Leidžiamų sumedžioti žvėrių skaičiaus niekas nepanaikino. Didžioji dalis mūsų medžiotojų medžiodavo savo rajone, jiems draudimas kirsti savivaldybės ribą neaktualus. Nemedžioja mūsų miškuose ir klaipėdiečiai“, – situaciją apibūdino
A. Šideikis.


Nuostolius skaičiuos pavasarį


Medžioklės žinovai sako jau dabar susiduriantys su žvėrių daroma žala, o tikrieji nuostoliai paaiškės pavasarį ir vasarą, nes pagausėjusi žvėrių banda vis dažniau atklys į ūkininkų pasėlius ar gyvulių ganyklas.

„Medžioklės su varovais nebevyksta, miškas nutilo, žvėrys jaučiasi saugūs, jie į žmonių teritorijas eina net dieną, todėl nuostolių bus, rezultatus skaičiuosime pavasarį. Vilkai jaučiasi kaip karaliai, jie jau elnius pradėjo pjauti. Praėjusią savaitę mūsų rajone dviejų trijų vilkų gauja papjovė elnių jauniklį. Manau, medžioklės turi vykti ir per karantiną“, – sakė Klaipėdos rajono medžiotojų vadovas A. Skuodas.

Šio rajono medžiotojus pasiekė ir savivaldybės administracijos raštas, kuriuo informuojama apie Lelių kaime bebrų užtvenktą melioracijos griovį: šie graužikai eina į gyventojų sodus, verčia obelis ir jomis užtvėrę griovį kelia vandens lygį. Medžiotojų prašoma imtis bebrų populiacijos reguliavimo.

„Dabar turime problemą. Gyventojai kenčia nuo šių gyvūnų, tačiau karantino reikalavimai neleidžia burtis į grupes. Bebrų užtvankos vienas žmogus neišardys, tokiam darbui reikia mažiausiai keturių drūtų vyrų. Todėl laukiame karantino pabaigos, nenorime pažeisti taisyklių“, – dar vieną problemą įvardijo A. Skuodas.

Kretingos skyriaus pirmininkas R. Jocius šioje situacijoje įžiūri galimas teisines medžiotojų problemas. „Dėl ūkininkams daromos žalos atsakingi medžiotojai, nes jie turi reguliuoti žvėrių populiaciją. Tačiau šią veiklą apribojo karantinas, koks išauš pavasaris, pamatysime. Jei ūkininkai patirs žalą, bus išieškoma iš medžiotojų, o jie daugeliu atvejų neturėjo galimybių vykdyti savo veiklos. Bus įdomių situacijų“, – prognozavo R. Jocius.

Kai pėdos atauš

Klaipėdos miesto medžiotojų atstovas įžvelgia dar vieną problemą – iškreiptą žvėrių apskaitą.
„Nuolat vykdoma plėšrūnų apskaita, mes šiame procese dalyvaujame. Šiemet tai daryti sudėtinga. Klaipėdiečiai medžioja 7 rajonų ribose, kaip medžiotojas aš esu Rietavo medžiotojas. Turime ir vietinių medžiotojų, kurie ten gali medžioti. Bet kai kurie galbūt yra pagyvenę, trūksta kompetencijos, ne visus apskaitos darbus jie gali atlikti. Tai susiję su tam tikrais kompiuterio valdymo įgūdžiais, navigacija, koordinačių sistema. Dabar, kai sąlygos labai palankios, tų darbų atlikti negalime. Pernai nebuvo sniego, 30 km nuo Klaipėdos sniego apskritai retai būna. Būtų labai gera proga vykdyti plėšriųjų gyvūnų apskaitą. Po karantino sniegas jau bus nutirpęs, o žvėrių pėdos – ataušusios. Pavyzdžiui, lūšis yra saugotina, sakoma, kad jų Lietuvoje yra šimtas. Bet, mano įsitikinimu, toks jų skaičius yra Klaipėdos r. ir Rietavo savivaldybėse“, – įsitikinęs V. Zakaras.

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovo nuomone, prie plėšriųjų gyvūnų pertekliaus prisideda laukinės faunos gynėjai.

„Tai kultiniai gyvūnai tam tikrai žmonių grupei, besistengiančiai saugoti lūšis, vilkus. Jie ima aiškinti, kad avis reikia aptverti trijų metrų aukščio tvora, tada plėšrūnai jos neperšoks. Tačiau ar jie žino, kiek kainuoja avis? Už 50 Eur galima nusipirkti puikiausią avį. O kiek kainuos tvora jai apsaugoti? Žmonėms, kurie jas augina, reikia paminklą pastatyti, o ne plėšrūnais pjudyti“, – žvėrių statistikos svarbą atskleidė V. Zakaras.
Medžiotojai mano, kad sumažėjus medžioklių drąsiau miškuose jaučiasi ir brakonieriai. Jei nesigirdi šūvių, vadinasi, joks būrelis nemedžioja, tada drąsiai galima eiti į mišką medžioti nelegaliai.

Pasiilgo bendrystės

Kalbinti medžiotojų atstovai pripažįsta, kad net trumpam atsisakyti savo pomėgių yra sunkus išbandymas. „Išbandymas priklauso nuo medžiotojo. Kam medžioklė yra aistra, tas patirs nemenką dvasinį sukrėtimą. Kitam ji gal ne tokia svarbi, nes turi kitų interesų, džiaugiasi anūkais ir panašiai. Bet kurį žmogų, atėmus iš jo pomėgį, gali ištikti dvasinė krizė“, – sakė V. Zakaras.

„Dabar medžiotojai susibūrę įvairiuose forumuose, visi rašo, kaip vieni kitų pasiilgo, nori kartu pabūti, pabendrauti, susitikti. Medžioklė yra tik vyšnia ant torto, daug svarbesnis yra pats išėjimas. Esame praradę emocinę medžioklės dalį. Dabar einame todėl, kad liko pareiga reguliuoti žvėrių skaičių, bet medžioklė jau nebe tokia“, – kolegai antrino A. Skuodas.

Medžiotojai supranta, kad sušvelninus karantino reikalavimus viskas vyks įprastu ritmu. Medžioklės sezonas trunka kone visus metus, keičiasi tik medžiojami objektai. Po sausio 31 d. jau nebus galima medžioti briedžių, negalės vykti medžioklės su varovais. Tačiau neigiama įtaka gyvosios gamtos pusiausvyrai jau gali būti padaryta, pasekmes išvysime orams atšilus ir prasidėjus darbams ūkiuose.

[b]Garsus medžiotojas, A. Brazausko bendražygis, „ant žemės“ bando „nuleisti“ ūkininką [/b]


agroeta.lt
2021 Sausio 23
Autorius: Dainius ŠEPETYS

Medžiotojų klubas „Truskava“ ir jo vadovas, garsus medžiotojas, bei buvęs Algirdo Brazausko bendražygis Jurgis Ilikevičius, nenori sumokėti daugiau nei puspenkto tūkstančio eurų kompensacijos ūkininkui Donatui Vaičeliūnui už medžiojamų gyvūnų padaryta žalą kukurūzų pasėliams.

MK „Truskava“ nuo seno garsėja „derlingais“ medžioklės plotais, matyt ne veltui ten medžiodavęs A. Brazauskas, kiti žymūs valstybės ir verslo atstovai. Didelę patirtį turintis medžiotojas Vytenis Neverdauskas prisimena, kad tuose plotuose visada buvo gausu elnių, šernų.

„Jau senokai tai buvo, bet prisiminimuose žvėrių gausybė išliko“, – sakė V. Neverdauskas.

Šiandien medžiotojai nenoriai pasakoja apie savo laimikius medžioklės plotuose, bet „Agroetai“ pavyko prakalbinti patyrusį brakonierių, kuris dažnai „sukasi“ minėtuose medžioklės plotuose.

„Ten žvėrių labai daug, mat Vilniaus ponai pinigų negaili ir pašaro priveža iki soties“, –pašnibždomis dėsto „medžiotojas“, pridurdamas, kad patys plotų naudotojai į medžiokles susirenka retai, gal todėl ir žvėrių labai daug.

Įprastai medžioklės klubuose, seniau vadinamuose būreliuose – apie 30-40 narių. Štai Kėdainių r. Krakių medžiotojų būrelyje šiandien 31 narys.

„Narių skaičius nuolat kinta, bet visad būna apie 30, nes reikia pinigėlius už plotus surinkti, o pernai šis mokestis buvo netoli 6 tūkst. eurų“, – dėstė medžiotojas Saulius Damašauskas.

Molėtų r. „Alantos“ klubo medžiotojas Virgilijus Maselis taip pat sako, kad jų klube yra 30 narių.

„Teko girdėti, kad klubuose ir po 50-60 narių būna, matyt čia daug kas priklauso nuo turimų medžioklės plotų“, – svarstė vilnietis V. Maselis.

„Truskavos“ medžiotojų klubui priklauso tik 10 narių, („Agroetos“ žiniomis jų yra mažiau) bent taip teigia vietos medžiotojas Virmantas Ivanauskas .

„Apie „Truskavos“ medžiotojų klubą nieko negaliu pasakyti, nes nors jo medžioklės plotai yra Kėdainių r., jis priklauso Vilniaus medžiotojų draugijai“, – sakė Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Lionius Stanevičius.

Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo komisija nustatė, kad taurieji elniai suniokojo ūkininko Donato Vaičeliūno kukurūzų pasėlius, tuo žemdirbiui padarydami 4469 eurų žalą.


Praėjusių metų spalį dalyvaujant ūkininkui D. Vaičeliūnui ir MK „Truskava“ prezidentui J. Ilikevičiui, komisija apžiūrėjo 10 ha lauką ir nustatė, kad kukurūzų burbuolės nuėstos, o pasėliai visiškai išguldyti. Apžiūros metu nustatyta, kad žalą daro ne tik taurieji elniai, bet ir stumbrai. Taip pat buvo patvirtinta, kad apsaugai nuo žvėrių lauke pastatyta dujinė patranka su laikrodžio rėle.

Komisija aplinkybių šalinančių žalos atlyginimą nenustatė: „Pasėliai auginami ne miško apsuptyje, nei viena lauko kraštinė nesiriboja su mišku, todėl, remiantis nustatyta Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo metodika, jų savininkas neprivalėjo lauko aptverti elektriniu piemeniu ar tvora“.

Bet MK „Truskava“, kuriam vadovauja J. Ilikevičius, nuostolių atlyginti nesutinka – 4,6 tūkst. eurų suma tikrai paplonintų nedidelio klubo narių pinigines.

„Mes kreipsimės į Ginčų komisiją, o jei prireiks ir į Teismą“, – „Agroetai“ sakė J. Ilikevičius, teigdamas, kad nuostolius kukurūzams padarė stumbrai. Mūsų žiniomis, MK „Truskava“ pastaruosius metus teisme bylinėjosi mažiausiai aštuonis kartus.

Valstybės saugomų teritorijų tarnybos vyr. specialistas Rytas Papšys sako pats dalyvavęs žalos nustatymo komisijos veikloje ir tikina matęs, kad nuostoliai padaryti tik elnių. Be to, pridūrė, kad J. Ilikevičius, niekada niekam nenori mokėti, o stumbrų ekskrementus, kurie vienoje vietoje buvo rasti apžiūrint lauką, galimai jis pats atvežė iš kokio stumbryno.


„Pagal stumbrų populiacijos žemėlapį, šių gyvūnų toje vietoje iš vis nebuvo, tad bandymai perkelti jiems kaltę yra iš esmės neteisingi, o žinant J. Ilikevičiaus braižą, situacija atrodo įprasta“, – sakė R. Papšys.

Nesulaukęs žalos atlyginimo ūkininkas Donatas Vaičeliūnas, Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka, kreipėsi į Šėtos seniūniją, kurioje registruotas jo ūkis, kad būtų sustabdyta „Truskavos“ medžiotojų klubo veikla.

[b]Kokie buvo 2020-ieji metai ?[/b]

laikrastisplunge.lt
Parašė: 2020-12-22

Tą klausimą norėčiau užduoti visiems savo pažįstamiems medžiotojams ir žvejams, bet tai neįmanoma, nes atsakymams surašyti prireiktų ne vieno „Plungės“ laikraščio. Tačiau pirmiausia būtina pakalbinti Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininką Saulių Vengalį ir puikiai žinomą žvejį Kazį Simanauską, kuris Nemuno deltoje kasmet grupei rajono žvejų surengia žūklės varžybas.

Saulius Vengalis:
– Medžioklės dažniausiai buvo sėkmingos, metai nebuvo blogi. Manau, kad žvėrių nebus patiesta mažiau nei ankstesniais metais, nors daug kur yra šernų maras. Tiesa, masinio kritimo neužfiksuota. Nustatyta, jog jau pavyksta sumedžioti maru persirgusių šernų.
Galima džiaugtis, jog padaugėjo elninių žvėrių, tad šautuvų ant sienos kabinti tikrai nereikės. Apie tai byloja daugybė keliuose užfiksuotų susidūrimų, ypač su stirnomis. Žvėrių tikrai nemažėja, tad nusistačiusiuosius prieš medžioklę turiu patikinti, jog jų net pagausėjo.
Viena iš padaugėjimo priežasčių – nebėra licencijų. Kai panaikino licencijas šernams, žalieji šaukė, jog medžiotojai visus išpyškins. Taip nenutiko. Dar įdomiau su stirnomis. Jų daugėja, nes medžiotojai neskuba į jas taikytis ir besumedžioja per pusę mažiau nei tada, kai buvo licencijos.
Jei Aplinkos ministerija panaikintų licencijas elniams, briedžiams, net neabejoju, jog nieko nenutiktų. Dabar kiekvienas medžiotojų kolektyvas yra įsitikinęs, jog medžioklės plotai yra jų tvartas, o jame norisi turėti kuo daugiau gyvybės.


Dėl pandemijos šiemet atsisakėme karališkos medžioklės. Tikėkimės, kad tai praeis ir kitais metais tradiciją tęsime, dar surengsime tokių medžioklių.
Medžiotojų ir žvejų draugija daug dėmesio skiria žvejybos reikalams. Ir šiemet, kaip ankstesniais metais, surengtos varžybos. Draugija žuvų įveisia visuose vienuolikoje iš valstybės išsinuomotų vandens telkinių. Šiemet paleidome dvivasarių karpių, lydekų mailiaus, lynų, karosų. Šie darbai kainavo tik 2,5 tūkstančio eurų. Draugija sutaupė pinigų, nes buvo atsisakyta žuvies įveisimo ūkių paslaugų atvežti mums mailiaus (kilometras kainuoja 2 eurus). Tada būtų kainavę kelis kartus daugiau nei savo transportu.
Draugija tvirtai laikosi finansiniu atžvilgiu. Paremontavome draugijos pastatą, uždėjome naują „kepurę“. Verkiant reikėjo, nes pastatui jau 40 metų. Tikiuosi, jog pavyks ir toliau tęsti remonto darbus.
Apskritai metai draugijai nebuvo blogi.
Kazys Simanauskas:
– Dažniausiai žvejoju Platelių ežere. Šiemet įspūdingais laimikiais pasigirti negaliu, didžiausia lydeka svėrė tik 4,5 kilogramo. Aš visada žvejoju su vadinamuoju „bado votegu“ – spiningu. Valtimi tampau pasirinktą blizgutę po ežero vandenis ir laukiu kibimo.
Ne tik man nebuvo geri metai, bet ir daugeliui žinomų žvejų. Net kuojos, kurias per nerštą gegužės pradžioje visi mėgsta gaudyti, neypatingai kibo. Kažkur paneršė ir dingo. Ir Plateliuose gyvenantys žvejai skundėsi, jog nekimba.


Tiesa, kai kurie žvejai sakė sugavę nemažų karšių. Jų gal prieš 30 metų Plungės medžiotojų ir žvejų draugija su tinklais Nemuno deltoje prigaudė ir atvežė į Platelių ežerą.
Net tie, kurie važiuoja žvejoti į Nemuno deltą ar Kuršių marias, nesigyrė laimikiais.
Manau, dėl to kalti netinkami orai. Ko gero, ir žuvims tas atšilimas turi įtakos. Antai lydekos lapkritį dar tebėra prie žolių, o turėtų būti gelmėje. Tikrai šiemet žvejams nekokie buvo orai.
Šiemet žūklė ne itin sekėsi. Gal kiti metai bus geresni.

[b]Ar automobilio sužaloto žvėries pribaigimą galima vadinti medžiokle ir ar būtinas medžioklės lapas ? [/b]


agroeta.lt
2020 Gruodžio 14
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS



Žiemos pradžia. Dienos trumpos, apniukę. Anksti temsta, vėlai švinta, tamsu vakare, tamsu iš ryto – nepadeda nė europinis laikrodžių rodyklių varinėjimas tai pirmyn, tai atgal. Tokiu nykiu metų laiku 112 sulaukia daug skambučių apie įvykius keliuose, transporto priemonėms susidūrus su laukiniais gyvūnais. Tokių įvykių statistika nedžiuginanti: žiniasklaida skelbia, kad gruodžio pradžiai Pranešimų priėmimo tarnyba apie žvėrių susidūrimus su automobiliais sulaukė daugiau nei 4 000 skambučių, sužalota apie 20 žmonių, apgadintos transporto priemonės, žuvę žvėrys.

Vien per šių metų lapkritį apie transporto priemonių susidūrimus su žvėrimis pranešimų priėmimo tarnyba gavo 674 pranešimus. Ir tie skaičiai nėra absoliutūs: kai kurie vairuotojai, nutrenkę stirną ar mažą šerniuką, neskambina 112, o nuvažiuoja toliau, kartais negyvą žvėrelį įsimetę į bagažinę. Jeigu žvėrį pražudęs vairuotojas nuvažiuoja jo nepasiėmęs, neretai tai padaro kiti, važiuojantys tuo keliu po įvykio. Jeigu transporto priemonė neapdrausta spec. draudimu, žalos niekas neatlygina. Žvėrys valstybės nuosavybė, tai atlyginti nėra kam. Dabar siaučiant karūnuotajam, labai dažnai į įvykio vietą nevyksta ir policija, tad kai kurie vairuotojai nemato reikalo apie įvykį pranešti kokioms tai tarnyboms. Statistika daugiausia fiksuoja tik stambiųjų žvėrių susidūrimus, o smulkūs žvėreliai ir paukščiai dažniausiai lieka gulėti kelkraštyje ar transporto priploti prie asfalto, kol juos sudoroja plėšrūnai. Smulkiųjų gyvūnų, įskaitant ir roplius ar varliagyvius, žūtis keliuose skaičiuoja tik biologai ar gamtininkai mėgėjai.

Kodėl žvėrys išeina į kelius?

Viešoje erdvėje sklando daug aiškinimų, kodėl žvėrys išeina į kelius, kur neretai žūsta po automobilių ratais. Pasitaiko net netikėtai keistų paaiškinimų. Kažkada seniau „Kauno dienoje“ teko skaityti vieno "specialisto" aiškinimą, kodėl stirnos atsiduria Kauno mieste, kur dažnai papuola po automobilių ratais.

Pasak žvėrių elgsenos "žinovo", pavasarį vyksta stirnų ruja ir patinai tiek vaikosi pateles, kad jos išsigelbėjimą randa tik sprukdamos į miestą. Kita priežastis nurodoma, kad pakaunės laukuose vyksta intensyvios gyvenamųjų namų statybos ir, atseit, iš žvėrių atimami gyvenimo plotai ir jie priversti glaustis mieste. Mintis nelabai vykusi, nes mieste tų namų tūkstantį kartų daugiau nei laukuose. Dar kiti "gamtos mylėtoja“' aiškina, kad iškirsti visi Lietuvos miškai ir žvėrims tiesiog nėra kur dėtis... Betgi kiti rėkia, kad iššaudyti ir visi žvėrys... O apie stirnų rują pavasarį ir patinų santykius su patelėmis nėra ką ir bepridurti...

Tačiau vis tik, kas žvėris verčia išeiti į kelius? Priežasčių daug. Dažniausiai Lietuvoje tankaus kelių tinklo trasas žvėrys priversti pereiti paros migracijų metu, kai vakarais eina į maitinimosi vietas laukuose, o rytais iš jų grįžta į miškus, krūmynus, nendrynus ir kitas dienojimo vietas. Stambieji elniniai žvėrys – briedžiai, elniai gana dideliais atstumais migruoja: rudenį renkasi į žiemos ganyklas, o pavasarį grįžta į jauniklių vedimo – vasaros sezono buveines. Taip vadinamos žiemos ganyklos yra didesnieji miškų masyvai, kur yra daugiau plynų kirtaviečių bei miško jaunuolynų – tinkamų vietų elniniams žvėrims maitintis žiemos metu.

Briedžiai, elniai, šernai (daugiausia patinai) gana dideliais atstumais gali migruoti ir šių žvėrių rujos metu. Stirnos toli nevaikšto nei sezoninių, nei per rują, tad jų patekimo po ratais priežastis dažniausiai yra paros migracijos į maitinimosi vietas. Visų šių migracijų metu žvėrys priversti kirsti ne vieną kelio trasą, o kadangi dažniausiai keliauja tamsiuoju paros metu, neretai susiduria su transporto priemonėmis.

Dar galima pridurti, kad elniniai žvėrys į kelius išeina palaižyti druskos tuose kelių ruožuose, kur žiemos metu kelių danga apdorojama druskos skiediniu ar barstoma smėlio – druskos mišiniu. Priemiestiniuose miškuose, ypač kur pamiškes supa sodų bendrijos, rinktis prie kelių žvėris vilioja ir netvarkingų sodininkų kelkraščiuose, o neretai ir kelio važiuojamoje dalyje išpiltų obuolių krūvos. Gali į kelius išbėgti ir grybautojų, uogautojų, poilsiautojų, miško darbininkų, medžiotojų bei plėšriųjų žvėrių pabaidyti žvėrys. Tačiau žmonės žvėris pabaido dažniausia šviesiuoju paros metu, kai autotransportui susidūrimo su jais išvengti yra didesnė tikimybė.

Kaip išvengti automobilių susidūrimų su žvėrimis?

Gruodžio pradžioje Kuršių nerijoje policininkai vairuotojams dalino specialius ultragarsinius švilpukus. Automobiliui važiuojant oro srovė veikia švilpuką ir susidaręs ultragarsas, kurio žmogaus ausys negirdi, atseit, baido nuo kelių žvėris. Yra ir daugiau tokių ultragarsinių prietaisų, turinčių išbaidyti peles ir žiurkes, tačiau mūsų tvarte tai nepasiteisino. Vairuotojai, kurie tokius švilpukus yra įsitaisę seniau, teigia, kad daugeliu atvejų išvengti susidūrimų su žvėrimis tai nepadeda. Kiti teigia, kad švilpukai pagaminti Skandinavijos šalyse ir tinka nebent šiauriniams elniams baidyti. Tačiau jeigu švilpukas ir veiktų mūsų žvėris, visiškai neaišku, kaip gyvūnai pasielgtų jį išgirdę: stovėję kelkraštyje, ar apsigręžtų ir mautų atgal, iš kur atėję, ar vis tik bėgtų skersai kelio ir keliautų ten, kur keliauti buvo numatę, jeigu, žinoma, nesusidurtų su tuo švilpiančiu objektu. Taigi švilpukas kartais gali tik pakenkti: apsiginklavęs švilpuku vairuotojas važiuos drąsiai, tikėdamasis, kad prietaisas jį išgelbės, o iš tikrųjų taip nebus.

Skandinavijos šalyse, o ir daugelyje kitų dauguma svarbesnių kelių yra aptverti tvoromis, o žvėrims pereiti kelius įruoštas gana tankus viadukų ar tunelių tinklas. Mūsų autostrados irgi kažkiek aptvertos, tačiau įruoštų tinkamų stambiems žvėrims kelio trasas pereiti viadukų ar tunelių kažkaip matyti neteko. Vien tvoros nuo žvėrių išėjimų į kelius neišgelbės, nes savo mikropopuliacijų teritorijose žvėrys judėti privalo ir tas teritorijas išskaidančias tvoras vienaip ar kitaip jie įsigudrins įveikti. O papuolęs tarp dviejų tvorų ir besiblaškydamas plente, žvėris sukels tik dar didesnį pavojų.

Kaip turi elgtis vairuotojas, norėdamas išvengti susidūrimo su žvėrimi ar neišvengiamo susidūrimo metu, įvairiomis progomis daug aiškina vairavimo instruktoriai bei asai lenktynininkai. Tačiau kai briedis virsta ant tavo automobilio kapoto, sunku suspėti tuos aiškinimus prisiminti. Mano galva, svarbiausia pasirinkti tinkamą greitį.

Kad vairuotojai geriau galėtų pastebėti šalikelėje stovinčius žvėris, turėtų būti reguliariai nušienaujamos platesnės pakelių juostos tiek laukuose, tiek miškuose.

Kada ir kur autotransportas daugiausia susiduria su žvėrimis?

Metų bėgyje autotransportas su žvėrimis daugiausia susiduria rudens - pavasario sezono laikotarpiu, kada dienos trumpos, o naktys ilgos. Kadangi daugiausia žvėrys išeina į kelius paros migracijų metu, eidami į maitinimosi vietas temstant ar visiškai sutemus, o į dienojimo vietas grįžta auštant, kai anksti temsta ir vėlai švinta, tas žvėrių judėjimas sutampa su automobilių srauto piku, žmonėms važiuojant iš priemiestinių gyvenviečių į darbus didmiesčiuose ir grįžtant iš jų. Pakaunėje labai daug žmonių yra apsigyvenę sodų bendrijose, o dirba Kaune, tad kai automobilių srautas susilieja iš sodų ir iš gyvenviečių važiuojančiais, susidaro ištisinė nepertrūkstama automobilių grandinė ir norinčiam kelią pereiti žvėriui nelieka nieko kito, kaip pulti po transporto ratais. Vasarą, kai naktys būna trumpos, žmonės į darbus miestuose ir iš jų į gyvenamąsias vietas važiuoja šviesoje, kai žvėrys dar nejuda, tad žvėrys sukelia rūpesčių tik atsitiktiniams vairuotojams, dėl įvairių priežasčių priverstiems važiuoti vėlai vakare ar labai anksti iš ryto. Tuo metu keliai būna tušti ir naktibaldos dažnai mėgsta daugiau paspausti akseleratorių, ko pasekoje būna susidūrimų su žvėrimis ir vasarą.

Jeigu susidurti su stambiuoju kanopiniu didesnė tikimybė važiuojant miškais ar pamiškėmis, tai stirnų išėjimo į kelią gali tikėtis visur. Kaip nebūtų keista, tačiau prie pat Kauno miesto prisišliejusiuose Girionių medžiotojų klubo medžioklės plotuose, kurių nedidelę dalį pasiglemžė iki pat Dubravos girios išsiplėtęs Kaunas, daugiausia stirnų su automobiliais susiduria miesto ir gyvenviečių gatvėse neretai visai prie pat namų.

Netikęs punktas medžioklės taisyklėse.

Netrukus po to, kai apie susidūrimą su žvėrimi iš vairuotojo pranešimą gauna 112, sučirškia ir medžiotojų klubo, kurio medžioklės plotų teritorijoje tai įvyko, vadovo ar jo įgalioto medžiotojo telefonas. Ir nesvarbu, koks paros laikas bebūtų, medžiotojai privalo sutvarkyti automobilio užmušto žvėries gaišeną arba pribaigti sužalotą žvėrį. Aš tokiu atveju skambinu arčiausiai nuo autoįvykio gyvenančiam klubo medžiotojui, kuris ir atlieka tą užduotį.

Viskas atrodo labai paprasta, bet tai tik tuo atveju, jeigu žvėris autotransporto yra užmušamas negyvai. Kai žvėris lieka nors kiek gyvas ir apie tai perspėja medžiotojų klubo vadovą jam skambinęs budintis aplinkosaugininkas, prasideda naktiniai "šokiai". Mat kažkokie išminčiai, turintys teisę kaitalioti medžioklės taisyklių turinį, sugalvojo į jas įrašyti punktą, kad medžiotojui, norint pribaigti autotransporto sužalotą ir iš įvykio vietos negalintį pajudėti žvėrį, reikia turėti galiojantį medžioklės lapą. Medžioklės lapo kiekvienas medžiotojas neturi. Jie paprastai būna pas klubo vadovą ar vieną, ar kelis įgaliotus medžiotojus, o medžioklės vadovui išrašomi tik prieš medžioklę. Taigi, žvėrį turintis pribaigti medžiotojas turi važiuoti kartais gan tolimą kelią pas klubo vadovą pasiimti to nelemto medžioklės lapo.

Pasitaiko ir keblių situacijų, kai medžioklės lapus galintys išrašyti asmenys yra išsibarstę po visą kraštą ar net už jo ribų ir sugaudyti jų tiesiog neįmanoma. O tuo tarpu sunkiai sužalotas žvėris kankinasi, nors visi iš visų kampų šaukia, kad beviltiškai sužalotą gyvūną reikia pribaigti kuo greičiau, neleidžiant kankintis. Labai dažnai, kol vyksta medžioklės lapo paieškos, sužalotas žvėris nusibaigia pats. Bet tada vėl iškyla klausimas, ar tokiu atveju vis tiek reikia pildyti medžioklės lapą? Pranešimų priėmimo tarnyboje ir pas budintį aplinkosaugininką užfiksuota, kad automobilio kliudytas žvėris yra gyvas (tarnybose telefoniniai pokalbiai įrašomi), tai visai neaišku, kaip reaguotų medžioklės lapų tikrintojai, jeigu žvėris nebus įrašytas į medžioklės lapą. Tačiau kai žvėris jau negyvas, medžioklės lapas, juk, nereikalingas, bet kas galėtų garantuoti, kad lapą neužpildžius, medžiotojas nebus apkaltintas medžioklės taisyklių pažeidimu.

Akivaizdu, kad tokias nuostatas į medžioklės taisykles įrašęs asmuo niekada asmeniškai nėra susidūręs su autotransporto užmuštų ar sužalotų gyvūnų tvarkymu, o jo arogancija neleidžia pasikonsultuoti su tai nuolatos darančiais medžiotojais - Vilniaus biurokratai visada viską žino geriausia...

Tačiau ar automobilio sunkiai sužaloto žvėries pribaigimą galima vadinti medžiokle, kad reikėtų pildyti medžioklės lapą? Tokių žvėrių ir ragai, nagai, kailiai, iltys ar kaukolės negali būti laikomos medžioklės trofėjais, o ir jų apskaita vedama atskirai nuo sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų, "Medžiojamųjų gyvūnų išteklių panaudojimo ataskaitoje" pildant atskirą "Užregistruota žvėrių, žuvusių automobilių keliuose" eilutėje, tai kam tokį pribaigtą žvėrį dar įrašyti į medžioklės lapą? Apie sužalotą žvėrį medžiotojams pranešta per pranešimų priėmimo tarnybą ir budintį aplinkosaugininką, informuota policija, tai ką gali ir kokiu tikslu nuslėpti medžiotojai?

Gal tas medžioklės lapas reikalingas tik tam, kad nebūtų pažeidžiamas kitas medžioklės taisyklių punktas, draudžiantis medžioklės plotuose iš dėklo išsitraukti šautuvą, jeigu medžiotojas nėra įrašytas į medžioklės lapą. Jeigu ir taip, tai paprasčiau prie to punkto padaryti išimtį: išskyrus, kai medžiotojas pribaigia automobilių keliuose sunkiai sužalotą ir iš įvykio vietos nepasitraukusį žvėrį – ir pasibaigtų naktinės klajonės medžioklės lapo paieškose. Kitas reikalas, jeigu automobilio kliudytas žvėris nubėga iš įvykio vietos į medžioklės plotų gilumą. Tada žvėris turėtų būti sekamas ir pribaigiamas, nustačius, kad tai būtina padaryti, jau pagal kitus medžioklės taisyklių punktus.

Tačiau medžioklės lapo išrašymas, norint pribaigti autotransporto sužalotą žvėrį, vis vien visų problemų neišsprendžia. Daug žvėrių, ypač stirnų, automobiliai kliudo miestų ir gyvenviečių gatvėse. Girionių medžiotojų klubo plotuose, kur klubo medžiotojai tvarko automobilių užmuštus ir sužeistus žvėris ir į miesto teritoriją patekusioje dalyje, iš nuo šių metų balandžio 1 d. iki gruodžio 11 d. automobiliais užmuštų 15 stirnų 13 (87 proc.) žuvo miesto ir gyvenviečių gatvėse. Neretai sunkiai sužeista stirna guli gatvėje gyvenamo namo patvoryje, o medžioklės taisyklės draudžia šaudyti arčiau kaip 200 m nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų. Kas tada gali žvėrį pribaigti? Gal policininkas? O gal ir čia galima padaryti išimtį medžioklės taisyklėse? Mažesnį žvėrį galima pribaigti dabar jau medžioklės taisyklėse įteisintais durklais, tačiau netgi durklu pribaigiant žvėrį nenurodoma, kad medžioklės lapo nereikėtų.

Manau ir daug kitų medžioklės taisyklėse abejotinai suformuluotų nuostatų būtų galima išspręsti racionaliau ir protingiau, jeigu Aplinkos ministerijos klerkai daugiau bendradarbiautų su medžiotojų organizacijomis ir mažiau klausytų rėksmingų taip vadinamų gamtosauginių visuomeninių organizacijų. Kažkada praeityje drąsesnį žodį ištaręs aplinkosaugos klausimais naujasis aplinkos ministras Simonas Gentvilas jau atgailauja ir prisižada daugiau klausyti "Baltijos vilkų", "Labanoro prezidentų" ir kitų balsingų "gamtos mylėtojų". O gaila...

[b]Piktavaliai apšvarino medžiotojus. Išsinešė net 22 maišus kviečių [/b]


2020 Gruodžio 8
Autorius: Agroeta.lt


Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl svetimo turto pagrobimo.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 1-2 d., iš žvėrims skirtos viliojimo vietos, esančios Šilutės r., Gardamo sen., Pašiliškių k., Norkaičių k., buvo pavogtos trys lauko aplinkos stebėjimo kameros – “Simmons'' (pilkos spalvos) ir dvi ,,Digital trail camera Night Vision'' (žalios spalvos) su maitinimo elementais "Duracell" ir 8 GB atminties kortelėmis "San disk". Minėtos stebėjimo kameros buvo pritvirtintos prie medžiotojų bokštelio. Minėtu laikotarpiu pavogtas ir žvėrims skirtas pašaras – apie 22 maišai kviečių.

Pareigūnai prašo atsiliepti asmenis, kurie galbūt įsigijo minėtas mobilias vaizdo stebėjimo kameras be dokumentų ir kitų gamyklinių priedų, pakuočių, ir asmenis, kuriems tokias kameras buvo siūloma įsigyti.

Turinčius tyrimui vertingos informacijos, prašome apie tai pranešti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjai Ievai Kuzaitei, tel. Nr. 8 700 64 058 arba el. p. ieva.kuzaite@policija.lt.

[b]Karantinas paskelbtas, bet šūviai aidi[/b]


zemaiciolaikrastis.lt
Nijolė JANKUVIENĖ
Žurnalistė
2020-11-25


Nuo spa­lio 15 dienos Lie­tu­vo­je pra­si­dėjo ak­ty­vu­sis med­žioklės se­zo­nas. Kaip ir kas­met, nuo šios die­nos leid­žia­ma med­žio­ti žvėris pa­si­tel­kiant va­ro­vus. To­kios med­žioklės su­bu­ria ne­ma­žai šio už­siė­mi­mo en­tu­ziastų, bet ar jas or­ga­ni­zuo­ti šiuo me­tu yra sau­gu? Kuo med­žioklė ski­ria­si nuo kitų su­si­būrimų ir kodėl ji vis dar nėra stab­do­ma?


Tad kas yra ta med­žioklė?


Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šian­dien gy­ve­na med­žio­to­jai, „Že­mai­čiui“ pa­pa­sa­ko­jo Plungės ra­jo­no med­žio­tojų ir žvejų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Sau­lius Ven­ga­lis. Pa­sak jo, nors si­tua­ci­ja dėl plin­tan­čio ko­ro­na­vi­ru­so tiek Plungės ra­jo­ne, tiek visoje Lietuvoje iš­lie­ka la­bai su­dėtin­ga, med­žio­to­jai drau­dimų reng­ti ko­lek­ty­vi­nes med­žiok­les nėra su­laukę.
S. Ven­ga­lio nuo­mo­ne, med­žioklės ne­ga­li­ma ta­pa­tin­ti nei su spor­tu, nei su ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mu. Žmonės med­žio­jo dar prie­š mūsų erą ir tai bu­vo svar­biau­sias pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, turėjęs di­delę ūkinę reikšmę. Anuo­met taip šei­ma bu­vo ap­rūpi­na­ma mais­tu ir ap­ran­ga.
Aiš­ku, da­bar to­kios būti­nybės ne­bėra ir re­tas ra­jo­no med­žio­to­jas į mišką trau­kia tik tam, kad pra­si­ma­nytų mėsos. Med­žioklė šian­dien įvar­di­ja­ma kaip ūkinė veik­la, ku­rios ne­ga­li­ma stab­dy­ti. To­kia yra šian­die­ninė med­žio­tojų or­ga­ni­za­cijų ir vald­žios ins­ti­tu­cijų po­zi­ci­ja.
Nors dau­ge­lis med­žioklę įvar­di­ja kaip pra­mogą, lai­ko gam­to­je pra­lei­di­mo būdą, anot pa­čių med­žio­tojų, ji yra kur kas dau­giau. Tai vals­tybės med­žio­to­jams pa­tikė­ta gam­to­sau­ginė funk­ci­ja, re­gu­liuo­jan­ti per­tek­li­nes gyvūnų po­pu­lia­ci­jas, kad jos ne­da­rytų ža­los nyks­tan­čioms gyvūnų, au­galų ir paukš­čių rūšims. Tai­gi šiuo­lai­ki­niams med­žio­to­jams būti­na pa­si­žymė­ti ne tik akies taik­lu­mu, bet ir iš­ma­ny­ti gam­to­je vyks­tan­čius pro­ce­sus, turė­ti tam reikalingų ži­nių ba­gažą.

Ne vi­si med­žioklės būdai efek­tyvūs


Plungės med­žio­tojų ir žvejų drau­gi­ja po sa­vo spar­nu glaud­žia 19 med­žio­tojų būre­lių. Kol kas vi­si jie ak­ty­viai med­žio­ja ir ginklų į sau­gyk­las il­gam ne­de­da. Ka­dan­gi
med­žio­to­jai su­laukė tik re­ko­men­da­cijų nerengti ko­lek­ty­vi­nių med­žiok­lių, sa­vait­ga­liais mūsų ra­jo­no miš­kai ai­di nuo ska­likų lo­ji­mo ir med­žio­tojų pa­leistų šūvių. Ki­taip sa­kant, med­žioklė su va­ro­vais da­bar – pa­čia­me įkarš­ty­je.
„Drau­dimų med­žio­ti drau­gi­ja ne­su­laukė. Aš taip pat užd­raus­ti to ne­ga­liu. Su vi­sais ra­jo­no būre­lių va­do­vais kalbė­jau, vi­sus per­spėjau, kad at­sa­ko­mybė kren­ta ant jų pe­čių. Jei­gu jie su­ge­ba or­ga­ni­zuo­ti sau­gią med­žioklę, ne­nu­si­žen­giant ka­ran­ti­no rei­ka­la­vi­mams, kodėl gi ne?!“ – įsitikinęs S. Ven­ga­lis.
Ne pa­slap­tis, kad ko­lek­ty­vi­nių med­žiok­lių ypač lau­kia ūki­nin­kai, ku­rių au­gi­na­moms grūdinėms kultū­roms bei pie­voms šer­nai pa­da­ro ne­menkų nuo­sto­lių. „Med­žioklės va­rant yra pa­ts ge­riau­sias būdas ma­žin­ti tiek šernų, tiek ka­no­pi­nių žvėrių po­pu­lia­ciją, nes ki­ti med­žioklės būdai – ty­ko­ji­mas ar lau­ki­mas bokš­te­liuo­se – nėra to­kie efek­tyvūs. Vie­nu va­ry­mu ga­li­ma nu­šau­ti net du tris šer­nus, o sėdėda­mas bokš­te­ly­je ge­riau­siu at­ve­ju su­med­žio­si tik vieną“, – ko­lek­ty­vi­nių med­žiok­lių naudą aiš­ki­no pa­šne­ko­vas.


Lai­ko likę ne tiek ir daug


Med­žioklė su va­ro­vais leid­žia­ma iki sau­sio 31 dienos. At­ro­dytų, lai­ko pa­si­džiaug­ti ja ir įvyk­dy­ti nu­sta­ty­tas nor­mas – į va­lias, tad gal reikėtų su­trum­pin­ti šį ter­miną ir, kaip prio­ri­tetą iškė­lus sa­vo bei ap­lin­ki­nių sau­gumą, pa­si­rink­ti al­ter­na­ty­vius med­žioklės būdus?
Ta­čiau, pa­sak drau­gi­jos pir­mi­nin­ko, vis­kas nėra taip pa­pras­ta. Gyvū­nai med­žio­ja­mi tik pa­gal nu­sta­ty­tus gra­fi­kus. Pa­vyzd­žiui, bried­žių pa­te­les ga­li­ma med­žio­ti nuo spa­lio 1 d. iki lapk­ri­čio 30 d., o pa­ti­nus – nuo rugpjū­čio 15 d. iki gruod­žio 15 dienos. Be to, kiek­vie­nam būre­liui pa­gal jam skirtą med­žioklės plotą nu­sta­ty­tas ir tam tik­ras ga­limų su­med­žio­ti ka­no­pi­nių žvėrių skai­čius.
„Tas li­mi­tas ne šiaip sau ski­ria­mas. Kai žvėrys pa­da­ro nuo­sto­lių žemės ūkiui ar žalą miš­kui, krei­pia­ma­si į mus – med­žio­to­jus. Ta­da ko­mi­si­ja tik­ri­na, ar būre­lis su­med­žio­jo nu­sta­tytą žvėrių skai­čių. Jei jis li­mi­to neiš­nau­do­ja ir to­kia si­tua­ci­ja pa­si­kar­to­ja ke­lis kar­tus, ga­li at­si­svei­kin­ti su jam skir­tais med­žioklės plo­tais, kaip ne­ge­ban­tis lai­ku ir tin­ka­mai or­ga­ni­zuo­ti med­žiok­lių“, – su­bti­ly­bes aiš­ki­no S. Ven­ga­lis.


Sau­gi med­žioklė rei­ka­lau­ja va­do­vo iš­monės


Nors mūsų ra­jo­no med­žio­to­jai į miš­kus trau­kia kaip įpras­ta šiuo metų lai­ku, bet pan­de­mi­ja ir jiems jau pa­dik­ta­vo sa­vo sąly­gas. Med­žioklės me­tu med­žio­to­jai pri­va­lo lai­ky­tis visų ka­ran­ti­no re­ži­mo rei­ka­la­vimų – ne­si­bu­riuo­ti di­desnė­mis kaip 5 as­menų grupė­mis, veng­ti tie­sio­gi­nio fi­zi­nio kon­tak­to su ki­tais žmonė­mis, dėvėti ap­sau­gos prie­mo­nes, lai­ky­tis di­des­nio nei 2 metrų at­stu­mo nuo ki­to žmo­gaus, bend­rau­ti su juo ne il­giau kaip 15 mi­nu­čių ir būti­nai lai­ky­tis as­mens hi­gie­nos.
Į med­žioklę ka­ran­ti­no me­tu siū­lo­ma vyk­ti kiek­vie­nam sa­vo trans­por­tu. Or­ga­ni­zuo­ti il­gus va­ry­mus, taip iš­ven­giant kon­taktų. Prie su­med­žio­to žvėries re­ko­men­duo­ja­ma dirb­ti tik mi­ni­ma­liam med­žio­tojų skai­čiui, ge­riau­sia – vie­nam. O svar­biau­sia – su­si­lai­ky­ti nuo su­si­būri­mo žvėrie­nos tvar­ky­mo pa­tal­po­se ir med­žio­tojų na­me­liuo­se.
Re­gis, rei­ka­la­vi­mai ne­sudė­tin­gi ir aiškūs, tik ar med­žio­to­jams pa­vyks­ta jų lai­ky­tis? Juk, pa­vyzd­žiui, su­med­žio­jus briedį dar­bo pa­kan­ka net pen­kiems vy­rams...
„Med­žio­ti sau­giai yra įma­no­ma, rei­kia tik ge­ros stra­te­gi­jos ir no­ro. Aiš­ku, med­žioklė ka­ran­ti­no me­tu rei­ka­lau­ja di­desnės būre­lio va­do­vo iš­monės, reik­lu­mo ir prin­ci­pin­gu­mo. Aš kaip ir vi­si – sėdžiu pri­lipęs prie kom­piu­te­rio ek­ra­no, ste­biu si­tua­ciją Lie­tu­vo­je, se­ku in­for­ma­ciją, o gau­tas re­ko­men­da­ci­jas iš­kart per­duo­du būre­lių va­do­vams“, – pa­ti­ki­no S. Ven­ga­lis.
„Jei iš vals­tybės ins­ti­tu­cijų su­lauk­si­me drau­di­mo, tai ir ne­med­žio­si­me. Bet jei užd­raus med­žioklę, o med­žio­ji­mo ter­mi­nai ne­bus pra­tęsti, ta­da ne­pri­valė­si­me at­ly­gin­ti gyvūnų pa­da­ry­tos ža­los“, – pri­dūrė.