Page 1 of 1

VILKAS (Canis lupus)

Posted: 2008-Jan-25 16:36
by medziotojas
Vilkų aptinkama brandžiuose Pietryčių ir Vakarų Lietuvos miškuose - dažniausiai eglynuose, kur tankūs jaunuolynai kaitaliojasi su negilių pelkių plotais. Vilkas gana paslankus, tačiau, niekieno netrikdomas, vienoje apylinkeje išbuna ilgai.
Naturaliomis sąlygomis vilkai gyvena gaujomis, kurias sudaro šeima: seniai vilkė ir vilkas, pirmamečiai, o kartais ir peržiemoję jaunikliai, iki patys nesukuria šeimos. Vilkas lytiškai subręsta tik 2 — 3 gyvenimo metais. Suaugę patinai gyvena ir pavieniui, nes jų esti daugiau negu pateIių. Vis dėlto dažniau aptinkama poromis gyvenančių vilkų.
Vilkas minta mėsa (netgi maita), medžioja daugiausia kanopinius, ta­čiau pasigauna ir kiškių, lapių, mangutų, paukščių, net pelių. Vilkai medžioja grupėmis, todėl įveikia net tokius stambius žinduolius, kaip briedžiai. Stambių žvėrivų medžiokleje dalyvauja visa šeima, kurios nariai pasiskirsto pareigomis: vieni atlieka varovų, kiti - medžiotojų darbą. Persekiojamą savo auką vilkas stengiasi įvyti į tokią vietą, kur butu lengviau pagauti: ant ledo, į gilų sniegą, pelkę ir pan. Vilkas labai ėdrus: iš karto gali suėsti iki 7 kg mėsos, tačiau jo dienos norma — 2 — 3 kg. Sužeistas vilkas gali išgulėti nuošalioje vietoje ir badauti ga­na ilgai. Nors per tą laiką jis labai sulysta, tačiau fizinių jėgų nepraranda.
Vilkas aktyvus vakare, prieblandoje, tačiau jį pamatyti galima ir dieną. Nakties maršrutai gali siekti iki 25—40 km. Šių kelionių metu jis beveik nesiilsi. Vilkas geros orientacijos, puikios uoslės, klausos, ištvermingas ir vikrus plėšrūnas. Trumpus nuotolius gali bėgti iki 80 km. per valandą.
Iš pėdsakų sunku pažinti, kiek praėjo vilkų, nes kiekvienas iš paskos sekantis žvėris statė kojas į prieš jį ėjusiojo pėdas. Tiktai staigiame posūkyje ar sutikusi kliutį vora išyra. Tuomet galima suskaičiuoti, kiek bėgo vilkų. Vilko pėdsakai panašūs į stambaus šunies, tik pėda didesnė, pailgesnė. Pirštų pagalvėlės pailgos ir kietos, nagai dideli, ir jo pėdsakai sniege ar purioje drėgnoje žemėje ęsti ryškesni negu šuns. Šunų pirštai labiau išsiskėčia, todėl pėdsakas ne toks ryškus. Be to, retas šuo ilgesnį laiką bėga vienoda ristele tiesia linija.
Pagal pėdos atspaudo dydį galima maždaug apibudinti vilko amžių ir lyti. To paties amžiaus patino pėda yra didesnė, apvalesnė už patelės ir stipriau įsispaudžia, nes jis — sunkesnis. Patino pėdos ilgio ir pločio santykis 1 : 3, o patelės — 1:5. Tos pačios lyties senio pėdos apie 1—2 cm. didesnės negu jauniklio. Patino žingsnis ilgesnis negu patelės. Puriame sniege vilkai grimzta, todėl dažniau bėga miško keliais, rogių provėžomis, žvėrių takais. Plaukia gerai, bet daugiau naudojasi tiltais.
Nors gamtoje patinų daugiau negu patelių, tačiau rujos metu aršių peštynių nebūna. Vilkai sudaro poras praktiškai beveik visam gyvenimui ir laikosi toje pačioje teritorijoje. Savo valdas stropiai saugo ir kiekvieną dieną pažymi jų ribas. Jų ženklai - šlapimo ar išmatos gerai matomose vietose: ant kupstų, prie medžių, krūmų, stulpų ir pan.
Žiemos viduryje (sausio pabaigoje, vasario mėn.) vilkai. pradeda rujoti. Jaunikliai tada vejami šalin. Vilkės nėštumas trunka iki 65 dienų. Balandžio mėnesį, prieš atvesdama jauniklių, patelė grįžta į savo gūžtą, jei čia nebuvo trikdoma. Vilkų guoliai (daugiausia negilūs urvai, medžių išvartos) paprastai būna 100—500 m. nuo artimiausio vandens telkinio. Dažniausiai gimsta 2—9 vilkiukai, kuriuos vilkė stropiai saugo ir šildo. Praregi jaunikliai po 10—12 dienų. Vaikais rupinasi abu tėvai. Kol vaikai maži, patinas maistą neša ir patelei. Jau po 1,5 mėnesio vilkiukai pradedami maitinti pusiau apvirškinta mėsa, kurią patinas atryja, o vėliau atneša ir smulkių gyvunų, kad jaunikliai įprastų patys užmušti grobį. Kol vilkiukai yra gužtose, seniai medžioti eina toliau - už 7—10 km. tai viena iš atsargumo priemonių, siekiant nuslėpti gužtos vietą. Kai vilkiukai paauga, šeima nuolatiniais guoliais nesinaudoja, o pogulio vietas pasirenka kuo saugesnes.
Augantiems vilkiukams tėvai turi prinešti nemažai maisto. Ryte, prieš auštant, nesulaukę grįžtančių su grobiu tėvų, jie pradeda spiegti. Jiems atsiliepia tėvai. Tada geriausias laikas sekti vilkų lizdų vietą. Vilkų staugimas yra savotiška jų informacijos forma. Skirtinga informacija (grobis, žmogus, svetimi žvėrys ir pan.) perduodama atitinkamu staugimo būdu. Prityrę medžiotojai iš balso atskiria patelę nuo patino, pavienius vilkus nuo gaujos. Pamegdžiodami vilkų staugimą, medžiotojai gali juos prisivilioti gana arti.
Daug jauniklių vilkų žūva pirmaisiais gyvenimo metais. Gyvena vil­kai 15 —20 m., tačiau jau nuo 10—12 m. pradedci sent i.
Suaugę vilkai patinai sveria iki 65 kg, patelės - 50 kg, nusęnusių vilkų svoris sumažėja iki 20—30 kg.
Pastebėta, kad daugelis vilkų papjautų kainopinių būna išsekę ar su įvairiais fiziniais defektais. Todėl vilko - naturalaus selekcininko -reikšmė gamtoje labai svarbi.