2012-Spa-29 17:41
NELAISVĖJE
Miško aikštelėje, po išvirtusią egle, vilkas išsikasė olą. Vieta rami. Jau mėnuo čia gyveno vienu du su vilke, ir niekas nesudrumstė ramybės. Aplink neišdžiūstantis raistas, atsigerti gali kada nori. Kaimas už gero kilometro. Kai tylus oras, girdėti žmonių balsai, bet šie nepavojingi: nėra į mišką tiesaus kelio - čiatelško klampus raistas. Į jį užklysta briedžiai, viena kita stirna ar šernų pulkelis. Rypuoja antys kartais sučirškia juodasis strazdas, o žmonės į mišką keliaują apeidami raistą. Mokėjo senis vilkas išsirinkti ramią vietą. Vilkė galėjo čia laukti įpėdinių.
Vieną naktį gimė penki vilkiukai. Vilkas, grįžęs iš medžioklės, išgirdo urve ploną cypimą, o kai bandė įkišti urvan galvą, vilkė parodė jam dantis. Suprato vilkas, kad nuo šios dienos kas vakarą eis medžioti vienas ir turės atnešti vilkei maisto. O vėliau — ir vaikučiams. Tik vaikams paūgėjus, juos bus galima palikti, maisto eis ieškoti abu su vilke. Vilkas žinojo, kad dar ilgai vilkė toli nuo gūžtos nesitrauks. Artimiausiose apylinkėse medžioti taip pat negalima. Kol dar maži vaikai, žmonėms nedera rodytis, o juo labiau įkyrėti.
Pradėjus temti, vilkas išsiruošė medžioklėn. Naktis buvo sėkminga — pamiškėje sutiko nedidelį šerniuką, atsiskyrusi nuo pulko. Paėdė iki soties ir gabalą parnešė vilkei. Ir taip kasnakt, kol paūgėjo jaunikliai. Vėliau medžiodavo kartu. Vilkas baidydavo, vilkė bėgiodavo kvartalinėmis linijomis, keliais, pastodavo vejamam žvėreliui kelią. Kai medžioklė pasisekdavo, grįždavo kartu, kai nepavykdavo, vilkė risnodavo pas vaikus, o vilkas apeidavo dar didesnį plotą ir grįždavo, jau saulei gerokai pakilus.
Vieną rytą sugrįžusi pas vaikus vilkė aptiko žmogaus pėdsaką. Kas tai galėtų būti? Kur jis nuėjo? Vilkei pasišiaušė nugaros plaukai, įsitempė raumenys, o ausys gaudė kiekvieną garsą. Slapstydamasi tarp paparčių ir viržių, kaskart sustodama pasiklausyti, lanku artėjo prie gūžtos. Likus gal šimtui, o gal ir daugiau metrų, išgirdo skriaudžiamų vaikų cypimą ir, pamiršusi žmogaus pėdsaką, nušuoliavo gūžtos link. Atbėgusi pamatė žmogų, nuo kurio dvelkė tie patys kvapai kaip nuo pėdsako. Šis žmogus traukė iš gūžtos vilkiukus ir vieną po kito dėjo ant švarko. Panorusiam pasprukti suduodavo ranka, ir tas gailiai cyptelėdavo. Mušamo vilkiuko balsas žadino instinktą gelbėti vaikus, ir vilkė priartėdavo, pasirodydavo ir vėl slėpdavosi. Galiausiai priėjo taip arti, kad norėjo žmogų griebti už rankos, nukąsti ją ir atimti vilkiuką, bet tik kaukštelėdavo dantimis. Žmogaus judesiai kėlė baimę, ir vilkė nestojo dvikovon.
Pagaliau žmogus su nešuliu nuėjo. Vilkė apėjo ratu gūžtą. Paskui dar kartą ir dar, kol įsitikino, kad čia žmogaus nėra. Tik tada, apuostydama kiekvieną žemės pėdą, atsargiai priartėjo prie urvo, įkišo galvą, įlindo visa ir greitai išlindo, dantyse nešdama vieną urvo kampe pasislėpusį ir žmogaus nesurastą vilkiuką. Nunešė jį raisto gilumon paslėpti.
Piemuo, palikęs miške karves, namo grįžo laimingas ir jau iš tolo gyrėsi motinai radęs šuniukų. Šuniukai jau bėgioja, nesunku bus išauginti, o namams reikalingas geras šuo. Kalė nelojusi, tik vaikščiojusi ir dantimis griežusi.
Ilgai piemuo su motina apžiūrinėjo radinį. Pasikvietė kaimynus. Šuniukai visi vienodi, pilki, baikštūs, nesileidžia glostomi. Vos tik prisilieti prie kaktos, staiga griebia už rankos, kaukšti mažais dantukais. Pagaliau visi nutarė — ne šuniukai čia, o vilkiukai.
Kur vilkiukus dėti? Trys buvo užmušti, o du — brolis ir sesuo — pateko į zoofermą. Prižiūrėtojai pavadino Volčioku ir Lapka. Cia jie išaugo kartu su šunimis, fotografų džiaugsmui buvo vedžiojami pavadėliais, paleisti bėgiodavo po mišką ir vėl leidosi sugaunami, Tik Lapka neapkenčia vaikų — griebia už kaklo ir verčia žemėn. Ir praėjus dešimčiai metų, ši neapykanta nesumažėjo. O gal ji prisimena vaiką, padariusį ją amžina belaisve?
Vilkai užaugo vienas kitam draugiški, visą laiką gyveno viename garde, bet, priešingai naminiams gyvuliams, nesiporavo ir vaikų neturėjo. Volčiokas bardavo Lapką, kai ji prisiglausdavo prie aptvaro tinklo ir leisdavosi žmonių glostoma. Bet, apibaręs ir nustūmęs nuo tvoros, pats priglausdavo šoną ir laukdavo pakasomas. Kai šunyne naktį staugdavo šunes, vilkai jiems pritardavo, o kartais ir vieni patys uždainuodavo. Lapka tenoru ir trumpais posmais, Volčiokas — baritonu ar bosu, pratisai. Gamtoje vilkai dažniausiai. kaukia žiemą, kai ateina kelionių, svečiavimosi pas kaimynus, pažinčių ir vestuvių metas. Šį laikotarpį vilkai prisimena ir gyvendami nelaisvėje.
Volčiokas su Lapka dar ilgai būtų ramiai gyvenę nedideliame aptvare, jeigu ne kino studijos darbuotojų sumanymas statyti filmą apie vilkų gyvenimą. Filmuoti vilkus laisvėje beveik neįmanoma. Jie turi gerą uoslę ir klausą, įjungtos kino kameros burzgimą išgirsta iš tolo. Be to, gamtoje vilkų mažai, dienomis jie vaikšto retai. Todėl ir buvo sutarta filmuoti prijaukintus vilkus. Taip Volčiokas ir Lapka buvo apgyvendinti keleto hektarų aptvare ir tapo kino artistais.
Filmavimo grupei atrodė, kad dokumentiniam filmui dviejų „artistų" maža. Iš Kauno zoologijos sodo atvežė dar tris: porą senų vilkų — Pilkį su Dina ir bevardį vienišą patiną. Jis buvo pavadintas Donžuanu. Pilkis su Dinaf stambūs, gerai nuaugę, jau išvedę tris vadas vilkai, gyveno draugiškai, vienas kitą stebėdavo ir saugodavo. Apskritai vilkai laisvėje, panašiai kaip gulbės, žąsys, ereliai, poras sudaro visam gyvenimui. Tik vieno mirtis gali būti priežastis pasirinkti kitą partnerį. Donžuano (pakeisime šį vardą artimesniu vilkui ir šuniui genties vardu —Kanis) elgesys skyrėsi nuo kitų. Jis buvo judresnis, daugiau be tikslo vaikštinėdavo, aukštyn iškėlęs uodegą ir šitaip rodydamas gerą nuotaiką, dažniau bardavo Volčioką, o Lapką kartais net dantimis gribštelėdavo, bet visuomet pataikaudavo Pilkiui, o jam priėjus arčiau, priglusdavo prie žemės, glausdavo ausis ir, kyščiodamas liežuvio galą, rodydavo kaklo apačią. Šunų kalba tai reiškia „pasiduodu ir pripažįstu tavo valdžią".
Kiekviena vilkų pora arba šeimyna (abu tėvai, šiųmečiai ir pernykščiai jaunikliai) turi savo medžioklės plotus, savo teritoriją, kaskart ją apibėga, patikrina, ar nebuvo įsibrovėlių, naujai ją pažymi. Sis įprotis lieka ir nelaisvėje. Taigi Volčiokas, pamatęs, kad voljere yra nauja šeima, paskubėjo pažymėti savo valdas. Kaip ir dera šeimininkui, sau užsirašė didžiąją dalį, Pilkiui ir Dinai palikdamas ne daugiau kaip trečdalį. Nors Pilkis už Volčioką gerokai didesnis ir stipresnis, naujoje vietoje pretenzijų nereiškė ir nužymėtos sienos nepereidavo. Jo dalis ir taip čia buvo kur kas didesnė negu zoologijos sode. Kanis valdų negavo, nes vilkai moka dalyti tik į dvi dalis — mano ir ne mano. Jis laikėsi arčiau Pilkio su Dina, bet vengė ir vienų, ir kitų, todėl dažniausiai tenkindavosi ežia. Po kelių dienų buvo atvežta dar viena jauna vilkė, tikėtasi, kad ji su Kaniu sudarys trečiąją porą. Ši (vadinkime ją Vilke; kino studijos darbuotojai ją pavadino taip pat Vilkams netinkamu vardu — Balerina), aplaks-čiusi voljerą ir susipažinusi su visais jo gyventojais, prie Kanio neapsistojo, nors jis ir rodė prielankumą, o pradėjo gerintis Pilkiui. Dina Vilkę vijo šalin, o ši, pabėgiojusi ratu, vėl glausdavosi prie Pilkio. Pilkis iš pradžių piktai urzgė ir rodė dideles baltas iltis. Bet Vilkė buvo atkakli, į Pilkio šiurkštumą atsakydavo švelnumu — laižydavo jam kaklą, kojas, apvirsdavo ant nugarosP šokinėdavo apie jį ir kviesdavo žaisti. Tai truko keletą dienų, kol Pilkis sutiko priimti ją į savo valdas. Kai Dina ją norėdavo nuskriausti (Dina už Vilkę buvo stambesnė ir stipresnė), Pilkis užstodavo. Kanis liko be savo teritorijos ir todėl būdavo visų vaikomas.
Toks voljero pasiskirstymas gal būtų likęs visam laikui, jeigu šėrike būtų laikiusis tinkamos šėrimo tvarkos: įmestų maisto kiekvienam vilkui jo teritorijoje, pirmiausia atiduotų davinį stipriausiems — Pilkiui ir Dinai, vėliau Vilkei, paskui Volčiokui ir Lapkai, o vėliausiai — Kaniui. Bet šėrike šį darbą supaprastino — visų vilkų davinį sumesdavo per tvorą į Volčioko ir Lapkos valdas ir nueidavo. Alkis daro savo. Visi keturi vilkai — Pilkis, Dina, Vilkė ir Kanis — buvo priversti nusikalsti įgimtam dėsniui ir pereiti pažymėtas ribas. Tarp vilkų prasidėjo nesantaika ir naujos teritorijos dalybos. Natūralu, kad Volčiokas ir Lapka gindavo savo valdas ir stengdavosi įsibrovėlius išprašyti, kibdavo Pilkiui į gaurus. Ypač drąsus būdavo Volčiokas, kai netoliese jausdavo žmogų. Pilkiui Volčioko agresyvumas labai nepatiko, jis kaskart vis ilgiau stoviniuodavo baramas, ir galėjai jausti, kad artėja atomazga. Vieną kartą, kai Volčiokas pastojo kelią prie mėsos gabalo, Pilkis jį parvertė aukštielninką ir griebė už kaklo. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jeigu laiku nebūtų atskubėjusi Lapka. Ji kandžiojo Pilkiui užpakalines kojas, uodegą. Pilkiui padėti atbėgo Dina ir Vilkė, bet pavėlavo. Pajutęs kojoje skausmą, Pilkis paleido Volčioką. Šis atsistojo. Dabar dvi poros išsirikiavo viena prieš kitą, rodė dantis, garsiai urzgė, ir tik jie galėjo suprasti, ką reiškia ta kalba. Kanis vaikščiojo aplink ir nežinojo, kas nugalės, kam ateiti į pagalbą. Paliaubos dar negalėjo įvykti, nes mūšis nebuvo baigtas. Vilkai, kaip ir šunys, ginčus sprendžia jėga, ir vieną kartą turėjo įvykti tikros grumtynės, išryškėti stipriausias. Jos vyko naktį, be liudytojų. Tam padėjo vienas įvykis. Kino operatoriai į aptvarą įleido šunį ir norėjo nufilmuoti tą liūdnos baigties sceną. Pilkis su Dina stvėrė šunį dantimis, bet šuo iš jų ištrūko, kiek kojos neša nėrė į kitą aptvaro galą ir čia norėjo peršokti tvorą, bet nepasisekė. Atgal kelio jau nebuvo. Jį vijosi vilkai. Bet čia Volčiokas su Lapka pastojo kelią ir ėmė ginti šun,elį.
Rytą atėjusi šėrike pastebėjo, kad Lapkos šone žiojėja didelė žaizda, Volčiokas vaikšto šlubuodamas, Pilkiui apdraskyta galva. Pilkis su Dina ir Vilke užėmę didžiąją aptvaro dalį.
Lapkai skauda šoną. Ji dažnai gulasi, laižo žaizdą ir inkščia, bet Kanis su Dina neleidžia jai gulėti. Kai išgirsta inkščiant, atbėga ir ima ją vaikyti. Lapka bėgioja vis tuo pačiu takeliu palei tvorą, pribėga savo valdų naują ribą, pasuka pagal ją, nusileidžia į pakalnę, vėl bėga prieš kalną ir kitu patvoriu į savo pamėgtą kampą. O persekiotojai nesiliauja, kol pavargsta patys. Volčiokas bėga paskutinis, kad prireikus ateitų lapkai įpagalbą. Neatrode, kad sveiki ir didesni vilkai negalėtų Lapkos pagauti, jeigu to tikrai siektų. Greičiausiai toks vaikymas ir padeda sužeistam pasveikti.
Nuolat rodoma Vilkės simpatija Pilkiui davė rezultatų. Jie susiporavo. Gamtoje vilkai poruojasi atsiskyrę nuo kitų, nuošalioje vietoje, gerai įsiklausę, pavojus. Nelaisvėje sąlygos buvo kitos. Ir žmogus ne toks baisus. Bet Pilkiui ir Vilkei tai
brangiai kainavo. Tuo metu, kai jie negalėjo išsiskirti, Dina puolė Vilkę, o Volčiokas - Pilkį. Kanis kando tam, kuris labiau staugė.
Pilkis neliko skolingas. Vieną naktį, kai buvo tikras, kad žmogus neateis į pagalbą, jis galutinai išsprendė, kas yra voljero šeimininkas. Rytą Volčiokas atrodė labai varganai — abiejuose šonuose arti nugaros raudonavo dvi didelės skausmingos žaizdos, perkąsta koja, apkandžiotas snukis. Pamatęs Pilkį, jis spausdavosi į kampą už eglaičių, cypdavo, duodamas Pilkiui suprasti, kad jis jau nugalėtas ir mielai spruktų šalin, vengtų susitikti, jeigu tai galėtų padaryti. Tik Lapka jį guodė, priėjusi aplaižydavo snukį, priglausdavo šoną prie jo kaklo, piktai urgzdavo, pamačiusi artėjant Diną, Vilkę ir Kanį. Prieš Pilkį ir ji buvo bejėgė. Jam artėjant prie Volčioko, abu spausdavosi į kampą ir inkšdami prašydavo palikti juos ramybėje. Tai truko mėnesį. Užgijo žaizdos. Bet Volčiokas ir Lapka savo teritorijos atgauti negalėjo. Bandžiau Volčioką pervesti per šią sieną. Glostydamas ir skatindamas, ėjau pagal vielos tinklo tvorą. Jis sekė šalia, bet, priėjęs Pilkio pažymėtą kupstą, pauostydavo jį ir, pabrukęs uodegą, kiūtindavo į savo kampą. Aš vėl jį raginau ir ketvirtą ar penktą kartą priėjęs ribą, Volčiokas ryžosi ją peržengti. Pabėgėjo gal dešimt metrų į Pilkio valdas, padraskė užpakalinėmis kojomis žemę, pažymėjo naują riboženklį. Tai atlikęs, pažiūrėjo, ką veikia Pilkis, ir grįžo į pamėgtą savo kampą. O Pilkis stebėjo ir viską matė.
Buvo įdomu, kaip į šią Volčioko savivalę reaguos Pilkis. Atėjau prie jo pamėgto patvorio. Pilkis, kaip paprastai, pasitiko ramia laikysena, iš karto ėjo artyn lėtu, paskui vis spartėjančiu žingsniu ir, pribėgęs tvorą, sustojo. Taip jis elgdavosi kiekvieną kartą, kai prie tvoros prieidavo žmogus. Pakakdavo paliesti tvorą ranką, ir Pilkis griebdavo dantimis tinklą, stengdamasis nutverti už rankos. Nelaisvėje užauginti jauni vilkai beveik visada paklūsta žmogui, o pradeda jo nebijoti, sulaukę trejų, ketverių metų. Pilkis jau vienų metų pasidarė toks atžagarus, kad docentas M. Valius šio savo augintinio turėjo atsisakyti ir atidavė jį Kauno zoologijos sodui. Čia Pilkis taip pat nepakluso prižiūrėtojams ir vieną kartą, „vaidindamas" filme „Meškutės Nidos nuotykiai", apkandžiojo drąsiausią iš jų. Naudodamasis stipria Pilkio neapykanta, dabar erzinau jį ir kviečiau eiti patvoriu. Pilkis, tikėdamasis mane nutverti, ėjo greta, bet, priėjęs naują Volčioko pažymėtą ribą, sustojo, ją apuostė ir grįžo atgal. Visi bandymai pervesti Pilkį per šią ribą nedavė rezultatų. Bet kai nuėjau tolyn nuo aptvaro, Pilkis, pasikvietęs Diną ir Vilkę, atėjo prie Lapkos ir Volčioko, smarkiai juos „išbarė" ir užrašė jiems vos keletą kvadratinių metrų. Šios dalybos buvo galutinės. Volčiokas ir Lapka neturėjo teisės peržengti „sienos".
Bet koks jos perėjimas baigdavosi pjautynėmis. Volčioką ir Lapką reikėjo perkelti į kitą aptvarą.
Voljiere buvo įrengtos 2 dirbtinės olos. Viena arti maitinimo vietos, kita toliau. Pirmąją vilkės nesidomėjo, nes netoli olos stovėjo indas su vandeniu, čia buvo maitinimosi vietair ją nuolatos lankydavo kiti vilkai. Vaikus vilkai veda tik nuošaliausiame kampe. Vilkė vis dažniau ja ėmė domėtis, o vieną rytą iš jos neišlindo. Iš olos buvo girdėti jauniklių inkštimas.
Gamtoje, padidėjus vilkų šeimai, jos galva rūpinasi maistu, atneša jį vilkei, kuri nuo jauniklių toli nesitraukia.
Kaip elgsis Pilkis, kuria iš dviejų, Vilke ar Dina, jis labiau domėsis, kuriai neš maistą? Bet Pilkis Vilkės rūpesčiais nesidalijo, olą iš tolo. Užtat Dina, kur buvus, kur nebuvus atsirasdavo prie olos ir stengdavosi ten įlįsti. Tik piktas Vilkės urzgimas ją versdavo trauktis.
Vilkė, kankinama troškulio ir alkio, ne kartą bandė išlįsti iš olos ir ieškoti vandens (vilkų prižiūrėtojai nekilo mintis, kad Vilkę, sulaukusią reikia pamaitinti ir pagirdyti prie olos). Bet, jai išlindus, Dina tuoj pat atsirasdavo greta, ir vienišai Vilkei vėl tekdavo lįsti olon — neramu palikti mažylius. Vis dėlto troškulys nugalėjo. Kartą, pasidairiusi ir pamačiusi, kad arti kitų vilkų nėra, suliesėjusi ir perkarusi Vilkė nurisnojo prie vonelės su vandeniu. Tai pastebėjusi, Dina greitai pribėgo prie olos, įlindo vidun. Pasigirdo vilkiukų cypimas. Netrukus išlindo su vienu dantyse ir, dar porąkart spustelėjusi stipriomis iltimis, nusviedė šalin. Po keliolikos sekundžių, kai Dina išlindo iš olos su paskutiniu, ketvirtuoju, negyvu vilkiuku, atskubėjo
Vilkė. Pajutusi tragediją, smuko olon, po akimirkos vėl norėjo išlįsti, bet čia pastojo kelią Dina.
Iššiepusi dantis ir piktai urgzdama, ji norėjo nutverti Vilkę už nosies ir kaklo. Keliskart abi susikibo dantimis, bet Vilkė, pajutusi, kad jėgos nelygios, atbula nuslinko urvo gilumon, Dina, tapusi nugalėtoja, išdidžiai vaikštinėjo apie olą, vis dirstelėdama vidun, o išgirdusi oloje žingsnius, sustodavo, pasiruošdavo grumtynėms.
Nežinia, ką oloje veikė Vilkė, įsitikinusi, kad nėra vaikų, iš kvapo jusdama, kas jų žudikė. Gyvendama laisvėje, ji nebūtų taip arti kitų, stipresnių, vilkų išsikasusi olos, o susirastų nuošalesnį girios kampą. Susiporavusi ji vestų savo vilką tolyn, atsiskyrę gyventų vienu du. Vilkas ją apgintų nuo gentainių, atneštų maisto. Laisvėje kitaip elgtųsi ir Dina, ir Pilkis, ir Volčiokas su Lapka. Čia jų elgesį pakeitė žmogus, atėmęs laisvę.
Rytą Vilkė gulėjo aikštėje negyva. Leisgyvis, su giliomis ilčių padarytomis žaizdomis vartaliojosi Ka-nis. Pilkis su Dina buvo kaip niekada ramūs, tupėjo po pamėgtu lazdyno krūmu ir nekreipė dėmesio į žmonių kalbas. Dabar voljere gyveno tik jiedu. Dina rami laukė įpėdinių.
Operatoriai nepaliko Pilkio ir Dinos vienų. Į aptvarą įleido namie išaugintą vilką, gerai nuaugusį, bet nepasitikintį svetimu žmogumi, baikštų ir todėl pavadintą Bailiu. Bailys, ilgai gyvenęs mažame narve, apsidžiaugė išleistas j didesnį ir šuoliais pasileido tolyn. Pamatęs Pilkį su Dina, nuskubėjo prie jų, iškėlęs uodegą. Tai geros nuotaikos ir draugiškumo ženklas. Bet Pilkiui ir Dinai šiuo metu draugystė nebuvo reikalinga. Jie, atsikratę artimų kaimynų ir konkurentų dėl vietos, laukė vaikų, todėl nekviestą svečią sutiko pašiaušę nugaros gaurus ir urgzdami. Kaip ir reikėjo tikėtis, Pilkis Bailį vijo šalin, stūmė jį šonu, palenkęs žemyn galvą ir rodydamas dideles iltis, garsiai urzgė. Nė vienas nenorėjo be kovos pasiduoti. Įvyko grumtynės. Bailys labai nukentėjo. Ištrūkęs iš Pilkio, nubėgo į kitą aptvaro galą ir dar ilgai inkštė ir dūsavo. Jis buvo žaizdotas ir kruvinas. O Pilkis vis buvo nepatenkintas, kitą rytą jis Bailį papjovė ir visą suėdė. Dina iš tolo stebėjo įvykį ir, matyt, viskam pritardama, džiaugėsi Pilkio jėga ir darbais.
Jau trečia diena, kai Pilkis neša maistą Dinai. Kai vilkų prižiūrėtoja įmeta per tvorą mėsos gabalų, Pilkis juos apuosto, išrenka skaniausią, nuneša prie olos, padeda ant žemės ir inkšdamas kviečia Diną. Ši ilgai nesirodo, tad Pilkis vaikšto ratu, kaskart vis bando pažiūrėti olon, įkiša galvą, bet, išgirdęs Dinos urzgimą, traukiasi atgal. „Gal jai šis gabalas nepatinka?" — tarsi taip pagalvojęs, Pilkis žingsniuoja atnešti kito, o grįžęs pirmo jau neranda: Dina, pasinaudojusi proga, kad Pilkis pasišalino, atsargiai pakilo nuo mažylių, iškišo galvą ir įsitraukė jai skirtą porciją. Taip visą savaitę.
Penktą dieną Dina, išlindusi laukan, jau ilgiau pabėgiojo. Kai Pilkis bandė pasigerinti, vizgino jai uodegą ir kvietė pažaisti, Dina nereagavo ir vėl įlindo olon. Labiau negu kas nors jai šiuo metu rūpėjo vilkiukai. Kasdien ji vis ilgiau išbūdavo lauke, sėdėdavo arti olos, o maitinimo valandomis pati nubėgdavo paėsti. Tada Pilkis džiaugdavosi, kartais lyžtelėdavo Dinai nosį ir, švelniai cypdamas, kažką sakydavo.
Gamtoje patinas turi maitinti patelę ir jauniklius, kol jie gerokai paūgėja ir, iškilus pavojui, gali pasislėpti. Čia, aptvare, maistas netoli, o priešų nėra. Dina nebijo vaikus palikti vienus.
Kiek gimė vilkiukų, kaip jie atrodo? Šie klausimai kaskart vis labiau domino studijos darbuotojus.
Statant filmą „Meškutės Nidos nuotykiai", reikėjo nufilmuoti tokio turinio siužetą: vilkas ėda mėsą, - meška jį nuveja, tada vilkas pasigauna ir suėda kiškį. Ne kartą Nida, įleista į aptvarą, kuriame vilkas, tas pats Pilkis, ėsdavo mėsą, nekreipė į jį dėmesio, pabėgiodavo patvoriais ir vėl grįždavo prie vartelių pas savo šeimininką. Reikėjo į vidų eiti žmogui. Ryžosi zoologijos sodo darbuotojas, jaunas ir stiprus vyras, apsigynimui nuo Pilkio pasiėmęs ilgakotes dvinages šakes.
Iš pradžių viskas vyko pagal scenarijų. Priėjusį artyn vilką Nida nuvijo, o kai šis bandė pakovoti už pusryčius, gavo letena. Kai vilkas artinosi prie žmogaus, meška taip pat sudavė ir nuvarė šalin. Filmuotojams pasisekė, bet Nidai žaisti su vilku netrukus nusibodo. Ji ėmė domėtis voljeru, nubėgo į tolimą jo kampą. Pilkiui to ir reikėjo. Jis puolė žmogų, siekdamas dantimis sugriebti už kaklo. Pirmoji ataka buvo atremta. Vilkas atšoko ir puolė antrą kartą, suleido dantis žemiau alkūnės. Prasidėjo grumtynės. Prižiūrėtojas, pataikęs momentą, kai vilkas norėjo sukąsti kitoje vietoje, ištraukė ranką, griebė vilką už kaklo, suėmė už ausų, apsižergė ir bandė nugalėti, kvietė už tvoros įvykį stebinčius žiūrovus. Jie tokio įvykio nesitikėjo ir pagalbai nebuvo pasiruošę. Pilkis, tempdamas žmogų pirmyn, tai stodamasis ant užpakalinių kojų, tai vėl pritūpdamas išsimuistė iš tarpkojo, ištrūko iš rankų ir pradėjo naują ataką. Žmogus traukėsi atbulas vartų link, bet, vilko džiaugsmui, pargriuvo aukštielninkas. Įniršęs Pilkis šoko ant viršaus, siekdamas sukąsti kaklą. Bet sutiko vėl tą pačią ranką, kurią laikė sukandęs ir todėl jau kruviną. Dabar sukando ja taip stipriai, kad neištrauktų. O žiūrovai choru šaukė ir patarinėjo, ką daryti. Vieni siūlė spirti vilkui, kiti versti žemėn, smaugti, treti — keltis pačiam... Žmogus atsikėlė ir, vesdamas vilką, artėjo prie vartelių. Pilkis priešinosi, purtė galvą, stengėsi atplėšti ranką. Ją paleido tik tada, kai žmogus jau buvo už tvoros. Laimė, nesugriebė rankos krūminiais dantimis, ir kaulas liko sveikas, tik kraujas tekėjo iš iltimis padarytų gilių žaizdų. Nukentėjusiojo jau laukė greitoji pagalba ir tuoj nugabeno ligoninėn.
Prisiminę šį įvykį, Pilkio parodytą jėgą ir kėslus, studijos darbuotojai dabar apžiūrinėjo vilkiukus, tik uždarę vilką į kitą aptvarą. Oloje buvo šeši durpių spalvos dar akli mažyliai.
Naktį Dina iškasė žolėje nedidelę duobutę ir pernešė ten savo vaikus. Taip ji elgdavosi kaskart, kai žmonės paliesdavo vilkiukus. Nors Dina buvo gimusi nelaisvėje, vilkams būdingas instinktas išliko— žmogui aptikus gūžtą, vaikus slėpdavo kitoje vietoje.
Jaunikliams pradėjus ėsti, Dina nešdavo jiems maistą viena. Pastebėjusi ateinant prižiūrėtoją su indu rankoje, skubėdavo į maitinimo vietą, griebdavo įmestus mėsos gabalus, dėdavo juos krūvon, kad Pilkis nenugriebtų. Kiek pakramčiusi surydavo ir skubėdavo pas vaikus. Čia, prie gūžtos, maistą atrydavo. Ši procedūra vyko lydima tam tikrų garsų. Jaunikliai, išgirdę juos, skubėdavo įvykio vieton. Toks maisto nešimas vaikams pranašesnis: patogu nešti, maistas apvirškinamas, sumaišomas su seilėmis, skrandžio sultimis ir jaunikliams sveikesnis. Paėdęs mėsos, po keleto dienų vienas jauniklis sunkiai susirgo, suviduriavo. Galima spėti, kad ligos priežastis — per mažai apvirškinta mėsa. Mažas atstumas nuo vilkų maitinimo vietos iki jauniklių gūžtos, vilkės skrandis nespėja mėsos taip paruošti, kaip ji paruošiama, kai vilkai gyvena laisvėje ir medžioja toli. Šį vilkiuką reikėjo ilgai gydyti. Kai atnešė pasveikusį prie voljero, Dina pasitiko, paėmė iš žmogaus rankų, aplaižė ir nusinešė gūžton. Taip pat pasielgė ir su kitu, kuris, išlindęs pro nedidelį plyšį tvoroje, nuropojo į lauką, ten nežinia po kiek laiko buvo rastas ir grąžintas motinai. Visi vilkiukai buvo judrūs, daug žaidė, raičiojosi, bėgiojo. Pasiilgę motinos, cypdavo kaip šuniukai.
Kai jaunikliai paūgėjo, išmoko slapstytis žolėje, Dina nešdavo maistą nasruose, atnešusi sukaukdavo. Jaunikliai atsiliepdavo kiauksėdami. Taip vilkai elgiasi ir laisvėje. Neaišku, kodėl jie taip daro. Kaukimas padeda žmonėms rasti vilkų gūžtą, rūšiai jis nenaudingas. Ypač dažnai vilkai kaukia prie gūžtos liepos pabaigoje, rugpjūčio mėnesį, prieš išeidami medžioklėn ir sugrįžę.
Jaunikliams paūgėjus, visa šeima aptvare surengdavo tikrą choro koncertą. Tylią naktį toli girdėti, jiems pritaria aplinkinių kaimų šunys. .Vilkai, būdavo, jau nutyla, o šunys, vieni kitus padrąsindami, dar ilgai dainuoja. Neteko girdėti, kad miške kaukiantiems vilkams šunys pritartų — dažniausiai lenda būdon ir ilgai tyli. Aptvare kaukiančių vilkų balsai nuteikia maloniai. Bet nelabai jauku klausytis vilkų miške tamsią naktį. Ypač kai esi vienas.
Rudenį, kai vilkiukai paaugo, vilkai užsiaugino žieminius plaukus, Pilkis pasidarė neramus. Daugiau bėgiojo, ieškojo tvoroje spragų, bandė tinklą ardyti dantimis, stengėsi peršokti tvorą. Rudenį suaktyvėja visa gyvoji gamta. Pakeitę plunksnas, ima čiulbėti giesmininkai, saulėtomis dienomis vartaliojasi ore ir mankština sparnus plėšrieji paukščiai, būriuojasi antys ir gervės, taisosi urvus barsukai, o vilkų šeimynos patraukia medžioti vis toliau, ne visada sugrįžta į pamėgtas vietas praleisti dienos. Tuo metų laiku jie pasirodo ir ten, kur anksčiau neužklysdavo, medžioja ne tik alkiui numalšinti, bet taip pat jauniklių pamokoms, malonumui. Tuomet sakoma, kad vilkų padaugėjo. Tokių kelionių, matyt, pasiilgo ir Pilkis. Leisti jam ištrūkti buvo rizikinga, laisvėje galėjo pridaryti daug bėdų.
Vieną rytą; kai Pilkis meilinosi Dinai ir kvietė sekti paskui, buvo nušautas. Čia pat, Dinos akivaizdoje. Šį įvykį ji ir dabar prisimena. Jauki vilkė, pasitikinti žmogumi, iš rankų imanti kąsnį, tapo laukinė. Dabar, iš toli pamačiusi žmogų, risnoja į kitą aptvaro kraštą, slepiasi. Baikštesni tapo ir jaunikliai. Netekusi Pilkio, Dina graudžiai kaukė visą naktį. Taip kelias savaites. (Naudojantis vilkų ištikimybe vienas kitam, mėgdžiojant žuvusio balsą, galima prisivilioti kitus tos šeimos narius. Tokios medžioklės dažnai būna sėkmingos.)
Praėjus mėnesiui, kai Dina šiek tiek aprimo, į voljerą buvo įleisti du vilkai: Volčiokas ir Senis. Šis gavo vardą dėl amžiaus, jis buvo tikrai senas, nudilusiomis iltimis. Atgabentas iš Baltarusijos Senis skyrėsi nuo kitų savo tamsia ruda spalva ir ilgais karčiais. Tokie vilkai yra medžiotojų svajonė, nes karčiai didina trofėjaus vertę. Senis ir Volčiokas stengėsi Dinai patikti, bet ji abu vijo šalin, liko voljero šeimininkė, sugebėdavo iš jų atimti paskutinį kąsnį. Kai Senis jai kartą pasipriešino, Volčiokas jį nubaudė — sukandžiojo jam nugarą, užpakalines kojas. Reikėjo Senį atskirti. Aptvaro pakraštyje žema tinklo tvora buvo atitvertas nedidelis plotelis, kur Senis buvo šeriamas ir gydomas.
Lapka, likusi viena, taip pat liūdėjo, šaukdavo Volčioką ir naktį, ir dieną. Ypač ji buvo nerami, kai girdėdavo Volčioką kivirčijantis su vilkais. Volčiokas Lapkai atsiliepdavo, bet liūdesio jo balse nesijautė. Jis turėjo kitų rūpesčių — artėjant rujos laikui, vis labiau meilinosi Dinai. Pagaliau jie susiporavo ir po šešiasdešimt penkių dienų susilaukė šešių jauniklių. Visus juos sėkmingai išaugino.
Ruja tęsėsi apie dvi savaites. Tuo laiku kino operatoriai atvežė į aptvarą elnią, jauną patinuką, norėjo nufilmuoti vilkų puotą. Bet raguotis pasitaikė ne iš bailiųjų. Pirma elnias pamatė Senį. Įšokęs per tvorą, elnias Senį stipriai apkūlė priekinėmis kojomis, išardė nestiprią tvorą ir vilką paleido į ap-. tvarą, o pats, pabėgiojęs patvoriais, pasirinko tinkamą vietą medžių sąžalyne ir ten apsigyveno. Bijodamas vilkų, po aptvarą tolėliau nevaikščiojo, o per arti priėjusius vilkus vijo šalin.
Senis taip pat pradėjo meilintis Dinai, sekioti paskui ją. Kai puldavo Volčiokas, jis tai nubėgdavo tolyn, tai, kaukšėdamas bukais dantimis, stengdavosi išvengti susirėmimo arba, prisispaudęs prie tvoros ar krūmo, gindavosi. Ilgainiui Volčiokas nustojo jį persekiojęs. Kartą, kai Volčiokas nuėjo į kitą aptvaro galą atsigerti, Senis pasinaudojo proga ir susiporavo su Dina, Bet per arti elnio. Sis, pamatęs stovinčius vilkus, juos taip apkūlė, kad abu staugdami nubėgo į priešingas puses.
Vilkams nebuvo duodama ėsti, kad jie greičiau imtų doroti elnią. Vilkai ilgai nesiryžo, nes neturėjo tokių įgūdžių nei seniai, nei jaunikliai. Operatoriai, pasiruošę kameras, laukė ištisas dienas, o vilkai elnio vis nelietė. Bet, atėję vieną rytą, elnio neberado. Aikštelėje baltavo keletas apgraužtų kaulų ir odos gabalai. Trys seniai vilkai jį visą suėdė. Neretai šitaip atsitinka medžiotojams, laukiantiems vilkų prie masalo. Kol laukia, vilkai neateina, o kai tik padaro pertrauką, grįžę masalo neberanda.
Dinos ir Volčioko jaunikliai buvo baikštesni, bandydavo pabėgti, o paūgėję išmoko išlipti per tvorą— pasišokėję įsikimba, būdavo, dantimis į vielos tinklo tvoros viršų ir bando užkelti priekines kojas. ne iš karto tai pasiseka, bet po ilgų treniruočių, žiūrėk, jau vilko nėra. Taip vienas paskui kitą išbėgo į laisvę šeši jaunikliai.
Vieną vilkiuką, pavadinę Rytu, kino darbuotojai nutarė prisijaukinti, laikė atskirame aptvare arti savo namelio. Po ilgoko laiko jiems pasisekė. Rytas matydavo savo šeimininkus išeinančius ir grįžtančius, meilinosi jiems, glausdavosi prie tvoros ir laukė glamonių. Vieną dieną už kilometro nuo aptvaro buvo sugautas į laisvę išbėgęs jauniklis, to paties lizdo, kaip ir Rytas. Operatoriaus asistentas negyvą vilkioką atvilko ir numetė prie Ryto aptvaro tvoros, vėliau įnešė į greta esantį sandėliuką. Rytas visa tai matė.
Kitą dieną asistentas su vilkų prižiūrėtoja nutarė nusifotografuoti su Rytu. Į aptvarą pirmoji įėjo prižiūrėtoja. Vilkas, kaip paprastai, sutiko ją džiaugdamasis, laižė rankas, o įėjusį asistentą griebė už kaklo. Kai šis užsidengė ranka, įkando, o vėliau pastvėrė už kojos ir ėmė kramtyti. Susijaudinęs ir drebėdamas iš pykčio, vilkas turbūt keršijo žmogui už giminaičio mirtį.
Nors prijaukinti vilkai ne visais požymiais ir charakterio bruožais panašūs į laukinius, o studijos darbuotojai ne visada įstengė nufilmuoti pačius įdomiausius jų elgesio momentus, filmas „Vilkų šeimyna" vertas dėmesio, o jo autoriai (P. Abukevičius ir kiti) — pagyrimo.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas