Mokomoji medžiaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Skyrelis skirtas norintiems tapti medžiokliais ir ja besidomintiems.
Форум для начинающих и зрелых охотников.
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

8.4. Medžioklės trofėjai, jų paruošimas, vertinimas, medžioklės trofejų apžiūros ir parodos.


Medžioklės taisyklės medžioklės trofėjais įvardina teisėtai sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų dalis, matuojamas bei vertinamas pagal Tarptautinės medžioklės ir medžiojamųjų gyvūnų apsaugos tarybos (CIC) medžioklės trofėjų vertinimo formules arba kitas vertinimo sistemas. Medžioklės trofėjais yra laikomos šios Lietuvoje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų dalys: stumbrų, briedžių, tauriųjų ir dėmėtųjų elnių, danielių, muflonų, stirninų ragai su kaukole ar jos dalimi, vilkų, lūšių, barsukų, lapių, mangutų kaukolės, šernų iltys, vilkų ir lūšių kailiai. Įvairios kritusių medžiojamųjų gyvūnų dalys, kai nežinoma jų kilmė, gaminiai iš medžiojamųjų gyvūnų dalių, taip pat numesti ragai nėra medžioklės trofėjai.
Kartais dar minimi smulkieji (mažieji) trofėjai. Tai tauriojo elnio viršutinės iltys (perliniai dantys), plėšriųjų žvėrių iltys, Huberto kryžius (kauliukas tauriojo elnio širdyje), šerno keteros šeriai, kiškio ūsai, stirnos koja, slankos pirmoji (neišsivysčiusi) didžioji plasnojamoji plunksna (vadinamoji dailininko plunksna), slankos "šepetukas" (antuo-degio riebalinės liaukos plunksna), didžiosios anties patino (gaigalo) antuodegio riestos plunksnos, tetervino ir fazano uodegos plunksnos ir kt. Iš šių smulkiųjų (mažųjų) trofėjų daromi įvairūs papuošalai, kuriais puošiama ir medžiotojų apranga.
Medžioklės trofėjai, vertinami pagal Tarptautinės medžioklės ir medžiojamųjų gyvūnų apsaugos tarybos (CIC) medžioklės trofėjų vertinimo formules turi būti tinkamai paruošti. Medžioklės trofėjų paruošimo reikalavimus nustato Aplinko ministro patvirtinta Medžioklės trofėjų apžiūros tvarka (Žin., 2002, Nr. 32-1221). Elninių žvėrių, išskyrus briedžių, ragai paruošiami su visa kaukole. Briedžių ragai gali būti paruošti tiek su visa kaukole, tiek tik su jos dalimi. Kaukolės kaulas turi būti nubalintas. Prie ragų turi būti apatinis žandikaulis (su dantimis), kuris nebalinamas (balinant pasikeičia dentino spalva, dėl ko būna sunku nustatyti tikslų žvėries amžių).

Sumedžioto elninio raguoto žvėries galva ties pirmu kaklo slanksteliu atsargiai, nepažeidžiant kaukolės, peiliu atpjaunama nuo kaklo (jokiu būdu negalima kirsti kirviu ar pjauti pjūklu) ir nulupama. Nuo galvos nulupama oda, kiek įmanoma nupjaustomi raumenys bei sausgyslės. Pašalinamos akys, per angą pakaušyje iškrapštomos smegenys (smegenys pašalinamos lengviau, kai krapštant, jos kartu išplaunamos vandens srove).

Po to elnių ir stirninų kaukolės iki rožių panardinamos vandenyje. Briedžio kaukolė (ar tik kaktikaulis - kaip jau minėta, dalį briedžio kaukolės leidžiama nupjauti ir, jei taip daroma, racionalu tai atlikti iš karto po to, kai nuo galvos nulupama oda) panardinama iki ragų nes jie išaugę į šonus. Muflono kaukolė vandenyje panardinama iki ragų pamato. Šaltame vandenyje, jį vis keičiant, mirkoma apie parą laiko. Po to kaukolė užkaičiama virti. Pavirus keliolika minučių, vanduo pakeičiamas ir vėl verdama. Virti reikia tol, kol ant kaulo likusius mėsos likučius nesunkiai galima nukrapštyti (negalima virti per ilgai, nes per jungtis atsiskiria paskiri kaulai). Raumenų, kremzlių likučiai nukrapštomi peiliu, šepečiu. Kaukolė ir ragai kruopščiai nuplaunami. Kaukolė balinama apdedant 30% vandenilio perokside sumirkyta vata (svarbu, kad perokside sumirkusi vata nesiliestų prie rago, nes tos rago vietos taip pat išbaltų). Apdžiūvusi vata vėl sudrėkinama vandenilio peroksidu. Išbalinta kaukolė išdžiovinama, įldijuojami iškritę dantys. Taip paruošti ragai su kaukole ar tik sujos dalimi (briedžių) paprastai tvirtinami prie dekoratyvinės lentelės. Tvirtinama taip, kad nuo lentelės bet kada būtų galima nesunkiai nuimti ir vėl pritvirtinti.

Muflono ragai paruošiami panašiai kaip elninių žvėrių ragai. Skirtumas tas, kad, kiek pavirinus, nuo kaktikaulių išaugų nusimauna ragų makštys. Todėl, kai tik jas galima numauti, reikia tai ir padaryti, o kaukolę toliau virinti be jų. Nuimtos ragų makštys išvalomos, išdžiovinamos ir vėliau, išbalinus kaukolę, iš vidaus kiek pateptos klijais vėl užmaunamos ant popieriumi apsuktų kaktikaulio išaugų. Muflonų ragai paruošiami su visa kaukole. Tiesa, muflonų ragai į medžioklės trofėjų parodas priimami ir su galvos iškamša. Padaryti kokybišką galvos iškamšą gali tik tos srities specialistas.

Kaukolių (vilko, barsuko, lapės, manguto) ruošimas niekuo nesiskiria nuo ragų ruošimo, bet apatinis žandikaulis balinamas taip pat kaip ir likusi kaukolės dalis. Paruoštą kaukolę galima tvirtinti prie dekoratyvinės lentelės.

Ruošiant šernų iltis, pirmiausiai nupjaunamas (jokiu būdu ne nukertamas!) šerno snukis. Būtina turėti omenyje tai, 2/3 ilčių yra žandikaulyje ir pjaunant jų negalima pažeisti. Nuo nupjauto snukio nulupus odą (galima pirmiau nulupti odą, o po to nupjauti), jis verdamas tol, kol iltis bus įmanoma ištraukti iš žandikaulio. Atsargiai, nepažeidžiant plonų kraštų, išvaloma ilties pulpos ertmė. Nuplautos iltys išdžiovinamos. Pulpos ertmė užpildoma kokia nors sukietėjančia medžiaga (pavyzdžiui, epoksidine derva). Po to iltys tvirtinamos prie dekoratyvinės lentelės. Tvirtinama taip, kad nuo lentelės bet kada būtų galima nesunkiai nuimti ir vėl pritvirtinti.

Ruošiant kailius, išdirbtą kailį rekomenduojama ištempti. Prieš tempiant, oda suvilgo-ma 40°C specialiu tirpalu (1 litrui vandens 30 g valgomosios druskos ir 30 g acto esencijos), kailis susukamas ir padedamas vienai parai. Po to kailis, odą vilgant aukščiau minėtu tirpalu, atsargiai tempiamas į visas puses. Ištemti kailio kraštai pritvirtinami ir paliekama išdžiūti kambario temperatūroje. Išdžiūvusi kailį galima tvirtinti prie pamušalo.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, Medžioklės trofėjai vertinami pagal Tarptautinės medžioklės ir medžiojamųjų gyvūnų apsaugos tarybos (CIC) patvirtintas medžioklės trofėjų vertinimo formules balais. Pasaulyje trofėjai vertinami ir pagal kitas jų vertinimo sistemas (Roulendo Vordo (Rowland Ward), BCC, SCI ir kt). Įvairūs trofėjai vertinami griežtai pagal nustatytą kiekvienos rūšies trofėjaus vertinimo metodiką. Pavyzdžiui, vertinant stirnino ragus, įvertinamas jų tūris, masė, kiekvieno rago ilgis, skėtra, spalva, perluotumas, rožės, šakų viršūnės, grožis; vertinant kaukoles, įvertinamas kaukolės ilgis ir plotis; vertinant vilko kailį, įvertinamas kailio ilgis ir plotis, plaukų ilgis, plaukų tankumas ir dangos tolygumas. Trofėjus įvertina medžioklės trofėjų ekspertai.

Medžiotojas, sumedžiojęs raguotus elninius žvėris (šiuos žvėris leidžiama medžioti tik medžiotojams selekcininkams), jų ragus, pasibaigus medžioklės sezonui, privalo pristatyti į medžioklės trofėjų apžiūrą. Nepristačiusieji baudžiami. Šios apžiūros organizuojamos kasmet. Apžiūros tikslas - pagal įvertinimui pateikiamus elninių žvėrių trofėjus nustatyti, ar medžiojant elninius žvėris laikomasi jų atrankos reikalavimų, nustatytų Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatais. Po apžiūros trofėjai grąžinami medžiotojams. Tada trofėjaus savininkas juos gali naudoti savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai komisija nustato, kad medžioklės trofėjus gali būti vertas medžioklės trofėjų parodos medalio. Toks trofėjus turi būti pristatytas bent į vieną medžioklės trofėjų parodą, kad būtų įvertintas pagal tarptautinio medžioklės trofėjų vertinimo formules ir būtų įrašytas į parodos katalogą. Po parodos medžiotojas juo gali disponuoti savo nuožiūra.

Medžioklės trofėjų apžiūrai gali būti pristatomi ir kiti medžioklės trofėjai, kurių pateikimas nėra privalomas (šernų iltys, vilkų, barsukų, lapių, mangutų kaukolės, vilkų kailiai), kad, esant reikalui, jie būtų pasiūlyti įvertinti medžioklės trofėjų parodoje pagal tarptautines medžioklės trofėjų vertinimo formules.

Pagal trofėjų visumą galima spręsti apie žvėrių populiacijos būklę, struktūrą, medžiotojų kvalifikaciją.

Medžioklės trofėjų parodos pagal savo statusą, apimtį būna skirtingų lygių: vietinės (miesto, rajono, regiono), šalies, tarptautinės, pasaulinės, atskiro medžiotojo ar klubo, draugijos ir pan. Visi parodai pristatyti medžioklės trofėjai medžioklės trofėjų ekspertų yra įvertinami pagal tarptautines medžioklės trofėjų vertinimo formules. Išleidžiamas parodos katalogas, kuriame surašomi visi trofėjai, jų savininkai, įgijimo metai ir vieta, visi vertinimai ir galutinis įvertinimas balais. Pagal balų skaičių trofėjams skiriami parodos aukso, sidabro ir bronzos medaliai. Pavyzdžiui, 105-114,99 balo įvertintiems stirnino ragams skiriamas bronzos medalis, 115-129,99 balo - sidabro, 130 ir daugiau balų - aukso medalis. Stambaus mąsto parodose paprastai eksponuojami tik medalio vertės trofėjai.

Ragų, kaukolių, ilčių saugojimui ypatingų sąlygų nereikia, tik nepatartina, kad jie ilgą laiką būtų apšviečiami tiesioginiais saulės spinduliais (blunka). Kailius būtina nuolat saugoti nuo kailiagraužių (kandžių), jų negalima laikyti drėgnoje patalpoje, o taip pat tokioje vietoje, kuri ilgą laiką būna apšviesta tiesioginiais saulės spinduliais.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

8.5. Medžioklinai lankai ir arbaletai.

Tai templiniai ginklai.Templinis ginklas yra toks šaunamasis ginklas, kurio sviediniui energiją suteikia tamprus elementas, naudojant žmogaus raumenų jėgą ar mechaninius įrenginius.
Medžioklinis lankas. Vienas seniausių medžioklės įrankių. Tai strelių laidymo įrankis. Svarbiausios jo dalys - lankas ir templė. Templė, lankui išsitiesiant, išmeta strėle. Pradžioje lankai buvo gaminami iš medžio, o templės - iš odos, žarnos ar augalinio pluošto. Šiuolaikiniai lankai gaminami iš įvairių medžiagų: metalo, plastiko ir t.t. Jie labai tobuli, turi taikiklius, kartais net optinius, todėl šaudyti galima labai taikliai. Tai galingas ginklas - jėgos pakanka net stambiam žvėriui nukauti. Dabar lankai tampa vėl populiarus, ypač Vakarų šalyse.
Arbaletas. Tai lankas, įtvirtintas į apsodą. Apsodas - tai specialus rėmas su atrama atremti į petį prie kurio pritvirtintas lankas. Svarbiausios jo dalys - lankas, templė ir templės įtempimo mechanizmas. Šis mechanizmas gali būti įvairios konstrukcijos: svirtinė sistema, krumpliaratinis mechanizmas. Templė įtempiama templės įtempimo mechanizmu ir užkabinama ant nuleistuko. Paspaudus nuleistuką templė išmeta strėlę. Šaudoma nuo peties, kaip iš šautuvo. Šiuolaikiniai arbaletai, kaip ir lankai, yra labai tobuli. Jie neretai net su optiniais taikikliais, todėl šaudyti jais galima labai taikliai. Tai labai galingi ginklai, gali būti žymiai galingesni už lanką - templė įtempiama įtempimo mechanizmu, todėl lankas gali būti standesnis.
Leidimus lankams ir arbaletams įsigyti ir nešioti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 13-467) nustatyta tvarka išduoda policijos įstaigos. Leidimai lankams ir arbaletams įsigyti ir nešioti medžioklės tikslu išduodami ne jaunesniems kaip 18 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniams gyventojams, turintiems galiojantį medžiotojo bilietą ir atitinkantiems kitus minėto įstatymo numatytus reikalavimus (žiur. 5.5.).
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

8.6. Medžioklinių šunų lauko bandymai, apžiūros, parodos.


Lauko bandymuose įvertinamas medžioklinių šunų tinkamumas medžioklei. Tai šių šunų dresūros, gebėjimo medžioti tikrinimas natūraliomis (specialios medžioklės metu) ar dirbtinėmis sąlygomis (dirbtiniuose urvuose su gyva lape ar barsuku, aptvaruose su šernu). Dirbtinės sąlygos turi būti kiek įmanoma panašesnės į natūralias. Šunų darbą, dresūrą įvertina ekspertai kinologai pagal konkrečius reikalavimus.
Bandymai rengiami pagal atskirus medžioklės būdus ar kompleksiškai pagal šunų veislių grupes (urviniai, skalikai, paukštiniai ir t.t.). Lauko bandymuose šunys vertinami trijų laipsnių (pirmasis laipsnis aukščiausias) diplomais.
Medžioklinių šunų lauko bandymus ar varžybas medžioklės plotuose natūraliomis sąlygomis vykdyti leidžiama tik leidžiamais tų gyvūnų medžioklės ar leidžiamais tais būdais medžioti terminais. Šiems renginiams medžioklės plotuose organizuoti privaloma turėti visus medžioklei būtinus dokumentus.
Per apžiūras medžiokliniai šunys įvertinami kompleksiškai: ir pagal eksterjerą, ir pagal lauko bandymų rezultatus. Apžiūros dažniausiai rengiamos pagal šunų grupes: pvz.: skalikų, laikų, urvinių, paukštinių ir t.t. Būna tik jaunų, tik suaugusių ir visų (mišrios) šunų apžiūros.
Parodos - tai veislinių medžioklinių šunų demonstravimas kartu atliekant jų įvertinimą pagal atitikimą veislės standartui, išrenkant geriausius šunis, suteikiant įvairius titulus (pavyzdžiui, veislės nugalėtojo, parodos nugalėtojo, čempiono ir kt.). Geriausi šunys apdovanojami medaliais. Šunis ringe pagal nuostatus vertina teisėjai - ekspertai kinologai. Jie turi teisę vertinti šunis parodose, apžiūrose, lauko bandymuose, varžybose.
Parodose visi šunys suskirstomi į grupes pagal veisles, lytį, amžių. Medžiokliniai šunys, turintys lauko bandymų diplomus, pagal lauko bandymų metu įvertintas darbines savybes, eksterjero įvertinimą parodoje, kilmę, palikuonis yra bonituojami - jiems suteikiama elito, pirmoji ar antroji klasės.
Medžioklinių šunų parodos yra gera priemonė ir proga įvertinti medžioklinės šunininkystės būklę, pasiekimus ir trūkumus, pasikeisti patyrimu, pasimokyti. Jos būna įvairaus lygio: miesto, rajono, regiono, šalies, tarptautinės. Prieš kiekvieną parodą sudaromas parodos katalogas.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

8.7. Medžiojamųjų gyvūnų globa žiemą.


Papildomo medžiojamųjų gyvūnų maitinimas žiemą yra labai reikalingas. Tai padeda jiems išgyventi gilią žiemą, kai stinga natūralių pašarų ar kai jie sunkiai prieinami. Turėdami pakankamai pašarų, žvėrys nemigruoja ieškodami geresnių maitinimosi vietų ir užsilaiko tuose pačiuose plotuose. Jie stipresni sulaukia pavasario, todėl žvėrių jaunikliai gimsta stipresni, gyvybingesni, o paukščių dėtys būna gausesnės. Žvėrys daro mažesnę žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui (dėl paskutinės priežasties papildomas žvėrių šėrimas tikslingas net vasarą).
Visus žvėrių šėrimui naudojamus pašarus galima suskirstyti į tris grupes: grubieji, sultingieji, koncentruotieji. Be pašarų žvėrims reikalingi ir mineraliniai priedai.
Grubieji pašarai. Tai šienas, dobilai, šluotelės, medžių ūgliai, šakelės, žievė. Šieną reikia ruošti, kol žolė dar neperaugusi. Nekokybiško, suplėkusio šieno, supelijusių šluotelių žvėrys neėda. Visiškai netinkamas šienas ir yra iš viksvų bei šlapių pievų augalų. Šluotelės rišamos pirmoje vasaros pusėje iš drebulių, gluosnių, ąžuolų, beržų, lazdynų ir kitų medžių ir krūmų lapuotų šakelių bei iš puskrūmių ir žolinių augalų - aviečių, dilgėlių, kiečių, topinambų ir kitų. Kirtavietėse liekančias lapuočių medžių šakas tikslinga iki pavasario nenaikinti. Suderinus su miškininkais, specialiai žvėrių šėrimui žiemą nuleidžiamos drebulės.
Sultingieji pašarai. Tai runkeliai, bulvės, morkos, kopūstai ir jų atliekos, silosas. Šie pašarai žiemą žvėrims būtini. Juos ėda elniai, stirnos, šernai, kiškiai.
Koncentruotieji pašarai. Tai įvairūs grūdai (kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai) ir jų atliekos, pabiros, kombinuotieji pašarai, maisto atliekos. Tokius pašarus labai noriai ėda elniniai žvėrys, šernai, lesa antys. Pabiromis lesinamos kurapkos.
Grubiųjų, sultingųjų pašarų ir net koncentruotųjų pašarų žvėrys randa tinkamai įruoštuose pašariniuose laukeliuose.
Mineraliniai pašarai. Tai valgomoji druska (natrio chloridas). Kai kuriems žvėrims ji yra tiesiog būtina. Druska duodama kartu su kitais pašarais arba atskirai. Žvėrims reikalingi ir mikroelementai (varis, cinkas, boras, manganas, kobaltas, jodas ir kt.). Todėl tinkamiausia yra gabalinė laižomoji galvijams skirta druska, kurioje yra visas reikiamas mikroelementų kompleksas. Reikiamu mikroelementų kompleksu galima praturtinti ir žvėrims duodamą paprastą valgomąją druską. Druska su mikroelementais ypač reikalinga ragų auginimo ir nėštumo laikotarpiu. Pašarai dedami į ėdžias, įvairias šėryklas (žiūr. 9.7.).
Žiemojančios antys šeriamos koncentruotais pašarais: dažniausiai grūdais, grūdų ir maisto atliekomis (svarbu, kad maisto atliekose nebūtų druskos, nes ji paukščiams kenksminga). Jos noriai lesa susmulkintus runkelius, bulves, daržoves. Pašarą geriausiai berti tiesiai į vandenį (gylis turi neviršyti 20 cm ir srovė toje vietoje neturi būti stipri), arba į lovelius, ant kurių kas 5-6 cm uždėti metaliniai lankeliai. Taip maitinant, antims skirtų pašarų nesulesa varniniai paukščiai.
Kurapkoms ir fazanams jų laikymosi vietose iš eglės šakų pastatomos lesyklos-slėptu-vės. Lesinama grūdų atliekomis, pabiromis. Prie lesyklų turi būti smulkaus žvyro, iš kurio paukščiai pasirenka normaliam maisto virškinimui būtinų smulkių akmenukų. Šie paukščiai žiemą labai mėgsta žiemkenčių želmenis. Todėl, kai sniego danga stora ir paukščiai iki jų neprisikapsto, patartina nuo didesnių ar mažesnių želmenų plotelių nuvalyti sniegą.
Pasisavinti laukiniams gyvūnams skirtus pašarus draudžia Medžioklės taisyklės.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

8.8. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių draudimai, susiję su medžiojamosios faunos ir medžioklinių įrengimų apsauga.

Pagal medžioklės taisyklės Lietuvoje draudžiama:
- medžioti medžiojamuosius gyvūnus draudžiamu juos medžioti terminu arba medžiojamuosius gyvūnus, kurių medžioti neleidžiama, neturint Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išduoto leidimo;
- ardyti medžiojamųjų gyvūnų urvus, namelius ir užtvankas, išskyrus atvejus, kai medžiojama su urviniais šunimis (po medžioklės privaloma sutvarkyti iškastus urvus bei bebrų namelius perspektyviose bebravietese; tai netaikoma tais atvejais, kai likviduojamos neperspektyvios bebravietės);
- medžioti gyvūnus, kurie gelbstisi nuo potvynio, gaisro ir kitų stichinių nelaimių, taip pat jaunus, dar neskraidančius jauniklius;
- gadinti ir naikinti bokštelius, edžias, kitus biotechninius įrenginius ir priemones, pasisavinti laukiniams gyvūnams skirtus pašarus.

Saugus elgesys medžioklėje

1. Kaip elgtis išardant arba sudedant medžioklinį šautuvą?
Kiekvienu atveju su medžiokliniu ginklu reikia elgtis kaip su užtaisytu, kad nekiltų grėsmė aplinkiniams. Išardant ir sudedant medžioklinį šautuvą, vamzdžių negalima atgręžti į žmones. Išardant arba sudedant šautuvą negalima naudoti jėgos.
2.Galimos šūvių kryptys, medžiojant su varovais, kai medžiotojai išrikiuojami ir dešiniajame flange.

Flanginė linija. Jei dešiniajame flange stovi tik vienas medziotojas, prieš flanginę liniją jis gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į dešiną nuo jos, o taip pat bet kuria kryptimi už flanginės linijos (jo šaudymo sektorius yra 270 laipsnių).
Jei dešiniajame flange stovi ne vienas medžiotojas, tai pirmasis medžiotojas (pirmasis nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo) gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į dešinę, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo flanginės linijos. Jis taip pat gali šauti už flanginės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas flanginės linijos medžiotojas. Galinis flanginės linijos medžiotojas, gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas medžiotojas. Tarpiniai flanginės linijos medžiotojai (ne pirmas ir ne paskutinis flanginėje linijoje) gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.
Pagrindinė linija. Pagrindinės linijos dešiniajame gale stovintis medžiotojas prieš pagrindinę liniją gali šauti lygiagrečiai su flangine linija ir į kairę nuo jos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo pagrindinės linijos. Jis taip pat gali šauti už pagrindinės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kiti medžiotojai. Kiti pagrindinės linijos medžiotojai gali šauti prieš pagrindinę liniją ir už pagrindinės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.
3. Medžioklinio šautuvo padėtis pereinant iš vienos vietos į kitą, kai lyja arba sninga.
Medžioklės taisyklėse tai nereglamentuota. Patartina medžioklinius šautuvus neštis vamzdžiais nukreiptais žemyn, kad į juos nepatektų vanduo ir sniegas.
4. Kaip turi būti įrengtas žvėrių tykojimo bokštelis?
Tykojimo bokštelio kopėčios, grindys, sėdynės ir kitos dalys turi būti tvirtos, o pats bukštelis patogus laukti medžiojamųjų gyvunų ir patogus šaudyti.
5. Kokiame aukštyje galima šaudyti prie vandens telkinio pakrantės skrendančius paukščius ?
Draudžiama šaudyti paukščius skrendančius žmogaus ūgio aukštyje.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

9 BILIETAS Lietuvos Raudonoji knyga, gyvunai, įtraukti į Raudonają knygą.

Lietuvos raudonoji knyga (toliau - RK) - retų ir nykstančių gyvūnų, augalų ir grybų rūšių bei bendrijų, kurias Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas skelbia saugomomis, sąrašas, taip pat informacija apie tų rūšių ir bendrijų retumą, joms gręsiantį išnykimo pavojų, rūšių ir jų populiacijų, bendrijų radviečių ir augaviečių (buveinių) būklę Lietuvoje ir priemones joms išsaugoti.

RK sąrašą sudaro, tvarko, tikslina ir tvirtina, taip pat jos leidybą organizuoja Aplinkos ministerija. RK leidžiama ne rečiau kaip kas 10 metų. Įrašyti į RK retas ir nykstančias rūšis, išbraukti iš jos, pakeisti atskiros rūšies statusą ar daryti kitus pakeitimus knygoje gali siūlyti mokslinės ir kitos valstybinės bei visuomeninės įstaigos ir organizacijos, atskiri mokslininkai.

Pirmoji RK įsteigta 1976 m. (pirmoji pasaulyje - Pasaulio raudonoji knyga -1966 m.). Dabartinis į RK įrašytų saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas patvirtintas 2000 m. Šiame sąraše net 784 rūšys. Jos suskirstytos į šešias kategorijas: 0 (Ex) - išnykusios, 1 (E) - išnykstančios, 2 (V) - pažeidžiamos, 3 (R) - retos, 4 (I) - retos ir nepakankamai ištirtos, 5 (Rs) - išsaugotos. Tai atitinka pasaulyje paplitusį skirstymą. Palyginimui galima pasakyti, kad pirmoje RK buvo įrašyta 41 gyvūnų ir 30 augalų rūšių ir viena gyvūnų kamanių - gentis, t.y. visos kamanių rūšys.

| dabartinę RK įrašytos 22 žinduolių rūšys. Jų tarpe yra ir keletas medžiojamųjų Žinduolių rūšių: stumbras, rudasis lokys, lūšis, ūdra, europinė audinė, šermuonėlis, baltasis kiškis. Be šių rūšių įrašytas ilgasnukis ruonis, beržinė sicista, 3 rūšių miegapeIės, 10 rūšių šikšnosparniai.

Paukščių sąrašą sudaro 76 rūšys. Jų tarpe pilkoji ir mažoji žąsys, 7 rūšių antys, kurtinys, tetervinas, žvyrė (kažkada vadinta baltuoju tetervinu), putpelė, gervė, griežlė, karvelis uIdukas, didysis baublys, juodasis gandras, 15 rūšių plėšrieji paukščiai (ereliai, sakalai, vanagai), 7 rūšių pelėdos, 4 rūšių geniai, ir dar kitų 32 rūšių paukščiai.

Suprantama, medžioti į R K įrašytus gyvūnus kategoriškai draudžiama.

RK yra įrašytų roplių (2 rūšys), varliagyvių (4), žuvų (8), moliuskų (4), vorų (4), vabzdžių (I08), vėžiagyvių (7), dėlių (1), o taip pat augalų (357), grybų (132), kerpių (59).

Už žalą ir nuostolius, padarytus sunaikinus į RK knygą įrašytų rūšių gyvūnus (taip pat augalus, grybus), jų buveines, paukščių kiaušinius yra nustatyti konkretūs tarifai (žiūr. 1.8.), kurių dydžiai kasmet indeksuojami. Indeksuotų tarifų dydžius tvirtina Aplinkos ministras.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

9.2. Šernas: išvaizda, amžiaus nustatymas, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminai ir būdai, poveikis žemės ir miškų ūkiui. Šernų platinamos užkrečiamos ligos.


Patinų (kuilių) kūno masė iki 200 (retai iki 300), patelių (kiaulių) - iki 130 - 150 kg. Galva didelė, pleištiška. Snukis ilgas, baigiasi knysle. Akys mažos. Kaklas nežymus. Liemuo iš šono kiek plokščias. Pirmamečių šernų kūnas apaugęs rusvai rudais, o suaugusių - juosvais šeriais. Vasarą šeriai šviesesni, trumpesni, retesni. Žiemą po jais yra tankūs rudi vilnaplaukiai. Ilgiausi šeriai auga ant keteros. Uodega baigiasi ilgų plaukų kuokštu - kutu. Kojos trumpos.
Pirmamečiai šernai žiemą išsiskiria nedideliu ūgiu ir rusvai rudu kailiu. Vyresnių kailis tamsus. Pirmamečiai ir antramečiai (iki rujos), nepriklausomai nuo lyties, laikosi būriais (bandomis). Būryje būna ir suaugusi patelė (motina), neretai ne viena (kai susiburia kelios šeimos).
Trečiamečiai ir vyresni patinai laikosi pavieniui. Jų papilvėje matomas pailgėjusių plaukų kuokštas - šepetėlis. Vidutinio amžiaus (3-6 m.) patinų snukis pakumpęs, nugaros linija nuo kūno vidurio uodegos link eina žemyn, uodegos kutas nukaręs žemiau šlaunies sąnario. Senų patinų snukis labai pakumpęs, ryškios iltys, nugaros linija nuo vidurio staiga išlinkusi žemyn. Dar stambesnė ir ilgesnė, su dideliu kutu uodega.
Patelių uodega be ryškaus kuto. Vidutinio amžiaus (3-6 m.) patelės nugaros linija tiesi. Uodega iki šlaunies sąnario ar kiek ilgesnė. Ryškūs speniai (vasarą). Senų patelių nugaros linija tiesi arba, labai senų, ties viduriu įlinkusi. Uodega ilga, į galą plonėjanti, nukarusi gerokai žemiau kulno sąnario. Speniai neryškūs (vasarą). Snukis pakumpęs, bet mažiau nei patinų.
Gyvena miškuose (labiausiai jiems tinkami nelabai dideli, su dirbamais laukais besi-kaitaliojantys miškai), krūmynuose. Vasarą dažnai apsistoja aukštų žolinių augalų sąžalynuose (dilgėlynuose, vingiorykštynuose, paežerių ar kitų drėgnų vietų nendrynuose ir net kultūrinių augalų laukuose - kukurūzuose, kviečiuose).
Maitinasi dažniausiai ne miškuose, o žemės ūkio naudmenose. Maistas labai įvairus. Apie 95% raciono sudaro augalinis maistas. Ėda grūdus, požemines augalų dalis, žolę, giles, obuolius. Likusius apie 5% raciono sudaro gyvūninis maistas: peliniai graužikai, vabzdžiai ir jų lervas, sliekai, moliuskai (sraigės, dvigeldžiai), dvėsena. Vasarą ir rudenį didelę maisto dalį sudaro žemės ūkio kultūros (grūdines ėsti pradeda nuo pieninės brandos).
Lytiškai subręsta antraisiais metais, patelės - kartais 8-10 mėn. amžiaus. Jei populiacijoje yra pakankamai vyresnio amžiaus patinų, jaunesni kaip 3,5 metų rujoje nedalyvauja - nukonkuruoja vyresni. Ruja lapkričio-gruodžio (sausio) mėn. Patinai kartais tarpusavyje rungiasi. Nėštumas apie 4 mėn. Dauguma jauniklių gimsta kovo-balandžio (gegužės) mėn. Patelė atsiskiria nuo bandos ir nuošalioje vietoje padarytame guolyje atveda 4-8 (iki 12) jauniklių. Apie savaitę laiko jie guli guolyje, vėliau pradeda sekioti paskui motiną, o nuo 2-3 savaičių jau knaisioja žemę. Patelė, būdama su jaunikliais, gali būti agresyvi. Jaunikliai išilgai gelsvai ir rudai dryžuoti. Po 3-5 mėn. dryžuotumas išnyksta ir kailis tampa rusvai rudas.
Patelės ir pirmamečiai bei antramečiai jaunikliai gyvena būriais (bandomis). Trečiamečiai ir vyresni patinai laikosi pavieniui. Aktyvūs sutemose ir naktį. Vasarą maudosi purve ir, po to, trinasi į medžius. Žiemą iš šakų, žolių neretai įsiruošia guolius. Kartais, ypač seni patinai, gulasi įsiknisę į skruzdėlynus (siekiant to išvengti, skruzdėlynai aptveriami). Atsargūs ir jautrūs. Mato prastai, bet judančius objektus pastebi greitai. Turi gerą uoslę ir klausą, jaučia žemės virpesius. Konkuruoja su tauriaisiais elniais. Ten, kur tauriųjų elnių nemažai, jie šernus iš šėryklų išveja.
Pėdos panašios į tauriojo elnio pėdas, bet šernų kraštiniai pirštai (II ir V) yra žemai ir nemaži, todėl einant siekia žemę ir atsispaudžia net tvirtame grunte. Pagal pėdas galima nustatyti žvėries dydį. Veiklos pėdsakai, tai išknisimai, maudymosi purve vietos, trynimosi medžiai.

Šernus medžioti MT leidžia: visus šernus - nuo gegužės 1 d. iki kovo 1 d. (nuo vasario 2 d. iki kovo 1 d. tik tykojant bokšteliuose). Jie medžiojami tykojant, sėlinant, varant. Iš lygiavamzdžio šautuvo šaunama stambiomis (8-9 mm) grankulkėmis arba kulkomis, bet draudžiama šauti iš didesnio kaip 45 metrų atstumo. Iš graižtvinio šautuvo draudžiama šaudyti ištisai dengtomis kulkomis ir šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 2500 džaulių (jei šaunamas suaugęs šernas) arba mažesnė kaip 2000 džaulių (jei šaunamas antrametis šernas arba jauniklis). Patikimiausias šūvis - į širdies plotą.
Prieš naudojant sumedžiotų šernų mėsą maistui, medžioklės vadovas privalo pateikti veterinarijos specialistui patikrinti visus sumedžiotus šernus, ar šie nėra užsikrėtę trichinelioze. Tai dažniausiai šernų platinama užkrečiama liga (žiūr. 7.4.). Kol patikrinimo rezultatų nėra, žvėrieną naudoti draudžiama. Vertingas trofėjus yra šerno iltys. Būtina tinkamai paruošti (žiūr. 8.4.).
Šernai, maitindamiesi žemės ūkio naudmenose, gali padaryti nemažą žalą. Mat jie nuniokoja kviečių, avižų, mišinių, žirnių, kmynų, kukurūzų pasėlius, išknisa pasodintas bulves, pievas, ganyklas. Norint atitraukti šernus nuo žemės ūkio kultūrų, įruošiami padariniai sklypeliai. Miške šernai laikytini naudingais. Nors ėda sliekus, išknisa skruzdėlynus, bet sunaikina ir daug miško kenkėjų. Suknisdami miško paklotę, pagreitina mineralizacijos procesą, pagerina sąlygas savaiminiam miško atžėlimui.
Šernų Lietuvoje daugiausiai buvo devinto dešimtmečio pabaigoje - apie 24 tūkst. , 2001 2002 m. medžioklės sezone sumedžiota apie 10 tūkst. (didžiausias per vieną medžioklės sezoną sumedžiotų šių žvėrių skaičius buvo 23,5 tūkst.).
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

9.3. Labiausiai Lietuvoje paplitę nemedžiojamų paukščių rūšys.


Iš daugiau nei 300 Lietuvoje perinčių, praskrendančių ar tik užklystančių paukščių rusių, šiuo metu leidžiama medžioti tik 18 rūšių paukščius. Dar apie trisdešimties rūšių paukščiai priskiriami medžiojamiesiems, bet dabar juos medžioti draudžiama (tikriausiai jau niekada jie nebus leidžiami medžioti), o kai kurie net įrašyti į Raudonąją knygą (žiūr. 7.3.).

Kraginiai. Gyvena vandens telkiniuose. Puikia plaukioja ir nardo bet visiškai bejėgiai atsidūrę sausumoje, nuo jos net negali pakilti. Lizdas - plaukiojanti pernykščių augalų liekanų krūva. Palikdami lizdą, kiaušinius apdengia lizdo medžiaga. Dažniausiai aptinkama rusis yra ausuotasis kragas. Thi didžiosios anties dydžio paukštis su plunksnų "ragais" viršugalvyje ir savotiška ilgesnių plunksnų apykakle.

Gandriniai. Žmogaus kaimynystėje gyvena baltasis gandras. Miškuose gyvena juodasis gandras. Pastarasis baikštus, vengia žmogaus. Nedažnas, įrašytas į Raudonąją knygą. Plačiuose nendrynuose gyvena kitas labai retas, įrašytas į Raudonąją knygą gandrinių būrio paukštis didysis baublys. Stambokas, gelsvai juosvas (raibas), didelis slapukas. Ji pamatyti labai sunku, nes visa laiką slepiasi nendrynuose, užtat jaučio baubimą primenantis balsas girdimas toli. Pilkasis garnys priskiriamas medžiojamiesiems paukščiams. Tai stambus ilgakojis, ilgakaklis, ilgasnapis paukštis. Kūno masė iki 2 kg. Vyrauja pilka spalva. Skrisdamas suriečia kaklą ir galvą pritraukia prie pečių, o kojos kyšo gerokai ilgesnės už uodegą. Aptinkamas prie įvairiausių vandens telkinių. Minta įvairiais stambesniais vandenyje gyvenančiais vabzdžiais, varlėmis, buožgalviais. Sulesa nemažai įvairių žuvų. Dažniausiai sugauna smulkias, menkavertes žuveles, tačiau, progai pasitaikius, stveria ir didesnes žuvis. Jų paprastai nesugauna, bet sužaloja. Todėl žuvininkystės tvenkiniuose nėra pageidautinas. Peri kolonijomis. Lietuvoje kolonijos būna aukštų lapuočių ir spygliuočių medžių viršūnėse. Parskrenda kovo mėn. Laikosi pavieniui ar nedidelėmis grupėmis. Baikštus. Lietuvoje neretas, bet daugelyje Europos šalių jų skaitlingumas mažėja.

Žąsiniai. Be žąsų ir ančių (žiūr. 1.3,2.3,7.3.) šiam būriui priskiriamos gulbės. Lietuvoje gausiai peri gulbė nebylė. Labai retai peri gulbė giesmininkė, bet jų gana nemažai praskrenda, ypač pajūriu. Jų snapo pamatas geltonas. Per Lietuva negausiai paskrenda ir į gulbę giesmininkę panaši, bet už ją mažesnė mažoji gulbė.
Plėšrieji. Žiūr. 8.3.
Vištiniai. Žiūr. 3.3,7.3.
Gerviniai. Didžiausias šio būrio paukštis - gervė. Pilkas, ilgu kaklu, ilgomis kojomis, už gandrą didesnis, retas, įrašytas į Raudonąją knygą paukštis. Neretai painiojamas su pilkuoju garniu. Pažinti juos galima pagal skrydį. Gervė skrenda ištiesusi kaklą, o garnys surietęs kaklą ir galvą pritraukęs prie pečių. Gerviniams priklauso ir vandens vištos, kurioms priskirima ir griežlė. Retas ši nedidelį rudai margą paukštelį, visą laiką besislapstantį tarp žolių, yra matęs, bet daugelis yra girdėjęs jos balsą. Šiam būriui priklauso ir vienas medžiojamasis paukštis - laukys (žiūr. 2.3).
Sėjikiniai. Tai įvairūs tilvikiniai (tilvikai, sėjikai, bėgikai, tulikai, plaukikai, kuolingos ir kiti), kirai ir žuvėdros, narūnėliai. Tki pelkių, šlapių pievų, paežerių, paupių, pabalių, jūrų pakrančių paukščiai. Lietuvoje aptinkama kelios dešimtys jų rūšių. Dydis labai įvairus: nuo mažesnio už žvirblį (bėgikai) iki didesnių už varną (didžioji kuolinga, labai ilgu žemyn lenktu snapu retas, įrašytas į Raudonąją knygą paukštis). Iš tilvikų bene geriausiai žinoma pempė.
Kirai ir žuvėdros - tai balti, neretai su tamsesniais ar visai tamsiais sparnais ir nugaromis, ar net visiškai tamsūs (juodoji žuvėdra) paukščiai. Jie visi dažniausiai vadinami vienu vardu - žuvėdromis, bet juos skirti nesunku. Žuvėdros mažesnės, grakštesnės, trumpomis ir silpnomis kojytėmis, uodega iškirpta kaip kregždės. Kirai stambesni, "sunkesni", ilgomis ir stipriomis kojomis, apvaliu uodegos galu. Lietuvoje dažniausiai aptinkama upinė žuvėdra ir rudagalvis kiras. Pajūryje labai dažnas stambus sidabrinis kiras.
Narūnėliai -jūriniai paukščiai.
Karveliniai. Žiūr. 4.3,7.3.
Gegutiniai. Lietuvoje viena rūšis - gegutė. Panaši į paukštvanagį (bet rudenį juos nevirstanti, kaip ir šiais laikais dar yra manančių). Kukuoja tik patinai. Labai naudingi paukščiai nes lesa plaukuotus vikšrus, kurių nelesa kiti paukščiai. Kiaušinius deda į smulkių žvirblinių paukščių lizdus, kurie išperina ir išaugina gegužiukus (tik po vieną lizde).
Pelėdiniai. Labai paslaptingi paukščiai. Tai mokslo ir išminties simbolis. Dydis labai įvairus - kūno masė nuo 50 g iki 3 kg. Joms būdinga didelė, labai judri galva (pasisuka 270° kampu), labai didelės akys (dar didesnės nei plėšriųjų paukščių), be galo aštrūs nagai (aštresni nei plėšriųjų paukščių), labai purios plunksnos.
Gyvena, priklausomai nuo rūšies, visų dydžių miškuose, giraitėse, parkuose, sodybose ir net pelkėse bei gyvenvietėse. Maisto racione vyrauja peliniai graužikai (pelėda - "peles ėda"), todėl jos yra labai naudingi paukščiai. Sugauna ir paukščių.
Peri natūraliuose uoksuose, inkiluose, įvairiose pastatų nišose, atviruose kitų paukščių lizduose, ant žemės. Kiaušiniai balti. Kaip ir plėšrieji paukščiai, pradeda perėti padėję pirmąjį kiaušinį, todėl tarp jauniklių didelis ūgio skirtumas. Prie lizdo labai agresyvios, neretai atakuoja net žmogų ir savo aštriais nagais gali jį rimtai sužaloti.
Didelės slapukės. Vienos jų aktyvios tik sutemose (dieną tupi pasislėpusios uokse, inkile, medyje, pastato nišoje), kitos - dieną. Skraido labai tyliai, puikiai girdi, puikiai mato net sutemose. Puikiai mato ir dieną.
Lietuvoje aptinkama 12 pelėdų rūšių. Iš jų net 7 įrašytos į Raudonąją knygą. Svarbiausios jų nykimo priežastys yra perėjimo vietų stoka ir cheminis aplinkos teršimas. Žala, padaryta gamtai sunaikinus pelėdą, jos lizdą ar kiaušinius, įvertinta tokio pačio dydžio tarifais kaip ir už plėšriojo paukščio, jo lizdo, kiaušinių sunaikinimą (žiūr. 8.3.).
Lietuvoje daugiausiai yra mažųjų apuokų. Jie naminio karvelio dydžio, gelsvomis plunksnomis, oranžinėmis akimis, su dviem plunksnų "rageliais" viršugalvyje. Peri senuose varnų lizduose. Dar gana gausi ir naminė pelėda. Ji varnos dydžio, didelėmis tamsiomis akimis. Gyvena pamiškėse, o taip pat sodybose. Peri uoksuose, inkiluose, pastatų nišose. Didžiausia pelėda - didysis apuokas. Jo "ūgis" išties įspūdingas - apie 60-70 cm. Rudai gelsva, didžiulės oranžinės akys. Gyvena didelėse giriose. Peri ant žemės. Pati mažiausia pelėda - žvirblinė pelėda. Ji net už varnėną mažesnė. Aktyvi dieną. Minta dažniausiai smulkiais paukščiais. Peri uoksuose. Labai reta. Lietuvoje jos lizdas pirmą kartą rastas tik 2002 m. Didysis apuokas ir žvirblinė pelėda įrašyti į Raudonąją knygą. Tik žiemą Lietuvoje galima pamatyti iš šiaurės atskridusias baltąsias ir raibąsias pelėdas.
Geniniai. Geniai būna juodmargiai ir žalsvos spalvos. Jiems būdingas tvirtas, kalto formos snapas, kuriuo jie sugeba iškalti uoksus. Kiekvienais metais kalasi naują uoksą, o senuose uoksuose neretai peri kiti uoksiniai paukščiai. Sulesa daug kenkėjų. Lietuvoje gausiausias didysis genys, didžiausias - juodoji meleta (varnos dydžio,juoda), mažiausias mažasis genys (vos žvirblio dydžio). Žalioji ir pilkoji meletos yra žalsvos spalvos. Iš 9 Lietuvoje aptinkamų genių rūšių, 4 įrašytos į Raudonąją knygą.
Žvirbliniai. Iš nemedžiojamų paukščių Lietuvoje dažniausiai sutinkami žvirbliniai paukščiai (apie trečdalis visų Lietuvos paukščių rūšių). Tai smulkūs ir vidutinio dydžio paukščiai. Jų kūno masė nuo 5 g iki 1,5 kg. Stambiausias iš jų - kranklys (žiūr. 6.3.). Gyvena įvairiuose biotopuose. Vabzdžialesiai minta gyvūniniu maistu (vabzdžiai visose jų vystymosi stadijose, todėl jie yra labai naudingi), grūdlesiai - įvairiomis augalų sėklomis. Žvirbliniams paukščiams priskiriama kregždės, kielės, vieversiai, strazdai, zylės, varnėnai, žvirbliai, kikiliai, startos. Žvirbliniams priklauso ir varniniai. Iš jų, be paminėtų 6.3 klausime, Lietuvoje dar gyvena kuosos, kėkštai ir riešutinės. Šiuos paukščius medžioti draudžiama.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

9.4. Medžioklės tradicijos ir etika.


Medžiokles tradicijos ir etika, tai sudėtinės medžioklės kultūros dalys. Medžioklė vertinama ne tik paf.al sumedžiotų /vėrių ir paukščių kiekį, bet ir pagal tai, kaip jie buvo sumedžioti. Kultūringoje medžioklėje laikomasi tam tikros tvarkos, tradicijų, etiketo (tiekspecifinio medžiotojo etiketo, tiek bendražmogiško etiketo), pagerbiami sumedžioti žvėrys ir paukščiai, atliekami tam tikri ritualai. Vis;» tai yni medžioklės kultūros dalis. Medžioklės kultūra turi labai gilias ištakas nes vystėsi nuo seniausių laikų. Ikd nenuostabu, kad medžioklės scenos matomos olų piešiniuose, medžioklė minima folklore, apie medžioklę yra sukurta įvairių žanrų literatūros ir muzikos kūrinių, medžioklė vaizduojama tapyboje ir skulptūroje.
Nuo labai senų laikų informacija medžioklėje būdavo skelbiama medžioklės ragu (juk nebuvo nei radijo, nei mobilių telefonų). Per ilgą laiką buvo sukurti specialūs muzikiniai garsai ar jų kompozicijos - signalai. Jie grojami medžioklės ragu. Signalus galima suskirstyti į informuojančius ir bendruosius. Informuojančiais signalais perduodama informacija, nurodymai medžiotojams ir varovams. Pavyzdžiui, medžiotojai pasiruošę, pradėti varymą, varyti tyliai, varyti garsiai, varymas baigtas, rinktis ir kt. Bendraisiais signalais skelbiama medžioklės pradžia ir pabaiga, paukščio ar žvėries nukovimas (kiekvienos rūšies žvėriui kita melodija). Gaila, bet medžioklės ragas aidi toli gražu ne kiekvienoje medžioklėje. Tokiu atveju varymo pradžia, kvietimas rinktis, kita informacija perduodama pučiant į šautuvo vamzdį, o paskutiniu metu neretai ir radijo ryšiu ar mobiliaisiais telefonais.
Gražu, kai medžioklės pradžiai ragu sugrojamas "Pasveikinimas". Nukovus žvėrį, pagal senas tradicijas turėtų būti atliekama jo pagerbimo ceremonija. Žvėris guldomas ant dešinio šono, ant jo krūtinės padedama ir į nasrus įkišama (simbolizuoja paskutinį kąsnį) nulaužta (pjauti peiliu nepriimta) nedidelė medžio šakelė (jei yra, eglės arba pušies). Susirinkę medžiotojai sustoja prie žvėries. Ragu sugrojama žvėries pagerbimo melodija. Po to nedidelė šakelė, uždėta ant skrybėlės ar peilio plokštumos, įteikiama laimingajam šauliui. Sis šakelę užkiša už skrybėlės kaspino ir nešioja iki medžioklės pabaigos.
Jei nukautas žvėris yra pirmas to medžiotojo nukautas stambus žvėris, atliekama medžiotojo "krikšto" ceremonija. Tai senas medžioklės paprotys. Seniausias medžiotojas arba medžioklės vadovas, pamirkęs medžioklinį peilį nukauto žvėries kraujyje, žvėrį nukovusio medžiotojo kaktoje daro kryžiaus ženklą. Po to tris kartus suduoda peilio plokštuma per petį, tardamas: "Įšventinu Tave į Šv. Huberto riterius, būk teisingas, vyriškas ir pagarbus medžiotojas" (Hubertas - šventasis, nuo XV a. medžiotojų patronas, Šv. Huberto diena - lapkričio 3).
"Patepimo" ceremonija būna tada, kai medžiotojas nukauna pirmą tos rūšies žvėrį. Gaudžiant ragui (grojama to žvėries pagerbimo melodija), medžioklės vadovas arba seniausias medžiotojas nukauto žvėries kraujyje pamirkytu peiliu kryžium paženklina žvėrį nukovusio medžiotojo kaktą.
Tiek "krikšto", tiek "patepimo" ceremonijos metu laimingasis medžiotojas būna priklaupęs ant kairiojo kelio, kairėje rankoje šautuvas, dešinė - ant žvėries. Kryžiaus ženklą kaktoje negalima nuvalyti iki medžioklės pabaigos.
Pasibaigus medžioklei būna medžioklės laimikio išguldymas. Sumedžioti gyvūnai suguldomi eilėmis lygioje aikštelėje ant dešinio šono. Pirmoje eilėje kanopiniai ("vilna"), antroje - lapės ir kiti švelniakailiai ("kailiai"), trečioje - kiškiai ("ausys") ir ketvirtoje -paukščiai ("plunksnos"). Jei vienos rūšies žvėrių ar paukščių yra daugiau nei dešimt, kas dešimtas guldomas per pusę kūno iškišant į priekį. Ant žvėrių krūtinės uždedama po nulaužtą eglės ar pušies šakelę. Pagal seną paprotį, kol žvėrys išguldyti aikštelėje, niekas jos negali pereiti - turi apeiti. Aikštelės kampuose uždegami nedideli laužai. Priešais kanopinių žvėrių eilę išsirikiuoja medžiotojai, dešinėje - varovai su šunimis, kairėje - medžioklės vadovas, triūbočiai. Medžioklės vadovas skelbia sumedžiotų žvėrių ir paukščių skaičių, medžioklės karalių, "linksmiausią" medžiotoją (daugiausiai šaudžiusį, bet..., arba kokį nepaprastą įvykį patyrusį ir t.t.), padėkoja visiems medžioklės dalyviams: medžiotojams, varovams. Ragu grojama "Halali", skelbianti medžioklės pabaigą. Po to, jei nuošaliau yra sukrautas didysis medžioklės laužas, medžiotojai buriasi aplink jį.
Gerą medžioklės nuotaiką gadina ginčai, ypač ginčai kylantys dėl to, kad medžiotojai nesutaria, kuris nukovė gyvūną. Todėl, suprantama, geriausia, kai ginčų medžioklėje ir jai pasibaigus nebūna. Deja, kartais tai pasitaiko.
Ginčai, kas nukovė žvėrį ar paukštį ir kam priklauso trofėjus, daugeliu atvejų išsprendžiami vadovaujantis rašytomis ir nerašytomis bendrosios kultūros, takto, supratimo normomis. Tačiau jei taip išspręsti ginčo nepavyksta, vadovaujamasi specifinėmis nuostatomis.
Stambus žvėris laikomas nukautas to medžiotojo, kuris pirmas jį mirtinai sužeidė. Smulkus žvėris priklauso tam, kurio šūvis buvo paskutinis. Tiesa, kultūringas medžiotoms niekuomet nepasisavins kiškio, lapės, kito žvėrelio ar paukščio iššovęs į jį tik gailestingumo šūvį (norėdamas kuo greičiau nutrukti mirtinai sužeisto gyvūno kančias). Bet kariais ir šių nuostatų nepakanka.
Jei smulkus žvėrelis nušautas: po kelių iš eilės šūvių - lemia šūvis, kuris jį sustabdė; po kelių vienu metu iššautų mirtinų šūvių - lemia iš arčiau iššautas šūvis, o jei atstumai vienodi į kairę žvėrelio pusę iššautas šūvis.
Jei stambus žvėris nušautas: po kelių iš eilės šūvių - lemia pirmasis žvėrį sustabdęs arba mirtinas šūvis; po kelių vienu metu iššautų šūvių - lemia mirtinu pripažintas šūvis; po kelių mirtinų, vienu metu iššautų šūvių - lemia iš arčiau iššautas šūvis, o jei atstumai vienodi į kairę žvėries pusę iššautas šūvis; jei vienu metu, iš vienodo atstumo iššauti mirtini šūviai kulka ir grankulkėmis (į žvėris, kuriuos leidžiama medžioti ir grankulkėmis) lemia šūvis kulka.
Jei negalima nustatyti, kurio medžiotojo šūvį pripažinti lemiamu, laimikis pripažįstamas abiem šauliams, o trofėjaus savininką lemia burtai.
Ieškant pašauto žvėries ar paukščio (su šunimis ar be jų) laimikis atitenka jį suradusiam ir pribaigusiam medžiotojui. Pirmumo teisę pribaigti žvėrį ar paukštį turi jį pašovęs medžiotojas. Pavyzdžiui, net su šunimi aptikus pašautą žvėrį, šūvio autorius šuns vedliui gali suteikti arba nesuteikti teisės pribaigti žvėrį. Gali tokią teisę suteikti su vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis.
Jeigu sužeistam žvėriui surasti rengiamas varymas, laimikis priklauso žvėrį pribaigusiam medžiotojui.
Yra daugiau nuostatų. Visas jas privalo žinoti medžioklės vadovas, kuris ir sprendžia tokius ginčus. Jo sprendimas yra galutinis. Kultūringas medžiotojas, net būdamas įsitikinęs, kad medžioklės vadovo sprendimas yra neteisingas, su juo sutiks (vėliau, pasibaigus medžioklei ir niekam kitam negirdint, medžioklės vadovui jis gali išsakyti, savo motyvuotą nuomonę, bet tai turi būti padaryta taktiškai). Geriausia, kai ginčų, kurie gali sugadinti šventišką medžioklės nuotaiką, nebūtų iš viso. O jeigu ginčai pasilaiko, tai tik maži ginčeliai, kai kiekvienas ginčo dalyvis nuoširdžiai (tikrai nuoširdžiai !) nori gyvūno nukovimo autorystę perleisti kolegai, o ne sau prisiimti.
Kiekvienas medžiotojas privalo ne tik griežtai laikytis Medžioklės taisyklių, bet ir rašytų bei nerašytų, tiek specifinių medžiotojo etikos, tiek bendražmogiškosios etikos reikalavimų.

Medžiotojo etika reikalauja:

• globoti fauną, kai tai reikalinga;

• medžioklėje vilkėti tvarkingais ir tam tinkančiais drabužiais;

• pagarbiai elgtis su vietos gyventojais;

• nesant būtinybei, nevaikščioti per kiemus;

• vengti vaikščioti per pasėlius;

• kai nėra neišvengiamos būtinybės, nevažinėti ne keliais;

• nepalikinėti šiukšlių;

• nešaudyti į netinkamus taikinius;

• jei nėra būtinybės, nešaudyti šunų ir kačių;

• nemedžioti vietos gyventojų, ypač vaikų globojamų stirnų;

• vengti šaudyti žvėris ir paukščius, matant vaikams;

• nešaudyti nemedžiojamųjų žvėrių ir paukščių;

• nešauti jauniklius vedžiojančių žvėrių ir paukščių;

• nešauti nenaikinamų gyvūnų jiems esant beviltiškoje situacijoje;

• nešauti gulinčio kiškio;

• nešaudyti į paukščių lizdus;

• nepalikti prakastus urvus;

• nesivaikyti žvėrių ar paukščių motorinėmis transporto priemonėmis;

• medžioklėje neužimti geresnės vietos, prieš tai jos nepasiūlius medžioklės draugui;

• nešauti kaimyno šaudymo zonoje;

• nešauti į gyvį, kai jis bėga ar skrenda kaimyno link, o pačiam šūvis nėra patogus;

• vengti ginčytinų šūvių;

• nedaryti tragedijos, kai medžioklėje nepasiseka;

• medžioklėje savęs ir kitų nesureikšminti;

• nešauti iš pernelyg toli;

• nešauti netinkamu užtaisu;

• kuo greičiau nutraukti medžioklėje sužeisto gyvūno kančias;

• kiekvienu atveju iš paskutiniųjų stengtis surasti medžioklėje sužeistą gyvūną;

• nepalikti žvėrių dorojimo atliekų ne tam skirtose vietose;

• pernelyg nedemonstruoti laimikio;

• gerbti sumedžiotą gyvūną.

Daug kas, kas paminėta aukščiau, yra reglamentuota ir Medžioklės taisyklėmis.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

9.5. Lygiavamzdžio šautuvo šovinių užtaisymas.


Lygiavamzdžių šautuvų šoviniams užtaisyti naudojamos šios priemonės: prietaisas kapsulėms įdėti ir išimti (užtaisant jau naudotas tūteles), 0,1 g tikslumu sveriančios svarstyklės, saikelis parakui ir šratams atseikėti, grūstuvėlis, prietaisas tūtelėms užsukti arba uždaryti "žvaigždute", kalibratorius.
Užtaisant jau naudotas tūteles, pirmiausiai būtina atrinkti tik tinkamas: kiekviena tūtelė turi atitikti šovinio lizdo ilgį, popierinės ar plastikinės tūtelės liemenėlis nesutrū-kęs, nepradegęs, tvirtai sujungtas su metaliniu dugneliu (kepurėle). Po to, prietaisu kapsulėms išimti ir įdėti, išimama kapsulė. Tolesni veiksmai, užtaisant jau naudotas tūteles ir užtaisant naujas tūteles, niekuo nesiskiria. Prietaisu kapsulėms įdėti ir išimti įspaudžiama kapsulė. Įspausta kapsulė turi laikytis tvirtai (įspaudžiama su jėga).
Kalibruotu saikeliu (tikslumas patikrinamas pasveriant atseikėtą parako kiekį) atseikėjamas parakas ir supilamas į tūtelę. Po to grūstuvėliu įstumiamas 2-3 mm storio tvirto kartono kamštis - tarpinė ir medžio drožlių ar veltinio kamščiai (kiekvieno jų aukštis neturi viršyti 2/3 skersmens). Dabar dažnai vietoj minėtų kamščių vartojami įvairūs plastiko kamščiai su stiklinaitėmis (konteineriais) šratams ar be jų. Naudojant šiuos kamščius, jie įstumiami tiesiai ant parako - kartoninis kamštis-tarpinė nereikalingas. Bendras visų kamščių storis turi būti toks, kad užtektų vietos šratams (grankulkėms, kulkai) ir liktų reikiamo ilgio laisvas tūtelės kraštas jos uždarymui. Dedant kamščius, bedūmį paraką galima suslėgti ne didesne kaip 5 kg jėga (spausti ranka, neatkeliant į stalą atremtos alkūnės).
Supilami saikeliu atseikėti šratai. Ant šratų uždedamas kartoninis skridinėlis su užrašytu šratų dydžiu (vietoje kartoninio galima dėti skaidrų plastiko skridinėlį - tuomet matosi, kokiais šratais užtaisytas šovinys) ir tūtelės kraštai užsukami. Jei tūtelė uždaroma "žvaigždute", kartonėlis ant šratų nededamas ("žvaigždute" uždarytų šovinių tolygesnė šratų sklaida). Metalinėse tūtelėse šratus dengiantis kartonėlis priklijuojami prie tūtelės kraštų išlydytu vašku ar klijais (klijavimas išlydytu parafinu nepatikimas).
Kartais naudinga turėti šovinių su didesne ar mažesne šratų sklaida. Sklaida sumažinama konteineriais arba šratus sumaišius su krakmolu. Sklaida padidinama sumaišius nevienodo (bet panašaus) dydžio šratus arba juos perskyrus keliais plonais kartoniniais skridinėliais.

Užtaisant šovinius stambiomis grankulkėmis (4 ar mažiau sluoksnyje), patartina jas dėti stulpeliais vieną ant kitos. Taip grankulkės sudedamos į tarpus įstatant atitinkamo storio medinius pagaliukus arba specialius plastikinius strypelius. Vieną ant kitos sudėtas grankulkės galima sulieti ir parafinu. Tam tikslui įstatomas tik vienas (ilgesnis, kad vėliau būtų patogiau ištraukti) pagaliukas ir grankulkės suliejamos ištirpintu parafinu. Šiam sukietėjus, pagaliukas ištraukiamas, o likusi kiaurymė taip pat užliejama parafinu. Be to, toks užtaisymas sumažina grankulkių sklaidą. Šūvio grankulkėmis kokybė (grankulkių sklaida, šūvio aštrumas) labai priklauso ir nuo jų dydžio atitikimo čoko skersmenim. Kokio dydžio grankulkės atitinka kiekvieno šautuvo čoką, galima paskaičiuoti pagal formules. Ar turimos grankulkės atitinka čoką, galima lengvai patikrinti praktiškai. Tam į vamzdžio laibgalį per 4-5 mm nuo galo įstumiamas kamštis. Ant jo sudedamas vienas grankulkių sluoksnis. Jei į vamzdį jos telpa tampriai, jų dydis čoką atitinka. Ant stambių grankulkių kartoninis skridinėlis nereikalingas. Pakanka tūtelę užsukti ir jos neiškrinta.

Užtaisant šovinius kulkomis, svarbiausia įsitikinti, kad kulkos korpuso (neskaitant briaunų) skersmuo būtų ne mažiau kaip 1 mm mažesnis už čoką (neužmiršti, kad dvivamzdžių šautuvų vamzdžiai dažniausiai su skirtingo dydžio čokais). Jei šis skersmuo čioko skersmenį mažesnis mažiau kaip 1 mm, tokia kulka netinkama, ja šauti pavojinga. Geri rezultatai gaunami 12 kalibro šovinius užtaisant 16 kalibro kulkomis įdėtomis į konteinerį šratams. Šovinius užtaisant kulkomis parako dedama 10% daugiau. Kulka dedama tiesiai ant kamščių ir tūtelė užsukama. Šovinių užtaisymas skirtingų modelių kulkomis kartais gali skirtis - tuomet būtina tiksliai laikytis šovinių užtaisymo to modelio kulkomis instrukcijos. Kartonėlio dėti ant kulkos negalima. Metalinėse tūtelėse kulka, kad neiškristų, prie tūtelės kraštų priklijuojama išlydytu vašku ar klijais.

Popieirinėse ir plastikinėse tūtelėse užtaisyti šoviniai kalibruojami - prastumiami per atitinkamo skersmens žiedą.

Šovinius užtaisant negalima naudoti atviros ugnies. Draudžiama užtaisyti šovinius didesne parako norma nei nurodyta instrukcijoje, maišyti įvairių rūšių paraką, kamščiams naudoti degiąsias medžiagas. Šoviniai graižtviniams šautuvams namų sąlygomis paprastai neužtaisinėjami. Šiais laikais ir lygiavamzdžių šautuvų šovinius užtaisinėja nedažnas medžiotojas, mat juos gamina įvairios firmos įvairiose šalyse ir be problemų galima jų nusipirkti.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

9.6. Paukščiai-viliokliai.

Antis-krykštė. Tai prijaukinta didžiosios anties patelė. Pavasarį su ja viliojami didžiųjų ančių patinai (gaigalai). Krykštė, pavadeliu prirista už kojos, paleidžiama į vandens telkinį ir prie jo tykojama atskrendančių patinų.
Peledos ir plėšrieji paukščiai. Prijaukintos pelėdos ar prijaukinti plėšrieji paukščiai yra efektyvus varninių paukščių medžioklėje. Toks paukštis, pririštas už kojos, patupdomas ant kur nors atviroje vietoje, o šūvio atstumu įrengtoje slėptuvėje tykojama pasirodančių varninių paukščių. Pastarieji plėšriojo paukščio ir ypač pelėdos pasirodymą pastebi labai greitai. Vietoje gyvų paukščių dabar naudojami labai tikroviški didžiųjų apuokų muliažai, kurie ne tik mirksi kaip gyvi, bet ir galvą sukioja, sparnus kilsteli.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

9.7. Biotechniniai įrenginiai.


Tai įvairios ėdžios, ėdžios-daržinės, stoginės, šėryklos, laižyklos, dirbtinės lizdavietės, inkilai ir kiti įrenginiai pritaikyti žvėrims maitinti ar jiems veistis.

Ėdžios stirnoms daromos mažesnės, elniams - didesnės. Pastariesiems statomos ėdžios-daržinės, į kuris prikraunama šieno tiek, kad užtenka visai žiemai. Kiškiams daromos specialios ėdžios. Į visas ėdžias dedamas šienas, dobilai.
Šernams įruošiamos šėryklos, tranšėjos. Geriausia, kai jos dengtos. Tuomet pašarų nesulyja ir jie nesušąla į vientisą luitą. Dideli šernai iš šėryklų jauniklius išveja ir tol neprileidžia, kol patys nepasisotina. Todėl galima įruošti specialias šėryklas jaunikliams. Tokia šėrykla nuo įprastinės skiriasi tuo, kad iš visų pusių aptveriama ir paliekamas tik 35-45 cm tarpas apačioje. Pro jį jaunikliai į šėryklą pralenda, o seniai - ne. Kad dideli šernai neįlystų prasiknisę, ant žemės padedami rąsteliai.
Laižyklos ypač reikalingos elniniams žvėrims intensyvaus ragų auginimo laikotarpiu. Jos būna įvairiausių konstrukcijų. Dedami specialios gyvulinės druskos gabalai arba su moliu sumaišyta smulki druska. Laižyklos įrengiamos netoli vandens, kad žvėrys turėtų kur atsigerti.
Kurapkoms žiemą jų laikymosi vietose iš eglišakių pastatomos palapinės-slėptuvės.
Dirbtinės lizdavietės ir inkilai - efektyvi šių paukščių gausinimo priemonė. Jei lizdavietės įruoštos, o inkilai iškelti tinkamose vietose, antys dažniausiai juose apsigyvena. Dirbtinos lizdavietės įruošiamos paežerėse, paupiuose, vandens užtvindytuose plotuose, pelkėse, salose. Ypač paukščių mėgstamos salelėse įrengtos lizdavietės - ten saugiausia. Lizdavietės daromos iš sausų nendrių, švendrų, karklų vytelių, lentų.
Lizdavietė-tunelis. Trys, keturios storesnės karklo ar lazdyno šakos nusmailintais galais sulenkiamos 30-40 cm lanku ir kas 25-30 cm susmeigiamos į žemę. Lankai perpina-mi vytelėmis ar nendrių stiebais. Iš viršaus uždengiama pernykšte žole. Gaunama į tunelį panaši lizdavietė, į kurią antis gali patekti per abu galus.
Lizdavietė-namelis. Iš nestorų kartelių padaromi du 40x60 cm rėmeliai. Prie jų išilgai prikalamos kelios kartelės ar ištempiamos vielos. Rėmeliai ilguoju šonu pastatomi ant žemės per 30-35 cm vienas nuo kito. Viršuje jie suglaudžiami ir surišami. Šis rėmas apdengiamas pernykščia augalija. Paukštis į lizdavietę gali patekti per abu galus.
Lizdavietė-palapinė. Imamas nemažas 70-90 cm ilgio nendrių pundas ir viename gale tvirtai surišamas. Kitame gale jis praskleidžiamas ir įdedamas apie 30 cm skersmens iš storesnės vielos ar karklo vytelės sulenktas žiedas. Prie jo visu perimetru pririšamos nendrės. Priešingose pusėse padaromos angos - tose vietose nendrės patrumpinamos. Tokia piramidė pastatoma tarp žolių. Kad vėjas nenuverstų, patartina pritvirtinti.
Lizdavietė-dėžė. Iš bet kokių lentų sukalama 60-70 cm pločio ir 25-30 cm aukščio dėžė be vieno galo. Lentų dažyti nereikia. Dėžė dugnu į viršų padedama ant žemės.
Įruošiant tokias ir panašias lizdavietes šlapiose vietose, į gruntą įkalami keturi kuoliukai. Prie jų prikalamos keturios kartelės, iš kurių susidaro keturkampis rėmas. Prie šio rėmo prikalami skersiniai, o ant jų uždedama žolės, nendrių, t.y. paruošiama platforma, ant kurios ir įruošiama lizdavietė.
Tuščiaviduris kūgis. Lygioje ir sausoje vietoje augančiame nendrių sąžalyne 30-35 cm skersmens plotelyje nendrės prie pat žemės nulaužiamos, o aplinkui esančios nendės surišamos 60-80 cm aukštyje. Prie žemės priešingose pusėse padaromos dvi angos paukščiui įlysti.
Lizdavietė-duobutė. Antys mėgsta perėti ant iš vandens iškilusių augalijos kupstų (čia itin saugu), lačiau kupstų viršūnės dažniausiai smailios, o pačios antys padaryti duobutę jų viršuje nesugeba. Tad užtenka koja ją įminti ir lizdui tinkama vieta jau yra. Kad butų saugiau, duobutė kupste pridengiame augalija.

Galima įruošti ir bet kokias kitokias dirbtines lizdavietes - laisvė fantazijai.

Kai kurių rūšių antys peri uoksuose. Šie paukščiai apsigyvena ir inkiluose. Inkilai gaminami stuobriniai (iš medžio kamieno) ir lentiniai.
Stuobriniai inkilai. 35-45 cm skersmens rastas, geriausiai išpuvusiu viduriu (mažiau darbo), supjaustomas 70 cm ilgio gabalais. Jie perskeliami, vidus išskaptuojamas (vidinis skersmuo turi būti apie 25-30 cm). Viename šone padaroma 12-14 cm skersmens landa. Abi pusės sukalamos, prikalamas dugnas, uždedamas stogelis.
Lentiniai inkilai. Juos padaryti paprasčiau. Be to jie ilgaamžiškesni už stuobrinius, o paukščiai apsigyvena ne rečiau nei stuobriniuose. Daromi iš ne plonesnių kaip 2,5 cm neobliuotų lentų, nedažomi. Aukštis 60, vidaus plotis 25, landos skersmuo 12-14cm.
Inkilai kabinami medžiuose 2 - 4 m aukštyje ne toliau, kaip 100-150 m nuo vandens telkinio. Inkilus galima tvirtinti ir prie kuolų, įkaltų į ežero dugną nendryno zonoje tokiame aukštyje, kad neapsemtų pakilęs vanduo. Šių inkilų nepasiekia ir neišplėšia kiaunės. Juose mielai apsigyvena ir didžiosios antys. Inkilų dugnan reikia įberti pjuvenų arba durpių.

Gadinti ir naikinti bet kokius biotechninius įrenginius draudžia Medžioklės taisyklės.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

9.8. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių draudimai, susiję su elninių patinų medžiokle.

Pagal medžioklės taisykles Lietuvoje draudžiama:

• medžioti elninių žvėrių patinus ne medžiotojams selekcininkams;

• medžioti suaugusių elninių žvėrių patinus varant;

• medžioti perspektyvius arba ragus numetusius elninių žvėrių patinus.

Saugus elgesys medžioklėje

1. Kada galima išlipti iš žvėrių tykojimo bokštelio?

Medžioklės taisyklėse tai nereglamentuota. Iš medžioklės bokštelio išlipti galima tik išėmus iš šautuvo šovinius. Jeigu iš bokštelio matomas kitas bokštelis, kuriame tykoja kitas medžiotojas, saugumo sumetimais prieš išlipant patartina duoti jam signalą ir sulaukti iš jo atsakymo, o po tojau išlipti iš bokštelio.

2. Galimos šūvių kryptys, medžiojant su varovais, kai medžiotojai išrikiuojami ir abiejuose flanguose. Kur statomas pirmasis flanginis medžiotojas?

Pagrindinė linija. Pagrindinės linijos kairiajame gale stovintis medžiotojas prieš pagrindinę liniją gali šauti lygiagrečiai su flangine linija ir į dešinę nuo jos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo pagrindinės linijos. Jis taip pat gali šauti už pagrindinės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kiti medžiotojai. Pagrindinės linijos dešiniajame gale stovintis medžiotojas prieš pagrindinę liniją gali šauti lygiagrečiai su flangine linija ir į kairę nuo jos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo pagrindinės linijos. Jis taip pat gali šauti už pagrindinės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kiti medžiotojai. Kiti pagrindinės linijos medžiotojai gali šauti prieš pagrindinę liniją ir už pagrindinės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.
Kairysis flangas. Jei kairiajame flange stovi tik vienas medžiotojas, prieš flanginę liniją jis gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į kairę nuo jos, o taip pat bet kuria kryptimi už flanginės linijos (jo šaudymo sektorius yra 270 laipsnių).
Jei kairiajame flange stovi ne vienas medžiotojas, tai pirmasis medžiotojas (pirmasis nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo) gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į kairę, bet ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo flanginės linijos. Jis taip pat gali šauti už flanginės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas medžiotojas. Galinis flanginės linijos medžiotojas, gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas flanginės linijos medžiotojas. Tarpiniai flanginės linijos medžiotojai (ne pirmas ir ne paskutinis flanginėje linijoje) gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.
Dešinysis flangas. Jei dešiniajame flange stovi tik vienas medžiotojas, prieš flanginę liniją jis gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į dešinę nuo jos, o taip pat bet kuria kryptimi už flanginės linijos (jo šaudymo sektorius yra 270 laipsnių).
Jei dešiniajame flange stovi ne vienas medžiotojas, tai pirmasis medžiotojas (pirmasis nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo) gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į dešinę, bet ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo flanginės linijos. Jis taip pat gali šauti už flanginės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas flanginės linijos medžiotojas. Galinis flanginės linijos medžiotojas, gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas medžiotojas. Tarpiniai flanginės linijos medžiotojai (ne pirmas ir ne paskutinis flanginėje linijoje) gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.

3. Saugaus elgesio ypatumai medžiojant žiemą.

Ypač reikia saugotis, kad nepaslystum eidamas su užtaisytu šautuvu (ir su neužtaisytu, nes pargriuvus galima jį sulaužyti, sugadinti), kad į šautuvo vamzdžius nepatektų sniego. Nuo ledo, nuo įšalusios žemės, nuo įšalusių medžių labai lengvai rikošetuoja šratai, grankulkės, kulkos, todėl reikia būti ypatingai atsargiems.

4. Ką reikia patikrinti įtartino (silpno, užsitęsusio) šūvio atveju?

Įtartino (silpno ar užsitęsusio) šūvio atveju būtina patikrinti šautuvo vamzdį, ar nėra likusių kamščių.

5. Kaip reikia elgtis persekiojant ir pribaigiant sužeistą žvėrį?

Sužeisto medžiojamojo gyvūno ieškantys medžiotojai privalo žinoti, kur yra kiti medžioklėje dalyvaujantys asmenys, o prieš šūviu pribaigiant sužeistą gyvūną, būtina įsitikinti, ar prie šio gyvūno nesiartina kiti asmenys.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

10 BILIETAS

10.1. Priešgaisrinė ir sanitarinė miškų apsauga.



Medžiotojai miškuose privalo laikytis Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių reikalavimų. Su ugnimi miške visada, o ypač sausros laikotarpiu, būtina elgtis labai atsargiai. Laužus reikia kurti nepavojingose, geriausiai - tose pačiose ir specialiai paruoštose vietose. Nepalikti jų neužgesintų. Miške (taip pat sausose pievose, nendrynuose ir visur kitur, kur lengvai gali įsišėlti ugnis) nemėtyti neužgesintų nuorūkų ir degtukų.

Niekada negalima užmiršti, kad numesta gerai neužgesinta nuorūka ar degtukas, palikus neužgesintas laužas, sudaužyto butelio šukė, vatinis ar kitos degios medžiagos šovinio kamštis visa tai gali būti miško (taip pat sausos pievos, nendryno) gaisro priežastimi. Šiuolaikiniai šaudmenys gaisro sukėlimo atžvilgiu nepavojingi.

Medžiotojams nedaro garbės miške (ir visur kitur gamtoje) palikti popiergaliai ir kita sumuštinių, kitų maisto produktų pakuotė, konservų ir alaus skardinės, plastiko ir stikliniai buteliai bei kita stiklo tara (jau nekalbant apie sudaužytą stiklinę tarą), išmestos iššautų šovinių tūtelės. Kultūringo medžiotojo kuprinėje visada atsiranda vietos ir visam tam, kas lieka nevalgomo po užkandžiavimo gamtos prieglobstyje. Tuščių butelių ir alaus skardinių jis taip pat nepalieka - buvo vietos kuprinėje pilniems, jos yra ir ištuštiems. Medžiotojų paliktos šiukšlės labai nemaloniai nuteikia kiekvieną jas pamačiusį.

Negalima bet kur palikti žvėrių dorojimo atliekų.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

10.2. Bebras, ondatra: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminai ir būdai, poveikis žemės ir miškų ūkiui.


Bebras - stambiausias Lietuvos graužikas. Kūno masė apie 20 (15-25) kg. Kūnas kresnas, aptakus. Galva stambi, buka, akys ir ausys mažos. Kandžiai ryškiai oranžiniai. Kaklas neryškus. Užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Jos beveik dvigubai stambesnės už priekines. Užpakalinių kojų antro piršto nagas kaip žnyplės. Žvėrelis juo valo kailį. Uodega apie 30 cm ilgio, masyvi, horizontaliai plokščia, padengta raginėmis plokštelėmis ir retais plaukais. Ties uodegos pamatu yra muskusinės liaukos išskiriančios sruoglius - gelsvai juosvą, vaško konsistencijos, stipraus nemalonaus kvapo masę, kuria žymi teritoriją. Kailis nuo pilkos iki tamsiai rudos, beveik juodos spalvos. Šeriasi vieną kartą metuose nuo balandžio iki birželio mėn. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Gyvena prie upelių, upių, ežerų, melioracijos kanalų, balose ir pelkėse. Jei krantai aukšti ir sausi, rausia urvus, kurių landa visada po vandeniu. Pelkėse iš vandens augalų stiebų, šakniastiebių, pagalių, grunto statosi 3-5 m skersmens ir iki 2 m aukščio trobeles. Į jas įėjimas visada po vandeniu. Jei vandens lygis žemas, jį pakelia pastatydami užtvankas. Ten kur negilu, iki vandens telkinio pakraščių rausiami kanalai, kuriais plaukioja ir plukdo maisto atsargas.
Vasarą minta žoliniais augalais, medžių ir krūmų atžalomis, lapais. Rudenį, žiemą, pavasarį ėda žolinių augalų šakniastiebius, o jei jų stinga - medžių žievę. Racione per 100 žolinių ir kelios dešimtys sumedėjusių augalų rūšių. Jei maitinasi medžių žieve, žiemai po vandeniu ruošia atsargas. Viena šeima sukrauna iki 10 kubinių metrų šakų. Graužti gali ir po vandeniu, nes lūpos susičiaupia už kandžių (priekinių dantų). Dažniausiai nugraužia iki 15 cm skersmens medžius. Storesnius dažniausiai tik apgraužia aplink ir palieka. Grauždamas medį bebras tupi ant užpakaIinių kojų, į žemę remiasi uodega, o priekinėmis kojomis remiasi į medį. Tvirtinimas, kad bebrai sąmoningai nuverčia medį į vandens pusę, nepagrįstas. Taip virsta į vandens pusę pasvirę arba, kai į tą pusę vešlesnė lapija, o prie vandens tokie dažniausiai ir auga. Labiausiai mėgsta drebules, karklus. Kai maisto ištekliai baigiasi, keliasi gyventi į kitą vietą.
Poruojasi sausio - kovo mėn. Nėštumas trunka apie 3,5 mėn. Gegužės - birželio mėn. gimsta 1-5 gerai išsivystę, apaugę plaukais jaunikliai. Apie mėnesį laiko į vandenį jie nelenda. Lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Iki tol gyvena su tėvais. Tad kiekvieną šeimą sudaro pora tėvų, tų ir praėjusių metų jaunikliai.
Aktyvus naktį. Puikiai plaukioja ir nardo, ilgai išbūna po vandeniu. Tuomet šnervės ir ausų kanalai uždaromi. Sausumoje nevikrus ir todėl nuo vandens toli neina. Pajutęs pavojų skubiai neria į vandenį garsiai pliaukšteldamas uodega. Išgirdę šį pavojaus signalą, į vandenyje slepiasi visi bebrai. Aktyviausias vakarais ir rytais, tačiau rudenį, kai ruošia maisto atsargas, aktyvus visą naktį ir kartais net dieną. Į naujas vietas, kai baigiasi maistas, keliasi pavasarį. Natūralių priešų praktiškai neturi.
Bebro pėdsakuose charakteringi dideli užpakalinių kojų, kurių pirštai sujungti plaukuojamąja plėve, atspaudai ir visada uodegos šliūžė. Bet žymiai dažniau į akis krenta bebrų veiklos žymės - nugraužti ar apgraužti medžiai, pastatytos užtvankos, negiliame vandenyje išrausti kanalai.
Bebrus leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d. Jie medžiojami gaudant spąstais ir gaudyklėmis (leidžiama gaudyti tik tokiais spąstais ir gaudyklėmis, kurie užtikrina nesužeisto gyvūno pagavimą arba, priešingai, užtikrina staigią pagauto gyvūno žūtį ir kurie pagal jų naudojimo sąlygas garantuoja, kad nebus pagauti gyvūnai, kuriems gaudyti jie nėra skirti), gaudant už galūnės sulaikančiais spąstais (šis būdu medžioti leidžiama tik iki 2004.04.01), su šunimis, tykojant.
Gaudyklėmis gaudomi prie urvų. Šuniui užuodus urve bebrą, prie išėjimo pastatoma vielinio tinklo gaudyklė ar graibštas. Urvas kiek praardomas ir į jį įleidžiamas šuo. Jis bebrą išveja, ir šis patenka į gaudyklę ar graibštą. Šuns išvytą bebrą galima ir nušauti, bet reikia žinoti, kad dar bent kiek gyvybės turintis žvėrelis sugeba panerti ir pasislėpti. Gali nuskęsti net ir mirtinai nušautas bebras. Šaunama 5 mm šratais. Taikoma į galvą. Praardytas urvas užtaisomas.
Bebro kailis stiprus (pagal patvarumą antras po etalonu laikomo ūdros kailio) ir turi vertę. Mėsa valgoma, nors neretai turi specifinį kvapą. Ankščiau parfumerijoje buvo naudojami sruogliai.
Bebrams patvenkus upelius, melioracijos kanalus, neretai apsemiami didesni ar mažesni miško, laukų plotai. Toks miškas žūva. Įgriuvę bebrų urvai kartais duoda pradžią krantų erozijai. Užtvenkdami melioracijos kanalus, sutrikdo melioracijos sistemų veiklą. Pakrantėse nugraužia daug medžių. Šią žalą galima kiek sumažinti nuleidžiant bebrų aplinkui apgraužtus ir paliktus stovėti medžius. Mat jie vis vien išdžiūsta, o juos nuleidus, bebrai graužia jų žievę ir neliečia kitų medžių.
Lietuvoje bebrai gyveno nuo senų laikų ir buvo labai vertinami ir saugomi. Nežiūrint to, 1938 m. Dubysoje buvo užmuštas paskutinis Lietuvos bebras. Iš Voronežo srities Rusijoje 1947 m. buvo atvežti ir Lietuvoje išleisti 48 bebrai. Reaklimatizacija pavyko - jų greitai padaugėjo ir paplito į kitas vietas.
Ondatra. Žiurkės formos apie 1 kg kūno masės pilkai rudas žvėrelis. Charakteringa ilga, beveik kūno ilgio, ties pagrindu apvali, o toliau kiek vertikaliai suplota, į galą nusmailėjanti, žvynuota, retais šereliais apaugusi uodega. Užpakalinės galūnės žymiai stambesnės už priekines. Plaukų danga keičiama nuo gegužės mėn. iki rudens. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Gyvena prie įvairių vandens telkinių. Tai upės ir nesraunūs upeliai, ežerai, tvenkiniai, pelkės ir net palyginti nedidelės kūdros. Svarbiausia sąlyga, kad žiemą vanduo neiššaltų iki dugno. Jei krantai sausi ir aukšti, rausia net iki 20 m ilgio urvus. Jei vietovė pelkėta, iš vandens augalų ir dumblo statosi iki 1,5 m skersmens ir iki 1 m aukščio trobeles, kurių vienas šlaitas būna nuožulnesnis. Tiek iš urvo, tiek iš trobelės išėjimas po vandeniu.
Vasarą minta vandens augalų lapais, ūgliais, stiebais. Rudenį, žiemą, pavasarį ėda šakniastiebius ir nemažai gyvūninio maisto: varles, vėžius, moliuskus. Paukščių jauniklius ir kiaušinius neliečia. Maistą ėda ne bet kur, o tik tam tikrose vietose - maitinimosi aikštelėse. Lūpos susieina už kandžių, todėl gali graužti po vandeniu.
Veisiasi nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Pirmos rujos pradžia priklauso nuo pavasario ankstyvumo. Nėštumas trunka apie 25 d. Paprastai pagimdo 6-8 jauniklius, bet būna iki 13. Per vasarą dvi, o kartais ir trys vados. Pirmos vados patelės jau tų pačių metų vasaros pabaigoje susilaukia jauniklių. Jaunikliai gimsta akli, beveik pliki. Auga greitai. Mėnesio amžiaus išeina iš urvų, o 1,5-2 mėn. maitinasi savarankiškai. Liepos mėn. pirmos vados jaunikliai jau būna užaugę. Į kitą vandens telkinį keliasi (migruoja) pavasarį.
Aktyvi dažniausiai rytais ir vakarais, bet ramiose vietose pasirodo ir dieną. Puikiai plaukioja ir nardo. Po vandeniu išbūna kelias minutes. Nuo vandens į sausumą toli neina. Pajutusi pavojų, neria po vandeniu ir slepiasi urve ar trobelėje. Natūralių priešų turi daug . Tai ūdros, lapės, mangutai, vilkai, audinės, šeškai, plėšrieji paukščiai. Vertinami ondatrų kialiukai. Nei žemės, nei miškų ūkiui praktiškai neturi jokios reikšmės. Kai kur, esant dideliam jų tankumui, gali padaryti žalos vandens telkinių pylimuose rausdama urvus.
Ondatras leidžiama medžioti visus metus. Jos medžiojamos tykojant ir gaudant spąstais, gaudyklėmis (leidžiama gaudyti tik tokiais spąstais ir gaudyklėmis, kurie užtikrina nesužeisto gyvūno pagavimą arba, priešingai, užtikrina staigią pagauto gyvūno žūtį ir kurie pagal jų naudojimo sąlygas garantuoja, kad nebus pagauti gyvūnai, kuriems gaudyti jie nėra skirti). Tykojant medžiojamos temstant. Laukiama netoli trobelių, urvų, mai-tnumosi aikštelių. Šauti dažniausiai tenka plaukiančią. Taikoma į galvą. Šaunama 3 mm šratą is Nušauta neskęsta. Gaudymas spąstais yra racionalesnis, nes nesugadinamas kailiukas, lat įau Medžioklės taisyklių leidžiamų naudoti spąstų, gaudyklių medžiotojai neturi.

Ondatros Lietuvoje niekada negyveno. Jų tėvynė Kanada, o į Europą pirmą kartą atvežtos 1905 m. Į Lietuvą buvo atvežtos 1954 m. iš Archangelsko srities Rusijoje ir 1956 m. iš Kazachstano. Jos greitai aklimatizavosi ir išplito. Ypač daug jų buvo aštuntojo dešimtmečio viduryje. Vėliau, dėl nežinomų priežasčių, jų skaičius sumažėjo kelis ar net keliolika kartų. Dabar ondatra Lietuvoje nėra gausi.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Locked