2008-Kov-27 18:09
6.2. Medžiojamiesiems gyvūnams priskiriami, tačiau į Raudonają knygą įtraukti arba uždrausti medžioti žvėrys - stumbras, rudoji meška, lūšis, baltasis kiškis, ūdra, europinė audinė: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, nykimo priežąstys, apsaugos būdai ir priemonės.
Stumbras.
Stumbras - stambiausias kanopinis žvėris Lietuvoje. Patinų kūno masė siekia iki 1000 kg, patelės trečdaliu lengvesnės. Kūno ilgis iki 3 m, aukštis iki 2 m. Stumbro patino masyvi priekine kūno dalis ir labai ryškus gogas, stambi galva. Ragus turi patinai ir pateles. Jie palyginti nedideli, juodi, lygiu paviršiumi. Galva, kaklas, liemens priekinė dalis ir priekinių kojų viršutinė dalis apaugę ilgais, raitytais plaukais. Pasmakrėje yra barzda. Uodegos gale kutas - ilgų plaukų kuokštas. Žiemą kailis tamsiai rudas, o kojos beveik juodos. Vasarą plaukai trumpesni ir šviesesni. Patelės grakštesnės, ne toks ryškus gogas, ragai plonesni.
Jiems labiausiai tinkami lapuočių ir mišrūs miškai su tankiu pomiškiu, gausia žoline augalija, miško pievomis. Vasarą daugiausiai minta žoliniais augalais. Rudenį ir žiemos pradžioje ėda nukritusius medžių lapus. Svarbiausias maistas žiemą yra medžių šakelės ir žievė. Pavasarį laupo medžių žievę. Per parą suėda iki 50 kg pašaro.
Subręsta trečiaisiais metais. Rujoja rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Per rują patinai darosi agresyvūs. Ragais išverčia nestorus medelius, laužo krūmus, kanopomis ir ragais rausia duobes, daužo supuvusius kelmus. Nėštumas trunka apie 9 men. Aptvaruose stumbrės jauniklius atveda kasmet, o laisvėje - dažniausiai kas antri metai. Stumbriukas jau po valandos pastovi ir netrukus jau gali eiti paskui patelę. Žolę pradeda ėsti trijų savaičių, bet žindo iki 8-10 mėn. amžiaus.
Gyvena bandomis, kuriose aiški hierarchija. Jauni patinai ir nusenę žvėrys dažnai iš bandos išvaromi. Iš bandos išvaryti žvėrys kartais nukeliauja labai toli ir beklaidžiodami žūsta. Patinai neretai tarp saves rungiasi ir kartais vienas kitą net mirtinai sužeidžia. Stumbro pėdsakai primena karvės pėdsakus. Priekinių kojų kanopų atspaudai labai platūs (iki 14 cm), jų viršūnės išlenktos į vidų.
Kažkada Europoje stumbras buvo įprastas žvėris, bet vėliau buvo išnaikintas. Kada jie išnyko Lietuvoje, nežinoma. 1409-1410 m. žiemą didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Jogailos medžioklės laimikių nemažą dalį dar sudarė stumbrai. Paskutinis stumbras kaimyniniuose Rytprusiuose nušautas 1758 m. Europoje paskutinis laisvėje gyvenantis stumbras buvo nukautas 1919 m. 1927 m. visoje Europoje nelaisvėje tebuvo išlikę tik 48 stumbrai. Iš šių žvėrių ir buvo atkurta jų banda. Stumbrų reaklimatizavimo Lietuvoje pradžia buvo stumbrų veislyno įsteigimas Panevėžio rajone Pašilių miške 1969 metais. 1969-1972 m. iš Paokės Terasų rezervato į jį atvežta 10 stumbrų. 1973 m. pirmieji stumbrai išleisti j laisvę. 2002 m. Lietuvoje gyveno apie 40 stumbrų. Bandymus Lietuvoje stumbrus veisti laisvėje reikėtų laikyti nesėkmingais. Mat kraštas per tankiai apgyventas ir jie daro didelę žalą niokodami žemės ūkio pasėlius. Lietuvoje perspektyų turi nebent jų laikymas aptvaruose.
Rudoji meška (rudasis lokys).
Stambus žvėris. Baltarusijoje gyvenančių rudųjų meškų kūno masė yra iki 270 kg. Didelė galva, didokos ausys. Kojos storos, stiprios, nelabai ilgos. Letenos stambios su labai dideliais ir ilgais nagais. Uodega trumpa (apie 10 cm ilgio). Plaukai ilgi, šiurkštoki, labai tankus, spalva nuo sviesiai iki tamsiai rudos. Kailio spalva dazniausiai priklauso nuo amziaus - seni} individi} kailis tamsesnis.
Rudoji meška yra didelių miškų gyventojas. Labiausiai mėgsta mišrius miškus su pievomis, pelkėmis, per juos tekančiais upeliais, atžalynais, uogynais. Vienarūšių ir retų medynų vengia. Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu. Tai įvairių augalų lapai, uogos, šaknys, ąžuolų giles. Mėgsta kultūrinius augalus - avižas, kukurūzus. Ėda įvairias kirmėles, vabzdžius, paukščius ir jų kiaušinius, pelinius graužikus, dvėseną. Gali papjauti net ir stambius laukinius bei naminius gyvūnus - briedžius, elnius, šernus, karves, arklius.
Rujoja vasarą. Nėštumo trukmė apie 6-7 mėn. Sausio gale ar vasario mėn. patelė irštvoje pagimdo 1-5 jauniklius. Iki pavasario jaunikliai paauga tiek, kad gali sekti paskui motiną. Kartu su motina jie praleidžia ir kitą žiemą. Tą žiemą patelė jauniklių nesusilaukia. Subręsta 4 metų.
Aktyvi prietemoje ir naktį. Labi atsargi. Pries žiemą sukaupia riebalų atsargas ir žiemai užmiega irštvoje. Irštva būna nuošalioje vietoje po žagarais, po išvirtusio medžio šaknimis, po vėjovarta. Miegas negilus. Šiltesnemis dienomis neretai pabunda ir palieka irštvą. Irštvą palieka ir pabaidyta. Vėliau grįžta ir vėl atsigula. Šiltomis žiemomis kartais pasitaiko visiškai negulančių individų. Tai dažniausiai dėl įvairių priežąsčių nesukaupę pakankamai riebalų žvėrys. Pėdsakai labai dideli su ryškiais didelių ir ilgų nagu atspaudais.
Rudąsias meškas mėgo medžioti Lietuvos didieji kunigaikščiai ir didikai. Buvo vertinami jų kailiai ir mėsa. Dėl miškų iškirtimo, dėl persekiojimo meškos Lietuvoje išnyko. Teigiama, kad paskutinė meška Lietuvoje nušauta 1883 m. Gudų girioje. Po to į Lietuvą tik retkarčiais užklysta iš Baltarusijos ir, gal but, iš Latvijos.
Lūšis.
Stambi katė. Kūno masė iki 38 kg. Liemuo trumpas, kojos ilgos ir storos, todėl iš profilio atrodo kvadratinė. Galva didelė, apvali. Snukis bukas ir trumpas. Ilgi plaukai galvos šonuose sudaro žandenas. Ausų viršūnėse 5 cm ir ilgesnių plaukų šepetukai. Uodega trumpa (20 cm), buka, juodu galu. Kailis šviesiai rusvas su įvairaus ryškumo ir dydžio tamsiai rudomis ir juosvomis dėmėmis. Nugara tamsesnė už šonus. Šeriasi pavasarį ir rudenį.
Gyvena tik didelių mišrių ir spygliuočių miškų su tankiu pomiškiu ir išvartomis masyvuose. Pastoviai dar sutinkamos Rytų ir Pietryčių Lietuvos, Jurbarko ir Tauragės miškų masyvuose. Pastovų guolį įsirengia tik veisimosi periodu.
Lušis grobio tykoja dažniausiai naktimis ir paryčiais, kartais dieną. Minta tik gyvūniniu maistu. Auką puola prisėlinusi arba tykodama prie žvėrių takų. Puolimui nepasisekus, gyvūno toli nepersekioja - ieško ar laukia kito. Dažniausias lūšių grobis - kiškiai ir stirnos. Gaudo paukščius ir pelinius graužikus, sugeba papjauti šernų jauniklius, elnių jauniklius ir pateles. Nesuėsto grobio likučius kartais slepia, bet prie paslėpto grobio grįžta retai.
Rujoja nuo sausio vidurio iki kovo. Neštumas trunka apie 70 dienų. Jauniklius, o jų buna 1 - 4, pagimdo guolyje, kurį įsiruošia po medžių išvartomis ir netgi didelių medžių kelmų drevėse. Jaunikliai gimsta akli, su uždaromis ausimis. Patelė juos žindo 3 mėn., bet dviejų mėnesių jie jau vaikšto kartu su motina ir kartu būna iki tol, kol motina pradeda rujoti. Motinai likus bergzdžiai, jaunikliai vėl būna su ja. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais.
Naktinis gyvūnas. Išskyrus jauniklių auginimo laikotarpį, pastovių slėptuvių neturi. Dienai įsikuria po išvarta, prie kelmo, tankumyne. Gyvena pavieniui, tik patelės iki rujos buna su jaunikliais. Vaikščioja tyliai, įtraukusi nagus. Todėl pėdsakai yra charakteringi katės pėdsakai - apvalūs, be nagų žymių. Gali įlipti į pasvirusį medį, bet šiaip į medžius nelaipioja. Naturalių priešų neturi, bet konkuruoja su vilku ir jam užleidžia vietą. Lietuvoje gyvena ne daugiau šimtas lūšių.
Baltasis kiskis.
Baltasis kiškis. Mažesnis už pilkąjį kiškį. Kūno masė 3-4 kg. Taip pat trumpesnės ausys, trumpa apvali uodega. Užkalinių kojų letenos platesnės, apaugę tankesniais plaukais negu pilkojo kiškio. Kailis žiemą baltas, tik ausų viršūnėlės juodos, vasarą - pilkšvai rusvas, krūtinė rusvai balta, ausų galiukai juodi, viršutinė uodegos pusė juosva, bet ne taip ryškiai kaip pilkojo kiškio. Šeriasi du kartus metuose: kovo - gegužės ir spalio - lapkričio mėn.
Lietuvoje dažniau sutinkamas didesniuose spygliuočių miškuose ir mišriuose miškuose su aukštapelkėmis. Niekuomet neaptinkamas laukuose. Vasarą minta žoliniais augalais, žiemą - medžių ir krūmų (karklų, beržų, drebulių) ūgliais ir žieve, avietėmis.
Veisiasi nuo vasario iki liepos mėnesio pabaigos. Nėštumas trunka apie 50 dienų. Per metus būna 3-4 vados, vadoje dažniausiai būna 2-4 jaunikliai. Jaunikliai gimsta regintys, apaugę tankiais ilgais plaukais. Patelė juos žindo apie 30 dienų, bet po 10 dienų kiškiukai pradeda ėsti augalinį maistą. Lytiškai subręsta 9-10 mėn.
Aktyvus vakare, naktį. Dienos poilsiui pasirenka atokesnes vietas aukštapelkių viržynuose, tarp vėjovartų. Žiemą sniege gali išsikasti urvą ir nepalankiu oru jame išbūti 2 dienas ir ilgiau. Kaip ir pilkasis jo giminaitis, juda šuoliuodamas, užpakalines galūnes išmesdamas į priekį. Užpakalinių galūnių pėdsakai žymiai didesni negu priekinių, taip pat apvalesni ir platesni (8,5 cm) kaip pilkojo kiškio (5,5 cm).
Pasitaiko baltojo ir pilkojo kiškio hibridų. Jų kūno masė 4-5 (iki 6-7) kg, ausys ilgesnės. Uodega smailesnė. Rudenį išsišėrusių hibridų priekinės kojos molio spalvos, ausys su rausvų plaukų priemaiša, molio spalvos plaukų yra ir ant galvos.
Svarbiausias baltųjų kiškių gausumą limituojantis faktorius yra įvairūs plėšrūnai, ypač besniegėmis žiemomis.
Ūdra.
Vidutinio dydžio. Kūno masė 5-15 kg. Galva plokščia, ausys mažos ir trumpos, beveik paslėptos plaukuose. Kūnas ilgas, laibas ir lankstus. Uodega ilga, apie pusės kūno ilgio, stora pamatinėje dalyje ir laibėjanti į galą. Pirštai sujungti plaukiojamąja plėvele. Plaštakų ir letenų apačia plika, o šonai apaugę standžiais plaukais padidinančiais pėdos paviršių. Kailio plaukai trumpi, akuotplaukiai standūs, slidūs, o vilnaplaukiai švelnūs ir labai tankūs. Kailis ir žiemą ir vasarą tamsiai rudas, į kūno apačią šviesėja. Papilvė blizganti, sidabriškai gelsva. Seriasi nuo pavasario iki rudens, bet pamažu, todėl tai beveik neatsiliepia kailio kokybei.
Gyvena prie vandens telkinių. Labiausiai mėgsta sraunius, per miškus tekančius upelius su aukštais krantais, su paplautomis medžių šaknimis ir išvirtusiais medžiais. Užima apie 100 m pločio 2 km ilgio upelio pakrančių ruožą. Žiemą sutinkamos prie neužšąlančių vietų, properšų, poledinių tuštumų, susidarius nuslūgus vandeniui, bebravietėse. Gali gyventi ir keliuose vienos nuo kito netoli esančiuose miško ežerėliuose. Tuomet iš vieno vandens telkinio į kitą pereina sausuma.
Minta įvairiomis žuvimis (apie 70% viso raciono), labai mėgsta vėžius, gaudo ondatras, paukščius, pelinius graužikus, kirstukus, peles. Ėda moliuskus ir paukščių kiaušinius. Vandenyje nutvertą grobį ėda sausumoje: ant kranto, ant akmens vandenyje, ant virš vandens nusvirusio medžio kamieno.
Ūdrų veisimasis ištirtas nevisiškai. Neaiškūs veisimosi terminai, nėštumo trukmė. Nelaisvėje augintos ūdros poravosi vasario-gegužės mėn., nėštumas truko 50-70 dienų, pagimdė 2-3 jauniklius. Jaunikliai gimsta akli su uždaromis ausimis. Praregi po mėnesio, po 2 mėn. jau patys maitinasi, plaukioja.
Naktinis gyvūnas. Gerai plauko ir nardo. Tam pritaikytos kojos, ausų angos ir šnervės, kaip bebrų ir ondatrų, su 'Vožtuvais", užsidarančiais vandenyje. Gyvenamoje teritorijoje turi nuolatinį urvą ir keletą laikinų slėptuvių. Įėjimas į urvą būna po vandeniu. Dažnai slepiasi bebrų išraustuose urvuose, jų trobelėse. Pačios urvų nerausia. Labai jautri ir atsargi. Pėdsakai stamboki. Minkštame grunte ir ant drėgno sniego atsispaudžia plaukiojamoji plėvė, dažnai kartu su pėdsakais matyti charakteringa kūno šliūžė. Lietuvoje nėra gausi. Jos neme-džiojamos nuo 1975 m. Be tiesioginės ūdrų apsaugos labai svarbu išsaugoti jų gyvenamąją aplinką - natūralius ir neužterštus vandens telkinius su žuvų ir kitų gyvūnų gausą juose.
Europinė audinė.
Nedidelis, trumpakojis žvėrelis. Kūno masė 0,5-0,8 kg. Ausys trumpos, uodega trumpesnė nei pusė kūno ilgio. Kailiukas tamsiai rudas. Viršutinė ir apatinė lūpos bei smakras balti. Tuo skiriasi nuo į ją labai panašios kanadinės audinės, kurios viršutinė lūpa niekada nebūna balta. Įvairaus didumo baltų dėmių gali būti ir kaklo apatinėje pusėje bei ant krūtinės.
Gyvena prie nedidelių upelių, prie ežerų, tvenkinių, upių senvagių, kur aukšti krantai ir gausi augalija. Slepiasi urvelyje po medžių šaknimis, po kelmais. Maisto ieško vandenyje ir ant kranto. Daugiau naktinis žvėrelis. Vikri sausumoje ir vandenyje, gerai plaukioja ir nardo. Labai atsargi, todėl pamatyti sunku. Minta smulkiais žinduoliais, paukščiais ir jų kiaušiniais, varliagyviais, vėžiais, moliuskais, žuvimis, vabzdžiais. Poruojasi kovo balandžio mėn., nėštumas apie 40 dienų, gimdo 3-7 jauniklius. Jaunikliai gimsta labai maži, akli, uždaromis ausų landomis.
Ar Lietuva dar išliko - nežinoma. Manoma, kad ją nukonkuravo aklimatizuota labai panaši, tokiose pačiose vietose gyvenanti kiek didesnė ir agresyvesnė kanadinė audinė.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas