Mokomoji medžiaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Skyrelis skirtas norintiems tapti medžiokliais ir ja besidomintiems.
Форум для начинающих и зрелых охотников.
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

2.7. Ūkinės žmonių veiklos įtaka medžiojamiesiems gyvunams.
Ūkinės žmogaus veiklos įtaka medžiojamajai faunai pasireiškė labai anksti, prasidėjus lydiminei žemdirbystei, t.y. pradėjus plynai kirsti miškus ir jų vietoje įruošti dirbamus laukus. Vėliau, iškirtus miškus ir kitoms reikmėms, labai padidejo laukų ir dirbamos žemės plotai. Tuomet ta veikla turėjo ir neigiamą, ir teigiamą įtaką gyvunijai. Plečiantis atviriems plotams Lietuvoje atsirado iki tol čia nebuvę pilkieji kiškiai, kurapkos, kiti atvirų plotų gyvūnai. Mažėjant miškingumui, išnyko taurai, stumbrai, rudosios meškos, erniai. XX amžiuje, ypač jo antroje pusėje, žmogaus ūkinės veiklos įtaka faunai buvo ypatingai didelė ir dažniausiai, deja, neigiama, net labai neigiama.
Žemės ūkis. Didžiausią reiksmę (deja, daugeliu atvejų tik neigiamą medžiojamie­siems ir kitiems gyvūnams turėjo laukų kultūrinimas ir jų masyvų stambinimas, melioracija, monokulturų plotų didėjimas, mechanizacija (ypač plačiabarės technikos naudojimas), chemizacija (gausus ir ne visada tinkamas trašų ir įvairių pesticidų naudojimas). Mat dideliuose žemės ūkio naudmenų plotuose pablogejo ekologinės salygos laukuose aptinkamiems gyvūnams dėl slėpimosi vietų sumažėjimo ir aplinkos užteršimo cheminėmis medžiagomis. Daugybės gyvunų žuvimo priežąstis yra žemės ūkio technika. To pasekoje labai sumažėjo kiškių, ančių, kurapkų, putpelių.
Miškų ūkis. Didžiausią reikšmę turi plynieji kirtimai, sanitariniai kirtimai, miško želdymas, miško kulturos, miškų sausinimas. Priešingai nei žemės ūkyje, pamineti miškų ūkio darbai, medžiojamiesiems gyvūnams turi ir teigiamą ir neigiamą įtaką. Atželiantys ply­nieji kirtimai, likę nukirstų kai kurių medžių rūšių (pirmiausiai - drebulių) šakos pagerina elninių žvėrių mitybinę bazę. Miško kulturos pagerina žvėrių slėpimosi ir mitybos salygas. Sanitariniai kirtimai, priešingai, kai kuriems gyvunams, tame tarpe ir medžiojamie­siems, gyvenimo salygas pablogina, nes iškertami uoksiniai medžiai. Miškų sausinimas vertintinas nevienareikšmiškai. Žmogaus ūkinės veiklos neigiamą įtaką paskutiniaisiais dešimtmečiais mažiausiai juto butent miškuose gyvenantys gyvūnai.
Urbanizacija. Labai besiplečiantys miestai, gyvenvietės sunaikina gyvūnams tinkamus biotopus, o urbanizuotos teritorijos daugeliui gyvunų mažai tinkamos arba visai netinkamos. Labai sumažėjo vienkiemiu, kurie dažniausiai budavo gausiai apželdinti ir teikė prieglobstį gyvūnams, tame tarpe ir kai kuriems smulkiesiems medžiojamiesiems.
Techniniai įrenginiai (keliai, gelezinkeliai). Labai išsiplėtus auto kelių tinklui, kelis kartus padaugėjus automobilių, padidejus jų greičiams, keliuose žūsta begale įvairiausių gyvūnų. Tiesiant naujus kelius ar rekonstruojant buvusius sunaikinami nemaži gy­vūnams tinkamų gyventi biotopų plotai.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

2.8. Draudžiami Lietuvoje medžioklės būdai, priemonės, įrankiai.
Pagal medžioklės taisykles Lietuvoje draudžiama:
- medžioti suaugusių elninių žvėrių patinus varant;
- medžioti sėlinant ir varant tamsiuoju paros metu (praėjus daugiau kaip pusantros valandos po saulės nusileidimo ir likus daugiau nei pusantros valandos iki saulės patekejimo);
- dūmais, dujomis ar ugnimi varyti gyvūnus iš slėptuvių;
- šaudyti iš sausumos mechaninių transporto priemonių, taip pat vaikyti, numušti medžiojamuosius gyvūnus sausumos ir vandens transporto priemonemis (neskaitant atvejų, kai transporto priemonės susiduria su medžiojamaisiais gyvūnais bendrojo naudojimo keliuose);
- medžioti iš judančių vandens transporto priemonių, varomų elektriniu ar vidaus degimo varikliu;
- medžioti iš oro transporto priemonių;
- rinkti paukščių kiaušinius ar ardyti jų lizdus (reguliuoti varninių paukščių gausumą leidžiama išimant kiaušinius ir jauniklius iš kranklių, kovų, pilkųjų varnų ir šarkų lizdų);
- medžioti apšviečiant medžioklės plotus dirbtiniais šviesos šaltiniais (nuo rugpjūčio 1d. iki spalio 31 d. tykojamus šernus leidžiama apšviesti medžiokliniais prožektoriais, kurių šviestuvas (žibintas) pritaisytas prie šautuvo, o maitinamoji baterija - nešiojama);
- šviesti iš transporto priemonių bet kokiais dirbtiniais šviesos šaltiniais, nepriklausančiais transporto priemonių apšvietimo sistemai, arba prie transporto priemonių pritvirtintais nepriklausomai nuo transporto priemonės judėjimo krypties autonomiškai valdomais prožektoriais, turint transporto priemonėse šaunamuosius ginklus arba medžioklinius šunis;
- akinti medžiojamuosius gyvūnus veidrodžiais ar kitomis priemonėmis;
- medžiojant naudoti lazerinius ir elektroninius optinius taikiklius, turincius elektroninį vaizdo keitiklį;
- viliojimui naudoti elektrinius, elektroninius ir magnetinius garso atkūrimo prietaisus;
- naudoti medžioklėje elektrinius aparatus, skirtus gyvunams apsvaiginti ar užmušti;
- gyvūnams gaudyti statyti kilpas (taip pat gaminti, laikyti ir parduoti kilpas, skirtas medžiojamiesiems gyvūnams gaudyti), naudoti klijus, žvejybos kabliukus ir kitus įrankius bei priemones, kurie Medžioklės taisyklių nenumatyti kaip leistini;
- medzioti paukščius tinklais ir spąstais;
- naudoti medžioklėje nuodus arba jaukui ir masalui naudoti sužalotus gyvūnus;
- gaudyti medžiojamuosius gyvūnus gaudyklėmis, negalinčiomis užtikrinti, kad gyvūnas bus pagautas nesužeistas, arba spąstais, kurie neatitinka selektyvaus gaudymo principo arba negarantuoja staigios pagauto gyvūno žūties;
- medžioti su nemedžioklinių veislių šunimis, o taip pat su šunimis kuriems nėra kilmės liūdijimo arba registracijos talono arba kito dokumento, liudijančio šuns kilmę arba įregistravimą medžioklinių šumų registraciją vykdančioje organizacijoje;
- medžioti visų rūšių koviniais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, savigynai skirtais ginklais, neįregistruotais medžiokliniais šautuvais, arbaletais ir lankais;
- medžioti automatiniais (šaudančiais serijomis) ar pusiau automatiniais šaunamaisiais ginklais, kurių apkaboje telpa daugiau nei 2 šoviniai (pusiau automatinius šautuvus, į kurių apkabas telpa daugiau kaip 2 šoviniai, leidžiama naudoti medžioklės metu, jeigu į jų apkabas įtaisyti ribotuvai, neleidžiantys panaudoti daugiau kaip 2 šovinius;
- naudoti savišaudžius įrenginius;
- draudžiama medžioti neblaiviems ar apsvaigusiems nuo narkotinių ar psichotropinių medziagų.


Saugus elgesys medžioklėje

1.Kaip saugomas šautuvas ne medžioklės metu?
Ne medžioklės metu medžioklinis šautuvas turi būti įdėtas į dėklą, šoviniai iš šautuvo išimti, mušamasis mechanizmas nuleistas ir, jei yra techninių galimybių, šautuvas turi buti išnarstytas.
2.Saugaus elgesio reikalavimai prišaudant medžioklinius šautuvus.
Medžioklinis šautuvas arba šaudmenys išbandomi šaudykloje arba kitoje tarm tinkamoje vietoje, įsitikinus, kad nėra pavojaus žmonėms ar gyvūnams.
3.UŽtaisyto medžioklinio šautuvo padėtis medžioklės metu.
Užtaisyto medžioklinio šautuvo vamzdžiai medžioklės metu turi būti nukreipti į viršų arba žemyn, o medžioklės bokštelyje - tik į viršų. Draudžiama taikytis medžiotojų link išilgai jų stovėjimo linijos ir visais kitais atvejais į žmones, gyvulius, nemedžiojamus gyvūnus, pastatus, transporto priemones.
4.Galimos šūvių kryptys, medžiojant su varovais, kai medžiotojai išrikiuojami ir kairiajame flange.
Flanginė linija. Jei kairiajame flange stovi tik vienas medžiotojas, prieš flanginę liniją jis gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į kairę nuo jos, o taip pat bet kuria kryptimi už flanginės linijos (jo šaudymo sektorius yra 270 laipsnių).
Jei kairiajame flange stovi ne vienas medžiotojas, tai pirmasis medžiotojas (pirmasis ir į kairę, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo flanginės linijos. Jis taip pat gali šauti už flanginės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas medžiotojas. Galinis flanginės linijos medžiotojas, gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas flanginės linijos medžiotojas. Tarpiniai flanginės linijos medžiotojai (ne pirmas ir ne paskutinis flanginėje linijoje) gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.
Pagrindine linija. Pagrindinės linijos kairiajame gale stovintis medžiotojas prieš pa­grindinę liniją gali šauti lygiagrečiai su flangine linija ir į dešinę nuo jos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo pagrindinės linijos. Jis taip pat gali šauti už pagrindinės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą[ pusę, kurioje stovi kiti medžiotojai. Kiti pagrindinės linijos medžiotojai gali šauti prieš pagrindinę liniją ir už pagrindinės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.
5. Kaip ir kada galima ieškoti pašauto žvėries?
leškoti sužeisto žvėries leidžiama, tik gavus medžioklės vadovo leidimą ir pranešus apie tai kitiems medžiotojams. Sužeisto medžiojamojo gyvūno ieškantys medžiotojai privalo žinoti, kur yra kiti medžiokleje dalyvaujantys asmenys, o prieš šūviu pribaigiant sužeistą gyvuną, būtina įsitikinti, ar prie šio gyvūno nesiartina kiti asmenys.

DĖL GALIMŲ PAKEITIMŲ, PRAŠOME ŽIŪRĖTI ĮSTATYME.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

3 BILIETAS
3.1. Įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, reglamentuojantys medžioklę ir su ja susijusią veiklą.

Svarbiausias medžioklę ir su ja susijusių veiklų Lietuvoje reglamentuojantis įstatymas yra Lietuvos Respublikos Medžioklės įstatymas, priimtas 2002 m. birželio 20 d. (Žin., 2002, Nr.65-2634). Įstatymo paskirtis - nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu. (Svarbiausias medžioklę Lietuvoje reglamentuojantis teisinis aktas iki šio įstatymo priemimo buvo Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu patvirtinti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai.).
Įstatyme apibrėžtos pagrindinės to įstatymo sąvokos - kas yra medžioklė, medžiojimas, medžiotojas, medžioklės plotai, medžioklės plotų vienetai, medžioklės plotų naudotojai, medžiojamieji gyvūnai, medžioklės trofėjai, medžioklės įrenginiai, biotechninės priemonės, medžioklėtvarka, licencija medžiojamajam gyvūnui sumedžioti ir kitos su medžiokle ir su įstatymu susijusios sąvokos.
Įstatyme aptarta nuosavybės teisė į medžiojamuosius gyvūnus (laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei), medžiojamųjų gyvunų išteklių naudojimo teise, medžioklės reglamentavimas ir įvairių subjektų kompetencija tame reglamentavime, medžiojamujų gyvūnų išteklių apsaugos ir gausinimo bei medžiojamujų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių finansavimas, medžioklės plotai (kas yra medžioklės plotai, medžioklės plotų vienetų sudarymas ir jų ribų keitimas), teisės naudoti medžioklės plotuose gyvūnų išteklius suteikimo tvarka, medžiok­lės plotų naudotojų teises ir pareigas, teisės medžioti suteikimas ir panaikinimas, medžio­jamujų gyvunų padarytos žalos atlyginimas, atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus.

Kitas su medžiokle gana glaudžiai susijęs įstatymas yra Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, priimtas 2002 m. sausio 15 d. (Žin., 2002, Nr. I .V467). Šiame įstatyme reglamentuojama leidimių ginklams ir šaudmenims įsigyti ir nešioti išdavimo bei panaikinimo tvarka ir salygos, ginklų bei šaudmenų savininkų pareigos, ginklų bei šaudmenų laikymas, saugojimas ir naudojimas ir pan.
Kiti daugiau ar mažiau, vienaip ar kitaip su medžiokle susiję įstatymai buvęs Lietu­vos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas (Žin., 2001, Nr. 110-3988), Lietuvos Respublikos gyvunų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas (Žin., 1997,108-2728), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 2001,108-3902).
Svarbiausias medžioklę ir su ja susijusią veiklą Lietuvoje reglamentuojantis poįstatyminis teisės aktas yra Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės (toliau - Medžioklės taisyklės). Naujausios Medžioklės taisyklės Aplinkos ministro įsakymu patvirtintos 2002 m. rugsėjo 30 d. (Žin., 2002, Nr. 97-4308; 2003, Nr. 9-318). Medžioklės taisyklės nustato medžiojamujų gyvunų rušių sąrašą ir šių gyvūnų leidžiamus medžioklės terminus, leidžiamus medžioklės būdus ir jų taikymo termi­nus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamujų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą bei kasmetinio jų sumedžiojimo limitų nustatymo atskiruose medžioklės plotų vienetuose ir Lietuvos Respublikoje tvarką, saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus bei kitus medžiojimo reikalavimus (medžioklės dokumentai, medžioklės eiga, medžioklės produkcija ir jos naudojimas, veterinariniai reikalavimai medžioklei, medžiokle žuvininkystės ūkių teritorijose, su medžiokle susijusi draudžiama veikla, medžioklės taisyklių vykdymo kontrolė). Medžioklės taisyklėse taip pat aptarta teisės medžioti suteikimo ir medžiotojo bilieto išdavimo tvarka. Me­džioklės taisyklių reikalavimų privalo griežtai laikytis kiekvienas medžiotojas!
Medžioklė ir su ja susijusių veiklų Lietuvoje reglamentuojančių poįstatyminių teisės aktų yra ne vienas. Tai Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatai ir Me­džioklės trofėjų ekspertų tarybos nuostatai (Žin., 2002, Nr. 32-1221), Licencijų medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti išdavimo tvarka (Žin., 2002, Nr., 97-3667), Medžiojamujų gyvunų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodika (Žin., 2002, Nr., 97-4303), Komisijų medžioklės plotų vienetams sudaryti ir riboms pakeisti nuostatai (Žin., 2002, Nr. 97-4304), Medžiotojų selekcininkų mokymo programa ir Medžiotojo selekcininko kvalifikacijos suteikimo tvarka (Žin., 2002, Nr. 97-4305), Ekspertų kinologų mokymo programa ir Eksperto kinologo kvalifikaci­jos suteikimo tvarka (Žin., 2002, Nr. 97-4306), Medžiotojų mokymo kursų ir stažuotės programa ir Medžioklės egzamino tvarka ir programa (Žin., 2002, Nr., 97-4307), Medžiojamujų gyvunų reguliavimo teritorijose, kuriose medžioti draudžiama, tvarka (Žin., 2002, Nr. 97-4309), Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimai (Žin., 2002, Nr. 106-4778), Profesionaliosios medžioklės plotų tvarkymo nuostatai (Žin., 2002, Nr. 120-5452) ir kt. Aplinkos ministras kasmet įsakymu patvirtina medžiojamujų gy­vūnų sumedžiojimo per medžioklės sezonų limitus, žalos, padarytos laisveje gyvenančiai laukinei gyvunijai ar jos buveinėms, apskaičiavimo indeksuotus tarifus.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

3.2. Stirna: išvaizda, amžiaus nustatymas, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminai ir būdai, trofėjai ir jų paruošimas, poveikis miškų ir žemės ūkiui.
a - antrametis; b - 3,5 - 5,5 m. ; c - 6,5 - 7,5 m.; d - nusenusio
a - antrametis; b - 3,5 - 5,5 m. ; c - 6,5 - 7,5 m.; d - nusenusio
a - antrametis; b - 3,5 - 4,5 m.; c - 6,5 - 7,5 m.; d - nusenusio
a - antrametis; b - 3,5 - 4,5 m.; c - 6,5 - 7,5 m.; d - nusenusio
a - antrametė; b - 2,5 - 4,5 m.; c - 8,5 - 10,5 m.; d - nusenusios
a - antrametė; b - 2,5 - 4,5 m.; c - 8,5 - 10,5 m.; d - nusenusios
Stirna - mažiausias Lietuvos kanopinis žinduolis. Kūno masė 25-40 kg. Patinai šiek tiek stambesni už pateles. Medžiotojai stirnų patinus neretai vadina ožiais, stirninais, o pateles - ožkomis, stirnomis. Ilgos kojos ir kaklas, ilgos ir judrios ausys. Uodega labai trumpa (beveik nematyti). Kailis be vilnaplaukių. Vasarą plaukai trumpi, reti ir prigludę, žalos spalvos; žiemą - ilgesni, tankesni ir purūs, pilkos spalvos. Aplink uodegą ryškus baltas veidrodėlis. Šeriasi du kartus metuose: balandžio-gegužės ir spalio mėn.
Patinai turi ragus. Kasmet spalio-lapkričio mėn. juos numeta. Pirmiausiai ragai nukrinta sveikiems, gerai išsivysčiusiems, vidutinio amžiaus žvėrims, o vėliausiai - jauniems, persenusiems, ligotiems. Pavieniai raguoti individai dar matomi gruodžio ir net sausio mėn. Sausio-vasario mėn. pradeda intensyviai augti ir kaulėti nauji ragai. Iki gegužės mėn. jie užauga, bet, kaip ir kitų elninių, dar padengti trumpais plaukais apaugusia oda, primenančia aksomą. Todėl tokie ragai kartais vadinami aksominiais. Ragams sukaulėjus, oda apmiršta ir nukrinta. Šį procesą stirninai pagreitina ragus trindami į plonus medelius. Sveiko, normaliai besivystančio žvėries iki 5-7 metų amžiaus kasmet išauga vis stambesni ragai. Vyresniems žvėrims ragai kasmet menkėja. Maksimali Lietu­vos stirninių ragų masė siekia beveik 0,7 kg.
Suaugusio stirnino normaliai išsivysčiusį ragą sudaro kamienas, trys šakos (priekine, viršutinė ir užpakalinė), rožę (vainikelio formos sustorėjimas kamieno pamate). Ant kamieno, o kartais ir ant šakų esantys įvairaus dydžio gumburėliai vadinami perlais. Dėl ligų, senatvės, mechaninių pažeidimų, vidaus sekrecijos liaukų sutrikimo, išauga nenormalus ragai.
Tiksliai nustatyti gyvos stirnos amžių nėra lengva. Tai daroma pagal žvėries išvaiz­dą ir elgesį. Jaunos stirnos būna grakščios, smalsios, žaismingos, galva maža, apvalių formų, kaklas ilgas, plonas, jį laiko vertikalioje padėtyje. Senstant kūnas darosi vis labiau kresnas, o elgesys atsargus, įtarus, galva platėja, kampuotėja, ją laiko vis labiau nuleistą, kaklas storėja, todėl atrodo, kad trumpėja (senas žvėris eidamas ritmiškai linkčioja galvą). Apie stirninų amžių papildomai galima spręst pagal šėrimosi ir ragų valymo laiką: kuo individas senesnis, tuo vėliau šeriasi ir tuo ankščiau nuo ragų valo odą.
Stirnos gyvena miškuose (labai didelių masyvų vengia), miškeliuose, krūmynuose, laukuose. Vasarą maitinasi dažniausiai įvairiais žoliniais augalais. Rudeniop laukuose mėgsta pagraužti šakniavaisius. Žiemos racione vyrauja sumedėjusių augalų ūgliai, šakelės, žievė. Mėgstamiausi - drebulė, uosis, ąžuolas, karklas. Mėgsta želmenis. Šėryklose noriai ėda gerą šieną, šakniavaisius, grūdus ar jų atliekas.
Rujoti pradeda liepos antroje pusėje. Per rują (tai trunka apie mėnesį) patinai tampa agresyvūs, saugo savo teritoriją, loja (balsas išties primena šuns lojimą). Nėštumo trukmė apie 9,5 mėn. Jaunikliai, dažniausiai du (rečiau vienas ir labai retai 3-4), gimsta gegužės-birželio mėn. Apie savaitę laiko atskirai vienas nuo kito jie guli žolėje. Vėliau pradeda sekioti patelę. Būdami dviejų-trijų savaičių amžiaus pradeda ėsti žolę. Jauniklių kailis iki 2-3 mėn. kaštoninis su keletu eilių šviesių dėmių. Lytiškai subręsta antraisiais metais. Tačiau jei populiacijoje pakankamai vidutinio amžiaus patinų, jauni patinai pra­deda rujoti tik trečiaisiais ar net ketvirtaisiais metais.
Velai rudenį ir žiemą stirnos laikosi grupėmis, daugiausiai nuo 3-6 individų iki 10-20 ir daugiau. Pavasarį būriai ir pakrinka. Prieš atsiguldamos pasiruošia guolį - priekine koja nukapsto iki žemės toje vietojeesančius sausus lapus, spyglius, šakeles, sniegą. Paprastai kiekvieną kartą ruošiamus ii.ui|as£iiolis. Kai daug sniego, mėgsta vaikščioti takais. Aktyvios vakarais ir rytais, ir naktį, o tose vietose, kur ramu - ir dieną. Suaugusias stirnas gaudo vilkai, lapės. Ypač lengvai jas nutveria esant giliam sniegui. Stirniukus sudoroja ir lapės, mangutai, benamiai šunys, juos gali užkapoti krankliai ar net pilkosios varnos.
Suaugusių, stirnų vidutinis pėdsakų ilgis 4-4,5 cm. Patinų jie stambesni, bukesni negu pateliu. Kaip ir kitu elninių, stirnų, žiemos ekskrementai (išmatos) išsilaiko labai ilgai. Pagal apvalių arba ovališkų "riešutelių" krūveles (jauniklių ekskrementai daug mažesni negu suaugusių) galima daryti žvėrių apskaitą, spręsti apie jų pasiskirstymą.
Stirnas medžioti leidžiama pagal licencijas: patinus (tik medžiotojams selekcininkams) - nuo birželio 1 d. iki lapkričio 1 d., pateles ir jauniklius - nuo spalio 1 iki gruodžio 1 d. Jos medžiojamos tykojant, sėlinant, varant. Draudžiama medžioti perspektyvius arba ragus numetusius patinus. Iš lygiavamzdžio šautuvo šaunama 5-6 mm šratais, bet draudžiama šauti iš didesnio kaip 45 metrų atstumo. Kadangi iš lygiavamzdžio šautuvo šaunama šratais, tai galima šauti ir į galvą (į patino galvą nepatartina - šratai gali pažeisti ragus). Iš graižtvinio šautuvo draudžiama šaudyti ištisai dengtomis kulkomis ir šoviniais, kurių kulkos energija 100 metru atstumu yra mažesnė kaip 1000 džaulių. Taikoma į krūtinę.
Vertingiausias trofėjus - ragai. Juos butina tinkamai paruošti ir pristatyti į medžiok­lės trofejų apžiūrą (žiur. 8.4.). Stirniena - skanus, vertingas, turtingas mikroelementų ir tinkantis dietiniams patiekalams produktas. Kailis menkavertis, bet iš odos daroma kokybiška zomša.
Kur stirnų, yra daug, jos gali padaryti žalos miškų ūkiui. Didžiausia žala daroma lapuočių miškuose. Ypač pažeidžiami iki 1,5 m aukščio ąžuoliukai ir uosiukai. Kelis kartus stirnų apgraužti medeliai visai nustoja augti ir virsta stagarais. Ten, kur miške mažai eglaičių, jos smarkiai apėda pasodintas eglaičių kultūras, dėl to daugelis medelių žuva. Norint to išvengti, galima naudoti repelentus, vertingiausius jaunuolynus aptverti, gerinti natūralias mitybos sąlygas, žiemą papildomai šerti ir, aišku, reguliuoti stirnų gausumą medžiokle. Žemės ūkiui žalos praktiškai nedaro.
Stirnų Lietuvoje daugiausiai buvo septinto dešimtmečio pabaigoje - apie 70 tūkst. Dabar jų kiek mažiau, bet 2001-2002 m. medžioklės sezone buvo sumedžiota 11,5 tūkst., tačiau stirnų populiacija sparčiai atsigauna.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

3.3. Kurapka, fazanas: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, medžioklės terminai ir būdai.


Kurapka ir fazanas priklauso vištiniu, paukščių būriui. Iš 7 Lietuvoje aptinkamu vištinių paukščių rūšių, net 4 įrašytos į Raudonają knygą. Lietuvoje gyvenantys vištiniai paukščiai yra labai įvairaus dydžio. Jų kūno masė nuo 70 g iki 5 kg. Jų kaklas ilgokas, sparnai trumpi, platus, apvaliais galais. Kojos stiprios, nagai dideli, plokšti - pritaikyta bėgioti ir žarstyti žemę. Kai kurioms rūšims būdingas lytinis dimorfizmas - patelės ir patinai skiriasi plunksnų spalva ir jų forma, dydžiu.
Gyvena miškuose, miškų kirtimuose, krūmynuose, pievose ir net dirbamuose laukuose - tai priklauso nuo rušies. Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu. Tai priklauso nuo paukščio rūšies ir nuo metų laiko. Vasarą sulesa daug vabzdžių įvairiose jų vystymosi stadijose, bet lesa ir augalinį maistą. Kitais metų laikais maitinasi tik augaliniu maistu: pumpurais, žirginiais, lapais, spygliais, sėklomis, daigais ir pan. Virškinimui būtini akmenukai, todėl skrandyje jų visada yra.
Lizdas ant žemės, visada gerai paslėptas. Patelės lizde tupi labai tvirtai. Dėtyje 9-24 margi arba vienspalviai kiaušiniai. Peri tik patelės. Kai kurių rušių vištinių paukščių patinai tuo metu laikosi šalia, kitų - palieka perinčias pateles. Jaunikliai viščiukiniai. Jie ne tik labai greitai apleidžia lizdą į kurį vėliau negrįžta, bet ir labai anksti, dar būdami visai maži, jau pradeda skraidyti.
Išskyrus vieną rūšį (putpelė), gyvena sėsliai (žiemai niekur neišskrenda). Daugiau­siai laiko praleidžia ant žemės. Kai kurių rūšių vištiniai į medžius netupia niekada. Greitai bėgioja, dažnai kapsto žemę. Nors skrenda greitai, bet kyla nenoriai ir tik tuo atveju, kai kojos jau negelbsti. Kyla triukšmingai, pakankamai triukšmingai ir skrenda. Skrydis charakteringas: plasnojimas kaitaliojamas su sklendimu. Skrenda tik keliasdešimt ar kelis šimtus metrų ir vėl duoda valią kojoms. Labai mėgsta maudytis smėlyje, dulkėse.
Dabar Lietuvoje leidžiama medžioti tik 2 rūšių vištinius paukščius: kurapką ir fazaną. Kurtiniai, tetervinai ir putpelės jau nemedžiojami -jie įrašyti į Raudonają knygą.
Kurapka. NUO 2013 m. NEMEDŽIOJAMA
Naminio karvelio dydžio. Kūno masė apie 400 g. Kūnas apvalus, kresnas. Raiba. Viršutinė kūno dalis pilkai ruda, apatinė - pilka. Uodega trumpa, vairuojamosios (didžiosios) plūnksnos ryškiai rudos. Kojos neplunksnuotos. Patinai nuo patelių skiria­si nežymiai. Patinų krūtinėje yra pasagos formos ruda dėmė. Patelės šios dėmės neturi, kaip ir jaunikliai, arba ji žymiai mažesnė, ne pasagos formos. Kiti požymiai tipiški vištiniams paukščiams.
Gyvena laukuose ir tik retkarčiais užklysta į krūmynų pakraščius. Vasarą dažniausiai aptinkama pievose, dobilienose, javų, runkelių, bulvių laukuose. Žiemą laikosi pakrūmėse, žiemkenčių laukuose, prie šiaudų stirtų, prie sodybų, prie sandėlių.
Maitinasi tik ant žemės. Šiltuoju metų laiku lesa įvairius bestuburius: vabzdžius, jų lervas, smulkius moliuskus, kirmėles. Sunaikina daug kenkėjų. Bet tik vasarą, nekalbant apie kitus metų, laikus, mityboje vyrauja augalinis maistas: lapeliai, šaknelės, ūgliai, daigai, sėklos. Žiemą labai mėgsta želmenis, kuriuos atsikapsto net iš po sniego. Normaliam vyrškinimui reikalingi smulkūs akmenukai - gastrolitai, todėl skrandyje visada jų būna nemažai.
Būreliai pakrinka ir poros susidaro kovo mėn. Tuomet dažnai girdimas jų balsas ("čirikavimas"). Lizdas ant žemės, gerai paslėptas. Iš visų Lietuvos paukščių deda dau­giausiai kiaušinių - iki 24 (dažniausiai 18-22). Kiaušiniai vienspalviai (netaškuoti), pilkšvi ar žalsvi. Peri tik patelė, bet patinas ją saugo, o vėliau kartu vedžioja jauniklius. Jaunikliai pradeda skraidyti būdami vos žvirblio dydžio.
Rudenį ir žiemą kurapkos laikosi būreliais - šeimomis. Kartais šeimos, ypač jau praretėję, susijungia. Jos daug bėgioja, niekada netupia į medžius. Esant pavojui, pirmiausiai bėga. Kyla tik tada, kai kojos jau negelbsti. Bet pakilę nuskrenda netoli, o nusileidę vėl duoda valią kojoms. Daug laiko praleidžia besikapstydamos žemėje, mėgsta maudytis smėlyje, dulkėse.
Daug kurapkų lizdų ir jauniklių žusta per šienapjūtę. Jų kiaušinius ir jauniklius neretai sulesa varniniai paukščiai, suėda mangutai, lapės, laukuose vaikščiojančios katės. Žiemą, ypač sniegingą, nemažai kurapkų išgaudo plėšrieji paukščiai, lapės. Žiemą jas reikia globoti, tinkamose vietose iš eglišakių pastatant lesyklas-slėptuves į kurias pripilama pabirų, grudų atliekų ir, būtinai, bent puskibiris smulkaus žvyro. Nelaisvę pakelia sunkiai, todėl bandymai jas veisti nelaisvėje ir išleisti į medžioklės plotus nepasiekia likslo.
Medžioti kurapkas BUVO leidžiama nuo rugsėjo 1 d. iki lapkičio 15 d. Medžiojami grandine ir sėlinant. Jas būtų galima medžioti ir su plėšriaisiais paukščiais. Sužeista kurapka greitai bėga ir tuoj pat pasislepia. Todėl rekomenduotina jas medžioti su paukštiniu šunimi, nes be šuns daug sužeistų, o ir mirtinai nušautų paukščių nerandama ir lieka supūti. Šaunama 3 mm šratais.
Fazanas. Nedidelis, naminės vištos dydžio. Kūno masė 0,8-1,2 kg. Ryškus lytinis dimorfizmas. Patinai ryškiaspalviai, labai puošnūs, žymiai ilgesnėmis nei patelių uodegomis. Jų galva ir kaklas tamsiai žaliai mėlyni su dviem plunksnų "ragučiais" virš antakių. Kitose kūno dalyse vyrauja įvairūs raudonai rudi atspalviai. Visos plunksnos žvilgančios. Skruostų oda ir oda apie akis neplunksnuota, apaugusi ryškiai raudonomis karpelėmis. Kojos neplunksnuotos, su aštriais pentinais. Patelė gerokai smulkesnė, pilkai ruda. Jos uodega žymiai trumpesnė.
Aptinkamas tik tose vietose, kur buvo įveistas, išleidžiant inkubatoriuose išperintus paaugintus fazaniukus. Jiems labiausiai tinka nedideli laukų miškeliai, durpynai, nendrynai ar krūmynai pelkių, upelių pakraščiuose, aukštaugiais žoliniais augalais apaugę dirvonai. Vasarą neretai laikosi net laukuose. Be žmogaus pagalbos mūsų klimato salygomis neišsilaiko. Žiemą būtina intensyvi globa.
Kaip ir kiti vištiniai, minta daugiausiai augaliniu maistu. Lesa daigus, sultingus lapus, įvairias sėklas. Vasarą sulesa nemažai vabzdžių, sliekų, moliuskų, varlyčių. Teigiama, kad lesa kolorado vabalus ir jų lervas. Maitinasi tik ant žemės.
Pavasarį būna tuoktuvės. Tuomet patinai vaikšto pakėlę uodegas ir ištiesę kaklus, triukšmingai plaka sparnais ir aršiai pešasi tarpusavyje. Dėtyje 8-14 žalsvai pilkų kiaušinių. Kiaušinius peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė.
Daug ir greitai bėgioja. Pabaidytas kyla dažniausiai staiga į viršų, o po to skrenda žemėjančia trajektorija. Nusileides ant žemės nedelsdamas nubėga ir pasislepia. Kartais tupia į medį.
Fazanams Lietuvoje žiemos per atšiaurios. Todėl žiemą būtina juos intensyviai ir pastoviai maitinti. Daug jų išgaudo įvairūs plėšrūnai: lapės, mangutai, plėšrieji paukščiai. Nelaisvę pakelia labai gerai. Todėl, norint juos išlaikyti medžioklės plotuose, būtina kasmet išleisti inkubatoriuose išperintų ir voljeruose paaugintų fazaniukų. Šį darbą nutraukus, per kelis metus fazanai išnyksta. Lietuvoje jie buvo įveisti prieš Pirmajį pasaulinį karą dvarų parkuose. Daug fazanų buvo išperinama ir išleidžiama į medžioklės plotus XX a. aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose.
Fazanus leidžiama medžioti nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 1 d. Jie medžiojami grandine, sėlinant, varant. Juos butų galima medžioti ir su plėšriaisiais paukščiais (geriausiai tam tiktų vištvanagis). Fazanus, kaip ir antis, kurapkas rekomenduojama medžioti su paukštiniu šunimi. Šaunama 3,5-4,0 mm šratais. Mėsa geros kokybės.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

3.4. Gyvumų elgsenos panaudojimas juos medžiojant (paros aktyvumas, ruja, tuoktuvinis elgesys, reakcija į sužeidimą ir t.t.).


Gyvunų elgesio pažinimas labai palengvina medžioklę turi didelės įtakos medžioklių rezultatams, lieka mažiau sužeistų žvėrių ir paukščių.
Aktyvumas paroje. Gyvunų aktyvumas paros bėgyje dažniausiai susijęs su maitinimosi ir poilsio ciklų kaita. Dauguma žvėrių aktyvus tamsiuoju paros metu. Šernai, taurieji elniai į pamiškes ir laukus išeina vakare, o į mišką poilsiui grįžta ryte. Stirnos, muflonai ganytis eina daug anksčiau - jau pavakare, o ramiose vietose ganosi ir dieną. Laukinės antys dieną praleidžia atviresniuose vandens plotuose, o vakare skrenda maitintis į seklius vandenis, pelkes, žemės ūkio kulturas. Žąsys, atvirkščiai - naktį praleidžia atviruose vandens plotuose, o ryte skrenda maitintis į pievas, į želmenis. Saulei leidžiantis sugrįžta atgal į atvirus vandens telkinius. Laukiniai karveliai naktį praleidžia pamiškių medžiuose, o ryte būriais skrenda maitintis į javų laukus, ražienas. Žvėrių išėjimo maitin­tis, paukščių perskridimo ir maitinimosi laiko (aišku ir vietų) žinojimas yra viena iš sėkmingos medžioklės sąlygų.
Ruja. Per rują keičiasi žvėrių elgesys - jie būna aktyvesni, judresni, balsingesni, ne tokie atsargus ir baikštus, tampa aktyvesni dieną. Tauriujų elnių patinai savo buvimo vietą išduoda baubimu, briedžiai - stenėjimu, stirninai - lojimu. Tai akustinis patinių užimtos teritorijos žymėjimas. Šie žvėrys savo teritorijoje palieka ir optines žymes, ragais aptrindami ir aplaužydami medelius, kanopomis kapstydami žemę. Rujos garsai, paliktos žymės palengvina medžiotojui nustatyti žvėrių buvimo vietą. Per rują lengviau prie jų prisėlinti. Pamėgdžiojant rujojančio žvėries balsą, įmanoma jį net prisišaukti.
Tuoktuvinis elgesys. Pasinaudojant paukščių tuoktuviniu elgesiu, pavasarį BUVO medžiojamos slankos, su krykšte medžiojami didžiųjų ančių gaigalai. Slankos buvo medžiojamos vakare ir ryte jų tuoktuvinio traukimo metu. Dažniausiai skraido patelių ieškantys patinėliai savotiškai kvarkdami ir cypsėdami. Dabar likusi tik rudeninė slankų medžioklė, jos medžiojamos nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 1 d.
Gaigalai pavasarį buvo medžiojami priviliojat juos krykšte. Kažkada per tuoktuves pavasarį buvo leidžiama medžioti kurtinius ir tetervinus. Jerubes (virbes), švilpuku imituojant jų balsą, galima prisišaukti rudenį, per jų tuoktuves. Dabar, tiek kurtiniai ir tetervinai, tiek jerubės Lietuvoje nemedžiojami.
Medžioklėje galima sėkmingai panaudoti ir kitas gyvūmų elgesio ypatybes. Žinant, kad antys, žąsys yra draugiškos savo gentainių atžvilgiu ir mėgsta telktis į būrius, jas galima prisivilioti maketais, profiliais, iškamšomis. Žinant, kad vilkai paprastai neina per vėliavėles, juos galima sėkmingai medžioti apjuosiant plotą, kuriame šie žvėrys yra, vėliavėlėmis. Žinant, kad lapės, vilkai noriai ėda dvėseną, juos galima sėkmingai me­džioti prie masalo. Žinant, kad lapės labai mėgsta pelinius graužikus, galima jas sėkmin­gai medžioti prie specialiai lapėms įrengtų taip vadinamų pelidžių. Pagal gyvūno elgesį galima spręsti apie jo emocinę būseną. Pavyzdziui, jei briedžio ausys atgręžtos atgal - jis išsigandes, jei kraipomos - klausosi, jei išilgai kaklo - nusiteikęs agresyviai, jei iškelta šerno uodega - jis sunerimęs, išsigandęs ir t.t. ir t.t.
Reakcija į sužeidimą. Gyvūnas krinta vietoje ir greičiausiai nusibaigia, kai užtaisas pataiko į galvos smegenis ar kaklo bei stuburo slankstelius. Tačiau taip būna nedažnai. Be to, taikyti į briedžio ar elnio galvą, net šaunant graižtviniu šautuvu, iš viso nerekomenduojama. Todėl ne visada po šūvio gyvūnas krinta vietoje. Dažniausiai jis dar kiek nubėga ar nuskrenda ir tik tada krinta.
Medžiotojų garbės reikalas palikti kuo mažiau sužeistų medžiojamujų gyvunų. Todėl po šūvio, net tada, kai, atrodo, šūvis buvo netaiklus, reikia pasidomėti, ar gyvūnas nesužeistas. Jei sužeistas, būtina visomis išgalėmis stengtis jį surasti. Iš karto po sužeidimo persekiojami žvėrys, jausdami "ant kulnų lipančius" persekiotojus, stengiasi kuo toliau pasprukti. Nepersekiojami jie neužilgo atsigula ir jau arčiau prisileidžia medžiotoją. Todėl sužeistus žvėris rekomenduojama ieškoti po sužeidimo praėjus kažkiek laiko.
Sužeisti ir nukritę ant žemės pauksčiai bėga ir slepiasi žolėje, krūmuose ir visur kitur, kur tik gali pasislėpti. Sužeista ir nukritusi ant vandens antis labai greit paneria, o paskui išplaukia į sausumą ir slepiasi pakrantės augalijos sažalynuose.
Pagal žvėries ar paukščio elgesį po šūvio neretai galima gana tiksliai pasakyti, kur jam pataikyta.
Elninių žvėrių reakcija į sužeidimą dažniausiai (bet nebūtinai visada) buna tokia:
- pataikius į širdį, plaučius - pasistoja ant užpakalinių kojų ir, nuleides galvą greitai nubėga. Už keliasdešimt (kartais - gerokai toliau) metrų jis krinta negyvas;
- pataikius į pilvo sritį - "prisėda" ant užpakaliniė kojų ir tuoj nubėga susikuprinęs(pirmaisiais žingsniais užpakalį neretai pusiau vilkdamas žeme). Iš karto persekiojamas dažniausiai nubėga toli (tik peršovus kepenis nubega netoli). Nepersekiojaraas paprastai netrukus atsigula. Nesurastas dažniausiai po kurio laiko nugaišta;
- pataikius į koją - klupteli, kartais krinta bet tuoj pat nubėga. Kartais bega šlubčiodamas, o kartais net sunku pažinti, kad bėga mindamas tik trimis kojomis. Toks sužeidimas nėra sunkus ir surasti taip sužeistą žvėrį, neturint tai padaryti sugebančių medžioklinių šunų, nėra lengva. Nesurastas neretai išgyja;
- pataikius į stuburo ataugas - krinta vietoje, spardosi visomis kojomis, bet greit pašoka ir nubėga. Bėga toli, surasti sunku. Toks pats elgesys ir pataikius į ragus. Nesurastas neretai išgyja;
- pataikius į galvą (bet ne į smegenų dežės sritį) - krinta vietoje, bet greitai pašoka ir nubėga dažniausiai purtydamas galvą. Surasti sunku, bet žvėris dažniausiai po kurio laiko nugaišta.
Apie sužeidimo pobūdį neretai galima spręsti pagal kraujo pėdsaką:
- tamsus kraujas - pataikyta tikriausiai į kepenis (mirtinas sužeidimas);
- šviesus kraujas, mažėjantis kraujavimas - pataikyta tikriausiai į raumenis (nesunkus sužeidimas);
- kraujas nešvarus, kartais su žarnyno turinio priemaišomis - tikrai peršautas žarnynas(sužeidimas sunkus, mirtinas, bet surasti žvėrį nelengva, nes jis gali nubėgti toli);
- kraujas su oro pūslelėmis - tikrai pataikyta į plaučius ar trachėja, (sužeidimas kartais mirtinas, bet žvėris gali nueiti toli ir jį surasti sunku, kartais nemirtinas - priklauso nuo konkrečios sužeidimo vietos).
Kraujo nebuvimas dar nereiškia, kad į žvėrį nebuvo pataikyta, o nedidelis kraujo kiekis dar nereiškia, kad sužeidimas nesunkus, nemirtinas. Apie sužeidimo pobūdį nere­tai galima spręsti ne tik pagal kraujo pėdsaką, bet ir pagal kitus požymius šuvio vietoje - plaukus, šerius, kaulo gabaliukus ir pan. Išskėstos kanopėlės - taip pat sužeisto kanopinio žvėries požymis.
Neretai ir smulkieji žvėrys, net mirtinai sužeisti, dar gali kažkiek nubėgti. Kiškį, lapę po šūvio, jei tik leidžia aplinkos salygos, reikia kuo ilgiau pasekti akimis. Mat pataikius vienam šratui per širdį (tai pasitaiko ne taip jau retai), jokios sužeidimui būdingos reakcijos nebuna ir žvėrelis, nubėgęs gana toli, krinta negyvas. Medžiojant laukuose, tokiais atvejais galima net naudotis žiuronais. Sužeistas į pilvą, kiškis susikuprina, sulėtina bėgimą. Jei kiškis į rankas paimamas sužeistas jį reikia kuo greičiau pribaigti - viena ranka laikant pakelta už užpakalinių kojų, kitos rankos plaštakos šonu suduoti per pakaušį. Sužeistą lapę, kiaunę į rankas imti reikia labai atsargiai, nes gali dantimis sugriebti už rankos.
Kiekvienu atveju, net kai po šuvio nėra jokios gyvūno sužeidimui būdingos reakci­jos, net kai atrodo, kad tikrai nepataikyta, reikia nubėgantį žvėrį pasekti akimis, o vėliau, pasidomėti, ar žvėris tikrai nekliudytas - truputėlį jį pasekti žvėries pėdsaku. Apie sužeis­tus žvėris būtina nedelsiant informuoti medžioklės vadovą, jam pasakant apie spėjamaą sužeidimo pobūdį ir vykdyti jo nurodymus. Pačiam, neperspėjus medžioklės vadovo, pūlti ieškoti sužeisto žvėries negalima. Kaip (varant, sekant pėdsakais ir pan.) ir kada (nedelsiant, po tam tikro laiko) bus ieškoma sužeisto žvėries, sprendžia medžioklės vadovas. Prieiti prie sužeisto žvėries visada reikia pasiruošus šauti. Mat kiekvienas žvėris, jai jis dar yra gyvas, kiekvienu momentu gali staiga pašokti ir nubėgti. Stambus šernas gali pūlti. Ar žvėris jau negyvas, kartais galima spręsti pagal jo ausių padetį. Jei žvėries ausys styro stačios, gali buti įvairiai, bet jai jo ausys priglaustos prie kūno -žvėris dar tikrai gyvas.
Paukščių sužeidimo požymiai yra kiti. Jų reakcija į sužeidimą dažniausiai (bet nebū­tinai visada) būna tokia:
- krinta kaip kamuolys (ančių kaklas užsiverčia ant pečių) - pataikymas mirtinas;
- po šūvio nukara kojos (neretai skrydis žemėja) - pataikyta pilvo ar krūtinės raumenis;
- kyla į viršų tankiau nei įprastai mosuodamas sparnais ir kažkuriuo momentu kaip akmuo krinta žemėn - peršauta širdis, plaučiai;
- verčiasi per šoną - pataikyta į sparną.
Reikia įsidėmėti vietą, kurioje jis nukrito. Sužeisti paukščiai puikiai slepiasi: kurapkos, fazanai, slankos, karveliai nubėga, antys, žąsys, laukiai - nubėga, nuplaukia, nuneria. Todėl paukščius medžioti rekomenduojama su paukštiniu šunimi.
Sužeistą medžiojamajį gyvūną reikia kuo greičiau pribaigti,, kad jis nesikankintu.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

3.5. Graižtvinis šautuvas, jo dalys.


Graižtviniai šautuvai yra tokie šautuvai, kurių vamzdžio kanale yra didelio žingsnio sriegio formos 4 arba 6 išpjovos - graižtvos. Graižtviniai šautuvai gali būti vienvamzdžiai arba dvivamzdžiai (kombinuotuose dvivamzdžiuose būna vienas, trivamzdžiuose - vienas arba du graižtviniai vamzdžiai). Jie būna su atlaužiamais (atlenkiamais) vamzdžiais (vadinami štuceriais, buna vienvamzdžiai ir dvivamzdžiai, su horizontaliai arba su vertikaliai sujungtais vamzdžiais) arba su neatlaužiamais (neatlenkiamais), t.y. nejudamai įtvirtintais vamzdžiais (vadinami karabinais, būna tik vienvamzdžiai).
Graižtviniai vienvamzdžiai šautuvai būna vienašūviai ir daugiašūviai. Daugiašūviai - automatiniai (Lietuvoje jais medzioti draudžiama) arba pusiau automatiniai (tokiais Lietuvoje medžioti leidžiama, jei į apkabą (dėtuvę) telpa ne daugiau kaip 2 šoviniai).
Graižtvinių šautuvų su atlaužiamais vamzdžiais principinė konstrukcija identiška lygiavamzdžių šautuvų su atlaužiamais (atlenkiamais) vamzdžiais konstrukcijai (žiūr. 2.5.).
Svarbiausios graižtvinio šautuvo su neatlaužiamais vamzdžiais dalys yra šios: vamzdis, spynos (užrakto) gaubtas, spyna (užraktas), buožė (apsodas), šovinių apkaba (dė­tuvė), kuri yra ne visuose graižtvinių šautuvų modeliuose.
Vamzdis. Jame, kaip ir lygiavamzdžio šautuvo vamzdyje, vyksta šūvio procesas. Vamzdyje kulka (graižtviniais šautuvais šaudoma tik kulkomis) įgauna pradinį greitį, įsukama apie išilginę ašį ir juo nukreipiama į taikinį. Vamzdžio kanalo skersmuo vienodas per visa, ilgį su graižtvomis. Graižtvos būna 0,07-0,2 mm gylio ir 3-5 mm pločio. Ploteliai tarp graižtvų vadinami laukais. Vamzdžio kanalo skersmenį nusako ka­libras.
Graižtvinių šautuvų kalibras, tai vamzdžio kanalo skersmuo tarp priešpriešais esančių graižtvų. Kartais kalibras nusakomas atstumu tarp laukų - tai būna nurodyta technineje charakteristikoje. Daugelyje pasaulio šalių graižtvinių šautuvų kalibras žymimas milimetrais ir jų dalimis (europietiška sistema). Kai kuriose šalyse graižtvinio šautuvo kalibras išreiškiamas colio šimtosiomis dalimis (amerikietiška sistema) užrasytomis su tašku prieš skaičius (pavyzdžiui, 7,62 mm kalibras toje sistemoje užrašomas - .30). Jungtinėje Karalystėje graižtvinio šautuvo kalibras išreiskiamas colio tūkstantosiomis dalimis (angliška sistema) užrasytomis taip pat su tašku prieš skaičius (pavyzdžiui, tas pats 7,62 mm kalibras Anglijoje užrašomas .300).
Medžioklinių graižtvinių šautuvų kalibras būna nuo .17 Remington (4,3 mm, kulkos masė tik 1,62 g) iki JOONitro Ekspress (17,78 mm, kulkos masė net 65 g). Pas mus populiariausi 7; 7,62; 8 mm kalibro medžiokliniai graižtviniai šautuvai.
Vamzdžio drūtgalyje yra šovinio lizdas (aišku, be graižtvų) tiksliai atitinkantis tūtelės matmenis ir nuožulniai pereinantis į graižtvuota. vamzdžio kanalo dalį. Iš išorės viršutinėje dalyje tvirtinamas taikiklis. Taikiklio konstrukcija tokia, kad į jį galima reguliuoti tiek horizontalios, tiek vertikalios ašies atžvilgiu. Vamzdžio laibgalyje iš viršaus yra kryptukas taikymui. Graižtvinio medžioklinio šautuvo vamzdyje parako dujų slėgis būna labai didelis (iki 4000 kg/cm2), todėl vamzdžių sienelės yra storos - drūtgalyje 6-8 mm, laibgalyje 3-5 mm.
Spynos (užrakto) gaubtas. Sujungtas su vamzdžio drūtgaliu ir yra tarsi vamzdzio tesinys. Jame yra kiaurymė spynai, angos šovinio įdėjimui ir tutelės išmetimui, nuleistuko mechanizmui ir šovinių apkabai (dėtuvei).
Spyna (užraktas). Spynos veikimo principas ir konstrukcija gali buti įvairūs. Europoje dažniausiai būna cilindrinės stumdomos spynos. Jos fiksuojamos pasukant. Šias spynas sudaro cilindrinis liemuo su užrakinimo kumšteliais ir rankenėle. Jų viduje yra dūžiklis ir skeliamoji spyruoklė. Spynos liemens priekyje yra šovinio/tūtelės trauktuvas. Spynos užpakalinėje dalyje yra saugiklio mechanizmas, kuriuo galima užblokuoti dūžiklį ir nuleistuka..
Apkaba (dėtuvė). Joje sudedami šoviniai, kurie po kiekvieno šūvio rankiniu ar automatiniu būdu po vieną perstumiami į šovinio lizdą. Skirtingų modelių šautuvų apkabos sukonstruotos nevienodam šovinių skaičiui.
Buožė (apsodas). Medinė arba plastikinė šautuvo dalis - buožė ir lovelis - sujūngti į vieną. Prie jų pritvirtintas vamzdis su spynos gaubtu.. Prie buožės ir lovelio yra metalines kilpelės šautuvo diržui.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

3.6. Pėdsekiai šunys, jų veislės, naudojimas medžioklei. Kitos šunų, naudojamų kaip pėdsekiai, veislės.


Pėdsekiai - siaurai specializuota medžioklinių šunų veislė skirta sužeistų žvėrių suradimui pagal pėdsakus. Tai Hanoverio pėdsekiai ir Bavarijos kalnų pėdsekiai. Jų tėvynė Vokietija, o kilę jie iš skalikų. Šie šunys yra trumpaplaukiai, įvairių atspalvių rudos spalvos su ilgomis nukarusiomis ausimis šunys. Pasižymi ypatingai gera uosle ir labai stipriu sekimo instinktu. Todėl žverį gali surasti net kitą dieną, "šaltais pėdsakais". Pėdsekys turi sekti jam nurodytu pėdsaku, nesvarbu ar žvėris yra sužeistas, ar ne. Jei surastas žvėris negyvas ar negali bėgti, šuo turi ant jo loti, kol ateis šeimininkas. Juos galima išmokyti grįžti pas šeimininką ir jį nuvesti prie surasto žvėries. Jei surastas su­žeistas žvėris bando bėgti, šuo turi jį sulaikyti ar lodamas persekioti.
Hanoverio pėdsekiai yra sunkaus kūno sudėjimo ir jiems yra per sunku ieškoti su­žeistų žvėrių kalnuotose vietovese. Todėl buvo išvesti smulkesni, lengvesni, judresni Bavarijos kalnų pėdsekiai.
Lietuvos medžiotojai šių veislių šunų turi labai nedaug. Todėl kaip pėdsekius jie naudoja kitų veislių medžioklinius šunis, turinčius stiprią žemutinę uoslę. Tam geriausiai tinka jautriausią uoslę turintys šunys: kurtsharai, dratharai, Labradoro retriveriai, įvairus terjerai, taksai, skalikai ir net laikos.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

3.7. Medžiojamų gyvunų apskaita, jos metodai.

Pakankamai tiksli medžiojamųjų gyvunų apskaita, t.y. jų skaičiaus žinojimas, yra svarbi racionalaus medžiokles ūkio tvarkymo prielaida. Medžiojamųjų gyvūnų apskaitos laikas ir būdas priklauso nuo gyvūno rūšies ir nuo gamtinių sąlygų. Kanopiniai žvėrys, vilkai, lūšys, lapės, kiaunės, kiškiai skaičiuojami antroje žiemos pusėje - dažniausiai vasario mėn.
Apskaitos būdai (metodai) skirstomi į dvi grupes: tiesioginiai (skaičiuojami patys gyvūnai) ir netiesioginiai (jų gausumas įvertinamas pagal jų pėdsakus ar veiklos žymes). Apskaita būna ištisinė (gyvūnai, jų pėdsakai ar veiklos žymės skaičiuojami visame plote) arba daline (visa tai skaičiuojama tik apskaitos bareliuose, o juose suskaičiuotų gyvūnų skaičius perskaičiuojamas visam plotui).
Apėjimo budu pagal pėdsakus sniege miške skaičiuojami kanopiniai, vilkai, lūšys, lapės, kiaunės, kiškiai. Geriausia skaičiuoti praėjus dienai po snigimo. Jei snigta seniai, apskaitos išvakarėse visame miške arba jo dalyje apeinam miško kvartalinėmis linijomis ir užtrinami visi seni žvėrių pėdsakai. Apskaitos dieną vėl praeinama tomis pačiomis kvartalinemis linijomis ir skaičiuojami naujai atsiradę žverių pėdsakai, nurodant jų kryptį. Įėjusių ir išėjusių žvėrių pėdsakų skaičiaus skirtumas parodo žvėrių kiekj viename ar kitame kvartale. Tikslesni duomenys gaunami tada, kai pėdsakai ant kvartalinių linijų dar kartą suskaičiuojami kitą dieną (užtrynus pirmą dieną skaičiuotus pėdsakus), nes dalis žvėrių, esančių pirmają dieną miško kvartaluose nepereina kvartalinių linijų ir, suprantama, jose nepalieka pėdsakų.
Pravarymo būdu skaičiuojami tie patys žvėrys, kaip apėjimo būdu, išskyrus kiaunes. Šis apskaitos būdas primena medzioklę su varovais. Šis būdas dažniausiai naudojamas tada, kai nėra sniego. Atskirose miško dalyse parenkami nesiribojantys tarp saves kvartalai. Ant kvartalinių linijų išsidėsto stebėtojai, skaičiuojantys is miško kvartalo išvarytus žvėris. Atlikus tokiu budu apskaitą dalyje miško, gauti duomenys perskaičiuojami visam miško plotui.
Kai yra sniego, pravarymo būdu atlikti žvėrių apskaita, gali mažiau žmonių. Skaičiuotojai, priėję prie miško kvartalo, pasidalina į dvi dalis ir, apeidami jį iš dviejų pusių, užtrina visų žvėrių pėdsakus (esant šviežiam sniegui, to daryti nereikia). Paskui, išsiskirstę grandine, varo žvėris. Du skaičiuotojai, atsilikę nuo grandinės, apeina kvartalines linijas ir suskaičiuoja visų išvarytų žvėrių pėdsakus. Maršrutiniu būdu žvėrių skaičius dažniausiai įvertinamas pagal jų pėdsakus praeitame maršrute. Šiuo būdu dažniausiai atliekama audinių ir ūdrų apskaita upėse ir upeliuose. Skaičiuotojai eina abiem upės krantais ir registruoja pėdsakus. Jei dvejų audinių pėdsakai vieni nuo kitų aptinkami ne arčiau kaip 500 m atstumu, o ūdrų - 2 km atstumu, galima teigti, kad tai dviejų audinių arba ūdrų pėdsakai.
"Judančios juostos" budu laukuose ir krūmuose skaičiuojami kiškiai ir kurapkos. Skaičiuotojai išsirikiuoja vieną nuo kito 30-50 m atstumu ir juda nustatytu maršrutu, registruodami visus pabaidytus žvėris ir paukščius. Skaičiuojami grįžtantys atgal ir per flangus išbėgantys (išskrendantys) gyvūnai. Įvairiose medžioklės plotų dalyse reikia numatyti kelis maršrutus, kad jie apimtu ne maziau 10% visų biotopų - pievų, pasėlių, pelkių, krūmynų ploto. Gauti apskaitos duomenys maršrutuose perskaičiuojami (ekstrapoliuojami) visam kiekvieno biotopo ir, galiausiai, bendrai visam laukų-krūmų plotui.
Pagal žiemos ekskrementus (išmatas) skaičiuojami briedžiai, taurieji elniai, stirnos. Apskaita atliekama pavasarį, nutirpus sniegui (elninių žiemos ekskrementai nesuirę išsilaiko ilgai), 3 arba 4 metrų pločio apskaitos juostoje. Apskaitos maršrutas turi praeiti per visus pagrindinius miško medynus ir kitus biotopus (pelkes, kirtimus, jaunuolynus). Apskaitos juostoje suskaičiuotų ekskrementų krūvelių kiekis perskaičiuojamas visam kiekvieno medyno ir biotopo ir, galiausiai, bendrai visam miško plotui.
Gautas bendras visam miškui ekskrementų krūvelių skaičius padalinamas iš vieno žvėries per žiemą paliekamu vidutinio ekskrementu krūvelių skaičiaus (vidutiniškai briedis palieka apie 2900, taurusis elnias, stirna - apie 2000 ekskrementu krūvelių) ir tokiu būdu nustatomas miške žiemojusių žvėrių skaičius.
Stebėjimo būdu galima patikslinti kanopinių žvėrių skaičių, stebint juos prie šėryklų, besiganančius pamiškėse, laukuose. Barsukų skaičius nustatomas pagal šių žvėrių gyvenamų urvų kiekį, stebint prie jų barsukus su jaunikliais gegužės-birželio mėn. Pagal bebrų ir ondatrų veiklos žymes nustatomas jų šeimų skaičius. Vidutiniškai vienoje bebrų šeimoje būna 4-5, o ondatrų šeimoje - 6-8 žvėreliai. Šiuo būdu atliekama ir vandens paukščių (ančių, laukių) apskaita. Jie stebimi ir skaičiuojami anksti ryte ir vakare išplaukiantys iš vandens augalijos sąžalynų į atvirus vandens plotus. Pavasarį tuokvietėse skaičiuojami kurtiniai ir tetervinai.
Aviaapskaita. Skaičiuojami kanopiniai žvėrys iš neaukštai ir minimaliu greičiu skrendančio lektuvo. Lapuočių medynuose ir esant sniego, iš lėktuvo stambus žvėrys matomi puikiai. Tai tikslus, bet brangus apskaitos būdas.
Jei tik įmanoma, apskaitos duomenis reikia patikslinti skaičiuojant įvairiais būdais - tuomet jie būna tikslesni. Apskaitos tikslumas nemaža dalimi priklauso nuo skaičiuotojų sąžiningumo. Suprantama, kiekvienas būdas turi tam tikrą paklaidą, bet, kasmet skai­čiuojant tais pačiais būdais, jai absoliučiai tikslus gyvūnų skaičius ir neišaiškinamas, tai jų gausumo kitimo dinamika apskaitų duomenyse atsispindi puikiai.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

3.8. Medžiokles Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių draudimai, susiję su medžiokles įrankių ir priemonių naudojimu medžiokles plotuose.


Pagal Medziokles taisykles Lietuvoje draudžiama:
- būti medžioklės plotuose su medžioklės įrankiais, medžiokliniais paukščiais arba palaidais šunimis, vienam ar keliems asmenims, neturintiems teisės medžioti;
- būti medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu šautuvu, kitais medžioklės įrankiais, medžiokliniais paukščiais ar palaidais šunimis, ar medžioklės produkcija vienam ar keliems turintiems teisę medžioti asmenims be būtinų ar teisingai užpildytų medžioklės dokumentų;
- medžioti svetimuose medžioklės plotuose, isskyrus atvejį, kai sužeistas medžiojamasis gyvūnas persekiojamas Medžiokles taisyklių numatyta tvarka (kai sužeisto gyvūno paieška tęsiama už medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo sužeistas gyvūnas, ribų, apie tai būtina prieš išeinant už šio medžioklės plotų vieneto ribų įrašyti medžioklės lape ir per 24 valandas apie tai pranešti gretimų medžioklės plotų naudotojui arba atitinkamam Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento padaliniui, jeigu sužeisto gyvūno ieškota teritorijoje, kurioje medžioklė yra uždrausta);
- medžioti neturint žymos medžiotojo biliete apie saugaus elgesio medžioklėje žinių patikrinimo rezultatus;
- perduoti fiziniam asmeniui priklausantį šaunamajį ginklą, arbaletą, lanką ar šaudmenis kitam asmeniui arba perduoti medžioklės plotuose medžioklės įrankius
asmeniui, neturinčiam teisės medžioti.

Saugus elgesys medžioklėje

1. Kokiomis aplinkybėmis negalima šaudyti?
Draudžiama šaudyti:
- kai dėl rūko, pūgos, gausaus sniego ar lietaus, prietemos, akinančios saulės ir kitų veiksnių taikinys yra neaiškus ar nematyti, kas yra už taikinio pavojingo šūvio atstumu;
- į varovų pusėje esantį žvėrį ar paukštį, neįsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas varovams (kiekvienu atveju į varovų pusę leidžiama šauti tik taip, kad kulka ar šratai įsmigtu į žemę gerai matomoje vietoje ir nekeltu pavojaus varovams;
- į neatpažintą taikinį ar vietą, kurioje girdėti šlamesys;
- iš graižtvinio šautuvo virš horizonto linijos, taip pat kitais atvejais, kai negalima nustatyti, kur lėks kulka;
- mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo medžiotojų linijos ar nuo medziotojų grandines (medžiojant grandine);
- į katilo vidų, kai šūvis kelia grėsmę medžiotojų saugumui (medžiojant katilu);
- į plaukiojančius paukščius, išskyrus laukius, didžiujų ančių gaigalus (tik medžio­jant su krykšte) ir nukritusius į vandenį sužeistus paukščius. Šaudamas į medžiojamajį gyvūną, esantį vandens paviršiuje, medžiotojas turi užtikrinti, kad nuo vandens paviršiaus atšokę šratai nebus kam nors pavojingi;
- į vandens telkinio pakrantės pusę ar išilgai jos į paukščius, skrendančius žmogaus ūgio aukštyje;
- iš irklinės valties dviem medžiotojams, išskyrus atvejį, kai, išmetus iš valties du inkarus, iš jos medžioja du nusisukę vienas nuo kito medziotojai.
- iš valties joje stovint ar irkluotojo kryptimi.
2. Kaip elgtis, jei šautuvas, nuspaudus gaiduką, neissauna?
Jei, paspaudus nuleistuką (norint išauti, paspaudžiamas nuleistukas, o ne gaidukas), šautuvas neišsauna, jį atidaryti leidžiama ne anksciau kaip po 10 sekundžių.

3. Galimos šūvių kryptys, medžiojant su varovais, kai medžiotojai išrikiuojami ir dešiniajame flange.
Flanginė linija.
Jei dešiniajame flange stovi tik vienas medžiotojas, prieš flanginę linija jis gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į dešine nuo jos, o taip pat bet kuria kryptimi už flanginės linijos (jo šaudymo sektorius yra 270 laipsnių).
Jei dešiniajame flange stovi ne vienas medžiotojas, tai pirmasis medžiotojas (pirmasis nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo) gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į dešinę, bet ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo flanginės linijos. Jis taip pat gali šauti už flanginės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas flanginės linijos medžiotojas. Galinis flanginės linijos medžiotojas, gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas medžiotojas. Tarpiniai flanginės linijos medžiotojai (ne pirmas ir ne paskutinis flanginėje linijoje) gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.
Pagrindinė linija.
Pagrindinės linijos dešiniajame gale stovintis medžiotojas prieš pagrindinę liniją gali šauti lygiagrečiai su flangine linija ir į kairę nuo jos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo pagrindinės linijos. Jis taip pat gali šauti už pagrindinės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kiti medžiotojai. Kiti pagrindinės linijos medžiotojai gali šauti prieš pagrindinę liniją ir už pagrindinės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.
4. Kada galima ir kada negalima šaudyti į varovų pusę ?
Šauti į varovų pusėje ęsantį žvėrį ar paukštį leidžiama, tik įsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas varovams. Kiekvienu atveju į varovų pusę leidžiama šauti tik taip, kad kulka ar šratai įsmigtų į žemę gerai matomoje vietoje ir nekeltų pavojaus varovams. Bet kuriuo atveju, šaudamas medžiotojas privalo įsitikinti, kad šūvis nebus pavojingas kitiems asmenims, naminiams gyvuliams, nemedžiojamiesiems laukiniams gyvūnams, nepadarys žalos pastatams ar kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams.
5. Saugaus elgesio reikalavimai medžiojant is bokšlelių.
Medžioti iš bokštelių leidžiama tik tada, kai jų kopėčios, grindys, sėdynes ir kitos dalys yra tvirtos. Šaudant iš bokštelio, turi būti gerai matomas šaudymo sektorius ir taikinys. Medžiotojas privalo žinoti, kur ir kokiu atstumu išdėstyti kiti medžioklės bokšteliai, įvertinti, ar paleistas šūvis nebus pavojingas. Draudžiama šauti, kai dėl rūko, lietaus, prietemos, akinančios saulės ar kitų veiksnių taikinys neaiškus ar nematyti, kas yra už taikinio pavojingo šūvio atstumu. Draudžiama šauti į neatpažintją taikinį ar vietą, kurioje girdėti šlamesys.
Užtaisyti šautuvą galima tik atsisėdus bokštelyje, išimti šovinius iš šautuvo būtina prieš išlipant iš bokštelio. Užtaisytas šautuvas bokštelyje laikomas tik vamzdžiais į viršų.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

4 BILIETAS


4.1. Teisė medžioti, medžioklės plotų vienetai ir teisės naudoti juose medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikimo tvarka, medžioklės produkcijos panaudojimas.

Žiūrėti naujas MT http://www.medziotojas.eu/forumas/viewt ... =46&t=1309

Teisės medžioti suteikimo ir medžiotojo bilieto išdavimo tvarka nustatyta Medžiok­les įstatymu ir Medžiokles taisyklėmis.
Teisė medžioti suteikiama ir medžiotojo bilietas išduodamas Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams ir asmenims be pilietybės atitinkantiems šiuos reikalavimus:
- sulaukusiems 18 metų;
- baigusiems medžiotojų mokymo kūrsus ir atlikusiems 1 metų stažuotę pagal Aplinkos ministerijos nustatytą programą, išskyrus aukštųjų ir aukštesniujų mokyklų studentus, kuriems pagal jų mokymo programas buvo dėstomi medžioklės pagrindų kursai;
- išlaikiusiems medžioklės egzaminą pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką ir programą.
Medžioklės egzaminą organizuoja ir teisę medžioti suteikia (išduoda medžiotojo bilietą Apskrities teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisija (toliau - Komisija), sudaryta apskrities viršininko. Į Komisiją įtraukiami medžiotojai, turintys medžioklės trofėjų eksperto kvalifikaciją, specialų medžioklėtyros išsilavinimą arba ne trumpesnį kaip 5 metų medžioklės žinovo darbo stažą aplinkosaugos, teisėsaugos, biologijos arba veterinarijos ir miskų ūkio srityse. Išlaikiusiems medžioklės egzaminą Komisija išduoda medžiotojo bilietus.
Komisija medžioklės egzaminą organizuoja ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Informaciją apie rengiamą medžioklės egzaminą Komisija paskelbia apskrities spaudoje, nurodydama Komisijos darbo kalendorinį grafiką, vietą, laiką bei reikiamų dokumentų pateikimo terminą.
Asmuo, pageidaujantis tapti medžiotoju ir kuriam pagal Medžioklės įstatymą tokia teisė gali buti suteikta, privalo Komisijai iki nustatyto termino pateikti šiuos dokumentus ir jų kopijas (dokumentų originalai, įsitikinus jų kopijų tikrumu, gražinami juos pateikusiam asmeniui):
- Asmens dokumentą su fotonuotrauka, kuriame butų nurodyta gimimo data arba asmens kodas;
- nustatytos formos pažymejimą apie baigtus medžiotojų mokymo kursus ir atliktą stažuotę pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintą Medziotojų mokymo ir stažuotės tvarką ir programą arba aukštojo mokslo diplomą, liūdyjantį apie įgytą aukstajį biologinio profilio išsilavinimą, bei šio diplomo priedą apie studijų metu išklausytą specialų medžioklės pagrindų kursą bei išlaikytų atitinkamą egzaminą (deja, Medžioklės įstatyme ir Medžioklės taisyklėse tai reglamentuota kiek skirtingai);
- prašymą Komisijai leisti laikyti medžioklės egzaminą;
- atitinkamas pažymas iš miesto ar rajono policijos komisariato ir sveikatos priežiūros įstaigų pagal Medžiokles įstatymo reikalavimus;
- dvi amžių atitinkančias fotonuotraukas, skirtas dokumentams įforminti.
Visus reikiamus dokumentus pateikusiems ir išlaikiusiems medžioklės egzaminą asme­nims medžiotojo bilietą Komisijos pirmininkas išduoda per 30 kalendorinių dienų. Už išduodamą medžiotojo bilietą turi būti sumokėtos medžiotojo bilieto pagaminimo išlaidos. Pametus ar sugadinus medžiotojo bilietą, Komisijos pirmininkas išduoda jo dublikatą.
Teisė medžioti nesuteikiama ir medžiotojo bilietas neišduodamas asmenims, kurie:
- yra sveikatos priežiūros įstaigų įskaitoje dėl alkoholizmo, narkomanijos ir psichinių susirgimų;
- teisti už tyčinius nusikaltimus, jei dar neišnykęs ar nepanaikintas teistumas;
- atlieka bausmę už kriminalinius nusikaltimus;
- padarė administracinį teisės pažeidimą, susijusį su medžiokle ar žūkle reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymu, neteisėtu ginklo panaudojimu.
Medžioklės plotai, tai žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka gali būti medžiojama. Medžioklės plotai skirstomi į bendro naudojimo medžioklės plotus, mokslo ir mokymo medžioklės plotus ir profesionalios medžioklės plotus.
Bendro naudojimo medžioklės plotai - medžiotojų visuomeninių organizacijų arba pavienių medžiotojų poreikiams tenkinti skirti medžioklės plotai.
Mokslo ir mokymo medžioklės plotai - biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigų naudojami medžioklės plotai, kuriuose vykdomi laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės moksliniai tyrimai, studentų, medžiotojų arba siekiančių jais tapti asmenu mokymas.
Profesionalios medžioklės plotai - miškų urėdijų prižiūrimi ir profesionaliai tvarkomi medžioklės plotai, kuriuose įgyvendinamos medžiojamujų gyvūnų populiacijų gausinimo priemonės bei plėtojamas medžioklės turizmas.
Ne medziokles plotai yra:
- kapinės, urbanizuotos teritorijos, valstybiniai rezervatai, rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose, biosferos rezervatai, rezervatinės apyrubės, kitos teritorijos, kuriose medžioklė draudžia įstatymai ir kiti teises aktai;
- žemės sklypai, esantys medžioklės plotuose, jei jų savininkai uždraudė medžioti juose Medžiokles įstatymo nustatyta tvarka;
- teritorijos, kuriose atsižvelgiant į vietos sąlygas negali būti medžiojama ir kurias nustato institucijos, sudarančios medžioklės plotų vienetus Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka.
Medžiojamųjų gyvūnų gausa ne medžioklės plotuose reguliuojama Aplinkos minis­terijos nustatyta tvarka.
Medžioklės plotų vienetas, tai vientisa medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis medžioklėtvarkos principais Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka ir kurioje planuojamas ir organizuojamas medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimas. Me­džioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos keičiamos vadovaujantis medžioklėtvarkos principais, užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams.
Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos minis­terijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose (tai specialūs medžioklės plotų vienetai, kuriuose žuvininkystės tvenkinių naudotojai Medžioklės taisyklių nustatyta tvarka reguliuoja žuvies ir paukščių gausą ir medžioja smulkiuosius medžiojamuosius gyvūnus). Medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijus ir reikalavimus medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti tvirtina Aplinkos ministerija. Medžioklės plotų vienetų ribos turi eiti aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, gerai matomomis vietovėje, tačiau negali būti nustatomos pamiške. Keliai, geležinkelių ruožai, elektros perdavimo linijos, natūralūs bei dirbtiniai vandens srautai ir kiti panašus objektai, jeigu jų forma, dydis bei statiniai ar įrenginiai juose netrukdo organizuoti medžioklės, nesuardo me­džioklės plotų vienetų vientisumo, tačiau negali būti laikomi išilgine jungtimi tarp atskirų nutolusių medžioklės plotų vieneto dalių.
Privatus žemės sklypo šeimininkas, kurio žemė Medžioklės įstatymo numatyta tvarka yra numatoma priskirti, arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala.
Medžioklės plotių vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo projektus kiekvienoje savivaldybėje rengia tos savivaldybės mero sudaryta Komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti, susidedanti iš savivaldybės administracijos, aplinkos apsaugos, žemėtvarkos, valstybinių miškus prižiūrinčių institucijų, medžiotojų visuo­meninių organizacijų, vienijančiu medžiotojų klubus ir būrelius, žemės ir miško savininkų savivaldos organizacijų atstovų. Šios komisijos nuostatus tvirtina Aplinkos ir Že­mės ūkio ministerijos.
Leidimas medžiojamųjų gyvūnų ištekliams naudoti, tai dokumentas, kuris Medžiok­lės įstatymo nustatyta tvarka suteikia teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete.
Leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodami Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių piliečiams, asmenims be pilietybės ir Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims. Užsienio juridiniams asmenims leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete gali būti išduodami, jei Lietuvos Respublikos tarptautines sutartys nustato šį reikalavimą. Leidimo gavėjas turi atitikti šiuos reikalavimus:
- per paskutinius 5 metus jam nebuvo panaikintas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete;
- turi Lietuvos Respublikoje išduota, medžiotojo bilietą, ne mažesnį kaip 5 metų nepertraukiamą medžiotojo stažą ir medžiotojo selekcininko kvalifikaciją (taikoma tik fiziniams asmenims) ir nėra pažeidęs medžiotojo pareigų reikalavimų;
- nėra pažeidęs medžioklės plotų naudotojų pareigų reikalavimų.
Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vie­nete išduoda Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai. Leidi­mas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui.
Išduodamame leidime naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžiok­lės plotų vienete turi būti nurodoma:
- medžioklės plotų vienetas ir naudotojas, kuriam išduodamas leidimas;
- sąlygos ir apribojimai dėl žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo medžiojant, taikant biotechnines priemones, statant ir eksploatuojant medžioklės įrenginius;
- leidimo galiojimo laikas, jo panaikinimo bei galiojimo pratęsimo sąlygos;
- medžioklėtvarkos projektų nustatytos medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo sąlygos.
Pasibaigus leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų viene­te laikotarpiui, kuriam jis buvo išduotas, jeigu šio leidimo gavėjas tinkamai vykdė visas jame nustatytas sąlygas ir pasibaigus šio leidimo galiojimui per 2 mėnesius pateikė prašymą pratęsti jo galiojimo laiką, šis leidimas pratęsiamas.
Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimas pasibaigia pasibaigus laikotarpiui, kuriam jis buvo išduotas, ir nepratęsus jo galio­jimo bei kitais medžioklės įstatyme numatytais atvejais. Leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete gali būti ir panaikinamas.
Leidimas panaiki­namas, jei medžioklės plotų naudotojas:
- nesilaikė medžioklę reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, šiurkščiai arba sistemingai juos pažeisdamas;
- ilgiau kaip 6 mėnesius nemokėjo mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą;
- nesilaikė leidime nurodytų medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo sąlygų;
- ilgiau kaip 3 mėnesius nuo leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete sustabdymo (dėl per nustatytą terminą neatlygintos
medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos) dienos neatlygino žemės, miško ar vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos.
Medžioklės produkcija - tai sumedžioti (nušauti, sugauti gyvi ar negyvi) medžiojamieji gyvūnai, kuriems yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas, ar šių gyvūnų dalys, numesti ragai, kiti medžiojamųjų gyvūnų gyvybinės veiklos produktai. Visa tai priklauso medžioklės plotų naudotojams. Medžioklės plotų naudotojams taip pat priklauso medžioklės plotų vieneto teritorijoje rasti sužeisti, nugaišę, dėl susidūrimo su transporto priemonėmis žuvę bei į teritorijas, kuriose medžioti draudžiama (išskyrus rezervatus), iš greta esančių medžioklės plotų atklydę ir čia rasti sužeisti ar nugaišę, žuvę medžiojamieji gyvūnai ir jų dalys.
Medžioklės produkcija, o taip medžioklės plotų vieneto teritorijoje rastais sužeistais, nugaišusiais, dėl susidūrimo su transporto priemonėmis žuvusiais bei į teritorijas, kuriose medžioti draudžiama (išskyrus rezervatus), iš greta esančių medžioklės plotų atklydusiais ir čia rastais sužeistais ar nugaišusiais medžiojamaisiais gyvūnais ir jų dalimis disponuoja medžioklės plotų naudotojai vadovaudamiesi Medžioklės taisyklėse nustatyta tvarka.
Medžiotojas, sumedžiojęs žieduotą ar kitaip pažymėtą žvėrį arba paukštį, privalo apie tai pranešti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai (ši visą, reikalingą informaciją pateikia Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus Žiedavimo centrui). Būtina pranešti tikslų žiedo įrašą (žodžiai, raidės, skaitmenys), paukščio sumedžiojimo datą ir vietą (rajonas, seniūnija, kaimas, miškas, ežeras ir pan.).
Paukščių žiedavimo centras prašo medžiotojus (ir ne tik medžiotojus) jam pranešti (Paukščių žiedavimo centras, Zoologijos muziejus, Laisvės alėja 106, 3000 Kaunas; tel.: (37) 205-870; el. paštas: zcentras(Stakas.lt) ir apie visus kitus (nemedžiojamuosius) bet kurios šalies žiedais paženklintus paukščius, - kurie vienaip ar kitaip, gyvi ar negyvi pateko į žmogaus rankas. Šiuo atveju, be tikslaus žiedo įrašo, paukščio radimo ar sugavimo datos ir vietos, prašoma pranešti ir paukščio aptikimo aplinkybes (rastas negyvas, nušautas, sugautas katės, nutrenktas elektros srovės, žuvo atsitrenkęs į lango stiklą, žuvo susidūręs su transporto priemone ir t.t.). Kiekvienas toks pranešimas yra vertingas ir laukiamas Žiedavimo centre.
Medžiotojas, sugavęs draudžiamą medžioti gyvūną, jei šis nėra sužeistas, turi jį paleisti. Jeigu toks gyvūnas žuvęs arba akivaizdu, kad dėl sužalojimų jis neišgyvens, medžiotojas sugavimo vietoje apie tai turi įrašyti medžioklės lape ir ne vėliau kaip per 48 valandas nugabenti jį į atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrą, kuri, esant reikalui, šį gyvūną nugabena į Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejų.
Nelaisvėje medžiojamieji gyvūnai gali būti laikomi, naudojami ir į laisvę paleidžiami bei aptvarai ir voljerai jiems laikyti steigiami, tik laikantis Laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisyklių reikalavimų. Medžioklės taisyklių reikalavimai aptvaruose ir voljeruose laikomų medžiojamųjų gyvūnų naudojimui netaikomi, išskyrus reikalavimus dėl leidžiamų medžioklės įrankių naudojimo ir saugaus elgesio medžioklės metu reikalavimus.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

4.2. Dėmėtasis elnias, danielius, muflonas: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminal ir būdai, trofėjai ir jų paruošimas.

Dėmėtasis elnias.
Smulkesnis už taurųjį elnią. Patinų kūno masė iki 130 kg, patelių - 80 kg. Nedidele galva. Kaklas ir kojos ilgi. Ilga uodega -16-19 cm. Vasarą kailis ryškiai rudas su baltomis dėmėmis. Kaklas ir kūno apačia gerokai šviesesni už nugarą ir šonus. Nuo galvos per sprandą, nugara. ir uodega. tęsiasi tamsi juosta. Žemiau uodegos pamato nedidelis baltas veidrodėlis. Žiemą kailis pilkai rusvas, dėmės neryškios, kartais visai nematyti. Patinai su karčiais, turi nedidelius ragus: akine, tarpine ir 2-3 viršutinės šakos. Juos numeta balandžio-gegužės mėn., o iki rugsėjo išauga nauji.
Musų krašte jiems tinkamiausi lapuočių miškai. Minta lapuočių medžių ūgliais, lapais, žoliniais augalais, noriai ėda giles. Rujoja spalio mėn. Patinai saugo 3-4 patelių haremą. Nėštumas trunka apie 7,5 mėn., atveda vieną, retai du jauniklius. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Žiema, telkiasi į būrius. Vasarą būriai pakrinka ir gyvena pavieniui ar mažomis grupėmis.
Lietuvoje anksčiau niekada negyveno. Atvežti 1954 m. iš Kalnu Altajaus ir paleisti į Dubravos mišką prie Kauno. Buvo pagausėję iki 60-70 žvėrių, bet vėliau išnyko. Šiuo metu Lietuvoje yra tik aptvaruose laikomų dėmėtųjų elnių. Dėl kryžminimosi su tauriaisiais elniais, laikyti dėmėtuosius elnius laisvėje netikslinga. Medžiokles taisyklėse jų medžioklės terminai nenurodyti, o tai reiškia, kad jie nemedžiojami.
Danielius.
a - antrametis; b - 2,5 m; c - 3,5 - 4,5 m.; d - 8,5 - 10,5 m; e - nusenęs
a - antrametis; b - 2,5 m; c - 3,5 - 4,5 m.; d - 8,5 - 10,5 m; e - nusenęs
a - antrametis; b - 4,5 - 5,5 m; c - 8,5 - 10,5 m; d - nusenęs
a - antrametis; b - 4,5 - 5,5 m; c - 8,5 - 10,5 m; d - nusenęs
a - antrametė; b - 4,5 - 5,5 m.; c - 6,5 - 8,5 m. ; d - nusenusi
a - antrametė; b - 4,5 - 5,5 m.; c - 6,5 - 8,5 m. ; d - nusenusi
Gerokai mažesni už taurųjį elnią. Kūno masė apie 90 kg. Patinai kiek stambesni už pateles. Ne toks grakštus kaip kiti elniai, kojos trumpokos. Kailis vasarą gelsvai rudas, į šonų apačią šviesėjantis. Nugara ir šonai dėmėti. Per nugaros vidurį tęsiasi tamsesnė, ypač ryški ant pasturgalio ir uodegos, juosta. Uodega palyginti ilga (iki 20 cm). Veidrodėlį iš viršaus ir šonų juosia tamsių plaukų juostelė. Žiemą plaukai ilgesni, tankesni ir tamsesni, dėmėtumas neryškus arba visai neįžiūrimas. Patinai turi ragus. Pirmieji danieliaus ragai - nedideli kauliniai iešmeliai su sustorėjusiu pamatu. Suaugusio individo ragą sudaro kamienas, akine ir pomentinės šakos, mentė. Geriausiai išsivysčiusius ragus nešioja 8-10 metų danieliai. Vyresniu patinų ragai pradeda menkėti. Danieliai ragus meta balandžio-gegužės mėn. (senesni ankščiau, jaunesni ir ligoti - veliau). Netrukus pradeda augti nauji ragai, kurie iki rugpjūčio mėn. sukaulėja.
Patinų amžių galima nustatyti pagal kūno išvaizdą ir ragus. Jaunų elnių galva iš šono smaili, plonas kaklas, nestambi priekinė kūno dalis. Vyresnių patinų galva platesnė, kaklas storesnis, nuo 3 - 4 metų atsiranda "Adomo obuolys", priekine kūno dalis masyvesnė. Gogas išryškėja tik nuo 8 metų amžiaus. Jauni žvėrys kaklą laiko iškelę statmenai, vyresnių patinų kaklas nuleistas, bet ne taip žemai kaip tauriųjų elnių. Jaunų patelių kūnas lieknas, kojos ilgos, plonas kaklas. Vyresnių patelių ilgesnė galva, storesnis kaklas, pilvas kiek nukabęs. Senų žvėrių kaklas ir galva prakaulūs, nukabęs pilvas, įkritę šonai.
Danieliui labiausiai tinkami nedideli lapuočių ir mišrus miškai. Vasarą minta įvariais žoliniais augalais, žiemą ėda lapuočių medžių ir krūmų ūglius ir žievę, viržius, mėlynes. Mėgsta ąžuolų giles, laukinių obuolių ir kriaušių vaisius.
Rujoja rugsėjo - spalio mėn. Patinas laikosi su keliomis patelėmis, išveja iš būrio jaunus patinus. Rujojančio patino balsas kimus, primena kosėjimą. Patelės pradeda rujoti antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais. Nėštumas trunka 7,5 - 8 mėn. Gimsta 1, retai 2 jaunikliai.
Rudenį ir žiemą būna susitelkę į mišrius (patinai, patelės, jaunikliai) būrius. Vasarą būriai pakrinka, gyvena pavieniui ar mažomis grupelėmis. Danielių pėdsakai (3,5 - 4,5 x 5,5 - 8,0 cm) pailgesni ir smailesni nei tauriojo elnio. Svarbus skiriamasis bruožas - didelis, apimantis puse kanopos, trynes atspaudas (tauriojo elnio tryne sudaro apie trečdalį kanopos atspaudo).
Danielių tėvynė - pietų Europa. Į Lietuvą pirmą kartą įvežti didikų ir kunigaikščių XVIII a. buvo laikomi dvarų parkuose. Veliau išnyko. 1976-1977 metais iš Vengrijos, Ukrainos, buvusių VDR ir Čekoslovakijos įvežta ir j aptvarus Marijampolės bei Šilutės rajonuose išleista 90 danielių. Veliau dalis jų išleista į laisvę. Dabar laisvėje ir aptvaruo­se jų yra apie 500.
Danielius medžioti leidžiama pagal licencijas: patinus (tik medžiotojams selekcininkams) - nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 31 d., pateles ir jauniklius - nuo spalio 1 iki gruodžio 31 d. Jie medžiojami tykojant, sėlinant. Draudžiama medžioti perspektyvius patinus. Iš lygiavamzdžio šautuvo šauti leidžiama tik kulkomis, bet draudžiama šauti iš didesnio
kaip 45 metrų atstumo. Iš graižtvinio šautuvo draudžiama šaudyti ištisai dengtomis kulkomis ir šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 2000 džaulių. Šaunama į širdies plotą.
Vertingiausiais trofėjus - ragai. Juos būtina tinkamai paruošti ir pristatyti j medžiok­lės trofėjų apžiūrą (žiur. 8.4.). Danielių mėsa labai vertinama.
Muflonas.
Kalnų avinas. Panašus į naminį aviną, tik stambesnis, ilgesnėmis kojomis ir didesniais ragais. Patinų kūno masė 40-60 kg, patelių - iki 35 kg. Kūno aukštis kryžmens srityje didesnis nei per gogą. Galva nedidele, ausys mažos. Kailis vasarą šviesus, rusvai rudas. Snukio galas, pažandės ausų vidus, papilvė, apačios kojų dalys, ir veidrodėlis balti. Žiemą kailis tamsiai rudas. Patinų nugaros šonuose būna dvi šviesios balno formos dėmės. Šeriasi vieną kartą per metus - balandžio - gegužės mėn. Rudenį išauga tik vilnaplaukiai ir sutankėja ilgi akuotplaukiai.
Ragus turi patinai ir apie 5% patelių. Patinų ragų pamatinė dalis trikampiška, o galine plokščia. Ragus sudaro kaktikaulio išaugos, padengtos 2-3 kartus ilgesnėmis raginėmis makštimis. Ragų paviršiuje matyti skersiniai voleliai ir vagelės, skiriančios per metus priaugusius rago segmentus. Ragai lanku išlinkę atgal ir truputį pakrypę į šonus. Jie gali būti iki 100 cm ilgio ir iki 24 cm apimties ties pamatu, jų masė iki 4-6 kg. Patelių ragai trumpi (6-12 cm), o jų pamatinė dalis plokščia. Ragai jaunikliui pradeda augti trečią - penktą mėnesį. Iki spalio mėn. jie išauga iki 20 cm ilgio. Lapkričio-gruodžio mėn. ragai nustoja augę, todėl jų pamatinėje dalyje susiformuoja gili vagelė. Sausio mėn. pradeda augti antrasis rago segmentas ir taip kasmet. Vyresnių patinų ragai auga lėčiau, kiekvienais metais ilgiau užtrunka augimo pauze. Vyresnių negu 9 metų patinų ragai gali net sutrumpėti, nes priauga mažiau negu nudyla.
Patino amžių galima nustatyti pagal ragus. Žiūrint iš profilio, jauniklio ragai sudaro 1/6, antramečio - beveik 1/2, dviejų metu - 2/3 ir trejų metu - 4/5 apskritimo, o 8-9 metų amžiaus patino - beveik pilną apskritimą.
Mūsų krašte jiems tinkamiausias biotopas yra reti miškai su gausiu pomiškiu, traku, puskrūmiais ir žoline augalija, atvirais plotais, pievomis. Labai svarbu dirvos struktūra, nes į minkštų humusinių ir pelkėtų dirvų nedyla, todėl veliau deformuojasi, jų nuolat augančios kanopos.
Maistui neišrankus. Minta žoliniais augalais, medžių ir krūmų lapais, ūgliais, žieve, avietėmis, mėlynėmis, viržiais, sausa žole ir net paparčiais bei samanomis. Patelės subręsta antraisiais, patinai - trečiaisiais gyvenimo metais. Ruja spalio-lapkričio mėn., bet gali užsitęsti iki sausio. Vyresni patinai išveja iš patelių būrio jaunus patinus, tarpusavyje rungiasi turnyrinėse kovose dėl patelių. Nėštumas trunka 5,5 mėn. Pirmieji jaunik­liai gimsta kovo mėn. Tik gimęs ėriukas jau gali stovėti, o po kelių valandų sekti motiną.
Gyvena būriais. Pavieniui laikosi tik seni patinai, ligoti žvėrys ir patelės prieš atvesdamos jauniklius. Patinai telkiasi į atskirus būrius. Pėdsakams būdingas skėstas siaurų ir ilgokų kanopėlių atspaudai (3,5-4,2 x 6,5-7,5 cm) panašūs į naminės avies pėdsakus, bet avių kanopėlių atspaudai bukesni.
Lietuvoje ankščiau niekada negyveno. Jų tėvynė yra Viduržemio jūros Korsikos ir Sardinijos salos. Ten jie gyvena miškais apaugusiuose kalnuose. Lietuvoje pradėti aklimatizuoti 1976-1977 m. Iš Askanija Novos rezervato Ukrainoje ir iš buvusios Čekos­lovakijos buvo atvežti ir išleisti į Kaišiadorių rajono miškus ir laikomi aptvaruose Lazdijų rajone 63 muflonai. Daugiausiai jų buvo 1988 m. - 160, bet dauguma jų - aptvaruose. Muflonai nemoka atsikasti pašaro iš po sniego. Todėl bent kiek storesnė sniego danga jiems yra pražūtinga. Tai reiškia, kad mūsų krašte juos galima išlaikyti tik aptvaruose, kur yra gausiai šeriami.
Muflono ragai - vertingas trofėjus. Jie ruošiami kiek kitaip nei elninių žvėrių ragai (žiūr. 8.4.). Mėsa valgoma. Medžiojami tykojant. Tykojimo bokšteliai turi būti uždari, tik su šaudymo angomis, nes muflonai labai gerai mato ir yra labai akylūs. Visa bėda, kad Lietuvoje jų labai mažai. Todėl Medžioklės taisyklėse jų medžioklės terminai nenurodyti, o tai reiškia, kad jie nemedžiojami.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

4.3. Laukiniai karveliai (išskyrus rušis, įtrauktas į Raudonają knygą): išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės termi­nai ir būdai.


Karveliai - nedidelio ir vidutinio dydžio paukščiai. Kūno masė 150-500 g. Galva maža. Snapas plonas, ilgokas. Kojos trumpos, bet stiprios. Sparnai ilgoki, smailais galais, stiprus - geri skrajūnai. Patinai nuo patelių išvaizda skiriasi nežymiai.
Gyvena miškuose, miškeliuose, upių ir upelių šlaituose, parkuose, sodybų, kapinių želdiniuose, soduose. Maitinasi atviruose plotuose, dažniausiai dirbamuose laukuose.
Suaugę paukščiai minta įvairių augalų sėklomis, grūdais, daigais, pumpurais. Vasarą sulesa kažkiek vabzdžių ir kitų bestuburių. Maitinasi tik ant žemės. Daug geria, todėl kasdien skraido prie vandens telkinių atsigerti. Turi gurklį (gūžį). Tai stemplės išplatėjimas, kuriame subrinksta augalų sėklos prieš patekdamos į skrandį. Tik ką išsiritusius jauniklius tėvai maitina "pienu" - gurklio sekretu (iš čia kilęs terminas "paukščįų pienas", kuris su tikru pienu nieko bendro neturi), vėliau - gurklyje išbrinkintomis ir atrytomis įvairiomis sėklomis, grūdais.
Peri miškuose, laukų želdiniuose, upių šlaitų miškeliuose, parkuose, soduose pavienėmis poromis. Medžiuose krauna atvirus lizdus ir tik viena Lietuvoje gyvenančių karvelių rūšis - uldukas - peri uoksuose. Lizdas iš sausų šakelių, labai menkas, beveik permatomas. Jaunikliams, augant tarpai tarp lizdo šakelių "užsiklijuoja" išmatomis. Deda du baltus kiaušinius. Jaunikliai paukščiukiniai. (Paukščiukinis jauniklis yra toks, kuris iš kiaušinio išsirita plikas arba beveik plikas, uždaromis akimis, t.y. silpnai išsivystęs, ir, tėvų maitinamas lizde tupi tol, kol užauga ir pradeda skraidyti). Per metus išaugina dvi-tris vadas.
Karveliai yra gana atsargus paukščiai. Daug vaikšto ir bėgioja žeme. Skraido greitai ir vikriai. Gyvena pavienėmis poromis. Bet rudeniop, kai jau būna užauga ir skraido jaunikliai, galima pamatyti nedidelius jų būrelius.
Jų kiaušinius ir jauniklius neretai sulesa varniniai paukščiai, suėda kiaunes. Suaugusius paukščius nutveria plėšrieji paukščiai. Lietuvoje jų skaitlingumas mažėja.
Lietuvoje nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 1 d. leidžiama medžioti keršulius, bet specialiai jie praktiškai nemedžiojami. Mat Lietuvoje jie yra negausus, o ir sumedžioti nėra lengva, nes gana baikštūs. Pavieniai paukščiai atsitiktinai sumedžiojami per rudeninę ančių medžioklę. Sėkmingiausia jų medžioklė galėtų būti tykojant slėptuvėje nupjautuose javų laukuose, žinant, kur jie pastoviai atskrenda lesti likusių grūdų. Privilioti prie slėptuvės reikėtų karvelių profiliais, maketais. (Vakarų šalyse gaminami labai tikroviški plastikiniai karvelių maketai). Taip šie paukščiai medžiojami Prancūzijoje ir Anglijoje, kur jų medžioklė yra labai populiari. Šaunama 3 mm šratais.
Keršulis. Pats stambiausias iš visų karvelių. Kūno masė 350-500 g. Krūtine rausva. Ryškūs skiriamieji požymiai yra po baltą dėmę abiejose kaklo pusėse, kurių jauni paukščiai neturi, ir baltas priekinis sparno kraštas, ypač gerai matomas paukščiui skrendant. Likusi kūno dalis daugiau mažiau pilka. Nėra gausus. Baikštus. Žiemoti išskrenda būriais rugsėjo-spalio mėn. Žiemoja Vakaru Europos šalyse. Pavasarį parskrenda kovo pabaigoje-balandžio pirmoje pusėje. Tuomet jie daug burkuoja. Burkavimas girdimas iš toli.
Be keršulių, Lietuvoje gyvena dar trijų rūšių karveliai: paprastasis ir pietinis purpleliai bei uldukas (ziur. 7.3.).
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

4.4. Atrankinė kanopinių žvėrių medžioklė.


Atrankinė kanopinių žvėrių medžioklė yra tokia, kai šie žvėrys medžiojami atsižvelgiant j jų išsivystymo ypatybes ir fizine būklę. Laiku sumedžiojami sergantys, silpni bandos individai, o jauni bei viduramžiai gerai besivystantys žvėrys - saugomi. Šios medžioklės tikslas - išlaikyti ir pagerinti kanopinių žvėrių kokybę. Todėl reikia atrinkti, t.y. pirmiausiai išmedžioti ligotus, traumuotus, nusenusius, silpnai fiziškai išsivysčiusius žvėris bei patinus su nenormaliais arba pagal savo amžių menkai išsivysčiusiais ragais ar iltimis. Ypač didelis dėmesys kreipiamas į elninių žvėrių patinų atranką.
Pagal kokybę ir reikšmę medžioklės ūkiui kanopiniai žvėrys skirstomi į atrankos grupes. Atrankos grupė - tai sąlyginė žvėrių grupę į kurią žvėrys skiriami pagal jų morfologinių požymių panašumą, sveikatos būklę ir ragų išsivystymą. Išskiriamos trys atrankos grupes: perspektyvūs, labai perspektyvūs, ir medžiotini žvėrys.
Perspektyvus žvėrys - tai žvėrys, nepasiekę trofėjines brandos, kurie savo amžiaus klasėje yra vidutinio bei didesnio nei vidutinio svorio ir turi vidutinius bei stambesnius nei vidutinius ragus, išskyrus žvėris, priskirtus labai perspektyvių grupei.
Labai perspektyvūs žvėrys - tai žvėrys, gerokai viršijantys vidutinius savo amžiaus klasės rodiklius.
Medžiotini žvėrys - tai žvėrys, kurie dėl jų reikšmės populiacijai (ligoti, traumuoti, silpnai, nenormaliai besivystantys, pasiekę trofėjinę brandą arba nusenę) turi būti arba gali būti sumedžioti. Medžiotini žvėrys skirstomi į atrankinius (selekcinius), brandžius ir elitinius brandžius.
Atrankiniai (selekciniai) žvėrys - tai žvėrys, nepasiekę trofejinės brandos, kurie savo amžiaus klasėje yra mažesnio nei vidutinio svorio arba turi smulkesnius už viduti­nius atitinkamoje amžiaus klasėje ragus. Į šią grupę skiriami ir ligoti ar traumuoti žvėrys.
Brandūs žvėrys - tai trofejinę brandą pasiekę žvėrys.
Elitiniai brandūs - tai brandūs labai gerai išsivystę žvėrys, kurių ragų masė yra ne mažesne kaip: briedžių - 6 kg, tauriųjų elnių - 7 kg, stirninų Pietvakarių Lietuvoje (regionas apimantis Marijampoles apskritį) - 320 g, likusioje Lietuvos dalyje - 300 g, danielių - 2,5 kg. Elitiniai brandūs žvėrys turi būti sumedžioti pasieke tikslinį amžių.
Trofėjinės brandos amžius - laikotarpis, kai žvėrys turi vertingiausius ragus. Trofė­jines brandos amžius baigiasi sulaukus tikslinio amžiaus.
Tikslinis amžius - tai rekomenduojamas amžius, kurio turi sulaukti perspektyvūs ir gerai besivystantys žvėrys, kad būtų išauginti vertingiausi ragai, o šių žvėrių teigiama įtaka elninių žvėrių bandai truktų kuo ilgiau. Trofėjinės brandos amžiaus pradžia ir tikslinis amžius (pagal išaugintus ragus) briedzio ir danieliaus yra, atitinkamai, aštunti ir dešimti ragai, tauriojo elnio - dešimti ir dvylikti, stirnos - penkti ir šešti.
Elniniai žvėrys pagal amžių skirstomi į 6 amžiaus klases (amžiaus klasė ir tai klasei priskiriamų žvėrių amžius nurodytas lenteleje).
Amžiaus klasė - tai žvėries vystymosi periodas, kurio metu kūno ir atskirų jo dalių vystymasis bei fiziologiniai procesai kinta palyginti nežymiai.
Intensyviausią atranką rekomenduojama vykdyti metinių ir jaunų žvėrių (I ir II am­žiaus klasės) tarpe, kada atrankos požymiai yra ryškiausi, siekiant, kad praščiausi atrankiniai žvėrys nesulauktų lytinės brandos (rujojimo) amžiaus. Pagal žvėrių reikšmę populiacijai rekomenduojamas toks jų sumedžiojimo eiliškumas, atsižvelgiant į rują :
1. atrankiniai - sumedžiojami prieš rują;
2. seni - sumedžiotini bet kuriuo leidžiamu metu;
3. brandūs - sumedžiotini pasibaigus rujai;
4. elitiniai brandus, pasieke tikslinį amžių - sumedžiotini pasibaigus rujai.
Požymiai, pagal kuriuos kiekvienus visų elninių žvėrių išaugintus ragus (pirmus, antrus, trečius ir t.t.) turintys žvėrys priskiriami skirtingoms atrankos grupėms (atrankiniai, perspektyvūs, labai perspektyvūs) yra pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintuose Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatuose. Pavyzdžiui, visi metiniai (turi pirmuosius ragus) stirninai (ne Pietvakarių Lietuvos), kurie yra gumbaragiai, ylaragiai, kurių ragai ploni ir trumpesni kaip 10 cm, o taip pat kurių ragai nevienodo ilgio priskiriami atrankiniams; ylaragiai, kurių ragai ilgesni kaip 10 cm arba stori, nepilni šakiaragiai, priskiriami perspektyviems; pilni šakiaragiai ir su šakotesniais ragais, priskiriami labai perspektyviems ir t.t.
Taigi, prieš šaunant elninį žvėrį, pirmiausiai pagal jo morfologinius požymius ir elgesį reikia nustatyti jo amžių, įvertinti jo sveikatos būklę, išsivystymą, o tada jau apsispręsti, šautinas jis ar ne. Medžioti elninių žvėrių patinus leidžiama tik medžiotojams selekcininkams.
Sumedžiotų žvėrių ragai turi buti tinkamai paruošti (žiūr. 8.4.), pridėjus apatinį žandikaulį (amžiaus nustatymui) pateikiami kasmetinėms medžioklės trofėjų apžiūroms, kur nustatoma, ar sumedžiojant konkretų žvėrį buvo laikomasi atrankos reikalavimų, nusta­tytų pagal Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatus ir įvertinamas trofėjaus paruošimas.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

4.5. Šaudmenys lygiavamzdžiams ir graižtviniams šautuvams.


Šovinį sudaro atskiros sudedamosios dalys. Šovinio lygiavamzdžiam šautuvui ir šovinio graižtviniam šautuvui sudedamosios dalys kiek skiriasi. Lygiavamzdžio šautuvo šovinį sudaro tūtelė, kapsulė, parakas, kamščiai, šratai arba grankulkės arba kulka. Graižtvinio šautuvo šovinį sudaro tūtelė, kapsulė, parakas, kulka.
Tūtelė.
Tai šovinio dalis, jungianti visas kitas sudedamąsias šovinio dalis. Tūtelės uždarajame gale, kuris vadinamas dugneliu (kepurėle) yra kapsules lizdas. Į tūtelę suberiamas parakas, sudedami kamščiai, supilami šratai ar sudedamos grankulkės arba įdedama kulka.
12, 16, 20 kalibro lygiavamzdžiams šautuvams gaminamos popierines, plastikines ir metalines tūteles. Kitų kalibrų šautuvams gaminamos tik metalines tūteles.
Metalines tūteles atsparios drėgmei, tinkamos naudoti daugybę kartų, bet Lietuvoje jau nepopuliarios. Jos pritaikytos silpnoms centrinio dūžio atviroms kapsulėms skirtoms padegti dūminį paraką. Bedūmį paraką jos ne visada uždega. Be to gana sunku patikimai pritvirtinti šratus dengiantį ploną kamštelį.
Popierines tūtelės turi aukštesniais ar žemesniais kraštais metalinį dugnelį - kepure­lę. Likusi tūteles dalis - liemenėlis - pagaminta iš popieriaus (kartono). Šios tūteles, nors popieriaus paviršius padengtas vandeniui atspariu laku, nėra pakankamai atspa­rios drėgmei - sudrėgsta ir išbrinksta.
Plastikines tūteles tokios pačios kaip ir popierines, tik liemenėlis pagamintas ne iš popieriaus, o iš plastiko. Jos pakankamai atsparios drėgmei ir žymiai patvaresnės (galima naudoti ne vieną kartą), todėl gerokai populiaresnės už popierines. Popierines ir plastikinės tūtelės pritaikytos uždaroms "Ževelo" tipo kapsulėms. Šios kapsulės yra galingos ir skirtos bedumiam parakui uždegti.
Tūtelių ilgis nevienodas. Daugiausiai gaminama 70 mm ilgio tūtelių. Senai gaminti šautuvai buvo pritaikyti 65 mm ilgio tūtelėms, todėl dar gaminamos ir tokio ilgio tūtelės, bet gaminamos ir universalios 67,5 mm ilgio tūtelės. Jos tinka šautuvams ir su 65 mm, ir su 70 mm ilgio šovinio lizdu. Gaminamos ir 76 mm ilgio tūtelės "Magnum" (dideles galios) šautuvams. Geriausia naudoti tokias tūteles, kokioms pritaikytas šautuvo lizdas. Jeigu šovinio lizdas 65 mm, naudoti 70 mm tūtelės negalima, yra pavojus sprogti vamzdžiui, o priešingu atveju - susilpnėja šūvis. Tas pats ir 70 bei 76 mm ilgio tūtelių atveju.
Graižtviniams šautuvams naudojamos tik metalinės tūtelės. Jos skiriasi liemenėlio ir dugnelio forma. Jų liemenelis būna trijų formų: butelio (viršuje yra ryškus susiaurėjimas), konusinės (tūtelė tolygiai siaurėja per visą jos ilgį) ir cilindrinės (tūtelės skersmuo beveik vienodas per visą jos ilgį). Dugneliai būna su paprasta ar paaukštinta kepurėle (dugnelis platesnis nei tūtelės dalis virš jo, todėl prie dugnelio aplink tūtelė susidaro rantelis; šoviniai su tokiomis tūtelėmis žymimi raide R) ir su žiediniu grioveliu, dar vadinamu įranta (dugnelis tokio pat skersmens kaip ir tūtelės dalis esanti virš jo, o prie dugnelio yra žiedinis griovelis). Graižtvinių šautuvų tūtelių skersmuo ir ilgis būna labai įvairus. Tai priklauso nuo kalibro ir šovinio galingumo.
Kapsulė.
Jos paskirtis šūvio metu uždegti paraką. Tai nedidele metaline taurelė su nuo smūgio užsiliepsnojančia medžiaga. Ši medžiaga užsidega nuo šautuvo dūžiklio smūgio. Dūžikliui sudavus į kapsulės dugnelį, joje esanti degioji medžiaga atsitrenkia į priekalėlį ir užsiliepsnoja. Lygiavamzdžių šautuvų šoviniams naudojamos centrinio dūžio atviros kapsulės ir uždaros "Zevelo" tipo kapsulės. Centrinio dužio kapsulių konstrukcija labai paprasta. Tai nestoros skardos dubenėlis su nuo smūgio užsiliepsnojančia medžiaga dugne uždengta folija. Priekalėlis yra tūtelėje. Naudojamos dūminiam parakui uždegti. "Zevelo" tipo kapsules yra didesnes, jų konstrukcija sudėtingesnė, nes priekalėlis yra pačioje kapsulėje. Jos skirtos bedūmiam parakui uždegti ir yra daug stipresnės už centrinio dūžio kapsules.
Graižtvinių šautuvų šoviniuose dažniausiai naudojamos centrinio dūžio atviros kap­sulės. Juose retai naudojamas dar vienas parako padegimo būdas. Tai žiedinio uždegimo tūtelė, kurioje nuo dūžiklio smūgio suliepsnojanti medžiaga yra pačioje tūtelėje, jos dugnelio pakraščiais. Toks parako uždegimo būdas naudojamas mažo kalibro šoviniuose.
Parakas.
Tai biri sprogstamoji medžiaga, kuri šūvio metu sudega per 0,001 sekundes dalį ar dar greičiau ir išsiskiria labai daug dujų. Išsiskyręs didelis kiekis dujų, galinga jėga iš vamzdžio "išstumia šratus, grankulkes ar kulką. Lygiavamzdžių šautuvų šoviniams naudojamas dūminis (Lietuvoje praktiškai jau nenaudojamas) ir bedūmis parakas. Bedūmis parakas yra kur kas stipresnis, bet jam uždegti reikia galingos kapsulės. Pastarasis, net ir sausai laikomas, pasensta per 5-6 metus. Pasenęs turi aštrų kvapą. Toks naudojimui netinka.
Atskirti dūminį paraką nuo bedūmio galima taip: žiupsnelis parako siaura juostele išpilamas ant popieriaus ir iš vieno galo padegamas. Bedūmis parakas dega lėtai, nuo vieno galo iki kito, o dūminis sudega akimirksniu, visa juostele iš karto. Lietuvoje iki šiol daugiausiai naudojamas rusiškas bedūmis parakas "Sokol". Rečiau naudojami taip pat Rusijoje gaminami "Bars", "Fazan", "Berkut". Kiekvienos gamyklinės partijos parako galingumas gali kiek skirtis, todėl ant kiekvienos dežutės, ar lapelyje įdėtame jos vidun, yra užrašyta, kokio kiekio parako reikia užtaisui. Šautuvai, skirti šaudyti bedūmiu paraku turi "N" (Nitro) ženklą ant vamzdžių drūtgalio apatinės pusės. Praktiškai visi dabartiniai lygiavamzdžiai šautuvai tinkami šaudyti bedūmiu paraku. Graižtvinių šautuvų šoviniams naudojamas specialus bedūmis parakas.
Kamščiai.
Tai taisyklingo ritinio formos lygiavamzdžių šautuvų šovinių dalis (graižtvinių šautuvų šoviniuose jie nenaudojami, kulka dedama tiesiai ant parako) atskirianti paraką nuo šratų, grankulkių ar kulkų. Jų funkcija - neleisti prasiveržti parako dujoms. Naudojami įvairiausi kamščiai: medžio plaušo, veltinio, plastiko. Taip pat šovinyje neretai naudojami kartoniniai kamščiai - tarpinės.
Medžio pluošto kamščiai neefektyvūs, nes patikimai neužsandarina vamzdžio. To­dėl jie jau beveik nenaudojami. Veltinio kamščiai gerai užsandarina vamzdį, bet yra brangūs (gaminami iš naturalios vilnos). Plastiko kamščiai tampa patys populiariausi. Neretai turi sandarinimo žiedus. Vidurine dalis dažniai porėta ir atlieka amortizatoriaus funkciją Dažnai būna kartu su konteineriais šratams ar grankulkėms. Konteineris sumažina šratų ir grankulkių deformaciją šūvio metu, dėl ko padidėja šūvio glaustumas.
Naudojant medžio drožlių ar veltinio kamščius, ant parako dedamas ~ 2 mm storio kartoninis kamštis-tarpinė. Metalinėse tūtelėse užtaisytuose šoviniuose ir popierinėse bei plastikinėse tūtelėse užtaisytuose šoviniuose, jei jie uždaromi ne "žvaigždute", plonas kartoninis kamštis - tarpine (arba plonas skaidrus plastiko kamštis-tarpine) dedama ant šratų.
Šratai.
Jais šaudoma tik lygiavamzdžiais šautuvais. Jų paskirtis - sumedžioti smulkų gyvūną. Gaminami iš švino su tam tikromis priemaišomis kietumui padidinti. Tokie šratai šūvio metu mažiau deformuojasi, o dėl to padidėja šūvio glaustumas. Dabar vis dažniau gaminami variuoti šratai, žinomi ir plieniniai, ketiniai (jie padengti plastiko sluoksniu) šratai - tokie mažiau kenksmingi aplinkai. Labai svarbu, kad šratai būtų kuo taisyklingesnės rutulio formos, o viename šovinyje esantys šratai būtų kuo vienodesnio dydžio - tuomet mažesnė jų sklaida.
Šratai gaminami skirtingų dydžių. Rusijoje gaminamų šratų dydis keičiasi kas 0.25 mm ir žymimas numeriu. Mažiausi, 2 mm skersmens šratai (yra ir mažesnių, bet medžioklėje jie nenaudojami), žymimi 9 numeriu, didžiausi, 5 mm - 0000 (keturi nuliai). Visi kiti šratai žymimi numeriais nuo 8 iki 000 (8,7,6,..., 1,0,00,000). Kitose šalyse gaminamų šratų dydžiai būna ir kitokie. Jie žymimi milimetrais, raidėmis - nelygu kokioje šalyje. 1978 metais Europos šalys priėmė tarptautinį šratų žymėjimą, bet, deja, ir dabar daugelyje šalių naudojamas savas žymėjimas. Šratai gaminami įvairių dydžių todėl, kad įvairaus dydžio gyvūnams nukauti naudojami nevienodo dydžio šratai, nes kuo jie didesni, tuo didesne jų kaunamoji galia.
Grankulkės.
Tai šratai, kurių skersmuo didesnis nei 5 mm. Skirtos nukauti vidutinio dy­džio ir stambesnius gyvūnus. Skirtingose šalyse grankulkės gaminamos įvairiu dydžių, nuo 5,25 iki 10,0 mm skersmens. Kaip ir šratų atveju, vieningo dydžio standarto nėra, todėl skirtingose šalyse gaminamos įvairiausio dydžio grankulkės. Rusijoje gaminamų grankulkių dydis žymimas tiesiog milimetrais (5,25, 5,6, 5,7, 5,9, 6,2, 6,5 ir t.t.). Kitose šalyse jis žymimas ir kitaip. Anglijoje, pavyzdžiui, - raidemis: AAA (5,25 mm), SSSSG (6,0 m), LG (10,0 mm) ir t.t. Kai medžiojama varant ar sėlinant, naudoti didesnes negu 9 mm grankulkes draudžiama.
Kulkos.
Lygiavamzdžių šautuvų kulkos dažniausiai būna švininės, bet būna ir kito metalo. Jos skirtos nukauti stambiems žvėrims. Forma labai įvairi: bukos, užapvalintu priekiu, pusiau smailos, apvalios, su kiauryme centre ir kt. Prie kai kurių kulkų galo buna plastikinis ar veltininis stabilizatorius. Kai kukos kulkos tuteleje (šūvio metu - vamzdyje) centruojamos sparneliais, specialiais konteineriais. Yra sukurta įvairiausių modelių kulkų: Breneke, Majerio, Polevo, Ideal, Iljino, BS, Sputnyk, Blondo, Fosterio, BRI Sobot (Mak Elvino) ir kt. Kai medžiojama varant ar sėlinant, naudoti apvaliasias kulkas drau­džiama. Mat jos turi vieną didelį trūkumą - kraštu palietę kokį nors daiktą, labai lengvai keičia skriejimo kryptį, t.y. rikošetuoja.
Graižtvinio šautuvo kulkos paprastai būna švininės iš išorės padengtos pakankamai tvirtu apvalkalu iš žalvario, vario ir nikelio ar kito lydinio. Tvirtas apvalkalas reikalingas tam, kad dideliu greičiu vamzdžiu slysdama kulka nenusprustų nuo graižtvų ir butų įsukama. Medžioklei skirtų kulkų smaigalys tvirtu apvalkalu nepadengtas. Tokia kulka vadinama ekspansyvia. Ekspansyvi kulka turi didele kaunamąją galia. Mat kulkai pataikius į žvėrį, dėl didžiulio jos greičio smaigalyje apvalkalu nepadengtas švinas labai deformuojasi arba net suskyla j atskiras skeveldras (tai priklauso nuo kulkos konstrukcijos). Tokia kulka, smigdama gilyn į žvėries kuną, labai ardo audinius ir turi didelę kaunamąją galią. Medžioti kanopinius žvėris graižtviniu šautuvu ištisai dengtomis kulkomis draudžiama.
Graižtvinio šautuvo šoviniai ženklinami įvairiai. Europos šalyse gaminamų šovinių tūtelės dugnelyje įspaudžiamas kalibras, tūtelės ilgis, tūtelės dugnelio formą nurodanti raide, kartais ir kita informacija. Pavyzdžiui, 7x57, 7x57R, 8x57JRS, 5,6x50R Magnum ir pan. Pirmu skaičiumi nurodytas kalibras, antru (po raideles "x") - tūtelės ilgis milimet­rais, raide "R" - kad tūtelės dugnelis su ranteliu, raide "J" - kad anksčiau tie šoviniai buvo kariniai, žodis "Magnum" - kad tai dideles galios šoviniai. JAV, Jungtineje Karalystėje gaminamuose šoviniuose rašomas kalibras (colio dalimis), firmos kurėjos pavadiniams ir, kartais, kitos charakteristikos, o tūtelės ilgis nerašomas. Pavyzdžiui, .222 Remington, .222 Remington Magnum. Šie soviniai atitinka europinius 5,6x43 ir 5,6x47.
To paties kalibro graižtvinių šautuvų šoviniai gali būti skirtingų modelių. Pavyz­džiui, gerai žinomo 7,62 mm kalibro šoviniai būna 7,62x39, 7,62x51, 7,62x53R, 7,62x54R, 7,62x63 ir kt. Suprantama, visi jie naudojami ir skirtingų modeliu šautuvams. Taip pat didelė ir kulkų, net to paties kalibro kulkų, modelių įvairovė. Net to paties kalibro ir to paties šovinio modelio, bet skirtingų modelių kulkos skiriasi kaunamąja galia.
Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontroles įstatymą (Žin., 2002, Nr. 13-467) http://www.medziotojas.eu/forumas/viewt ... =46&t=1303 (naujausia redakcija) , fizinis asmuo gali įsigyti ir vienu metu turėti ne daugiau kaip 300 vienetų vieno tipo (kalibro) šovinių ginklams, kuriuos jis turi.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Locked