Mokomoji medžiaga ir medžioklės egzaminų bilietai

[medziotojas]

4.6. Laikos, jų veislės, naudojimas medžioklei.


Laikų tėvynė - Eurazijos ir Amerikos šiaurės miškų zona. Ten su jomis medžiojami kailiniai žvėreliai, stambūs plėšrūnai, paukščiai, nes laikos yra tikrai universalus šunys. Tai nepakeičiamas tų kraštų medžiotojo-verslininko pagalbininkas. Lietuvoje laikos paplito tada, kai pagausėjo ir buvo pradėta medžioti daug kanopinių žvėrių (ypač šernų).
Tai stiprus, tvirto kūno sudėjimo, energingi, drąsūs šunys. Charakteringi laikų požymiai yra pleišto pavidalo "sausa" galva, stačios ausys, uodega užriesta taip, kad sudaro uždarą žiedą ("riestainį"). Medžioklės instinktas išreikštas stipriai. Gera klausa, uoslė, regėjimas. Todėl lengvai ir savarankiškai aptinka žvėrį ar paukštį. Bėgantį žvėrį persekioja ir puldamos sustabdo be lojimo. Azartiškai aploja tik stovintį žvėrį (tupintį paukštį) ir, sukoncentruodamos jo dėmesį į save, suteikia galimybę medžiotojui prisėlinti prie žvėries (paukščio) šūvio atstumu. Sužeistą žvėrį suseka pagal kraujo pėdsaką. Suranda ir atneša nušauta, ar tik pašautą paukštį. Nebijo vandens, todėl noriai ieško ančių ir suranda, atneša nušautas bei sužeistas. Vienodai geri tinka medžioti visais metų sezonais. Laikos labai prisiriša prie šeimininko, nereiklios, ant žmonių nepuola. Todėl tinka laikyti ir miesto sąlygomis.
Laikų kailis tankus. Spalva labai įvairi: juodos, rudos, pilkos, baltos, vienspalvės ir margos. Dabar skiriamos keturios laikų veislės: karelų-suomių (smulkiausia), rusų europine, Vakarų Sibiro (abi vidutinio dydžio) ir Rytų Sibiro (stambiausia). Laikos Lietuvoje labai populiarios - beveik puse šalyje laikomų šunų yra laikos, iš jų daug - rusų europinių laikų. Iš jų (ir iš visų medžioklinių šunų veislių) šalies medžiotojai daugiausiai turi Vakarų Sibiro laikų, kiek mažiau, bet taip pat daug - rusų Europinių laikų.

[medziotojas]

4.7. Kanopinių žvėrių tankumo normos, medžiojamųjų gyvunų daroma žala ir apsaugos priemones.

Dėl skirtingų aplinkos sąlygų kanopinių žvėrių tankumas įvairiuose biotopuose labai nevienodas. Bene labiausiai jį lemia naturalių pašarų kiekis, ypač žiemą Pavyz­džiui, stirnų tankumas mažuose lapuočių arba mišriuose miškuose gali buti 60-100 vnt. 1000 ha, o dideliuose pušynuose dažniausiai neviršija 20 vnt. 1000 ha.
Kai kurie žvėrys gali padaryti žalos miškų ar/ir žemės ūkiui. Kai žvėrių labai daug, jų daroma žala gali būti išties didelė. Todėl nustatomos kanopinių žvėrių tankumo normos (žvėrių skaičius 1000 ha miško). Jos nusako žvėrių skaičių, kuriam esant ir jų daroma žala miškų ar/ir žemės ūkiui nėra penelyg didelė, ir jie išlieka kaip medžioklės objektas. Medžiotojų pareiga yra sureguliuoti žvėrių skaičių pagal nustatytas jų tankumo normas.
Žvėrių tankumas nustatomas pagal natūralių pašarų išteklius ganyklose ir leistinų jų sunaudojimų be didesnės žalos. Pavyzdžiui, lapuočių medynuose nustatyta 4 briedžių, 15 elnių ir 55 stirnų tankumo norma, o grynuose pušynuose, atitinkamai, tik 1,6 ir 15 žvėrių. Esant mažiau vienos rūšies žvėrių, gali būti atitinkamai daugiau kitos rūšies žvėrių (1 briedis prilyginamas 3 tauriesiems elniams, 1 taurusis elnias - 4 stirnoms).
Briedžiai didžiausią žalą daro pušies kultūroms. Didžiausia tauriųjų elnių žala miškui - jaunų uosių kamienų žievės laupymas. Be to jie nuėda mažesnių medžių ūglius. Taurieji elniai gali daryti žalą ir žemės ūkio pasėliams juos ištrypdami, apgrauždami runkelius (ypač cukrinius). Šernai daro žalą žemės ūkio naudmenose: išknisa pasodintas bulves, pievas ir ganyklas, niokoja kviečių, avižų, mišinių, žirnių pasėlius, bulvių, kmynų, kukurūzų laukus. Kai kada didelę žalą gali padaryti bebrai. Netinkamose vietose patvenkdami upelius, melioracijos kanalus jie gali užtvindyti dirbamos žemės ir/ar misko plotus. Tokiais atvejais tiek žemės ūkio kultūros, tiek miškas žūsta. Jei daug ondatrų yra pylimais apjuostuose vandens telkiniuose, jos gali sudaryti nemažai rūpesčių tuose pylimuose rausdamos urvus. Lapės, mangutai (ir kiti plėšrieji) yra svarbiausi pasiutligės platintojai. Platindami pasiutligę, šie žvėrys sukelia daug problemų. Vilkai ankstyvą rudenį gali pada­ryti nemažai žalos papjaudami ganyklose besiganančius naminius gyvūlius. Tuo metu medžioklės amato jie moko jauniklius, tad ir renkasi naminius, kuriuos įveikti (dažniausiai dar ir pririštus) nepatyrusiems jaunikliams nėra labai sunku. Žiemą kiškiai apgraužia vaismedžius ir vaiskrūmius (gervuoges, šilauoges, kartais net avietes). Žuvininkystės tvenkiniuose reguliariai besimaitinantys nemaži didžiųjų kormoranų būriai daro žalą žuvų ūkiui.
Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlygina medžioklės plotų naudotojai. Kanopinių žvėrių ar bebrų padaryta žalą žemės ūkio pasė­liams ar hidrotechnikos įrenginiams atlyginama visais atvejais, jei tik šiuos žvėris me­džioti nėra uždrausta ištisus metus. Kanopinių žvėrių ar bebrų padaryta žala miškui atlyginama tais atvejais, kai apskaičiuota stipriai pažeistų bei žuvusių tikslinės rušies medelių jaunuolynuose dalis virsija 20% arba vyresnio amžiaus medynuose stipriai pažeistų perspektyvių tikslinės rušies medžių dalis virsija 10% ir jeigu neįvykdomi žvė­rių, kurių sumedžiojimas yra limituojamas, limitai ir jei šiuos žvėris medžioti nėra uzždrausta ištisus metus. Žalos dydis paskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos aplin­kos ir žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodika. (Žin., 2002, Nr. 97-4303). Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos me­džioklės įstatymu (Žin., 2002, Nr. 65-2634).
Apsaugos priemonės nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos yra įvairios: mechaninės, cheminės, biologinės -biotechninės ir kitos.
Iš mechaninių priemonių dažniausiai taikoma miško želdynų aptvėrimas. Tveriama medinėmis kartimis arba tinklu. Atskirus vertingų medynų medelius galima aprišti nendrėmis, plastiko tinklu, ant viršūninių ūglių uždėti specialias plastikines spirales. Aptveriami ir vaismedžių sodai, aprišami medeliai. Tvoromis gali būti aptverti ir mažesni žemės ūkio naudmenų plotai. Didesni pasėlių plotai kartais aptveriami "elektriniais piemenimis". Visos šios priemonės yra gana patikimos, bet brangios.
Iš cheminių priemonių naudojami įvairūs repelentai (tai kvapiosios medžiagos, kuriomis ištepami vertingiausių medelių kamienai, šakos), apsaugantys nuo pažeidimų jaunų medelių žievę arba jų viršutinius ūglius. Tai taip pat brangi apsaugos priemonė.
Biologinės - biotechninės priemonės ne tik apsaugo medynus ir pasėlius nuo niokojimo, bet ir padidina žvėrių pašarų išteklius. Tai sutankinti miško želdiniai, plynieji kirtimai, drebulių šakų iš kirtaviečių panaudojimas papildomam žvėrių šėrimui, pašarinių augalų sodinimas, pašarinių aikštelių (laukelių) įruošimas. Prie šių priemonių kategorijos priskirtinas ir tauriųjų elnių perlaikymas žiemą aptvaruose. Įvilioti į aptvarus elniai, papildomai juos šeriant, išlaikomi visą žiemą, o pavasarį išleidžiami į laisvę.
Žemės ūkio pasėlių apsaugai naudojamos ir įvairios atbaidymo priemonės: garsinės, optines ir kitokios. Beda ta, kad, pastoviai naudojama ta pati priemonė, po kelių dienu tampa neefektyvi - žvėrys prie jos pripranta ir nereaguoja. Todėl žymiai geresnis efektas pasiekiamas tada, kai įvairios atbaidymo priemonės yra dažnai kaitaliojamos.

[medziotojas]

4.8. Draudžiami Lietuvoje naudoti medžiokliniai šautuvai.

Draudžiami Lietuvoje naudoti medžiokliniai šautuvai.

Pagal Medžioklės taisykles Lietuvoje draudžiama medžioti:

• savigynai skirtais ginklais, t.y. ir su savigynai skirtais medžiokliniais šautuvais;

• neįregistruotais medžiokliniais šautuvais;

• automatiniais (šaudančiais serijomis) šautuvais;

• pusiau automatiniais šautuvais, kurių apkaboje telpa daugiau nei 2 šoviniai (pusiau automatinius šautuvus, į kurių apkabas telpa daugiau kaip 2 šoviniai, leidžiama naudoti medžioklės metu, jeigu į jų apkabas įtaisyti ribotuvai, neleidžiantys panaudoti daugiau kaip 2 šovinius.

Saugus elgesys medžioklėje

1. Ar galima perduoti šautuvą asmenims, neturintiems teisės medžioti, kitiems medžiotojams?

Perduoti šautuvą asmenims, neturintiems teisės medžioti, draudžiama.

Medžioklės metu medžiotojas, jam pačiam dalyvaujant, jam priklausantį ir teisėtai laikomą lygiavamzdį ar graižtvinį medžioklinį šautuvą gali laikinai perleisti naudotis kitam asmeniui, turinčiam teisę laikyti ir nešiotis tos kategorijos ginklą (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, 16 straipsnis, 2 punktas, 1 papunktis. Zin., 2002, Nr. 13-467).

2. Ar galima šaudyti vienu metu iš dviejų vamzdžių?

Ne, taip šaudyti negalima.

3. Ar galima pasitraukti iš stovėjimo vietos medžiotojų linijoje?

Kai medžiojama varant, taip pat kitais medžioklės būdais, kai medžioja daugiau nei vienas medžiotojas, kiekvienas medžiotojas turi atsistoti į medžioklės vadovo nurodytą vietą medžiotojų linijoje. Pasitraukti iš vietos leidžiama iki 5 metrų į kairę ar į dešinę tik išilgai medžiotojų linijos. Visais kitais atvejais neleidžiama pasitraukti iš medžioklės vadovo nurodytos vietos medžiotojų linijoje, kol nesibaigia varymas.

4. Galimos šūvių kryptys, medžiojant su varovais, kai medžiotojai išrikiuojami ir abiejuose flanguose. Kur statomas pirmasis flanginis medžiotojas?

Pagrindinė linija. Pagrindinės linijos kairiajame gale stovintis m edžiotojas prieš pagrindinę liniją gali šauti lygiagrečiai su flangine linija ir į dešinę nuo jos, bei ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo pagrindinės linijos. Jis taip pat gali šauti už pagrindinės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kiti medžiotojai. Pagrindinės linijos dešiniajame gale stovintis medžiotojas prieš pagrindinę liniją gali šauti lygiagrečiai su flangine linija ir į kairę nuo jos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo pagrindinės linijos. Jis taip pat gali šauti už pagrindinės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos j tą pusę, kurioje stovi kiti medžiotojai. Kiti pagrindinės linijos medžiotojai gali šauti prieš pagrindinę liniją ir už pagrindinės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.

Kairysis flangas. Jei kairiajame flange stovi tik vienas medžiotojas, prieš flanginę liniją jis gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į kairę nuo jos, o taip pat bet kuria kryptimi už flanginės linijos (jo šaudymo sektorius yra 270 laipsnių).

Jei kairiajame flange stovi ne vienas medžiotojas, tai pirmasis medžiotojas (pirmasis nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo) gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir j kairę, bet ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo flanginės linijos. Jis taip pat gali šauti už flanginės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas medžiotojas. Galinis flanginės linijos medžiotojas, gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo jos j tą pusę, kurioje stovi kitas flanginės linijos medžiotojas. Tarpiniai flanginės linijos medžiotojai (ne pirmas ir ne paskutinis flanginėje linijoje) gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.

Dešinysis flangas. Jei dešiniajame flange stovi tik vienas medžiotojas, prieš flanginę liniją jis gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į dešinę nuo jos, o taip pat bet kuria kryptimi už flanginės linijos (jo šaudymo sektorius yra 270 laipsnių).

Jei dešiniajame flange stovi ne vienas medžiotojas, tai pirmasis medžiotojas (pirmasis nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo) gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir j dešinę, bet ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo flanginės linijos. Jis taip pat gali šauti už flanginės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos j tą pusę, kurioje stovi kitas flanginės linijos medžiotojas. Galinis flanginės linijos medžiotojas, gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo jos j tą pusę, kurioje stovi kitas medžiotojas. Tarpiniai flanginės linijos medžiotojai (ne pirmas ir ne paskutinis flanginėje linijoje) gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.

5. Saugaus elgesio reikalavimai, medžiojant kiškius laukuose.

Kai medžiojama grandine, medžiotojai privalo gerai matyti greta esančius medžiotojus ir išlaikyti grandinę kuo tiesesnę, o šauti leidžiama ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu grandinės atžvilgiu. Medžiojant katilu, draudžiama šaudyti į katilo vidų, kai šūvis kelia grėsmę medžiotojų saugumui. Suprantama, būtina laikytis ir visų kitų saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų.

[medziotojas]

5 BILIETAS
5.1. Medžioklės eiga, medžioklės dokumentai, medžiotojo dokumentai.

Medžiotojo dokumentai, kuriuos kiekvienas medžiotojas privalo turėti medžioklės metu, yra šie:

• medžiotojo bilietas su žyma apie duomenų medžiotojų sąvadui pateikimą ( ši žyma neprivaloma 1 metus nuo teisės medžioti suteikimo datos) ir su žyma apie saugaus elgesio medžioklėje žinių patikrinimą (tikrinama kas 5 metai);

• galiojantis leidimas laikyti ir nešioti medžioklinį šautuvą, arbaletą, lanką, jeigu medžiojama su medžiokliniu šautuvu, arbaletu, lanku;

• medžioklinio šuns kilmės liudijimas arba registracijos talonas ar kitas dokumentas, liudijantis šuns kilmę ar įregistravimą medžioklinių šunų registraciją vykdančioje organizacijoje (jeigu medžiojam su medžiokliniu šunimi).

Medžioklės dokumentai, kuriuos privaloma turėti medžioklės metu, yra šie:

• galiojantis medžioklės lapas;

• licencijos medžiojamiesiems gyvūnams medžioti, jei medžiojami gyvūnai, kurių medžioklė yra licencijuota (medžiojamieji gyvūnai, kurių naudojimas reguliuojamas licencijuojant jų medžioklę, yra šie: briedis, taurusis elnias, danielius, stirna).

Medžioklės lapas - tai dokumentas, kuriuo leidžiama jame nurodytam medžiotojui medžioti arba medžioklės vadovui organizuoti medžioklę nurodytuose medžioklės plotuose nurodytu laikotarpiu. Medžioklės lapas nesuteikia teisės medžioti medžiojamųjų gyvūnų, kurie medžiojami pagal licencijas, neturint licencijų tiems gyvūnams medžioti

Medžioklės lapas turi būti teisingai užpildytas. Pirmoje medžioklės lapo pusėje turi būti:

• įrašytas medžiotojo, kuriam leidžiama medžioti, arba medžioklės vadovo, kuriam leidžiama organizuoti medžioklę, vardas, pavardė;

• nurodytas medžioklės plotų vieneto, kuriame leidžiama medžioti, pavadinimas;

• nurodytas medžioklės lapo galiojimo laikas. Medžioklės lapas gali būti išduodamas ne ilgesniam kaip 60 dienų laikotarpiui (datos nurodomos imtinai). Pratęsti to paties medžioklės lapo galiojimą draudžiama;

• nurodyti savo vardą, pavardę, pareigas, pasirašyti medžioklės lape nurodytoje vietoje bei pažymėti medžioklės lapą medžioklės plotų naudotojo antspaudu (jei medžioklės plotų naudotojas yra juridinis asmuo).

• asmens, išdavusio medžioklės lapą, parašas.

Jeigu medžioklės lape nėra bent vieno iš Medžioklės taisyklių 19.1–19.4 punktuose nurodytų duomenų, toks medžioklės lapas laikomas negaliojančiu. Medžioklės vadovas ar individualiai medžiojantis medžiotojas, gavęs tokį medžioklės lapą, neturi teisės organizuoti ir vykdyti medžioklę. Duomenis medžioklės lape rašo medžioklės plotų vieneto naudotojas (juridinio asmens atveju juridinio asmens vadovas arba jo įgaliotas asmuo), išduodantis medžioklės lapą, arba atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento įgaliotas darbuotojas, kai medžioklės lapai, vadovaujantis Medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo teritorijoje, kuriose medžioti draudžiama, tvarkos nuostatomis, išduodami asmenims, vykdysiantiems medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo priemones teritorijose, kuriose medžioti draudžiama.

Prieš pradedant medžioti medžioklės vadovas medžioklės lapo antroje pusėje turi įrašyti datą, dalyvaujančių medžiotojų (tarp jų ir savo) vardų pirmąsias raides, pavardes, medžiotojų bilietų numerius. Medžiotojai pasirašo medžioklės lape nurodytoje vietoje. Prieš išvykstant iš medžioklės lape nurodyto medžioklės plotų vieneto arba prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas, medžioklės lape nurodoma, kiek ir kokių gyvūnų sumedžiota, surašomi panaudotų licencijų medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti numeriai. Išnaudojus medžioklės lapą, medžioklės vadovas pasirašo medžioklės lapo apačioje.

Licencija medžiojamajam gyvūnui sumedžioti galioja tik medžiojant joje nurodytame medžioklės plotų vienete arba tik tam tikroje medžioklės plotų vieneto dalyje (miške, seniūnijos teritorijoje ir pan.), jeigu tikslus medžioklės plotų vieneto dalies pavadinimas turi būti įrašomas vadovaujantis atitinkamu savivaldybės medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijos sprendimu, priimtu Medžioklės taisyklių 38 punkte nustatyta tvarka. Pavadinimą medžioklės plotų vieneto arba jo dalies, kurioje galioja licencija, prieš išduodamas licenciją įrašo atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento įgaliotas asmuo. Licencijos atkarpa turi būti užpildyta prieš išvežant sumedžiotą gyvūną iš licencijoje nurodyto medžioklės plotų vieneto arba prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas, išskyrus atvejus, kai medžioja vienas medžiotojas. Individualiai medžiojantis medžiotojas licencijos atkarpą privalo nedelsdamas užpildyti gyvūno sumedžiojimo vietoje, o užpildytos licencijos numerį įrašyti į medžioklės lapą. Licencija medžiojamajam gyvūnui sumedžioti nesuteikia teisės medžioti neturint medžioklės lapo ir kitų būtinų medžioklės dokumentų. Jei apie sumedžiotus gyvūnus nepažymima medžioklės lape ir licencijų medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti atkarpose Medžioklės taisyklių 21 ir 22 punktuose nustatyta tvarka, tokie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai.
Už teisingą Licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti užpildymą atsako medžioklės vadovas bei medžiojamąjį gyvūną sumedžiojęs medžiotojas. Individualios medžioklės atveju už teisingą Licencijos užpildymą atsako, suprantama, individualiai medžiojantis medžiotojas.

Kai medžioklėje dalyvauja daugiau nei vienas medžiotojas

1. Kai medžioklėje dalyvauja daugiau kaip vienas medžiotojas, medžioklei turi vadovauti medžioklės vadovas, kurį paskiria medžioklės lapą išduodantis medžioklės plotų naudotojas (juridinio asmens atveju – juridinio asmens vadovas arba jo įgaliotas asmuo). Medžioklės vadovas privalo:
2. turėti jam išduotą galiojantį medžioklės lapą, reikiamas licencijas medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti ir Medžioklės taisyklių 21 ir 22 punktuose nustatyta tvarka juos užpildyti;
3. organizuoti medžioklę Medžioklės taisyklių nustatyta tvarka;
4. patikrinti prieš medžioklę visų medžioklėje dalyvaujančių medžiotojų bilietus ir leidimus laikyti (nešiotis) medžioklinį ginklą, pasirūpinti pirmosios pagalbos priemonėmis;
5. patikrinti prieš medžioklę, ar visų medžioklėje dalyvaujančių šunų savininkai turi šunų dokumentus, nurodytus Medžioklės taisyklių 16.5 punkte, parodyti šiuos šunis visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams;
6. priminti visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus;
7. pranešti visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams, kiek ir kokių žvėrių ir paukščių bus medžiojama;
8. nurodyti medžiotojams jų individualios sėlinimo teritorijos ribas, jeigu bus medžiojama sėlinant;
9. medžioklėje su varovais paskirti varovų vadovą, supažindinti jį ir kitus medžioklės dalyvius su medžioklės tvarka, būdu, žvėrių ir paukščių varymo kryptimi, nustatyti rinkimosi vietą, laiką, užtikrinti, kad varovai vilkėtų ryškios (oranžinės, raudonos, geltonos) spalvos liemenes;
10. sustabdyti medžioklę esant nepalankioms oro sąlygoms, žmonių judėjimui ar susitelkimui medžioklės vietose, įvykus nelaimingam atsitikimui;
11. nedelsiant (nesišalinant iš įvykio vietos) informuoti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentą apie medžioklės metu padarytus Medžioklės taisyklių pažeidimus;
12. įvykus nelaimingam atsitikimui, pasirūpinti, kad nukentėjusiajam būtų suteikta pirmoji medicininė pagalba, o jeigu nelaimingas atsitikimas susijęs su medžioklinio ginklo panaudojimu – pažymėti ir apsaugoti jo vietą, sudaryti schemą ir aprašyti įvykį (schemą ir aprašymą turi patvirtinti įvykį matę medžioklės dalyviai);
13. nedelsiant informuoti policijos komisariatą ir atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrą apie kiekvieną medžioklės metu įvykusį nelaimingą atsitikimą, kurio metu medžiokliniu ginklu sužeistas žmogus;
14. užtikrinti, kad sumedžiotų gyvūnų skrodimo ir apdorojimo atliekos, plėšriųjų gyvūnų kūnai būtų sumetami tik į pirminio žvėrių dorojimo aikštelių žvėrienos atliekų duobes ir laikomasi Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 485/550 (Žin., 2002, Nr. 106-4778);
15. užtikrinti, kad būtų atlikta šernienos veterinarinė ekspertizė, ir nurodyti medžiotojams nenaudoti šios žvėrienos, kol negautos ekspertizės išvados;
16. organizuoti medžioklės metu sužeistų gyvūnų paiešką. Kai sužeisto gyvūno paieška tęsiama už ribų medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo sužeistas gyvūnas, apie tai būtina nedelsiant, prieš išeinant už šio medžioklės plotų vieneto ribų, įrašyti medžioklės lapo antroje pusėje ir pranešti gretimų medžioklės plotų naudotojui telefonu arba atitinkamam Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento padaliniui, jeigu sužeisto gyvūno ieškoma teritorijoje, kurioje medžioklė uždrausta.
17. Medžioklės vadovas turi teisę šalinti iš medžioklės medžiotojus, nevykdančius Medžioklės taisyklių, teisėtų medžioklės vadovo ar medžioklės plotų naudotojo nustatytų papildomų reikalavimų medžioklėje, apie tai pažymėdamas medžioklės lapo antrojoje pusėje ties medžiotojo pavarde ir patvirtindamas įrašą savo parašu.
18. Medžioklės vadovas turi teisę įgalioti kitą asmenį vadovauti prasidėjusiai medžioklei, pažymėdamas apie tai medžioklės lapo pirmoje pusėje ir patvirtindamas įrašą savo parašu, jeigu medžioklėje paaiškėja, kad medžioklės vadovas dėl nenumatytų aplinkybių nebegali toliau vadovauti medžioklei tą dieną.

Medžioklės vadovas medžioklėje turi rūpintis, kad medžiotojai laikytųsi ne tik Medžioklės taisyklių, bet ir medžioklės bei medžiotojo etikos ir kultūros normų. Tai medžioklę puošia, kelia medžioklės dalyvių nuotaiką.

[medziotojas]

5.2. Pilkasis kiškis: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminai ir būdai, poveikis žemės ir miškų ūkiui.

Kūno forma primena naminį triušį: priekinės kojos žymiai trumpesnės ir silpnesnės negu užpakalinės. Ilgos ausys (palenktos į priekį gerokai išsikiša už snukio galo, kai baltojo kiškio vos siekia nosį). Kailis tankus ir švelnus, vasarą gelsvai rudas, žiemą pilkesnis. Seriasi du kartus metuose: kovo-balandžio ir spalio mėn. Patinas nuo patelė išvaizda nesiskiria. Kūno masė nuo 3,5 iki 6, dažniausiai - 4-4,5 kg.

Vėlyvos vados kiškiai rudenį būna kiek smulkesni, bet juos atpažinti laisvėje sunku. Sumedžiotų kiškių amžius nustatomas pagal priekinės kojos alkūnkaulio sustorėjimą išorinėje pusėje maždaug 1 cm aukščiau letenėlės (riešo sąnario). Sustorėjimaslengvai apčiuopiamas pirštais arba matomas padarius pjūvį - kuo kiškis jaunesnis, tuo sustorėjimas didesnis. 8-12 mėn. kiškiams sustorėjimas išnyksta.

Gyvena laukuose, krūmynuose, miškeliuose, miškuose (didelių miškų masyvo vidurio vengia). Žiemą, kai susidaro ištisinė storoka sniego danga, iš laukų pasitraukia į krūmus, miškelius. Minta augaliniu maistu. Vasarą ėda beveik vien tik žolinius augalus, rudenį dar ir įvairias sėklas, grūdus, žiemą - sumedėjusių augalų žievę, šakeles, ūglius, šieną, šakniavaisius. Kiškiui reikalinga maisto įvairovė (racione per 500 rūšių žolinių ir per 30 rūšių sumedėjusių augalų). Jiems būtinos mineralinės medžiagos. Todėl laižo laukuose išbarstytas trąšas ir dažnai apsinuodija.

Poravimasisi prasideda sausio-vasario mėn. Nėštumas trunka apie 1,5 mėn. Per vei-simosi sezoną atveda 1-3, kartais net 4 vadas. Vadoje 1-5, retai net 6-7 jaunikliai. Pirmoji vada paprastai būna kovo mėn. Ji pati mažiausia. Didžiausia vada - antroji. Kiškiai gimsta regintys, apaugę tankiais plaukais ir po keliasdešimties minučių jau gali judėti, bet pirmosiomis dienomis niekur neina, visi kartu guli žolėje. Kasdien motina (o ne bet kokia kiškė, kaip dažnai neteisingai rašoma) juos pamaitina. Patelės pienas labai kaloringas, jo riebumas iki 20%. Kiškučiais motina rūpinasi 1-2 mėn. (vasarą trumpiau, rudenį ilgiau). Kiškučių termoreguliacija labai netobula, todėl lietingu ir šaltu oru jie sušlampa, sušąla ir žūva. Daug kiškučių ir suaugusių kiškių žūva per žemės ūkio darbus.

Kiškiai aktyvūs naktį. Dieną dažniausiai praleidžia guolyje, nors kartais galima pamatyti besimaitinantį ir dieną. Gyvena pavieniui, tik poravimosi metu galima pamatyti vienas kitą besivaikančius kelis kiškius.

Du ilgi, platūs užpakalinių kojų pėdų atspaudai priekyje, o už jų vienoje linijoje maži apvalūs priekinių kojų atspaudai - tai kiškio pėdsakas. Mat bėgdamas ilgas užpakalines kojas stato prieš priekines.

Pilkuosius kiškius leidžiama medžioti nuo lapkričio 1 d. iki vasario 1 d. Jie medžiojami grandine, katilu, varant, sėlinant, su šunimis. Aišku, galima medžioti ir tykojant (nedraudžiama!), bet šiuo būdu paprastai jų nemedžioja. Kai kurie medžiotojai sugeba kiškį pamatyti guolyje. Pamačius gulintį, reikėtų jį pabaidyti ir tik tada jau bandyti akies taiklumą. Mat šauti gulintį, taip pat vandenyje ar kitoje beviltiškoje situacijoje esantį kiškį neleidžia medžiotojo etika.

Kiškio klausa gera, o regėjimas prastas. Todėl, jo laukiant, maskuotis nereikia, bet nejudėti būtina. Judančius daiktus pastebi kaip mat. Šaunama 3,5-4,5 mm šratais. Kartais medžiotojas pagauna pašautą kiškį. Toks viena ranka paimamas už užpakalinių kojų ir pakeliamas, o kitos rankos delno kraštu stipriai suduodama per sprandą. Jokiu būdu negalima kiškį pribaigti (ir bet kokį kitą žvėrelį ar paukštį) šautuvo buože - taip elgtis draudžia Medžioklės taisyklės. Kiškio kailiukas švelnus, bet nepatvarus. Kiškiena skani, trapi, bet ją reikia mokėti paruošti, nes yra sausa. Kiškio taukai naudojami liaudies medicinoje. Dažniausiai pasitaikanti kiškių liga yra bruceliozė (žiūr. 7.4.).

Jei tikėti apskaitos duomenimis, 1970 m. jų buvo priskaičiuota 264 tūkst. Tais "gerais laikais" per sezoną būdavo sumedžiojama iki 60 tūkst. kiškių. Dabar jų žymiai mažiau. Oficiali statistika teigia, kad 2001-2002 m. medžioklės sezone buvo sumedžiota tik 8,3 tūkst. kiškių. Jie turi daug natūralių priešų. Suaugusius gaudo vilkai ir lapės, jauniklius sudoroja dar ir mangutai, šeškai, kiaunės, plėšrieji paukščiai, krankliai, pilkosios varnos. Bet ne šie plėšrūnai lėmė katastrofišką kiškių skaičiaus sumažėjimą. To priežastys kitos: žemės ūkio chemizavimas ir mechanizavimas, melioracija, laukų stambinimas.

[medziotojas]

5.3. Slanka, perkūno oželis: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gy­venimo būdas, medžioklės terminai ir būdai.

Slanka ir perkūno oželis - tilvikai. Lietuvoje aptinkama kelios dešimtys tilvikų rūšių. Jų dydis labai įvairus - kūno masė būna nuo keliolikos gramų iki 0,5 kg. Tai paukščiai dažniausiai ilgomis kojomis, dažnai ilgu snapu, dažnai raibi. Lytinis dimorfizmas paprastai neryškus. Jie gyvena dažniausiai prie vandens: pelkės, šlapios pievos, smėlėtos ar žvyringos vandens telkinių pakrantės, drėgni miškai. Jie daug ir greitai bėgioja žeme, puikūs skrajūnai. Maisto racione vyrauja gyvūninis maistas: vabzdžiai, jų lervos, įvairios kirmėlės. Daugumos rūšių lizdai ant žemės, dažniausiai labai menki - tik duobutė. Kiaušiniai dažniausiai keturi, dideli, kriaušės formos (vienas galas labai nusmailėjęs), taškuoti. Lizde jie kaip taisyklė būna smaigaliais j centrą. Jaunikliai viščiukiniai. Dabar Lietuvoje leidžiama medžioti tik dviejų rūšių tilvikus - slanką ir perkūno oželį.

Slanka. Beveik naminio karvelio dydžio. Kūno masė apie 300 g. Snapas ilgas, 6-7 cm. Akys didelės, tamsios, beveik pakaušyje. Kojos, priešingai nei daugumos tilvikų, trumpos. Iš toliau atrodo pilkai ruda. Viršutinė kūno dalis tamsesnė, apatinė šviesesnė. Paėmus į rankas matosi, kad šią spalvą sudaro sudėtingas ir sunkiai aprašomas juodos, įvairių atspalvių rudos ir pilkos spalvos raštas (raibumas).

Gyvena miškuose. Labiausiai mėgsta drėgnus lapuočių ir mišrius miškus. Sausų pušynų vengia, bet ir juose randa drėgnų, juodalksniais apaugusių pažemėjimų, upelių slėnių kur ir apsigyvena.

Minta gyvūniniu maistu: įvairiausiomis kirmėlėmis (dažniausiai sliekais), įvairiausiais žemės paviršiuje bei viršutiniame jos sluoksnyje gyvenančiais vabzdžiais, jų lervomis. Sliekus sugeba aptikti ir išsitraukti iš žemės iš tokio gylio, kiek pasiekia savo ilgu snapu. Paukštis snapu bado minkštą žemę. Jei netoliese yra sliekas, jis tai pajunta ir pradeda šliaužti, trauktis. Jo judesius "užfiksuoja" labai jautrūs ir gausūs snapo gale po plona odele esantys receptoriai. Tada paukščiui belieka vienu ar keliais snapo dūriais į minkštą žemę slieką aptikti ir išsitraukti.

Slankų tuoktuvės prasideda pavakare. Patinai, pypsėdami ir kurkdami, skraido ratais virs miško. Išgirdę nuo žemės į jų balsą atsiliepusią patelę, nedelsiant prie jos leidžiasi. Lizdas visada ant žemės. Tai nedidelė duobutė tarp žolių, po eglute ar kitoje vietoje, išklota sausa žole, lapais. Kiaušinių skaičius, spalva, forma kaip ir kitų tilvikų. Jaunikliai greit palieka lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Maitinasi savarankiškai. Būdami vos 10 d. amžiaus jau geba paskristi. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė.

Iš žiemaviečių Pietų ir Vakarų Europoje slankos parskrenda kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Jos yra labai didelės slapukės. Skraido vakare, naktį, ryte. Skraido greitai. Dieną jas pamatyti galima tik atsitiktinai pabaidžius. Tai, kad slankos yra naktiniai paukščiai, galima spręsti ir iš jų didelių akių. Tose vietose, kur slankos maitinasi, drėgnoje žemėje, dumble balučių pakraščiais matomos įmintos pėdelės ir snapu pribadytos skylutės.

Slanka natūralių priešų turi nedaug. Gal kiek labiau jas galėtų skriausti tik mangutai, kurie, visur šniukštinėdami, aišku, aptinka ir suėda slankų dėtis.

Slankas medžioti leidžiama: nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 1 d. Pavasarį BUVO medžiojamos tykojant. Šiltais, nevėjuotais (nestiprus, šiltas lietus netrukdo) vakarais, saulei leidžiantis slankos pradeda skraidyti virš miško. Šis skraidymas vadinamas slankų traukimu. Su migracija tai nieko bendro nėra, nes tai slankų tuoktuviniai skraidymai (tuoktuvių elementas). Skrenda paprastai dideliais ratais per kelis metrus virš medžių viršūnių. Dažniausiai virš jaunuolynų, nedidelių miško pievų, pelkių pakraščių. Tokiose vietose jų ir tykojama. Skrisdamos kurkia (kvor, kvor, kvor...) ir cypsi (psip, psip...). Slankos skraido ir sutemus, nors ne taip aktyviai. Bet tada jų jau negalima įžiūrėti, tik girdisi balsai. Todėl ši medžioklė labai trumpa, trunka ne ilgiau kaip 1 valandą. Rudenį su paukštiniu šunimi slankų ieškoma jų mėgstamose dienojimo vietose - drėgnuose miškuose, gausiai krūmais apaugusiose pievose ir kitose panašiose vietose. Tačiau ši medžioklė Lietuvoje nepopuliari ir vargu ar atsiranda jas medžiojančių rudenį. Slanka skrenda gana vikriai, manevruodama tarp medžių viršūnių. Todėl pataikyti į ją nelengva. Surasti nušautą, juo labiau tik sužeistą paukštį, be paukštinio šuns labai sunku - jos spalva labai primena pernykščių sudžiūvusių žolių ir medžių lapų spalvą. Šaunama 2,5 mm šratais.

Perkūno oželis. Ne ką už varnėną didesnis paukštis. Kūno masė apie 100 g. Snapas ilgas (apie 6,5 cm), ilgos kojos. Viršugalvyje plati išilgine šviesi juosta. Viršutinė kūno dalis rudai raiba. Pilvas baltas, šonuose skersinės tamsios juostos, gerai matomos paukščiui skrendant. Krūtinė išmarginta tamsiomis dėmėmis. Akys didelės, taip pat beveik pakaušyje.

Tai pelkių, pelkėtų paežerių ir paupių, šlapių pievų, raistų paukštis. Tokių vietų mažėjant, sparčiai nyksta. Minta daugiausiai gyvūniniu maistu: įvairiais vabzdžiais, jų lervomis. Maisto neretai ieško dumble į jį kaišiodamas savo ilgą snapą. Jo snapas jautrus kaip ir slankos snapas. Kartais lesa smulkias augalų dalis, sėklas.

Per tuoktuves perkūno oželiai "mekena". Jų balsas išties primena mažo ožiuko mekenimą. Šį garsą paukštis skleidžia tik skrisdamas. Įdomiausia tai, jog "mekenimą" sukelia oro srauto vibruojamos kraštinės uodegos plunksnos. "Mekena" dieną ir naktį, bet tik patinai. Lizdas ant žolės kupsto, ar duobutėje. Jis menkai išklotas sausomis augalų dalimis, dažniausiai po nusvirusia žole. Kaip ir visi tilvikai, dažniausiai deda keturis taškuotus, palyginus gana didelius, kriaušės formos kiaušinius, kurie visada smailiagaliais atsukti į centrą. Jaunikliai viščiukiniai. Jie maitinasi savarankiškai. Jais rūpinasi abu tėvai.

Iš žiemaviečių Pietų ir Vakarų Europoje parskrenda kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Jie aktyvūs dieną ir naktį (tai patvirtina ir jų didelės akys). Skraido labai greitai, staiga vis nežymiai kaitaliodami skridimo kryptį, pasvirdami nuo vieno šono ant kito. Pakildami skristi, paprastai čirkšteli. Tose vietose, kur jie maitinasi, drėgnoje žemėje, dumble balučių pakraščiais matomos įmintos pėdelės ir snapu pribadytos skylutės.

Perkūno oželiai medžiojami nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 1 d. su paukštiniu šunimi. Geriausiai tinka šunys, kurie, aptikę paukštį, nutilksta. Tuomet medžiotojas gali pasiruošti šūviui ir duoti komandą šuniui pabaidyti paukštį. Pataikyti į perkūno oželį tikrai nėra paprasta, tad tokia medžioklė išties sportiška. Jų ieškoma šlapiose pievose. Rudenį, rugsėjo-spalio mėn., kada būna nemažai praskrendančių šiauresnių kraštų perkūno oželių, tinkamose vietose jie ganėtinai gausūs. Šaunama 2 mm šratais. Specialiai šiuos paukščius mūsuose mažai kas medžioja.

[medziotojas]

5.4. Medžioklės inventorius (žiūronai, medžiokliniai peiliai, vilbynės, medžiotojo apranga ir kt.).


Medžioklės inventorių sudaro medžioklėje naudojami įrankiai (šautuvai, lankai, arbaletai, tinklai, graibštai gaudyklės, spąstai) ir priemonės (žiūronai, medžiokliniai peiliai, medžiokliniai prožektoriai, naktinio stebėjimo prietaisai, vilbynės, iškamšos, muliažai, profiliai, vėliavėlės, stacionarūs ir kilnojami medžioklės bokšteliai, dirbtinės priedangas, sausumos ir vandens transporto priemonės, medžiotojo apranga ir kt.).

Žiūronai. Tikras medžiotojas be žiūronų niekaip neišsiverčia. Plika akimi gerai apžiūrėti žvėrį tykojimo medžioklėse daugeliu atvejų neįmanoma - reikalingas žiūronas, nors medžioklės taisyklės to nereikalauja. Reikalingas jis ir kitais atvejais.

Žiūronų yra įvairių. Medžiotojui svarbiausia žinoti žiūrono stiprumą, t.y. kiek kartų padidina kampą, kuriuo matomas objektas, ir objektyvo skersmenį. Kuo stipresni žiūronai, tuo iš toliau galima gerai matyti norimą objektą. Kuo didesnis objektyvo skersmuo, tuo didesnis matymo laukas, t.y. per žiūroną lengviau aptikti norimą stebėti objektą. Šios dvi charakteristikos visada užrašomos ant žiūrono korpuso. Pvz.: 8x50. Pirmasis skaičius reiškia, žiūrono stiprumą, antrasis - objektyvo skersmenį milimetrais. Medžiotojui tinkamiausi 7, 8 ar 12 kartų stiprumo žiūronai. Yra ir keičiamo židinio nuotolio žiūronai. Pvz.: 8-20x40. Tokių žiūronų stiprumas keičiamas. Keičiamo židinio nuotolio žiūronai ypač tinkami medžiotojui, bet jie brangesni už įprastinius, nors labai kokybiški, garsių Vakarų šalių firmų gaminami įprastiniai žiūronai taip pat nepigūs. Žiūronas -sudėtingas optinis prietaisas. Jį ypač reikia saugoti nuo drėgmės, aukštos temperatūros (nepalikti saulėje, kad neįkaistų) ir smūgių.

Medžioklinis peilis. Antrasis pagal svarbumą medžiotojo ginklas. Jis turi būti tvirtas, aštrus, patogus laikyti rankoje. Gali būti lenktinis ir ištisinis (nesulenkiamas). Lenktiniai gali turėti papildomus medžiotojui praverčiančius įrankius, reikalingus medžioklėje (yla, šovinių tūtelių ekstraktorius ir kt.). Ištisiniai peiliai nešiojami makštyse.

Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (Žin., 2002, Nr. 13-467)., civilinėje apyvartoje, t.y. ir medžioklėje, draudžiami peiliai, kurių geležtė per vidurį yra siauresnė kaip 14% jos ilgio.

Medžioklinis prožektorius. Jie gali būti įvairūs, bet šviestuvas (žibintas) būtinai turi būti pritaisomas prie šautuvo. Šviesos srauto stiprumas neribojamas. Dideli sunkūs šviestuvai, didelės sunkios baterijos medžioklėje nepatogūs. Svarbiausia, kad medžioklinis prožektorius būtų patikimas, patogus naudoti (ne per sunkus ir ne per didelis), šviesos srautas pakankamai apšviestų objektą, o maitinamosios baterijos talpumo užtektų bent vienai medžioklei.

Naktinio stebėjimo (matymo) prietaisas. Tai prietaisas, kurio galima matyti tamsoje.

Vilbynės. Iki įvairūs švilpukai, švilpynės, dūdelės, vamzdeliai, ragai, kriauklės ir kiti daiktai, kuriais, norint privilioti žvėrį ar paukštį, pamėgdžiojami įvairūs garsai. Pvz.: viliojant rujojantį elnią, pamėgdžiojamas elnio baubimas, viliojant peliaųjančią lapę - pelės cypimas ir 1.1.

Profiliai. Tai iš faneros, tvirto kartono ar plastiko išpjauti natūralaus dydžio paukščių siluetai (dažniausiai naudojami žąsų siluetai), nudažyti paukščio spalvomis ir pritvirtinti prie smaigų. Siluetai įsmeigiami žemėn šonu į tą pusę, iš kurios didžiausia "gentainių" pasirodymo tikimybė. Skrendantys paukščiai, pamatę "gentainius"-profilius, leidžiasi prie jų, bet, priskridę arčiau ir pamate klastą, suka šonan ar metasi aukštyn. Medžiotojui reikia įsirengti slėptuvę ir paukščių laukti toje vietoje, kur jie nuo jo būna normalaus šūvio atstumu.

Iškamšos. Tai laukinių medžiojamųjų gyvūnų, dažniausiai paukščių, iškamšos. Jos išdėstomos medžioklės vietoje ir taip viliojami iškamšų laukiniai "gentainiai". Kažkada Lietuvoje rudenį į beržų viršūnes įkėlus tetervinų iškamšas, buvo medžiojami tetervinai, kurie, pamatę medžiuose "tupinčias" tetervinų iškamšas, taip pat nutūpdavo į tą patį ar gretimus medžius, o medžiotojas iš slėptuvės juos šaudydavo. Didžiojo apuoko iškamša labai efektyviai privilioja varninius paukščius. Šiais laikais iškamšos medžioklėje praktiškai nenaudojamos, nes jas pakeitė žymiai patogesni naudoti muliažai.

Muliažai. Tai laukinių medžiojamųjų gyvūnų, dažniausiai paukščių (ančių, keršulių) kopijos, daugiau mažiau tiksliai atitinkančios gyvūno formą, dydį, spalvas. Daromos dažniausiai iš plastiko, gumos, rečiau - iš medžio, kitų medžiagų. Jais, išdėsčius medžioklės vietoje, viliojami jų laukiniai "gentainiai".

Vėliavėlės. Ant tvirtos, bet, patartina, nestoros virvelės maždaug kas metrą pritvirtintos apie 10 cm pločio ir apie 20 cm ilgio (dydžio standarto nėra) raudono audeklo skiautės. Tokia girlianda suvyniojama ant ritės.

Tykojimo bokšteliai. Jie gali būti stacionarūs, t.y. ilgam laikui pastatyti vienoje vietoje ir kilnojamieji. Pastarieji paprastai būna lengvi, nesunkiai pergabenami iš vienos vietos į kitą. Bokštelių standartų nėra, svarbiausia, kad jie būti tvirti - nesugriūtų juose sėdint, o taip pat įlipant ar išlipant, ir patogūs sėdėti.

Spąstai. Tai įtaisai žvėrims gaudyti. Selektyvieji spąstai, užtikrinantys staigia pagauto gyvūno žūtį. Selektyviaisiais jie vadinami todėl, kad pagal jų naudojimo sąlygas yra garantuota, jog nebus sugauti kiti gyvūnai, kuriems gaudyti jie nėra skirti. Konstrukcija tokia, kad į juos patekęs gyvūnas ilgai nesikankina - tuoj pat žūsta. Žinomi Kanadoje plačiai naudojami tokie spąstai bebrams gaudyti. Jie yra pakankamai brangūs ir Lietuvoje nepaplitę.

Medžioti spąstais (bet kokiais) paukščius draudžiama.

Tinklai. Jais gaudomi bebrai. Naudojamas trisienis tinklas (kaip tinklaitis žuvims gaudyti). Vidurinio tinklo "akys" mažesnės, šoninių - didesnės. Bebras jame įsipainioja ir, jį laiku ištraukus iš vandens, nespėja prigerti ir nesusižeidžia.

Moksliniais, perkėlimo ir kitais tikslais specialiais tinklais gaudomi ir kiti žvėrys bei paukščiai (medžioti paukščius tinklais draudžiama).

Graibštai. Jais gaudomi bebrai. Tai ant ilgoko ir tvirto koto pritvirtintas nemažo skersmens storos vielos lankas prie kurio pritvirtintas tvirto tinklo "maišas". Graibštu užstatoma bebro urvo landa ir žvėrelis, iš jos išlindęs, nesužalotas patenka į graibštą. Belieka graibštą su į jį patekusiu žvėreliu iškelti iš vandens.

Gaudyklės. Tai įvairūs įrengimai gyvūnams gaudyti. Leidžiama naudoti tik tokias gaudykles, kurios užtikrina gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą.

Įvairiomis gaudyklėmis dažniausiai gaudomi žvėrys ir paukščiai ne medžioklės, o mokslinio tyrimo, perkėlimo ir kitais tikslais.

Medžiotojo apranga turi būti lengva, patogi, tinkama medžioklei (neryškių spalvų, nešiugždanti ir t.t.), tvarkinga. Apranga turi atitikti meteorologines sąlygas. Tuomet medžiotojui neteks nei šalti, nei prakaituoti, nei permirkti. Dabar jau daug medžiotojų dėvi specialiai jiems skirtus drabužius. Skrybėlė puošiama plunksnomis, šerno šerių kutu ar kitu papuošalu. Nekaip atrodo medžiotojai netvarkingais, apiplyšusiais, medžioklei nepritaikytais (darbiniais ir pan.) drabužiais.

Apavas taip pat turi būti patogus, atitikti metų laiką ir meteorologines sąlygas.

Tvarkingas medžiotojas šovinius laiko šovinyne, o ne kišenėse rausiasi jų ieškodamas. Sunku išsiversti ir be medžioklinio krepšio ar kuprinės.

[medziotojas]

5.5. Medžioklinio šautuvo pasirinkimas ir įsigijimas.

Medžioklinis šautuvas parenkamas atsižvelgiant j jo paskirtį, konstrukciją, technines charakteristikas, kainą. Lietuvoje medžiotojai daugiausiai turi 12 kalibro lygiavamzdžių šautuvų, nors nemažai yra ir 16 kalibro šautuvų. Jų turimi graižtviniai šautuvai dažniausiai yra vidutinio kalibro ir galingumo.

Parenkant medžioklinį šautuvą, svarbu jo prigulimas (prigludimas). Tai šautuvo savybė taip prigulti prie medžiotojo peties, kad kryptukas iš karto, be papildomų judesių, tiksliai sutaptų su taikikliu ar taikymo juostele. Tai labai svarbu šūvio taiklumui, nes kuo taiklesnis šūvis, tuo mažiau sužeistų žvėrių. Šautuvo prigulimui didžiausią įtaką turi buožė: jos ilgis, vertikalus bei šoninis išlinkimas.

Įsigyjant nenaują šautuvą, būtina labai atidžiai apžiūrėti ir įvertinti jo techninę būklę. Vamzdžio kanalas turi būti be rūdijimo požymių, vamzdis neišpūstas. Tūri be priekaištų veikti spyna ar vamzdžių uždarymo mechanizmas (užraktas), dūžiklių, nuleistukų ir saugiklio sistemos, ekstraktorius ar ežektorius. Vamzdžių sujungimo su kaladėle vietoje neturi būti per didelio laisvumo (klibėjimo). Buožė nesuskilusi ir nesuklijuota po suskilimo. Jei šautuvas su optiniu taikikliu, jis turi nejudėti. Okuliaro ir objektyvo lęšiai turi būti skaidrūs, be mechaninių pažeidimų. Turi be priekaištų veikti atstumų skalės ir šoninių pataisų suktukai (būgneliai). Vaizdas per optinį taikiklį turi būti ryškus.

Pasirenkant graižtvinį šautuvą reikia neužmiršti, kad Medžioklės taisyklės draudžia medžioti briedžius, elnius ir suaugusius šernus graižtvinių šautuvų šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 2500 džaulių, danielius, antrame-čius šernus ir jauniklius graižtvinių šautuvų šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 2000 džaulių, o stirnas graižtvinių šautuvų šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 1000 džaulių.

Leidimus lygiavamzdžiams ir graižtviniams medžiokliniams šautuvams įsigyti ir nešioti (ginklo nešiojimas - ginklo turėjimas su savimi tokiomis sąlygomis, kurios suteikia galimybę ginklą panaudoti nedelsiant) Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nustatyta tvarka išduoda policijos įstaigos. Leidimai lygiavamzdžiams šautuvams įsigyti ir nešioti medžioklės tikslu išduodami ne jaunesniems kaip 18 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniams gyventojams, turintiems galiojantį medžiotojo bilietą ir atitinkantiems kitus minėto įstatymo numatytus reikalavimus. Leidimai graižtviniams medžiokliniams šautuvams įsigyti ir nešioti medžioklės tikslu išduodami ne jaunesniems kaip 21 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniams gyventojams, turintiems galiojantį medžiotojo bilietą bei ne mažesnį kaip 3 metų medžiotojo stažą ir atitinkantiems kitus minėto įstatymo numatytus reikalavimus.

Leidimai lygiavamzdžiams ir graižtviniams medžiokliniams šautuvams įsigyti ir nešioti neišduodami asmenims jaunesniems nei minėtame įstatyme numatyto amžiaus; nesantiems nepriekaištingos reputacijos (teistiems už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jų teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję daugiau kaip 10 metų; teistiems už neatsargų nusikaltimą, kurį padarė būdami neblaivūs, apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, arba už tyčinį nusikaltimą, jei teistumas neišnykęs ar nepanaikintas; atliekantiems laisvės atėmimo bausmę už neatsargų nusikaltimą ir kitais įstatyme numatytais atvejais); sergantiems kai kuriomis ligomis ar turintis fizinių trūkumų, trukdančių tinkamai elgtis su ginklu. Taip pat įrašytiems į sveikatos priežiūros įstaigos įskaitą dėl alkoholizmo, narkomanijos ar esantiems sveikatos priežiūroje dėl psichikos ligos ar sutrikimo; nenurodžiusiems gyvenamosios vietos; nepateikusiems ginklui įsigyti, registruoti, perregistruoti reikalingų dokumentų; neturintis tinkamų sąlygų laikyti ginklą; kuriam dėl ginklo praradimo buvo panaikintas leidimas laikyti ar leidimas nešioti ginklą, ir nuo to nėra praėję 3 metai; gyvenantiems kartu su kitais asmenimis, kurie nėra nepriekaištingos reputacijos, jei asmuo, norintis įsigyti ginklą ar jį turintis, ginklą neįsipareigoja laikyti ar nelaiko ne savo gyvenamojoje vietoje, o kitose tam pritaikytose vietose.

[medziotojas]

5.6. Terjerai ir taksai, jų veislės, naudojimas medžioklei.

Terjerai ir taksai yra urviniai šunys. Su jais urvuose medžiojamos lapės, mangutai, barsukai, bebrai. Tai nedideli šunys, todėl tinka auginti ir miesto sąlygomis. Dėl nedidelio ūgio jie lengvai įlenda į urvus ir urve besislepiantį žvėrelį išvaro arba sulaiko, kol urvas atkasamas, o neretai net pasmaugia ir išvelka.

Terjerai yra labai universalūs, todėl puikiausiai naudojami kanopinių žvėrių ir paukščių medžioklėse, seka sužeisto žvėries kraujo pėdsaku. Noriai eina į vandenį, todėl tinka vandens paukščių medžioklei. Turi stiprų medžioklės instinktą, energingi, medžioklėje drąsūs, aršūs ir azartiški, turintys didelius ir stiprius nasrus šunys. Uodegos trumpos, nes mažiems šuniukams jos patrumpinamos. Reikalui esant, už uodegos jie traukiami iš urvo. Terjerų tėvynė yra Didžioji Britanija.

Šiurkščiaplaukis ir trumpaplaukis foksterjerai. Labai artimos Anglijoje išvestos šunų veislės. Skiriasi tik kailiu. Šiurkščiaplaukių foksterjerų plaukas ilgas, tankus, šiurkštus, kiek panašus į šerius. Snukio galas apaugęs kiek pailgėjusiais plaukais. Todėl šuo atrodo ūsuotas ir barzdotas. Juos būtina pastoviai triminguoti (specialiu būdu išpešioti akuot-plaukius). Trumpaplaukių foksterjerų plaukas trumpas, lygus, prigludęs prie kūno. Foksterjerai nedidelio ūgio. Kūno siluetas kvadrato formos. Kaklas gana ilgas, raumeningas. Taip pat gana ilgas ir snukis. Ausų galai nulinkę žemyn. Margi, dažniausiai trijų spalvų: baltos, juodos, rudos. Visada vyrauja balta spalva, kartais būna beveik ištisai balti.

Jagdterjeras. Nesena, tik XX a. 3-iajame dešimtmetyje Vokietijoje išvesta veislė. Labai universalūs šunys. Juodi su rudomis dėmėmis ant krūtinės, kojų. Plaukas trumpas.

Iš terjerų Lietuvos medžiotojai daugiausiai turi jagdterjerų ir šiurkščiaplaukių foksterjerų. Trumpaplaukių foksterjerų ir ypač Velso (valų) terjerų augina žymiai mažiau.

Taksai - trumpomis, stipriomis, pritaikytomis rausti žemę kojomis. Liemuo ilgas. Uodega taip pat ilga. Raumeningi, tvirtų kaulų. Dažniausiai juodi ir rudi. Juodi taksai turi rudas dėmes ant galvos ir kojų. Medžioklės instinktas stiprus. Pakankamai drąsūs ir ištvermingi. Turi gerą uoslę ir lengvai seka pėdomis. Žvėrį persekioja lodami. Todėl tinka naudoti kaip skalikus. Lietuvoje su jais medžiojami šernai, taurieji elniai. Žvėrys nuo šių mažų, trumpakojų ir negreitų šunų traukiasi nelabai bijodami, todėl ramiai, lėtai. Jų tėvynė yra Vokietija.

Lietuvos medžiotojai laiko trijų veislių taksus: trumpaplaukius, ilgaplaukius ir šiurkščiaplaukius. Jie skiriasi tik kailiu. Trumpaplaukių plaukas trumpas, prigludęs, kailis be vilnaplaukių. Ilgaplaukių plaukas ilgas, minkštas, tiesus arba kiek banguotas, kailis su tankiais vilnaplaukiais. Šiurkščiaplaukių plaukas šiurkštus, neilgas, tiesus, labai prigludęs prie kūno, ant smakro pailgėję plaukai sudaro nedidelius ūsus ir barzdą, virš akių ryškūs pailgėjusių plaukų antakiai.

Lietuvos medžiotojai daugiausiai turi trumpaplaukių taksų.

[medziotojas]

5.7.Miškų ūkyje galimi darbai, gerinantys gyvenimo sąlygas medžiojamiesiems gyvunams.


Miške galima pagerinti žvėrių maitinimosi ir slėpimosi sąlygas.

Daug medžiojamųjų gyvūnų maitinasi augaliniais pašarais. Šių pašarų išteklius nesunku žymiai pagausinti pasodinant žvėrių mėgstamus augalus. Tai ypač svarbu ten, kur dideli plotai apaugę vienos rūšies augalais. Miškuose, pavyzdžiui, sodinant eglės monokultūrą, tikslinga įmaišyti želdinių, kurių ūgliai, vaisiai, sėklos yra pašaras gyvūnams (ąžuolai, laukinės obelys bei kriaušės ir kt.). Geriausia, kai tai numatoma miškotvarkos projekte. Miškuose, kur dideli plotai apaugę vienos rūšies medžiais (sodinti eglynai, pušynai), taip pat pageidautina pasodinti ir kitų rūšių žvėrių mėgstamų medžių, krūmų, žolinių augalų. Iš žolinių augalų šernai mėgsta topinambus, kmynų šaknis. Kiti žvėrys - saldžiuosius lubinus. Žvėrių šėrimui reikia panaudoti žiemą kirtavietėse liekančias medžių šakas, specialiai nuleisti drebulių. Bebrų pradėtus graužti ir paliktus nenugraužtus medžius tikslinga nuleisti (jie vis vien nudžiūtų, o bebrai, kol turės lengvai prieinamo maisto, negrauš kitų medžių).

Miško aikštelėse, pamiškėse žvėrims įruošiami pašariniai laukeliai (žiūr. 6.7.). Tokie laukeliai ypač reikalingi tuose medžioklės plotuose, kur žvėrių mitybinė bazė yra skurdi. Be to, juose pašaro randantys žvėrys, daro mažesne žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui.

Svarbu, kad žvėrys ne tik maisto rastų, bet ir turėtų kur slėptis. Ypač tai aktualu sausuose pušynuose. Tam labai tinka zuikiakrūmiai, lubinai, kurie gerai auga smėlyje. Radus tinkamas augavietes, retuose brandžiuose pušynuose labai naudinga įruošti remizes iš tankiai susodintų eglaičių. Jose labai mėgsta slėptis šernai. Naujai įrengtų tvenkinių pakraščiais galima pasodinti ajerų, nendrių. Šie augalai greitai suveši. Sudaro sąlygas apsigyventi antims, kitiems vandens paukščiams.

[medziotojas]

5.8. Šautuvai ir šaudmenys draudžiami naudoti kanopinių žvėrių medžioklėse.

Pagal Medžioklės taisykles Lietuvoje draudžiama:

• šaudyti briedžius ir elnius visų dydžių šratais bei grankulkėmis;

• šaudyti kanopinius žvėris graižtvinių šautuvų ištisai dengtomis kulkomis;

• šaudyti kanopinius žvėris šoviniais, neturinčiais būtinos šaudmens energijos:

- stirnas - graižtvinių šautuvų šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 1000 džaulių;

- danielius, antramečius šernus ir jauniklius - graižtvinių šautuvų šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 2000 džaulių;

- briedžius, elnius ir suaugusius šernus - graižtvinių šautuvų šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 2500 džaulių;

- šaudyti visus kanopinius žvėris - lygiavamzdžių šautuvų šoviniais, esant didesniam kaip 45 metrų atstumui.

Saugus elgesys medžioklėje

1.Kur turi būti nukreipti šautuvo vamzdžiai:

a) stovint medžiotojų linijoje medžioklių su varovais metu;
b) medžiojant grandine;
c) medžiojant iš bokštelių;
d) esant medžiotojų susirinkimo vietose?

Šautuvo vamzdžiai turi būti nukreipti:

a) stovint medžiotojų linijoje medžioklių su varovais metu - į viršų arba žemyn;
b) medžiojant grandine - į viršų arba žemyn;
c) medžiojant iš bokštelių - tik į viršų;
d) esant medžiotojų susirinkimo vietose - į viršų arba žemyn (ir be šovinių vamzdyje, perlaužtas, jei tai leidžia šautuvo konstrukcija). Draudžiama sunarstyto medžioklinio šautuvo vamzdžius atgręžti j žmogų ar gyvūną.


2. Saugaus elgesio reikalavimai vežant medžioklinius šautuvus.

Ne medžioklės metu, t.y. ir vežant, medžioklinis šautuvas turi būti įdėtas į dėklą, šoviniai išimti, mušamasis mechanizmas nuleistas ir, jeigu yra techninių galimybių, šautuvas turi būti išnarstytas. Medžiotojas asmeniškai atsako, kad medžiokliniai ginklai (ir šaudmenys) būtų tinkamai saugojami buityje, kelionės ir medžioklės metu.

3. Ar galima šaudyti sėdint, klūpant, gulomis.

Šaudyti sėdint, klūpant ir gulomis šaudyti neleidžiama, išskyrus atvejį, kai šaunama iš medžioklės bokštelio, kurio kraštai, skirti ginklui atremti, yra ne mažesniame aukštyje nuo žemės paviršiaus kaip žmogaus ūgis. Laukti pasirodančių medžiojamųjų gyvūnų medžiotojų linijoje leidžiama stovint arba sėdint.

4.Ką daryti, jeigu iš šautuvo lizdo nesiseka išimti šovinių?

Įspėjus aplinkinius, šaunama į viršų.

5.Galimos šūvių kryptys iš flangų, medžiojant su varovais, kai medžiotojai išrikiuojami ir abiejuose flanguose

Kairysis flangas. Jei kairiajame flange stovi tik vienas medžiotojas, prieš flanginę liniją jis gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir j kairę nuo jos, o taip pat bet kuria kryptimi už flanginės linijos (jo šaudymo sektorius yra 270 laipsnių).

Jei kairiajame flange stovi ne vienas medžiotojas, tai pirmasis medžiotojas (pirmasis nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo) gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir j kairę, bet ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo flanginės linijos. Jis taip pat gali šauti už flanginės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas medžiotojas. Galinis flanginės linijos medžiotojas, gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas flanginės linijos medžiotojas. Tirpiniai flanginės linijos medžiotojai (ne pirmas ir ne paskutinis flanginėje linijoje) gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.

Dešinysis flangas. Jei dešiniajame flange stovi tik vienas medžiotojas, prieš flanginę liniją jis gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į dešinę nuo jos, o taip pat bet kuria kryptimi už flanginės linijos (jo šaudymo sektorius yra 270 laipsnių).

Jei dešiniajame flange stovi ne vienas medžiotojas, tai pirmasis medžiotojas (pirmasis nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo) gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į dešinę, bet ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo flanginės linijos. Jis taip pat gali šauti už flanginės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas flanginės linijos medžiotojas. Galinis flanginės linijos medžiotojas, gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo joi į tą pusę, kurioje stovi kitas medžiotojas. Tarpiniai flanginės linijos medžiotojai (ne pirmas ir ne paskutinis flanginėje linijoje) gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.

[medziotojas]

6 BILIETAS
6.1. Pagrindinės ekologijos salygos.

Ekologija. Biologijos mokslo sritis apie organizmų ir juos supančios aplinkos tarpusavio sąveiką ir ryšius.
Ekosistema (ekologinė sistema). Tai funkcinė gyvųjų organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos sistema, kurios komponentus sieja tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai. Paprasčiausiu ekosistemos pavyzdžiu gali būti kad ir pats mažiausias akvariumas. Ekosistemos gali būti didelės ir mažos (kūdra, tvenkinys, ežeras, jūra, miškas, pieva), bet jose vyksta analogiški energijos ir medžiagų apykaitos procesai. Kuo ekosistemos didesnės, tuo jos patvaresnės, gyvybingesnės. Ekosistemoms būdingi medžiagų ir energijos apykaitos ciklai. Augalai, įsisavindami saulės energiją, gamina pirminę produkciją, kurią naudoja augalėdžiai gyvūnai. Augalėdžiais gyvūnais minta plėšrieji ir galop grybai bei bakterijos suskaido (mineralizuoja) negyvus organizmus ir jų gyvybinės veiklos produktas. Mineralizuotos medžiagos kaupiasi dirvožemyje ir dumble, dalį jų vėl panaudoja augalai naujos organinės medžiagos gaminimui. Medžiojamieji gyvūnai taip pat yra ekosistemų dalis. Ekosistemos terminui labai artimas terminas yra biogeocenozė.

Biocenozė. Tarpusavio ryšiais susieta gyvų organizmų (mikroorganizmų, augalų, gyvūnų) visuma, gyvenanti daugmaž vienodų gyvenimo sąlygų sausumos ar vandens baseino plote. Pavyzdžiui, pelkės, ežero, pievos, miško gyvų organizmų visuma. Dirbamų laukų plotuose esantys gyvi organizmai sudaro agrocenozes.

Biotopas. Santykinai vienodomis aplinkos sąlygomis pasižyminti erdvė (teritorija), pavyzdžiui, žemapelkė, aukštapelkė, nendrynas, ąžuolynas, eglynas. Biotopui būdingas savitas organizmų kompleksas (biocenozė).

Natūrali buveinė. Sausumos arba vandens plotai su jiems būdingais geografiniais, abiotiniais ir biotiniais, visiškai natūraliais ar pusiau natūraliais požymiais.

Populiacija. Vienos biologinės rūšies organizmų grupė, užimanti tik tam tikrą erdvę (teritoriją) ir nuolat joje gyvenanti, turinti savybių, leidžiančių jai ilgai egzistuoti. Pavyzdžiui, Lietuvos stirnų populiacija.

Ekologinė populiacija. Vienos biologinės rūšies organizmų grupė, nuolat gyvenanti toje pačioje ekosistemoje. Pavyzdžiui, Suvalkijos laukų stirnų ekologinė populiacija.

Elementari populiacija. Mažiausia, labiau nedaloma populiacija. Racionaliam medžioklės ūkio tvarkymui žinios apie medžiojamųjų gyvūnų elementarių populiacijų užimamas teritorijas yra labai svarbios.

Geografinė populiacija. Keletas ar daug populiacijų teritorijoje su vienodomis geografinėmis sąlygomis, kurių įtakoje susiformuoja saviti organizmų gyvybinio ritmo ir morfofiziologiniai bruožai.

Populiacijų struktūra. Patinų ir patelių, įvairių amžiaus grupių gyvūnų skaičiaus santykis populiacijoje. Racionaliai tvarkant medžioklės ūkį būtina išlaikyti optimalią briedžių, tauriųjų elnių, stirnų, šernų populiacijų struktūrą. Tai reiškia, kad populiacijoje turi būti išlaikomas moksliškai pagrįstas patinų, patelių, įvairaus amžiaus grupių žvėrių skaičiaus santykis.

Populiacijų tankumas. Vienos rūšies organizmų skaičius realiai gyvenantis ploto vienete.

Leistinas tankumas. Toks organizmų skaičius tenkantis ploto vienetui, kai jų neigiamas poveikis aplinkai (miškui, žemės ūkio pasėliams ir pan.) ūkinės veiklos požiūriu neviršija toleruotinos ribos.

Teritorijos talpumas. Maksimalus organizmų skaičius galintis išgyventi tam tikrame ploto vienete. Tai nulemia maisto gausa, tinkamų veisimosi sąlygų buvimas ir trikdymo faktorius.

Medžiojamųjų gyvūnų populiacijų tankumas, leistinas tankumas, teritorijos talpumas paprastai išreiškiamas jų skaičiumi 1 tūkstantyje hektarų.

Arealas. Gyvų organizmų kurio nors sistematinio vieneto (pvz., šeimos, genties, rūšies, porūšio) paplitimo sritis.

[medziotojas]

6.2. Medžiojamiesiems gyvūnams priskiriami, tačiau į Raudonają knygą įtraukti arba uždrausti medžioti žvėrys - stumbras, rudoji meška, lūšis, baltasis kiškis, ūdra, europinė audinė: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, nykimo priežąstys, apsaugos būdai ir priemonės.

Stumbras.
Stumbras - stambiausias kanopinis žvėris Lietuvoje. Patinų kūno masė siekia iki 1000 kg, patelės trečdaliu lengvesnės. Kūno ilgis iki 3 m, aukštis iki 2 m. Stumbro patino masyvi priekine kūno dalis ir labai ryškus gogas, stambi galva. Ragus turi patinai ir pateles. Jie palyginti nedideli, juodi, lygiu paviršiumi. Galva, kaklas, liemens priekinė dalis ir priekinių kojų viršutinė dalis apaugę ilgais, raitytais plaukais. Pasmakrėje yra barzda. Uodegos gale kutas - ilgų plaukų kuokštas. Žiemą kailis tamsiai rudas, o kojos beveik juodos. Vasarą plaukai trumpesni ir šviesesni. Patelės grakštesnės, ne toks ryškus gogas, ragai plonesni.
Jiems labiausiai tinkami lapuočių ir mišrūs miškai su tankiu pomiškiu, gausia žoline augalija, miško pievomis. Vasarą daugiausiai minta žoliniais augalais. Rudenį ir žiemos pradžioje ėda nukritusius medžių lapus. Svarbiausias maistas žiemą yra medžių šakelės ir žievė. Pavasarį laupo medžių žievę. Per parą suėda iki 50 kg pašaro.
Subręsta trečiaisiais metais. Rujoja rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Per rują patinai darosi agresyvūs. Ragais išverčia nestorus medelius, laužo krūmus, kanopomis ir ragais rausia duobes, daužo supuvusius kelmus. Nėštumas trunka apie 9 men. Aptvaruose stumbrės jauniklius atveda kasmet, o laisvėje - dažniausiai kas antri metai. Stumbriukas jau po valandos pastovi ir netrukus jau gali eiti paskui patelę. Žolę pradeda ėsti trijų savaičių, bet žindo iki 8-10 mėn. amžiaus.
Gyvena bandomis, kuriose aiški hierarchija. Jauni patinai ir nusenę žvėrys dažnai iš bandos išvaromi. Iš bandos išvaryti žvėrys kartais nukeliauja labai toli ir beklaidžiodami žūsta. Patinai neretai tarp saves rungiasi ir kartais vienas kitą net mirtinai sužeidžia. Stumbro pėdsakai primena karvės pėdsakus. Priekinių kojų kanopų atspaudai labai platūs (iki 14 cm), jų viršūnės išlenktos į vidų.
Kažkada Europoje stumbras buvo įprastas žvėris, bet vėliau buvo išnaikintas. Kada jie išnyko Lietuvoje, nežinoma. 1409-1410 m. žiemą didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Jogailos medžioklės laimikių nemažą dalį dar sudarė stumbrai. Paskutinis stumbras kaimyniniuose Rytprusiuose nušautas 1758 m. Europoje paskutinis laisvėje gyvenantis stumbras buvo nukautas 1919 m. 1927 m. visoje Europoje nelaisvėje tebuvo išlikę tik 48 stumbrai. Iš šių žvėrių ir buvo atkurta jų banda. Stumbrų reaklimatizavimo Lietuvoje pradžia buvo stumbrų veislyno įsteigimas Panevėžio rajone Pašilių miške 1969 metais. 1969-1972 m. iš Paokės Terasų rezervato į jį atvežta 10 stumbrų. 1973 m. pirmieji stumbrai išleisti j laisvę. 2002 m. Lietuvoje gyveno apie 40 stumbrų. Bandymus Lietuvoje stumbrus veisti laisvėje reikėtų laikyti nesėkmingais. Mat kraštas per tankiai apgyventas ir jie daro didelę žalą niokodami žemės ūkio pasėlius. Lietuvoje perspektyų turi nebent jų laikymas aptvaruose.
Rudoji meška (rudasis lokys).
Stambus žvėris. Baltarusijoje gyvenančių rudųjų meškų kūno masė yra iki 270 kg. Didelė galva, didokos ausys. Kojos storos, stiprios, nelabai ilgos. Letenos stambios su labai dideliais ir ilgais nagais. Uodega trumpa (apie 10 cm ilgio). Plaukai ilgi, šiurkštoki, labai tankus, spalva nuo sviesiai iki tamsiai rudos. Kailio spalva dazniausiai priklauso nuo amziaus - seni} individi} kailis tamsesnis.
Rudoji meška yra didelių miškų gyventojas. Labiausiai mėgsta mišrius miškus su pievomis, pelkėmis, per juos tekančiais upeliais, atžalynais, uogynais. Vienarūšių ir retų medynų vengia. Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu. Tai įvairių augalų lapai, uogos, šaknys, ąžuolų giles. Mėgsta kultūrinius augalus - avižas, kukurūzus. Ėda įvairias kirmėles, vabzdžius, paukščius ir jų kiaušinius, pelinius graužikus, dvėseną. Gali papjauti net ir stambius laukinius bei naminius gyvūnus - briedžius, elnius, šernus, karves, arklius.
Rujoja vasarą. Nėštumo trukmė apie 6-7 mėn. Sausio gale ar vasario mėn. patelė irštvoje pagimdo 1-5 jauniklius. Iki pavasario jaunikliai paauga tiek, kad gali sekti paskui motiną. Kartu su motina jie praleidžia ir kitą žiemą. Tą žiemą patelė jauniklių nesusilaukia. Subręsta 4 metų.
Aktyvi prietemoje ir naktį. Labi atsargi. Pries žiemą sukaupia riebalų atsargas ir žiemai užmiega irštvoje. Irštva būna nuošalioje vietoje po žagarais, po išvirtusio medžio šaknimis, po vėjovarta. Miegas negilus. Šiltesnemis dienomis neretai pabunda ir palieka irštvą. Irštvą palieka ir pabaidyta. Vėliau grįžta ir vėl atsigula. Šiltomis žiemomis kartais pasitaiko visiškai negulančių individų. Tai dažniausiai dėl įvairių priežąsčių nesukaupę pakankamai riebalų žvėrys. Pėdsakai labai dideli su ryškiais didelių ir ilgų nagu atspaudais.
Rudąsias meškas mėgo medžioti Lietuvos didieji kunigaikščiai ir didikai. Buvo vertinami jų kailiai ir mėsa. Dėl miškų iškirtimo, dėl persekiojimo meškos Lietuvoje išnyko. Teigiama, kad paskutinė meška Lietuvoje nušauta 1883 m. Gudų girioje. Po to į Lietuvą tik retkarčiais užklysta iš Baltarusijos ir, gal but, iš Latvijos.
Lūšis.
Stambi katė. Kūno masė iki 38 kg. Liemuo trumpas, kojos ilgos ir storos, todėl iš profilio atrodo kvadratinė. Galva didelė, apvali. Snukis bukas ir trumpas. Ilgi plaukai galvos šonuose sudaro žandenas. Ausų viršūnėse 5 cm ir ilgesnių plaukų šepetukai. Uodega trumpa (20 cm), buka, juodu galu. Kailis šviesiai rusvas su įvairaus ryškumo ir dydžio tamsiai rudomis ir juosvomis dėmėmis. Nugara tamsesnė už šonus. Šeriasi pavasarį ir rudenį.
Gyvena tik didelių mišrių ir spygliuočių miškų su tankiu pomiškiu ir išvartomis masyvuose. Pastoviai dar sutinkamos Rytų ir Pietryčių Lietuvos, Jurbarko ir Tauragės miškų masyvuose. Pastovų guolį įsirengia tik veisimosi periodu.
Lušis grobio tykoja dažniausiai naktimis ir paryčiais, kartais dieną. Minta tik gyvūni­niu maistu. Auką puola prisėlinusi arba tykodama prie žvėrių takų. Puolimui nepasisekus, gyvūno toli nepersekioja - ieško ar laukia kito. Dažniausias lūšių grobis - kiškiai ir stirnos. Gaudo paukščius ir pelinius graužikus, sugeba papjauti šernų jauniklius, elnių jauniklius ir pateles. Nesuėsto grobio likučius kartais slepia, bet prie paslėpto grobio grįžta retai.
Rujoja nuo sausio vidurio iki kovo. Neštumas trunka apie 70 dienų. Jauniklius, o jų buna 1 - 4, pagimdo guolyje, kurį įsiruošia po medžių išvartomis ir netgi didelių medžių kelmų drevėse. Jaunikliai gimsta akli, su uždaromis ausimis. Patelė juos žindo 3 mėn., bet dviejų mėnesių jie jau vaikšto kartu su motina ir kartu būna iki tol, kol motina pradeda rujoti. Motinai likus bergzdžiai, jaunikliai vėl būna su ja. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais.
Naktinis gyvūnas. Išskyrus jauniklių auginimo laikotarpį, pastovių slėptuvių neturi. Dienai įsikuria po išvarta, prie kelmo, tankumyne. Gyvena pavieniui, tik patelės iki rujos buna su jaunikliais. Vaikščioja tyliai, įtraukusi nagus. Todėl pėdsakai yra charakteringi katės pėdsakai - apvalūs, be nagų žymių. Gali įlipti į pasvirusį medį, bet šiaip į medžius nelaipioja. Naturalių priešų neturi, bet konkuruoja su vilku ir jam užleidžia vietą. Lietu­voje gyvena ne daugiau šimtas lūšių.
Baltasis kiskis.
Baltasis kiškis. Mažesnis už pilkąjį kiškį. Kūno masė 3-4 kg. Taip pat trumpesnės ausys, trumpa apvali uodega. Užkalinių kojų letenos platesnės, apaugę tankesniais plaukais negu pilkojo kiškio. Kailis žiemą baltas, tik ausų viršūnėlės juodos, vasarą - pilkšvai rusvas, krūtinė rusvai balta, ausų galiukai juodi, viršutinė uodegos pusė juosva, bet ne taip ryškiai kaip pilkojo kiškio. Šeriasi du kartus metuose: kovo - gegužės ir spalio - lapkričio mėn.
Lietuvoje dažniau sutinkamas didesniuose spygliuočių miškuose ir mišriuose miškuose su aukštapelkėmis. Niekuomet neaptinkamas laukuose. Vasarą minta žoliniais augalais, žiemą - medžių ir krūmų (karklų, beržų, drebulių) ūgliais ir žieve, avietėmis.
Veisiasi nuo vasario iki liepos mėnesio pabaigos. Nėštumas trunka apie 50 dienų. Per metus būna 3-4 vados, vadoje dažniausiai būna 2-4 jaunikliai. Jaunikliai gimsta regintys, apaugę tankiais ilgais plaukais. Patelė juos žindo apie 30 dienų, bet po 10 dienų kiškiukai pradeda ėsti augalinį maistą. Lytiškai subręsta 9-10 mėn.
Aktyvus vakare, naktį. Dienos poilsiui pasirenka atokesnes vietas aukštapelkių viržynuose, tarp vėjovartų. Žiemą sniege gali išsikasti urvą ir nepalankiu oru jame išbūti 2 dienas ir ilgiau. Kaip ir pilkasis jo giminaitis, juda šuoliuodamas, užpakalines galūnes išmesdamas į priekį. Užpakalinių galūnių pėdsakai žymiai didesni negu priekinių, taip pat apvalesni ir platesni (8,5 cm) kaip pilkojo kiškio (5,5 cm).
Pasitaiko baltojo ir pilkojo kiškio hibridų. Jų kūno masė 4-5 (iki 6-7) kg, ausys ilgesnės. Uodega smailesnė. Rudenį išsišėrusių hibridų priekinės kojos molio spalvos, ausys su rausvų plaukų priemaiša, molio spalvos plaukų yra ir ant galvos.
Svarbiausias baltųjų kiškių gausumą limituojantis faktorius yra įvairūs plėšrūnai, ypač besniegėmis žiemomis.

Ūdra.
Vidutinio dydžio. Kūno masė 5-15 kg. Galva plokščia, ausys mažos ir trumpos, beveik paslėptos plaukuose. Kūnas ilgas, laibas ir lankstus. Uodega ilga, apie pusės kūno ilgio, stora pamatinėje dalyje ir laibėjanti į galą. Pirštai sujungti plaukiojamąja plėvele. Plaštakų ir letenų apačia plika, o šonai apaugę standžiais plaukais padidinančiais pėdos paviršių. Kailio plaukai trumpi, akuotplaukiai standūs, slidūs, o vilnaplaukiai švelnūs ir labai tankūs. Kailis ir žiemą ir vasarą tamsiai rudas, į kūno apačią šviesėja. Papilvė blizganti, sidabriškai gelsva. Seriasi nuo pavasario iki rudens, bet pamažu, todėl tai beveik neatsiliepia kailio kokybei.
Gyvena prie vandens telkinių. Labiausiai mėgsta sraunius, per miškus tekančius upelius su aukštais krantais, su paplautomis medžių šaknimis ir išvirtusiais medžiais. Užima apie 100 m pločio 2 km ilgio upelio pakrančių ruožą. Žiemą sutinkamos prie neužšąlančių vietų, properšų, poledinių tuštumų, susidarius nuslūgus vandeniui, bebravietėse. Gali gyventi ir keliuose vienos nuo kito netoli esančiuose miško ežerėliuose. Tuomet iš vieno vandens telkinio į kitą pereina sausuma.
Minta įvairiomis žuvimis (apie 70% viso raciono), labai mėgsta vėžius, gaudo ondatras, paukščius, pelinius graužikus, kirstukus, peles. Ėda moliuskus ir paukščių kiaušinius. Vandenyje nutvertą grobį ėda sausumoje: ant kranto, ant akmens vandenyje, ant virš vandens nusvirusio medžio kamieno.
Ūdrų veisimasis ištirtas nevisiškai. Neaiškūs veisimosi terminai, nėštumo trukmė. Nelaisvėje augintos ūdros poravosi vasario-gegužės mėn., nėštumas truko 50-70 dienų, pagimdė 2-3 jauniklius. Jaunikliai gimsta akli su uždaromis ausimis. Praregi po mėnesio, po 2 mėn. jau patys maitinasi, plaukioja.
Naktinis gyvūnas. Gerai plauko ir nardo. Tam pritaikytos kojos, ausų angos ir šnervės, kaip bebrų ir ondatrų, su 'Vožtuvais", užsidarančiais vandenyje. Gyvenamoje teritorijoje turi nuolatinį urvą ir keletą laikinų slėptuvių. Įėjimas į urvą būna po vandeniu. Dažnai slepiasi bebrų išraustuose urvuose, jų trobelėse. Pačios urvų nerausia. Labai jautri ir atsargi. Pėdsakai stamboki. Minkštame grunte ir ant drėgno sniego atsispaudžia plaukiojamoji plėvė, dažnai kartu su pėdsakais matyti charakteringa kūno šliūžė. Lietuvoje nėra gausi. Jos neme-džiojamos nuo 1975 m. Be tiesioginės ūdrų apsaugos labai svarbu išsaugoti jų gyvenamąją aplinką - natūralius ir neužterštus vandens telkinius su žuvų ir kitų gyvūnų gausą juose.

Europinė audinė.
Nedidelis, trumpakojis žvėrelis. Kūno masė 0,5-0,8 kg. Ausys trumpos, uodega trumpesnė nei pusė kūno ilgio. Kailiukas tamsiai rudas. Viršutinė ir apatinė lūpos bei smakras balti. Tuo skiriasi nuo į ją labai panašios kanadinės audinės, kurios viršutinė lūpa niekada nebūna balta. Įvairaus didumo baltų dėmių gali būti ir kaklo apatinėje pusėje bei ant krūtinės.
Gyvena prie nedidelių upelių, prie ežerų, tvenkinių, upių senvagių, kur aukšti krantai ir gausi augalija. Slepiasi urvelyje po medžių šaknimis, po kelmais. Maisto ieško vandenyje ir ant kranto. Daugiau naktinis žvėrelis. Vikri sausumoje ir vandenyje, gerai plaukioja ir nardo. Labai atsargi, todėl pamatyti sunku. Minta smulkiais žinduoliais, paukščiais ir jų kiaušiniais, varliagyviais, vėžiais, moliuskais, žuvimis, vabzdžiais. Poruojasi kovo balandžio mėn., nėštumas apie 40 dienų, gimdo 3-7 jauniklius. Jaunikliai gimsta labai maži, akli, uždaromis ausų landomis.
Ar Lietuva dar išliko - nežinoma. Manoma, kad ją nukonkuravo aklimatizuota labai panaši, tokiose pačiose vietose gyvenanti kiek didesnė ir agresyvesnė kanadinė audinė.

[medziotojas]

6.3. Paukščiai, kurių skaičių būtina reguliuoti: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminai ir būdai.

Lietuvoje visus metus leidžiama medžioti šiuos varninius paukščius: kranklius, kovus, pilkąsias varnas ir šarkas. Reguliuoti šių varninių paukščių gausumą leidžiama ir išimant iš jų lizdų kiaušinius ir jauniklius. Ardyti leidžiama tik kovų lizdus. Šaudyti j varninių paukščių lizdus draudžiama. Mat apleistuose jų lizduose peri kai kurie plėšrieji paukščiai, pelėdos.
Varniniai paukščiai sunaikina daug kitų paukščių kiaušinių ir jauniklių, užkapoja mažus kiškiukus, stirniukus. Kovai, įsikūrę miestų ir gyvenviečių želdiniuose, kapinėse, labai teršia aplinką, kelia didelį triukšmą.
Žuvininkystės tvenkiniuose, bet ne visuose, o tik tuose, kurių teritorijose yra sudaryti medžioklės plotų vienetai, nuo balandžio 1 d. iki lapkričio 1 d. leidžiama medžioti (nuo kovo 1 d. iki rugpjūčio 15 d. medžioti leidžiama tik žuvininkystės tvenkinių darbuotojams) didžiuosius kormoranus. Leidžiamu didžiuosius kormoranus medžioti laikotarpiu galima juos baidyti nuo lizdų ir vykdyti kitas jų gausos reguliavimo priemones, bet tik jų kolonijose, esančiose žuvininkystės tvenkiniuose. Ardyti didžiųjų kormoranų lizdus draudžiama. Didieji kormoranai žuvų auginimo tvenkiniuose nepageidautini todėl, kad gaudo žuvis.

Kranklys. Didžiausias iš visų varninių paukščių. Kūno masė iki 1,5 kg. Visas juodas. Senų paukščių plunksnos gražiai žvilga. Labai stambus ir stiprus snapas. Uodega pleišto formos (požymis, pagal kurį skrendantį kranklį nesunku atskirti nuo kovo). Gyvena visur. Dažnai matomas sąvartynuose. Minta visais kitais gyvūnais, kuriuos tik pajėgia įveikti, jų jaunikliais, paukščių kiaušiniais, dvėsena, atliekomis. Tuoktuviniai skrydžiai jau sausio mėn. Lizdus krauna medžiuose: miškuose, laukų giraitėse, pavieniuose laukų medžiuose. Neretai daug metų peri tame pačiame lizde. Dabar nemažai lizdų aptinkama elektros aukštos įtampos perdavimo linijų metalinėse atramose. Perėti pradeda vasario pabaigoje. Jaunikliai ritasi kovo mėn., kai tirpsta sniegas (normaliomis žiemomis) ir pasimato visi per žiemą gavę galą gyvūnai. Aptinkamas ištisus metus. Gyvena sėsliai, kartais klajoja didesniais atstumais. Veisimosi laikotarpiu gyvena poromis. Pasibaigus veisi-mosi laikotarpiui laikosi pavieniui, grupelėmis ir net būriais, neretai kartu su kitais varni-niais paukščiais. Sumedžioti sunku, nes labai pastabus, baikštus, atsargus ir net gudrus paukštis. Lengviausiai nušauti tykojant prie masalo, prie lizdo. Šaunama 4 mm šratais.

Kovas. Panašus į kranklį, bet už jį daug mažesnis. Kūno masė iki 0,5 kg. Visas juodas. Senų paukščių plunksnos žvilga. Snapas didokas, bet nepalyginamai menkesnis nei kranklio. Senų paukščių oda apie snapo pamatą neplunksnuota, balsva (dėl to kai kur Žemaitijoje jie vadinami baltsnapiais). Jauniklių snapo pamatas apaugęs plunksnomis. Uodegos galas apvalus. Aptinkamas beveik visur. Maistas labai įvairus. Minta įvairiais bestuburiais, daugiausiai vabzdžiais ir jų lervomis, sliekais, sėklomis (ypač pavasary, dažnai iškapsto pasėtas), peliniais graužikais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, dvėsena, atliekomis. Rudenį lesa uogas, vaisius. Maitinasi tik ant žemės, dažniausiai laukuose, pakelėse, sąvartynuose. Peri kolonijomis: keli ar keliolika lizdų medyje, keliasdešimt ar net keli šimtai lizdų kolonijoje. Kolonijos nedidelių miškelių, pakelių, parkų, kapinių, sodybų, miestelių ir net miestų medžiuose. Labai gausus visais metų laikais, bet mūsuose žiemojantys kovai yra atskridę iš šiauresnių kraštų. Sumedžioti nesunku, nes nėra baikštus - galima nesunkiai prisėlinti. Galima labai sėkmingai medžioti tykojant prie kolonijų, prie masalo. Šaunama 3,5 mm šratais.

Pilkoji varna. Kovo dydžio paukštis. Kūno masę iki 0,5 kg. Galva, krūtinė, sparnai ir uodega juodi. Likusi kūno dalis pilka. Snapas ganėtinai stambus, stambesnis už kovo snapą. Aptinkama visur, tik vengia didelių miškų masyvų. Daugiausiai lesa gyvūninį maistą: įvairius bestuburius, paukščių jauniklius ir kiaušinius, pelinius graužikus, puola mažus kiškučius. Rudenį soduose kapoja vaisius. Žiemą lesa dvėsena, įvairias atliekas. Maitinasi dažniausiai ant žemės. Lizdus krauna medžiuose: miškų pakraščiuose, laukų giraitėse, sodybose, pavieniuose laukų medžiuose. Kiekvienais metais krauna naują lizdą. Senuose varnų lizduose dažnai peri mažieji apuokai ir smulkiosios sakalų rūšys. Visur gausi ištisus metus, bet dalis žiemojančių varnų yra ne vietinės, o atskridusios iš šiauresnių kraštų. Veisimosi laikotarpiu gyvena poromis. Kitu laiku aptinkama tiek pavieniui, tiek įvairaus dydžio būriais. Gana akyli, atsargi, baikšti, tad sumedžioti nėra lengva. Lengviausia sumedžioti prie lizdo, tykojant prie masalo, viliojant didžiojo apuoko maketu. Šaunama 3,5 mm šratais.

Šarka. Smulkesnė už kovą. Pečiai ir papilvė balti. Likusi kūno dalis juoda su žalsvu ir melsvu žvilgesiu (ypač uodegos plunksnų). Ilga uodega. Snapas nėra didelis, bet tvirtas. Gyvena laukų giraitėse, krūmynuose, upelių šlaituose, soduose, parkuose. Visur gana dažna. Vis dažniau aptinkama miestuose, net didžiųjų miestų centruose. Vasarą minta dažniausiai įvairiais vabzdžiais, kirmėlėmis, bet lesa ir pelinius graužikus, vaisius. Sunaikina daug paukščių kiaušinių ir jauniklių. Žiemą lesa atliekas, dvėseną. Maisto ieško ant žemės ir medžiuose. Lizdai tankiuose medžiuose, krūmuose, kartais taip žemai, kad pasiekiami ranka. Lizdas rutulio formos (su stogu) ir su dviem angomis: per vieną įlenda, per kitą išlenda (apsisukti lizde neleidžia ilga uodega). Gyvena sėsliai. Akyli, atsargi, baikšti, tad sumedžioti nelengva. Lengviausia sumedžioti tykojant prie masalo. Šaunama 2,5 mm šratais.

Didysis kormoranas. Stambus paukštis, tik kiek mažesnis už žąsį. Kūno masė 2,5-3,5 kg. Seni paukščiai juodi, žvilgantys, tik gerklė ir skruostai balti. Jaunikliai rudi, pilvas šviesus. Ilgas kaklas. Snapas 7-9 cm ilgio, aštriu, lenktu galu. Kojos trumpos, visi 4 pirštai sujungti plaukiojam ąja plėve,Uodega neilga. Sutinkamas žuvinguose vandens telkiniuose: Kuršių mariose, žuvininkystės tvenkiniuose, kai kuriuose ežeruose. Minta žuvimis. Jas sugauna nesunkiai. Neretai žvejoja grupėmis. Suaugęs paukštis per parą sulesa iki 0,4 kg žuvų. Peri kolonijomis Lietuvoje lizdai tik medžiuose. Dažniausiai laikosi grupėmis, būriais. Puikiai plaukiojair nardo: nuneria toli, po vandeniu išbūna netrumpai. Keista, bet silpnai išsivysčiusi riebalinė liauka, todėl, ilgiau pabuvę vandenyje, sušlampa plunksnas, kartais net tiek,kad negali paskristi. Tuomet, tupėdami ant kranto ar sulipę ant palinkusių medžių šakųišskleidę sparnus džiovina plunksnas. Ištvermingi skrajūnai. Žiemai išskrenda ir tik pavieniai paukščiai lieka žiemoti šalies neužšąlančiuose vandens telkiniuose. XIX a. Lietuvoje išnyko. XX a. aštuntajame dešimtmetyje vėl pasirodė, pradėjo perėti. Gausėja. Lengviausia sumedžioti tykojant tose vietose, pro kurias jie neaukštai praskrenda, kuriose mėgsta tupėti, maitinasi. Šaunama 4-4,5 mm šratais.

[medziotojas]

6.4. Pirminis žvėrių išdorojimas. Pirminio žvėrių išdorojimo aikštelės.

Pirminis žvėrienos dorojimas - tai sumedžiotų žvėrių išskrodimas ir greitai gendančių vidaus organų (ypač skrandžio ir žarnyno) pašalinimas. Geriausia žvėris išskrosti tuoj pat po nušovimo. Esant šiltam orui, tai rekomenduojama padaryti per 15 min. po nušovimo. Skrodžiama žvėrį paguldžius ant nugaros arba jį pakabinus. Pjūvis daromas nuo krūtinės ląstos iki dubens. Skrodžiant nušovimo vietoje, visos atliekos sudedamos į tvirtus, nekiaurus polietileninius maišus, o vėliau sumetamos į pirminio žvėrių apdorojimo aikštelės žvėrienos atliekų duobę. Taip užkertamas kelias kai kurių ligų plitimui.
Kiškis sumedžiojimo vietoje nušlapinamas - viena ranka pakeliamas už priekinių kojų, kita ranka, stipriai spaudžiant braukiama delnu per pilvą nuo krūtinės link uodegos. Paukščiams nedideliu pjūviu perpjaunamas pilvas. Į pilvo ertmę įkišamas medinis ar metalinis kabliukas, kelis kartus apsukamas ir ištraukiamas. Tokiu būdu ištraukiamas žarnynas.
Medžioklės plotų naudotojas privalo savo medžioklės plotuose įrengti pirminio žvėrių (gyvūnų) apdorojimo aikštelę (toliau -Aikštelė). Medžioklė leidžiama tik tuose medžioklės plotų vienetuose, kurių naudotojai yra gavę iš apskrities, miesto ar rajono (teritorinės) valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Aikštelės apžiūros aktą, liudijantį jos tinkamumą naudoti. Aikštelių tinkamumo naudoti terminu nustato teritorinės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gydytojas. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip vienas medžioklės sezonas.
Aikštelės įrengiamos aukštesnėse vietose, kurių neapsemia polaidžio ar lietaus vanduo, ir turi būti ne mažesnės kaip vieno aroploto, apjuostos 20 cm gylio ir 20 cm pločio grioveliu ir aptvertos. Aikštelėje privalo būti priemonės sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų dorojimui.
Sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų dorojimo atliekoms (kanopinių žvėrių dorojimo atliekos, plėšriųjų žvėrių kūnai) naikinti Aikštelėje turi būti įrengta ne mažesnė negu 3 metrų gylio, sutvirtintomis sienomis, sandariai uždengiama gyvūninių (žvėrienos) atliekų duobė. Šią duobę pripildžius 1,5 m iki žemės paviršiaus, reikia ją išvalyti arba užkasti. Išimtas turinys užkasamas ne mažesniame negu 2 metrų gylyje, aukštesnėse vietose, kurių neapsemia polaidžio ar lietaus vanduo.
Kaip rodo patirtis, dažniausiai atliekų duobės įrengiamos vertikaliai į žemę įkasus didelio skersmens gelžbetoninį vamzdį arba keletą betoninių šachtiniams šuliniams skirtų žiedų. Gali būti į žemę įkasta paprasčiausia metalinė cisterna ar iš metalo lakštų specialiai šiam tikslui suvirinta talpa - tam standartų nėra.
Užtikrinti, kad sumedžiotų gyūnų skrodimo ir dorojimo atliekos būtų sumetamos tik į aikštelių atliekų duobes bei laikomasi Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų, privalo medžioklės vadovas.