MEDŽIOKLĖ AMŽINA — KEIČIASI TIK VARYMŲ KVARTALAI

Auksinės J.Erlicko mintys

Perspėjimas: nesidomintiems literatūra bei politika – nerekomenduojama.


Apie stebuklus:
Jūs žinote, anksčiau vieną kartą metuose būdavo stebuklinga diena, kai kalbėjo gyvuliai. O dabar gyvuliai kalba kasdien. Net per televiziją. Vadinasi, gyvenimas gerėja…

Apie vidurio amžiaus krizę:
Būdami apie 40 metų vyrai palieka savo šeimas ir išeina į Seimą. Kai kurie iš jų pakeliui užsuka į alaus barą ir niekada nebepasiekia Seimo. Taip protinga gamta ginasi nuo politikų pertekliaus .

Apie grožį:
Dabar yra pažangu būti gėjumi. Ateity taip pat svajoju tapti gėjumi. Nes tada matyčiau daugiau grožio. O kol kas grožį matau tik moteriškoje žmonijos pusėje…

Apie Europą:
Ar mes tikrai jau Europoje? Toks verslininkas pasigyrė – nusipirkau mašiną be stogo. O komisaras Grigaravičius perspėjo – prišiks…

Apie moteris:
Kažkas kvailai sulygino moterį ir jūrą. Atvažiavau, įkišau ranką į jūrą – moteris šiltesnė. Be to, jūra šniokščia kasdien, o moteris, jeigu jos neerzinsi, gali ir nešniokšti.

Apie Uspaskichą:
Ir tada jis pakilo aukštai aukštai virš debesų ir, ten plasnodamas, griausmingai sušuko:
– Kas aš toks?

Mes užvertėm galvas į viršų ir drąsiai atsakėm:
– Šūdas!
Tada jis nudribo. Gerai, kad pasakėm teisybę. Kitaip dar ilgai jis būtų padebesiais skraidęs ir mus šūdais drabstęs. Ir visi mus šūdžiais vadintų.

Politikai:
Ką jie ten veikia?
Mažumos dauguma daugumos mažumoj mažumą daugina.

Kam to reik?
Kad blogiau būtų geriau, nes blogiau kaip geriau negerai bloginti.

Laimės ištakos:
Toks žmogus priėjo prie manęs ir paklausė:
– O ką tu darytum, jei žinotum, kad gyventi liko valanda?
– Duočiau tau į snukį, – atsakiau.
Jis nuskubėjo savais keliais, vildamasis, kad aš dar ilgai gyvensiu.
Ir man smagu, kad kitas tuom suinteresuotas.

Skiepai:
Yra žinoma: greičio mėgėjai tik į ką nors atsitrenkę supranta, kad nereikėjo skubėt.
Tai gal reiktų juos dar prieš kelionę sutrenkt?
Kas sopančiais šonais prie vairo atsisės, tas dar didesnį sopulį kentėt nebenorės!
Todėl vienas profilaktiškai išlaužtas šonkaulis apsaugos nuo daugybinių kaulų lūžių.

Žema rūšis:
Kiek triukšmo! Tas ant vinių guli, anas ant adatos sėdi…
Aš stoviu ant žemės. Niekas dėmesio nekreipia.
Tradicinė orientacija nūnai ne madoj.

Klasikos diversijos:
Viename kaime gyvenę trys seserys. Tai, būdavo, sėdi vyšnių sode ir rėkia:
– Į Maskvą!.. Į Maskvą!..
Metai ėjo, seserys pasenėjo, o vis tame sode teberėkavo…
Kur aš tas kvaišas mačiau?.. Ak taip, teatre…
Kaime tokių nebėr. Visos į Emyratus išlėkė. Ir ne su girtais rusais kazoką trypt, o pas rimtus šeichus į stulpą lipt!

Artėjimai:
Prieš šventes traukia gera daryti. Todėl kiekvienam sutiktam dovanoju šypseną.
– Kas yr? – traukiasi apdovanotasis.
Stoviu išsiviepęs. Nieko negaliu paaiškinti – žodžiai tik šypseną pagadintų.
Jis – bėgt. Aš – vytis. Teko ir nukentėt.
Mūsiškiai dar nepratę prie gerumo.

Suartėjimai:
Ak, ta šventiška nuotaika… Visi skuba… Ir aš skubu sykiu su jais.
Štai ponas ragauja tortą. Ir aš atsikandu iš kito galo… Anava ponia lenda kabinon suknią matuotis. Lendu jai iš paskos…
Man pačiam tai nieko nereik. Bet kaip smagu kitiems pagelbėt!

Nušvitimai:
Praeina šventės ir atsipeikėjam: nei čia reikėjo taip bruzdėt, nei buvo ko laukt…
Todėl, kai žvelgiam į veidrodį, atrodom sau dar durnesni nei pernai.

Laimės tūriai:
Skaitau senuosius raštus: gyventi reikia šiandien, nelaukti stebuklų, o džiaugtis smulkmenom.
Kilsteliu stiklelį… Šimtgramis – tikrai smulkmena. Džiaugsmas plūsta į kūną…
Staiga sudunda žemė ir mano celėn įsiveržia žmona. Visas drebėdamas slepiuos po lapais.
Žmona – tai ne smulkmena. Čia jau nėr kuom džiaugtis.

Žiburiai:
Nereikia daug pramogų, bet jos turi būti kokybiškos.
Sykį toks žmogus važiavo dviračiu, nuvirto po langais, nusisuko sprandą, nusilaužė koją, o pribėgęs kiemsargis dar ausį jam nukando.
Ir po metų, tai prisiminę, juokėmės.

Skirtumai:
Negaliu įsivaizduot, kad gera valia eičiau su vyru į lovą.
O daugelis moterų – eina.
Užtat vyrai ir skundžiasi: moterų nesuprasi…

Vaisiai:
Jums atrodo, kad geriausia dovana – knyga, o jūsų sūnui – kad mašina. Kaip elgtis?
Keletą žaislinių mašinėlių užkasate savo darže, o vaikui paaiškinate, kad rudenį čia išaugs automobilių parkas.
Ir gal, prižiūrėdamas daržą, vaikas pamils žemę ir daržininku bus.
O jei niekas neišaugs, paaiškinsite, kad blogi žmonės sodinukus pavogė.
Ir gal vaikas, pasipiktinęs neteisybe, teisėju taps.

Papildai:
Kai klausomės kandidatų, tai suprantam: šūdą mala!
Net keleriems metams užsisakom šio produkto.
Vadinas, trūksta.

Mūsų sodai:
Perrenkant išrinkti blogiausius – gerai.
Tik kad nepamirštume išvežt, išmest ir užkast.
Tada čia ir būtų tvarka.

Porno:
Tai su vienais sukris, tai su kitais… O tai su keturiais krūvoj… Poza – misionieriaus, būdas – vežiko…
Drovų rinkėją tai labai jaudina.
Todėl tokius ir išrenkam.

Įtarumas:
Pavilny girdėjau lakštingalą zuokiant…
Stvėriau kuolą ir vijau iki lenkų sienos.

Grėsmės:
Girdžiu: Seimą žada paleist…
Drebėdamas lendu po lova.
Aptvare uždaryti, apsaugos prižiūrimi – ir tai tiek pridirbo!
O kai ištrūkę pasileis skersai Lietuvą…

Bėdos:
Ilgai paksėsim, kol atsizuoksim.
O dar žiūrėt, kad Vilniaus nepripaleckiotų…
Sakau gi: išrinkus – išmest reikia.

Gerumas:
Dažnai atsigręžiu į paprastus žmones.
Pasižiūriu, pakraipau galvą ir vėl nusigręžiu.

Kultūros vaisiai:
Ėjau per Austriją… Žinojau, kad austrės valgomos, bet negi prieit ir atsikąst? Visos gan riebios, išsyk neprarysi, o gadint gaila. Aš ne laukinis!
Grįžau į Lietuvą alkanas, bet išdidus.

Pataisos:
Jei Seimas neveiksnus, reikia globėją skirt. Yra gi senelių, kurie vaikus, anūkus užauginę… Ir laiko, ir patirties turi.
Seimas veiktų, jei mokėtų pradėt: kaip solistui prieš koncertą privalu prasidainuot, taip seimūnui prieš kadenciją derėtų prasivaldyt.
Aišku, tam būtinos dykvietės už respublikos ribų.

Nenaudėliai:
Kai su prašymu užėjau merijon, ten sėdintys manęs paprašė: „Varyk iš čia!“
Nušvito siela. „Ne stuobriai gi! Supranta ne vietoj esą! Tik valios neturi išeit“.
Kitąsyk pasiimsiu botagą.

Rezultatai:
Mūsų šeimoj vienas automobilis, o vairuotojai – keturi.
Išardžiau ir padalijau po lygiai.
Tvarka ir teisingumas yra. O laimės – nier…

Pamiršti papročiai:
Atvyko lenkai, paprašė daugiau elektros. Mūsiškiai – neduot.
Ak, šykštūnai! Reikėjo gi pasiūlyt: prošie panie, kiškit pirštukus į rozetę.
Dar geriau – susodint garbingus svečius į elektros kėdes.
Kur išgirtasis lietuviškas svetingumas?

Sekėjai:
Prisimenu, Kudirka tik žvake ir liktarna sau kelią pasišvietė. O kokia teisinga kryptim ėjo!
Nūnai dažnas tą pamiršęs.
Gerai, kad nors valdžia prisimena. Užtat ir neskiria švietimui lėšų.

Pagerėjimai:
Sakau: tik džiaugtis reiktų, kad kainos kyla.
Valgom vis brangesnį maistą, brangesni mūsų rūbai, daiktai…
Argi tai ne gyvenimo kokybės ženklai?