Knyga. Dažai ar kraujas.

Knygos, žurnalai, literatūra ir pan.
Книги, журналы, литература и т.д.
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Knyga. Dažai ar kraujas.

Post by medziotojas »

"Dažai ar kraujas" Medžioklė: aitri tiesa, kurios nenorime girdėti

Zenon kruczynski
"Metodika" 2011 m.
dažai.JPG
Čia pateiksiu įdomiausias knygos ištraukas.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Knyga. Dažai ar kraujas.

Post by medziotojas »

BUROKŲ KRŪVOS


Geras mano pažįstamas girininkas pasakojo, kaip po nuožmių šalčių aplink krūvą kopūstų, atvežtų į mišką žvėrims prišerti, keliasdešimties metrų spinduliu rado šešias negyvas stirnas. Užkasė jas netoli ėdžių. Greičiausiai tų kopūstų priėdę žvėrys ir nugaišo.
Atidžiai pažvelkime į tas kokiame nors gražiame miško kampelyje subertas ir žvėrių išblaškytas burokų, griežčių, kopūstų, bulvių, kalafiorų krūvas, anksčiau ar vėliau neišvengiamai pradedančias pūti. Yrančio pašaro dvokas taip ir riečia nosį ! Susyk krinta į akis, kad vieta čia nekokia. Ši šėrykla primena įspūdingų rūmų oranžerijoje - šiuo atveju miške - pietums patiektą lovį jovalo.
Akivaizdu, kad žvėrims tokių dovanų nereikia. Gamta visus juos išmaitina ir pati - iš savo aruodų. Taip yra jau milijonus metų! O kai gyvūnai minta tik tuo, ką gauna iš gamtos, nenukenčia ir natūralios oranžerijos grožis.
Masiškai prišėrinėti žvėris pradėta maždaug prieš penkiasdešimt metų. Tada susidarė - ir iki šiol auga - maisto perprodukcija: to, kuo aprūpina žemė, mes, europiečiai, suvalgyti neįstengiame. Dalį gėrybių medžiotojai veža į mišką ir maitina jomis žvėris. Šiuo tarsi teigiama, esą gamta savo vaikų pati išmaitinti negali. Nors iš tikrųjų nuo pat pasaulio pradžios šitaip niekada nėra buvę. Taigi vėjais gaišiname kokybišką maistą o planetoje kasdien badu miršta šiurpi daugybė vaikų ir suaugusiųjų. Fazanams ir kurapkoms barstomi grūdai. Tačiau neįmanoma pripenėti visų medžiojamųjų paukščių: žąsų, ančių, laukių, slankų, perkūno oželių, laukinių karvelių.
Pietų Europoje praskrendantiems paukščiams giesmininkams rengiamos masinės žudynės. Netgi sukurti specialūs ginklai - „paukštiniai", „balandiniai". Žmogus neriasi iš kailio, kad tik padidintų šūvių našumą.
Žvėrininkystės centruose iš voljerų į krūmus vakare - „kad nespėtų išsiskraidyti" - paleidžiami fazanai. Vienas kitas šimtas - nelygu medžiotojų pageidavimai. Rytą, pasitelkus šunis ir varovus, iš dvivamzdžių pliekiama į viską, kas tik suvasnoja sparnais. Oficialiose „Medžioklės taisyklėse" įrašytas draudimas šaudyti fazanų pateles čia negalioja. Čia, ponai, dupletu galima susyk pakloti ir patiną, ir patelę!

„Bravo, „plunksnų" eilėje dvidešimt septyni vienetai! Kolega, jūs skelbiamas medžioklės karaliumi!"

„Medžiok žvėrininkystės centruose!" - siūlo reklama medžiotojų laikraštyje. Mat užsieniečiai neišnaudojo viso žvėrių limito, tad šį tą dar galima parduoti ir mūsiškiams medžiotojams. Štai jie ir perka - už didelius pinigus - galimybę nudėti elnią ar šerną. Dažniausiai - iš bokštelio prie pašaru nuolat papildomos šėryklos. Argi 25-30 metrų nuotoliu iš šautuvo su optiniu taikikliu šauti į žvėrį, kuris tuo metu maitinasi, nėra paprasčiausia egzekucija, sušaudymas, mirties bausmė? Ar tai ne skerdynės?
O medžioklės ataskaitoje giriamasi: „Per dvi dienas nukoviau patiną elnią, du šernus ir (papildomai) lapę."
Deja, šitaip medžioja labai daug žmonių. Žvėris, kiek tik išgali, prišėrinėja visi. Sukrauna miškuose ištisas šūsnis burokų, kukurūzų, grūdų, bulvių, kopūstų, šieno. Kam? Ogi štai kam. Kad išlaikytum žvėris savo medžioklės plote, šerti juos reikia taip pat gausiai, kaip tai daro kaimyninis klubas. Jei gailėsi pašaro, elniai ir šernai paprasčiausiai pereis ten, kur jo yra daugiau, ir tavo plote sumažės žvėrių - koks gi tada malonumas medžioti? Plotas, kuriame medžiodavau aš, ribojosi su turtingesne, mat priklausančia valdžiai teritorija. Kai anie dosniau parūpindavo pašaro, tarkim, prieš elnių poravimąsi, mūsų miškas nutykdavo, mat žvėrys išeidavo po tų kitų medžiotojų - valdininkų ir užsieniečių - šūviais.

Vienas man žinomas visiškai tipinis medžioklės klubas į mišką išgabeno 2,5 tonos javų grūdų, 15 tonų burokų, 3 tonas šieno, 3 tonas avižų ir 20 tonų bulvių. Tam klubui priklauso du medžioklės plotai. Į antrąjį jis nuvežė 13 tonų kukūruzų, 4 tonas kopūstų, 7 tonas avižų, 30 tonų burokų ir 32 tonas bulvių. Kituose miškuose žvėrys penimi nė kiek ne blogiau, o dažnai - dar geriau. Visos šalies mastu tai milžiniški pašarų kiekiai. Tiek pakanka išmaitinti daugybę gyvūnų. Žinoma, ryšys tarp pašarų kiekio ir žvėrių skaičiaus nėra toks akivaizdus kaip naminių gyvulių ir mitalo kiekio santykis, bet įžvelgti jį galima.

Vokietijoje medžiotojai jau liovėsi apsimetinėti, esą kontroliuoja šernų populiaciją.

Jeigu net vokiečių medžiotojai, kurių yra beveik keturiskart daugiau nei lenkų ir kurie gerokai drausmingesni, o jų mokslinė bazė kur kas solidesnė ir tyrimų rezultatai medžioklės praktikoje įdiegiami greičiau ir sumaniau, taigi, jeigu net jie nebevaldo vienos pagrindinių medžiojamųjų rūšių, t. y. šernų gausėjimo dinamikos, vadinasi, netrukus taip atsitiks ir Lenkijoje. [...]
Vokiečių medžiotojai taip pat pripažįsta, kad daugelis viliojimo vietų prie šaudymo bokštelių virto tiesiog ėdžiomis, kuriose ištisus metus netrūksta kukurūzų grūdų. Profesorius Pol-meyeris, Medžiojamųjų žvėrių tyrimo instituto prie Aukštosios veterinarijos mokyklos Hanoveryje direktorius, su savo grupe penkerius metus tyrinėjąs šernus, [...] be kita ko, teigia: dėl besaikio šiųžvėriųpenėjimo kukurūzais kiekvienai šernės kiaušidei tenka po 6-7 kiaušialąstes vietoj įprastų 4-5. Todėl potencialus tokių šernių vislumas gerokai padidėja. [...] Panašūs ir lenkų tyrinėtojų, pvz., profesoriaus Fruzinskio, duomenys [...]. Šernų vislumas išvis yra gerokai pakitęs. Pasak vokiečių mokslininkų, dabar 60 % nė metų nesulaukusių šerniųjau būna apvaisintos ir nešioja vidutiniškai 4,3 embriono. Be to, daugiau šernių, praradusių visą vadą, vėl poruojasi ir vasaros viduryje atsiveda naują. [...] Pridursime [...]: pastaraisiais metais Lenkijoje stebime paankstėjusį pirmamečių šėmaičių lytinį brendimą. Jau šešių, septynių mėnesių jos (pirmametės) būna lytiškai subrendusios ir veda prieauglį. („Brač Lowiecka", 2003, nr. 11)


Štai glaustai suformuluotos prišėrinėjimo pasekmės:

- žemesnė šernų lytinės brandos amžiaus riba;

- padidėjęs vienos vados jauniklių skaičius;

- šernų poravimasis, įprastai vykdavęs vėlyvą rudenį, dabar trunka beveik visus metus.

Jei į pastarąjį veiksnį būtų atsižvelgiama, šernų medžioklę tektų beveik visiškai uždrausti. Mat dabar išeina, kad artigalę pirmametę šernę galima teisėtai nušauti net ir dieną prieš jai vaikuojantis. Tokiu atveju vaisiaus pūslė su keliais negyvais dryžuotais šerniukais tiesiog nutempiama į krūmus. Manote, taip nebūna? Deja, šitai yra matęs kone kiekvienas medžiotojas. Kita vertus, joks medžiotojas, turint omenyje įprastas šernų medžioklės aplinkybes, negali nustatyti, ar šernė, į kurią jis taikosi, artigalė, ar ne.
Kuo daugiau miške žvėrių, tuo įdomesnė medžioklė. Apie tokį turtingą mišką sakoma „dosni giria". O tas dosnumas skatinamas priše-riant žvėris. Tai daro ir patys medžiotojai, ir medžioklės tarnybos. Juk

DAUG ŽVĖRIŲ = GERAS SUMEDŽIOJAMUMAS.

Kitaip tariant, kad tik būtų ką žudyti. Štai kas svarbiausia medžiotojams!

Į žvėris šaudoma laukuose ir miške. Laukuose gyvūnai pridaro žalos: nuėda avižas, kukurūzus, išknisa bulves. Kuo daugiau yra elnių ir šernų, tuo didesni derliaus nuostoliai. Paprasčiausia būtų j uos apriboti nutraukiant totalinį žvėrių prišėrinėjimą. Tada nenatūraliai padidintas šernų ir elnių skaičius greitai sumažėtų iki tokio, kokį ekosistema galėtų išmaitinti pati.
Žvėrių žalą miškui taip pat įmanoma vienaip ar kitaip kontroliuoti. Sodinukus, kuriuos gali apgraužti elniai ar stirnos, girininkai aptveria arba apipurškia chemikalais. Miško sodiniai brangiai kainuoja, todėl stengiamasi, kad stambieji žvėrys prie jų neprieitų - medeliai tveriami tinkline ar dar kokia nors tvora arba saugomi kitaip.
Šernai laikomi didžiaisiais miško pagalbininkais. Bet niekas nekalba apie jų daromą žalą. Pavyzdžiui, laukus galima apsaugoti įvairiais užtvarais, elektriniais piemenimis, atgrasių kvapų repelentais, baidančiais garsais ir visaip kitaip. Jei iš tiesų norėtume apginti laukus nuo šernų ir elnių, įmanoma nepraliejant kraujo rasti visiems tinkamą išeitį. Tačiau apsaugoti naudmenas nuo žvėrių suinteresuoti toli gražu ne visi žemdirbiai, mat už kiekvieną šerno ar elnio suėstą bulvę jiems atlyginama grynaisiais. Jeigu žvėrys nusiaubia avižų, bulvių, kviečių, kukurūzų ar kitokių pasėlių lauką, žala savininkui kompensuojama.

O štai girininkas Kazimierzas Zblewskis, į kurio eigulinę važinėju jau keliolika metų mąsto kitaip. Pavasarį šernai nuėdė žiemkenčius, tad lauką jis aptvėrė. Prismaigstė keliasdešimties centimetrų aukščio kuolų šių viršūnėmis nutiesė vielą, žemiau - siaurą, baltą elektrinio piemens juostą, ir rūpesčio kaip nebūta. Taigi Kazimierzas labiau už kompensaciją vertina šernų nepaliestą derlių - nori, kad aruodai būtų pilni.

Anądien kaime sutikau Alwiną Browarczykową. Mudu neblogai sutariame. Ši energinga moteris viena ūkininkauja keliasdešimties hektarų plotuose. Į kaimą senu savo motociklu atvažiavo apsipirkti. Taip ir matau, kaip su lūpų kamputyje rusenančia cigarete rieda mišku. Alwinai jau beveik septyniasdešimt.
- Tie šernai šįmet mus pačius suris! - temperamentingai šūkteli aukštu balsu.
- Ponia Alwina, šitaip šnekame bene keturiasdešimt metų, bet dar nesurijo.
- Oi, šįmet jau visai nekas!
Padėtis nesikeičia metų metus. Medžiotojų klubas Alwinai kasmet moka kompensacijas. Žemdirbiai laukų netveria. Kuriam galui? Nors aptvėrimas - investicija ne iš didžiųjų, bet vis išlaidos. Ir padirbėti tektų. O paskui susitaikyti su faktu, kad kompensacijos nebus - mat nebus ir nuostolių. Laukus aptvėrus nepatenkinti būtų ir medžiotojai. Tiesa, jie sutaupytų kompensacijoms skirtus pinigus, tačiau - štai kas blogiausia! - netektų medžioklės malonumo. Medžiotojui tai - didelis nuostolis. Juk

APTVERTAS LAUKAS = NIEKAM TIKUSI MEDŽIOKLĖ.

Tokiame lauke nėra į ką šaudyti, taigi nebus ir galimybės parduoti šernų, elnių, stirnų mėsą. O juk tais pinigais būtų galima atsiskaityti su žemdirbiais už žalą laukams. Kartais medžiotojai bamba, jei kas nors prie pat miško bulvių pasisodina ar avižų pasisėja. Girdi, tyčia taip daro, siekia didesnės kompensacijos. Bet vėliau patys medžiotojai pamėgsta tokį lauką. Pasistato priėjo bokštelį ar pakylą ir šaudo nuo jos mėnesių mėnesius.
Motoroleriu ar motociklu protarpiais apvažiuodavau teritoriją, apžiūrėdavau, kur ir kokie žvėrys braunasi į laukus. Ten, kur jie pridarydavo daugiausia nuostolių, eidavau medžioti. Ne tam, kad „apsaugočiau pasėlius", mat šie man nėmaž nerūpėdavo. Tiesiog tokiose vietose galimybė užklupti šerną ar elnią didžiausia. Man kaip medžiotojui svarbiausia būdavo šitai.
Norint tiksliai įvertinti, kiek žalos žvėrys pridaro, reikėdavo atidžiai apžiūrėti lauką. Užtat žinodavau, kas, kaip dažnai ir kaip ilgam čia užsuka. Medžiotojui tokia informacija neįkainojama!
Verta pasidomėti, iš kur atsiranda pinigų tokio milžiniško masto prišėrinėjimui ar kompensacijoms už nuostolius žemdirbiams. Pamėginkime išsiaiškinti.
Tie pinigai gaunami pardavus nušautų šernų, elnių ir stirnų mėsą. Išeina, kad laukiniai žvėrys patys moka už nuėstą derlių. Kraujo kaina!

SUPIRKIMO KAINYNAS (2006 m. sausio duomenys)
Už 1 kg Kūno Vertė Atitikmuo
mėsos svoris zlotais bulvėmis
Šernas 5,00 60 kg 300,00 1000 kg
Elnias 5,50 140 kg 770,00 2567 kg
Stirna 12,00 20 kg 240,00 800 kg

Štai tokia mirties matematika. Kiekvienas medžiotojų draugijos skyrius yra nedidelė įmonė ir, žinoma, stengiasi verstis bent jau su nuliniu finansiniu balansu. Kitaip tariant - kad išlaidos kompensacijoms ir prišėrimui būtų ne didesnės nei pajamos, gautos pardavus žvėrių mėsą. Ši schema atrodo lyg koks pragaro perpetuum mobile:

...DAUG PAŠARŲ = DAUG NUŠAUNAMŲ ŽVĖRIŲ = DAUG PINIGŲ = DAUG PAŠARŲ = DAUG NUŠAUNAMŲ ŽVĖRIŲ...

Medžiotojai visus metus žvėris šeria tam, kad medžioklės plote turėtų ką šaudyti. Neseniai pasidomėjau, kiek pašarų pridedama į ėdžias ir kiek paliekama viliojimo vietose. Žinoma, į pastarąsias maistas žvėrims dedamas tam, kad atviliojus juos būtų galima iššaudyti. Taigi, mano apskaičiavimais, kur kas daugiau pašarų vežama į viliojimo vietas. Taisyklės medžiotojams draudžia žvėris šaudyti nuolatinio šėrimo vietose, kitaip sakant, prie ėdžių. Todėl dalis tokių vietų buvo pervadinta į viliojimo vietas arba šėryklas ir ten šaudyti jau galima. Žvėrys neatskiria, kur ėdžios, o kur šėrykla, o ir medžioklės taisyklių jie neskaito. O skirtumas štai toks: ėdžiose pašaro būna tik žiemą, viliojimo vietoje - visus metus. Šernė atsiveda savo jauniklius į šėryklą, o tie iš jų, kurie spės užaugti nenušauti, ten pat atsives jau savo vaikus. Šis procesas - begalinis.

Prišėrinėjimas žiemą lygiai taip pat dirbtinai keičia natūralią, amžinąją tvarką: šiuo metų laiku maisto miške būna mažiau. Tiesiog mažiau! Gyvūnams tokia sankloda įprasta, tai nėra koks nors kataklizmas - juk šitaip per amžius tvinksi gamtos širdis: ateina pavasaris, vėliau vasara, po šios - ruduo, žiema... Viskas arba auga, arba žiemoja. Kai lyja - būna šlapia. Nuo praamžių laikų didžiąją metų dalį maistas yra prieinamas, jo, neperdirbto, Motulė Žemė duoda neapsakomai dosniai.
O laikinai pabadauti pravartu kiekvienam - naudinga ir sveikatai, ir pusiausvyrai palaikyti.
Juk būna, kad mūsų naminiai draugai patys griežtai atsisako maisto, kartais net ilgam. Ypač gerai badavimas veikia sergančius gyvūnus. Tai puikiausiai matome, kai sunegaluoja mūsų katinas ar šuo. Miško žvėrims protarpiais irgi reikia pabadauti.
Išgyventi be maisto galima ilgai, labai ilgai. Pavyzdžiui, dykumoje - keturiasdešimt dienų.
Vienas mano sūnaus mokytojų per ekologijos pamoką nusivedė vaikus į mišką, prie ėdžių. Bet ar įmanoma stovint galbūt ant šešių stirnų kapų išmokyti pažinti mus supančią gamtą?!
Kai dar medžiodavau, nuspausti gaiduką man būdavo paprasčiau, jei pirmiau būdavau išleidęs pinigų ir šiek tiek prisidėjęs prie prišėrimo. Sąžinė tada ne taip baisiai grauždavo. Būdavo kažkaip ramiau.

O gal tai ir yra esminė prišėrinėjimo priežastis?
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Knyga. Dažai ar kraujas.

Post by medziotojas »

POKALBIS SU VAIVADIJOS MEDŽIOKLĖS VADOVU PIOTRU LAWRYNOVICZIUMI

Lipdamas iš automobilio, išgirdau šūvį, nors garsą šiek tiek prislopino medinė tvora. Po akimirkos dusliai pokštelėjo dar vienas. Užėjau į Lenkijos medžiotojų sąjungos (LMS) Apygardos valdybos sekretoriatą.
- Kur rasčiau poną Piotrą?
- Šaudykloje. Ar žinosite, kaip nueiti?
Kaip nežinosiu. Tuo keliu vaikščiojau ne vieną dešimtį metų.

Ponas Piotras su šūvių garsąmalšinančiomis ausinėmis sėdėjo prie specialaus ginklų prišaudymo stalo. Prišaudė šautuvą pažįstamam medžiotojui. Čia pat stovėjo šio jaunuolio tėvas - irgi medžiotojas. Jo štuceris, matyt, jau prišaudytas, ilsėjosi įprastame odiniame dėkle minkštu pamušalu. Pono Piotro iš jaunojo medžiotojo šautuvo leidžiamos kulkos varpė taikinio skydą už šimto metrų. Apskritų skylučių santalką buvo galima pridengti nykščiu. Užėjo lietus, ir eilinė kulka pataikė šiek tiek kitur. Skrosdama lašų užtvarą nukrypo į šalį. Šaudant per lietų, taip visada nutinka. Skystame rūke taip pat sminga ne ten, kur rodo optinio taikiklio kryželis. Taikome „čia", o pataikome „ten".
Ponas Piotras manęs laukė. Dėl šiai knygai skirto interviu, kuriam neprieštaravo LMS Vyriausioji valdyba, buvome sutarę iš anksto. Matėmės kelis kartus ir pirmiau. Pastarąjį sykį - kai apsisprendžiau nebemedžioti. Tada kalbėjomės apie tai, kai tvarkiau formalumus. Prisimenu, tada įsikarščiavęs ponas Lavrynovičius net šūktelėjo:
- Šitoks medžiotojas!.. Puikaus medžiotojo sūnus! K...a! Nesuprantu, ir gana!
Prabėgo gerų pora metų, tad nemanau, kad ponas Piotras tą pokalbį atsimena. O šit man jis įstrigo. Nors tada ir pats ne kažin ką tesupratau.
Susėdome kabinete, šeimininkas išsiėmė pakelį „Sport", užsirūkė. Tokias ir pats kadaise rūkiau. O dabar nustebau - maniau, jos seniai nebegaminamos. Ir nors jau keliolika metų neberūkau, suėmė noras gerai patraukti to senus laikus primenančio, machorka trenkiančio dūmo.
Buvau ant lapelių susirašęs klausimus, bet taip ir neprireikė.
Sodriu baritonu apdovanotas medžioklės vadovas pasakojo įspūdingai ir atvirai gražia, spalvinga kalba.

• • •

Elnių esu patiesęs 178. Iš to dabar jau daugiau sarmatos nei puikybės, nors dar prieš porą metų mintijau šitaip - turėsiu du šimtus, va tai bus apvalus skaičius. Kiekvienas žmogus mainosi, tad mainosi ir pažiūra į medžioklę. Kadaise buvau pasiutusiai godus medžioklės, sakytum, koks skanėstų rajūnas. Ne trofėjų norėjau, ne premijų už nukautą žvėrį, o paties medžiojimo. Metai bėgo, ir požiūris mano persimainė. Gaila man dabar žvėries.

Kas gi pasikeitė?

Sakoma, metų tėkmėje žmogus vis aiškiau sumoja, koks turtas yra gyvybė. O jei turi bent šlaką įgūdžio, atimti ją nesunku. Šit koks tas vidinis mano lūžis. Nesakau, kad jau viskas - į mišką nė kojos nekelsiu, šautuvo į rankas neimsiu ir šauti daugiau niekad nebešausiu. Bet pats požiūris dabar kitoks. Kitados nenustygdavau iš jaunatviško godumo: vakarop galėdavau eiti šernų, vos praaušus -briedžių, per dieną tykoti ančių, o pavakariais - jau elnių. Ir šitaip -kiauras atostogas. Dabar man arčiau širdies pasižvalgyti, nufotografuoti ką gražaus, nors, teisybė, gerai ir pamedžioti, tik tas paskutinis štampas jau nebūtinas. Jeigu taikikliu pagaunu gerą patiną kurio esu nusipelnęs už pastangas, jeigu kišenėje turiu jam leidimą - štai jau ir sumedžiotas. O tasai paskutinis štampas - atimti žvėriui gyvybę ir lyg kokį rakandą ant sienos pasikabinti trofėjų - man nebeįdomus.
Va, jei Lenkijoj dar leistų medžioti vilkus, į Beskidus kokio vieno nukauti bent sykį metuose tikrai nuvažiuočiau.

Kiek vilkų esate nušovęs?

Devynis, ne kažin kiek. Klasifikuoti medžiotoją pagal eilių ilgį, pagal tai, kiek žvėrių yra į jas suguldęs, neteisinga. Žinau kolegų, kurie skaičiais giriasi neatsigiria: „Šį sezoną paklojau aštuoniasdešimt šernų, dvidešimt devynis ožius ir septynis elnius." Aš čia jokių didelių nuopelnų nematau, greičiau tik nepagarbą gamtai, žvėriui, pačiai medžioklei. Nesuprantu ir medžiotojo užsieniečio, kuris dešimčiai dienų atvažiuoja į mūsiškį žvėrininkystės centrą ir užsisako keturiasdešimt stirninų. Argi tatai medžioklė? Skerdykla, ir tiek. Ir su smulkme tas pats. Dabar kolegos jau mažne masiškai griebiasi moderniškos technikos. Paimkim kad ir tą viliojimo prietaisėlį, tarp medžiotojų vadinamą diskoteka, - mažą magnetofoną su stipriu garsiakalbiu ir įrašytais šešiolikos rūšių laukinių žąsų balsais: kada gagena, aptikusios saugią ganyklą. Mačiau, kaip tas prietaisas veikia: paukščių būrys už pusantro kilometro išgirsta tą vilionę ir apsisukęs atlekia medžiotojui tiesiai virš galvos. Še tau ir sėkmė: per pusvalandį - keturiasdešimt septynios žąsys! O kam to reikia? Suprantu, kai taip kur nors tolimoj Šiaurėj daro profesionalas, kuriam medžioklė yra pragyvenimo šaltinis, arba sibirietis, kuris paukštieną išrūko ir iš medžioklės praminta visą žiemą. Bet kai mėgėjas... Nejaugi toks patenkina medžiotojišką aistrą, tik iššaudęs visą būrį? Nesuprantu ir nesuprasiu. Juk medžiokle galima pasimėgauti ir nušovus vieną ar dvi žąsis, na, tris. Užtat kolektyvinėse, kurias organizuoja centrai, niekada nedalyvauju. Ar tai iš tikro medžioklė? Iš voljero, kur auginti, fazanus išleidžia į nenupjautų kukurūzų sklypą, esą tatai tikri, laukiniai paukščiai, ir pliekia dvylika vyrų. Paskiau į „plunksnų" eiles sukioja kokius tris šimtus patinų.

Ir patelių.

Taigi. Žvėrininkystės centruose jas šaudyti leidžiama. Tokios poniškos medžioklės daug kur literatūroje aprašytos, kad ir to paties Weyssenhoffo. Tik jis jas vadino „skerdynėmis parkuose".

Kodėl medžiojami paukščiai?

Klausčiau: kodėl išvis medžiojama?
Man medžioklė yra kaip labai elegantiškas, puikaus aptarnavimo restoranas, kur kiekvienas, užsinorėjęs pavalgyti ar išgerti, gauna ko tuo metu pageidaująs. Vienam reikia neeilinių, subtilių patiekalų, kitam gana stiklo mineralinio. Taip ir čia - nematau, kuo elnių šaudymas per rują pranašesnis už praskrendančių kurapkų ar ančių medžioklę. Kiekvienas medžiotojas pasirenka, kas labiausiai kaitina jo vaizduotę, kas geriausiai tenkina norus, pamalonina. Žinau kolegų, kurie pripažįsta tik stambiuosius žvėris ir šioje srityje dar specializuojasi: vieni medžioja tik vienišius patinus arba rujojančius elnius, kiti tik per rują priviliotus stirninus. Bet yra ir tokių medžiotojų, kuriuos anie paniekinamai vadina „kiškininkais" ar „paukštininkais". Prisimenate - iš Mickevičiaus: „O prastą žvėrį - neraguotą, nenaguotą-/ Tiktai tarnams, liokajams gaudyt atiduota / Ir tokio šautuvo nė rankon imt neverta / Kurs buvo primuštas smulkių šratų bent kartą! * Iš kur tokia paika hierarchija: neva tie pranašesni už anuos? Griausmas žino. Kai kurių medžiotojų, mano galva, tokiais nė vadinti negalima - tikra medžioklės dvasia jiems svetima, išmanyti neišmano nieko, nei įgūdžių turi, nei stažo, tik pinigų - kaip šieno, užtat, vos įstoję įLenkijos medžiotojų sąjungą, puola įbrangius safarius Afrikoje, kur susyk perka „didįjį penketą". Juk žinote: dramblys, raganosis, buivolas, liūtas, leopardas. Stambiosios antilopės irgi vertinamos -oriksas ir, aišku, kudu. Arba šit Jungtinėse Valstijose išpopuliarėjusi medžioklė - ir artimiausių mūsų kaimynų jau pamėgta. Amerikoje įsteigta gal tūkstantis fermų, kur gali sumedžioti bet kokios rūšies žvėrį, kitur pasaulyje gyvenantį natūralioje aplinkoje, ir nesvarbu, ar ta rūšis kur nors įrašyta į Raudonąją knygą, ar ne. Žvėrys ten pakliūva įvairiais keliais - iš kontrabandininkų rankų, cirko, zoologijos sodų. Aišku, kad medžiotojas nenori trenktis į ilgą, varginančią kelionę. Juk pakanka užsisakyti Afrikos buivolą ir patogiai nuskristi, sakykim, į Arizoną jo nušauti. Turiu filmą, kuriame aiškiai parodyta tokios medžioklės esmė: dailus bungalas, viskis, „gal palauktumėte dar penkiolika minučių, kol kitas klientas susitvarkys su savo liūtu?"; paskui, profesionaliam medžiotojui prižiūrint, tikrinamas ginklas, ir štai - trys hektarai tinklatvore apjuostų dekoratyvinių krūmų. Išleidžiamas užsakytasis žvėris, šūvis, profesionalas patikrina, ar laimikis tikrai nebegyvas, ką gi - galima grįžti į bungalą išlenkti taurelę viskio. Preparuotojas paruošia trofėjų, medžiotojas kabina jį namuose ant sienos ir jaučiasi big white hunter. Lyg sakytų: „Pažiūrėkite, koks aš šaunuolis!" Dabar jau ir Čekijoje padaryta tas pats. Nemažai mūsiškių važiavo ten medžioti užsisakytų egzotinių žvėrių. Medžioklės parkais vadinamos čekų fermos, palyginti su amerikietiškomis, daug didesnės - po kelis šimtus hektarų. Teritorijos aptvertos ir, jeigu jau užsisakei žvėrį, kurį nori nušauti, tai ir nušausi. Pažįstu kolegų, Čekijoje medžiojusių maralus, Alpių ožiaragius. Aišku, už gerą pinigą.
Bet kas iš tikro tuos žvėris nušauna? Medžiotojas ar pėdsekys-vedlys, kuris suranda žvėrį, atveda klientą parodo laimikį pirštu ir, galima sakyti, dar palaiko šautuvą - medžiotojui lieka tik gaiduką nuspausti?

Čia slypi kažkokia problema, ar ne?

Keičiasi žmonių mąstysena. Tai pirmiausia. Antra vertus, Sąjunga žiauriai suklydo, ir tas paklydimas - mūsų visų: bėdos prasidėjo tuomet, kai piniginė tapo pirmu argumentu priimti į draugiją. Nesakau, kad, jeigu jau turtingas, tai negali būti tikras medžioklės mėgėjas, bet vis dėlto yra daugybė prakutėlių, kuriems atrodo, jog už pinigus nusipirksi bet ką. Neperėjo jie laiku ankstyvojo, praktikos, etapo, niekas jų kaip medžiotojų neauklėjo. Įsivaizduoja, esą medžiodami prisišlieja prie elito. Pinigų turi, tad įsigyja prabangiausius reikmenis, kad galėtų pasipuikauti. Techninėms medžioklės naujovėms, kurios smarkiai sumažina žvėrių galimybes išgyventi, mūsų įstatymuose iki šiol netrūksta kliūčių. O kas iš to? Medžiotojas, turintis apšviečiamą optinį taikiklį, kadaise galėjo pūstis... O dabar kiekvienas gamintojas siūlo daugybę tiksliausių prietaisų, tolišaudai skirtų optinių taikiklių su korektoriumi ir dar visokio galo. Anksčiau šaudyti didesniu nei dviejų šimtų metrų nuotoliu buvo uždrausta, o šiandien gali sau sveikas pirkti naujausio modelio taikiklį Zeiss 6-24 su 72 milimetrų objektyvu bei skale iki 800 metrų ir būti tikras, kad ožį guldysi iš keturių šimtų metrų, elnią - iš penkių šimtų. Jeigu ieškai ant medžioklinio šautuvo montuojamo naktinio taikiklio, užtenka „paguglinti", ir tau bus pasiūlyta dešimtys tobuliausių modelių. Juk mes mėnesienos naktį eidavome į medžioklę su nedidukais ketvirtiniais taikikliais, nes kitokiais naudotis negalėjome, o mūsų tėvai ant jungties tarp šautuvo vamzdžių kreida nusibrėždavo baltą liniją, maža to - kad galėtų šauti iš keliolikos žingsnių, jiems tekdavo išsiauti ir prie šerno sėlinti vinenkojiniams. Dabar, jei esi apsirūpinęs naktiniu taikikliu, gali sėdėti sau bokštelyje ir tokioje tamsoje, kad savo nosies galiuko nematai, iš dviejų šimtų metrų suvaryti kulką žvėriui už ausies.

Tarp šėryklos ir šaudymo platformos kartais tik trisdešimt metrų.


Čia dar viena, beje, nemenka problema. Tokioje medžioklės teritorijoje, aplink kurią nėra ūkininkų laukų, kaip, tarkim, Pišo giria, nušauti šerną individualioje medžioklėje sudėtinga net vietiniams. O šėrykla suteikia ne tik paties šūvio, bet ir pasirinkimo galimybę, mat ten ateina įvairių žvėrių. Tai aš suprantu. Užtat nelabai suprantu, kai šėryklos įtaisomos ten, kur šerną ir šiaip nesunku nušauti: ant tako, kuriuo vaikšto į žemdirbio lauką avižose ar ražienoje. Juk šėryklos turi palengvinti medžioklę. Perėmėme jas iš Vakarų. Vokiečiai, beje, sugalvoję „medžioklėvalandės" terminą skaičiuodami nušaunamus žvėris tyrė įvairių medžioklės rūšių veiksmingumą. Paaiškėjo, kad veiksmingiausia yra tykoti ant šaudymo pakylų ties lauko ir miško riba: įsivaizduokite tuo metu, kai žvėrys aktyviai traukia į lauką maitintis, išstatytas keliolika platformų, ir kiekvienoje - po medžiotoją. Apskaičiavus laiko sąnaudų ir piniginių išlaidų santykį, paaiškėja, kad tokia išeitis - pati racionaliausia. Bet aš klausiu: ar tikrai? Galima įdiegti dar daugiau naujovių - nuo naktinio stebėjimo prietaisų iki žvėrių judėjimą fiksuojančių aparatų; galima sumontuoti laikrodinį jutiklį, kuris fiksuotų laiką kai šernas ar elnias ateina prie jiems padėto pašaro, sakykim, pusę trijų, arba įtaisyti vaizdo kamerą. Tada mums tik lieka antrą valandą įsitaisyti prie šėryklos, palaukti ir laiku nuspausti gaiduką. Jeigu pasirenkame galimybę ramiai stebėti žvėrį ir saugiai šauti atitinkamu kampu nuo platformos žemyn, nebepatiriame labiausiai trokštamos medžiotojo emocijos, kuri vis dėlto gali neigiamai paveikti taiklumą. Užtat tas, kas žvėrį ramiai stebi, žinodamas, jog pats lieka nematomas, turi paties racionaliausio sprendimo galimybę. Visos šios prielaidos pasitvirtina, bet ne kitaip yra ir daugiau ar mažiau klasikinėje medžioklėje - blogiausiu atveju atsisakau šūvio, jei nesu visiškai užtikrintas, kad tai. ką matau, ir yra tai, ką manau matąs.
Šaudyti viliojimo vietose man neatrodo labai gražu. Juk ką nors kvieti į svečius ne tam, kad vožtum į dantis.

Ar net nušautum.

Juo labiau. Šėryklose pagrįsta man atrodo tik plėšrūnų medžioklė. Pavyzdžiui, kai prisiveisia per daug lapių. Šiaip ar taip, jų kailių paklausos dabar nėra, tokios jau ekonominės sąlygos. Vokiečių mokslininkai dar anksčiau prognozavo, kad masinis lapių skiepijimas nuo pasiutligės smarkiai padidins jų populiaciją - taip ir atsitiko. Bet prisiminkime: prieš kelerius metus, kai paklausa buvo, daugelis klubų lapių medžioklės kainas, oho, kaip užkėlė. Kai kurie skydai draudė lapes medžioti individualiai, mat buvo manoma, kad žmonės „šaudo ir slepia laimikį", kitaip tariant, nemoka mokesčio, lapės tada medžiotos intensyviai, nušaunama jų būdavo daug. O šiuo metu - „vargo daug, naudos mažai". Paaiškėjo, kad pasiutligė natūraliai gerokai sumažindavo populiaciją. Ligą pažabojus, lapių iškart padaugėjo, tai iškart pajuto ir smulkieji žvėreliai. Lapių nerteklius - akivaizdus faktas, ir medžioklė šėryklose dabar gali būti labai veiksminga, nors nesakau, kad tai - pats gražiausias būdas. Prieš porą metų, vasario mėnesį, visiškai atsitiktinai užėjau plėšrūnų mojimo vietą, įtaisytą mūsų kolegos, vietinio medžiotojo, šlakių a pgintojo. Atvežęs iš savo įmonės išvertė porą kėbulų liekanų - žuvų galvų ir vidurių. Lapės tuo metu rujojo, ir jeigu tą šėryklą atrasdavo ratelė, jai iš paskos traukdavo ir patinai. Maždaug nuo penktos valandos popiet iki antros nakties paklojau dvidešimt septynias lapes. Net nufotografavau, kad turėčiau unikalaus atvejo dokumentą. Štai jums įrodymas, kad tokios viliojimo vietos gali būti ir naudingos.
Bet sutikite: malonumo iš tokios medžioklės nedaug. Visi pripažįsta, kad elniniai šėryklose nešaudomi.

Teoriškai nešaudomi.

Jei būtų mano valia, žmonės, ten medžiojantys elninius, stotų prieš drausmės komisiją. O štai šernai - visai kas kita. Tokį medžioklės būdą LMS žvėrininkystės centrai perėmė iš kur kas gausesnių valstybinių miškų žvėrininkystės centrų.
Užsieniečiams, atvažiuojantiems individualiai medžioti šernų, reikėtų sudaryti maksimaliai sėkmingos medžioklės sąlygas. Žinome, kad šėryklos taisomos kaip tik tokiuose plotuose ir iš stambiųjų žvėrių taip medžiojami tik šernai. Beje, su valstybinių miškų atstovais nuolat ginčijamės dėl pašarų kiekių. Jie sako, esą mes žvėris tiesiog šeriame, o ne prišėrinėjame. Aišku, kad trys svarbiausi prišėrimo tikslai turėtų būti tokie: padėti žvėrims išmisti vėlyvą rudenį ir žiemą kai trūksta natūralaus maisto, ypač, jeigu tais metais neužderėjo buko riešutai ir gilės; sulaikyti žvėris miškuose, kad kuo mažiau žalos pridarytų žemės ūkio kultūroms; nuvilioti elninius nuo žemdirbių laukų ir miško jaunuolynų. Kai medžioklės klubas skelbiasi per metus į mišką išvežęs du šimtus tonų bulvių, kukurūzų, javinių kultūrų atliekų, galime pirmo pasitaikiusio gyvulių augintojo paklausti, kiek meitėlių jis nupenėtų tokiu kiekiu pašarų. Tos gėrybės miške suėdamos ne be pasekmių. Šernai prie pokyčių jau prisitaikė. Dar Haberis savo monografijoje rašė, kad per rują kuri visais laikais vykdavo nuo lapkričio vidurio iki gruodžio vidurio, apvaisintų šernų patelių procentas priklauso nuo to, ar jos pakankamai gauna baltymingo maisto - tais metais, kai bukų riešutų ir ąžuolų gilių uždera gausiai, pastoja beveik visos suaugėlės šernės, trimetės ir vyresnės. Nederlingais metais dalis patelių nepastoja. Dabar prieauglio atsiveda jau kur kas jaunesnės šernės - todėl, kad daug baltymingo maisto gauna laukuose. Baigiantis vasariui ar kovo pradžioje šernaitės išvysta pasaulį, o rudenį jos jau apvaisinamos. Taigi kitais metais vaikai jau veda savo vaikus. Štai tokie laikai atėjo.

Medžioklės taisyklės apvaisintą šerną tuo atveju, jei pirmametė, leidžia nušauti netgi vaikavimosi išvakarėse. Man taip buvo nutikę - vieną vasarą teisėtai sumedžiojau tokią šernaitę, nešiojančią keturis visiškai išsivysčiusius vaisius.

Ir aš galėčiau prisiminti panašų atvejį.

Niekas ir toliau nesikeis, nes, jeigu medžioklės taisyklėse į tai būtų atsižvelgta, šernų medžioklę iš esmės tektų uždrausti.

Panašiai yra ir su elnėmis bei elniukais. Čia reikia kalbėti apie tam tikrą problemą. Vokietijoje leidžiama medžioti gerokai jaunesnes - pirmametes - elnaites, o kiek mūsiškių medžiotojų atskirtų pirmametę nuo dvejų metų ar vyresnės patelės?

Esu matęs keturis kilogramus sverianti elniuką, ištrauktą iš motinos, kuri baigiantis sezonui buvo nušauta i krūtinę.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad laktacija elnėms trunka iki vasario pabaigos, o pienas tuo laikotarpiu nėra pagrindinis jauniklio maistas, užtat motina elniuką išmoko gyvenimo paslapčių. Jeigu prieš rują nušausite elnę, jau turinčią elniuką banda šį atstums. Netekęs globėjos, auklėtojos, toks individas greičiausiai užaugs paliegęs, silpnas. O jeigu nušausite tokios elnės jauniklį, jai gali išsivystyti tešmens uždegimas, o komplikacijos - netgi baigtis žvėries žūtimi. Geriausia išeitis - iš viso nemedžioti elnių patelių prieš rują. Tas metas žvėrims ir šiaip kritinis: ramybę trikdo ir miško darbuotojai, ir gėrybių rinkėjai. Sąmyšis būna didelis. Kuo daugiau elnių patelių bus pasirengusios rujai, tuo ši bus našesnė. Todėl turėtume suvokti, kaip svarbu jų nešaudyti prieš poravimąsi ir per jį. Be to, medžioti elnes per rują - neetiška. Nors biologiniu požiūriu taip nėra.

Mano požiūris toks pat ir į rujojančių patinų medžioklę - jų atžvilgiu tai mažų mažiausiai neetiška.

Nuomonės apie medžioklę per poravimąsi skiriasi.

Bent jau aš tikrai nenorėčiau, kad mane nušautų tokią akimirką.

Užtat kokia graži mirtis sueityje!

Ačiū, nenoriu!

Per rują apvaisinama dauguma elnių patelių. Kai kas teigia, kad intensyvi jų medžioklė galėtų prasidėti po rujos, iki gruodžio pabaigos, kadangi vėliau vaisius sparčiai vystosi. Biologiniu požiūriu visiškai nesvarbu, ar tai vos įžiūrimas embrionas, ar spėjęs užaugti iki keturių kilogramų, kaip jūsų minėtasis, - vis tiek vienu šūviu pražudomos dvi gyvybės. Jeigu žmogų, abejingą medžioklei, tai yra nei mūsų pramogos gerbėją, nei priešą, kviestume pažiūrėti, kaip medžiotojas darinėja sausio mėnesį nušautą apvaisintą elnę, pamatęs, kaip iš motinos įsčių išplėšiamas kelių kilogramų svorio jau gebantis savarankiškai judėti vaisius su būdingomis baltomis nagelėmis, toks žmogus veikiausiai iki gyvenimo galo taptų prisiekusiu medžioklės priešu.

Dar reikia pridurti, kad tas darinėjantis medžiotojas perpjauna elnės tešmenį, o iš šio paplūdęs pienas sumyšta su krauju ir nusidažo rausvai.

Iš tikrųjų. Aš visada buvau patelių selekcijos šalininkas. Kai kurie būreliai stengiasi ją taikyti. O juk seniau būdavo taip: gauni leidimą elnei, eini į mišką ir šauni į pirmą pasitaikiusiąją. Vertindami patinų medžioklės trofėjus, žiūrime, ar šakos nėra ilgesnės nei trisdešimties centimetrų, nors visiems žinoma, kad ragų didumas nėra paveldimiausias bruožas ir kad šakų ilgis nieko nesako apie būsimųjų žvėries palikuonių ragų kokybę. Žaliaisiais taškais apdovanojame už dvidešimt aštuonių centimetrų ilgio šakomis tegalintį pasigirti elnią, kurio skerdiena sveria aštuoniasdešimt kilogramų, o raudonaisiais baudžiame už vienų kaulų ir gyslų, kurio skerdienos svoris - tik penkiasdešimt kilogramų, užtat ragų šakos siekia trisdešimt vieną centimetrą. Taigi mat egzistuoja tam tikros nuostatos, sakyčiau, sutartinės. Niekaip nepasakysi, kad jauni elniukai šaudomi be atrankos - oi ne, taikomės į gerai išsivysčiusį patinėlį, tikėtina - galingo tėvo palikuonį, nors galėtume palūkėti ir vėliau pasižiūrėti, kas iš jo užaugo. Mano galva, tai nesusipratimas.
Koncepcijų būta įvairių. Štai viena jų: svarbi ne individų selekcija -ji nenaudinga, - o populiacinė. Populiacijos - pernelyg jaunos, jos susitelkia į didžiulius junginius, šie pridaro labai daug žalos, be to, juose dėl patelių pertekliaus išnyksta konkurencija tarp individų, silpnieji vaisinasi ir veda tokius pat silpnus palikuonis. Todėl reikią griežtai mažinti jaunų elnių skaičių. Taigi ant elnių patinų ir stirninų krito kaltė už tai, kad jauni. Štai ir pasekmės: daugumoje medžioklės plotų trečiosios amžiaus klasės elnių nepamatysi. Jų paprasčiausiai nėra. O kas yra senas patinas? Tai jaunas patinas, kuriam leista pasenti. Jeigu elnias gauna kulką, sulaukęs daugių daugiausia šešerių, iš kur tuomet imsime trečios amžiaus klasės patinus? Dabar jau pradedama kalbėti, kad reikėtų apriboti antros klasės individų medžioklę ir pakeisti požiūrį į pirmą amžiaus klasę. Tas pat pasakytina ir apie stirninus. Jauni ylaragiai dėl žaliųjų taškų šaudomi be apribojimų, nors daugumoje medžioklės plotų galėtų idealiai „sendinti populiaciją". Manau, labai teisingai elgdavosi prieškarinių privačių medžioklės teritorijų vadovai. Pastumdėlius ir nukaršėlius tada išmedžiodavo miškininkai, o subrendę patinai būdavo uoliai prižiūrimi. Tuose puikiai tvarkomuose „ūkiuose" nesibodėta kaupti konkrečių patinų numetamų ragų kolekcijų: šitaip medžiotojai matydavo, kada žvėris pasiekia optimalią brandą. Tokį veisiamąjį darbą vainikuodavo gražus trofėjus, įsigyjamas tada, kai patinas jau ir pats būdavo atlikęs veisiamąją misiją tame medžioklės plote. Tai milžiniškas darbas, pradedamas medžiotojų sąmonėje.

Kaip suprasti?

Pirmiausia būtina teisingai ir visiškai atsakingai suvokti, ką darai. Juk pasiryžimas atimti gyvybę kitai būtybei - labai rimtas. Aišku, kad kažkas turi tai daryti. Ir, žinoma, geriau, kad darytų žmogus, kurį skatina ne tik šaudymo aistra, bet ir noras išmanyti visus su medžioklės ūkiu susijusius klausimus. „Medžioja tas, kas augina." Tai savotiškas atlygis už įdėtas pastangas. Kai kas mėgina jas kompensuoti pinigais - žinau nemažai medžioklės klubų, atsisakiusių bet kokio darbo medžioklės plotuose. Tie žmonės verčiau moka dideles rinkliavas arba įdarbina kitus. Tokiuose klubuose susibūrę labai dideles pajamas gaunantys medžiotojai teisinasi, kad važinėti po miškus prižiūrėti ėdžių ar knaisiotis pašarų laukeliuose jiems paprasčiausiai neapsimoka. Laikas tokiems žmonėms brangesnis už pinigus.

Medžioklė turi būti neatsiejama nuo potyrių. Yra tokia puiki knyga - Roberto Ruarko „Medžiotojo ragas". Štai kaip autorius joje kalba apie nušautus žvėris: „Už tai, kad padovanojo man ypatingų potyrių, už tai, kad nuo priešamžių yra neatskiriamai susiję su žmonių rūšimi, už tai, kad padėjo tai rūšiai išgyventi, visiems laikams išsaugojau juos atmintyje, todėl tapo nemirtingi." Rašo jis ir apie medžiotojo džiaugsmus, ir apie įvairias estetines patirtis. Kas nors gal sakytų, kad medžioklė labiau tinka pensininkams nei subrendusiems vyrams. Ir tegul. Verčiau sakyti šitaip, nei, atleiskite, „nuėjau ir nup...au" arba „patvarkiau", ir laikyti ją linksmu atokvėpiu tarp dviejų puslitrių.

Senoji karta traukiasi, ir tokių, kuriuos galėtume vadinti Medžiotojais, lieka vis mažiau.

Žinau tokių atvejų, kai atvažiuoja į mūsų žvėrininkystės centrą medžiotojas ir, išgirdęs sąlygą: „Kolega, jei pažeisite selekcijos taisykles, bauda bus šimtu procentų didesnė už trofėjaus vertę", - sako: „Nieko baisaus, man svarbiau aukso medalis." Ir kloja ant stalo pinigus. Kad tą medalį atneš aštuonmetis patinas, tokiam žmogui nesvarbu. Kiti tai girdi ir taip pat gundosi. Matyt, ne tuščiai kalbama apie medžiotojus brakonierius. Anksčiau žmonės sakydavo: „Kas palei mišką gyvena - iš miško ir pragyvena." Juk ten ir žabas, ir avietėlė, ir grybukas, ir šerniokas, ir stirnaitė - kas turėdavo šaudyklę, žvėries eidavo šauti, kas neturėdavo - slastais gaudyti. Dar galėčiau suprasti kaimietį, kurio lūšnoje badas. Na, įsimeta jis tą nusmaugtą šernėką į puodą paskui su šeimyna ir sudoroja. Bet kaip suprasti medžiotoją kuris atvažiuoja visureigiu, kainavusiu šimtą penkiasdešimt tūkstančių, atsiveža arsenalo už keturiasdešimt tūkstančių, nušauna šimto zlotų vertės šerną ir jį dar pavagia?! Dievuliau šventas, tikrai nesuprantu! Irgi mat aukšto rango verslininkas!
Mane patį auklėjo senelio pasakojimai, literatūra apie medžioklę. Egzaminuodamas kartais klausiu stojančiųjų į medžiotojus: „Kokius, gerbiamasis, žinote grožinės medžioklinės literatūros kūrinius? Ką esate skaitęs?" Atsakymo dažniausiai nesulaukiu. O juk tokia literatūra ugdo ir formuoja žmogų.

Sukirtinėjate vargšus.

Egzaminavimo sistema yra tokia, kad šitaip nesukirsi. Stojantieji burtų principu išsitraukia kelis klausimus, nors mokymo medžiagos apimtis yra kur kas didesnė. Taigi patikrinti kiekvieno žinių iš visų vienuolikos disciplinų neįmanoma. O tos disciplinos štai tokios: etika, tradicijos, medžioklės kalba, gyvūnų biologija, pagrindinių medžiojamųjų žvėrių medžioklės principai, trofėjai, trofėjų paruošimas, žmogui pavojingos užkrečiamosios gyvūnų ligos, ginklai, amunicija ir optika, medžioklinė šunininkystė, saugumo taisyklės. Anksčiau reikėdavo atsiskaityti už kiekvieną šių dalykų. O dabar po egzamino net nežinome, ką kandidatas išmano. Geriausiai pasirengę būna iš medžiotojų šeimų, turėję galimybę nuo mažens viską dėtis į galvą. O būna, kad kurso klausyti ateina žmonės, nesugebantys stirnos atskirti nuo elnio - toks mano, kad elnias - patinas, o stirna - jo patelė!

Mane tėvas į medžioklę pasiėmė, kai buvau aštuonerių.

Labai teisingai pasielgė. Aš vežiausi penkiametį sūnų. Bet jis medžiotoju netapo.

Išvažiavome mudu su juo vieną pavasarį slankų. O vakaro gražumas buvo! Praskrido virš proskynos viena slanka, paskui kita. Matau, skrenda dar viena, tad nusikabinau nuo peties šautuvą o sūnus -čiupt! - man už rankovės ir sako:
- Tėtukai, nešauk.
- Kodėl?
- Juk bus tas pats, kaip bažnyčioj pabezdėti.

Štai toks penkiamečio paaiškinimas.

O miškas ėmė ir apdovanojo mus. Po kelių akimirkų proskyna praturseno šernų būrelis, iš tankmės išniro elniai. Pasižvalgėme, pasigrožėjome ir sutemus išvažiavome namo.

Kas dažniausiai medžioja?

Marga publika. Juk visuomenė irgi marga. Man jau stinga tokių medžiotojų, kokių įtaką jaučiau, kai pats dar tik dairiausi į šį amatą. Tie buvo tikri asmenybės, vyresni, pasienio žmonės, dažnas - iš senųjų žemininkų, užtat jautė tvirtą ryšį su žeme. Taip jie ir medžiodavo. O nūnai aiškiai regiu: miško turtai - prekė, ir tiek. Matau, kaip turtingi medžiotojų klubai dėl pelno rengia medžiokles užsieniečiams. Jų pačių nariams rinkliavos - vieni niekai. Medžioklės dažnai organizuojamos ir tam, kad valdžios vyrai jose galėtų sutvarkyti savo reikalus. Mano galva, tai visiška profanacija. Gal ir savo dukras ar sužadėtines už pinigus atkištų? Tik kaip paskui veidrodyje sau į akis pažiūrėtų? Štai kaip pasikeitė laikai.

Kodėl šių laikų vyrai imasi medžioklės?

Tai jau mėginta aiškintis, yra psichologinių teorijų, teigiančių, kad medžioklė yra agresijos iškrovos forma. Aš niekada gyvenime nėjau į mišką kad ir prieš ką nusiteikęs agresyviai. Pasak kitos teorijos, tai yra daliai vyriškosios populiacijos išlikęs atavizmas. Apie tai apsakymų rinkinyje „Pomėgis didumo sulig briedžiu" yra gražiai rašęs Bratnys. Kad į medžioklę einame trokšdami nuotykio, kovos. Kokios kovos? - lyg ir norėčiau paklausti. - Vienoje pusėje iš meilės apduję galvijai, kitoje - toliašaudis ginklas su optiniu taikikliu. Iš pirmo žvilgsnio jėgų disproporcija tokia, kad žvėris visiškai neturi šansų. Bet štai ką rašo autorius: „Jo šansas - tai darbe ištampyti tavo nervai, ilgo bėgimo neištveriantys tavo plaučiai, atbukę tavo pojūčiai; užtat, kai išeini į urduliuojančią tamsą, tau staiga pasidin-goja, kad esi tik apgailėtinas šio riaumojančio Valdovo tarnas." Arba štai dar: „Miško keliuke išsiveržęs iš skardinio automobilio lukšto, nusipurtau kasdienybės rūpesčių rūdis. Ir susilieju su ritmais, kurie žmogui artimi iš prigimties."

Daugeliui kolegų medžioklė yra tik dingstis ištrūkti iš namų. Nemažai jų joje iš tiesų patiria gilių jausmų, į mišką eina su aistra, įsijautę. Aš jaunystėje medžiodavau penkiskart per savaitę. Vaizduotę galingai paveikė vaikystės potyriai, visi tie pasakojimai, literatūra. Nuo pat mažens gamtoje, o ne mieste jausdavausi geriausiai. Šių dienų medžioklė jau yra perėmusi nemažai miesto gyvenimo bruožų: skuba, poreikis bet kokia kaina gauti naudos, mikrobangės, mobilieji, klausymosi įranga... Žinau atvejį, kai medžiotojas sėdėjo išsinuomotame kambariuke eigulinėje, o šėrykloje buvo įtaisęs mikrofonus. Išgirsta kriuksint šernus - ir eina su šautuvu... Nūnai pamatęs kieno nors rankose dviejų mobiliųjų dydžio prietaisą su garsintuvu, kuris pusantro kilometro spinduliu skleidžia kiškio cypimą, ožkos mekenimą, rujojančios vilkės kaukimą, danieliaus stenėjimą, didžiosios anties, penkių rūšių laukinių žąsų balsus, klausiu: o kur medžiotojo talentas? Skandinavijoje galioja taisyklė: jei nori gauti leidimą sumedžioti briedį, būk malonus įrodyti, kad sugebi pataikyti į judantį šio žvėries maketą. Nesugebi? Apsieisi be medžioklės. Vėplos ten į mišką niekas neleis. Mūsų šalyje daugumai medžiotojų reikėtų leisti šaudyti tik iš bokštelių, ne iš prieigos. Juk, jeigu žmogus šaudykloje, sėdėdamas prie prišaudymo stalo, vos pataiko į aštuoniukės žiedą ant stirnino, aišku, kad medžioklėje nuo nestabilios atramos, nuo rankos ar medžio šakos, šaudys dar prasčiau ir žvėrį tik sužeis. O tada maita gulės miške ir pus. Šaudykloje susiduriu su medžiotojais, kurie vieną kulką suvaro stirnino maketui į galvą, kitą - į pasturgalį, o kitos trys nulekia galaižin kur. Šit ir klausiu: kiek toks gali būti sužalojęs žvėrių, kurie paskui kur nors krito nusikankinę?
Aš pats šaudau neblogai, stirnai į galvą galiu pataikyti iš trijų šimtų metrų. Bet man iš to anei kokio nėra džiaugsmo. Išsiauti ir pritykinti prie šerno per dvidešimt žingsnių - štai kur malonumas! Nemažai kolegų medžioja humaniškai, dalis jų yra tikri, aistringi, mėgėjai, dėl savo aistros iš tiesų ką nors aukoja. Vis dėlto paklausiu: ar galima tikru mėgėju laikyti tą, kuris pasitenkina tik viena savo aistros dalimi - šaudymu į žvėris? Jis nežino gyvūnų biologijos, neišmano medžioklės ūkio, šunininkystės, rūpi jam tik susipirkti kuo daugiau leidimų ir kuo daugiau nušauti. Kai tokių žmonių gerokai padaugėja, jie pradeda neigiamai veikti kitus.
Nenorėčiau, kad žmonės manytų, jog tas Lavrynovičius tik verkšlenti ir sugeba: oi, kaip blogai... Oi, bus dar blogiau!.. Visiškai nesuprantu kolegų, kurie tik ir naudojasi kitais: „Nušauk man ką nors - neturiu ką į eilę paguldyti" arba „Nušauk man ką nors - nenoriu grįžti tuščiomis rankomis". Ir elgiasi šitaip žmonės ne dėl to, kad nesugeba ar neturi galimybių. Anaiptol. Tiesiog medžioklė jiems -tik dingstis ištrūkti iš namų. Kartais gero pažįstamo draugijoje, kartais - butelio. Visaip būna.

Kiek metų medžiojate?

Su LMS liudijimu - trisdešimt septynerius, bet galėčiau sakyti - visą gyvenimą. Senojoje medžiotojų šaudykloje buvusiame oro uoste Zaspoje, Gdanske, su draugu padėdavome stumdyti judantį kiškio maketą Už tai paskui galėdavome iš dvivamzdžio po porą kartų iššauti į lėkšteles.
Tą šaudyklą žinau ir aš. Ir man leisdavo iš būdelės pašaudyti į lėkštes. Kaip mūsų medžiotojai laikosi saugumo reikalavimų?
Maniškiame klube buvo tragiškas atvejis: ilgametis klubo prezidentas, prityręs medžiotojas, nušovė vienintelį, be galo mylimą savo anūką. Regis, iš žmogaus, kuris beveik keturiasdešimt metų be pertraukų vadovavo medžioklės ūkiui, derėtų tikėtis daugiau santūrumo, savitvardos. Žodžiu, buvo taip. Gegužės mėnesį, apie dešimtą vakaro, taigi dar nesutemus, jis su vaikaičiu išvažiavo medžioti. Pastebėjo už kalvos dingstančius šernus ir, palikęs berniuką nusekė jiems iš paskos. Žvėrys tą kalvą kažkaip apėjo, medžiotojas palypėjo aukščiau ir išvydo juos jau beveik pasislėpusius už kitos keteros. Tada jis užkopė dar aukščiau ir lauke, kiek į šalį, pamatė dar vieną siluetą. Neabejodamas ten būsiant kokį atsilikėlį nuo bandos, iššovė. O buvo tai medžiotojo anūkas, kuris tą akimirką kaip tik lenkėsi šuniui prie antkaklio prisegti pasaito. Kulka įsmigo po šonkauliu, perskrodė krūtinės ląstą ir, išlėkdama per galvą šią visiškai suknežino.

Ar suskaičiuota, kiek Lenkijoje būta nelaimingų atsitikimų su medžiokliniais šautuvais?

Dirstelėjęs į suvažiavimo medžiagą galėčiau pasakyti tiksliai. Ten suregistruoti visi atvejai: tragiški, pašovimai ir kiti*. Ko gero, dažniausia nelaimingų atsitikimų priežastis - tai, ką vadinu antriniu analfabetizmu. Rutina, atbukinanti atsargumą ir prislopinanti pagarbą pagrindinėms saugumo taisyklėms. Kita priežastis -vaizduotės stoka, prisideda ir ginklo derinys su alkoholiu. Juk penkiasdešimt gramų prieš medžioklę - visuotinai įprastas reiškinys. „Neišmausi - nenušausi." Žinoma, pasitaiko ir nenuspėjamų, lemtingų atsitikimų. Štai vienas jų. Elnių banda kerta medžiotojų liniją, vienas jų atsigręžęs kuo taisyklingiausiai šauna į tiesiai nuo jo tolstančią elnę, kulka pataiko žvėriui už mentės, perskrodžia kūną, atsimušusi į krūtinkaulį išlekia išorėn ir nuskriejusi pataiko į galvą kitam medžiotojui, stovinčiam už aštuoniasdešimties metrų. Jis krinta negyvas. Kulka pakrypo beveik devyniasdešimties laipsnių kampu. Tai lemtingas atsitiktinumas, žmogus čia nekaltas. Vis dėlto didžiuma nelaimių nutinka šaudant į gerai neatpažintus taikinius, vežiojantis užtaisytus ginklus arba naudojant techniškai netvarkingus. Nekalbu apie tuos atvejus, kai žmogus tyčia šauna į žmogų. Pasitaiko ir savižudybių. Štai jaunuolis, žinodamas, kad neišlaikys mokyklos egzaminų, paėmė tėvo štucerį... Mano bičiulis, septyniasdešimt penkerių, bet dar geležinės sveikatos, irgi nusišovė. Bet aš noriu pakalbėti apie tokias situacijas, kai nelaimės būtų išvengta, jeigu medžiotojas elgtųsi tinkamai, pagal taisykles. O juk kartais šaunama į sodybos ar kelio pusę arba palei pat vandens paviršių, į nendres, už kurių gali sėdėti meškeriotojas. Tokia šaulio sugebėjimų demonstracija atviroje vietovėje - nedovanotina klaida. Šit kokio būta atvejo. Vienas medžiotojas susirado neįprastą poziciją - ant didžiulės betoninių plokščių krūvos, sukrautos prie avižų lauko, šalia tiesiamo vietinės reikšmės keliuko. Užsikeberiojęs ant viršaus, pasitiesė apklotą, šalia pasidėjo šautuvą ir prisnūdo. Prabudęs išvydo į avižas subridusius šernus. Ėmė krapštytis prie ginklo, netyčia trinktelėjo juo į plokštę, šernai pasibaidė ir spruko. Medžiotojas suskato gaudyti juos optiniu taikikliu ir... pavyko! Užklupo vieną, atsilikusį nuo bandos. Pykšt! Išaiškėjo, kad pirmiau per lauką eita girto žmogaus ir užmigta avižose. Pabaidyti šernai mažne tiesiogine prasme bėgo per jį ir pažadino. Nelaimėlis keldamasis žemose avižose atsistojo keturpėsčias ir gavo 30-06 kulką į sėdimąją.

Prieš keletą metų patyręs medžiotojas, aukšto rango karininkas, stambaus kovinio vieneto vadas, kitaip tariant, žmogus, iš kurio ypatingomis aplinkybėmis tikiesi blaivių, racionalių ir tikslių veiksmų, su vienu jaunuoliu išvažiavo į medžioklę. Ir šit kas atsitiko. Karininkas pakėlė prie akių žiūronus, paskui nuleido, griebė drilingą, į kažką iššovė, pribėgo arčiau, vėl stojo į poziciją ir dar kartą iššovė. Prie jo priėjęs jaunuolis išvydo gulintį žmogų. Šis kažin ką sušnibždėjo. Medžiotojas paliepė vaikinui tylėti, jiedu susėdo į automobilį ir nuvažiavo. O sužeistasis sugebėjo nuropoti keturis kilometrus ir rytą jį be sąmonės, kruviną ties namų prieangiu rado žmona. Nuvežtas į ligoninę, taip ir neatgavęs sąmonės, po keturiasdešimties valandų mirė. Kliedėdamas tik dusyk pakartojo frazę: „Kodėl taip padarei?" Pirmoji kulka buvo pataikiusi jam ties išange. Atsitrenkusi į dubenį subyrėjo ir išdraskė žarnyną. Antrasis šūvis - iš dvidešimt septynių metrų, šratu - beveik nuplėšė genitalijas. Štai šitaip sumaitotą žmogų aniedu paliko. Iš kulkos skeveldrų pavyko išsiaiškinti ginklo tipą ir kalibrą. Buvo surasti ir šautuvas, ir piktadarys, kuris per tyrimą spyriojosi iš paskutiniųjų. Anas jaunuolis, įvykio liudytojas, irgi tylėjo. Jų pasaulėlyje tas karininkas buvo pusdievis. Sykį policijos kapralas gana šiurkščiai pravedė jį, surakintą antrankiais, koridoriumi pro pat tą vaikiną. Tada šis ir prabilo. Ponas karininkas nuo atsakomybės išsisuko. Man teko rūpintis renta žuvusiojo žmonai ir septyniems vaikams. Pateisinimo tam medžiotojui rasti neįmanoma. Jį buvo užvaldęs šūvio įkarštis, godumas, primityviausioji iš aistrų - „nušauti, nužudyti bet kokia kaina".
Šit kitas nutikimas. Praėjusiais metais du draugai nutarė įsitaisę prie kukurūzų sienos patykoti šerno. Vienas jų iš pozicijos pasitraukė anksčiau sutarto laiko, kitas į jį šovė, ir nekantriajam dar labai pasisekė, kad brenekė nutraukė tik nykščio galiuką. O štai dar vienas atvejis. Du medžiotojai laukė šernų. Vienas anksčiau sutarto laiko nulipo iš savojo bokštelio ir prie kolegos pakylos ėjo atvira pieva. Gavo kulką iš keturiasdešimties metrų. Šovusysis vėliau teisinosi, esą štuceris iškritęs ir iššovęs pats. Bet tyrėjai iš šūvio kampo nustatė - šauta buvo iš viršaus į apačią. Pažįstu medžiotoją kuriam kolega vidury šviesios dienos iš penkiolikos metrų peršovė sėklidę.
Šiuo metu asmenų, siekiančių gauti leidimą ginklui, psichologijos tyrimai yra privalomi. Kad leidimai neatitektų perdėtai impulsyviems žmonėms su tam tikromis psichofizinėmis savybėmis. Mat kartais pasitaiko tikrų keistenybių... Turėjau nuostabų medžioklės draugą. Gydytojas, iš tų žmonių, apie kuriuos sakoma - nors prie žaizdos dėk. Tačiau užtekdavo jam išvysti kiškį, ir tą puikųjį žmogų tarsi kas apsėsdavo. Tiesiog nebesusivokdavo tikrovėje - pašėldavo šaudyti varovų pusėn arba kitam medžiotojui po kojomis. Išgaruodavo bet koks atsakomybės jausmas. O kai žmogus pradeda elgtis šitaip, būtina reaguoti.
Arba štai kitas kolega. Didžiulis autoritetas, medžiojęs kone visą amžių, tačiau klysdavo šiurpiai. Kolektyvinėse medžioklėse lyg niekur nieko pliekdavo į vilkiką. Galiausiai kolegos nebeištvėrė: „Tadeušai, tu jau atleisk, neširsk, bet į kolektyvines su mumis daugiau nebevažiuosi. Medžiok sau individualiai, ir patartina - su jaunesniu kolega."

Turėjau asilenos kepurę. Peršautą. Tai padaręs kolega po kelerių metų medžioklėje nušovė ir žmogų. Veikiausiai šaudydavo į gerai neatpažintus taikinius. Nepasisekė dukart.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Post Reply