Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Lie-06 16:33

Meškos artėja prie Širvintų

sirvinta.net
2017.07.04

Panašu, po Lietuvą šleivojančios meškos stebina vis mažiau ir mažiau. Neseniai šalies žiniasklaida pranešė, kad, ko gero, netyčia iš Baltarusijos užklydusi meška pastebėta Trakų apylinkėse, naujausias įvykis apie šį žvėrį atplaukė iš Lietuvos-Baltarusijos pasienio.
Mūsų žiniomis, liepos 3-iosios vakarą meška buvo pastebėta Širvintų rajone – Kielių medžioklės klubo medžioklės plotuose.
Šio klubo vadovas, medžiotojas Vygantas Buzys patvirtino, kad mešką matė, kai sėdėdamas bokštelyje saugojo nuo šernų pasėlius.
- Buvo dar gana šviesu. Iš pradžių pamaniau, kad šernas. Geriau įsižiūrėjęs nustebau – praėjo meška. Tikrai nesuklydau, – sakė Vygantas Buzys ir pridūrė, kad tai, ką jis matė, nufilmavo mobiliuoju telefonu.
Tačiau medžiotojas nesutiko nufilmuotu vaizdu pasidalyti su „Širvintų krašto“ skaitytojais pasiteisinęs, kad apie tokią galimybę jis svarstė, bet nutarė ja nepasinaudoti: „Dabar žmonės per daug kišasi į gamtą. Dėl tos priežasties nenorėčiau nurodyti konkrečios vietos, kur tai nutiko. Žinote, yra įvairių žmonių. Vieniems – smalsu, kiti gali turėti piktų kėslų.“
Vygantas Buzys sakė, kad su meškomis yra susidūręs, kai jam teko dalyvauti šių žvėrių medžioklėje Rusijoje, todėl yra visiškai tikras, kad tą vėlų vakarą Širvintų rajone stebėjo mešką.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Rgs-01 06:26

Urėdijos verslą finansuoja ūkininkai

Stasys BIELSKIS
„ŪP“ korespondentas
2017.08.31


Apie nesibaigiančią problemą – afrikinį kiaulių marą (AKM) – dar kartą paskatino rašyti Linkaučių k. (Krekenavos sen., Panevėžio r.) ūkininko Gražvydo Kasčionio skambutis „Ūkininko patarėjo“ redakcijai. Jis paprašė pasidomėti liūdnai pagarsėjusiais Panevėžio miškų urėdijos administruojamais profesionaliosios medžioklės plotais (praėjusiais metais ten medžioklės vakarėlyje dalyvavo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, taip pat Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius Jonas Milius, jis po to neteko pareigų).

Pasak G. Kasčionio, AKM Lietuvoje siautėja nesustabdomai, „visos tarnybos imasi visų įmanomų priemonių“, giriamės, kad su maru geriausiai kovojame visoje Europoje… O AKM Jonavos rajone nusiaubęs „Beržų kompleksą“, artinasi prie vieno didžiausių Lietuvoje, šalia Krekenavos esančio kiaulių komplekso „Pasodėlė“.
G. Kasčionio teigimu, ūkininkai šiame krašte iš savo laukų jau nebevaiko šernų, o juos, nugaišusius nuo maro, iš laukų surenka dešimtimis. Profesionaliosios medžioklės plotuose tų šernų galbūt niekas nebešaudo, o ūkininkams ir toliau neleidžiama to daryti. Be to, nerimauti reikia ir dėl čia pat esančio Pašilių stumbryno, į kurį nuolat važiuoja ekskursijos – jos vyksta ir pro „Pasodėlės“ kiaulių kompleksą…

Galvos skausmas – žvėrių veisykla

Ūkininkas G. Kasčionis piktinosi: „Niekas nepasako, kas yra šio „dvaro“ (profesionaliųjų medžioklės plotų – aut. past.) steigėjai. Paklausus urėdo, jis parodo į viršų, klausiame mero – irgi rodo į viršų. Tie medžioklės plotai užima ne vieną dešimtį tūkstančių hektarų. Didžiausia problema – ten gyvenančių žvėrių žemdirbiams padaromi nuostoliai. Kadangi elnių, stumbrų ir šernų urėdijos plote yra labai daug, tad žalos jie pridaro ir maitindamiesi, ir išmindžiodami pasėlius. Atvažiuoja komisija, sustoja prie 100 ha dydžio pupų lauko, pažiūri iš šalies ir sako: „Tai gal kokį vieną hektarą ir nurašysime…“, nes išvaikščioti tokį plotą visos dienos kažin ar užtektų. Nuostoliai turi būti atlyginami nedelsiant, o štai laukinių žvėrių 2013 m. padarytą žalą atlygino tik šiais metais, be to, tik dėl to, kad kreiptasi į teismą. Neleidžia mums, ūkininkams, medžioti, nes sudarytos diskriminacinės sąlygos. Jeigu nuvažiuoji kur nors kitur, sumoki 20 Eur ir gali medžioti, o čia prasideda nuo šimto, jeigu nušauni kokį nors šerną – iki 300 Eur. Pagal Komercinių medžioklės ūkių įstatymą, medžioklės įkainius nustato urėdija. Lietuvoje tokių komercinių ūkių yra 21 urėdijoje. Panevėžio urėdijos prižiūrimas komercinis ūkis pagal dydį užima trečdalį visų tokių šalyje esančių medžioklės plotų.“
Profesionaliosios medžioklės plotai išsidėstę Krekenavos, Naujamiesčio, Upytės, Ramygalos seniūnijose. Važiuodami per laukus daug kur matėme iš naujo sudygusius ir gražiai žaliuojančius rapsus. G. Kasčionio teigimu, dar prieš pjūtį juos iškūlė ir taip pasėjo laukiniai žvėrys. Ūkininkas sakė, kad kombainininkai, baigdami pjauti jo lauką, suskaičiavo apie 40 iš jo išbėgančių šernų. G. Kasčionio šeimos ūkio laukai išsidėstę 6 km vakarinėje Pašilių pamiškėje, šalia „ponų“ medžioklės valdų.
Pasak ūkininkų, seniau čia medžiodavo A. Sniečkus, P. Griškevičius, A. Brazauskas, dabar – „naujieji lietuviai“.
Linkaučių k. ūkininkas ir medžiotojas Raimondas Mačiūnas pasakojo: „Sėjame, vargstame, o žvėreliai mus skriaudžia, nuvažiavę randame išknistus laukus, sunaikintą derlių. Atlygina gal tik penktadalį nuostolių, bet juk norisi ir pelno gauti. Greta esantis Kėdainių r. Šventybrasčio medžiotojų klubas, kurio plotuose yra mano žemės, nors Kėdainių r. savivaldybės komisija ir apskaičiavo nuostolius, vengia juos atlyginti, tebėra man skolingas už praėjusius metus.“
Tame pačiame Kėdainių r. nuosavos žemės turintis ūkininkas Vigandas Petrėnas piktinosi: „Pernai komisija įvertino nuostolius, bet žalos tas medžiotojų klubas taip ir neatlygino. Porą kartų būrelio pirmininkui Antanui Karosui skambinau, o jis vis žada tai kitą, tai dar kitą savaitę… Nežinau, gal reikės į teismą duoti… Pernai buvau pasėjęs žieminius kviečius, šernai pridarė žalos, todėl Truskavos seniūnijoje, kaip priklauso, rugpjūčio 8 d. parašiau pareiškimą, kad atvažiuotų ir suskaičiuotų nuostolius. Paskambino iš Kėdainių r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus moterytė ir pasakė, kad komisija atvažiuos tik rugpjūčio 18 d., tai yra po dešimties dienų. Pasakiau, kad jau viskas – javai nukulti. Negi aš lauksiu, kol ponai atvažiuos apžiūrėti, kai gražios saulėtos dienos, o javapjūtė pačiame įkarštyje? Sakė, kad ten kažkas atostogauja… Manau, kad, jeigu skyriaus vedėjas nesugeba, tegul tokio darbo nedirba. Juk šiemet tokie orai, kad kiekvieną saulėtą dieną gaudome.“

Žalą išmokėti privertė teismas

V. Petrėnas papasakojo ir atvejį, kaip profesionaliuosiuose medžioklės plotuose gyvenančių žvėrių jam padarytą žalą Panevėžio miškų urėdiją privertė atlyginti teismas. Vyro teigimu, prieš trejus metus Žemės ūkio skyrius įvertino padarytą žalą, apskaičiavo nuostolius, o atlygino tik mažą jos dalį. Teko bylinėtis, po pustrečių metų ūkininkas teismą laimėjo. Mat žvėrys yra valstybės, todėl trečiuoju asmeniu šioje byloje buvo Lietuvos valstybė, kuriai atstovavo Aplinkos ministerija.
Į teismą dėl nesumokėtos žalos kreipėsi ir G. Kasčionis, taip pat kiti ūkininkai. Visi jie bylas laimėjo.
Pasak V. Petrėno, jeigu ūkininkas su urėdija sudaro sutartį, leidžiančią jam medžioti, žvėrių padaryta žala nebeatlyginama. „Galima medžioti tik antradienį ir ketvirtadienį, kitomis dienomis, matyt, šernai ir elniai neėda, ilsisi, – piktinosi V. Petrėnas. – Ateina, pavyzdžiui, 60 elnių, tad įsivaizduokite, kas lieka tame lauke. Baisu. Aš išveju iš savojo, jie nubėga į Gražvydo ar Raimondo, tie vėl veja atgal. Tad kada mums dirbti? Turėtų mažinti jų populiaciją, dabar žvėrys auginami kaip fermoje.“
Iš tiesų, Panevėžio apygardos teismas praėjusių metų rugpjūčio 28 d. sprendimu iš Panevėžio miškų urėdijos priteisė V. Petrėnui 3 229 Eur žalos atlyginimą ir 1 828 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Toks pat vargas ir Ėriškiuose

Antanas Čepas, Ėriškių k. (Upytės sen.) ūkininkas, kurio žemės yra šiaurinėje pamiškėje, kalbėdamas apie žvėrių daromą žalą, sakė, kad jo laukai apie 3 km nusidriekę irgi šalia profesionaliosios medžioklės plotų. „Ateina ir stumbrų kaimenėmis, ir šimtai elnių, pastaruoju metu sumažėjo tik šernų. Saugoti savo pasėlių mums niekas neleidžia, nes su Panevėžio miškų urėdija nesutariame dėl saugojimo tvarkos. Tad nei jie, nei mes nesaugome. Praėjusiais metais leisdavo saugoti, tačiau tik vieną dieną per savaitę. Jeigu nušaudavome žvėrį, tekdavo už jį sumokėti pagal jų įkainius. Šiais metais išvis sutarčių nebesudarė, nes nesutikome su jų sąlygomis. Viena iš sutarties sąlygų – nekelti pretenzijų dėl ūkininko laukuose žvėrių padarytų nuostolių. Yra naujas urėdas, kuris žiūri savo tikslų, o ūkininkų – nė kiek. Pakviesta komisija dėl žalos atlyginimo, su kuria kartu atvažiuoja ir miškų urėdijos atstovas, dažniausiai traktuoja, kad daugiausia žalos padaro stumbrai, o ne šernai ir elniai. Mat už pastarųjų padarytą žalą privalo atlyginti urėdija, o už stumbrų padarytus nuostolius – Aplinkos ministerija. Miškininkai taip elgiasi todėl, kad jiems mažiau reikėtų mokėti. Šiemet žalą už praėjusius metus atlygino, bet tik apie 50 proc. visų patirtų nuostolių“, – neslėpė pasipiktinimo A. Čepas.

Panevėžio urėdas: „Už šerno gaišeną – 30 Eur atlygis“

Panevėžio urėdas Valdas Kaubrė pripažįsta, kad šiandien visas Panevėžio r. yra apimtas AKM. Vadovaujantis VMVT direktoriaus 2016 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. B1-108, asmenys, radę šerno gaišeną, praneša tarnybai ir už tai gauna 30 eurų atlygį.
„Gavę pranešimą VMVT teritorinio padalinio darbuotojai vyksta į šerno gaišenos radimo vietą, paima mėginius, – teigiama Panevėžio urėdo V. Kaubrės atsakyme į „Ūkininko patarėjo“ klausimus, – Medžioklės plotų naudotojai vykdo VMVT teritorinio padalinio darbuotojų nurodymus, jiems dalyvaujant surenka, išveža ar užkasa šernų gaišenas, dezinfekuoja gaišenų radimo vietas.
Apie ligos apimtus miškus (prie kelių) yra pastatyti informaciniai ženklai. Tad ir į Pašilių stumbryną atvykstantys asmenys yra informuoti, kad lankosi AKM apimtoje teritorijoje.
Urėdija, vykdydama profesio­na­liosios medžioklės veiklą, va­dovaujasi aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 633 „Dėl profesionalios medžioklės plotų tvarkymo“ patvirtintais profesionaliosios medžioklės plotų tvarkymo nuostatais. Juose nurodyta, kad asmenys, norintys medžioti tuose plotuose, už medžioklės organizavimą, sumedžiotus žvėris ir žvėrieną privalo susimokėti. Tačiau yra ir išimčių – jei ūkininkas, turintis pasėlių profesionaliosios medžioklės plotų teritorijoje, pageidauja saugoti savo pasėlius medžiojant ir kreipiasi su prašymu dėl pasėlių saugojimo, jam leidžiama medžioti prie savo pasėlių, nemokant medžioklės organizavimo išlaidų ir už sumedžiotus šernus (šiųmečius ir antramečius). Už būtinus sumedžiotų šernų tyrimus sumoka urėdija. Jei ūkininkas sumedžioja šerną ir pageidauja įsigyti žvėrienos, jam tenka ją pirkti pagal galiojantį kainininką (yra paskelbtas tinklalapyje).
Urėdija, gavusi ūkininko prašymą, patikrina, ar tikrai pasėliai yra profesionaliosios medžioklės plotų teritorijoje, ir, gavusi suderinimą iš steigėjo (Generalinės miškų urėdijos), su ūkininku sudaro sutartį ir leidžia jam medžioti urėdijos profesionaliosios medžioklės plotuose. Medžioklės vykdomos dalyvaujant urėdijos profesionaliosios medžioklės plotų priežiūros darbuotojams.
2016 m. dėl pasėlių saugojimo kreipėsi 10 ūkininkų. Visiems leista medžioti.
2017 m. gauti tik 7 ūkininkų prašymai dėl pasėlių saugojimo. Visiems leista medžioti. Tačiau tik 5 ūkininkai aktyviai saugo savo pasėlius medžiodami, 2 – leidimą medžioti turi, tačiau į organizuojamas medžiokles neatvyksta.
Vykdydami medžiokles, urėdijos darbuotojai siekia užtikrinti kiek įmanoma didesnę žemės ūkio pasėlių apsaugą nuo žvėrių daromos žalos.
Visa informacija apie organizuojamas medžiokles yra skelbiama viešai urėdijos interneto tinklalapyje. Jame skelbiami medžioklės organizavimo ir paslaugų įkainiai.
Visi, pageidaujantys medžioti urėdijos profesionaliosios medžioklės plotuose, gali užsiregistruoti tinklalapyje, elektroniniame medžioklės sezono medžioklės registracijos žurnale.“
Pasidomėjome, kiek ūkininkas turėtų mokėti už nušautą šerną. Panevėžio miškų urėdijos tinklalapyje teigiama, kad medžioklėse tykojant, sėlinant ir varant už šerno sumedžiojimą mokama pagal išskrosto žvėries svorį (su kailiu, galva ir kojomis). O įkainis (jei šernas sveria daugiau nei 70,1 kg) yra nei daug, nei mažai – 307 Eur!

Problema kiaulių kompleksų vadovo akimis

AKM, jau apėmęs visą Panevėžio rajoną, grėsmingai priartėjo prie didžiulio kiaulių komplekso Krekenavos seniūnijoje.
Rugpjūčio 7 d. šioje seniūnijoje buvo utilizuotos keturios kiaulės, apie smulkų ūkį nustatytos apsaugos ir priežiūros zonos.
Didžiausios Baltijos šalyse kiaulių auginimo įmonės „Idavang“ bendrovės „Pasodėlė“ kompleksas yra visai netoli užkrėsto ūkio ir patenka į 5 km zoną. Iš ten 21 d. buvo uždrausta išvežti kiaules.
Įmonės „Idavang“ generalinis direktorius Saulius Leonavičius „Ūkininko patarėjui“ teigė: „Kompleksuose saugomasi AKM, bet didesnė problema yra ta, kad neatsakingi žmonės laiko kiaules, kurios užsikrečia, ir po to kenčia tie, kurie investuoja į biosaugą. Problema, kad už šernus, kaip valstybės turtą, yra atsakinga Aplinkos ministerija, kuri nelabai imasi veiksmų šį dalyką tvarkyti ar kontroliuoti, mažinti jų populiaciją ir t. t.“
S. Leonavičiaus teigimu, jeigu atsitiktų taip, kad dėl AKM tektų išskersti ir utilizuoti visas „Pasodėlės“ komplekso kiaules, žalą atlygintų draudimo bendrovė, nes visos riestasnukės yra apdraustos.
AKM gąsdina ir mėsos perdirbėjus
Mėsos produktus gaminančios AB „Krekenavos agrofirma“, įsikūrusios šalia Kėdainių, generalinis direktorius Linas Grikšas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad bendrovė jau tikriausiai 10 metų kiaulių nebeaugina, bet problemų dėl AKM vis tiek yra. Pasak L. Grikšo, kiauliena – viena iš pagrindinių žaliavų. Būtų galima ją atsivežti iš užsienio, bet išaugtų transportavimo kaštai. „Kur kas paprasčiau yra ir norėtųsi perdirbti tik lietuvišką kiaulieną, – pasakojo agrofirmos vadovas. – Kita problema, kad dėl AKM mes turime daug apribojimų produkcijos eksportui į šalis, esančias už Europos Sąjungos ribų. Ir į Jungtines Amerikos Valstijas, nors ir turime leidimus, kiaulienos gaminių negalime vežti.“
L. Grikšo teigimu, visa tai yra todėl, kad Lietuvoje siaučia AKM, todėl trečiosios šalys riboja eksportą. „Jeigu mėsos perdirbimo įmonė atsidurtų visai šalia AKM židinio, atsirastų apribojimų ir ES viduje. Tai yra ne vien „Krekenavos agrofirmos“, bet ir visos Lietuvos, taip pat viso žemės ūkio problema. Apribojimai šaliai taikomi penkerius metus nuo nustatyto pirmojo AKM atvejo, o vis randa ir randa, tad penkeri metai vis pratęsiami ir neaišku, kada bus šviesa tunelio gale. O tai mums labiausiai kelia nerimą“, – kalbėjo L. Grikšas.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Spa-05 06:16

Valstybei paukštis svarbiau už žemdirbį?



Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

Kol šalies žemdirbiai skaičiuoja nuostolius dėl javų laukus paskandinusių liūčių, sausumoje likusius pasėlius ir daržus siaubia gervės, žąsys ir gulbės. Vilkai atakuoja ūkinius ir naminius gyvūnus, stumbrai trypia Vidurio Lietuvos žemdirbių derlių, o kormoranai retina žuvininkystės ūkių derlių. Nuo liūčių nukentėjusiems ūkininkams galėtų padėti valstybė ir ES, o dėl dvikojų ir keturkojų daromos žalos girdimi tik „gamtos gynėjų“ priekaištai agroverslininkams ir visiems kaimiečiams, kurie patys atseit savo derliaus nesaugo.

Pagalbos šauksmas

„Neseniai dalyvavau Europos žemės ūkio ir kooperatyvų sąjungos (COPA-COGECA) prezidiu­mo posėdyje, kuriame iškelta laukinių paukščių ir žvėrių žemdirbystei daromos žalos problema, – „ŪP“ sakė laikinasis Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Sigitas Dimaitis, – klausimą pasiūlė Danijos, jį palaikė Švedijos, Suomijos ir trijų Baltijos šalių atstovai.“
Pasak S. Dimaičio, visose minėtose šalyse aplink Baltiją žemdirbystei problemų kelia saugojami laukinės gamtos gyvūnai: vilkai, meškos, stumbrai, žąsys, gulbės, gervės, kormoranai. Šiaurės šalių atstovai kreipėsi į COPA-COGECA valdybą prašydami sudaryti darbo grupę ir parengti laukinės gamtos gyvūnų žemės ūkiui daromos žalos skaičiavimo metodiką, taip pat sukurti ūkininkams padarytų nuostolių kompensavimo mechanizmą.
ŽŪR vadovo S. Dimaičio teigimu, 1957 m. Romoje įsteigus Europos Ekonominę Bendriją, jau kitais metais buvo sukurta Europos ūkininkams atstovaujanti organizacija COPA, o dar po metų (1959 m.) – Europos Bendrijos žemės ūkio kooperatyvus vienijanti organizacija COGECA. Abi šios visuomeninės organizacijos susijungė 1962 m. Lietuva į COPA-COGECA įstojo po 2004 m., todėl kaip visateisė narė joje gali reikšti savo nuomonę ir teikti pasiūlymus agropolitikos klausimais.

Gamtoje nėra kenkėjų?

Aplinkos ministerijos (AM) Viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialisto Selemono Paltanavičiaus teigimu, žemdirbiai visais amžiais ir visame pasaulyje buvo tas ūkio subjektas, kuris daro didžiausią žalą gamtai. Kita vertus, žemdirbys yra mūsų maitintojas, jam viskas atleidžiama. Pasak jo, sveikas mąstymas žmogui turėtų sakyti: negali vien imti iš gamtos, reikia jai nors šį tą grąžinti.
„Lietuvoje visos laukinių paukščių rūšys yra saugomos, net ir tos, kurias leidžiama medžioti, – kalba S. Paltanavičius, – gamtoje nėra kenkėjų, o jeigu gulbės ar žąsys rudenį nutupia į žiemkenčių lauką, žala ūkininkui tikrai nedidelė. Kas kita Nyderlanduose – ten žiemos nebūna, paukščiai sumina į purvą želmenis, padaro nuostolių.“
Nemuno deltoje ir daugelyje kitų vietų, ypač prie didžiųjų ežerų ar tradiciškai užliejamų plotų, gyvenantys ūkininkai kasmet skundžiasi laukinių žąsų, gervių, gulbių daroma žala. Pasak gamtininko S. Paltanavičiaus, žiemkenčių daigai, sudygę ir sužaliavę rudenį, nuo spalio vidurio tampa žąsų ir gulbių lesalu. Kadangi šių paukščių snapų kraštai yra aštrūs, jais želmuo nukandamas, o pats sudygęs žiemkenčių keras nepažeidžiamas, neišraunamas. „Iš Lietuvos žemdirbystės istorijos žinoma, jog pašalus ūkininkai savo žiemkenčių želmenyse ganydavo avis ar veršelius ir taip savo javus apsaugodavo nuo iššutimo po sniegu, todėl dėl rudeninio paukščių poveikio želmenims diskutuoti neverta“, – tikina S. Paltanavičius.

Milžiniški nuostoliai

„Dėl plėšriųjų kormoranų antpuolių mūsų bendrovė patiria milžiniškų nuostolių, – pasakoja UAB „Išlaužo žuvis“ vadovas Darius Svirskis, – Išlaužo tvenkinių plotai daugiau nei 500 ha, kormoranams veistis ir daugintis Lietuvoje sudaromos šiltnamio sąlygos.“ Pasak D. Svirskio, didžiulės kormoranų kolonijos gyvena, veisiasi ir dauginasi Kauno marių, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Šie paukščiai sulesa ketvirtadalį „Išlaužo žuvies“ metų derliaus, nuostoliai siekia apie pusę milijono eurų! D. Svirskio teigimu, stebėtinas kormorano grobuoniškumas ir reakcija: jis sugeba per penkias minutes pagauti ir praryti žuvį, net žmogaus pabaidytas jis neria į tvenkinį gilyn ir iškyla į paviršių už šimto metrų jau su pagauta žuvimi snape. Prieš du dešimtmečius, Lietuvoje tik pasirodžius kormoranams, su mokslininkais ornitologais D. Svirskis tyrė kormorano anatomiją ir fiziologiją, skrodė paukščius, siekdami nustatyti, kuo jie maitinasi. Tuomet buvo nustatyta, jog vienas kormoranas per dieną sulesa 3,5 kg žuvų. Pastaruoju metu Išlaužo žuvininkystės ūkio teritorijoje gyvena tūkstantis kormoranų, vadinasi, per dieną jie sulesa 3,5 t žuvų. Naikinti šiuos žvejams nuostolių darančius paukščius draudžia įstatymai. „Išlaužo žuvies“ bendrovė samdo keturis medžiotojus, kurie šaudydami į orą baido kormoranus. Vien tik šoviniams per metus išleidžiama 17 tūkst. Eur. Šalia tvenkinių yra įtaisytos aštuonios garsinės patrankos, kurios taip pat baido paukščius. Tačiau triukšmu dėl aidinčių šūvių skundžiasi Išlaužo seniūnijos gyventojai. Bendrovės „Išlaužo žuvis“ specialistai suskaičiavo, jog dėl kormoranų pagautų ir sulestų žuvų įmonė per metus patiria 300 tūkst. Eur nuostolį, o dėl tvenkiniuose likusių, bet paukščių sužalotų, susirgusių ir kritusių žuvų nuostoliai siekia dar 200 tūkst. Eur. Daugelį kartų dėl nuostolių kompensavimo bendrovės „Išlaužo žuvis“ vadovai kreipėsi į aplinkosaugininkus, valdžios institucijas, tačiau atvykusios komisijos žalą nurodydavo dešimtį kartų mažesnę. Pasak D. Svirskio, kormoranų populiacijos niekas nereguliuoja: prieš du dešimtmečius tai buvo reti egzotiniai paukščiai, o dabar – plėšrūs invaziniai gyvūnai, keliantys pavojų gyvajai gamtai.
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas sako, jog ir šalies augalininkystės ūkiams laukiniai gyvūnai pridaro milžiniškos žalos. „Pats esu patyręs, kaip stumbrų banda suniokojo kieme supiltų burokų kaupą – iš trisdešimties tonų liko tik šiukšlės į kompostą“, – pasakojo J. Talmantas. Pamiškėse, netoli vandens telkinių ir pelkių esančius pasėlių laukus siaubia žąsys, gervės, gulbės. Pavyzdžiui, vakare jų pulkams nutūpus į žieminių rapsų želmenis ryte lieka plika žemė. LŪS vadovo, ūkininko ir medžiotojo teigimu, šalyje veikianti Vokietijos kapitalo draudimo bendrovė nesiima drausti pasėlių nuo žvėrių ir paukščių daromos žalos. J. Talmantas prisiminė, kaip nutūpusios gulbės jo dešimties hektarų rapsų lauką per naktį paliko visiškai pliką. Kitų rajonų žemdirbiai taip pat skundžiasi dėl paukščių naktinių antskrydžių, organizuoja budėjimus, baido garsiniais signalais. Tačiau paukščiai nepaiso gąsdinimų, sumindo pasėlius, sukapoja javų varpas. Specialistai yra skaičiavę, kad miežio varpoje turėtų būti apie 30 grūdų, po paukščių atakų lieka tik keturi. Gervės Kėdainių, Panevėžio ir kituose rajonuose puola ne tik javų, bet ir daržovių ūkius, pavyzdžiui, aštriais snapais prakapoja kopūstų galvas. J. Talmanto nuomone, laukinių paukščių žemės ūkio pasėliams daromos žalos problema turėtų būti sprendžiama valstybės lyg­meniu. Iki šiol savivaldybių sudarytos Žalų nustatymo komisijos dėl nuostolių kompensacijos ūkininkams patardavo kreiptis į AM, pastaroji motyvuodavo teisės aktų trūkumu ir nukentėjusiuosius siųsdavo atgal į savivaldybes. „Šiandien laukinė gamta valstybei svarbesnė už žmogų“, – piktinasi LŪS pirmininkas J. Talmantas.

Nuostoliai nekompensuojami

„Aplinkos ministerija nekompensuoja gervių, žąsų, gulbių ir kormoranų žemės ūkiui daromų nuostolių, – sako AM Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, – pagal tokią logiką reikėtų sodininkams atlyginti už varnėnų nulestas vyšnias.“
Mokslininkų atlikti tyrimai neliudija, jog šalyje laukiniai paukščiai keltų rūpesčių žmogui. V. Graičiūno pastebėjimu, tik kormoranams taikomi kiti reikalavimai, nors žemės ūkiui jie nekenkia – maitinasi išskirtinai žuvimis. Nidos žvejų teigimu, per metus kormoranai Lietuvai priklausančioje Kuršių marių dalyje sulesa apie 500 t žuvų, nors patiems žuvų ištekliams įtakos neturi. „Pavyzdžiui, šalies vandens telkiniuose atsirado nauja invazinė žuvų rūšis – juodažiočiai grundulai. Pastaruoju metu jie yra pagrindinis kormoranų maistas, vadinasi, paukščiai atlieka sanitarinę misiją“, – teigia V. Graičiūnas ir nutyli apie kormoranų daromą žalą šalies žuvininkystės ūkiams.
Vakarų Europos šalyse sparčiai didėja gervių populiacija. Tai susiję ir su klimato kaita, ir su šių paukščių saugojimu. Pavyzdžiui, Švedijoje per 2016 metus gervės žemės ūkiui padarė 200 tūkst. Eur nuostolį. Prieš keletą metų Lietuvoje perėjo 10,5 tūkst. gervių porų. Tado Ivanausko duomenimis, XX a. pirmojoje pusėje gervės gyveno ir perėjo penkiasdešimtyje vietų, tankiausiai jų buvo Čepkelių, Žuvinto, Tyrelio ir Artosios pelkėse.
„Dėl žąsų, gulbių, gervių, kormoranų daromos žalos į mus ūkininkai nėra kreipęsi, – pastebi Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis, – reikėtų tik džiaugtis, kad gyvename natūralios gamtos turinčioje teritorijoje.“
Pasak A. Pranaičio, Žuvinto apylinkių ūkininkų laukus aplanko nemažai vietinių ir praskrendančių paukščių, tačiau jų poveikis nėra toks žalingas, kaip kartais kalbama. Pavyzdžiui, gulbės nebylės maitinasi tik ežero augmenija ir gyvūnija, gulbės giesmininkės skrenda pro Žuvintą vėlyvą rudenį, nuostolių nespėja padaryti. Žąsys nulesa javų želmenis, o jei prastai įsišakniję – ir išrauna. Daugiausia nuostolių jos padaro pavasarį.

Žmogus pats kaltas?

„Gervės turi platesnį valgiaraštį – jos maitinasi grūdais ražienose, mėgsta kopūstus, žirnius, bulves, neatsisako bestuburių, mažų graužikų, – pasakoja Žuvinto biosferos rezervato vadovas A. Pranaitis, – tačiau jos žalos ūkininkams nepadaro. Šiemet Žuvinte suskaičiuota apie 2 800 „vietinių“ gervių, rudenį keletui dienų buvo sustojusios praskrendančios iš šiaurės.“
Pasak A. Pranaičio, anksčiau Žuvinte ir prie kitų Dzūkijos ežerų gyveno apie du šimtus kormoranų, daugiausia nuostolių jie pridarydavo Simno žuvininkystės ūkiui, tačiau šiemet rezervato specialistai suskaičiavo tik apie 60 šių paukščių.
„Mano nuomone, pasėliams paukščių daroma žala – tai žmogaus ūkinės veiklos pasekmė, – sako A. Pranaitis, – be to, kirba įtarimas, jog mūsų ūkininkai, žvejai savo patirtus nuostolius bando priskirti paukščiams. Kaip galima suskaičiuoti, kiek žuvų nepagavai?“
Pasak A. Pranaičio, laukinių paukščių padarytus nuostolius pagal galiojančius teisės aktus privalo kompensuoti savivaldybės, tačiau tik kartą apie 2000-uosius jis buvo pakviestas į savivaldybės sudarytą komisiją, kuri svarstė ūkininko prašymą.
„Dzūkijos ūkininkai į savivaldybę dažniausiai kreipiasi dėl vilkų daromos žalos, kiek rečiau – dėl laukinių paukščių padarytų nuostolių, – kalba Alytaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Stasys Supranavičius, – kiekvienu atveju sudaroma komisija, įvertinama žala ir sprendžiama dėl kompensacijų.“

Žala – su „barzda“

Pasak ilgamečio Alytaus r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo, lėšų ūkininkų ar žemės ūkio bendrovių nuostoliams padengti skiria ir AM, ir savivaldybė iš savo aplinkos apsaugos programų. S. Supranavičiaus turimomis žiniomis, didžiausių nuostolių regione dėl kormoranų siautėjimo patiria Daugų ir Simno žuvininkystės ūkiai. Juose paukščiai baidomi garsinėmis patrankomis. Dėl gervių, žąsų, gulbių poveikio pasėliams pastaraisiais metais į savivaldybę niekas nesikreipė.
„Žąsų, gervių, gulbių ar kormoranų daromą žalą žemės ūkio pasėliams sudėtinga nustatyti, – sako LŪS Prienų skyriaus pirmininkas Martynas Butkevičius, – pagal galiojančius teisės aktus nukentėjusiajam privalu apie žalą pranešti per tris dienas, savivaldybės sudaryta komisija per septynias dienas apžiūri vietą ir nustato nuostolius, tačiau jų kompensavimo tenka laukti pusę metų ar ilgiau, kol šalies mastu bus patvirtintas vidutinis derlingumas.“
Seimo Kaimo reikalų komiteto ir Aplinkos apsaugos komiteto nariai Vytautas Kamblevičius ir Kęstutis Bacvinka „ŪP“ tvirtino, kad jau pribrendo laikas diskutuoti dėl laukinių paukščių daromos žalos žemės ūkio pasėliams. Pastaruoju metu dėmesį užgožia milijoniniai liūčių padaryti nuostoliai. Seimo narių nuomone, pirmiausia reikėtų keisti visuomenės požiūrį į saugotinos gyvūnijos ir reguliuotinos jų populiacijos santykį. „Tektų rinktis tarp racionalių ūkinių ir diplomatiškai politinių sprendimų“, – pastebi Seimo Kaimo reikalų komiteto narys V. Kamblevičius.
„Laukiniams paukščiams esame „tranzitinė“ šalis, – kalba Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys K. Bacvinka, – todėl mūsų šalies žemdirbių nuostoliai dėl paukščių daromos žalos ES mastu santūrūs, bet, jeigu nustatomi, kompensuotini.“
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Spa-13 09:44

Medžioja intensyviai, o šernų nemažėja


Eglė KUKTIENĖ
Spalio 12d.
rinkosaikste.lt


Jau ketvirtus metus vykstanti intensyvi kova su Afrikiniu kiaulių maru gyventojus skaido į skirtingas stovyklas. Vieni jaudinasi, kad turi daug investuoti į apsaugos priemones, nors augina vos porą kiaulių, kiti nerimauja, kad AKM nešiojančius šernus medžiotojai tuojau visai išnaikins. Kokia situacija šiuo metu yra Kėdainių rajone?

Rado 10 gaišenų

Per šiuos metus Kėdainių rajone jau buvo rasta dešimt šernų gaišenų.
„Kėdainių rajone sumedžiota šiemet virš 1000 šernų. Gaila, bet apie 10 jų yra su AKM. Paskutinis apsikrėtęs šernas Dotnuvoje sumedžiotas prieš gerą savaitę. Labai neramina šie dalykai. Tačiau mes tikimės, kad nebus masinio šernų kritimo mūsų rajone, nors kaimynystėje, Panevėžy, šernai gerokai didesniais kiekiais gaišta.
Tiesa, keista ir tai, jog kritusius šernus randame tai vienoj seniūnijoj, tai kitoj – Dotnuvos, Truskavos seniūnijose. Nėra tokio konkretaus žemėlapio“, - pasakojo Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Lionius Stanevičius.

Tikisi sumedžioti daugiau

Kasmet rajone medžiotojai sumedžioja apie 2 000 šernų. Ir šiemet tikimasi pasiekti tą skaičių.
„Dabar planuojame suintensyvinti varymines medžiokles, ir tikimės, kad pavyks daugiau jų sumedžioti. Dabar šernai keliauja, tai į kukurūzų laukus, tai į pupų laukus išėję – sunku juos sugaudyti.
Kita vertus, mūsų rajone kol kas padėtis kaip ir patenkinama. Kai kuriuose plotuose medžiotojai šernų skaičių yra sumažinę. Tačiau jeigu užkratas liks miškuose, bus labai blogai – jis neleis atsistatyti šernų populiacijai.
Taigi mes, medžiotojai, vienas kitą vis raginame medžioti šernus, nors jau tai tampa tikrų tikriausia prievole“, - kalbėjo draugijos pirmininkas.

Skaičius nemažėja

Kaip bebūtų keista, net ir tokiais tempais medžiojamų šernų populiacija kol kas drastiškai nesumažėjo. Tam įtakos turi labai geros jų gyvenimo sąlygos.
„Stengiamės, kad būtų mažau vedlių patelių, kad neatsivestų jauniklių. Tačiau reikia pastebėti, kad nepaisant to, jog medžiotojai stengiasi ir tuos šernus medžioja be atvangos, šernų skaičius mūsų rajone nesumažėja. Mes mažiname šernų skaičių ketvirti metai, o jų skaičius lieka gana stabilus.
Nėra žiemų, pašarinė bazė puiki – kukurūzai, pupos, cukriniai runkeliai. Silpni šernai nekrenta, šernės veda dideles šernų vadas, veda jas anksti. Populiacija didėja ir didėja gana greitai. Šernai turi daug maisto, plėšrūnų nėra, sąlygos geros“, - reziumavo L. Stanevičius.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Spa-25 15:57

„Balandinės“ medžiotojai mini rimtą sukaktį


"Šviesos" inform.
2017-10-21

„Balandinės“ medžiotojų būreliui sukako pusė šimto metų. Vienas seniausių būrelių yra ir vienas didžiausių – jame susibūrę penkiasdešimt medžiotojų.
Balandines-medziotojai-mini-rimta-sukakti_articlethumbfull.jpg

Sukakties proga „Balandinės“ medžiotojai atvėrė netoli Žindaičių esančios savo būstinės vartus ir pristatė veiklą, pakvietė pažinti jų atkuriamas ir puoselėjamas tradicijas.

1967-aisiais. Vienas jo „tėvų“ ir pirmasis bei ilgametis vadovas – Vytautas Kutkevičius. Nuo to laiko pasikeitė šeši būrelio vadovai. Šiemet išrinktas Ramūnas Alminas.


Džiaugiasi gausiu būriu


Naujasis „Balandinės“ vadovas tikina, kad didelis medžiotojų skaičius šiais laikais – privalumas. Nors nuomonių ir diskusijų sprendžiant reikalus tenka išklausyti daugiau nei kitur, daug ką išspręsti paprasčiau.

„Pusšimtis žmonių gali kartu gerai įvykdyti dabar iškeltus griežtus reikalavimus dėl kiaulių maro, jei mes papultume į buferinę zoną“, – sakė R. Alminas.

Vadovas daugiausia kalba ne apie medžioklės malonumus, bet apie pareigas. Viena pagrindinių – lėtinti, o jei pavyks, visai sustabdyti afrikinio kiaulių maro plitimą.

„Kiaulių maras visai čia pat, Kauno rajone, greta Seredžiaus, turėjome žūtbūt kažką daryti. Dėl to ir investavome į savo būstinę, kuri atitiktų veterinarinius reikalavimus“, – sakė būrelio vadovas.

Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba prenumeruokite elektroninę laikraščio versiją.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Lap-02 06:37

Mažeikinių gauja nerimsta :evil:


Seimo medžiotojai surėmė ginklus: projektas, svarbesnis net už biudžetą



Jurga Tvaskienė Politikos aktualijų žurnalistė
2017 m. lapkričio 2 d.
delfi.lt



Premjero Sauliaus Skvernelio vasaros pradžioje ištarta frazė, kad Seime stipriausios – urėdų ir medžiotojų partijos, tvirtinasi su kaupu. Parlamente susibūrę medžiotojai mūru stoja prieš bandymą apriboti juos vienijančios draugijos įtaką, siejamą su politiniu užnugariu.

Screenshot_7.jpg

Seimo medžiotojų schema© DELFI


„Ar ta draugija veikia per Seimo narius? Šimtu procentų. Tai reikia pasakyti. Esu buvęs jos suvažiavime, tai kai įžengė tokia grupė Seimo narių, net pagalvojau, kad vargu ar kuris kultūros renginys sulaukė tokio politiko dėmesio, kaip eilinės visuomeninės organizacijos suvažiavimas. Žiūrėdamas į pirmąsias tris eiles bandžiau suprasti, ar tai Seimo posėdis, ar kas. Tokia jėga yra“, – kalbėdamas su DELFI, neslėpė Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ vadovas Raimondas Ribačiauskas.
Taip jis kalbėjo apie Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugiją (LMŽD), vienijančią beveik 20 tūkst. šalies medžiotojų. Šios draugijos, save kildinančios iš prof. Tado Ivanausko prieš šimtmetį įkurtos organizacijos, garbės pirmininku ilgą laiką buvo Algirdas Brazauskas. Šiuo metu LMŽD vadovauja įtakingas socialdemokratas Bronius Bradauskas, o draugijoje aktyviai veikia nemažas būrys parlamentarų.
„Seimo nariai turi įtakos tos organizacijos perspektyvai, labai rimtiems finansiniams klausimams ir galimoms finansinėms investicijoms“, – DELFI dėstė R. Ribačiauskas.
Šiuo metu LMŽD viršūnės sunerimusios. Seime kelią skinasi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovo, parlamentinio Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Kęstučio Mažeikos parengtos Medžioklės įstatymo pataisos. Parlamentaras, pats priklausantis LMŽD, užsimojo taisyti 15 metų galiojantį teisės aktą, užkabindamas draugijos interesus.
„Paprastas palyginimas: liepos pradžioje buvo balsuojama už Miškų įstatymą (urėdijų pertvarką). Tai buvo garsus, viešojoje erdvėje triukšmingas svarstymas. Tačiau Miškų įstatymui buvo 50 lapų pataisų, o Medžioklės įstatymui jau turime 70 lapų. Supraskite, kad jis paliečia labai įtakingus žmones. Ta žmonių grupė tikrai aktyviai veikia“, – DELFI tikino politikas.


Medžiotojai surėmė pečius – pasiduoti neketina


Pavasarį pateiktame K. Mažeikos projekte, kurio Seimas turėtų imtis lapkričio mėnesį, siūlomi svarbūs Medžioklės įstatymo pokyčiai, tarp jų – ir LMŽD įtakos sprendimų priėmimui ribojimas. Parlamentaras iš taisomo įstatymo siūlo išbraukti iki šiol teisės akte fiksuotą išskirtinę LMŽD teisę teikti pasiūlymus institucijoms, priimančioms medžioklę reglamentuojančius teisės aktus, dalyvauti įvairių komisijų darbe, organizuoti medžiotojų mokymo kursus, ekspertų rengimą ir panašiai.
Pateiktame projekte LMŽD pavadinimo nebeliko – jame numatoma, kad tokią veiklą gali vykdyti medžiotojų visuomeninės organizacijos, vienijančios medžiotojų klubus ir būrelius.
„Yra noras, kad visos organizacijos būtų lygiateisės. Nes iki šiol galiojusi įstatymo norma buvo tapati tam, jei politinių partijų įstatyme būtų įrašyta, pavyzdžiui, „Socialdemokratų partija ir kitos organizacijos“. Tai nėra logiška. Nėra preteksto išskirti vieną organizaciją“, – DELFI aiškino K. Mažeika. Įstatymo formuluotę, kad aktualių sprendimų priėmime dalyvauja „LMŽD ir kitos medžiotojų visuomeninės organizacijos“, siekia išsaugoti grupė Seimo narių. Jie įregistravo priešingą K. Mažeikos siūlymui projektą.
„Visuomeninės medžiotojų organizacijos, dalyvaudamos Medžioklės įstatymo numatytose komisijose, atlieka nemažą dalį Vyriausybės ir savivaldybių institucijoms numatytų funkcijų. Todėl siūlytina nustatyti LMŽD ir medžiotojų visuomeninėms organizacijoms platesnes teises“, – nurodoma šiame dokumente.
Jo autorystė yra priskiriama dabartiniam Seimo Lietuvos socialdemokratų darbo (LSD) frakcijos seniūnui Andriui Palioniui. Pastaruoju metu į telefono skambučius jis neatsiliepia.
Savo parašais šį projektą yra parėmę Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Kazys Starkevičius ir Sergejus Jovaiša, LSD atstovas Artūras Skardžius, socialdemokratas Juozas Olekas, „darbiečiai“ Petras Čimbaras ir Valentinas Bukauskas, „valstiečiai“ Juozas Varžgalys bei Viktoras Rinkevičius, partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Remigijus Žemaitaitis, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškųjų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovas Leonardas Talmontas.
Beveik visi šie politikai yra aktyvūs LMŽD nariai. Dar daugiau: draugijos interneto puslapyje nurodoma, kad du iš jų – A. Palionis bei K. Starkevičius – yra socialdemokrato B. Bradausko vadovaujamos LMŽD draugijos tarybos nariai.
B. Bradauskas, A. Palionis bei K. Starkevičius LMŽD valdyme dalyvauja su kitais įtakingais asmenimis. Tarp jų – generalinio miškų urėdo pavaduotojas Valdas Vaičiūnas, Jurbarko, Raseinių, Rokiškio miškų urėdai Faustas Bakys, Antanas Kilčauskas bei Benjaminas Sakalauskas, Žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos departamento direktorius Rimantas Krasuckis, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Paulauskas, bendrovės „Biovela Group“ generalinis direktorius Virginijus Kantauskas, „Žemaičių lanšos“ vadovas Arūnas Oželis, šou verslo atstovas Arūnas Valinskas.


Interesų deklaruoti nemato reikalo


Nei A. Palionis, nei K. Starkevičius savo narystės LMŽD nėra deklaravę Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK), jie neskelbia ir apie priklausomybę medžiotojų būreliams.
Rugsėjo pabaigoje DELFI paviešinus, kad A. Palionis yra Prienų medžiotojų būrelio narys, VTEK ėmėsi nagrinėti šį klausimą. Kaip tuo metu DELFI sakė laikinasis VTEK vadovas Virginijus Kanapinskas, įstatymas numato Seimo nariams prievolę deklaruoti visus ryšius su juridiniais asmenimis, taip pat ir narystę asociacijose.
Sąsajų su LMŽD nedeklaravo ir pasiūlymą Medžioklės įstatymo pataisai pasirašę A. Skardžius, L. Talmontas bei V. Rinkevičius. Be jų, Seime yra ir daugiau pomėgio medžioti neslepiančių parlamentarų, kurie apie šį savo interesą nepranešė VTEK: deklaracijoje esantis „Kiršino“ medžiotojų būrelio narys nenurodė „valstietis“ Aurimas Gaidžiūnas, klubo „Dubysa“ atstovas „tvarkietis“ Vytautas Kamblevičius, apie pomėgį medžioti savo biografijoje skelbia, bet apie medžiotojų būrelį neužsimena ir konservatorius Rimantas Jonas Dagys.
Savo viešųjų ir privačių interesų deklaracijose apie narystę medžiotojų klubuose yra paskelbę 13 šios kadencijos parlamentarų.
„Tarp MŽD narių Seimo atstovų visada būdavo daug. Jei pasektumėte, kiek kartų buvo bandyta pakeisti Medžioklės įstatymą, ir kiek kartų tai nepavyko, tai atskleistų, kad „Medžiotojų partija“ Seime pakankamai aktyvi. MŽD, kaip tos „partijos“ širdis, savo darbą dirba. Tai yra interesų atstovavimas, ir jie iki šiol tai sėkmingai darė“, – DELFI tvirtino K. Mažeika.


B. Bradauskas: už paprastus žmones, kaimiečius


Buvęs Seimo narys LMŽD vadovas B. Bradauskas kalbėjo priešingai: jo teigimu, Medžioklės įstatymas taisomas, atsižvelgiant į stambiausių žemvaldžių interesus. Iš tiesų pataisų projekte yra numatyta, kad priėmus įstatymą, žemės savininkai, galintys susivienyti su kaimynais ir suformuoti ne mažesnį kaip 1000 hektarų medžioklės plotą, įgytų teisę jame medžioti. Iki šiol žemės savininkai privalo stoti į medžiotojų būrelius.
„Kelių žmonių labui taisomas įstatymas. Kažkur kažkas medžioja su kažkuo, kažkoks stambus ūkininkas įsigeidžia įsisteigti savo medžioklės plotus, bet jam trūksta žemės iki nustatytos 1000 hektarų ribos. Tai štai įstatymas taisomas taip, kad nors ir po vieną hektarą turi, po pusę, gali jungtis su kažkuo – prasidės vaikščiojimai po kaimus, ūkininkų siūlymai pasirašyti, nors tie žmonės nieko bendro su medžiokle neturi, ir taip pradės ardyti nusistovėjusius klubus, kuriuose šiuo metu nėra jokių konfliktų su ūkininkais. Prasidės draskymaisi, teismai – kam šito reikia?“, – pataisomis piktinosi B. Bradauskas.
Jo teigimu, tokiu būdu iš medžioklės „norima išguiti paprastus žmones, kaimiečius, sukelti kainas, išdraskyti klubus ir atiduoti viską stambiems žemvaldžiams“.
„O juk žvėrys yra valstybės, ne privatus dalykas“, – tvirtino B. Bradauskas. Liberalų sąjūdžio atstovas Simonas Gentvilas, anksčiau parėmęs B. Bradausko šalininkų parengtą įstatymo korekcijos variantą, bet vėliau savo parašą atšaukęs, DELFI tvirtino įsitikinęs, kad A. Palionio ir kitų politikų siūlymai, atvirkščiai, ribotų naujų medžiotojų būrelių steigimą ir įtvirtintų tolimesnį LMŽD dominavimą.


Vidutinė žvėries kaina – 5 eurai


Ne mažesnį LMŽD pasipiktinimą kelia ir Medžioklės įstatymo pataisose įrašytas siūlymas medžiotojų būreliams padidinti įmokas už gamtos išteklių naudojimą.
Pasak B. Bradausko, šiuo metu medžiotojai už šį pomėgį turi pakloti nemenkas sumas. „Buvo toks mūsų klubo narys, jis paskaičiavo, kiek per metus kainuoja medžiotojui pašarai, nario mokestis, kuras ir t .t. Išėjo, kad šernienos kilogramas kainuoja 276 litus (80 eurų). Tai tokia medžiotojui nauda“, – tvirtino jis.
Tuo metu K. Mažeika DELFI aiškino, esą gamtos išteklių naudojimo įkainiai medžiotojams praktiškai nesikeitė nuo 1992 metų.
„Surinkome mini statistiką, tai pagal sumedžiotų žvėrių skaičių ir sumokamų mokesčių dydį vieno žvėries sumedžiojimas dabar kainuoja vidutiniškai 5 eurus. Manome, kad tai labai maži pinigai“, – aiškino politikas.
Jo manymu, argumentai, kad medžiotojams brangiai kainuoja ginklai, kelionė į medžioklę ar žvėrių šėrimas yra niekiniai. „Kiek medžiotojai išleidžia tiems dalykams, yra būrelių vidaus reikalas, o už valstybės išteklius naudą turi gauti visi valstybės piliečiai. Mano pirminis projektas buvo keturis kartus didinti įmokas: 20 eurų už sumedžiotą žvėrį, manau, būtų minimalus mokestis valstybei. Nes bet kokiu atveju tai yra hobis, iš kurio medžiotojas dar gauna naudą, parsineša mėsos“, – kalbėjo K. Mažeika.


Pajamos – iš niekiniu vadinamo sąvado


Taisant Medžioklės įstatymą, siekiama panaikinti jame įtvirtintą Medžiotojų sąvadą – kasmet atnaujinamą duomenų apie medžiotojus, kurie už tai privalo susimokėti keliasdešimt eurų siekiantį mokestį, sąrašą. K. Mažeikos teigimu, šis sąvadas, kurio administravimą ketinama perduoti Policijos departamentui, tebuvęs „įrankis LMŽD rinkti pinigus už tiesioginę narystę“.
Idėjai dėl sąvado naikinimo pritaria ir kelis tūkstančius medžiotojų vienijančios nuo LMŽD nepriklausančios Sūduvos medžiotojų sąjungos vadovas Paulius Uleckas.
„Tas sąvadas – tai visiškai tuščia ir buka biurokratinė procedūra. Užkulisiuose LMŽD vyrai sako: o kaip kitaip mums surinkti nario mokestį? Jie užsiėmė lobizmu, sukūrė tokį sąvadą, sureikšmino jį. Tai vyksta dėl kvailos ambicijos susirinkti pinigus. Jie iš to gyvena, išlaiko etatinius darbuotojus. O mes veikiame visuomeniniais pagrindais ir savo nariams tokią paslaugą teikiame nemokamai“, – kalbėjo jis.
Tuo metu B. Bradauskas tvirtino: LMŽD vos galą su galu suduria.
„Tos draugijos tegu egzistuoja, mes nieko prieš. Bet mūsų daug platesnė veikla. Mums reikia ir pasaulyje draugijai atstovauti, o pinigų nėra iš kur paimti, absoliučiai. Norim nenorim, tenka rinkti mokesčius, nors ir tuos surinkti sunku. Visur pas mus veikiama visuomeniniais pagrindais. Etatinių darbuotojų vos kelis turime. Vilniaus skyrius didžiulis, daugiau kaip 3 tūkst. medžiotojų, o yra vos du ar trys etatiniai darbuotojai tvarkyti dokumentacijai. Ir gauna jie atlyginimus po 300 eurų“, – aiškino draugijos vadovas.
B. Bradauskas piktinosi, kad taisant Medžioklės įstatymą, siekiama sugriauti nuo seno galiojančią tvarką. „Gyvename jau tiek metų su tuo įstatymu, tai ne, dabar norima viską sudraskyti. Urėdijas jau sudraskė. Kam viską naikinti?“, – piktinosi jis.
LMŽD savo išskirtines teises įtvirtinti įstatymu bando ne pirmą kartą. Pastarasis bandymas buvo 2015 metais, kai A. Palionis bandė Seimą įtikinti, kad jau minėtą Medžiotojų sąvadą turėtų būti pavesta administruoti tik savo struktūrą ir etatinius darbuotojus ne mažiau kaip trijuose ketvirtadaliuose Lietuvos savivaldybių turinčioms organizacijoms, tai yra, vienintelei tokį tinklą turinčiai LMŽD.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

brudas
Varovas
Varovas
Pranešimai: 19
Užsiregistravo: 2015-Vas-25 20:44
Miestas: Jonavos r.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Lap-02 10:50

Tai rėkia, kad LMŽD nieko neveikia ir nieko nedaro, tai jau blogai, kad LMŽD aktyviai veikia ir atstovauja savo interesams. Nieka nesuprantu...
Nepatogu kai vaikai į kaimyną panašūs...

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Lap-02 12:48

Vyti, straipsnį išleido šiandien paryčiais :twisted: Klausimas - ? kodėl jo neišleido vakar per Vėlines ??? Todėl kad visi ant ratų buvo ir po Lietuvą ratus suko , o šiandien pats tas - ažiotažas didelis :evil: Visi pasiilgę žinių ir skaityt nori, o čia tik pyst toks straipsniukas nuo ryto - per LRT, per radiją ir dar delfinuose laikosi pirmoje vietoje :twisted:
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Lap-10 18:50

S. PALTANAVIČIUS: AR ŽINOTE, KĄ DARYTI RADUS NUMESTUS RAGUS?


2017-11-09
LRT RADIJO laida „Ryto garsai“,
LRT.lt 1


Lietuvoje – brandus ruduo. Šį metą labai sunku apsakyti ir rasti žymą, skiriančią rudenišką gamtą nuo priešžiemio. Brandusis ruduo mūsų platumose siejamas su tamsa, pirmaisiais išbandymais sniegeliu ir šaltesniais orais.

Atrodo, kad šiemet mus nustebinti sunku net ir tuo – per ilgai lijo, o ilgojo lietaus padarinius jaučiame iki šiol. Sutikite – ko gero, jūs savo gyvenime nesate to matę arba neprisimenate lietingojo ciklo, trukusio keletą mėnesių.

Brandusis ruduo savo vėsa turėtų žemės paviršiuje mažinti drėgmę – nuo seno sakydavo, kad šaltis sutraukia vandenį. Tačiau ar taip gali būti dabar, kai net mažas laukų upelis virto Nemunu, o žemumos – ežerais? Tai, apie ką kalbėjome ir svajojome prieš trejetą metų, įvyko. Tik mes visai nesidžiaugiame...

Drėgmės perteklius nebus visada. Dar po metų kitų mes vėl atsidusime – o buvo visai gerai, kada baigsis sausra... Gamta įdomi ir vertinga savo įvairove. Gal tik mums sunku tai suprasti ir reiškinius vertinti ne šios dienos įspūdžiais, o daug globaliau.

Ar didžioji šių metų drėgmė ką nors pakeitė gamtoje? Iš tikrųjų – nieko. Galbūt šiek tiek kitur liks žiemoti vabzdžiai, kiti bestuburiai. Kitur savo žiemos urvų labirintus įsirengs kurmiai. Žvėrims ir paukščiams tai visai nieko nereiškiantis pašėliojimas.

Štai briedžiai braido sau po apsemtus karklynus ir pradeda kramsnoti šakų galiukus – atėjo metas pratintis prie grubaus žiemiško maisto. Taurieji elniai vis dažniau išeina paklampoti po želmenis ar sužaliavusias ražienas. Stirnos visą dieną praleidžia laukuose.

Beje, stirnų pasaulyje pokyčiai – stirninai (tiesa, dar ne visi) jau numetė ragus. Jiems ir patiems truputį keista nejausti savo ragelių svorio. Tačiau neilgam ta laisvė – jau sausio viduryje pradės kilti nauji pūkuoti ragai.

Lapkričio pradžioje jau randami pirmieji numesti briedžių ragai. Kai kurie patinai dar bus raguoti iki sausio. Taigi – žvėrims ragų jau nebereikia.

O ką daryti radus numestus ragus? Pasiimti, jei to norite, nes dabar tą leidžia Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Anksčiau šis teisinis dokumentas ir numestus ragus laikė medžiotojų klubo ar būrelio nuosavybe.

Nuo spalio 15 d. miškuose medžiojama varant, taigi medžiotojai lankosi savo plotuose vis dažniau. Daugelis kiekvieną savaitę laukia pranešimų: kiek vilkų jau sumedžiota iš šiam sezonui skirto limito? Per pirmąsias dvi savaites buvo sumedžiota 20 (taigi – trečdalis) vilkų. Dabar šis skaičius jau kitoks.

Vilkų šeimynos keliauja, o po medžioklių ir trikdymo tampa dar nesėslesnės. Pasienyje naudojama stebėjimo technika neseniai užfiksavo septynių vilkų šeimyną, keliaujančią keliu ir neįtariančią, kad juos stebi. Vis dažniau medžiotojų, miškininkų ir gamtininkų naudojama panaši fotografavimo ar filmavimo įranga pateikia mus nustebinančių žinių: juk taip mes sužinojome apie meškas ir meškėnus, apie vilkų šeimas ir šių žvėrių gausą.

Ne technika, o stebėtojai fiksuoja ypatingą šio rudens naujieną: labai gausų čimčiakų, iš šiaurės kas kelintus metus pas mus žiemoti lekiančių paukščių, antplūdį. Jų čečėjimą galima girdėti visur, mažiukų paukščiukų pulkai jau apniko dirvonų augalus, lesa soduose, darželiuose nudžiūvusių gėlių sėklas. Kuršių nerijoje ir pamaryje jų daugiausia.

Atrodo, kad kol kas nesulauksime svirbelių, palyginti mažai iš šiaurės atskridusių tūbuotųjų suopių. Ar turime tuo stebėtis? Ko gero – ne, nes gamta pati gausina ir skirsto savo išteklius. Savo namuose ji geriausia šeimininkė!
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Lap-14 07:54

Seimas spręs, ar didinti mokesčius už medžioklės plotus



BNS
2017 m. lapkričio 14 d.


Seimui nuo 2018 metų siūloma du kartus padidinti mokesčius už medžiotojų būrelių valdomus medžioklės plotus, bet sumažinti mokesčio dalį, tenkančią savivaldybėms.
Seimas antradienį spręs, ar svarstyti tai numatančias Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pataisas.
Mokestis, kurį moka medžiotojų būreliai, priklauso nuo teritorijos tinkamumo gyventi ir veistis gyvūnams. Aplinkos ministerijos duomenimis, pernai ir užpernai iš medžioklės plotų apmokestinimo surinkta 1,1 mln. eurų.
Mokestis lapuočių ir mišriuose miškuose didėtų nuo 0,52 iki 1,04 euro už ha, lapuočių miške (kur tokie medžiai sudaro 25–50 proc.) – nuo 0,35 iki 0,70 euro, spygliuočių miške su nedidele lapuočių priemaiša – nuo 0,26 iki 0,52 euro. Pakeitimais siūloma nuo kitų metų Aplinkos apsaugos rėmimo programai ir savivaldybėms vienodai paskirstyti lėšas, gaunamas iš šių mokesčių.
Pasak pataisų autoriaus, Aplinkos apsaugos komiteto vadovo Kęstučio Mažeikos, pakeitus apmokestinimą, savivaldybių gaunamos lėšos turėtų padidėti. Anot jo, atlikus analizę, paaiškėjo, kad nemažai jų lėšų nepanaudoja.
„Nuogąstavimai, jog kai kurios savivaldybės pristigs lėšų vilkų naminiams gyvūnams padarytai žalai atlyginti, nepagrįsti“, - teigia parlamentaras. Dabar 30 proc. lėšų, gautų už medžioklės plotus, patenka į Aplinkos apsaugos rėmimo programą, o 70 proc. - savivaldybei, kurios teritorijoje sumedžiotas gyvūnas. Iš šių lėšų mokamos kompensacijos ūkininkams, nukentėjusiems nuo laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, šernų, vilkų.
Mokesčiai už medžioklės plotus nustatyti 2006 metais ir nė karto nebuvo keičiami.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

medzioklis
Patyręs medžiotojas
Patyręs medžiotojas
Pranešimai: 1229
Užsiregistravo: 2006-Rgs-06 12:13
Miestas: Trakai

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Lap-14 13:31

Gal jau naujienos yra is seimo :x :x :x

brudas
Varovas
Varovas
Pranešimai: 19
Užsiregistravo: 2015-Vas-25 20:44
Miestas: Jonavos r.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Lap-14 21:01

Ar garbingam medžiotojui verta dalyvauti fazanų medžioklėje?


www.GRYNAS.lt
2017 m. lapkričio 14 d.


Požiūris į fazanų medžioklę gali labai skirtis: vieni kritikuoja ir smerkia šia veikla užsiimančius medžiotojus, o kiti tai laiko šauniu laisvalaikio praleidimo būdu. Aplinkosaugininkai ir kai kurie medžiotojai sako, kad toks svetimžemių, nelaisvėje užaugintų gyvūnų medžioklės būdas yra tik pramoga ir prieštarauja jos senajai paskirčiai – reguliuoti ir saikingai naudoti laukinių gyvūnų populiacijas. Kiti medžiotojai atkerta, kad medžioklė ir turi būti maloni, todėl organizuoti fazanų medžiokles yra normali praktika. GRYNAS.lt domisi, kaip vyksta fazanų medžioklė, kodėl ji sulaukia daug kritikos ir kokia tikimybė, kad tokia medžioklė vis dėlto bus uždrausta?

Screenshot_1.jpg

Sumedžioti fazanai© R.Lelecko nuotr.

Fazanai – karališki paukščiai

Fazanai natūraliai paplitę Azijoje, o Europoje jie buvo introdukuoti. Kaip pasakoja Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto doc. dr. Kęstutis Pėtelis, Europoje prieš gerą tūkstantį metų pirmieji fazanus išvedę romėnai. Tiesa, jie buvo skirti griežtai tik medžioklei.
Suaugęs fazanas yra 50 - 90 cm ilgio kartu su uodega, kuri dažnai sudaro pusę viso ilgio. Šis paukštis traukia savo išskirtine išvaizda: patinai ryškiaspalviai, labai puošnūs, žymiai ilgesnėmis nei patelių uodegomis. Jų galva ir kaklas tamsiai žaliai mėlyni. Kitos kūno dalys nudažytos raudonai rudais atspalviais. Visos plunksnos žvilgančios. Fazanus supainioti su kitomis rūšimis būtų sunku, nes mūsų krašte kitų paukščių su tokiomis ilgomis uodegomis tiesiog nėra.

Augina žudyti

Vis dėlto, kad ir kokie fazanai būtų gražūs, ir Europoje, ir Lietuvoje jie medžiojami. Kadangi fazanai mūsų šalyje natūraliai negyvena, tai jie veisiami dirbtinai, išleidžiami ir tuoj pat sumedžiojami. Tai piktina aplinkosaugininkus ir gyvūnų teisių gynėjus, kurie ragina tokią medžioklę uždrausti. Iš Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse išvardytų leidžiamų devynių medžiojimo būdų fazanus teoriškai galima medžioti šešiais būdais: varant, sėlinant, grandine, katilu, su plėšriaisiais paukščiais bei tykojant. Fazanų, kaip ir kitų paukščių medžioklėje privaloma turėti medžioklinį šunį. Tokį reikalavimą kelia Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, kad sužeisti paukščiai būtų kuo skubiau surasti. Tiesa, fazanų medžioklė gali vykti tik medžioklės plotuose, ją rengia ar dalyvauja rengiant medžioklės plotų naudotojas. Be medžioklės plotų naudotojo žinios fazanų ar kitų gyvūnų medžioklė būtų neteisėta. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės nustato, kad fazanų medžioklė gali būti organizuojama nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 1 d.
Tačiau daugiausiai diskusijų kelia medžiojamų paukščių kilmė ir medžioklės organizavimas: fermose užauginti fazanai, kurie neturi natūralių įgūdžių slėptis, nuperkami medžioklės organizatorių, paleidžiami į medžioklės plotą. Vėliau ten renkasi medžiotojai ir pradeda medžioklę.
Yra šalių, kuriose taisyklės nustato reikalavimą, kad paleistų į laisvę fazanų medžioklė gali būti pradėta ne anksčiau kaip po dviejų savaičių. Toks laikotarpis nustatomas dėl etikos: išleisti į laisvę gyvūnai turi apsiprasti su aplinka, susirasti slėptuvių, taip padidėtų jų galimybės išgyventi. Lietuvoje tokio medžioklės atidėjimo reikalavimo nėra, manant, kad šie paukščiai gamtoje vis vien neišgyventų.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas pasakoja, kad fazanų medžioklė medžioklės mėgėjams yra tikrai smagi atrakcija. Kadangi fazanai nėra mūsų šalies faunos dalis ir medžiotojai, kitaip nei kitose Europos šalyse, natūraliai gamtoje jų sumedžioti negali, todėl medžiojamosios faunos pagausinti stengiamasi fazanus veisiant ir parduodant medžioklei.
„Tiesiog pasidaroma tokia smagi atrakcija. Europoje šitas paukštis yra turbūt populiariausias medžioklės objektas dėl to, kad jo arealas yra labai platus. Piečiau nuo mūsų, pavyzdžiui, Lenkijos šiaurinėje dalyje, jau šis paukštis nebėra toks stebuklas, o toliau į pietus – Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Vokietija, Prancūzija, Britanija – fazanų yra daug. Be to, verslininkai medžiotojams siūlo nuolatinį šių paukščių papildymą juos veisdami ir parduodami. Medžiotojai perka ir išleidžia juos, kad pagausintų. Tai mūsų medžiotojai, kur tos gamtinės sąlygos nėra tokios, kad tas paukštis galėtų klestėti natūraliai, tiesiog nusiperka juos, dažniausiai iš Lenkijos, išleidžia į savo medžioklės plotus ir organizuoja tokį medžiojimą“, – pasakoja E. Tijušas.

Siūlo fazanus apgyvendinti ilgam

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas mano, kad būtų neteisinga iš mūsų šalies medžiotojų atimti pramogą, kuria gali džiaugtis kitų šalių medžiotojai, juolab, kad fazano paskirtis ir yra būti sumedžiotam: „Tie medžiotojų kolektyvai, kurie tą tradiciją turi, aišku, kad prieštarautų, bet tai nėra Lietuvoje masinis reiškinys. Ir auginančių fazanus anksčiau būta daugiau. Be jokios abejonės, kad tiems, kuriems tokia medžioklė teikia tam tikrą malonumą, yra atrakcija, ir, kaip sakiau, tą prisilietimą prie europietiškos fazanų medžioklės, tai liktų nuoskauda, kad dėl kažkokių priežasčių tuos fazanus reikia uždrausti.“
Jis primena, kad Lietuvoje buvo mėginta įveisti fazanus, tačiau mūsų gamtinės sąlygos jiems buvusios nepalankios: paukščiai neatlaikė žvarbios lietuviškos žiemos. Tačiau medžiotojas kelia klausimą, ar keičiantis mūsų šalies klimatui, nevertėtų vėl pamėginti čia apgyvendinti fazanų.
„Fazanas, kaip medžioklės objektas, yra įteisintas mūsų medžioklės taisyklėse labai seniai. Buvo laikas, kai net buvo bandoma dirbtinai įveisiant mūsų gamtoje fazanus suformuoti jų nuolatinę populiaciją. Dabar situacija gerokai keičiasi ir su klimato kaita. Pastaraisiais metais žiema visiškai kitokia <...>. Tai kuo mes skiriamės dabar nuo šiaurinės Lenkijos? Kur visiškai kaimynystėje, Augustave, egzistuoja gamtoje gyvenanti fazanų populiacija“, – klausia E. Tijušas.

Gyvūnų teisių gynėjai piktinasi

Tai, kad fazanai auginami specialiai medžioklei, kelia pasipiktinimą gyvūnų teisių gynėjams. GRYNAS.lt kalbintas Mindaugas, aktyviai besipriešinantis fazanų medžioklei, sako, kad medžiotojų funkcija yra reguliuoti populiacijas, o ne pramogauti. „Aš manau, kad fazanų medžioklė yra barbariškas dalykas ir ją tikrai reikia uždrausti. <...> O fazanų medžioklė su medžiotojų misija visiškai nedera, nes šie paukščiai natūraliomis sąlygomis Lietuvos gamtoje negyvena. Jie specialiai paleidžiami tam tikroje teritorijoje ir medžiotojai juos pyškina. Tai daroma tik dėl pramogos. Ir dėl to tikrai negaliu pateisinti tokio medžioklės būdo. Nieko kito kaip tik turtingųjų pramoga žudyti“, – piktinasi Mindaugas.
Kad medžioklė Lietuvoje keičiasi ir tampa pramoga, mano ir Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė: „Mes visą laiką keliame klausimą, kad šiandieną Lietuvoje medžioklė didžiąja dalimi yra pramoginė, ne gamtosauginė. Fazanų medžioklė tai tik patvirtina. Tai yra pramoga: nori medžioti, šunį dresuoti. Ir šuo štai tokiam tikslui naudojamas. Tai ir pramogauja.“
B. Kymantaitė kategoriška: fazanų medžioklę reikėtų uždrausti, nes tai nėra moralus medžioklės būdas ir jis visiškai nesusijęs su gamtosauga. „Tai yra visiškai nesusiję su gamtos saugojimu. Tai yra veikiau dirbtinis auginimas tam tikram tikslui – pramogai. Kad turėtų, ką paleisti ir vėliau pašaudyti. Pasipraktikuoti ir savo, ir šuns įgūdžius.
Tai yra visiška pramoga, kuri neturi būti leidžiama“, – mano Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė.
Jai antrina ir kai kurie medžiotojai. Už miškų urėdijoms priskirtų profesionalios medžioklės plotų tvarkymo ir naudojimo koordinavimą atsakingas Generalinės miškų urėdijos Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Valdas Vaičiūnas pabrėžia, kad fazanų medžioklę organizuoja tik kai kurie medžiotojų klubai ar būreliai. „Profesionaliuose medžioklės plotuose fazanai neauginami, neveisiami, nevežami ir tokios medžioklės profesionaliuose medžioklės plotuose yra neorganizuojamos“, – akcentuoja V. Vaičiūnas.

Medžiotojo vaidmuo keitėsi

Tiesa, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei E. Tijušas sutinka, kad medžiotojo vaidmuo keitėsi. Anot jo, jau gerą 100 metų medžiotojai yra ne gamtos sanitarai, o faunos gausintojai.
„Diskusija turėtų būti kur kas platesnė: kas tuomet apskritai yra medžioklė ir kodėl ji iki šių dienų egzistuoja? Tai galima ir tokiu kampu pasukti, kad medžiotojai yra sanitarai. Tačiau jau beveik 100 metų medžiotojai yra faunos gausintojai ir puoselėtojai. Tas jau egzistuoja nuo 19 a. pabaigos. Didžioji dalis, o gal net visi Europos medžiotojai, kurie yra priklausantys toms nacionalinėms organizacijoms, pasaulinėms organizacijoms, viena iš svarbiausių savo funkcijų laiko ne sanitarinę medžioklę, o faunos apsaugą, gausinimą ir jos išteklių naudojimą. Dar niekas neįrodė, kad naudotis gamtos turtais yra blogai, jei jais naudojiesi protingai, nenualindamas, nenaikindamas, bet atvirkščiai: saugodamas, tausodamas ir gausindamas“, – aiškina E. Tijušas.

Viceministras: tokia medžioklė nėra etiška

Savo nuomonę apie medžiotojų vaidmenį gamtoje ir fazanų medžioklę turi ir atsakingos institucijos. Aplinkos viceministras Martynas Norbutas GRYNAS.lt praneša, kad fazanų medžioklės klausimą Aplinkos ministerija ketina svarstyti Medžioklės tvarkymo konsultacinėje taryboje.
„Ten mes turime platų specialistų ratą, kur dalyvauja ne tik medžiotojai, bet ir mokslininkai, nevyriausybininkai. Taryboje faktiškai aptariami visi klausimai, susiję su medžiokle. Teiksime nuomonę šiai tarybai, kad fazanų medžioklė negali būti laikoma medžiokle pirmiausia dėl to, kad jos metu šaudomi dirbtinai užauginti, ką tik išleisti, vietovės nepažįstantys, nemokantys slėptis ir prie gamtinių sąlygų neprisitaikę gyvūnai. Šita rūšis Lietuvos gamtinėms sąlygomis mūsų šalyje neišgyvena. Ir mes norėtume, kad medžioklė vyktų tų rūšių, kurios turi galimybes išgyventi. <...> Todėl manome, kad fazanų medžioklė nėra etiška“, – sako M. Norbutas.
Jis tęsia, kad jei fazanai būtų Lietuvos gamtos dalis, klausimo apie jų medžioklės etiką nebūtų, nes, anot viceministro, medžiotojai atliktų savo pagrindines funkcijas – reguliuotų ir saikingai naudotų vietinių medžiojamųjų gyvūnų populiacijas: „Jeigu kitose šalyse tokia galimybė yra, nes klimatas yra kitoks, tai tokiu atveju viskas gerai, bet mūsų klimatas to neleidžia. Mes negalime elgtis taip, kaip atnešti katinui pelę, pamojuoti prieš nosį, paleisti ir gaudyti. Medžioklės paskirtis yra ne tokia. Medžioklės tikslai yra daug platesni: tam tikrų populiacijų suvaldymas, priežiūra, prevencija dėl ligų, atranka, kad išliktų stipriausieji.“
Pasak viceministro, garbingam medžiotojui reikėtų apgalvoti, ar verta pramogauti pasinaudojant fazanų bejėgiškumu.
Per 2016 – 2017 metų medžioklės sezoną sumedžiota 2170 fazanų. Kadangi ne visi į laisvę paleisti fazanai yra sumedžiojami, dalis jų lieka gamtoje ir dėl nepalankių sąlygų neišgyvena, tampa lengvu plėšrūnų grobiu. Fazanų medžioklės priešininkai įsitikinę, kad Lietuvoje praktikuojamas jų medžioklės būdas prieštarauja medžioklės etikai ir ragina jį drausti, tačiau medžiotojai nusiteikę diskusijai.
Nepatogu kai vaikai į kaimyną panašūs...

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Lap-15 06:46

Vadinasi laikyti sugrūstas vištas garduose yra etiška, o paskui nutrenkti elektra dar estetiškiau. Tai gal ir jas išleisti į laisvę, o paskui kas norės kepsniui pasigaus :)
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2017-Gru-26 21:43

Karališkąsias medžiokles gaubė romantika


Autorius: Aldona Kvedarienė
Šaltinis: „Miškų“ žurnalo priedas „Miško metai“



Autorės nuotr. / Grafo Tiškevičiaus medžioklės namai Purviniškėse

Žiema – medžioklės laikas. Šiuo metu – pats jos įkarštis – šiuo metu medžioti leidžiama ne tik šernus, kurie medžiojami ištįsus metus, bet ir danielius, tauriuosius elnius, o sausį prasidės ir vilkų medžioklė. Tad žmonos, kurių vyrai – medžiotojai, namuose jų nematys. Net ir artėjant šventėms. Gal net ir per šventes. Medžioklė – aistringiausias žmogaus pomėgis. Jis atsirado kartu su jo atėjimu į žemę. Medžiojo pirmykštis žmogus, medžiojo feodalai ir monarchai, medžiojo ir mūsų valstybės kunigaikščiai ir karaliai. Kaip medžiojo didžiūnai – mūsų valstybės valdovai, kur ir ką medžiojo, kokie nuotykiai ir istorijos lydėjo jų medžiokles, savo turimomis žiniomis paprašėme pasidalinti šią temą nemažai tyrinėjusį žinomą Lietuvos miškininką – miškotvarkininką ir medžiotoją Algirdą Antaną Bruką. Medžiojo visi kunigaikščiai – Gerb. Algirdai, istoriniuose šaltiniuose nėra labai daug medžiagos apie karališkąsias medžiokles, bet iš išlikusių Gedimino laiškų ir legendos apie jo sapną, kai jis po medžioklės susapnavo staugiantį geležinį vilką ir įkūrė Vilnių, aišku, jog Lietuvos didysis kunigaikštis buvo aistringas medžiotojas. Gal jums pavyko rasti daugiau istorinių žinių, apie šį jo pomėgį? Ką galėtumėte papasakoti ir apie kitų gediminaičių kunigaikščių medžiokles? – Taip, istoriniai šaltiniai rodo, jog medžiojo visi ankstyvieji Gediminaičiai nuo Gedimino iki Vytauto ir Jogailos. Taip pat medžiojo ir prieš Gediminaičius buvęs karalius Mindaugas ir kiti kunigaikščiai, o taip pat vėlyvieji Gediminaičiai arba Jogailaičiai pradedant Kazimieru, baigiant Žygimantu Augustu. Tai, įrodo bent trumpos užuominos iš metraščių ir išsamesni ne tik mūsų, bet ir lenkų, baltarusių, rusų, vokiečių istorijos tyrinėtojų darai. Gedimino medžiokles, nekalbant apie Vilniaus įkūrimo legendą, mena pirmieji Belovežo girioje atsiradę statiniai, kronikinė žinia, kad 1380 m, rengdamasis žygiui į Kijevą jis ruošėsi dalyvaudamas ilgalaikėje medžioklėje Bresto apylinkėse. Kęstutis bemedžiodamas sutiko savąją Birutę, o jo pagoniškos laidojimo ceremonijos aprašyme nurodoma, kad kartu su palaikais buvo sudeginti ir mylimiausi medžiokliniai sakalai. Ypač mėgo medžioti Vytautas ir Jogaila. Jie dažnai medžiojo kartu, tame tarpe – ir kryžiuočių ordino kontroliuotoje miškingoje Sūduvos dykroje. Yra išlikęs Vytauto ir Jogailos susirašinėjimas su Ordino vadais medžioklių šioje teritorijoje klausimais. Jogaila įprato medžioti nuo jaunų dienų. Medžiokles jis vertino kaip karo žygius. 1386 metais, užėmęs Lenkijos karaliaus sostą ir tapęs vienu galingiausiu to meto Europos valdovu, neatsisakė savo aistros ir ypač mėgo medžioti Lietuvos giriose. Jau būdamas septyniasdešimt penkerių metų amžiaus, Lietuvoje ir Lenkijoje siaučiant 1426 metų marui, Jogaila, suprasdamas, kad grynas oras geriau saugos nuo baisios ligos nei žiniuonys ir jų vaistai, išvažiavo ilgam laikui medžioti į Belovežo girią. Nepaisydamas amžiaus, jis raitas, kaip ir anksčiau, vaikėsi žvėris. Aprašyta, kad per vienas tokias gaudynes Jogaila nukrito nuo žirgo ir susilaužė koją, tačiau medžioti nesiliovė. Aprašyta, kad per vienas tokias gaudynes Jogaila nukrito nuo žirgo ir susilaužė koją, tačiau medžioti nesiliovė. Medžiojo ir kiti mažiau žinomi ar trumpiau valdę kunigaikščiai. Kronikose užfiksuota, kad Švitrigaila, burdamas savo naudai antilenkišką koaliciją 1431,1432 metais organizavo tokias medžiokles savo dvare Skirsnemunėje. Nurodoma, kad tai buvę trumpalaikės trijų dienų trukmės medžioklės, į kurias buvo pakviesta ir dalyvavo kryžiuočių ordino vadovybė. – Kodėl kunigaikščiai ir karaliai medžiojo, ar medžioklė buvo jiems pramoga, geras laiko praleidimas, ar tai buvo būdas spręsti sudėtingus valstybės reikalus? – Dauguma tiek lenkų, tiek mūsų istorikų sutaria, kad kilmingųjų medžioklės buvo viena jų funkcijų ir pareigų, medžioklė tuomet buvo jų karybos mokykla. Ji grūdino ir stiprino ne tik mūsų valdovus, bet ir valstybėje svarbiausio karių luomo atstovus. Juk kova su šaltaisiais ginklais prieš stambiuosius žvėris buvo nemažiau pavojinga, nei kova su dvikoju priešu. Ilgalaikėse medžioklėse buvo išmokstama naudotis ginklais, žiūrėti į akis pavojui, sudėtingomis sąlygomis valdyti žirgą, derinti veiksmus su bendražygiais, įprasti prie didelių fizinių krūvių ir gyvenimo lauko sąlygomis. Kartu medžioklė tarnavo valdovų ir didikų prestižo didinimui. Jie čia demonstravo kovinius sugebėjimus, drąsą, ištvermingumą, o vyresniojo amžiaus atstovai – ir savo jaunatviškumą, sugebėjimus būti lyderiais. Taip pat svarbi buvo ir maisto atsargų ruošimo funkcija. Daugelyje šaltinių kartojamas faktas, kad ruošiantis lemiamoms kovoms su kryžiuočiais, Vytautas ir Jogaila su savo svitomis prieš Žalgirio mūšį – 1409 -1410 metų žiemą praleido medžiodami ir statinėse kaupdami sūdytos mėsos atsargas. Taigi tikėtina, kad prie Žalgirio pergalės gerokai prisidėjo ir karių maitinimas žvėriena... Tik vėlyvųjų Gediminaičių arba Jogailaičių valdymo metais (baigiant Žygimantu Augustu), vis labiau įsigalėjo pramoginės medžioklės, kol galiausiai XVIII a., valdant “importiniams“ valdovams, kaip antai saksams Augustui Stipriajam (II – am) ir Augustui III-jam ir kitiems svetimtaučiams, jos įgavo kitokių – ištvirkusios medžioklės bruožų. Medžiojo ir žvėris, ir paukščius – Kokius žvėris medžiojo Lietuvos karaliai ir kunigaikščiai? Kur, kokiose Lietuvos giriose jie dažniausiai medžiojo? – Stumbrai, taurai, meškos, tarpanai ir kiti mums jau pažįstami stambieji kanopiniai – briedžiai, elniai, šernai. – Kas tie torpanai? – Tarpanas – pilkas, juodais karčiais, plonomis kojomis, apie 1 m 36 cm aukščio laukinis arklys. Trapaus tada medžiojo dėl jų mėsos, kuri buvo labai panaši į avieną. Juos gaudė ir gyvus. Iš jų tikriausiai atsirado mūsų mažieji labai patvarūs, geri giriniai arkliai – žemaitukai. Bet tarpanams buvo lemta greitai išnykti. XIX a. Lietuvos teritorijoje išnyko ir taurai, stumbrai, buvo sumedžiota paskutinė meška, neliko beveik ir briedžių, elnių net šernų. Suprantama, kad ne tik valdovai ir didikai medžiodami juos išnaikino. Prisidėjo ir brakonieriaujanti tautos dalis... Suprantama, kad ne tik valdovai ir didikai medžiodami juos išnaikino. Prisidėjo ir brakonieriaujanti tautos dalis... – Kiek karaliai ir kunigaikščiai per vieną medžioklę sumedžiodavo žvėrių? – Kiek buvo sumedžiojama, istoriniuose šaltiniuose pirmieji fragmentiški duomenys atsiranda tik maždaug XVIII a. antroje pusėje ir tai tik – apie medžiokles Belovežo (dabartinė Lenkija) girioje. Kiek sumedžiodavo LDK jos klestėjimo laikais, galime tik spėlioti. Pavyzdžiui, iš Lucko suvažiavime 1429 m, kuriame sprendėsi ir Vytauto karūnavimo klausimas, vaišėms sunaudotų žvėrių kiekių. Bychovo kronikoje rašoma, jog jiems kasdien būdavo paruošiama po šešis dešimtis stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant dar kitokios žvėrienos... Jeigu kronikininkas skaičius ir padidino, vis tiek galima suprasti, kad žvėrių sunaudota buvo labai daug. Matyt, Vytautas norėdamas užsitikrinti karaliaus karūną, demonstravo ne pažangų žemės ūkį ir gyvulininkystę, o LDK laukinių gyvūnų gausą ir medžioklės galimybes.. – O paukščius karaliai medžiojo? – Taip. Medžiojo gulbes, žąsis, antis, gerves. Ir medžiojo labai savitu būdu – su medžiokliniais sakalais ir kai kuriais kitais plėšriaisiais paukščiais. Yra išlikę duomenų, kad sakalų medžioklė klestėjo jau Kęstučio laikais. LDK valdovai turėjo specialias sakalininkų tarnybas, kurios mokė medžioti, prižiūrėjo medžioklinius paukščius. Vertingiausi medžiokliniai sakalai buvo gaunami iš Rusijos ir Skandinavijos – iš šiaurinių kraštų. Tinkama medžioklinių sakalų vieta buvo ir Kuršių nerija, bet ją valdė ordinas. Tema apie medžiokles su plėšriaisiais paukščiais yra labai plati ir įdomi – apie tai reikėtų atskiro pokalbio. Čia galiu tik pridurti, kad pagal pirmąjį Lietuvos statutą, atlyginant žalą, medžioklinis sakalas buvo įkainuotas 1200 grašių, naminis eržilas 300 grašių, o naminis jautis – 50 grašių. Medžiojo su gausia palyda – Kokiose Lietuvos giriose daugiausia medžiojo mūsų kunigaikščiai ir karaliai? – Kadangi LDK valdovai, ypač ankstyvieji Gediminaičiai, keliaudavo iš vieno savo dvaro į kitą, jų medžioklė vyko įvairiose vietovėse. Tai yra, medžiojo jie giriose aplink Trakus, Vilnių, prie gausių panemunių pilių (Gardino, Merkinės, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Kauno, Vilkijos, Skirsnemunės, Veliuonos, Jurbarko) bei daugelyje dabartinės Baltarusijos vietovių. Vėlesniais laikais, ypač po „santuokos“ su Lenkija medžioklės vietos daugiau koncentravosi pietinėje LDK pusėje, ypač Belovežo girioje ir arčiau trakto jungiančio abiejų tautų sostines. Mildos Juchnevičiūtės nuotr./Pilsudskio medžioklės pamatų liekanos Rūdininkų girioje – Kiek laiko trukdavo valdovų medžioklės, kokios buvo jų komandos, kur jos įsikurdavo? – Karališkosios medžioklės trukdavo mažiausiai savaitę. Į jas valdovus lydėdavo gausus talkininkų būrys, kurį sudarė medžiotojai iš didikų ir bajorų tarpo (galima sakyti, tai – karių luomo atstovai) ir tarnybininkai bei pagalbinis personalas iš valstiečių bei baudžiauninkų, kuriems teko juodžiausios prievolės. TAIP PAT SKAITYKITE: Seimas spręs, ar didinti mokesčius už medžioklės plotus Ūkininkai ir medžiotojai sako, kad vilkų medžioklės kvota yra per maža Gyvendavo tada kunigaikščiai medžiotojai pilyse, dvaruose bei vadinamose medžioklės stovyklose lauko sąlygomis. Vėlyvesniais laikais, maždaug nuo Vytauto valdymo, įsigalėjo valdovų paprotys į medžiokles vykti su savo šeimos nariais, kviesti savus didikus bei aukštus užsienio svečius. Gausūs medžioklės dalyviai nereiškė, kad jie visi medžios. Jie medžioklę stebėjo iš toliau, Pakvietimas į tokią medžioklę buvo prestižo, garbės ir pasididžiavimo reikalas. Didikų medžioklėse didelė garbė tekdavo ir kukliems šlėktelėms, į kurių namus, kaip pasakojama, kartais suvirsdavo tuntas medžiotojų su palyda ir juos visus reikėdavo priimti, pavaišinti, apnakvyndinti. Pasakojama, kad kartais po tokios vizitacijos šlėktelė taip nusigyvendavo, kad kaimynai turėdavo sumesti jam duonutei, kad iki pavasario nereiktų šeimynai mirti iš bado. O vargšas pagerbtasis iki gyvenimo pabaigos visiems girdavosi jam parodyta pagarba. – Kaip medžiojo mūsų valdovai – su varovais ar be varovų, kaip jiems buvo ruošiamos medžioklės? – Ilgiausiai išsilaikė varyminės medžioklės specialiai parengtose gaudimvietėse (ostupuose). Gaudimvietės – tai valdovų miškų – medžioklės tarnybininkų (girininkų, medžiokoliių, osočninkų ir šaulių), parinktos vietos giriose, kuriose daugiausia laikėsi stambieji žvėrys. Jų plotai siekė nuo keleto šimtų iki kelių tūkst. ha. Iki gaudimvietės turėjo būti įrengtas keliukas, kuriuo galėjo prajoti raiti medžiotojai ir su vežimais atvežti gaudomieji tinklai. Tinklai buvo nerti iš įvairių pluoštinių medžiagų – liepos karnų, kanapių. Akių dydis ir tinklų aukštis buvo skirtingi, priklausomai nuo to, ką valdovai medžiojo. Gaudimvietėse tinklai būdavo kabinami ant nukirstų ir trikampiu pastatytų karčių. Atvaryti žvėrys į juos turėjo pakliūti priekinėmis kojomis bei ragais ir įsipainioti. Pakliuvusį į tinklą žvėrį medžiotojas nukaudavo. O jei jis norėdavo medžioti žvėryne, tai pagalbinė tarnyba žvėris išpainiodavo iš tinklų, surišdavo, kraudavo į dėžes, vežimus ar sujungdavo į specialius kinkinius ir nuveždavo juos ten. Gaudant ir vežant žvėris, dalis jų žūdavo. – Kas tie žvėrynai, kaip juose vykdavo medžioklės? – Medžioklinių žvėrynų istorija yra labai įdomi. Jų plotai galėjo svyruoti nuo kelių hektarų iki maždaug 2 tūkst. ha. Žvėrynas – tai miške medinėmis kartimis aptvertas miško plotas. Karališkieji žvėrynai buvo didesni, suskirstyti į atskiras dalis skirtingoms žvėrių rūšims. Be to, dar buvo speciali medžiojimo sekcija, kurioje stovėdavo viena ar daugiau medžiotojų altanų – palapinių, pakylų. Žvėrynus prižiūrėjo jį turinčio dvaro medžioklės ar specialios tarnybos. Įkūrė Rūdininkus – Atrodo, vieną žvėrių aptvarą Vytautas yra įkūręs ir Rūdininkų girioje – iki šiol ten toji vietovė turi Žvėrinčiaus vardą. – Mano duomenimis, bene seniausias su Vytauto vardu susijęs žvėrynas buvo įkurtas Trakuose ir tikrai veikė jau XIV a. pabaigoje. Vytautas mėgo medžioti didžiosiose Nemuno kilpose, Punioje ir Birštone, kuriame buvo medžioklės dvarelis. Čia tarp Birštono ir dabartinių Prienų vienoje kilpoje, idealioje, gamtos sukurtoje tam vietoje, buvo ir žvėrynas. Lig šiol šis miškas vadinamas Žvėrinčiumi. Prienų miškininkai dabar čia įrengę puikų taką. Dokumentuose užfiksuota bent penkios Vytauto medžioklės ir Merkinės apylinkėse. Prie Varėnos irgi buvo medžioklės dvarelis. Rūdninkų girioje žvėrynas atsirado kiek vėliau. Jis apie 1470 metus įrengtas Kazimiero Jogailaičio nurodymu. Rūdninkų girioje žvėrynas atsirado kiek vėliau. Jis apie 1470 metus įrengtas Kazimiero Jogailaičio nurodymu. Tačiau, nors čia medžioklės dvaras ir aptvaras ne kartą buvo naikinti ir vėl atkurti, Rūdninkų–Tarpupio giria bene ilgiausiai išlaikė LDK valdovų medžioklės miškų statusą. XVII amžiaus pirmoje pusėje (berods 1637m) girioje buvo net 102 žvėrių gaudimvietės. Iš 11 tuometinių karališkųjų LDK girininkijų, tik Belovežo–Kameneco girininkijoje buvo daugiau gaudimviečių. Medžioklinių miškų statusą Rūdninkų girioje panaikino carinė valdžia. Mat caras savo medžioklėms pasiliko tik Belovežo girią. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo, Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą, Rūdninkų girioje kuklesniame mastelyje buvo atkurti Lenkijos prezidento reprezentaciniai medžioklės plotai. – Bet Rūdininkai atsirado dėka karališkųjų medžioklių, tiesa? – Taip, kaip jau minėjau, pirmieji medžiokliniai aptvarai ir kaimo namai buvo pastatyti 1470 metais, kai valstybę valdė Kazimieras Jogailaitis. Jis, didesnę savo gyvenimo dalį praleisdamas medžioklėse, pastatė čia ir medžioklės dvarą ir įsakė jame įrengti koplyčią, kurioje meldėsi Rūdninkų ir kitų kaimų parapijiečiai. Po kurio laiko koplyčia sudegė. Vėliau Rūdninkuose, kaip padėkos ženklas Aukščiausiajam už valdovo išsigelbėjimą nuo jį užpuolusio didžiulio lokio, buvo pastatyta bažnyčia. Deja, ją sunaikino ugnis. Vėliau prie Rūdininkų, kaip medžioklės centro, plėtros prisidėjo ir Žygimantas Senasis – jis atstatė bažnyčią, medžioklės namas buvo perstatytas į trijų didelių pastatų kompleksą, kurie buvo pritaikyti giriai, apsaugai nuo žvėrių-didžiulių pušinių rastų, ant aukštų, matyt, akmeninių pamatų, visi dviaukščiai. Pagrindiniuose rūmuose, stovėjusiuose ant kalvelės, dažnai viešėdavo ir jo sūnus Žygimantas Augustas. Jis taip pat čia važinėjo į medžioklę. Medžioti į Rūdininkus važiavo ir Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza su sūnumi Vladislovu, po tėvo mirties perėmusiu sostą. 1637 m be medžioklės dvaro su savo nemenku personalu, girios miškų – medžioklės tarnybą sudarė girininkas, medžioklis, 66 osočninkai ir dar nemažas skaičius vadinamų sargų. Ši tarnyba buvo apgyvendinta ir turėjo savo valakus 7-se kaimuose. Be jų dar buvo Papiškių karališkųjų žvejų kaimas, o šiuose ir dar kituose kaimuose buvo valstiečių šeimų, kurios be mokesčių už naudojamą žemę, dar turėjo prievoles susijusias su valdovų medžiokle: megzti gaudomuosius tinklus, eiti varovais ir pan. Taigi, galime tvirtinti, kad Rūdninkus pagimdė medžioklės deivė Medeinė... Medžioklėse tykojo ir pavojai – O kaip buvo, kad Kazimierą Jogailaitį medžioklėje užpuolė lokys? – Toks faktas šaltiniuose yra užfiksuotas, bet daugiau detalių apie jį bent man nepavyko aptikti. Tačiau stambių žvėrių medžioklė su šaltaisiais ginklais buvo pavojingas dalykas. Jų metu yra daugiau ar mažiau nukentėjęs ne vienas monarchas. Tiesa, pavaldiniai ir bendražygiai buvo pasirengę saugoti savo valdovus. Žinomas atvejis, kai Žygimantas Augustas 1546 m medžioklėje prie Lavoriškių susikovė su lokiu ir jį gelbėdamas žuvo vienas tarnybininkas – atrodo, šaulys. Valdovas žuvusiojo šeimai, kaip kompensaciją, sumokėjo nemažą tiems laikams 4 florinų sumą... Jogaila medžioklėje krisdamas nuo žirgo susilaužė koją. Atrodo, kad didesnių traumų pavyko išvengti Vytautui. Medžiojo ir karalienės – Viename Jūsų rašinyje skaičiau, kad Lenkijoje medžiojo ne tik karaliai, bet ir karalienės. Antai karalienės Elenos (Jogailos anūko Aleksandro žmona) vienoje medžioklėje išvertę ją iš ložės vos nesumindė stumbrai. O ar medžiojo Lietuvos karalienės, pavyzdžiui, Augusto Senojo žmona italė Bona? – Karalienė Bona buvo aistringa medžiotoja. Ypač ji mėgo medžioklę su sakalais. Pasakojama, kad mylimiausią medžioklinį sakalą ji laikydavusi savo miegamajame. Analuose aprašytas atvejis, kai ją numetė žirgas pasibaidęs didžiulės meškos. Bona stipriai užsigavo. medžioklę teko nutraukti. Bona buvo nėščia, jai įvyko persileidimas, bet ji kantriai iškentė skausmus, aplinkiniams pasirodė tvirta ir rami. Taip pat tvirtinama, kad Bona žvėrienos patiekalais pagal užsienietiškus receptus praturtino mūsų karališką virtuvę. – O Barbora, mūsų Barbora, kurios meilė Žygimantui Augustui žavi iki šių dienų? Tad aš linkęs manyti, kad Barbora buvo ne tik Augusto palydovė medžioklėse, bet ir reali medžiotoja. – Didikų Radvilų medžioklės ūkis buvo žinomas Europoje ir lenkė net kai kurių monarchų ūkį. Barbora augo toje aplinkoje. Nagrinėdamas bajoriškas medžiokles radau tokią žinutę, kad jau daug vėliau XIX pabaigoje grafo Tiškevičiaus rengiamose medžioklėse tarp grupės kilmingų ponų su ginklu rankose buvo tik viena moteris – kunigaikštytė Radvilaitė. Kitos damos į medžioklę atvykdavo tik pietų pertraukos metu, kaip priedas prie užkandžių... Tad aš linkęs manyti, kad Barbora buvo ne tik Augusto palydovė medžioklėse, bet ir reali medžiotoja. Tai darė įspūdį ir Augustui ir padėjo Barborai tapti teisėta karaliene... – Vieni istorikai teigia, jog Žygimantas Augustas buvo labai aistringas medžiotojas, kiti tvirtina, kad vis dėlto svarbiausia jo aistra buvo „pramogos su Venera“, tai yra, meilės nuotykiai ir medžioklėms jis neturėjo laiko. Ką apie tai žinote jūs? – Matyt Augustas buvo talentingas žmogus – sugebėjo rasti laiko ir aistringai mylėti, ir aistringai medžioti. Juk jo valdymo laikais ir jo iniciatyva buvo atlikta LDK karališkųjų girių ir žvėrių perėjų revizija. Truputį vėliau buvo priimtas ir pirmasis LDK detalus dokumentas, reglamentuojantis karališką miškų – medžioklės ūkį, vadinamas Knyšino karališkųjų girininkų nuostatais. Keldavo puotas – O ar po medžioklių karaliai keldavo puotas? Kokios jos buvo? – Po medžioklės būdavo rengiamos puotos. Mūsų – LDK valdovų karališkų medžioklės puotų išsamesnių aprašymų neteko aptikti. Tik XVIII amžiaus dokumentikoje galima rasti vieną kitą detalesnį medžioklės puotų paveikslą. Centrinis karaliaus dvaras bei periferiniai karališkieji dvarai turėjo savo karališko stalo tarnybą, kurios sudėtyje buvo patikimi virėjai. Kiekvienoje didesnėje virtuvėje buvo iešmas, ant kurio buvo galima užmauti ir kepti visą didesnį žvėrį. Dalį sumedžiotos mėsos didikai atiduodavo pagalbinei tarnybai. Tikriausia, valstiečiai nuo karalių stalo gaudavo ir po kokį senovišką saikelį stipriojo gėrimo. Vėlyvesnėse didikų puotose dalyvaudavo ir svečiai, ponios ir netekėjusios jų dukros. Jos irgi „medžiojo“, bet jų medžioklės objektai buvo „trofėjiniai“ ar bent „selekciniai“ jaunikiai. Medžiokles lydėjo meilės nuotykiai – Ar karališkose medžioklėse būta romantikos, romantinių nuotykių ir istorijų? – Atrodo, kad tų romantiškų nuotykių būta nemažai. Daugumą jų tikriausiai palaidojo laiko dulkės, bet iš išlikusių spalvingiausia man atrodo Vladislovo Vazos istorija. Šis Vazų dinastijos atstovas numirė Merkinėje netikėtai persišaldęs bemedžiodamas aplinkinėse giriose. Šis faktas turi pikantišką priešistoriją. Pirmaisiais savo karaliavimo metais, būdamas jau beveik pusamžis džentelmenas jis Lvove sutiko aštuoniolikmetę gražuole Jadvygą iš pirklių giminės ir įsimylėjo. Atsivežęs į sostinę išlaikė ją, kaip savo meilužę. Gimus nesantuokiniam sūnui, karalius Vladislovas ieškojo galimybių ją vesti. Tokius keistus monarcho norus greitai užgesino Lietuvos – Lenkijos didikai ir meilės reikaluose pasiklydusį karalių apvesdino su Šv. Romos imperatoriaus dukra Renata Cecilija. Bet karalius liko ištikimas Jadvygai. Ieškodamas išeities ištekino ją už ne pirmos jaunystės viengungio Jono Vypskio, kuriam prie nuotakos pridėjo dar ir garbingas Merkinės seniūno pareigas. Nuo to laiko prasidėjo dažnos valdovo kelionės į Vilnių, būtinai pakeliui užsukant į Merkinę pamedžioti. 1648 metų pavasarį, nepaisydamas gydytojų ir astrologų rekomendacijų, atidėti keliones, karalius su antrąja žmona Marija Luiza Gonzaga (Cecilija jau buvo mirusi) išsiruošė į Vilnių. Po poros savaičių, grįždamas į namus, palikęs karalienę keliauti vieną, užsuko į Merkinę... Susirgęs kažkokia liga 53 metų monarchas numirė ant mylimosios Jadvygos rankų. 15min nuotr./ Steponas Batoras Vladislovas Vaza paliko šiltą žmogišką įspūdį, rūpinosi savo mylimąja ir nesantuokiniu sūnumi, kuriam suteikė grafo titulą. Pagal jo instrukciją 1636 – 1640 metais buvo sutvarkytas karališkųjų girių ir medžioklės ūkis, išlikęs girių ordinacijos vardu. Istorija liudija, kad ir karaliaus Stepono Batoro medžioklės pomėgis buvo siejamas su jo noru būti kuo toliau nuo priverstinės karališkos žmonos Onos Jogailaitės, kuri buvo neišvaizdi ir visu dešimtmečiu už jį vyresnė. Beje, jis ir mirė beveik medžioklėje. Pasijutęs blogai miškuose, grįžo į Gardiną, kur po keleto dienų pasikartojo stiprus infarkto ar insulto priepuolis ir valdovas iškeliavo anapilin. Medžioklės pomėgis išsigimė – Kokių dar – ir vėlyvesnių laikų didžiųjų mūsų valstybės vyrų medžioklės jūsų atmintyje yra įstrigusios? – Dar galiu papasakoti apie Augusto II-jo ir Augusto III-jo medžiokles, kurie valdė jau Lietuvos – Lenkijos valstybės irimo ir mūsų valstybės lėto žlugimo laikmečiu. Augustas Stiprusis (II) buvo įspūdinga asmenybė, kurio svajones apie dideles pergales mūšio lauke, pakeitė nemažiau įspūdingi pralaimėjimai. Tiesa tokie priešai kaip švedų karalius Karolis XII ar rusų caras Petras Didysis buvo stipresni ir ekonominiu ir intelektualiniu potencialu. Tad Stipriajam Augustui beliko didžiuotis „legionais meilužių“, „tabūnais nesantuokinių vaikų“, pasagų lankstymu, tiesioginėmis kovomis su pavojingais žvėrimis arenoje, fantastinių medžioklių ir švenčių organizavimu, su damų ekipažų lenktynėmis, egzotinių žvėrių kovomis ir brangiais fejerverkais. Jis galėjo stebinti pasaulį nepaprastomis papuošalų kolekcijomis ar vienais gražiausių Europoje Moricburgo medžioklės rūmais, kurių rekonstrukcijai plėtimui ir tobulinimui pats ruošė eskizus. XVIII a. – Lietuvos–Lenkijos valstybės ir apskritai feodalinių laikų saulėlydis. Ir žlungančios diduomenės medžioklės įpročiai virto mirštančio žmogaus agonija. Pažvelkime, pavyzdžiui, į Augusto III žmonos Marijos Juzefos medžiokles, vykusios XVIII a. viduryje. Sėdėdama Belovežo girios žvėryno altanoje ir skaitydama prancūzišką romaną, karalienė kartas nuo karto pakildavo ir paėmusi iš pažo užtaisytą šautuvą nušaudavo atvarytą stumbrą ar kitokį žvėrį. Vieną pusdienį karalienė tokio pasiskaitymo – medžioklės metu nukovė 20 stumbrų. Karalius irgi stengėsi nuo karalienės neatsilikti ir taip pat negailėjo jau tada buvusių retų žvėrių. O dar koks pusšimtis jų žuvo, kai buvo gaudomi ir vežami į žvėryną iš visos Belovežo girios... Buvo ir dar toks medžioklės būdas, kaip specialiai į orą išmetamų lapių ar kitų smulkių žvėrelių šaudymas. Tokius „pomėgius“ švelniai tariant komentuoti sunku. – Ačiū, kad pasidalijote savo žiniomis. Buvo tikrai įdomu. Grafo Tiškevičiaus medžioklės namai Purviniškių kaime (Pabradės sen. Švenčionių r.) išlikęs Dubingius valdžiausio grafo Tiškevičiaus medžioklės namai. Istorijos šaltiniai tvirtina, jog grafas čia medžiodavo antis ir slankas, kurių buvo gausu Purvyno pelkėje. Į ją grafui buvo nutiesta net kulgrinda – medžio rąstelių takas. Grafo medžioklės namus sudaro pagrindinis namas su kolonomis (dabar čia įsikūrusi girininkija), kuriame grafas sus svita ilsėdavosi po medžioklės, ir tarnų namelis. Greta jo buvo įrengtas rūsys, kuriame buvo laikoma sumedžiotų paukščių bei žvėrių mėsa. Manoma, kad medžioklės namus grafas pasistatė po Pirmojo pasaulinio karo. Kurio iš grafų Mykolo, Boleslovo ar Vladislovo Tiškevičių rūpesčiu jie pastatyti, dar tikslinama. Mildos Juchnevičiūtės nuotr./Pilsudskio medžioklės pamatų liekanos Rūdininkų girioje Pilsudskio medžioklės namai Viduryje Rūdininkų girios stovi keisti pamatai. Vietiniai juos vadina Pilsudskio medžioklės namais. Neva tarpukariu lenkų diktatorius ir maršalas Juzefas Pilsudskis, kurio valia nuo Lietuvos buvo atplėštas Vilniaus kraštas, čia atvažiuodavęs medžioti. Jam buvo ir pastatyti šie namai. Kiti sako, jog J.Pilsudskis čia niekada nemedžiojo, medžiojo po jo buvęs Lenkijos prezidentas Ignacy Moscicki. Šį faktą patvirtina ir istoriniai šaltiniai. Kaip ten bebuvę, tačiau medžioklės namų pamatus šiandien saugo paminklinė lenta. Ji pastatyta vietinių lenkų rūpesčiu. Paminklinėje lentoje nė žodžiu neužsimenama apie medžioklės namus – ji skiriama jų statytojui, tuo metu lenkų okupuotame Vilniuje, Valstybinėje miškų direkcijoje dirbusiam Vladimirui Korsakui. Lenkų gamtininkui ir rašytojui. Jono Danausko nuotr./Rekonstruotas A.Matulionio medžioklės namelis Vidumiškio miškuose Matulionio namelis Vidumiškyje (Deltuvos girininkija, Ukmergės r.), pasislėpęs tarp drebulių, alksnių ir uosių, stovi nedidelis namelis. Miškininkai jį vadina miškų ministro Algirdo Matulionio vardu. Būdamas ministru 1947–1953 metais A.Matulionis čia mėgo medžioti. Nei prieš medžioklę, nei po jos pas nieką į svečius neidavo. Apsistodavo čia pat, miške. Net žiemą, kai spausdavo trisdešimties laipsnių šaltis. Todėl miškininkai pastatė jam nedidelį namelį. Dvylikos kvadratinių metrų, bet su židiniu ir dūmtraukiu. Matulionio namelis išliko iki šių dienų. Prie jo kasmet savaitę prieš Kalėdas ar po jų susirenka šalies miškininkai. Čia jie kartą metuose surengia medžioklę. Miškininkų medžiotojų šventė Vidumiškyje tapo tradicija. Šis tekstas publikuotas „Miškų“ žurnalo priede „Miško metai“.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/i ... 582-899452
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17545
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

2018-Sau-20 22:25

yukon.jpg
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Grįžti į

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 25 ir 0 svečių