Knyga. Vilkai.

[medziotojas]

Kazys Giniūnas. "Vilkas"

Leidykla "Mokslas" 1988 m.
Recenzavo biologijos mokslų kand. J. Prūsaitė ir P. Urbelis.

[medziotojas]

PRATARMĖ

Vaikystėje patikdavo pasakos apie vilkus. Vėliau vilkai stebindavo savo sugebėjimu prisitaikyti, gyventi ir nuolatos persekiojami išlikti tankiai gyvenamame krašte, žmogaus kaimynystėje. Tai man įdomiausias žvėris.
Nemažą laisvalaikio dalį praleidau su dideliu įdomumu sekiodamas vilkų pėdsakais, stovėdamas vėliavėlių apsuptame plote, vėlų vakarą ar ankstų rytą klausydamasis vilkų koncerto. Vaikščiojimas miške, kuriame gyvena vilkai, ypač naktį, teikia daugiau įspūdžių ir malonumo, negu buvimas miške be vilkų. Man didelis miškas be vilkų — tuščias miškas.
Manydamas, kad besidominčiųjų vilkų gyvenimu yra ir daugiau, norėdamas padėti jauniesiems medžiotojams geriau pažinti ir labiau vertinti šį žvėrį, parašiau šią, knygelę. Ar pasisekė — tesprendžia skaitytojai.
Noriu padėkoti biologijos mokslų kandidatei Janinai Prūsaitei, Medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinės tarybos pirmininko pavaduotojui Petrui Urbeliui už recenzijas ir patarimus, taip pat Aleksandrui Drobniui, nenuilstančiam medžiotojui, už skatinimą laisvalaikiu nesėdėti namuose, kartu važiuoti tenr kur dar gyvena vilkai.

VILKAS — LIETUVOS MIŠKŲ PLĖŠRŪNAS

Vilkas yra stambiausias ir populiariausias Lietuvoje gyvenantis plėšrusis žvėris. Išvaizda jis panašus į vilkinį šunį, todėl juos nelengva atskirti.
Žiemą vilkų sprandas, nugara ir šonai yra pilkšvai juosvos spalvos. Tamsiausia nugaros ketera. Suaugusių vilkų krūtinė, šonai ir kojos rusvo arba pilkšvo atspalvio. Kai kurių senų patinų ilgoki karčiai, todėl jų kaklas atrodo kur kas storesnis. Karčiai didina ir trofėjų vertę. Vasarą vilkų kailis šiurkštesnis, plaukai retesni, rusvesni. Maži vilkiukai tamsesni, pilki. Augant jų kailis šviesėja.
Kaip ir kitų žvėrių, vilkų šeimoje pasitaiko albinizmo ir melanizmo atvejų. 1949 metais Kaišiadorių rajone ir 1959 metais Panevėžio rajono Gustonių miške buvo sumedžioti juodi vilkai. Pokario metais Lietuvoje baltų vilkų neužregistruota.
Biologijos mokslų kandidatės J. Prusaitės duomenimis, suaugę vilkai sveria nuo 20 iki 65 kilogramų. Dažniausiai sumedžioti patinai sveria 40—50 kilogramų (44,4 proc.), patelės — 30—40 (54,6 proc.). Pasitaiko ir stambesnių žvėrių. 1953 metais Varėnos rajono Kabelių miške buvo sumedžiotas vilkas, svėręs 81 kilogramą. Dabar, kai vilkai intensyviai naikinami ir jų nedaug, tokių stambių vilkų jau nebepasitaiko.
Vilkas, sveriantis 65 kilogramus, dažniausiai yra apie 150 centimetrų ilgio, 70—80 centimetrų aukščio, jo uodegos ilgis apie 48 centimetrus. Seni vilkai nesugeba susirasti pakankamai maisto, dažnai badauja, todėl jų svoris krinta.
Vilkai gyvena visoje Tarybų Sąjungoje. 1972 metais jos teritorijoje priskaičiuota apie 50 000 vilkų. 1977 metais —65—70 tūkstančių, 1985 metais — 81000. Nedaug vilkų gyvena kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Ispanijoje, Itąlijoje mažiau kaip po 200, Jugoslavijoje, Graikijoje, Rumunijoje po 2— 3 tūkstančius, Lenkijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje po kelias dešimtis, Skandinavijos šalyse tik vienetai. Mongolijoje vilkų nemažai — apie 30 000, Aliaskoje 5—10 tūkstančių, JAV apie 1 tūkstantį.

VILKŲ PAPLITIMAS LIETUVOJE

Vilkai mėgsta gyventi kuo toliau nuo žmonių ir jų nelankomose ar mažai lankomose vietose. Vilkų buveinė — dažniausiai gūdūs raistai didesniuose miškuose ar šiaip nuošalesni miškų kampeliai. Visuomet vilkai gyveno ir šeimas augino Rūdninkų, Baranavos, Labanoro, Kaziu Rūdos, Jurbarko masyvuose, taip pat Varėnos, Šalčininkų, Trakų, Ignalinos, Zarasų, Šiaulių ir kitų rajonų didesniuose miškuose. Pastaruoju metu pastebimas vilkų paplitimo kitimas, jų skaičius nesikeičia tik miškuose prie Baltarusijos TSR. Išmedžiojus šių miškų valdose esančius plėšrūnus, jų pasipildo iš kaimyninės respublikos. Kituose didesniuose miškuose, kur gausu kelių, dažnai lankosi uogautojų, grybautojų, poilsiautojų, kur girdėti mašinų triukšmas bei žmonių balsai (žmonių, nežinia kur galinčių eiti), vilkams neramu. Jie ieško saugesnių vietų nors ir mažesniuose, bet rečiau lankomuose miškuose. Išsikėlus vienkiemiams iš pamiškių į gyvenvietes, žmonės rečiau lankosi miškuose. Užtat dabar vilkų
galima sutikti beveik visuose rajonuose. 1986 metų apskaitos duomenys pateikiami 1 lentelėje.
Kadangi vilkai toli keliauja ir perbėga gretimų rajonų ribas, galima manyti, kad kai kurių vilkų pėdsakai buvo suskaičiuoti dviejuose rajonuose, gretimuose miškuose. Bendras vilkų skaičius yra šiek tiek mažesnis, negu rodo apskaita.
Respublikoje vilkų skaičius taip pat nelabai pastojus. Šie žvėrys medžiojami ištisus metus, tačiau daigiausia jų sumedžiojama žiemą, kai užšalusios balos, raistai ir nedaug sniego. Tuomet, ieškant vilkų pėdsakų, galima pravažiuoti visais keliais, kvartalinėmis linijomis. O kai sniego nėra arba jo labai nedaug, vilkų medžioklės būna sunkios. Po tokių žiemų vilkų prieauglis visuomet būna gausesnis. Apie 1970 metus mokslininkai ir spauda pradėjo diskusijas, ar reikalingi plėšrūnai, iš jų ir vilkai. Buvo įrodinėjama, kad vilkai ekosistemose yra būtini ! Suprantama, tai turėjo įtakos jų gausėjimui. Vilkų medžiojimas yra gana sunki medžiotojų pareiga. Kas stebi vilkų gyvenimą, mėgsta šias medžiokles, tiems patirti įspūdžiai su kaupu atperka sunkumus. Tačiau tiems, kurie važiuoja vilkų medžioti tik iš pareigos,—tai didelis, sunkus darbas. Todėl, pradėjus ginti plėšrūnus, medžiotojai atsikvėpė, mažiau važiuodavo į medžiokles, o vilkų ėmė daugėti.
Vilkų skaičiaus kitimas, taip pat paskutiniojo penkiasdešimtmečio medžioklių rezultatai pateikiami 2 lentelėje.

Sumedžiotų vilkų skaičius yra tikslus, jį nesunku apskaičiuoti, nes kiekvienas medžiotojas, nušovęs vilką, gauna 50 rublių premiją. Miškuose esančių vilkų apskaita daugelyje rajonų, kur yra medžiotojų — vilkų gyvenimo ir medžioklės žinovų, nuolat medžiojančių vilkus, taip pat tiksli. Tačiau Klaipėdos, Kretingos, Telšių, Plungės, Šilalės, Šilutės, Kupiškio ir kai kuriuose kituose rajonuose vilkų skaičius gerokai padidintas. Tai gali patvirtinti ir tokie skaičiai. Per visą pokario laikotarpį respublikoje kasmet būdavo sumedžiojama vidutiniškai 56 procentai į apskaitą įtrauktų vilkų. Pirmaisiais pokario metais, kai trūko vėliavėlių, nebuvo patirties, sumedžiota maždaug po 32—33 procentus. Intensyviausio naikinimo metu — 1963—1966 metais — po 120—135 procentus. Išnagrinėję Klaipėdos rajono vilkų apskaitos būklę per paskutiniuosius dešimt metų, pastebėsime, kad 1975 ir 1977 metais jų ten nebuvo, 1976 metais — 2, o 1978 metais — jau 20. Kyla klausimas, iš kur jie atsirado? 1979 metais užregistruoti 23, 1980 — 21, 1980—1981 — po 29, 1983 — 48, 1984 metais — 46 vilkai, o per 1978— 1984 metus sumedžiota tik po 2—4 vilkus per metus, vidutiniškai tik 10—15 procentų užregistruotųjų apskaitos metu, nes per medžiokles jų nerasta. Vadinasi, šių plėšrūnų užrašyta 3—4 kartus daugiau, negu iš tikro jų čia gyvena. Patikslinę vilkų apskaitą, ištaisę klaidas, gautume, kad respublikoje jų yra apie 150.
Kokį vilkų skaičių respublikoje būtų galima laikyti normaliu? Ar iš viso jie mums reikalingi? Tai nagrinėsime kitame skyriuje.

MITYBA

Vilkas — mėsėdis gyvūnas. Minta žinduoliais — nuo pelinių graužikų iki stambiausių žvėrių ir naminių gyvulių. Retai racione pasitaiko paukščių, žuvų, dar rečiau augalinio maisto (kaip atsitiktinė priemaiša).
Mitybą dažniausiai lemia sąlygos, kuriomis vilkai gyvena, žvėrių rūšinė sudėtis bei gausumas, metų laikai. J. Prūsaitė, tyrinėjusi vilkų mitybą 1958 — 1959 metų žiemos mėnesiais, nurodo, kad pagrindinis vilkų maistas yra stirnos. Jos sudarė 27,6 procento maisto raciono. Pagal dažnumą po jų ėjo šunys ir arkliai — po 12 procentų, kiškiai — 6,9, avys — 5,2, šernai — 3,3, kiaulės — 3,3, pelėnai — 1,7 procento. 1959 metais respublikoje gyveno 916 briedžių, 350 elnių, 22 100 stirnų, 3100 šernų, 121 000 kiškių. Tada buvo kur kas daugiau vienkiemių ir palaidų šunų, bėginėjančių iš vieno kaimo į kitą. Pagal 1985 metų apskaitą, respublikoje gyveno 7800 briedžių, 10900 elnių, 41200 stirnų, 19000 šernų, 71 000 kiškių. Galima manyti, kad vilkai dabar daugiausia minta jaunais šerniukais, po jų eina stirnos, briedžiai, elniai. Sumažėjus kiškių, jų vilkų racione taip pat rečiau pasitaiko. V. Gatichas, ištyręs vilkų mitybą Pripetės rezervate (60,7 tūkst. ha), kuriame 1977 metais gyveno 312 vilkų, arba penki vilkai tūkstančio hektarų plote, nustatė, kad pagrindinis jų maistas yra šernai (29,9 proc.), stirnos (17,5 proc.), šunys (16,2 proc.), bebrai (13 proc.). Vasarą šunys sudaro apie 39,5, šernai — 23 procentus vilkų maisto.
Žiemą dažniau negu vasarą vilkai ėda dvėselieną. Vasarą sumedžiojus tėvus, jaunikliai neišmoksta medžioti ir dažniau, negu užaugę kartu su tėvais, minta dvėseliena; lankosi arčiau namų, šiukšlynuose, tenkinasi kaulais, kitomis maisto atliekomis, pjauna naminius gyvulius.
Per parą vilkas vidutiniškai suėda apie 2 kilogramus mėsos, per metus — apie 700—800 kilogramų. Ne visi vilkai sočiai kasnakt paėda, ypač žiemą. Tada jų skrandžiai dažniau būna tušti, jie kenčia badą. Užtat pasitaikius progai, išbadėjęs plėšrūnas iškart gali suryti 4—8 kilogramus maisto. Paskui, paėjęs į šalį, dalį mėsos išvemia, paslepia ateičiai ir vėl grįžta prie grobio. Kai puotauja daugiau vilkų, stengiasi grobį suplėšyti gabalais, kuriuos kiekvienas sau išnešioja į šalis ir slepia. Kai išalksta, šią mėsą susiranda. Pasipjovę briedį ramioje miško vietoje, vilkai puotauja keletą dienų, kol visą suėda. Tuomet guli netoli grobio, nedaro pėdsakų, taip apgauna ir medžiotojus. Vilkai, ieškodami grobio, kartais elgiasi keistai, ne kaip visada. Pavyzdžiui, Labanoro miške gyveno viena vilkė, kuri stirnas žiemą pjaudavo savo malonumui. Buvo rasta ne viena papjauta, pavilkta į šalį ir užkasta į sniegą, nesudraskyta, neėsta stirna. Matyt, vilkė buvo soti. Vilkai maistą slepia paprastai, kaip ir šunys: kojomis prakasa žemę ar sniegą, padaro duobelę, ten padeda grobį ir užžeria nosimi. Prie grobio plėšrūnai artinasi atsargiai. Pabaidyti prie jo ateinančią naktį nebegrįžta, apsilanko tik praėjus savaitei, mėnesiui. Puotos vietas vilkai lanko ilgai. Bėgiodami netoliese, pasuka į šalį, kad apuostytų kaulus, kitus ankstesnių puotų likučius.
Teko matyti vilkus peliaujant kultūrinėje pamiškės pievoje. Jie kaip lapės spėja sučiupti besimaitinantį ar iš urvelio į urvelį bėgantį pelėną. Kartais dėl pelių sekioja paskui traktorių, kai šis aria naktį pievą ar dobilieną, kitus graužikų gyvenamus laukus.
Dvėselieną pradeda lankyti labai atsargiai. Apeina keletą ratų, apuosto ir įsitikina, kad pavojus negresia, ir tik tuomet, kai ją jau lesa varnos ir krankliai, lanko šunys, lapės.

VILKŲ ŠEIMYNA

Vilkai gyvena šeimomis, kurias paprastai sudaro pora senių (tėvų), šiųmečiai ir pernykščiai jaunikliai. Normaliomis sąlygomis šeimoje turėtų būti 7— 12 vilkų. Tiek vilkų vienoje šeimoje dabar retai pasitaiko. Intensyviai medžiojant, pernykščių vilkų šeimoje esti vienas arba du. Jauniklių gimsta nuo 1 iki 9, vidutiniškai 2—5, tačiau rudenį ir žiemą šeimoje jų dažniausiai būna 3—4. Rujos metu į vieną būrį gali susijungti kelios šeimos. Šios gaujos susiburia iš giminingų šeimų, senesnių tų pačių tėvų vaikų, jau turinčių savo palikuonių, ir kartu gyvena neilgai.
Vilkų pora turi savo mėgstamą vietą ar kelias netoliese esančias vietas, kuriose nuolat gyvena ir veda vaikus. Mėgstamos vietos — tai raistai ar šiaip retai žmonių lankomi kvartalai, kur yra kupstų, kemsynų pasislėpti, atvirų kalvelių pasišildyti saulės atokaitoje, vandens, kur gerai girdimi aplinkiniai garsai. Žuvus vienam vilkų poros nariui, naujai susikūrusi šeima pasirenka vieno senesnio nario pamėgtą vietą. Aplink nuolatinį būstą driekiasi šeimos medžioklės plotai. Šiuos plotus, gyvenamąją teritoriją, šeima kaskart apeina, patikrina, ar nebuvo įsibrovėlių, ją iš naujo pažymi. Vaikšto vilkai visada tais pačiais takais. Sunku pasakyti, kuo vadovaudamiesi jie takus pasirenka, tačiau tie takai išlieka net ir pasikeitus gamtovaizdžiui. 1963 metais Žaliojoje girioje išdegė apie 300 hektarų plotas, per kurį ėjo vilkų takas į nuolatinę gyvenamąją vietą — Gervės raistą. Kol plotas juodavo ir dvelkė degėsiais, vilkai jį apeidavo iš vienos ar kitos pusės. Kai pelenai sudūlėjo, pradėjo lįsti samanos ir žolė, vilkai vėl ėmė vaikščioti senuoju taku. Netrukus buvo išnaikinti visi miške gyvenę vilkai, dvejus metus nebuvo matyti jų pėdsakų. Vėliau retkarčiais buvo aptinkamos vieno vilko pėdos. Po kiek laiko jis Žaliojoje girioje apsigyveno visam laikui. Tai buvo antrametis jauniklis. Jis negalėjo pažinti anksčiau čia gyvenusių vilkų, tačiau vaikščiojo tomis pačiomis vietomis, kuriomis ėjo ir anksčiau čia gyvenę jo gentainiai. Po metų jis susirado sau patelę, o dar po kitų miške ėmė siausti septynių vilkų gauja, kuriai išnaikinti prireikė penkerių metų.
Arvydų girininkijos miške yra vieta, kuri dažnai skirdavo dviejų, o kartais ir trijų šeimų teritorijas. Šią vietą, kalvelę tarp raistų, pro kurią vingiavo nežymus, retai važinėjamas keliukas, vilkai lankydavo nuolatos, palikdavo žymių. Ant kalvos ir apie ją buvusiuose durpynuose miškas dabar iškirstas ir pasėta kultūrinė pieva. Kalvelė liko lauke, daugiau kaip per puskilometrį nuo miško. Vilkai ją lanko kaip ir lankę, atlieka ten įprastus ritualus, nors per tą laiką pasikeitė jau kelios vilkų kartos.
Tarp svarbiausių žymėjimo vietų yra daug tarpinių. Tai kelmas, kupstas, kadagys, išsikišęs medis, akmuo ir kt. Prieš rują ir rujos metu, kai miške ramu, patinai žymi valdas kas 130—160 metrų, patelės vidutiniškai kas 300 metrų. Penkių kilometrų atkarpoje Labanoro miške buvo rasta 40 žymėjimo vietų. Vakare, pakilę iš guolio ir bėgdami į medžioklę, vilkai savo takus žymi dažniau negu grįždami. Šeimą palieka daugiau ženklų negu pora arba pavieniai vilkai. Tačiau pavieniai ieškantys poros vilkai teritoriją žymi gana dažnai.
Pažymėta teritorija yra šeimos nuosavybė. Įsibrovėliai tai žino ir sprunka šalin. Užimti kita šeima ją gali tik per kovą, išskyrus atvejus, kai pavieniai vilkai ieško poros.
Šeimos teritorijos dydis yra įvairus, priklauso nuo tinkamų gyventi vietų ir maisto išteklių. Kur maisto daugiau, ten teritorija mažesnė,, ir atvirkščiai—vidutiniškai 1—10 000 hektarų. (Aliaskoje vienos šeimos teritorija siekia iki 50 000 km.) Mūsų respublikoje vilkų jauniklių randama 1—1,5 kilometro atstumu vieni nuo kitų, vadinasi, dviejų šeimų gyventa greta. Reikia manyti, arti laikosi giminingos, brolių ir seserų arba tėvų ir vaikų, šeimos.
Šeimos vadas —vilkė. Ji bėga voros priekyje, paskui ją seka jaunikliai, paskutinis voroje — patinas. Tik ištikus pavojui, vadovauti ima vilkas. Vilkas taip pat atlieka, kai reikia, sunkesnius darbus, pavyzdžiui, nutveria stambų žvėrį, išveja iš savo valdų neprašytą svečią. Jis pirmasis paėda po sėkmingos medžioklės. Po to leidžia vilkei, vilkučiams, o pabaigoje — antramečiams.
Vilkstinė bėga ristele, koja kojon, todėl atrodo, kad bėgta vieno vilko. Tik kelio vingiuose ir kryžkelėse, kai žymi valdas, vilkai išsiskirsto ir tuomet galima suskaičiuoti, kiek jų būta. Vilkė, užuodusi ar išgirdusi įtariamą pavojų, sustoja. Jos pavyzdžiu paseka visa vora. Jei vilkė, pastebėjusi grobį, atsigula, sugula ir kiti. Jeigu ji šoka bėgti šalin, tą daro visa vora. Vilkai kelionėje ir medžioklėje veikia darniai, tarsi iš anksto surežisuoti. Jei kas bando elgtis kitaip, senis vilkas įveda tvarką.
Žuvus vilkei, šeima dažnai pakrinka, išsilaksto atskiromis grupėmis. Pabėgioję atskirai, vėl susijungia. Taip padaro keletą kartų, kol pripranta prie naujo šeimos vado. Juo dažniausiai tampa viena iš antramečių vilkių, kuriai senis vilkas labiausiai simpatizavo.
Atėjus rujos metui, vilkai keliauja pas pažįstamus ir mažiau žinomus kaimynus. Svečiuojantis susidaro naujos poros, antramečiai nuo šeimos pasitraukia, išskyrus tuos, kuriems poros nepasisekė sudaryti. Pastarieji padeda vilkei auginti ir auklėti vaikus. Vilkus, ypač vilkes, traukia gimtosios vietos, todėl jos dažniau jas aplanko. Giminingi vilkai susipjauna labai retai. Nors kartais ir pasitaiko.
Pasiaurių girininkijos miškuose gyveno vilkų šeima — du seniai ir trys jaunikliai. Seniai ir vienas jauniklis buvo sumedžioti. Liko dvi jaunos vilkės. Jos visą laiką gyveno senių pamėgtuose kvartaluose, vengė žmonių ir sumedžioti jų nepavykdavo. Kartą buvo pastebėtas vienos keliu ėjusios vilkės kruvinas pėdsakas. Ji šokavo viena priekine koja, antrą nešė pakeltą. Kas šoktelėjimas į priekį ištrykšdavo kraujo čiurkšlė. Po dviejų pustrečio kilometro vilkė ėmė sukiotis vietoje, dantimis laužyti pakelėje augusių eglaičių šakas, iš jų mėgino daryti guolius ant kelio ir šalikelėje. Pagaliau, paėjusi apie 50 metrų nuo kelio, išsitiesė negyva. Nulupus kailį, paaiškėjo kritimo priežastis. Vilkei buvo perkąsta arterija arti priekinės kojos riešo, ištekėjo daug kraujo, vilkę turbūt ėmė krėsti šaltis (užtai ji darėsi šiltus guolius), nusilpusi ir nusibaigė. Perkąsti koją jai galėjo tik sesuo, nes toje zonoje daugiau vilkų nebuvo.
Vilkų pjautynės būna žiaurios, nes paprastai susikimba vienodo stiprumo vilkai. Dažniausiai jos vyksta dėl grobio, o rujos metu — dėl patelės. Kartais būna aukų — papjaunamas į būrį atėjęs svetimas vilkas arba ir savas, dėl kokių nors priežasčių tapęs invalidu. Tose vietose, kur gausu žvėrių ir vilkai gyvena sočiai, į vieną būrį gali susijungti kelios šeimos, pavieniai vilkai ir gyventi darniai, tarsi viena šeima.
Rujos metu senis vilkas nepageidauja, kad jo būryje laikytųsi senesni negu vienerių metų patinai, juos iš būrio išveja. Tada šie bastosi po vieną, kol susiranda sau vilkes. Kartu su seniais vaikšto dažniausiai pernykščiai jaunikliai arba dvimetės patelės, dar neturinčios poros. Vasario pabaigoje Užulėnio miške buvo apsupti vėliavėlėmis trys vilkai — dvi patelės ir senis patinas. Prasidėjus varymui, vilkas išlindo pro vėliavėlių apačią ir pabėgo, vilkės buvo sumedžiotos. Tai buvo senė ir dvimetė. Abi rujojosi. Kodėl jaunoji vilkė neturėjo savo poros, nors miške bėgiojo keletas pavienių patinų? Prieš šią medžioklę per mėnesį tame miške buvo sumedžioti keturi patinai. Galimas dalykas, kad vienas iš jų buvo šios vilkės išrinktasis. Jo netekusi vilkė liko prie tėvų. Galimas ir kitas atvejis — jaunoji simpatizavo vilkui, o senė vilkė, silpnesnė, nepajėgė jos nuvyti šalin.
Ruja prasideda sausio pabaigoje—vasario pradžioje. Tuo metu vieniši patinai toli keliauja, ieško poros ir gali užklysti į tuos miškus, kur jų anksčiau nebūdavo. Rujos metu, naktį, dažniau girdėti vilkų kaukimas. Jį galima išgirsti ankstų vakarą ir vėlų rytą, jau gerokai prašvitus. Kartą medžiojant Kamanų pelkėje, vakare buvo pastebėti vilkai, bėgiojantys per kvartalinę liniją. Nors saulė jau buvo nusileidusi, nutarta tą kvartalą apsupti ir vilkus pavaryti. Kol susirinko medžiotojai, praėjo apie dešimt minučių. Išsidėstymas truko tiek pat laiko. Vos medžiotojai sustojo linijoje, gretimame kvartale už medžiotojų nugaros vilkai užtraukė vakarinę dainą (jau buvo suspėję perbėgti į gretimą kvartalą). Dainą pradėjo senė vilkė, jai pritarė jaunikliai, o posmo pabaigoje galingu bosu mišką sudrebino senis vilkas. Ilgai klausytis šio choro nebuvo lemta. Varovai, girdėdami vilkų kaukimą gretimame kvartale, išsigando, ėmė šaudyti ir šūkauti garsiau negu įprasta. Išgirdę žmonių rėkavimą, vilkai nutilo.
Įdomu tai, kad vilkas, ieškantis draugo ir išgirdęs jį atsiliepiant už kelių kilometrų, nubėga tiksliai ton vieton, daugiau nė karto nesusišaukęs. Vilkų klausa yra labai gera ir jautri. Ji padeda susiprasti gentainį, nustatyti aukų buvimo vietą, išvengti pavojaus.
Patelės pamėgtų vietų neapleidžia ir rujos metu, todėl susidariusi nauja pora dažniausiai gyvena patelės gimtinėje.
Prieš poravimąsi vilkai atsiskiria nuo būrio ir apsistoja nuošalioje vietoje. A. Pojarkovas, pėdsakais sekiojęs vilkus ir tyrinėjęs jų gyvenimą Be-rezino rezervate (Baltarusijos TSR), aprašė tokius atvejus.
Seniai vilkai poravimosi metu, kovo 6—7 dienomis nuėjo tik 6 kilometrus. Šiame ruože poravosi du kartus. Pirmą kartą — pelkėje, apaugusioje retais berželiais. Sprendžiant iš pėdsakų, poravimasis buvo neilgas, žvėrys nesusirišo ir nekeisdami maršruto nuėjo tolyn į miško salą, padarė keletą kilpų ir įlindo į pelkę, apaugusią tankiomis pušelėmis. Cia poravosi ilgokai, susirišo, po to kelias valandas gulėjo vienas nuo kito trijų metrų atstumu. Kita pora taip pat vestuves kėlė pelkėje. Pusantro kilometro ruože poravosi tris kartus, iš jų vieną susirišo. Po to, nekeisdami maršruto, nubėgo tolyn.
Vilkų ruja vyksta panašiai kaip artimiausių jų giminaičių šunų. Rujos pradžioje paskui vilkę, kuri dar neturėjo poros, sekioja keletas vilkų. Pasekus pėdsakais, galima rasti kuokštus vilko plaukų, ant sniego nukritusius kraujo lašus, ištryptą sniegą. Tai konkurentų mūšio vietos. Vilkė peštynes stebi iš šalies ir galiausiai pasirenka partnerį — dažniausiai tai būna kovos laimėtojas. Laisvėje pora yra ilgalaikė ir keičiasi tik žuvus vienam poros nariui. Nauja pora susidaro ne iš karto. Likęs gyvas vilkas ar vilkė dar ilgai ieško savo žuvusio draugo.
Medžiojant Dubravos miške spalio pradžioje, išbėgo į medžiotojų liniją senių vilkų pora. Pirmoji, kaip paprastai, pasirodė patelė ir krito nuo medžiotojo šūvių. Patinui pasisekė pasprukti. Jis savaitę kasnakt ateidavo į tą vietą, kur žuvo vilkė, uostydavo ir užpakalinių kojų nagais draskydavo samanas, žemę, tuo duodamas suprasti, kad jis čia šeimininkas, čia jo valdos ir jis laukia savo vilkės. Laikui bėgant šią vietą aplankydavo vis rečiau, tačiau jo balsas dar ilgai buvo girdėti beveik kiekvieną naktį. Nors miške gyveno ir daugiau vilkų, jis liko vienišas. Atėjus rujos metui, poros neturėjo, o po metų kažkur dingo.
Kovo pabaigoje—balandžio pradžioje pora pasirenka lizdui vietą. Tai dažniausiai raisto salelė, mažai žmonių lankomas miško kampelis, kur yra išvartų, tankumynų pasislėpti, bet svarbiausia — vandens. Kol dar neturi jauniklių, šią vietelę vilkai lanko ne kasnakt, kad mažiau padarytų pėdsakų. Į pasirinktą kvartalą įeina pačių ar kitų žvėrių pramintais takais, pėda pėdon, peršokdami smėlėtą kelią ar takelį, aplenkdami purvyną, slapstydamiesi tarp krūmų. Kartais atrodo, kad vilkai kažkur dingo, jų pėdsakai pasirodo retai. Tai signalas, kad lizdui vieta jau parinkta arba atsirado jauniklių.
Jauniklius vilkai veda dažniausiai negiliame urve, kurį išsikasa pati vilkė arba paplatina lapių ar barsukų iškastą, taip pat po išvarta ar kelmu padariusi negilų įdubimą. Gegužės mėnesį atveda 1—7 jauniklius. Dažniausiai pasitaiko 3—5. Vilkiukai, kaip ir šuniukai, gimsta akli ir praregi po 10—12 dienų. Auga labai greitai. Per pirmuosius keturis mėnesius jų svoris padidėja maždaug trisdešimt kartų, nuo keturių iki dešimties mėnesių — padvigubėja. Suaugusiųjų svorį vilkiukai įgyja antrųjų metų pabaigoje. Jeigu arti gūžtos lankosi žmonių, vilkė pasidaro kitą gūžtą ir į ją perneša jauniklius.
Mažus vilkiukus vilkė maitina pienu. Maistą jai neša vilkas. Jaunikliams paūgėjus, vilkė pusiau apvirškintą mėsą atryja ir duoda jiems ėsti. Vilkiukams augant, vilkės skrandyje mėsa laikoma vis mažiau. Vėliau auka plėšoma gabalais. Kai jaunikliai paauga tiek, kad sugeba nuo pavojaus pasislėpti, medžioti išeina abu vilkai. Penkių šešių mėnesių amžiaus jaunikliai jau keliauja į netolimus žygius kartu su tėvais, o kartais dalyvauja medžioklėje, mokosi draskyti grobį.
Vilkų gūžtą, kai joje yra dar mažų jauniklių, surasti nelengva. Vėliau, vilkiukams pradėjus ėsti mėsą, aplink gūžtą susikaupia daugiau išmatų, kaulų bei mėsos likučių ir juos apninka musės, ištrypiama aplinka. Tuomet jauniklius aptikti nesunku, ypač su vilkų nebijančiu šunimi. Pažinojau medžiotoją, kuris su rusų marguoju skaliku kasmet rasdavo po keletą lizdų. Skalikas suaugusį vilką aplodavo iš toliau, tokiu balsu kaip šerną. Žmogui priėjus arčiau, vilkai pabėgdavo, skalikas juos lydėdavo skalydamas, sugrįžęs rasdavo žolėse išsislapsčiusius jauniklius ir papjaudavo.
Miškuose dabar maža vietų, kur nesilankytų žmonės. Aptikę žmonių pėdsaką arti gūžtos, vilkai su visa šeimyna persikelia į kitą vietą. Kuo dažniau trukdomi, tuo dažniau migruoja. Paūgėjus jaunikliams, liepos—rugpjūčio mėnesiais vilkai savo buvimo vietą keičia nuolat. Mažai miškinguose rajonuose gali praleisti dieną rugių, kviečių ar kukurūzų laukuose, mažuose miškeliuose.
Kai jaunikliai jau guli ne kartu, o kiekvienas atskirai, grįžusi su laimikiu vilkė (ji paprastai arčiau medžioja ir anksčiau iš medžioklės grįžta) trumpai, negarsiai užkaukia. Išgirdę šaukimą, vilkiukai bėga ėsti cypaudami kaip šuniukai. Rugpjūčio mėnesio vakarais, o kartais ir brėkštant, galima išgirsti vilkų šeimos chorą. Kaukti trumpai, su pertrūkiais paprastai pradeda vilkė. Jai pritaria jaunikliai. Kol dar maži, jie daugiau loja negu kaukia. Rudenį kaukia beveik ištisai, tik retkarčiais sulodami. Posmą, baritonu arba bosu, baigia vilkas. Iš balsų tuomet nesunku nustatyti vilkų skaičių. Galima suprasti, kad kaukia vilkas, ieškodamas savo būrio draugų, o likęs vienas — gentainių. Galima taip pat paaiškinti jų kaukimą žiemos vakare, kai jie rengiasi eiti į medžioklę, naktį susišaukia tarpusavyje, rujos metu, ieškodami naujų pažinčių. Tačiau dar nenustatyta, kodėl vilkai, apskritai atsargūs ir baikštūs, kaukia prie lizdo ir šitaip išduoda savo jauniklius. Pasiklausius kaukimo iš įvairių vietų, galima tiksliai nustatyti, kur yra vilku gūžta.
Rudenį vilkai toliau keliauja, moko jauniklius medžioti. Tuomet dažniau apsilanko ganyklose, jų pėdsakų galima aptikti ir ten, kur anksčiau vilkų nebūdavo. Apniukusiomis dienomis, kai rytais ir vakarais ilgai tyvuliuoja rūkai, o miškai pilni grybautojų, vilkai dieną mažai miega ir jų galima sutikti bet kuriuo paros metu. Nuvalius laukus, nukritus šalnų pakąstiems lapams, vilkai vėl susirenka į savo pamėgtas vietas ir jose nuolat gyvena iki rujos. Ruja, naujų porų susidarymas šiek tiek pakeičia vilkų šeimos įpročius. Mūsų respublikoje, kur vilkų daug ir jie intensyviai medžiojami, mažai likę gausių vilkų šeimų ir saugių vietų joms gyventi. Prisitaikydami prie urbanizacijos, vilkai dažnai būna priversti keisti savo įpročius.

[medziotojas]

VILKAI - GERI MEDŽIOTOJAI

Anksčiau sakydavo, kad vilką kojos peni. Dabar, kai žvėrių gausu, o medžiotojai motorizuoti, kojos vilkui labiau reikalingos gelbėtis. Tačiau, žinoma, jos praverčia ir maistui susirasti, ypač aukai pavyti. Per naktį medžiodami vilkai nubėga 10—40 kilometrų, o žiemą, kai grobį sunkiau aptikti, taip pat artėjant vestuvių metui, ieškant partnerės, šis atstumas kai kuriems vilkams pailgėja trigubai ir gali siekti 100 ir daugiau kilometrų. Taip toli nubėgti per vieną naktį pajėgia tik stiprūs, sveiki žvėrys. Tačiau kelio ilgis dar ne visuomet rodo medžioklių trukmę ar sėkmę. Vilkai neretai ir šiaip bėgioja, miklina kojas, apžiūrinėja valdas, lanko savo kaimynus, giminaičius. Pakeliui sutiktus žvėris persekioja nevienodai uoliai. Kai sotūs, nereaguoja į kiekvieną šviežią žvėrių pėdsaką, pasikėlę kiškį vejasi tik 7—15 metrų, o alkani —100—200 metrų, stirną sotūs persekioja 100—150 metrų, alkani — keletą kilometrų. Briedį retai papjauna vietoje. Užpultas briedis dažniausiai dar nubėga 350—500 metrų, rečiau iki 700 metrų. Spaudoje aprašyta, kad vilkai vijosi briedį 36 kilometrus. Bėgdamas briedis priešinosi aštuonis kartus, kol turėjo pasiduoti. Toli persekioja žvėrį vilkai tuomet, kai alkani, o žvėrių mažai. Vilkai, panašiai kaip vištvanagiai ir kiti plėšrūnai, pratę misti kuria nors viena gyvūnų rūšimi. Stambiausius žvėris dažniausiai puola senesni vilkai arba didelė jų šeimyna. Yra tekę tirti atvejį, kai vienas vilkas per vasarą buvo papjovęs keletą arklių. Ganykloje laisvai besiganantys arkliai, pamatę vilką, subėga į ratelį ir ginasi užpakalinėmis kojomis. Ratelio viduje paprastai susiburia maži kumeliukai. Taip sustojusių arklių vilkai negali papjauti. Tačiau su paviėniais ristūnais jiems pasiseka susidoroti. Štai toks atvejis.
Atėjęs į pievą ankstų birželio rytą, miško darbininkas arklio neberado. Aptiko tik jo pėdsakus. Arklys kažko pasibaidęs ir nutraukęs grandinę, šuoliais išbėgęs į kelią ir juo pasileidęs gilyn į mišką. Darbininkas, sekdamas įkandin, pastebėjo, kad šalia arklio pėdsakų tęsiasi dideliais šuoliais bėgusio vilko pėdsakai. Už gero kilometro šuoliai trumpėjo, o vilkas vis artėjo prie arklio. Kai taip atsitiko ketvirtą ar penktą kartą, arklys suklupo ir ėmė bėgti kita kryptimi, pasuko į mažą miško keliuką. Čia nebuvo nei smėlio, nei purvo, kaip ankstesniame kelyje, ir sekti pėdsakus - būtų buvę sunku. Tačiau už poros šimtų metrų žmogus pamatė, kad bėgančiam arkliui ėmė kristi, kas buvę jo pilve. Dar už puskilometrio, miško aikštelėje, darbininkas rado arklį negyvą. Vilkas dar bėgančiai aukai buvo praplėšęs šoną, o jau negyvai išėdęs kumpį.
Netoli Maišiagalos, lubinų lauke, vieną vasaros naktį gyventojai girdėjo lyg stenant, lyg dejuojant briedį. Rytą nuėję rado negyvą stambią seną briedę, papjautą dviejų vilkų. Jauniklių ji neturėjo, arba jie buvo papjauti anksčiau. Kitą kartą abu vilkai buvo papjovę trečiąmetį brieduką.
Ne kiekvieną užpultą žvėrį vilkai papjauna. Medžioklių sėkmę lemia vilkų skaičius, faunos tankumas, sniego dangos storis. V. Kačetkovas, sekęs 54 vilkų medžiokles, pateikė tokius medžioklės rezultatus: vilkų gauja, atakavusi 33 briedžius, papjovė 6 (18,2 proc,); vilkų pora, atakavusi 12 briedžių, papjovė 2 (16,7 proc.); vienas patinas, užpuolęs 9 briedžius, papjovė tik vieną (11,1 proc.).
Vilkų šeimyna medžiojamus briedžius stengiasi apsupti iš visų pusių ir, pasirinkę vieną, jį atakuoja. Briedis stengiasi priešui smogti priekine koja. Tai kartais pasiseka. Nepatyręs vilkas nuo smūgio gali net žūti.
Pabradės miške bėgę keliu keturi vilkai stabtelėjo, sužiuro į dešinę, po to, du nubėgo keliu pirmyn, du į mišką. Ten už 50 metrų nuo kelio gulėjo briedis. Vilkai ji pabaidė. Susitikimo vietoje liko kuokštas briedžio plaukų. Briedis ištrūkęs bėgo dideliais šuoliais per tankias sodintas pušaites, klimpdamas į gilų, kietą sniegą. Vilkai bėgo paskui, išsiskirstę | šalis, kol auką išvarė į retesnį mišką. Maždaug už 400 metrų nuo guolio briedis buvo sudorotas. Taip pat buvo rastas stambus briedis patinas, sudorotas keturių vilkų gruodžio mėnesį Lavoriškių miškuose. Jis bėgo apie 200 metrų ir ilgai gynėsi.
Pasitaiko, kad vilkų užpultą briedį atskuba ginti kiti briedžiai, esą netoliese. Jie ima vilkus gainioti ir priverčia juos trauktis.
Birželio mėnesį Bartkuškio mišku važiavęs medžiotojas pastebėjo į kelią bėgantį briedį, kurį persekiojo du vilkai. Vienas, suaugęs, bet dar turbūt jaunas ir galynėtis su stambiais žvėrimis neišmokęs, nuolatos puldinėjo briedį, vis griebdavo jam už kaklo arti priekinės mentės, kaskart išpešdamas kuokštą plaukų (patyręs vilkas griebtų už šono ir sužalotų žarnyną). Antrasis bėgo per metrą nuo briedžio ir pulti nedrįso, nes briedis tai viena, tai kita priekine koja kartkartėmis siekdavo užtvoti besiartinantiems užpuolikams. Persekiojimo kelią, kuris tęsėsi beveik kilometrą, rodė plaukų kuokštai. Briedis buvo pavargęs, sunkiai alsavo, kilnojosi jo šonai. Išvydęs mašiną, jis sustojo vidury kelio ir pakėlęs galvą žiūrėjo į ją ir į vairuotoją, tarsi prašydamas pagalbos. Vilkai taip pat sustojo ir sustingę išstovėjo apie tris minutes — žmogaus baimė
grūmėsi su noru pribaigti jau nukamuotą auką. Medžiotojas, stebėdamas vilkus pro mašinos langą, taip pat jaudinosi, gailėjosi nepasiėmęs šautuvo.
Kai briedis šoka bėgti, pakelia galvą, vilkas griebia už gerklės. Kova dažniausiai būna neilga. Vilkų gauja medžioja ir varymo būdu: stipresni patinai tykoja, vilkės pavaro. Persekiodami bėgančią auką, kaskart griebia už užpakalinių kojų ir šonų. Kartais stengiasi įvaryti į pelkę, liūną, užvaryti ant ledo. Pavieniai vilkai ar jų pora stengiasi prislinkti kuo arčiau prie gulinčio ar ėdančio briedžio, neretai prieš vėją, slėpdamiesi už reljefo nelygumų.
Dažniausiai vilkai puola jaunus, iki 1,5—2 metų briedžius, tačiau labiausiai mėgsta šiųmečius. Miškuose, kur gyvena vilkai, briedžių prieauglis yra mažesnis. Vilkas sugeba atskirti belaukiančią jauniklio briedę, ją sekioja iš paskos, laukia, kol gims briedukas, ir tada naujagimį suėda.
Stirnas ir elnius vilkai medžioja dažniausiai pavarydami vieni kitiems, tačiau būna, kad auką persekioja ilgai, panašiai kaip skalikai, kol ją užvaiko. Tai atsitinka tuomet, kai stora sniego danga išlaiko vilkus, o elniai ir stirnos klimpsta. Vilkas, persekiodamas grobį, trumpą laiką gali bėgti net iki 80 kilometrų per valandą greičiu. Staiga užkluptos stirnos tarsi pasimeta, šoka į vieną, į kitą pusę, nesuspėja padidinti greitį ir pakliūva į vilko nasrus. Kad vilkai nesunkiai sugauna stirnas, matyti iš šių pavyzdžių.
Ankstų vasario rytą pro Draskų mišką Mūšos tyrelio link risnojo keturi vilkai. Viena pora atsiskyrė ir pėda pėdon žingsniavo keliuku eigulio sodybos link. Apie šimtą metrų nuo namo, prie sodo tvoros, augo nedidelis, gražus, maždaug trisdešimt metų eglynėlis. Vilkai, pribėgę netoli vartų, stabtelėjo ties eglynėliu. Kai nuo eglyno pusės padvelkė oro srovė, vienas iš jų, senas patinas, grįžo atgal. Lanku, maždaug už pusantro šimto metrų nuo eglyno, užėjo per lauką iš priešingos pusės ir prigulė už alksnių kelmų. Tuomet vilkė risčia pasileido bėgti per eglynėlį. Jame buvo pastatytos ėdžios, prie jų maitinosi trys stirnos. Pajutusios vilką, stirnos šoko bėgti didžiuliais, keturių penkių metrų šuoliais. Viena šuoliavo už trijų metrų nuo pasislėpusio vilko. Kai stirna su juo susilygino, vilkas šoktelėjo keturis šuolius. Stirnos pėdsakas nutrūko. Liko kuokštas plaukų ir kraujo dėmės. Vilkų būta sočių. Jie stirną atvilko atgal į eglynėlį ir paliko prie ėdžių.
Netoli Pasiaurės girininkijos, prie Lakajos upės, skabė karklų šakeles dvi stirnos. Buvo kovo pradžia, bet sniego gilu. Giedromis dienomis stirnos maitindavosi saulės apšviestuose biržių pakraščiuose ir pamiškėse. Dažnai čia praleisdavo ir naktį. Mišku, netoli upės, vingiavo keliukas. Rytą, grįždami iš nesėkmingos medžioklės, šiuo keliuku į miško gilumą traukė keturi vilkai — tėvai ir dvi antrametės vilkės. Senė vilkė atsiskyrė ir nubėgo upės link. Trys vilkai pastovėjo, po to nušuoliavo keliuku į priekį. Čia turėjo prabėgti vilkės pabaidytos stirnos. Taip ir buvo. Viena stirna iššoko į keliuką per dešimt metrų nuo vilkų, juos pastebėjusi puolė į šalį, bet senis vilkas už dvidešimt metrų ją pavijo, perplėšė šoną, išpešė kuokštą plaukų. Dar po kelių šuolių mirtinai išsigandusi stirna atsimušė į pušį. Čia ją vilkai pribaigė. Puotos vietoje liko. sutryptas, raudonai išmargintas sniegas, gabalai kailio, o šiek tiek toliau — keletas kaulų.
Dažniausiai stirnos pakliūva vilkams giliomis žiemomis, kai dideli šalčiai, daug sniego, o žvėrys sulysę. Vis tik ne kiekvieną stirną vilkai sugeba nutverti. Nuolatinėse vilkų gyvenvietėse stirnų kur kas mažiau, bet jų visuomet yra. Čia jos paprastai būna stambesnės, sveikos, stiprios.
Ne kiekvieną sutiktą žvėrį vilkai persekioja. Jurbarko miško masyve, netoli Artosios pelkės, žiemos rytą šeši vilkai, grįždami į raistą, sutiko elnių patinų pulkelį. Bandė vieną atakuoti. Elnias prisiglaudė prie storos pušies ir gynėsi ragais. Po kelių nesėkmingų atakų vilkai nuėjo į lomelėje esantį eglyną. Paskui juos sekė ir elniai. Tai rodo, kad elniai patinai vilkų nebijo. Ten būta dar 6 vilkų. Tarp šios dvylikos vilkų gaujos ganėsi elniai, kojomis atkasinėjo uogienojus, ėdė. Vilkai negalėjo nejausti elnių, o elniai — vilkų.
Jaunus šerniukus keliems vilkams sudoroti nesunku, todėl žiemą vilkai nuolat ateina į šernų laikymosi vietas.
Šernų šeimyna, pastebėjusi vilkus, susispiečia į krūvą ir, kriuksėdama kaip kiaulės, ginasi. Vienam vilkui iš stovinčių šernų pulko pačiupti grobį nelengva, todėl jie stengiasi šernus išsklaidyti. Kai apimti panikos šernai ima bėgti, užpuolikas stveria paskutinį arba kraštinį šerną, jam paprastai perplėšia šoną ir atakuoja tol, kol pribaigia. Du vilkai šernų pulkelį apstoja iš priešingų pusių. Kai vienas vilkas artėja prie šernų, senė šernė jį puola. Kitas tuo metu spėja pagriebti ir nusinešti šerniuką (jeigu šis mažas) arba iškąsti jam šone mirtiną žaizdą. Kai vilkas nešasi žviegiantį šerniuką, šernė bėga jo ginti. Tuomet antras vilkas pagriebia kitą šerniuką. Kur yra vilkų, šerniukų prieauglis nedidelis.
Suaugusius šernus vilkai ne visuomet pajėgia sudoroti. Šernai moka gintis ir gali vilkus stipriai sužaloti, ypač patinai. Todėl stambius šernus vilkai puola tik didelio alkio verčiami.
Nemažą vilkų maisto dalį sudaro šunys. Juos medžiodami, vilkai slampinėja apie sodybas, nepatyrusius šunis moka išvilioti į lauką ir ten juos greitai sudoroja. Įdomius atvejus, kaip vilkai medžioja šunis, aprašo N, Zvorikinas ir A. Kudaktinas.
N. Zvorikinas rašo: „Žiemą vilkai retai kada turi šviežios mėsos, dažnokai ir pabadauja. Vargas tada šunims!
Atsimenu retą ir būdingą vilkų antpuolį.
Pėdsakai rodė, kad vilkai bėgo aplink kaimą. Aš pravažiavau pro kaimą, tikėdamasis vėl rasti pėdsakų. Kitoje kaimo pusėje, netoli trobesių pastebėjau triukšmingą kranklių, varnų ir šarkų sambūrį. Palikęs arklį, nuėjau į tą vietą. Pro vieno daržo tvoros spragą nusidriekė į lauką šunų, didelių ir mažų, pėdsakų rezginys. Šunų bėgta ne visų viena vieta, vienu taku, bet pasisklaidžiusia gauja, tarytum kas būtų vedęsis medžioklėn skalikus, kai kurių pėdsakai nuolat puslankiu nukrypsta į šalį ir vėl grįžta prie bendros krypties.
Šūnys greitai išdavė ir save, ir savo eisenos tikslą: ant kiekvieno išsikišusio iš sniego daikto, ant kiekvieno klojimo ar daržinės kampo buvo palikta atitinkamų žymių. Tai, be jokios abejonės, būta šunų „vestuvių".
Pėdsakai tolo nuo kaimo, krypdami į už kokių dviejų šimtų žingsnių tįsantį lauko keliuką, kuris nuolaidžiai vingiavo per kadagyną. Ir nei iš šio, nei iš to į šunų pėdsakus iš įvairių pusių įsimaišė dviejų vilkų šuoliai, o toliau, iš priešakio atbėgta ir trečio vilko.
Sniegas plačiai sutryptas. Taip būna prie eketės, kur girdomi galvijai. Šunų pėdsakai nutrūko, iš to suminto rato į kaimą driekėsi vienintelis dideliais šuoliais lėkusio mažyčio šuns, matyt, nepilnateisio procesijos dalyvio, pėdsakas.
Geltonavo sumintas sniegas, raudonavo kraujo dėmės, o paukščiai buvo primarginę daugybę brūkšnelių ir kablelių. Iš už kadagių krūmų nuskrido keletas kranklių, šarkų ir varnų. Paukščiai, savaime suprantama, rodė vietą, kur buvo vilkų užkandos likučių.
Tai, ką išvydau, buvo tiesiog klaiku, nors pripratęs prie tokių vaizdų. Ten, kur nebuvo jokių žmogaus pėdsakų, pamačiau įvykusios kruvinos dramos iškalbingiausius įrodymus: plynoje vietoje, per kokius 12—25 žingsnius viena nuo kitos, gulėjo penkios šunų galvos".
Vilkai lengvai sudoroja net ir stambius šunis. Tokį atvejį aprašo A. Kudaktinas.
Saulei leidžiantis, pasirodė vilkas ir artėjo prie besiganančios avių bandos. Jį pastebėję, trys aviganiai šunys ėmė vytis. Vilkas sustojo, o kai šunys pribėgo 100—120 metrų atstumu, apsisuko ir nubėgo atgal. Atstumas tarp vilko ir šunų mažėjo iki 20—30 m. Buvo matyti, kad plėšrūnas nesistengia pabėgti, o tik vilioja paskui save šunis. Tuo metu šunys bėgo vienas paskui kitą per 30—50 metrų. Vilkas bėgo kalno šlaitu akmenų rietuvės link. Po to, kai vilkas ir du šunys peršoko šią rietuvę, iš ten iššoko antras vilkas ir atakavo trečiąjį šunį. Nors šuo ūgiu nenusileido vilkui, po poros minučių jau tįsojo negyvas. Vilkas šone jam padarė tokią žaizdą, kad pro ją iškrito visi vidaus organai. Pirmasis vilkas, pabėgėjęs 150 metrų nuo tos vietos, kur gulėjo antrasis šuo, sustojo ir puolė jį atsivijusį šunį. Šuo puolė atgal, bet spėjo nubėgti tik 40—50 metrų: vilkas jį pavijo ir perplėšė gerklę.
Stambius žvėris ir gyvulius vilkai puola iš šono ir užpakalio. Vilko smūgis iltimis ir sukandimas būna toks stiprus, kad arklio ar elnio šone atsiveria 10—15 centimetrų žaizda ir pro ją ima kristi vidaus organai. Įsikibęs į užpakalinę koją, vilkas perkanda raumenis, nutraukia raiščius ir briedį ar elnią sustabdo, pasodina, o. kitas tuo metu griebia už šono arba kaklo. Keli vilkai dirba sutartinai ir su auka susidoroja labai greitai. Smulkesnį grobį, pavyzdžiui, šunis, avis, kiškius, vilkas pastveria už kaklo ir dažniausiai pirmu nasrų paspaudimu nužudo.
Neretai vilkai mato grobį, bet jo nepuola. Tai būna tuomet, kai jie sotūs arba jaučia arti pavojų. Tačiau apskritai vilkai turi polinkį žudyti, ypač seni ir patyrę. Įsibrovę į avių, stirnų ar elnių būrį, jie dažnai papjauna ir sužaloja po kelis ar keliolika, t. y. kur kas daugiau, negu gali suėsti. Stebėdamas šunį ir avis, kurias ruošiasi užpulti, vilkas ilgai tiria aplinką, nustato, ar negresia pavojus. Kuo arčiau užpuolimo momentas, tuo labiau stiprėja noras nužudyti auką, vilkas mažiau dėmesio kreipia į aplinką, į galimą pavojų. Instinktas žudyti tuomet yra toks stiprus, kad užsibrėžto tikslo siekia ir kai paskutiniu momentu netikėtai atsiranda žmogus ar kitas priešas.
Papjautą smulkų grobį vilkai nusineša ėsti į ramią vietą. Neša dantyse arba užsimetę ant nugaros ir prilaikydami dantimis. Grobio paprastai nemeta ir kai vejasi žmogus. Vilkas yra toks stiprus, kad su avimi dantyse gali peršokti tvorą. Du vilkai pavelka arklį ar briedį. Yra buvę, kad vilkas, laikydamas už kaklo, vedė jaunikliams gyvą avį. Išsigandusi avis su vilku bėgo gana greitai porą kilometrų, kol. užduso. Tuomet, jau pavargusią ir nurimusią, vilkas užsikėlė ant nugaros ir nunešė jaunikliams. Nuo ganyklos iki vilkų gūžtos buvo 4—5 kilometrai.

[medziotojas]

VILKŲ MEDŽIOKLĖ

Nuo žilos senovės vilkai buvo medžiojami įvairiai. Kol dar nebuvo šaunamųjų ginklų, juos žmonės gaudė tinklais, duobėse, įvairiomis gaudyklėmis, įviliodavo į gardus, jauniklius naikino gūžtose. Paminėsiu tik keletą labiau paplitusių medžioklės būdų.
Plotas, kuriame gyvendavo vilkai, būdavo apsupamas aukštais kanapiniais arba iš medžio plaušų nertais tinklais. Į vidų įėję medžiotojai vilkus pjudydavo šunimis, vydavo į tinklus. Šunims užmaudavo plačius antkaklius, į kuriuos būdavo prikalta ilgų vinių smaigaliais į viršų. Šie diržai dažnai išgelbėdavo šunis nuo vilkų nasrų. Vilkai, šunų vejami, įsipainiodavo į linkius ir būdavo pribaigiami vėzdais.
Duobės būdavo kasamos arti takų, į jas įmetamas šuo, paršas ar kitas jaukas. Alkani vilkai įšokdavo į duobę, ir čia būdavo užmušami. Taip pat vilkai buvo nuodijami įvairiais užnuodytais masalais. Pavyzdžiui, Carinėje Rusijoje, padaugėjus vilkų, jie buvo nuodijami arsenu, strichninu.
Gaudyklių būdavo įvairių. Tveriamas aštuonių — dešimties metrų skersmens gardas — dvi eilės stačių karčių. Tarp karčių būdavo paliekami nedideli tarpai, kad vilkas pro juos nepralįstų, o eilės tveriamos tokiu atstumu, kad vilkas prasmuktų, bet negalėtų apsisukti. Išorinėje eilėje įrengiami varteliai visuomet laikomi atkelti į vidų. Aptvarus statydavo miške, netoli kelio, į juos įleisdavo aviną, paršelį, šunį. Šuniui pastatydavo būdą, palikdavo maisto. Šuo čia galėdavo gyventi gana ilgai. Aptikę jį, vilkai stengdavosi įlįsti vidun. Ateina metas, kai drąsiausias pralenda pro vartelius, vaikšto ratu. Apsukęs ratą ir priėjęs vartelius iš kitos pusės, juos pastumia, įlenda, ir tie užsidaro. Kai vilkas praeina, varteliai vėl atsidaro ir paskui pirmąjį gali pasekti antras, trečias vilkas. Į tokius spąstus dažnai sulįsdavo visa gauja.
Vilkai neretai įlįsdavo pro atdarus vartus į avių gardą, įbėgdavo į tvartus. Aptikę žmonės juos čia ir pribaigdavo.
Senovės Lietuvoje buvo paplitusi medžioklė su paršiuku. Du trys medžiotojai sėsdavo į roges ir važinėdavo miško keliukais, žvigdydavo paršelį. Paskui roges per šūvio atstumą būdavo velkamas šieno arba šiaudų, palaikytų kiaulių tvarte, prikištas maišas. Kai paršo žviegimo privilioti vilkai priartėdavo prie rogių ir puldavo maišą, paragaudavo medžiotojų šūvių.
J. Elisonas aprašo ir tokį atvejį.
Vieną žiemos vakarą Jadikonių kaimo vyrai išvažiavę vilkų šaudyti. Pasiėmę į vienas roges paršą, o į kitas sėdę patys su šautuvais. Visi manė duosią vilkams garo, bet medžioklė pasibaigė kitaip. Vos įvažiavus į mišką, vilkai, išgirdę žviegiantį paršą, ėmė rinktis ir bėgti paskui roges. Šit vienas, antras, trečias... jau visas būrys. Vyrai pamatė, kad medžioklė gali liūdnai baigtis, apgręžė arklius, sušėrė botagu ir lėkė zovada namo, nė karto taip ir neiššovę. Vilkai nuo rogių neatsiliko.., Vos spėjo medžiotojai pasprukti į tvartą ir užsidaryti duris, vilkai ėmė tvarto pamatus ir sienas graužti. Bet matydami, kad nieko nepeš, vėl nudūlino į mišką.
Taip būta senovėje. Dabar nėra nei tokių drąsių vilkų, nei tokių bailių medžiotojų.
Dažnai būdavo medžiojama prie masalo. Dar iš rudens iškasama duobė medžiotojui pasislėpti. Virš jos padaromas iš šakų nedidelis stogelis su skyle į masalo pusę. Vieta parenkama biržėje, aikštelėje, kur retai lankosi žmonės, prie menkai išvažinėto kelio. Prasidėjus šalčiams ir pasnigus, išvežamas kritęs arklys arba karvė. Vilkai prie masalo eina prieš vėją, todėl žmogaus slėptuvė turi būti priešingoje pusėje. Kai vilkai pradeda masalą lankyti, dviese važiuojama rogėmis pro slėptuvę. Vienas medžiotojas, iššokęs iš rogių, joje pasislepia, kitas nuvažiuoja tolyn. Kai nėra rogių ir arklio, galima eiti pėsčiomis, vienam paskui kitą. Vienas medžiotojas turi pasislėpti, o kitas nueiti tolyn. Vilkai, artindamiesi prie masalo, dažniausiai apeina aplink jį keletą kartų. Radę žmogaus pėdsaką, jį gerai ištyrinę j a. Jeigu randa tik ateita ir neišeita, prie masalo neina. Jeigu taip pasikartoja ir kitą kartą, masalo iš viso nelanko. Medžiotojai, kurie nesugeba vilko apgauti arba neramiai sėdi, laukia veltui. Vilkai — labai atsargūs žvėrys ir nerizikuoja eiti ten, kur įtaria pavojų.
Ant vilkų takų būdavo statomi spąstai ir kilpos. Šiuos įrankius prieš naudojimą reikėdavo aprūkyti dūmais, ištepti taukais ar kitaip panaikinti geležies ir žmogaus kvapą. Dabar šiuo būdu nebemedžio-jama. Tačiau beveik kasmet po keletą vilkų pakliūva į stirnoms ar šernams paspęstas kilpas, kurių pilkiai nepajėgia nutraukti arba nukrimsti.
Varėnos rajone eigulys aptiko vilkų papjautą briedį ir tikėdamasis, kad ir ateinančią naktį jie čia apsilankys, aplink pristatė kilpų. Atėjęs rytą, nepatikėjo savo akimis: rado į jas įkliuvusius du vilkus. Vilkai turbūt atrodė baisūs, todėl eigulys nutarė į juos šauti iš 60—70 metrų atstumo. Po nesėkmingo pirmo šūvio vilkai nutraukė kilpas ir pabėgo.
Nuo senp paplitęs vilkų naikinimas gūžtose. Šiuo būdu 1980 metais sunaikinta 15, 1981 — 25, 1982 — 13, 1983 — 2, 1984 metais — 7 jaunikliai. Prie gūžtos reikia stengtis sumedžioti abu senius. Medyje įtaisomas užmaskuotas bokštelis vienam medžiotojui pasislėpti. Kitas turi nueiti tolyn, kaip ir medžiojant prie masalo. Jei prie gūžtos laukti nepatogu, vilkiukus galima nuvesti į kitą vietą. Jų pėdsaku vilkė seka ir gali prieiti arti medžiotojo, pasislėpusio prie tako.
Surasti vilkų gūžtą gali padėti dresuotas medžioklinis šuo.
Vilkus galima sėkmingai medžioti mėgdžiojant kaukimą. Nušovus vieną iš senių vilkų ir mėgdžiojant jo balsą, galima prisišaukti kitus šeimos narius; mėgdžiojant tėvus — prisišaukti jauniklius, patelės balsą — patiną ir t. t. Vilko balso mėgdžiojimas rugpjūčio mėnesį gali padėti rasti vilkų gūžtą.
Nemažai vilkų sumedžiojama bendrose medžioklėse su varovais, kai medžiojami šernai, lapės, kiškiai. Tačiau čia sėkmingesnis būna pirmas varymas. Miškuose, kur gyvena vilkai, medžiokles reikėtų pradėti nuo jų pamėgtų kvartalų. Išgirdę varovų triukšmą ir šūvius, vilkai pabėga, todėl per vėlesnius varymus juos užtikti jau sunkiau.
Daugiausia vilkų sumedžiojama per medžiokles su vėliavėlėmis. Šis būdas paplitęs daugelyje Tarybų Sąjungos sričių ir respublikų.
Nustačius vilkų laikymosi vietą, vienas, du ar trys kvartalai apsupami vėliavėlėmis. Ištiesiama virvė, prie kurios priraišiota raudonos spalvos medžiagos atraižų maždaug per metrą viena nuo kitos. Vėliavėlės kabinamos vilko akių aukštyje, maždaug 50 centimetrų nuo žemės. Visuomet geriau jas kabinti žemiau negu per aukštai, nes paprastai vilkai vengia šokti per virvės viršų, ieško spragų pralįsti pro apačią. Bet vėliavėlės turi būti tokiame aukštyje, kad laisvas jų galas galėtų plevėsuoti.
Apeinant (aptveriant) vilkus, reikia atminti, kad jie turi gerą klausą ir uoslę. Slidžių čiuožimą pei sniegą pavėjui vilkas girdi už kilometro, žingsnius— dar toliau, o pučiant palankiam vėjui, gali užuosti už kelių šimtų metrų. Vilkai apsupami ne todėl, kad neišgirsta medžiotojų žingsnių: pripratę prie automobilių triukšmo, žmonių, einančių keliu, nekreipia į juos dėmesio. Todėl dažniau pasiseka apsupti vilkus, kai jie sustoja tarp kelių ir tuose kvartaluose, kur kvartalinėmis linijomis važinėjama, vaikščiojama. Pasitaiko, kad apeinami vilkai pastebi žmones. Tuomet reikia nekreipti į juos dėmesio, nežiūrėti jų pusėn, nueiti tolyn. Kartais to pakanka, kad vilkai nepabėgtų, ypač žiemos pradžioje. Baigiantis žiemai, kai vilkams jau yra tekę dažniau bėgti nuo medžiotojų, jie yra atsargesni, o jei pajunta, kad persekiojami, praktiškai jų nebeįmanoma apsupti. Pabaidytus vilkus galima sumedžioti užstojus jų praėjimo takus už penkių—dešimt kilometrų.
Naktį šviežiai pasnigus, buvo nutarta medžioti Mūšos tyrelyje. Apeinant tris kvartalus, maždaug 200 hektarų plotą, kur dažniausiai lankydavosi vilkai, pastebėta, kad į šiuos kvartalus rytą sugrįžo trys vilkų grupės: trys, trys ir du, iš viso aštuoni žvėrys. Plotas buvo greitai iš trijų kampų supamas vėliavėlėmis. Tačiau baigiant supti, aptikti švieži visų aštuonių vilkų pėdsakai. Išgirdę medžiotojų žingsnius, jie paspruko anksčiau, negu suspėta mišką apjuosti vėliavėlėmis. Nesunku suprasti medžiotojų nusivylimą. Kadangi plotas buvo apsuptas, nutarta pabandyti laimę — o gal dar vilkų likę. Ir neapsirikta. Apjuostame plote buvo likę trys vilkai, anksčiau gausiai priėdę elnienos, sotūs ir todėl naktį niekur nevaikščioję. Iš jų du buvo sumedžioti. Trečiasis — sužeistas — prasiveržė pro vėliavėles. Vėliau pastebėti dar keli šios vietovės vilkai. Jų kailiai buvo nušiurę, šviesūs, uodegos nuplikusios. Ateinančiais metais tame plote vilkų jau nebuvo. Galima spėti, kad jie visi buvo niežuoti ir nunyko.
Kartą netoli Kaltanėnų buvo pastebėti trys neseniai praėjusių vilkų pėdsakai. Nustatyta, kad du iš vilkų guli viename kvartale, o vienas senis — už puskilometrio kitame. Apsupti visus tris neužteko vėliavėlių. Nutarta apsupti plotą, kuriame apsistoję du jaunesnieji. Besupant buvo girdėti, kaip vilkai tarpusavy kivirčijasi, garsiai urzgia. Prasidėjus varymui, vilkai pasirodydavo tai vienoje, tai kitoje vietoje, prieidavo labai arti vėliavėlių, bet lįsti pro jas neišdrįso. Pagaliau, jau išėjus varovams į liniją, paskui juos išėjo vilkai ir medžiotojas vieną nušovė, kitas sužeistas pabėgo pralindęs pro vėliavėlių apačią. (Nušautas trečiametis patinas buvo perduotas Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejui, jo iškamša yra vilkų biologinėje grupėje.) Ieškoti sužeistojo buvo vėlu — sutemo. Kitą dieną einant sužeisto vilko pėdsakais, maždaug už kilometro rastas vilko guolis, o nuo jo šuoliais nubėgta žvėries. Nebuvo abejonės, kad sužeistas vilkas per naktį gydėsi, o dabar, išgirdęs artėjantį žmogų, pabėgo. Bet kodėl guolyje ištirpęs sniegas? Praradęs tiek šilumos, vilkas turėtų peršalti. Kodėl toks laidus šilumai jo kailis? Priežastis paaiškėjo netrukus. Vilkas išbėgo ties geležinkeliu ir juo nušuoliavo apie šešis kilometrus. Radęs traukinio suvažinėtą stirną, ją apuostė ir turbūt nutaręs, kad bus pigaus maisto, pasuko į mišką. Čia jis ir padžiovė kailį. Tai buvo vilkė, neseniai sirgusi niežais, vietoj šiurkščių plaukų jai buvo ataugę švelnūs tarsi pūkai, rudi plaukeliai. Vilkė buvo sulysusi, nes toks apdaras negalėjo jos pakankamai saugoti nuo šalčio. Abu šie vilkai vėliavėlių bijojo. Tačiau ne visi taip elgiasi.
Netoli Deveniškių, miške buvo apsupti trys vilkai. Kadangi besupant ėmė temti, medžioklė atidėta rytdienai. Naktį senė vilkė, keletą kartų pabandžiusi, pralindo pro vėliavėlių apačią ir lėtai nuėjo tolyn. Vėliau keletą kartų grįžo prie vėliavėlių, bet į vidų įšokti nedrįso. Per varymą į medžiotojų liniją vilkai neišėjo, tačiau vienas medžiotojas, stovėjęs flange, jau praėjus varovams, tyliai užkaukė vilkės balsu. Netrukus priešais jį iš eglaičių išlindo vilkas. Šūvis buvo netaiklus, apsuptas vilkas sumedžiotas tik trečią dieną. Buvo rujos metas, todėl vilkas net ir medžioklės metu ryžosi rasti savo vilkę. Vėliavėlių jis labiau bijojo negu žmonių.
Po kelių dienų tame pačiame miške buvo apsupta kita penkių vilkų grupė. Vilkai pajuto medžiotojus dar neprasidėjus varymui ir ėmė vaikštinėti. Stambus senas vilkas, pastebėjęs vėliavėles, nukando virvutę ir nutempė vieną galą tolyn. Prasidėjo varymas. Išgirdęs varovus, šis vilkas pabėgo į mišką, vilkė ir du jaunikliai buvo sumedžioti, o vienas sužeistas paspruko. Vėliavėlės vakare nebuvo nurištos. Naktį vilkas, pasiilgęs vilkės, atėjo prie vėliavėlių, penkiose vietose iškando jų atkarpas po 20—30 metrų ir jas nuvilko toli į mišką, tarsi padarydamas apsuptai vilkei keletą plačių vartų išeiti. Ar vilkas tai darė sąmoningai, tikėdamasis išvaduoti vilkę? Ne. Vilkas taip protauti nesugeba. Kadangi buvo rujos metas, jis žūtbūt stengėsi rasti vilkę, ėjo prie jos ir kelyje priėjo vėliavėles. Šią kliūtį jis šalino, kaip šalintų jam kelią pastojusį kitą vilką.
Pasnigus pirmajam sniegui, miške netoli Onuškio buvo susekta ir apsupta vėliavėlėmis vilkų šeima (du seniai ir trys jaunikliai). Pradėjo temti, ir buvo nutarta medžioklę atidėti rytdienai. Atvažiavę rytą, medžiotojai pamatė įdomų, bet neretai pasitaikantį dalyką: vilkai naktį buvo išėję per vėliavėles, miške medžiojo, o rytą vėl grįžo į apsuptus jų pamėgtus kvartalus. Prasidėjus medžioklei, jie vėliavėlių bijojo ir buvo visi sumedžioti, išskyrus seną vilką. Šis, išlindęs pro vėliavėlių apačią, pabėgo.
Taurų girininkijos miške nakčiai buvo palikti apsupti du vilkai. Trečiasis šios šeimos narys liko už vėliavėlių. Rytą, jau patekėjus saulei, buvo patikrintos vėliavėlės ir nustatyta, kad vilkai iš apsupimo neišėjo. Už pusvalandžio, einant medžiotojams stoti linijon, buvo rasti ir trečio vilko pėdsakai — jis įšoko per vėliavėles į apsuptą plotą, vėliavėlių tuokart nebijojo, tačiau, prasidėjus varymui, iš apsupimo nebėgo ir buvo sumedžiotas pirmas. Tai buvo jauna vilkė. Kiti du vilkai, naktį ištyrę, kur yra vėliavėlės, per varymą jų pusėn nebėgo, slapstėsi tankumynuose, vaikščiojo paskui varovus. Tik trečią dieną buvo sumedžiota dar viena jauna vilkė. Senis patinas liko sužeistas apsupime. Pėdsakus užsnigo, vilko jau nebuvo galima rasti ir išvaryti į medžiotojų liniją.
Šie atvejai rodo, kad vilkai į vėliavėles reaguoja labai įvairiai.
1985 metais buvo sumedžioti 125 vilkai, iš jų 30 su vėliavėlėmis.
Kuo vilkai intensyviau medžiojami ir labiau persekiojami, tuo jie atsargesni, labiau saugosi žmonių. Vienam vilkui sumedžioti 1973 metais vidutiniškai reikėjo dirbti 21 darbo dieną, 1978 — 29, 1980 — 45,5, 1984 — 50.

[medziotojas]

VILKŲ VARDU

Ne visi medžiotojai, tuo labiau žvėrių gyvenimo išsamiau nepažįstantys žmonės, atskiria vilkus nuo šunų, moka „skaityti" jų pėdsakus. Dažnai atsitinka, kad per apskaitą padidinamas vilkų skaičius, o šunų padaryta žala irgi gula ant vilkų sąžinės. Tai patvirtinti gali ir keletas pavyzdžių. Buvo jau vėlyvas, darganotas ruduo — lapkričio pabaiga. Apie pirmą valandą nakties keturi vilniečiai iš Kauno važiavo namo, iš jų du medžiotojai. Beveik jau pervažiavę mišką netoli Rumšiškių, vyrai pamatė per kelią einančią seną vilkę ir vilkiuką. Kažkuris jų liepė vairuotojui padidinti greitį ir stuktelėti vilkei priekiniu ratu. Vairuotojas taip ir padarė. Bet smūgio būta nestipraus, sužalota vilkė nusivertė į pakelės griovį ir pradėjo šliaužti. Iššokę iš mašinos medžiotojai išsitraukė iš bagažinės rankeną varikliui paleisti, tačiau ji buvo per trumpa nuo kelkraščio žvėriui suduoti. Lipti tamsoje į griovį — baisoka. Vyrai nutarė prispausti dar gyvą vilkę mašinos priekiu, tačiau griovys buvo per gilus. Mašina pakibo, o ratai vilkės nepasiekė. Ji nušliaužė toliau. Kol išstūmė mašiną atgal, kad galėtų pašviesti ir apžiūrėti, kur yra auka, vilkės jau nebuvo. Rytą vienas šios medžioklės dalyvių paprašė padėti vilkę surasti, nes, jo nuomone, toli ji nubėgti negalėjo. Nuvykę į įvykio vietą, nieko neradome. Tuomet paprašėme Medžiotojų ir žvejų draugijos Kaišiadorių rajono medžioklės žinovą pasiteirauti vietos medžiotojų, gal jie pastebės kur nors buriuojantis kranklius ir varnas, gal ras kokių pėdsakų. Po dviejų dienų medžioklės žinovas telefonu pranešė:
— Jūsų ieškomas vilkas rastas. Tai sena, pusiau akla ir kurčia kalė. Guli ji dabar būdoje ir serga, neėda. Tą vakarą vargšelė buvo palaida.
— Na, o vilkiukas?
— Tai nedidelis kiemsargis, baltos spalvos.
Dar vienas nutikimas. Medžiotojai aptiko pro gyvenvietę iš laukų į mišką vedančius dviejų vilkų pėdsakus. Apėję kvartalą, nerado pėdsakų, kurie rodytų, kad žvėrys išėjo. Vadinasi, vilkai įsikūrė palaukės kvartale. Jį greit apsupo vėliavėlėmis, žvėris pavarė. Buvo nušauti du pilki laikų veislės šunys. Vestuvių apeigas jie norėjo atlikti toliau nuo žmonių, miške.
Vieno kolūkio pirmininkas parašė Medžiotojų ir žvejų draugijai laišką, prašydamas naikinti vilkus, nes esą jie naktimis užpuldinėja garde uždarytus veršius, keletą jau ir papjovė. Nuvykę į vietą, medžiotojai apžiūrėjo gardą iš visų pusių, tyrinėjo purve įspaustus pėdsakus, tačiau vilkų pėdsakų tarp jų nepastebėjo. Užtat gausiai buvo ištrypta šunų. Išnaikinus valkataujančius šunis, veršiams ramybės niekas daugiau nebetrikdė.
Dar vienas įsimintinas atvejis. Medžiotojas nunešė nušautą žvėrį į paruošų punktą. Čia paprašė priimti nenuluptą laimikį ir išduoti kvitą, kad pridavė vilką. Paruošų punkto darbuotojai suabejojo, ar tai vilkas, ir jo nepriėmė. Tuomet pilietis jį atnešė į Gamtos apsaugos komitetą. Papasakojęs įvykį, iškratė žvėrį iš maišo. Tai buvo rudas, pusiau nukirsta uodega, apie 20 kg sveriantis šuo. Kad tai ne vilkas, žmogus net girdėti nenorėjo. Jo tvirto įsitikinimo motyvai buvo šie: plėšrūnas naktimis ateidavo prie daržinės ir grauždavo narvus, kuriuose buvo laikomi triušiai. Turėjo stiprius dantis, nes at-kąsdavo lentą. Buvo baikštus, nes ne kasnakt pasirodydavo, reikėjo ilgai laukti, kol pavyko nušauti. Specialistų aiškinimo, kad ne pagal tai nustatomas vilko tapatumas,- medžiotojas neklausė, žadėjo „ieškoti teisybės". Įkišęs savo „vilką" į maišą, užsimetė ant nugaros ir, trenįęs durimis, išpyškino:
— O aš jums įrodysiu, kad čia vilkas!
Praėjus keturioms valandoms, šį medžiotoją dar sutikau einantį centrine gatve su tuo pačiu nešuliu, suplukusį, braukiantį nuo kaktos prakaitą ir vis dar ieškantį bendraminčių.
Suklysti gali ir patyrę medžiotojai. Vienos apskaitos Varėnos rajone metu buvo rasta neįtikėtinai daug vilkų. Pasnigus su grupe specialistų nuvykome į vietą, kad su apskaitą atlikusiais medžiotojais patikrintume jos tikslumą. Važinėdami po mišką, vietoj kelių dešimčių radome tik dviejų vilkų pėdsakus, p ir šie, sekant daugiau kaip 20 km, pasuko Baltarusijos TSR miškų link. Į klausimą, kur jūsų vilkai, vietiniai medžiotojai atsakė:
— Jeigu vilkai per naktį nueina daugiau kaip 5 kilometrus, mes jų skaičių padidiname, tų pačių vilkų pėdsakus skaičiuojame keletą kartų.
Tai išskirtiniai atvejai, tačiau jie rodo, kad ne visi inedžiotojai, o juo labiau šiaip žmonės, atskiria vilką nuo šuns. Tai natūralu, nes ne kiekvienam pasitaiko jį pamatyti, įsidėmėti skiriamuosius požymius.
Pirmą kartą pamačius vilką, įsimena jo stambi galva, storas kaklas, žiemą gerai matomi ilgoki karčiai, tiesi, papurusi uodega. Apatinė snukio ir kaklo dalis šviesi, beveik balta. Apie akis šviesūs ovalai, apjuosti pilkos spalvos plaukais. Kojos ir kūno apačia rusvos spalvos, šonai rusvai pilki, aukštyn tamsėjantys, nugara pilkai juosva. Karčių ir nugaros ilgieji plaukai turi keturias skersines juostas, kurios nuo plauko viršūnės keičiasi taip: juoda, šviesi, juoda, šviesi. Žiūrint iš priekio, ant priekinių vilko kojų virš pėdų yra išilginės juodos juostos, kartais labai ryškios.
Vilko judesiai taip pat skiriasi nuo šuns. Vilkas bėga dideliais vienodo ilgio žingsniais, jų nemažindamas nugali nedideles kliūtis. Šuoliuoja lėtais ilgais šuoliais, toli į priekį ištiesdamas priekines kojas. Tuomet jo judesiai ritmingi, tarsi banguoja sulig kiekvienu šuoliu. Iš šono stebint šuoliuojantį vilką, įsimena ilga galva, ištiestos priekinės kojos, tiesi stora uodega.
Vilko pėdsakas tiesus, priekines ir užpakalines kojas jis stato viena linija. Vilko pėda ilgesnė už šuns. Patinų priekinės pėdos ilgio ir pločio santykis yra 1,2 : 1, patelės — 1,5 : 1.

[medziotojas]

AR VILKAI PUOLA ŽMOGŲ


Enciklopedijoje, išleistoje Peterburge 1892 metais, rašoma, kad europinėje Rusijos dalyje vilkai kasmet suėda po 50—100 žmonių, o per 1870—188? metus keturiasdešimt devyniose gubernijose jie suėdę 1445 žmones. Apie tai, kad vilkai užpuola juos važiuojančius ar einančius per mišką, buvo rašoma ir kituose leidiniuose. Senesniais laikais, kai žmonės buvo mažai ginkluoti, o vilkų daug, tokie atvejai nebuvo labai reti.
Dabar vilkai į žmones reaguoja įvairiai. Kai gilus sniegas, žmonių išmintais takais jie bėgioja be baimės. Tačiau žmogaus pėdsakai kvartaluose vilkams kelia didelį įtarimą, o medžioklės metu — baimę. Pajutę arti medžiotojus, ypač išgirdę varovų triukšmą, žmogaus pėdsakų pilkiai bijo taip pat kaip vėliavėlių. Ramiai einantis per mišką žmogus nepavojingas, nuo jo galima nebėgti, pakanka tik pasislėpti. Tokio žmogaus pėdsakai nepavojingi. Kai kurie vilkai, tyrinėdami žmogų, eina jo pėdsaku iš paskos ilgą kelio atkarpą, išlaikydami jiems nepavojingą atstumą. Vilkai sugeba pasirinkti nepavojingiausią maršrutą. Yra buvę, kad apsupti vėliavėlėmis vilkai žinojo, į kokią bėdą jie paklitivę: mačiusieji vėliavėles arti jų nepribėgdavo, o slapstydavosi tankumynuose, vaikščiodavo juos baidančiu varovų pėdsakais, tikėdamiesi taip paslėpti savo pėdsakus.
Naminius gyvulius ir pankščius vilkai sugeba užpulti žmogaus akyse, nes yra labai pastabūs, moka atskirti pavojingą žmogų nuo nepavojingo. Labiausiai bijo vyrų, mažiau — moterų, o mažiausiai — vaikų. Užtat ir pamato vilkus dažniusiai moterys bei vaikai.
Papjovęs avį ir vejamas piemenų vilkas dažnai traukiasi nenoriai. Ne kaitą teko girdėti, kad grobikas piemenį prisileisdavo iki dešimties metrų. Tik tada mesdavo draskęs avį, atsistodavo ir kaukšėdavo iššieptais dantimis. Piemeniui drąsiai atakuojant, prisileisdavo iki trijų metrų ir nenoriai, lėtai pasitraukdavo. Buvo atvejų, kai vilkui kaukštelėjus dantimis, piemuo bijodavo artintis. Tuomet vilkas avį nuvilkdavo tolyn ir suėsdavo. Štai vienas atsitikimas. Valstietis pastebėjo vilką sėlinant prie vištų, kurios ramiausiai lesinėjo už daržinės "Pagąsdinsiu niekadėją",— pamanė žmogelis ir čiupęs į rankas klumpes, basas pribėgo prie jo. Užsimojęs tikėjosi suskaldyti klumpe pilkiui pakaušį. Vilkas, pamatęs žmogų, atsistojo visu ūgiu ir įbedė į jį žalsvas akis, tarsi norėdamas gerai įsižiūrėti, kaip atrodo tas, kuris tikisi atimti skanią vakarienę. Kai žmogus jau ruošėsi klumpę sviesti, vjlką atkišo dantis, tarsi patardamas šito nedaryti. Žmgaus drąsa ėmė blėsti, noras tvoti klumpe dingo. Taip taikiai ir išsiskyrę. Žmogaus „pasimatymas" su vilku, ypač su alkanu, gali būti ir pavojingas. Tačiau iš esmės gamtoje vilkai stengiasi su žmogumi nesusitikti.
Kaip vilkai reaguoja į žmogų tyrė Maskvos valstybinis Lomonosovo universitetas buvo paimti 28 dviejų—keturių savaičių vilkiukai ir išauginti žmonėse.
Po 2—3 mėnesių jie nustojo bijoti žmonių. Tačiau tuo metu ėmė reikštis jų agresyvumas, vienam žmogui į voljeirą eiti buvo pavojinga. Vėliau kai kuriems augintiniams agresyvumas pranyko. Pagal elgesį vilkai buvo suskirstyti į 5 grupes:

1. Vilkai, kurie bijo žmogaus. Pastebėję žmogų, bėga nuo jo kuo toliau, slapstosi.
2. Vilkai, kurie nebėga nuo žmogaus, tačiau jo vengia, nenori kontaktų, arti neprisileidžia.
3. Vilkai, kurie aktyviai tiria žmogų, jo nebijof pamatę prieina, apuosto, kartais urzgia. Sie vilkai gali užpulti.
4. Vilkai, kurie laukia žmogaus, pamatę jį pribėga, džiaugiasi, nori, kad glostytų, kviečia žaisti.

Iš 28 tirtų vilkų 17 buvo agresyvūs, 12 labai agresyvūs. Į jų voljerą galėjo įeiti tik keli, jiems gerai pažįstami žmonės.
Gamtoje žmones gali užpulti taip pat ne visi, ne daugiau kaip 30 procentų vilkų. Tačiau šito jie nedaro iš baimės. (Pavyzdžiui, ir šunys nevienodai reaguoja į svetimą žmogų.)
Pastebėta, kad yra vilkų, kurie visą laiką gyvena ir maitinasi tik miške. Kiti eina į laukus, o dar kiti dažnai lankosi arti sodybų, ieško maisto šiukšlynuose. Nustatyta, kad jauni vilkai išmoksta ieškoti, rasti ir sumedžioti grobį tik mokomi tėvų. Jeigu dėl kokių nors priežasčių tėvai anksti žūsta, jaunikliai nemoka susimedžioti maisto, maitinasi dvėseliena, ieško atliekų žmonių poilsiavietėse, šiukšlynuose. Šie vilkai, nuolatos būdami arti žmonių, juos geriau pažįsta, pripranta ir mažiau bijo. Be to, jie dažniau kontaktuoja su šunimis, katėmis, platina ligas, ypač pasiutligę. Žmones linkę dažniau užpulti kaip tik šitie vilkai. Maisto ieškojimas prie namų gali tapti ir įgimtu įpročiu, nes tėvai čia vedasi kartu jau paūgėjusius jauniklius, patys nemokėdami gerai medžioti, neišmoko šio amato ir vaikų. Tokius vilkus reikėtų naikinti pirmiausia.
Kartais dėl žmogaus netinkamo elgesio vilkui baimę ir savisaugos instinktą nuslopina jo agresyvumas. Tam gali būti daug priežasčių. Minėta, kad vilkai labiausiai bijo vyrų, mažiau moterų, mažiausiai— vaikų. Jeigu vyras sėlina artyn slapstydamasis, vilkas žino, kad reikia bėgti. O kai viską pastebėjęs žmogus pats ima bėgti tolyn, vilkas bijo mažiau. Jeigu vaikas, pamatęs vilką, ims bėgti, agresyvus vilkas jį gali vytis, užpulti, ypač senas, nutrintais dantimis, alkanas vilkas.
Vilkės yra geros motinos ir rūpestingai saugo savo vaikus. Artėjant žmogui prie lizdo, vilkė pasitraukia į šalį ir, netoliese pasislėpusi ar tyliai vaikščiodama aplink jį, stebi. Dažniausiai tada žmogaus nepuola. Tačiau n,e visos vilkės prie lizdo vienodai elgiasi: jeigu vilkė iš agresyviųjų vilkų ir įpratusi maisto rasti arti žmonių gyvenamų vietų, o žmogus, ypač moteris arba vaikas, sukeltų vilkiukui skausmą ir šis šauktųsi pagalbos, motina, neišlaikiusi įtampos, gali užpulti. Žvėrys dažniausiai nepuola žmogaus neperspėję ar staigiai. Pavyzdžiui, stumbre, gindama stumbriuką, puola žmogų labai greitai. Bėgantį žmogų pasiveja, trenkia ragais ir pargriuvusį palieka. Tačiau jeigu žmogus yra kantrus, ramiai stovi, stumbre, pribėgusi per 3—5 metrus, staiga sustoja ir apsisukusi nubėga prie jauniklio. (Šiuo atveju patartina antros atakos neprovokuoti.) Panašiai gina savo vaikus šernė. Gelbstinti jauniklį briedė, taip pat sužeisti briedžiai pro žmogų prabėga taip arti, kad pasiektų suduoti petim. Yra buvę, kad vilkė, matydama paauglį, imantį jos jauniklius, priartėjo tiek, kad galėjo griebti jį už rankos, tačiau tik kaukšėjo dantimis. Žmogaus judesiai kėlė baimę, ir ji nestojo ginti savo vaikų. Jeigu vilkiukas tuo metu būtų gailiai sucypęs arba žmogus būtų išsigandęs (ėmęs vilkiukus paauglys neišsigando, nes manė, kad tai nepiktas šuo), vilkė galėjo užpulti. Kai netikėtai užtikęs vilkų gūžtą žmogus skubiai eina šalin, vilkė jį lydi kelis šimtus metrų. Grįžusi paprastai - jauniklius perneša į kitą vietą.
Puola žmogų pasiutęs vilkas.
Lavoriškių apylinkėse valstietis ankstų rytą pasikinkė arklį į roges ir ruošėsi kelionėn. Kažką pamiršęs, dar įėjo gryčion. Tuo metu garsiai ir keistu balsu sužvengė arklys. Valstietis išbėgo kieman ir pamatė, ko neregėjęs: arklys, atsistojęs ant užpakalinių kojų, priekinėmis mušė jį užpuolusį didelį vilką. Išsigandęs ir gailėdamas arklio, žmogelis ėmė šaukti namiškius, neišmanė, ką į rankas nusitverti. Padėjo pats vilkas: kai arklys jam įspyrė, jis atsisakė tolesnės dvikovos ir pro atviras duris įsmuko daržinėn. Reikėjo tik duris uždaryti, ir vilkas sugautas. Koks retas atvejis! Valstietis taip ir padarė, bet užmiršęs neužstatė pavartės (lentos po durimis). Kol jis džiaugėsi vilką sugavęs, apžiūrinėjo, ar nenukentėjo arklys, vilkas išsirangė pro durų apačią ir pabėgo. Ne į mišką, o vėl į kaimą. Pateko į vestuves ir užpuolė pirmą pasitaikiusį dar užmiegotomis akimis vestuvininką. Išgirdę triukšmą, iš gryčios išvirto vyrai ir moterys. Iškart, aišku, nesuvokė, ką daryti, bet kai bėgdamas vilkas įkando vienam, kitam, trečiam,— griebė į rankas, kas kam pakliuvo, apstojo iš visų pusių įsibrovėlį ir, gerokai aplamdę jam šonus, nudobė. Gindamasis vilkas spėjo sužaloti dar keletą žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad žvėris, prieš užpuldamas arklį ir bėgdamas į vestuves, jau buvo aplankęs keletą sodybų, apkandžiojęs ir daugiau žmonių bei šunų. Ištyrus nustatyta, kad vilkas buvo pasiutęs.
Arba vėl. Valstietis, gyvenantis netoli Maišiagalos, rytą pašėrė gyvulius ir sėdo su žmona prie stalo pusryčiauti. Bevalgant kažkas barkštelėjo į langą. Atsigręžę gerokai nustebo ir išsigando: pamatė pro langą žiūrintį vilką, atsistojusį ant užpakalinių kojų. Baimei atslūgus, šeimininkas griebė, kirvį ir išbėgo kieman,, bet vilko užmušti nesuspėjo,—vilkas jį parvertė ir abu susikibę ėmė raičiotis ant žemės. Žmona išbėgusi vilką kirviu pribaigė, tačiau jis spėjo apkramtyti vyrui rankas. Reikėjo skiepytis nuo pasiutligės. Po kelių skausmingų seansų, nebaigęs gydymo, valstietis pasijuto sveikas ir stiprus, nutarė toliau nesiskiepyti. Praėjus kelioms savaitėms, susirgo pasiutlige ir mirė.
Per visą pokario laikotarpį užregistruota keletas vilkų pasiutligės atvejų. Paskutinis—1985 metais kovo 8 dieną Kretingos rajone: vilkas aplanke Vaineikių, Dudėnų, Banaičių, Senosios Impilties kaimus, pabuvojo keliolikoje kiemų, papjovė keturis ir apdraskė du šunis, sužalojo tris žmones. Įlindusį į verandą vilką vyrai kirviu stipriai apsvaigino ir kieme šakėmis pribaigė. Tai buvo sena stambi vilkė. Ištyrus paaiškėjo, kad ji sirgo pasiutlige.
Taip būna — pasiutę miško žvėrys atbėga į sodybas, sodybose gyvenantys pasiutę šunys ir katės, kiti naminiai gyvuliai — į laukus ir miškus. Gelbėdamiesi nuo skausmo ir mirties, žvėrys bei gyvuliai bėga iš jiems įprastos aplinkos į naują, mažiau žinomą, elgiasi neįprastai. Iki šiol tiksliai nenustatyta, nuo ko pasiimta vilkai, manoma, kad šia baisia liga jie suserga suėdę pasiutusį šunį, katę, pelę ar žiurkėną. Gali užpulti ir sužeistas vilkas, kai nepajėgia pabėgti ir prie jo per daug arti prisiartina žmogus,— gina savo gyvybę.

[medziotojas]

NELAISVĖJE


Miško aikštelėje, po išvirtusią egle, vilkas išsikasė olą. Vieta rami. Jau mėnuo čia gyveno vienu du su vilke, ir niekas nesudrumstė ramybės. Aplink neišdžiūstantis raistas, atsigerti gali kada nori. Kaimas už gero kilometro. Kai tylus oras, girdėti žmonių balsai, bet šie nepavojingi: nėra į mišką tiesaus kelio - čiatelško klampus raistas. Į jį užklysta briedžiai, viena kita stirna ar šernų pulkelis. Rypuoja antys kartais sučirškia juodasis strazdas, o žmonės į mišką keliaują apeidami raistą. Mokėjo senis vilkas išsirinkti ramią vietą. Vilkė galėjo čia laukti įpėdinių.
Vieną naktį gimė penki vilkiukai. Vilkas, grįžęs iš medžioklės, išgirdo urve ploną cypimą, o kai bandė įkišti urvan galvą, vilkė parodė jam dantis. Suprato vilkas, kad nuo šios dienos kas vakarą eis medžioti vienas ir turės atnešti vilkei maisto. O vėliau — ir vaikučiams. Tik vaikams paūgėjus, juos bus galima palikti, maisto eis ieškoti abu su vilke. Vilkas žinojo, kad dar ilgai vilkė toli nuo gūžtos nesitrauks. Artimiausiose apylinkėse medžioti taip pat negalima. Kol dar maži vaikai, žmonėms nedera rodytis, o juo labiau įkyrėti.
Pradėjus temti, vilkas išsiruošė medžioklėn. Naktis buvo sėkminga — pamiškėje sutiko nedidelį šerniuką, atsiskyrusi nuo pulko. Paėdė iki soties ir gabalą parnešė vilkei. Ir taip kasnakt, kol paūgėjo jaunikliai. Vėliau medžiodavo kartu. Vilkas baidydavo, vilkė bėgiodavo kvartalinėmis linijomis, keliais, pastodavo vejamam žvėreliui kelią. Kai medžioklė pasisekdavo, grįždavo kartu, kai nepavykdavo, vilkė risnodavo pas vaikus, o vilkas apeidavo dar didesnį plotą ir grįždavo, jau saulei gerokai pakilus.
Vieną rytą sugrįžusi pas vaikus vilkė aptiko žmogaus pėdsaką. Kas tai galėtų būti? Kur jis nuėjo? Vilkei pasišiaušė nugaros plaukai, įsitempė raumenys, o ausys gaudė kiekvieną garsą. Slapstydamasi tarp paparčių ir viržių, kaskart sustodama pasiklausyti, lanku artėjo prie gūžtos. Likus gal šimtui, o gal ir daugiau metrų, išgirdo skriaudžiamų vaikų cypimą ir, pamiršusi žmogaus pėdsaką, nušuoliavo gūžtos link. Atbėgusi pamatė žmogų, nuo kurio dvelkė tie patys kvapai kaip nuo pėdsako. Šis žmogus traukė iš gūžtos vilkiukus ir vieną po kito dėjo ant švarko. Panorusiam pasprukti suduodavo ranka, ir tas gailiai cyptelėdavo. Mušamo vilkiuko balsas žadino instinktą gelbėti vaikus, ir vilkė priartėdavo, pasirodydavo ir vėl slėpdavosi. Galiausiai priėjo taip arti, kad norėjo žmogų griebti už rankos, nukąsti ją ir atimti vilkiuką, bet tik kaukštelėdavo dantimis. Žmogaus judesiai kėlė baimę, ir vilkė nestojo dvikovon.
Pagaliau žmogus su nešuliu nuėjo. Vilkė apėjo ratu gūžtą. Paskui dar kartą ir dar, kol įsitikino, kad čia žmogaus nėra. Tik tada, apuostydama kiekvieną žemės pėdą, atsargiai priartėjo prie urvo, įkišo galvą, įlindo visa ir greitai išlindo, dantyse nešdama vieną urvo kampe pasislėpusį ir žmogaus nesurastą vilkiuką. Nunešė jį raisto gilumon paslėpti.
Piemuo, palikęs miške karves, namo grįžo laimingas ir jau iš tolo gyrėsi motinai radęs šuniukų. Šuniukai jau bėgioja, nesunku bus išauginti, o namams reikalingas geras šuo. Kalė nelojusi, tik vaikščiojusi ir dantimis griežusi.
Ilgai piemuo su motina apžiūrinėjo radinį. Pasikvietė kaimynus. Šuniukai visi vienodi, pilki, baikštūs, nesileidžia glostomi. Vos tik prisilieti prie kaktos, staiga griebia už rankos, kaukšti mažais dantukais. Pagaliau visi nutarė — ne šuniukai čia, o vilkiukai.
Kur vilkiukus dėti? Trys buvo užmušti, o du — brolis ir sesuo — pateko į zoofermą. Prižiūrėtojai pavadino Volčioku ir Lapka. Cia jie išaugo kartu su šunimis, fotografų džiaugsmui buvo vedžiojami pavadėliais, paleisti bėgiodavo po mišką ir vėl leidosi sugaunami, Tik Lapka neapkenčia vaikų — griebia už kaklo ir verčia žemėn. Ir praėjus dešimčiai metų, ši neapykanta nesumažėjo. O gal ji prisimena vaiką, padariusį ją amžina belaisve?
Vilkai užaugo vienas kitam draugiški, visą laiką gyveno viename garde, bet, priešingai naminiams gyvuliams, nesiporavo ir vaikų neturėjo. Volčiokas bardavo Lapką, kai ji prisiglausdavo prie aptvaro tinklo ir leisdavosi žmonių glostoma. Bet, apibaręs ir nustūmęs nuo tvoros, pats priglausdavo šoną ir laukdavo pakasomas. Kai šunyne naktį staugdavo šunes, vilkai jiems pritardavo, o kartais ir vieni patys uždainuodavo. Lapka tenoru ir trumpais posmais, Volčiokas — baritonu ar bosu, pratisai. Gamtoje vilkai dažniausiai. kaukia žiemą, kai ateina kelionių, svečiavimosi pas kaimynus, pažinčių ir vestuvių metas. Šį laikotarpį vilkai prisimena ir gyvendami nelaisvėje.
Volčiokas su Lapka dar ilgai būtų ramiai gyvenę nedideliame aptvare, jeigu ne kino studijos darbuotojų sumanymas statyti filmą apie vilkų gyvenimą. Filmuoti vilkus laisvėje beveik neįmanoma. Jie turi gerą uoslę ir klausą, įjungtos kino kameros burzgimą išgirsta iš tolo. Be to, gamtoje vilkų mažai, dienomis jie vaikšto retai. Todėl ir buvo sutarta filmuoti prijaukintus vilkus. Taip Volčiokas ir Lapka buvo apgyvendinti keleto hektarų aptvare ir tapo kino artistais.
Filmavimo grupei atrodė, kad dokumentiniam filmui dviejų „artistų" maža. Iš Kauno zoologijos sodo atvežė dar tris: porą senų vilkų — Pilkį su Dina ir bevardį vienišą patiną. Jis buvo pavadintas Donžuanu. Pilkis su Dinaf stambūs, gerai nuaugę, jau išvedę tris vadas vilkai, gyveno draugiškai, vienas kitą stebėdavo ir saugodavo. Apskritai vilkai laisvėje, panašiai kaip gulbės, žąsys, ereliai, poras sudaro visam gyvenimui. Tik vieno mirtis gali būti priežastis pasirinkti kitą partnerį. Donžuano (pakeisime šį vardą artimesniu vilkui ir šuniui genties vardu —Kanis) elgesys skyrėsi nuo kitų. Jis buvo judresnis, daugiau be tikslo vaikštinėdavo, aukštyn iškėlęs uodegą ir šitaip rodydamas gerą nuotaiką, dažniau bardavo Volčioką, o Lapką kartais net dantimis gribštelėdavo, bet visuomet pataikaudavo Pilkiui, o jam priėjus arčiau, priglusdavo prie žemės, glausdavo ausis ir, kyščiodamas liežuvio galą, rodydavo kaklo apačią. Šunų kalba tai reiškia „pasiduodu ir pripažįstu tavo valdžią".
Kiekviena vilkų pora arba šeimyna (abu tėvai, šiųmečiai ir pernykščiai jaunikliai) turi savo medžioklės plotus, savo teritoriją, kaskart ją apibėga, patikrina, ar nebuvo įsibrovėlių, naujai ją pažymi. Sis įprotis lieka ir nelaisvėje. Taigi Volčiokas, pamatęs, kad voljere yra nauja šeima, paskubėjo pažymėti savo valdas. Kaip ir dera šeimininkui, sau užsirašė didžiąją dalį, Pilkiui ir Dinai palikdamas ne daugiau kaip trečdalį. Nors Pilkis už Volčioką gerokai didesnis ir stipresnis, naujoje vietoje pretenzijų nereiškė ir nužymėtos sienos nepereidavo. Jo dalis ir taip čia buvo kur kas didesnė negu zoologijos sode. Kanis valdų negavo, nes vilkai moka dalyti tik į dvi dalis — mano ir ne mano. Jis laikėsi arčiau Pilkio su Dina, bet vengė ir vienų, ir kitų, todėl dažniausiai tenkindavosi ežia. Po kelių dienų buvo atvežta dar viena jauna vilkė, tikėtasi, kad ji su Kaniu sudarys trečiąją porą. Ši (vadinkime ją Vilke; kino studijos darbuotojai ją pavadino taip pat Vilkams netinkamu vardu — Balerina), aplaks-čiusi voljerą ir susipažinusi su visais jo gyventojais, prie Kanio neapsistojo, nors jis ir rodė prielankumą, o pradėjo gerintis Pilkiui. Dina Vilkę vijo šalin, o ši, pabėgiojusi ratu, vėl glausdavosi prie Pilkio. Pilkis iš pradžių piktai urzgė ir rodė dideles baltas iltis. Bet Vilkė buvo atkakli, į Pilkio šiurkštumą atsakydavo švelnumu — laižydavo jam kaklą, kojas, apvirsdavo ant nugarosP šokinėdavo apie jį ir kviesdavo žaisti. Tai truko keletą dienų, kol Pilkis sutiko priimti ją į savo valdas. Kai Dina ją norėdavo nuskriausti (Dina už Vilkę buvo stambesnė ir stipresnė), Pilkis užstodavo. Kanis liko be savo teritorijos ir todėl būdavo visų vaikomas.
Toks voljero pasiskirstymas gal būtų likęs visam laikui, jeigu šėrike būtų laikiusis tinkamos šėrimo tvarkos: įmestų maisto kiekvienam vilkui jo teritorijoje, pirmiausia atiduotų davinį stipriausiems — Pilkiui ir Dinai, vėliau Vilkei, paskui Volčiokui ir Lapkai, o vėliausiai — Kaniui. Bet šėrike šį darbą supaprastino — visų vilkų davinį sumesdavo per tvorą į Volčioko ir Lapkos valdas ir nueidavo. Alkis daro savo. Visi keturi vilkai — Pilkis, Dina, Vilkė ir Kanis — buvo priversti nusikalsti įgimtam dėsniui ir pereiti pažymėtas ribas. Tarp vilkų prasidėjo nesantaika ir naujos teritorijos dalybos. Natūralu, kad Volčiokas ir Lapka gindavo savo valdas ir stengdavosi įsibrovėlius išprašyti, kibdavo Pilkiui į gaurus. Ypač drąsus būdavo Volčiokas, kai netoliese jausdavo žmogų. Pilkiui Volčioko agresyvumas labai nepatiko, jis kaskart vis ilgiau stoviniuodavo baramas, ir galėjai jausti, kad artėja atomazga. Vieną kartą, kai Volčiokas pastojo kelią prie mėsos gabalo, Pilkis jį parvertė aukštielninką ir griebė už kaklo. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jeigu laiku nebūtų atskubėjusi Lapka. Ji kandžiojo Pilkiui užpakalines kojas, uodegą. Pilkiui padėti atbėgo Dina ir Vilkė, bet pavėlavo. Pajutęs kojoje skausmą, Pilkis paleido Volčioką. Šis atsistojo. Dabar dvi poros išsirikiavo viena prieš kitą, rodė dantis, garsiai urzgė, ir tik jie galėjo suprasti, ką reiškia ta kalba. Kanis vaikščiojo aplink ir nežinojo, kas nugalės, kam ateiti į pagalbą. Paliaubos dar negalėjo įvykti, nes mūšis nebuvo baigtas. Vilkai, kaip ir šunys, ginčus sprendžia jėga, ir vieną kartą turėjo įvykti tikros grumtynės, išryškėti stipriausias. Jos vyko naktį, be liudytojų. Tam padėjo vienas įvykis. Kino operatoriai į aptvarą įleido šunį ir norėjo nufilmuoti tą liūdnos baigties sceną. Pilkis su Dina stvėrė šunį dantimis, bet šuo iš jų ištrūko, kiek kojos neša nėrė į kitą aptvaro galą ir čia norėjo peršokti tvorą, bet nepasisekė. Atgal kelio jau nebuvo. Jį vijosi vilkai. Bet čia Volčiokas su Lapka pastojo kelią ir ėmė ginti šun,elį.
Rytą atėjusi šėrike pastebėjo, kad Lapkos šone žiojėja didelė žaizda, Volčiokas vaikšto šlubuodamas, Pilkiui apdraskyta galva. Pilkis su Dina ir Vilke užėmę didžiąją aptvaro dalį.
Lapkai skauda šoną. Ji dažnai gulasi, laižo žaizdą ir inkščia, bet Kanis su Dina neleidžia jai gulėti. Kai išgirsta inkščiant, atbėga ir ima ją vaikyti. Lapka bėgioja vis tuo pačiu takeliu palei tvorą, pribėga savo valdų naują ribą, pasuka pagal ją, nusileidžia į pakalnę, vėl bėga prieš kalną ir kitu patvoriu į savo pamėgtą kampą. O persekiotojai nesiliauja, kol pavargsta patys. Volčiokas bėga paskutinis, kad prireikus ateitų lapkai įpagalbą. Neatrode, kad sveiki ir didesni vilkai negalėtų Lapkos pagauti, jeigu to tikrai siektų. Greičiausiai toks vaikymas ir padeda sužeistam pasveikti.
Nuolat rodoma Vilkės simpatija Pilkiui davė rezultatų. Jie susiporavo. Gamtoje vilkai poruojasi atsiskyrę nuo kitų, nuošalioje vietoje, gerai įsiklausę, pavojus. Nelaisvėje sąlygos buvo kitos. Ir žmogus ne toks baisus. Bet Pilkiui ir Vilkei tai
brangiai kainavo. Tuo metu, kai jie negalėjo išsiskirti, Dina puolė Vilkę, o Volčiokas - Pilkį. Kanis kando tam, kuris labiau staugė.
Pilkis neliko skolingas. Vieną naktį, kai buvo tikras, kad žmogus neateis į pagalbą, jis galutinai išsprendė, kas yra voljero šeimininkas. Rytą Volčiokas atrodė labai varganai — abiejuose šonuose arti nugaros raudonavo dvi didelės skausmingos žaizdos, perkąsta koja, apkandžiotas snukis. Pamatęs Pilkį, jis spausdavosi į kampą už eglaičių, cypdavo, duodamas Pilkiui suprasti, kad jis jau nugalėtas ir mielai spruktų šalin, vengtų susitikti, jeigu tai galėtų padaryti. Tik Lapka jį guodė, priėjusi aplaižydavo snukį, priglausdavo šoną prie jo kaklo, piktai urgzdavo, pamačiusi artėjant Diną, Vilkę ir Kanį. Prieš Pilkį ir ji buvo bejėgė. Jam artėjant prie Volčioko, abu spausdavosi į kampą ir inkšdami prašydavo palikti juos ramybėje. Tai truko mėnesį. Užgijo žaizdos. Bet Volčiokas ir Lapka savo teritorijos atgauti negalėjo. Bandžiau Volčioką pervesti per šią sieną. Glostydamas ir skatindamas, ėjau pagal vielos tinklo tvorą. Jis sekė šalia, bet, priėjęs Pilkio pažymėtą kupstą, pauostydavo jį ir, pabrukęs uodegą, kiūtindavo į savo kampą. Aš vėl jį raginau ir ketvirtą ar penktą kartą priėjęs ribą, Volčiokas ryžosi ją peržengti. Pabėgėjo gal dešimt metrų į Pilkio valdas, padraskė užpakalinėmis kojomis žemę, pažymėjo naują riboženklį. Tai atlikęs, pažiūrėjo, ką veikia Pilkis, ir grįžo į pamėgtą savo kampą. O Pilkis stebėjo ir viską matė.
Buvo įdomu, kaip į šią Volčioko savivalę reaguos Pilkis. Atėjau prie jo pamėgto patvorio. Pilkis, kaip paprastai, pasitiko ramia laikysena, iš karto ėjo artyn lėtu, paskui vis spartėjančiu žingsniu ir, pribėgęs tvorą, sustojo. Taip jis elgdavosi kiekvieną kartą, kai prie tvoros prieidavo žmogus. Pakakdavo paliesti tvorą ranką, ir Pilkis griebdavo dantimis tinklą, stengdamasis nutverti už rankos. Nelaisvėje užauginti jauni vilkai beveik visada paklūsta žmogui, o pradeda jo nebijoti, sulaukę trejų, ketverių metų. Pilkis jau vienų metų pasidarė toks atžagarus, kad docentas M. Valius šio savo augintinio turėjo atsisakyti ir atidavė jį Kauno zoologijos sodui. Čia Pilkis taip pat nepakluso prižiūrėtojams ir vieną kartą, „vaidindamas" filme „Meškutės Nidos nuotykiai", apkandžiojo drąsiausią iš jų. Naudodamasis stipria Pilkio neapykanta, dabar erzinau jį ir kviečiau eiti patvoriu. Pilkis, tikėdamasis mane nutverti, ėjo greta, bet, priėjęs naują Volčioko pažymėtą ribą, sustojo, ją apuostė ir grįžo atgal. Visi bandymai pervesti Pilkį per šią ribą nedavė rezultatų. Bet kai nuėjau tolyn nuo aptvaro, Pilkis, pasikvietęs Diną ir Vilkę, atėjo prie Lapkos ir Volčioko, smarkiai juos „išbarė" ir užrašė jiems vos keletą kvadratinių metrų. Šios dalybos buvo galutinės. Volčiokas ir Lapka neturėjo teisės peržengti „sienos".
Bet koks jos perėjimas baigdavosi pjautynėmis. Volčioką ir Lapką reikėjo perkelti į kitą aptvarą.
Voljiere buvo įrengtos 2 dirbtinės olos. Viena arti maitinimo vietos, kita toliau. Pirmąją vilkės nesidomėjo, nes netoli olos stovėjo indas su vandeniu, čia buvo maitinimosi vietair ją nuolatos lankydavo kiti vilkai. Vaikus vilkai veda tik nuošaliausiame kampe. Vilkė vis dažniau ja ėmė domėtis, o vieną rytą iš jos neišlindo. Iš olos buvo girdėti jauniklių inkštimas.
Gamtoje, padidėjus vilkų šeimai, jos galva rūpinasi maistu, atneša jį vilkei, kuri nuo jauniklių toli nesitraukia.
Kaip elgsis Pilkis, kuria iš dviejų, Vilke ar Dina, jis labiau domėsis, kuriai neš maistą? Bet Pilkis Vilkės rūpesčiais nesidalijo, olą iš tolo. Užtat Dina, kur buvus, kur nebuvus atsirasdavo prie olos ir stengdavosi ten įlįsti. Tik piktas Vilkės urzgimas ją versdavo trauktis.
Vilkė, kankinama troškulio ir alkio, ne kartą bandė išlįsti iš olos ir ieškoti vandens (vilkų prižiūrėtojai nekilo mintis, kad Vilkę, sulaukusią reikia pamaitinti ir pagirdyti prie olos). Bet, jai išlindus, Dina tuoj pat atsirasdavo greta, ir vienišai Vilkei vėl tekdavo lįsti olon — neramu palikti mažylius. Vis dėlto troškulys nugalėjo. Kartą, pasidairiusi ir pamačiusi, kad arti kitų vilkų nėra, suliesėjusi ir perkarusi Vilkė nurisnojo prie vonelės su vandeniu. Tai pastebėjusi, Dina greitai pribėgo prie olos, įlindo vidun. Pasigirdo vilkiukų cypimas. Netrukus išlindo su vienu dantyse ir, dar porąkart spustelėjusi stipriomis iltimis, nusviedė šalin. Po keliolikos sekundžių, kai Dina išlindo iš olos su paskutiniu, ketvirtuoju, negyvu vilkiuku, atskubėjo
Vilkė. Pajutusi tragediją, smuko olon, po akimirkos vėl norėjo išlįsti, bet čia pastojo kelią Dina.
Iššiepusi dantis ir piktai urgzdama, ji norėjo nutverti Vilkę už nosies ir kaklo. Keliskart abi susikibo dantimis, bet Vilkė, pajutusi, kad jėgos nelygios, atbula nuslinko urvo gilumon, Dina, tapusi nugalėtoja, išdidžiai vaikštinėjo apie olą, vis dirstelėdama vidun, o išgirdusi oloje žingsnius, sustodavo, pasiruošdavo grumtynėms.
Nežinia, ką oloje veikė Vilkė, įsitikinusi, kad nėra vaikų, iš kvapo jusdama, kas jų žudikė. Gyvendama laisvėje, ji nebūtų taip arti kitų, stipresnių, vilkų išsikasusi olos, o susirastų nuošalesnį girios kampą. Susiporavusi ji vestų savo vilką tolyn, atsiskyrę gyventų vienu du. Vilkas ją apgintų nuo gentainių, atneštų maisto. Laisvėje kitaip elgtųsi ir Dina, ir Pilkis, ir Volčiokas su Lapka. Čia jų elgesį pakeitė žmogus, atėmęs laisvę.
Rytą Vilkė gulėjo aikštėje negyva. Leisgyvis, su giliomis ilčių padarytomis žaizdomis vartaliojosi Ka-nis. Pilkis su Dina buvo kaip niekada ramūs, tupėjo po pamėgtu lazdyno krūmu ir nekreipė dėmesio į žmonių kalbas. Dabar voljere gyveno tik jiedu. Dina rami laukė įpėdinių.
Operatoriai nepaliko Pilkio ir Dinos vienų. Į aptvarą įleido namie išaugintą vilką, gerai nuaugusį, bet nepasitikintį svetimu žmogumi, baikštų ir todėl pavadintą Bailiu. Bailys, ilgai gyvenęs mažame narve, apsidžiaugė išleistas j didesnį ir šuoliais pasileido tolyn. Pamatęs Pilkį su Dina, nuskubėjo prie jų, iškėlęs uodegą. Tai geros nuotaikos ir draugiškumo ženklas. Bet Pilkiui ir Dinai šiuo metu draugystė nebuvo reikalinga. Jie, atsikratę artimų kaimynų ir konkurentų dėl vietos, laukė vaikų, todėl nekviestą svečią sutiko pašiaušę nugaros gaurus ir urgzdami. Kaip ir reikėjo tikėtis, Pilkis Bailį vijo šalin, stūmė jį šonu, palenkęs žemyn galvą ir rodydamas dideles iltis, garsiai urzgė. Nė vienas nenorėjo be kovos pasiduoti. Įvyko grumtynės. Bailys labai nukentėjo. Ištrūkęs iš Pilkio, nubėgo į kitą aptvaro galą ir dar ilgai inkštė ir dūsavo. Jis buvo žaizdotas ir kruvinas. O Pilkis vis buvo nepatenkintas, kitą rytą jis Bailį papjovė ir visą suėdė. Dina iš tolo stebėjo įvykį ir, matyt, viskam pritardama, džiaugėsi Pilkio jėga ir darbais.
Jau trečia diena, kai Pilkis neša maistą Dinai. Kai vilkų prižiūrėtoja įmeta per tvorą mėsos gabalų, Pilkis juos apuosto, išrenka skaniausią, nuneša prie olos, padeda ant žemės ir inkšdamas kviečia Diną. Ši ilgai nesirodo, tad Pilkis vaikšto ratu, kaskart vis bando pažiūrėti olon, įkiša galvą, bet, išgirdęs Dinos urzgimą, traukiasi atgal. „Gal jai šis gabalas nepatinka?" — tarsi taip pagalvojęs, Pilkis žingsniuoja atnešti kito, o grįžęs pirmo jau neranda: Dina, pasinaudojusi proga, kad Pilkis pasišalino, atsargiai pakilo nuo mažylių, iškišo galvą ir įsitraukė jai skirtą porciją. Taip visą savaitę.
Penktą dieną Dina, išlindusi laukan, jau ilgiau pabėgiojo. Kai Pilkis bandė pasigerinti, vizgino jai uodegą ir kvietė pažaisti, Dina nereagavo ir vėl įlindo olon. Labiau negu kas nors jai šiuo metu rūpėjo vilkiukai. Kasdien ji vis ilgiau išbūdavo lauke, sėdėdavo arti olos, o maitinimo valandomis pati nubėgdavo paėsti. Tada Pilkis džiaugdavosi, kartais lyžtelėdavo Dinai nosį ir, švelniai cypdamas, kažką sakydavo.
Gamtoje patinas turi maitinti patelę ir jauniklius, kol jie gerokai paūgėja ir, iškilus pavojui, gali pasislėpti. Čia, aptvare, maistas netoli, o priešų nėra. Dina nebijo vaikus palikti vienus.
Kiek gimė vilkiukų, kaip jie atrodo? Šie klausimai kaskart vis labiau domino studijos darbuotojus.
Statant filmą „Meškutės Nidos nuotykiai", reikėjo nufilmuoti tokio turinio siužetą: vilkas ėda mėsą, - meška jį nuveja, tada vilkas pasigauna ir suėda kiškį. Ne kartą Nida, įleista į aptvarą, kuriame vilkas, tas pats Pilkis, ėsdavo mėsą, nekreipė į jį dėmesio, pabėgiodavo patvoriais ir vėl grįždavo prie vartelių pas savo šeimininką. Reikėjo į vidų eiti žmogui. Ryžosi zoologijos sodo darbuotojas, jaunas ir stiprus vyras, apsigynimui nuo Pilkio pasiėmęs ilgakotes dvinages šakes.
Iš pradžių viskas vyko pagal scenarijų. Priėjusį artyn vilką Nida nuvijo, o kai šis bandė pakovoti už pusryčius, gavo letena. Kai vilkas artinosi prie žmogaus, meška taip pat sudavė ir nuvarė šalin. Filmuotojams pasisekė, bet Nidai žaisti su vilku netrukus nusibodo. Ji ėmė domėtis voljeru, nubėgo į tolimą jo kampą. Pilkiui to ir reikėjo. Jis puolė žmogų, siekdamas dantimis sugriebti už kaklo. Pirmoji ataka buvo atremta. Vilkas atšoko ir puolė antrą kartą, suleido dantis žemiau alkūnės. Prasidėjo grumtynės. Prižiūrėtojas, pataikęs momentą, kai vilkas norėjo sukąsti kitoje vietoje, ištraukė ranką, griebė vilką už kaklo, suėmė už ausų, apsižergė ir bandė nugalėti, kvietė už tvoros įvykį stebinčius žiūrovus. Jie tokio įvykio nesitikėjo ir pagalbai nebuvo pasiruošę. Pilkis, tempdamas žmogų pirmyn, tai stodamasis ant užpakalinių kojų, tai vėl pritūpdamas išsimuistė iš tarpkojo, ištrūko iš rankų ir pradėjo naują ataką. Žmogus traukėsi atbulas vartų link, bet, vilko džiaugsmui, pargriuvo aukštielninkas. Įniršęs Pilkis šoko ant viršaus, siekdamas sukąsti kaklą. Bet sutiko vėl tą pačią ranką, kurią laikė sukandęs ir todėl jau kruviną. Dabar sukando ja taip stipriai, kad neištrauktų. O žiūrovai choru šaukė ir patarinėjo, ką daryti. Vieni siūlė spirti vilkui, kiti versti žemėn, smaugti, treti — keltis pačiam... Žmogus atsikėlė ir, vesdamas vilką, artėjo prie vartelių. Pilkis priešinosi, purtė galvą, stengėsi atplėšti ranką. Ją paleido tik tada, kai žmogus jau buvo už tvoros. Laimė, nesugriebė rankos krūminiais dantimis, ir kaulas liko sveikas, tik kraujas tekėjo iš iltimis padarytų gilių žaizdų. Nukentėjusiojo jau laukė greitoji pagalba ir tuoj nugabeno ligoninėn.
Prisiminę šį įvykį, Pilkio parodytą jėgą ir kėslus, studijos darbuotojai dabar apžiūrinėjo vilkiukus, tik uždarę vilką į kitą aptvarą. Oloje buvo šeši durpių spalvos dar akli mažyliai.
Naktį Dina iškasė žolėje nedidelę duobutę ir pernešė ten savo vaikus. Taip ji elgdavosi kaskart, kai žmonės paliesdavo vilkiukus. Nors Dina buvo gimusi nelaisvėje, vilkams būdingas instinktas išliko— žmogui aptikus gūžtą, vaikus slėpdavo kitoje vietoje.
Jaunikliams pradėjus ėsti, Dina nešdavo jiems maistą viena. Pastebėjusi ateinant prižiūrėtoją su indu rankoje, skubėdavo į maitinimo vietą, griebdavo įmestus mėsos gabalus, dėdavo juos krūvon, kad Pilkis nenugriebtų. Kiek pakramčiusi surydavo ir skubėdavo pas vaikus. Čia, prie gūžtos, maistą atrydavo. Ši procedūra vyko lydima tam tikrų garsų. Jaunikliai, išgirdę juos, skubėdavo įvykio vieton. Toks maisto nešimas vaikams pranašesnis: patogu nešti, maistas apvirškinamas, sumaišomas su seilėmis, skrandžio sultimis ir jaunikliams sveikesnis. Paėdęs mėsos, po keleto dienų vienas jauniklis sunkiai susirgo, suviduriavo. Galima spėti, kad ligos priežastis — per mažai apvirškinta mėsa. Mažas atstumas nuo vilkų maitinimo vietos iki jauniklių gūžtos, vilkės skrandis nespėja mėsos taip paruošti, kaip ji paruošiama, kai vilkai gyvena laisvėje ir medžioja toli. Šį vilkiuką reikėjo ilgai gydyti. Kai atnešė pasveikusį prie voljero, Dina pasitiko, paėmė iš žmogaus rankų, aplaižė ir nusinešė gūžton. Taip pat pasielgė ir su kitu, kuris, išlindęs pro nedidelį plyšį tvoroje, nuropojo į lauką, ten nežinia po kiek laiko buvo rastas ir grąžintas motinai. Visi vilkiukai buvo judrūs, daug žaidė, raičiojosi, bėgiojo. Pasiilgę motinos, cypdavo kaip šuniukai.
Kai jaunikliai paūgėjo, išmoko slapstytis žolėje, Dina nešdavo maistą nasruose, atnešusi sukaukdavo. Jaunikliai atsiliepdavo kiauksėdami. Taip vilkai elgiasi ir laisvėje. Neaišku, kodėl jie taip daro. Kaukimas padeda žmonėms rasti vilkų gūžtą, rūšiai jis nenaudingas. Ypač dažnai vilkai kaukia prie gūžtos liepos pabaigoje, rugpjūčio mėnesį, prieš išeidami medžioklėn ir sugrįžę.
Jaunikliams paūgėjus, visa šeima aptvare surengdavo tikrą choro koncertą. Tylią naktį toli girdėti, jiems pritaria aplinkinių kaimų šunys. .Vilkai, būdavo, jau nutyla, o šunys, vieni kitus padrąsindami, dar ilgai dainuoja. Neteko girdėti, kad miške kaukiantiems vilkams šunys pritartų — dažniausiai lenda būdon ir ilgai tyli. Aptvare kaukiančių vilkų balsai nuteikia maloniai. Bet nelabai jauku klausytis vilkų miške tamsią naktį. Ypač kai esi vienas.
Rudenį, kai vilkiukai paaugo, vilkai užsiaugino žieminius plaukus, Pilkis pasidarė neramus. Daugiau bėgiojo, ieškojo tvoroje spragų, bandė tinklą ardyti dantimis, stengėsi peršokti tvorą. Rudenį suaktyvėja visa gyvoji gamta. Pakeitę plunksnas, ima čiulbėti giesmininkai, saulėtomis dienomis vartaliojasi ore ir mankština sparnus plėšrieji paukščiai, būriuojasi antys ir gervės, taisosi urvus barsukai, o vilkų šeimynos patraukia medžioti vis toliau, ne visada sugrįžta į pamėgtas vietas praleisti dienos. Tuo metų laiku jie pasirodo ir ten, kur anksčiau neužklysdavo, medžioja ne tik alkiui numalšinti, bet taip pat jauniklių pamokoms, malonumui. Tuomet sakoma, kad vilkų padaugėjo. Tokių kelionių, matyt, pasiilgo ir Pilkis. Leisti jam ištrūkti buvo rizikinga, laisvėje galėjo pridaryti daug bėdų.
Vieną rytą; kai Pilkis meilinosi Dinai ir kvietė sekti paskui, buvo nušautas. Čia pat, Dinos akivaizdoje. Šį įvykį ji ir dabar prisimena. Jauki vilkė, pasitikinti žmogumi, iš rankų imanti kąsnį, tapo laukinė. Dabar, iš toli pamačiusi žmogų, risnoja į kitą aptvaro kraštą, slepiasi. Baikštesni tapo ir jaunikliai. Netekusi Pilkio, Dina graudžiai kaukė visą naktį. Taip kelias savaites. (Naudojantis vilkų ištikimybe vienas kitam, mėgdžiojant žuvusio balsą, galima prisivilioti kitus tos šeimos narius. Tokios medžioklės dažnai būna sėkmingos.)
Praėjus mėnesiui, kai Dina šiek tiek aprimo, į voljerą buvo įleisti du vilkai: Volčiokas ir Senis. Šis gavo vardą dėl amžiaus, jis buvo tikrai senas, nudilusiomis iltimis. Atgabentas iš Baltarusijos Senis skyrėsi nuo kitų savo tamsia ruda spalva ir ilgais karčiais. Tokie vilkai yra medžiotojų svajonė, nes karčiai didina trofėjaus vertę. Senis ir Volčiokas stengėsi Dinai patikti, bet ji abu vijo šalin, liko voljero šeimininkė, sugebėdavo iš jų atimti paskutinį kąsnį. Kai Senis jai kartą pasipriešino, Volčiokas jį nubaudė — sukandžiojo jam nugarą, užpakalines kojas. Reikėjo Senį atskirti. Aptvaro pakraštyje žema tinklo tvora buvo atitvertas nedidelis plotelis, kur Senis buvo šeriamas ir gydomas.
Lapka, likusi viena, taip pat liūdėjo, šaukdavo Volčioką ir naktį, ir dieną. Ypač ji buvo nerami, kai girdėdavo Volčioką kivirčijantis su vilkais. Volčiokas Lapkai atsiliepdavo, bet liūdesio jo balse nesijautė. Jis turėjo kitų rūpesčių — artėjant rujos laikui, vis labiau meilinosi Dinai. Pagaliau jie susiporavo ir po šešiasdešimt penkių dienų susilaukė šešių jauniklių. Visus juos sėkmingai išaugino.
Ruja tęsėsi apie dvi savaites. Tuo laiku kino operatoriai atvežė į aptvarą elnią, jauną patinuką, norėjo nufilmuoti vilkų puotą. Bet raguotis pasitaikė ne iš bailiųjų. Pirma elnias pamatė Senį. Įšokęs per tvorą, elnias Senį stipriai apkūlė priekinėmis kojomis, išardė nestiprią tvorą ir vilką paleido į ap-. tvarą, o pats, pabėgiojęs patvoriais, pasirinko tinkamą vietą medžių sąžalyne ir ten apsigyveno. Bijodamas vilkų, po aptvarą tolėliau nevaikščiojo, o per arti priėjusius vilkus vijo šalin.
Senis taip pat pradėjo meilintis Dinai, sekioti paskui ją. Kai puldavo Volčiokas, jis tai nubėgdavo tolyn, tai, kaukšėdamas bukais dantimis, stengdavosi išvengti susirėmimo arba, prisispaudęs prie tvoros ar krūmo, gindavosi. Ilgainiui Volčiokas nustojo jį persekiojęs. Kartą, kai Volčiokas nuėjo į kitą aptvaro galą atsigerti, Senis pasinaudojo proga ir susiporavo su Dina, Bet per arti elnio. Sis, pamatęs stovinčius vilkus, juos taip apkūlė, kad abu staugdami nubėgo į priešingas puses.
Vilkams nebuvo duodama ėsti, kad jie greičiau imtų doroti elnią. Vilkai ilgai nesiryžo, nes neturėjo tokių įgūdžių nei seniai, nei jaunikliai. Operatoriai, pasiruošę kameras, laukė ištisas dienas, o vilkai elnio vis nelietė. Bet, atėję vieną rytą, elnio neberado. Aikštelėje baltavo keletas apgraužtų kaulų ir odos gabalai. Trys seniai vilkai jį visą suėdė. Neretai šitaip atsitinka medžiotojams, laukiantiems vilkų prie masalo. Kol laukia, vilkai neateina, o kai tik padaro pertrauką, grįžę masalo neberanda.
Dinos ir Volčioko jaunikliai buvo baikštesni, bandydavo pabėgti, o paūgėję išmoko išlipti per tvorą— pasišokėję įsikimba, būdavo, dantimis į vielos tinklo tvoros viršų ir bando užkelti priekines kojas. ne iš karto tai pasiseka, bet po ilgų treniruočių, žiūrėk, jau vilko nėra. Taip vienas paskui kitą išbėgo į laisvę šeši jaunikliai.
Vieną vilkiuką, pavadinę Rytu, kino darbuotojai nutarė prisijaukinti, laikė atskirame aptvare arti savo namelio. Po ilgoko laiko jiems pasisekė. Rytas matydavo savo šeimininkus išeinančius ir grįžtančius, meilinosi jiems, glausdavosi prie tvoros ir laukė glamonių. Vieną dieną už kilometro nuo aptvaro buvo sugautas į laisvę išbėgęs jauniklis, to paties lizdo, kaip ir Rytas. Operatoriaus asistentas negyvą vilkioką atvilko ir numetė prie Ryto aptvaro tvoros, vėliau įnešė į greta esantį sandėliuką. Rytas visa tai matė.
Kitą dieną asistentas su vilkų prižiūrėtoja nutarė nusifotografuoti su Rytu. Į aptvarą pirmoji įėjo prižiūrėtoja. Vilkas, kaip paprastai, sutiko ją džiaugdamasis, laižė rankas, o įėjusį asistentą griebė už kaklo. Kai šis užsidengė ranka, įkando, o vėliau pastvėrė už kojos ir ėmė kramtyti. Susijaudinęs ir drebėdamas iš pykčio, vilkas turbūt keršijo žmogui už giminaičio mirtį.
Nors prijaukinti vilkai ne visais požymiais ir charakterio bruožais panašūs į laukinius, o studijos darbuotojai ne visada įstengė nufilmuoti pačius įdomiausius jų elgesio momentus, filmas „Vilkų šeimyna" vertas dėmesio, o jo autoriai (P. Abukevičius ir kiti) — pagyrimo.

[medziotojas]

VILKAS TAUTOSAKOJE

Vilkas — populiariausias žvėris. Apie jį daugiausia kalbėta. Jis apdainuotas dainose, nepamirštas burtuose, prietaruose, mįslėse, patarlėse ir priežodžiuose, jis — dažnas pasakų ir žaidimų veikėjas. Su jo vardu susijusios žmonių pavardės ir vietovių pavadinimai. Joks kitas žvėris neturi tokios įvairiapusiškos, daugiareikšmės charakteristikos, kokią liaudis sukūrė vilkui. Vilkas būdavo įvairiai vadinamas — Baltramiejus, miško dėdė, didžiagerklis, garboris, gudruolis, Jokūbas, „lakštingala, kur kumeles pjauna", vilkelis nabagėlis, vilkis pilkis, stačiaausis, storalūpis, žagaras ir t. t. Jo akys plačios, blizgančios, ausys — stačios, dantys — kaip vargonai, gerklė — trimitas. Kojos stiprios, tiesios ir pe-ninčios savo šeimininką. Liemuo — vieno kaulo. Uodega kaip šluota.
Pagal liaudies pasakojimus, vilkas — daug žinantis ir dažniausiai žmogui lemiantis gera, jeigu jo nepamirštama. Pakanka Jurgio dieną piemenis pavalgydinti mėsa arba su kiaušiniu rankoje apeiti kiekvieną avį, kai jos pirmą dieną genamos į ganyklą, ir vilkas jų nepjaus. Kad nepjautų kumeliukų, kūčių vakare nereikia niekur eiti su sietu. Jeigu kelionėje sutiksi vilką, turėsi laimę. Kai vilkas perbėga kelią, kelionė tikrai pasiseks. Laimingiausias bus tas, kuris pėdsaką pereis ar pervažiuos pirmas. Vilkas gali padėti netekėjusioms. Pakanka jį susapnuoti, ir susilauksi piršlių. Gali padėti ir nesąžiningam bitininkui. Bitės, suleistos avilin per vilko gerklę, atima nuo kitų bičių medų ir neša sau. Būdamas teisėju, vilkas nuteisė asilą mirties bausme už tai, kad miegančiam žmogui suėdė vyžas. Panašių gerų darbų vilkas padaręs daug.
Tačiau ir vilkas nori, kad už gera jam būtų atsilyginta geru. Nereikia esą apie vilką be reikalo kalbėti. Jeigu valgydamas minėsi jo vardą, pjaus to kiemo kumeliukus, aveles, nešios po vieną, bet išnešios visas. Jeigu žmogus nugalabys vilkiukus, vilkas jį paseks, pamatys, kur gyvena, ir nepamirš jo penkiolika metų, pjaus gyvulius, paukščius, gąsdins jį miške. Jeigu į būrį žąsų įpuolęs pagaus vieną, kitą, reikės permainyti visas, nes jos bus nedėslios, nevers kiaušinių. Vilkas žmogui gali keršyti ir už kitus dalykus įvairiais būdais. Vienas senis trejus metus apgaudinėjo vilką ir neleido papjauti už gerus darbus jam skirtą karvę. Tada vilkas pasivertė mergaite, įsiprašė į uždarą karietą, kurioje važiavo senis. Karietoje vėl atvirto vilku ir papjovė senį. Kitas senis nukirto miegančiam vilkui uodegą ir parnešė savo bobai, kad suverptų vilnas. Vilkas apsižiūrėjo netekęs uodegos, nutarė rasti kaltininką ir jam atkeršyti. Pabudęs pasekė žmogaus pėdsakais į jo namus, pamatė pro langą, kad jo uodegą boba verpia, patykojo ir, kai senio nebuvo troboje, įšokęs pro langą išnešė bobą miškan. Diedas neteko bobos, ir uodega liko nesuverpta.
Kartais ir be rimtos priežasties vilkai su žmogumi nesiskaitydavę.
Senis, būdamas vienas miške, pamatė gaują vilkų. Negalėdamas pabėgti ar įlipti į medį, nutarė pasislėpti sniege, bet visas nespėjo, paslėpė tik galvą. Pribėgusi vilkienė jį apuostė, po to apšlapino. Jos pavyzdžiu pasekė kiti gaujos nariai. Žmogus namo grįžo visas šlapias, kailinius turėjo išmesti, nes jie labai smirdėjo.
Pasitaikydavę ir atvirkščiai: žmogus vilkui be rimto reikalo pridarydavęs įvairių nemalonumų.
Eidami per rugius, vyrai rado miegantį vilką. Pasitarę priskynė saują akuotuotų rugių varpų ir pririšo prie uodegos. Prabudęs vilkas spustelėjo uodegą, akuotai ėmė badyti. Vilkas leidosi bėgti. Bėgo, bėgo tris mylias ir iš išgąsčio nudvėsė.
Stiprus vyras, grįždamas naktį namo, kelyje sutiko vilką ir nutarė pasigalynėti. Užšoko vilkui ant nugaros, suėmė rankomis už ausų ir per naktį jodinėjo, nes nepajėgė vilko užmušti. Rytą subėgę žmonės vilką užmušė. Tačiau žmogus irgi mirė. Jis buvo labai persigandęs.
Arba vėl. Žmogus pastebėjo, kad kasnakt kažkas apdrasko tvarte uždarytoms avims nosis. Nutarė išsiaiškinti. Vakare atėjo į avidę ir laukė. Sutemus pro nedidelį langelį, esantį sienoje, kažkas įlindo ir vėl išlindo. Tai buvo vilko uodega. Išsigandusios avys pabėgo į kitą tvarto galą, tačiau ilgai neken-tusios nutarė prieiti prie langelio ir pažiūrėti, kas ten jas gąsdino. Langelio būta mažo, pro jį galėjo iškišti nosį tik viena avis. Kai nosį iškišdavo, staiga šokdavo atgal, nes vilkas griebdavo ją už nosies. Po to vilkas vėl kišo uodegą, o ją ištraukus, pro langelį eidavo žiūrėti kita avis. 2mogus nutarė vilką pagauti. Taip ir padarė. Kai vilkas įkišo uodegą, žmogus ją nutvėrė ir stipriai laikė. Vilko taip pat buta stipraus. Kai jis pasispyrė, uodega nutrūko, vilkas pabėgo į mišką ir daugiau avių negąsdino.
Daug buvo kalbama ir rašoma apie vilko sugebėjimą atimti žmogui balsą. Kai žmogus pamatydavo užpuolusį avis ar šiaip arti prabėgantį vilką, dažniausiai išsigąsdavo, negalėdavo išrėkti. Tai būdavę dėl to, kad vilko uodegoje yra pragariškos jėgos plaukų. Mosuodamas uodega, esą jis tuos plaukus paskleisdavo ore. Nors vienam plaukui patekus į burną, žmogus negalėdavęs ištarti nė žodžio. Žmogaus, turinčio vilko plauką, labai bijojo šunys.
Žmogus nemokėdavo atimti vilkui balso, užtat vilkas kaukdavo, kada panorėdavo. Būdavo manoma, kad jeigu kaukia vienas vilkas, tai kiti tuo laiku žmogų pjauna. Jeigu miške kaukdavo daug vilkų, tai reikėdavę laukti didelių nelaimių: karo, maro ar pan.
Kai žmogui kas nors nepatikdavo kitame žmoguje, sakydavo: nerangus kaip vilkas; sustingęs kaip vilkas; ryja kaip vilkas; bėga, rangosi, griebia, šoka, meilinasi, nenukenčia, tingi, žiovauja, ėda, staugia, gudrus, nerangus, alkanas ir kt. — vis kaip vilkas. O kai dar mažai buvo kitokių, iš sunkių žodžių sudėtų, palinkėjimų, dažnai sakydavo: kad tave vilkas pagriebtų (sudraskytų, papjautų, pasmaugtų).
Pasakose vilką dažniausiai apgaudavo lapė. Įviliodavo jį į avidę, į vestuves ir nugirdydavo, prikalbėdavo žuvauti įkišus uodegą į eketę arba vesti arklį į mišką prisirišus save ta pačia grandine ir pan. Apgaudavo taip pat kiškis, avinėlis ir kiti žvėrys bei gyvuliai, ką jau kalbėti apie žmones. Apgautas vilkas visuomet kentėdavo, o kartais už pasitikėjimą užsimokėdavo gyvybe.
Švenčių progomis, skirstant visiems darbus, jį gaudavo ir vilkas. Pavyzdžiui: „Ei, mažieji paukšteliai, aš noriu vesti. Strazdas tegu balnoja žirgą, jis turi pilką apsiaustą. Bebras su kiaunės kepure tebūna vežėjas, kiškis lengvakojis tebūna bėgėjas. Lakštingala su savo gražiu balsu tegu giesmes gieda, šarka, toji šokėja, tegu šokius veda, vilkas savo didžiu trimitu tegu ragus pučia; lokys didžiais gniaužtais tegu medžius skaldo; juodvarnis kreiva nugara tegu vandenį nešioja, kregždė baltu žiurstu te indus mazgoja, voverė uodega tegu stalus šluosto ir t. t." Žaidimuose vilkui dažniausiai tekdavo gaudyti, griebti, gąsdinti.
Įvairių pasakojimų, pastebėjimų apie vilką yra daug. Jie nepamiršti ir dabar. Pavyzdžiui, didelio populiarumo susilaukė daugiaserijinis multiplikacinis filmas vaikams „Na, palauk!"
Apie vilkų gausumą, galbūt ir populiarumą, byloja vietovardžiai: Vilkabalė, Vilkduobė, Vilkagirė, Vilkaraistis. Vilkasodis, Vilksala, Vilkamušis, Vilkanastrai, Vilkoriai, Vilkupis, Vilkija, Vilkyčiai, Vilkiškiai, Vilkaviškis, Vilkenai ir daugelis kitų.
Ir mūsų respublikos sostinės Vilniaus įkūrimas susijęs su legenda apie vilką.

[medziotojas]

AR REIKIA IŠNAIKINTI VILKUS ?

Vilkų, kaip ir kitų plėšrūnų, gausumas natūralioje gamtoje ir jų vaidmuo medžioklės ūkyje priklauso nuo žvėrių, kuriais jie minta ir kurie vadinami bendru vardu — aukomis, gausumo. Daugėjant aukų, plėšrūnų gausėja. Dėl bet kurių priežasčių sumažėjus aukų skaičiui (dėl ligų, nepalankių klimato sąlygų, užterštos gamtinės aplinkos, plėšrūnų gausumo), po metų dvejų sumažėja jais mintančių plėšrūnų. Taip vyksta natūrali populiacijų gausumo dinamika. Mūsų respublikoje vilkams žvėrių pakanka visuose miškuose, ir turbūt nėra buvę, kad dėl maisto stokos jie negalėtų veistis, išauginti visų jauniklių. Vilkų skaičių reguliuoja medžiotojai, įtakos turi vadinamasis trukdymo faktorius. Beveik visuose miškuose pilna žmonių, žvėrys nuolatos kenčia pavojaus įtampą, kartkartėmis turi keisti savo buveinę, pernešti arba pervesti vaikus į kitą vietą. Keliaujant daugiau ar mažiau jauniklių žūsta. Tuo galima įsitikinti atėjus medžioklės sezonui: ramesniuose miškuose senių pora vedžiojasi po 5—6, gausiau žmonių lankomuose — po 2—4 jauniklius.
Tačiau vilkų veiklos pėdsakų miškuose nesunku pastebėti. Ten, kur apsigyvena jų šeimyna, briedžiai dažniausiai be jauniklių, šernės vedžiojasi vos po keletą šerniukų, kuriuos sugebėjo apginti, sumažėjo stirnų. Ar visuomet šis sumažėjimas — žala? Manau, kad ne. Stirna gyvena 10—12 metų. Vadinasi, dėl senatvės kasmet turi kristi apie dešimtadalį žvėrių; be to, dar visuomet yra ligotų, per medžiokles sužeistų ar šiaip paliegusių. Panašiai yra briedžių, elnių, šernų populiacijose. Nors jau keletą dešimtmečių medžiotojai mokomi selekcinių medžioklių, pirmiausia jiems rekomenduojama medžioti senus ir nesveikus, neperspektyvius žvėris, bet kol kas akivaizdesnių rezultatų nematyti. Žinių, patirties, o neretai ir kantrybės bei atsakomybės stoka labai sumažina selekcinių medžioklių reikšmę. Kad ir kaip svarstytume, vilkai selekciją kol kas atlieka geriau. Ten, kur gyvena vilkų, veisiasi sveikesni, stipresni žvėrys, mažesnis jų kritimas sunkiomis žiemomis, geresni trofėjai.
Žvėrys nuo vilkų pradeda bėgti, kai šie priartėja per tam tikrą atstumą. Ši distancija priklauso nuo lyties, amžiaus, sveikatos. Iš toliau negu patinai pasitraukia patelės su jaunikliais, anksčiau negu seniai ir ligoti — jauni ir sveiki. Nesveiki žvėrys paprastai turi stipresnį kvapą, juos lengviau užuosti negu sveikus, persekiojami jie greičiau pavargsta, ne tokie budrūs. Jie plėšrūnams į nasrus patenka pirmieji.
Sunkiomis, giliasniegėmis žiemomis, kai spaudžia dideli šalčiai, nemaža dalis stirnų suserga virusiniu plaučių uždegimų, suliesėja ir nusilpsta maži šerniukai. Vilkai tuomet gali sugauti, sunaikinti daugiau faunos negu reikėtų. Tačiau tokiu metu žvėris gali sugauti ir valkataujantys šunys, lapės.
Kiekvienas gyvas organizmas, gamtos kurtas ir tobulintas milijonus metų, yra vertingas mokslui, mokymui, gamtos evoliucijos tyrinėjimui. Visos gyvūnų rūšys įdomios ir reikšmingos bionikos, etologijos, genų inžinerijos ir kitų naujausių mokslų šakoms. Pavyzdžiui, tyrinėjant šikšnosparnių sugebėjimą surasti skraidančius vabzdžius tamsoje, buvo išrastas radiolokatorius, ištyrus banginių kūną, padidintas povandeninių laivų greitis, nedidinant variklių galios. Varlė „padėjo" sukonstruoti laiškų paskirstymo techniką, musė — jautrius prietaisus nuodingosioms dujoms šachtose aptikti. Tiriant stumbriukų kritimo priežastis, paaiškėjo, kad jaunoms stumbrėms reikalinga senelės parama, vilkų šeimynai — dėdė, elnių pulkui — gera vedlė. Labai įdomus bendruomenėse gyvenančių vabzdžių, paukščių elgesys, tarpusavio santykiai. Genų inžinerija teikia daug vilčių, kad bus išvestos naujos produktyvios veislės, atsparios ligoms, kenkėjams, klimato sąlygoms. Nežinia, kuri rūšis ir kokią naudą žmonijai gali suteikti. Todėl reikia išsaugoti visas rūšis. Saugotinų gyvūnų sąraše, kaip viena iš įdomiausių rūšių, turi likti ir vilkas.
Vilkas — vertingas medžioklės objektas. Vilkų medžioklė su vėliavėlėmis yra įdomi tuo, kad skatina medžiotoją gerai pažinti žvėrių pėdsakus, verčia daug vaikščioti, moko būti pastabų, budrų, orientuotis dideliuose plotuose, padeda pažinti gamtą. Pagal patirtų įspūdžių turtingumą, jai galbūt gali prilygti tik kurapkų medžioklė su paukštšuniu, elnių medžioklė rujos metu sėlinant ir kiškių bei lapių medžioklė su gerais skalikais. Elnių patinų niekuomet nebus tiek, kad jų medžioklėmis galėtų pasidžiaugti visi medžiotojai. Kadangi nyksta kiškiai ir kurapkos ir negalima greitai pašalinti jų nykimo priežasčių (nuodingieji chemikalai, nitratų perteklius, giraičių ir kitų veisimosi vietų stoka, amžiaus trumpėjimas dėl nešvarios aplinkos, plačiabarė žemės ūkio technika ir kt.), vargu ar bus kada nors sugrąžinta šių tikrai sportinių medžioklių šlovė. Nors tai padaryti reikėtų, kad būtų išsaugoti medžioklių papročiai, atėję iš amžių glūdumos, jų turtingumas, kultūra. (Prisiminkime L. Sabanejevo, J. Turgenevo, M. Prišvino, T. Ivanausko ir kitų autorių aprašomas medžiokles.) Mažėjant paukščių ir smulkių žvėrelių medžioklių, nukenčia medžiotojų kultūra, todėl nyksta poreikis turėti smulkiosios faunos. Dauguma jaunųjų medžiotojų medžioja ne dėl poreikio ir įdomumo tyrinėti, pažinti gamtą, žvėrių ir paukščių gyvenimą, o dėl noro pašaudyti, dėl mėsos ir dėl mados. Suskaičiuokime, kiek paleidžiama šūvių į stambius žvėris iš toli šratais arba grankulkomis, kiek sužeistų žvėrių paliekama likimo valiai! Tegu nepyksta tokie medžiotojai — tai žemos kultūros požymis. Be to, į medžioklę, įdomią gamtos pažinimo sritį ir sporto šaką, nesulaikomai veržiasi gyvenimo tempai ir utilitarinis požiūris. Skubėjimas, medžiojimas dėl mėsos menkina medžioklės vertę. Vilkų medžioklės čia yra išimtis. Jau vien dėl to verta vilkus išsaugoti. Tačiau atsitiktinai sumedžioti vilkai — tai prarasti įspūdžiai, o sumedžioti vasarą — dar prarasti ir vertingi trofėjai.
Nebūtų vilkų, neturėtume daug įdomių tautosakos kūrinių, kurie žadina vaizduotę, moko pažinti žvėrių elgseną, padeda suprasti jų tarpusavio ryšius.
Vilkas mūsų gyvūnų sąraše reikalingas. Gali būti svarstoma: kiek jų tikslinga turėti, kad nedarytų daug žalos. Manoma, kad mūsų respublikos miškuose apskaitos metu, t. y. vasario — kovo mėnesiais, jų gali gyventi apie šimtą, pusantro. Tada kasmet būtų galima sumedžioti apie aštuoniasdešimt pilkųjų.

[medziotojas]

MEDŽIOKLĖS TROFĖJAI


Medžioklės trofėjais plačiąja prasme vadinami sumedžioti žvėrys ir paukščiai. Tačiau medžiotojai tarpusavyje trofėjais vadina žvėrių ragus, iltis, kailius, plėšriųjų žvėrių kaukoles, vertingas kai kurių paukščių plunksnas, iškamšas ir kita. Geri ragai, dideli ir gražūs kailiai išauga tik sveikiems žvėrims, be to, ne kiekvienam individui. Atliekant selekciją, siekiama išmedžioti blogesnius, veislei išsaugoti geresnius gyvūnus. Papildomas šėrimas sunkiu žiemos metu, pašarų ištekliai taip pat lemia trofėjų kokybę. Todėl trofėjai rodo medžioklės ūkio lygį, medžiotojų kultūrą. Tarptautinėse trofėjų parodose kiekviena šalis stengiasi surinkti kuo daugiau medalių kaip ir sporto varžybose. Vilkų kailiai ir kaukolės laikomi labai vertingais trofėjais. 1977 metais Teherane įvykęs Tarptautinės medžioklės ir gyvūnijos apsaugos tarybos (CIC) posėdis nustatė, kokia tvarka turi būti sudaromi parodose eksponuojamų trofėjų sąrašai. Pirmiausia įrašomi vilkų trofėjai, toliau lūšys, šernai, elniai, briedžiai, stirninai. Taigi vilkams ir čia skiriamas deramas dėmesys.
Kuo greičiau nulupamas sumedžioto žvėries kailis ir užkonservuojamas, tuo stipresnis išdirbtas, ilgiau nekrenta plaukai. Vilkas čia ne išimtis.
Jauni, taip pat ir seni, turintys prastą kailį vilkai paprastai lupami ,,rankove", jų kailis išdžiovinamas ir pristatomas paruošų organizacijai. Jos išduotas kvitas — svarbiausias dokumentas premijai už vilko sumedžiojimą gauti.
Vilkai, už kurių kailius, demonstruotus parodose, skiriamas ne mažiau kaip bronzos medalis, paprastai lupami ,,kilimu" ir ruošiami išdirbimui. Kilimu kailis lupamas tokiu būdu: pjūvis pradedamas nuo apatinės lūpos, paskui pjaunama per pasmakrę, gerklę, krūtinę, pilvą, analinę angą iki uodegos galo. Tada perpjaunamas priekinių kojų kailis nuo pėdos vidurio vidine kojos puse iki krūtinės pjūvio. Užpakalinių kojų pjūvis eina nuo kulno iki analinės angos vidine kojos puse.
Žvėrį nulupus, nuo kailio pašalinami riebalai, atidžiai preparuojamos ausų kremzlės, lūpos, pirštai. Po to kailis patiesiamas švarioje vietoje, išlyginamos raukšlės ir oda ištisai apiberiama druskos sluoksniu (druskos beriama tiek, kiek sveria kailis). Druska įtrinama į kojų, pirštų, galvos odą, ausis. Taip pasūdžius, į vidų sulenkiamos kojos, uodega, galva ir kailis suvyniojamas. Po 2—3 dienų patikrinama, ar neištirpusi druska. Jeigu visa druska ištirpus, dar pabarstoma, ir kailis vėl susukamas. Kailis gerai užkonservuojamas tik tada, kai jo viduje randama neištirpusios druskos. Po tokio pirminio apdorojimo iki galutinio išdirbimo jis gali ilgokai pagulėti ir nesugesti.
Trofėjinio kailio išdirbimas — atsakingas momentas. Jis gali niekais paversti visą medžiotojo triūsą, todėl pačiam išdirbinėti kailius nepatartina.
Ruošiamą kailį kaip trofėją reikia tampyti, nes išdirbamas jis traukiasi ir sumažėja iki 20 procentų, palyginti su pirminiu dydžiu. Išdirbtas kailis tempiamas 10—15 procentų į ilgį ir apie 20 procentų į plotį. Daugiau tempti netikslinga, nes praretėja plaukai, menkėja kailio kokybė. Be to, stipriai tempiamas kailis gali plyšti.
Namuose kailis laikomas ištiestas arba pakabintas galva aukštyn (mažiau apdulka ir ilgiau išsilaiko). Parodose vilkų kailiai eksponuojami pakabinti galva žemyn.
Visi namuose laikomi vilkų kailiai turi būti užregistruoti Medžiotojų ir žvejų draugijoje ir pagal draugijos pranešimą pristatomi į organizuojamas parodas.
Vilko kaukolės, kaip trofėjai, dažniausiai paruošiamos maceruojant. Maceravimas— ne itin maloni procedūra; išėmus smegenis, kaukolė panardinama į indą su vandeniu. Puvimo bakterijos suardo raumenis ir sausgysles, kurios po keliolikos dienų lengvai atšoka nuo kaulo. Kaukolę gražiai nuvalyti gali miško skruzdės. Išėmus smegenis ir nupjovus daugumą raumenų, kaukolė paslepiama (apkraunama žabais) netoli skruzdėlyno. Aptikusios ją skruzdės per keletą dienų nuvalo.
Nuvalytos kaukolės balinamos. Galima balinti įvairiai. Kaukolė palaikoma keletą minučių karštame vandenyje ir po to dedama į benziną. Benzinas įsigeria į poras, ištirpdo ir išplauna riebalus. Keletą kartų pakartojus tokią procedūrą, kaukolė išbąla. Taip pat galima balinti vandenilio peroksido tirpalu.
Vilko kailis vertinamas šitaip: kailio ilgis matuojamas centimetrais nuo nosies galo iki uodegos pagrindo, plotis — krūtinės srityje siauriausioje vietoje ir balai apskaičiuojami pagal formulę:

ilgis cm X plotis cm
__________________ = balai
100

Už kailio grožį gali būti skiriami papildomi balai (iki 25 procentų bendro balų skaičiaus), iš jų už kailio plaukų ilgį (iki 10 procentų), už lygią plaukų dangą (iki 10 procentų), už karčių dydį (iki 5 procentų). Vilkų kailiai, įvertinti 120 ir daugiau balų, apdovanojami aukso medaliu, nuo 110 iki 119,9 balo — sidabro, nuo 100 iki 109,9 balo— bronzos medaliu.
Vilko kaukolės vertę lemia jos dydis — ilgio ir pločio balų suma. Kaukolės ilgis matuojamas slankmačiu, kuo lygiagrečiau apatinei viršutinės kaukolės dalies pusei. Didžiausias ilgis (su dantimis) centimetrais — tai ilgio balų skaičius. Didžiausias plotis nustatomas slankmačiu matuojant viršutinę kaukolės dalį plačiausioje vietoje. Plotis centimetrais — tai pločio balai (imami du skaičiai po kablelio). Ilgio ir pločio balų suma — tai bendra kaukolės vertė balais. Kaukolė, įvertinta 41 ir daugiau balų, apdovanojama aukso medaliu, nuo 39,01 iki 40,99 balo — sidabro, o nuo 36 iki 39 balų — bronzos medaliu.
Trofėjais buvo domimasi visais laikais. Ilgainiui keitėsi jų vertės supratimas, tobulinama vertinimo metodika.
1884 metais Austrijoje pirmą kartą įvertinti elnio ragai. 1910 metais Vienoje įvyko pirmoji tarptautinė medžioklės trofėjų paroda. Joje eksponuota 2900 trofėjų iš penkių Europos šalių. 1930 metais įvyko paroda Leipcige. Šešios šalys į ją pristatė 3141 trofėją. Į 1937 metais Berlyne rengiamą parodą 24 šalys atvežė 7195 trofėjus. Gausią kolekciją į šią parodą atsiuntė ir Tarybų Sąjunga. 1954 metais paroda įvyko Diuseldorfe, 1960 ir 1964 metais — Florencijoje, 1967 metais — Jugoslavijoje, 1971 metais — Budapešte. Pastarojoje eksponatus demonstravo 51 šalies medžiotojai. Iš šios parodos mūsų respublikos medžiotojai parsivežė 33 įvairius medalius. 1981 melais respublikos medžiotojai pasiuntė 160 trofėjų į Pasaulinę medžioklės parodą, įvykusią Plovdive (Bulgarijos Liaudies Respublikoje). Nuo 1967 metų nuolat rengiamos Pabaltijo respublikų medžioklės trofėjų parodos. 1984 metų parodoje Lietuvos medžiotojai buvo pristatę 118 vilko kaukolių, 37 kailius, 31 kaukolė ir 6 kailiai buvo įvertinti aukso medaliais, 28 kaukolės ir 4 kailiai — sidabro, 20 kaukolių ir 4 kailiai — bronzos medaliais. Vertingiausias vilkas, kurio kailis įvertintas 131,25 balo, G. Tursos sumedžiotas 1983 metais Migūnų miške, antrąją ir trečiąją vietas — 123,90 ir 122,51 balo — 1982 metais užėmė M. Radziulio Labanoro miške sumedžiotas vilkas.
Vertingiausios kaukolės priklauso V. Vasiljevui, J. Tauginui ir G. Tursai (44,90, 44,60, 44,15 balo). Vilkai buvo sumedžioti Žaliosios, Arvydų ir Migūnų miškuose. Daugiausiai vertingų vilkų sumedžiota Ignalinos, Švenčionių, Panevėžio, Varėnos, Tauragės, Jurbarko rajonuose, tai yra ten, kur dažniau pasitaiko vilkų.
Kad medžioklės trofėjai būtų vertingi, reikia išauginti didelius vilkus. Ten, kur vilkų mažai, o norima įsigyti vertingų trofėjų, patino nereikia medžioti, kol jis nepasieks brandos amžiaus, tai yra 5—6 metų.




LITERATŪROS SĄRAŠAS


Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, serija C 1(24), V., 1961.
Prūsaitė J. Lietuvos vilkų morfologinė charakteristika ir jų paplitimas. V., 1968.
Zvorikinas N. Žvėrių ir paukščių įpročiai. V., 1947. Mūsų tautosaka II, Щ. V, VI t. Kaunas, 1932.
Elisonas J. Mūsų saldes žinduoliai. Kaunas. 1932.
Lietuvių tautosaka III, IV t. V., 1965, 1967.
Волk. Академия Наук СССР. M., 1985.
Академия Наук СССР, Экономические основы охраны и рационального использования хищных млекопитающих. М.г 1979.
Гатих В. С. Роль волка в биогеоценозах Белорусского полесья. М., 1979.
Овсянников Н. Г. Элементы социальной организации волка: значение для контроля над численностью. М., 1979. Кудактин А. Н. О поведении волков в условиях заповедной экосистемы. М., 1979.
Шубина А. В., Мычко E. Н. К проблеме взаимоотношения человека с волком. М., 1979.
Бибиков Д. И. Волк и человек: состояние проблемы. М.г 1979.