Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16972
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2013-Rgs-09 22:45

LDK valdovo medžioklės – nuo ekonominės būtinybės iki karališkojo sporto


Toma Zarankaite
„Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 5.


Išgyvendamos gilius sąmoningumo pokyčius, tautos pačia savo prigimtimi skatina atminties netekimą, o taip atsivėrusios jos spragos užpildomos konkrečiomis istorinėmis sąlygomis susiklosčiusiais pasakojimais. Iš tokių „didžiųjų pasakojimų“ veikiamų nepastovių marginalinių atminčių formuojama nacionalinė tapatybė nuolat kinta, tačiau niekada galutinai ir negrįžtamai neatitrūksta nuo ją sukūrusios visuomenės. Nutinkantys istoriniai lūžiai keičia žmonių požiūrius į konkrečius reiškinius, jų vertinimus, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, neretai (ir beveik visada) jie sugrįžta į žmogaus atminties/atminčių viešpatiją.

Vienas iš tokių inertiškų sąmonės komponentų yra medžioklės fenomeno samprata bei jos transformacijos skirtingais laikotarpiais. Archainių laikų būtinybė susimedžioti sau maisto, laipsniškai virtusi kilmingųjų (arba išskirtinio luomo atstovų) pramoga bei privilegija, nepraranda aktualumo iki šių dienų bei kelia naujus klausimus apie medžioklės būtinybę bei reikšmę. Antai LDK susiklostęs medžioklės elitiškumo vaizdinys toks išliko ir pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito sąmonėje, o sovietų valdžios metais, nacionalizavus visus medžioklės plotus, teisė medžioti tapo „nerašyta“, tačiau realia, kone privaloma sėkmingos nomenklatūrinės karjeros sąlyga.

Tokiems medžioklės sampratos kismo aspektams išsiaiškinti reikėtų nuodugnių ir kompleksinių tyrimų, tačiau, palikę juos ateičiai, galime tvirtai tarti, kad skirtingais istoriniais laikotarpiais gyvenę žmonės (tiksliau, jų kartos) vis kitaip suvokė ir medžioklę bei jos teikiamą naudą. Manytina, kad ikivalstybinių laikų medžiotojų požiūris į savo veiklą buvo žymiai pragmatiškesnis nei vėlesnių amžių, kai medžioklės reikšmė nebegalėjo būti apibrėžiama vien ūkiniu aspektu. Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais ji buvo tapusi įvairiapusiu simbiotiniu ryšiu, apjungusiu Lietuvos didžiojo kunigaikščio (toliau – Ldk) kasdienybę, ekonominį valstybės gyvenimą,net užsienio politiką. Šitaip medžioklė tapo „senalietuvio“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) piliečio savivokos dalimi, neatskiriama nuo jo kasdienybės. Naudingos informacijos apie tai gausu archyviniuose ir publikuotuose šaltiniuose. Luko Gurnickio, Mikalojaus Husoviano veikalai bene geriausiai atspindi to meto medžiotojų santykį su gamtos pasauliu. Lietuvos Metrikos (toliau – LM) knygose esantys dokumentai leidžia pajusti LDK valdovų organizuojamų medžioklių svarbą, iškeldami prieš mūsų akis tankias LDK girias, apnuoginantys medžiojančio valdovo silpnybes ir leidžiantys atrasti ryškių emocijų bei gyvybingumo kupiną valdovo bei kilmingųjų pasaulį. Reikšmingų įžvalgų minėtais klausimais yra paskelbę LDK kasdienybės problematiką tyrinėję mokslininkai Marcelinas Ročka, Rimvydas Petrauskas, Giedrė Mickūnaitė, Rūta Čapaitė.

Itin retai lietuvių istoriografijoje diskutuojamas gamtos etikos aspektas, nors tai vienas iš fundamentaliausių etikos klausimų, nes „žmogaus moralinis santykis su gamta atsirado archajiniais laikais“ ir tik „civilizacijos raidoje jis buvo nustumtas į kultūros pakraštį, natūraliajai realybei suteikiant imoralinės erdvės statusą“. LDK apie medžiotojo ir laukinės gyvūnijos dorovinį santykį susimąstyta dar XVI a. Tuo metu suintensyvėjusi medžioklės plotų apsauga nereiškė didžiojo kunigaikščio siekio kuo stipriau saugoti gyvūnų rūšis nuo galimo išnykimo, tačiau atspindėjo šiuo laikotarpiu pripažįstamas nuosaikaus hedonizmo normas, deklaruojamas žmogaus pranašumą prieš žvėrį ir pabrėžiančias žmogaus teisę saikingai džiaugtis visomis girių teikiamomis gėrybėmis. Husovianas giesmėje apie stumbro medžioklę nedviprasmiškai sako: „Žūsta savaime dėl to sparnuotieji paukščiai ir žvėrys, / Jeigu per šykščiai su jais elgiasi turintys juos. / Teko ne kartą matyt, kaip didžiuos ežeruos nyksta žuvys, / Jei šeimininkas per daug gailisi gaudyti jas“. Toks santykis su medžiojama fauna įpareigojo medžiotoją justi atsakomybę ir saiką, eksploatuojant kilmingiesiems Dievo suteiktas vertybes, tačiau bėgant laikui saiko pojūtis tapo vis menkiau apčiuopiamas, o požiūris, jog laukiniai gyvūnai nėra dorovinės būtybės, todėl elgesys su jais negali būti vertinamas moralinėmis kategorijomis, dominavo iki XX a. pradžios (tik, reikia manyti, žymiai sekuliaresnis). Todėl verta giliau paanalizuoti LDK valdovo organizuojamų medžioklių reikšmę to meto kilmingųjų kasdienybėje ir viešajame gyvenime, užčiuopiant sampratos virsmą nuo ekonominės būtinybės iki „karališkojo sporto“.

GIRIOS IR MEDŽIOKLĖS VAIZDINYS LDK VALDANČIOJO ELITO SAVIMONĖJE

Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei jo dvariškių geografinis akiratis XV–XVI a. nuolat plėtėsi, tačiau pastoviu gamtiniu objektu, įsirėžusiu į LDK kilmingųjų sąmonę bei tiesiogiai įtakojusiu jų savimonę, galėtume laikyti girių masyvus, kurie buvo nuolat realiai eksploatuojami. Dar ikivalstybiniais laikais vienu archaiškiausių tokio eksploatavimo būdų tapo medžioklė, garantavusi apsirūpinimą maistu bei išlikimą. Svarbu pabrėžti, kad XII–XIII a. sandūra yra laikoma riba tarp gentinės ir feodalinės medžioklės periodų. XIV a. (kaip, beje, ir vėlesniais laikotarpiais) stambiųjų gyvūnų medžioklė tapo visų pirma valdančiojo elito pramoga ir privilegija, todėl laukinių gyvūnų mėsa paįvairindavo diduomenės stalą. Lietuvos pietrytinėje dalyje – Vilniaus, Kernavės ir Trakų apylinkėse – susiformavus Mindaugo domenui, ir iškilo pirmosios valdovų rezidencijos bei medžioklės pilys. Greta valdovų ir sritinių kunigaikščių, didelę dalį tarp medžiojančiųjų sudarė pilių įgulos, tačiau paprastų bendruomenininkų racione laukinių žvėrių mėsos būta žymiai mažiau. XIV a. pagrindinių valdančiojo elito medžioklės dvarų būta Kernavėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Trakuose, Vilniaus apylinkėse (Brodeliškių piliakalnis).

Anot Laimos Bucevičiūtės, žemėlapiuose grafinėmis priemonėmis perteikiamas mentalinėje plotmėje slypintis valstybės erdvės vaizdinys ir jos teritorijos refleksijos pojūtis. XVI a. žemėlapiuose, skirtuose Europai, LDK teritorijoje vaizduojami dideli girių masyvai (kurių tikslaus ploto dėl mastelio neatitikimų apskaičiuoti neišeina) liudija, kad giria to meto valdančiojo elito savivokoje buvo gana reikšminga. Vėlyvaisiais Viduramžiais bei ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais miškas traktuotas ne tik kaip materialinių gėrybių šaltinis, bet ir kaip mistinių, gydančių galių turinti erdvė, aštrinanti klausą bei regėjimą, išblaškanti blogą nuotaiką ar net ilginanti gyvenimo trukmę.

Nors valstybės politinis centras buvo šiuolaikinės Lietuvos teritorijoje, anot Povilo Matulionio, mažiausiai 42–45% šios teritorijos XV–XVI a. dengė miškai. Teritorijos miškingumas neliko nepastebėtas ir per LDK teritoriją keliavusių amžininkų Ghilleberto de Lannoy, Petro Dusburgiečio, Jano Długoszo, Sigismundo von Herbersteino, Pilypo Kalimacho, Motiejaus Miechoviečio, Alberto Krantzo, Erasmo Stelos ir kt. Tiesa, Edvardas Gudavičius pabrėžia, kad XV a. vykusi vidaus kolonizacija pakeitė ankstesnį LDK kraštovaizdį, sumažino miškų ir pelkių plotus, tačiau net ir po to LDK teritorijos miškingumas išliko gana didelis, palyginus su kitomis to meto Vakarų Europos valstybėmis.

Aptariamo laikotarpio literatūriniuose tekstuose ar metraščiuose ekonominė (reikia manyti, ir karinė) krašto galia neretai siejama su vešlių girių ir derlingos žemės teikiamomis gėrybėmis. Antai Bychovco kronikoje plačiai ir vaizdingai aprašomas LDK landšaftas: „Plaukdami Nemunu aukštyn [...] pamatė abipus aukštus kalnus, o už tų kalnų – plačias lygumas ir vešlius ąžuolynus, lūžtančius nuo gausybės visokių žvėrių, visų pirma taurų, stumbrų, briedžių, elnių, stirnų, lūšių, kiaunių, lapių, voverių, šermuonėlių ir įvairių kitų“. Disponavimas šiomis vertybėmis bei išskirtinės naudojimosi prerogatyvos stiprino politinį valdovo prestižą. Medžioklėse demonstruojamas valdovo ištvermingumas bei jaunatviškumas artikuliavo jo, kaip kario gebėjimus, garantuojančius nuolatinį produkto (medžiok­lės atveju – laimikio) nusavinimą bei teisę jį dalyti savo valdiniams.

Ši pramoga, reikalaujanti daug ištvermės, istoriografijoje kartais pavadinama „karališkuoju sportu“, formuoja ir įtvirtina Ldk kaip aistringo medžiotojo paveikslą. Antai XVI a. kūręs Husovianas, kurdamas giesmę Apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę pasinaudojo literatūra apie Europos šiaurės kraštus bei rusėniška literatūra apie taurus ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Galbūt Vytauto aistra medžioklei iki pat jo mirties, o galbūt noras išlaikyti savo pavaldinių pagarbą bei demonstruoti fizinį pajėgumą, paskatino Husovianą Ldk Vytauto medžiokles ateities kartoms pateikti kaip valdovams derančios pramogos pavyzdį.

Medžioklė stiprino valdovo padėtį kilmingųjų akyse: „Į pavojus su mumis didžiadvasiai čia veržias karaliai“, o steigiami specialūs medžioklės dvarai ar Ldk pilys be savo pirmapradžių ekonominių ar gynybinių funkcijų turėjo net ir nesant valdovui priminti apie išskirtines valdovo regalijas, demonstruoti kunigaikštiškos valdžios išskirtinumą.

Istoriografijoje įprasta manyti, kad iki XV a. vidurio medžioklė buvusi savita taurumo ir karinių dalykų mokykla, kadangi ilgalaikėse medžioklėse buvo išmokstama naudotis ginklais, ugdomas šaltakraujiškumas, mokomasi sudėtingose situacijose suvaldyti žirgą, taip pat įprantama prie didelių fizinių krūvių, sunkumų, nepriteklių bei gyvenimo lauko sąlygomis. Galima tarti, kad neretai tokiu būdu buvo išmokstama ir taktinių karinių manevrų, kurie prireikus galėjo būti pritaikyti ir mūšio lauke.

Dvaro jaunuomenės pratybų realijos atsiskleidžia Husoviano giesmėje apie stumbro medžioklę, kurioje daugeliui vyrų pražūtingos medžioklės nauda grindžiama karinių gebėjimų ugdymu: „Stiprino dvasią karių, savo tėvynės jėgas“. Galime daryti išvadą, kad vėlyvaisiais Viduramžiais vienu iš valdžios ir valstybės tvirtumo pamatų valdančiojo elito savimonėje vis dar tebebuvo fizinės galios demonstravimas, puikiai atsiskleidžiantis medžioklių metu bei derantis prie riteriško gyvenimo būdo. Taigi medžioklė (LDK buvusi savotišku riterių turnyrų pakaitalu ar analogu) leido joje dalyvaujantiems kilmingiesiems įsiteikti kunigaikščiui bei padaryti įspūdį medžiokles stebinčioms damoms. Viešai demonstruojami medžioklių trofėjai kūrė valdovo kaip šalies priešų nugalėtojo alegoriją, kai pergalės prieš žvėris buvo suvokiamos tarytum sėkmės būsimuose mūšiuose provaizdis. LDK medžioklės tradicijoje valdovas yra ypatinga, centrinė figūra, jį lydi jo rangą atitinkanti sėkmė, tampanti regima kunigaikštiškos galios išraiška.

XV a. rengtos valdovų medžioklės buvo pramoginio pobūdžio, kadangi būtinybė susimedžioti maisto neslėgė didžiojo kunigaikščio pečių. Priešingai, XV a. yra žinoma visa eilė specialias medžioklės tarnybas turinčių valstiečių, turėjusių aprūpinti valdovo dvarą reikiamais miško produktais bei žvėriena. Reginos Volkaitės-Kulikauskienės Punios piliakalnio tyrimai, kurių metu XV a. sluoksnyje rasta itin daug laukinių stambiųjų žvėrių kaulų, o kailinių žvėrelių medžioklės pėdsakų neaptikta visiškai, taip pat liudija, jog čia rengtos didžiojo kunigaikščio medžioklės buvo pramoginės. Žinoma, neretai stengtasi suderinti pramogą su ekonomine būtinybe, kadangi LDK gerokai ilgiau nei Vakarų Europoje sumedžiota žvėriena buvo papildomos didžiojo kunigaikščio dvaro maisto atsargos. Tačiau itin svarbu pažymėti, jog pati pramoga XVI a. jau imta sieti su hedonistine gyvensena, o išsilavinimas, mokslas ir dvasinių vertybių puoselėjimas tapo svarbesnis už kūno jėgą bei imtas laikyti valstybės tvirtumo šaltiniu.

Neretai istoriografijoje pabrėžiama, jog jau nuo XVI a. vidurio Ldk medžioklės ėmė prarasti savo taurumą ir vis labiau tapdavo tik valdančiojo elito laisvalaikio pramoga, kai į žvėris imta šaudyti kone pro rezidencijos langus. Šis sampratos pokytis puikiai atsiskleidžia ir Husoviano, ir kitų amžininkų veikaluose, kur kritikuojamas žvėrių žudymas vien dėl pramogos ir malonumo bei vangus pačių kilmingųjų dalyvavimas valdovo organizuojamose medžioklėse. Antai XVI a. kūręs Mykolas Lietuvis apgailestauja, jog pranyko lietuvių kūno stip­rybė ir narsa, kuria pasižymėjo XV a. gyvenę kilmingieji. Ši tendencija dar sustiprėja bėgant laikui. Antai 1752 m. sausio 27 d. organizuotos medžioklės Belovežo girioje metu valdovas ir jo dvariškiai patys joje praktiškai jau nedalyvavo, kadangi 3000 valstiečių ginė žvėris į aptvarą, kurio centre iš anksto buvo pastatyta palapinė medžiotojams, iš kurios ir šaudyta į žvėris. Tokiu būdu buvo sumedžioti keturiasdešimt du stumbrai, trylika briedžių, neskaitant daugybės kitų žvėrių.

Tačiau minėtas šaltinis mus perkėlė jau du šimtmečius į priekį. Antai XVI a. amžininkai, peikiantys malonumų besivaikančią valdovo gyvenseną, atskleidžia egzistavus (išlikus) ir kitus medžioklės reikšmės aspektus. Pavyzdžiui, giesmėje apie stumbro medžioklę teigiama, jog medžioklės teikiama nauda esanti duali, ji ne tik suteikianti dvasinį pasitenkinimą, bet ir „pamaitinanti“ kūną mėsa. Toliau Husovianas atskleidžia išskirtinę šios pramogos reikšmė valdovo bei dvariškių gyvenime: „Nes tik medžioklė žvėries visas jų penas tėra“.

Valdovo aistra medžioklei atsiskleidžia ir gyvenimo realijas liudijančiuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, 1534 m. Žygimantas Senasis, buvodamas Rūdninkų medžioklės dvare, atskiru pranešimu įsakė etmonui Jurgiui Mikalojaičiui Radvilai atleisti nuo karinės tarnybos Lieponių ir Valkininkų dvarų laikytoją Andrių Mackevičių, kadangi pastarasis privalėjo dalyvauti valdovo medžioklėje, rengiamoje, anot šaltinio, minėto didžiojo kunigaikščio džiaugsmui. Galima teigti, jog būtent pasitenkinimas buvo XVI a. valdovo organizuojamų medžioklių siekiamybė, kadangi kupinas džiaugsmo valdovo gyvenimas traktuotas kaip tiesiogiai veikiantis jo pavaldinių gyvenimo kokybę. Vienalaikiuose šaltiniuose medžioklė ir malonumas (rusėn. потеха, потесе) neretai vartojami kone kaip sinonimai. Valdovo dvariškis Lukas Gurnickis pastebi, jog „žmogus iš prigimties trokšta džiaugsmo ir atgaivos, todėl žmonės išgalvojo šokius, pokylius, bei kitas pramogas akims paganyti [...] įvairius žaidimus, komedijas, tragedijas, šokius [...] dvikovas“, įvairiausių neregėtų žvėrių demonstravimą, medžiokles, derančias „didžiam valdovui“. Minėtame šaltinyje nedviprasmiškai teigiama: „mėgstame tuos žmones, kurie mums smagumą suteikia“.

Nors Ldk organizuojamų medžioklių reguliarumą diktavo ne būtinybė, o dvaro etiketo laikymasis ar nuobodžiaujančiųjų noras prasiblaškyti, medžioklė XVI a. kaip ir XV a. buvo laikoma tauria pramoga, tinkama valdovui ir kitiems kilmingiesiems. Palankų požiūrį į medžioklę atskleidžia reikalavimai pavyzdiniam to meto dvariškiui. Antai Gurnickis teigia, esą dvariškiui būtina turėti gerus kariui deramus įgūdžius (t. y. mokėti naudotis artimos kovos ginklais, gerai šaudyti iš lanko, deramai jį laikyti, įveikti iki galo pritraukti temp­lę bei mokėti taikliai paleisti strėlę). Pats autorius pabrėžia šių įgūdžių naudingumą ir lavinimą pramogaujant (t. y. medžiojant), kadangi medžioklė kažkuo panaši į karą. Ir ji tikrai tinkama dvariškiui: „tai tikrai aristok­ratiška ir pritinkanti dvaro žmogui pramoga; juk ir anie didieji senovės žmonės, kaip žinome iš istorijos, labai ją mėgo. Taigi visais šiais atžvilgiais dvariškis tegu nuo kitų neatsilieka“. Todėl ir nelikus realių karinių pratybų ar ekonominių reikmių tenkinimo funkcijų, XVI a. kilmingiesiems jie išliko aktualūs, medžioklę pirmiausia suvokiant kaip statusą žyminčią deramą laisvalaikio veiklą.

DIPLOMATIJA IR LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO MEDŽIOKLĖS

Aptariamu laikotarpiu medžioklė buvo neatsiejama diplomatijos, dvaro švenčių, ceremonijų dalis. Ji buvo ne tik vienas mėgstamiausių valdovų užsiėmimų, bet ir pramoga, į kurią buvo įtraukiami jų svečiai, kadangi taip buvo ir įtvirtinamas socialinis statusas. Teisės naudotis medžioklės plotais suteikimas to meto visuomenėje reiškė valdovo prielankumą ir buvo praktikuojamas net tarpvalstybiniuose santykiuose. Antai Ldk Vytautas turėjo išskirtinę teisę medžioti už LDK ribų: Ordino didysis magistras po Žalgirio mūšio 1411 m. leido „didžiai galingam ponui hercogui Aleksandrui, kitaip Vytautui [...] išskirtiniam ponui [...] nekliudomai medžioti visus žvėris ir paukščius po visas [...] dykras [Ordino žemėse]“, tačiau pažymėjo, jog tokiomis pat sąlygomis medžioti LDK galįs ir jis pats. Leidimų medžioti svetimose teritorijose Vytautas prašydavo laiškuose arba per atvykusius Ordino pasiuntinius, o neretai juos pasiūlydavo ir pats Ordino vadovas. Reikia pabrėžti, jog tai nereiškė, kad LDK teritorijoje nepakako medžiok­lei tinkamų plotų. Tiesiog toks bendravimas atitiko Viduramžių elito elgesio modelius.

Nuolat į LDK atvykstančių užsienio svečių ir pasiuntinių liudijimai apie jų atvykimo proga rengtas medžiokles leidžia tarti, jog medžioklė laikyta itin prabangia, kilmingiesiems pagerbti tinkama pramoga. Antai Ghilleberto de Lannoy savo prisiminimuose rašo, jog svečiuodamasis pas Jogailą kartu su valdovu vykęs medžioti meškų ir jam buvęs pastatytas gražus namelis.

Po medžioklių kunigaikščio dvaruose buvo rengiamos iškilmingos puotos, sumedžiota žvėriena apdovanojami svečiai. Viename XV a. šaltinyje išliko duomenų apie itin pompastišką dovanojimo ceremoniją, kai vyskupams į Konstancą Jogaila siuntė tris gyvus stumb­rus. Kadangi jų gabenimas užtruko, pakeliui buvo nuspręsta du nuvargusius žvėris paskersti ir į Konstancą gabenti silkių statinėse pasūdytą žvėrieną. Trečią stumbrą buvo įsakyta pasūdyti jo paties odoje su gerais prieskoniais. Būtent pastarąjį atgabenus į Konstancą bei imperatoriaus Zigmanto I įsakymu pridėjus naujų prieskonių (kad dar kurį laiką išsilaikytų), stumbras buvo pasiųstas toliau Reino upe Anglijos karaliui. Žinoma, šiuo atveju turėjo būti svarbus ne dovanojamos žvėrienos kiekis, bet pats jos dovanojimo aktas bei gabenimo būdas, kai „[stumbrą] bevežant iš Konstanco, heroldai pūtė trimitus, kad visi galėtų jį matyti“. Tokios „dovanojimo akcijos“ nebuvo pavienės. Yra žinoma, kad Vytautas taip pat ne kartą siuntė sumedžioto tauro mėsą didžiajam Ordino magistrui dovanų. XVI a. tokia dip­lomatijos forma taip pat išliko aktuali. Pavyzdžiui, 1546 m. Belovežo girioje organizuotos medžioklės metu buvo prisūdytos net trisdešimt penkios statinės stumbrų mėsos ir išsiųstos dovanų.

Toks LDK valdovų medžiotų gyvūnų demonstravimas neturėtų stebinti, kadangi XV−XVI a. medžioklės buvo organizuojamos kaip didžiulės iškilmės – su daugybe muzikantų bei triukšminga palyda, privalėjusia išsiskirti vienoda prabangia apranga. Tokiu būdu viešai reprezentuojamas kunigaikštiškos galios išskirtinumas, puikiai derėjo prie to meto Europos kilmingųjų gyvenimo būdo sampratos, svečių priėmimo protokolo ir tradicijos. Antai 1575 m. kelionės į Italiją metu, lapkričio 18 d. Jurgis Radvila buvo priimtas Austrijos imperatoriaus Maksimilijono II rūmuose ir po pusryčių taip pat pakviestas kartu su imperatoriumi ir keturiais jo sūnumis vykti į šernų medžioklę, suteikusią „didelį malonumą ir sielos atgaivą“.

XV–XVI a. puoselėjant įvairius diplomatinius ryšius, stumbrų ar taurų dovanojimas turėjo gana didelę reikšmę. Greta minėto Ldk prestižo demonstravimo buvo tikimasi padaryti įspūdį to meto Europos galingiesiems, kadangi šių žvėrių medžioklės prasmės buvo „platesnės nei grobis ar pramoga“. Išlikusiame Husoviano laiške Bonai Sforcai kalbama apie didelės stumbro iškamšos, kuri turėjo būti nusiųsta popiežiui Leonui X (dideliam medžioklės gerbėjui), parengimą. Dėl staigios popiežiaus mirties šio sumanymo buvo atsisakyta, tačiau šaltiniuose yra minimi ir kiti stumbrų dovanojimo atvejai užsienio valdovams. Pavyzdžiui, LM knygose yra išlikęs Žygimanto Augusto įsakas Belovežo ir Kameneco girininkui (rusėn. лесничий) Ivanui Liadskiui neimti iš girininkų – varovų (rusėn. осочник) duoklės, kadangi pastarieji turėję daug vargo gabendami stumbrų jauniklius į Varšuvą, o iš ten į Vieną ir dėl šios priežasties nespėję įdirbti savo valakų.

Išreiškiant prielankumą, šalia stumbrų ypatingą vietą vėlyvųjų Viduramžių visuomenėje užėmė ir medžiok­linių paukščių dovanojimas. Vytauto valdymo laikais tai peraugo į tam tikrą diplomatijos formą su nerašytomis taisyklėmis, pagal kurias „dovanojamų sakalų vertė ir skaičius atspindėjo apdovanojamo asmens rangą bei politinius dovanojimo akte dalyvaujančių pusių santykius“. Antai 1409 m. Vytautas laiške Ordino didžiajam magistrui rašo: „siunčiame Jums, baltą vanagą ir su juo keturis sakalus, du nuo mūsų ir du nuo mūsų ponios“. Vytauto sakalų priežiūra dvare rūpinosi daugiausia rusėnai, kuriems vadovavo dvaro sakalininkas (rusėn. cокольничий), šiuos rusėnus Ldk kartais skolindavo ir kitiems valdovams. Yra žinoma, jog Jogaila, taip pat mėgęs medžioklę su sakalais, savo sakalininkui Teodorui Vesnai patikėjo Vitebsko valdymą. Petrauskas pažymi, jog vos kelis valstybingumo šimtmečius išgyvenusioje Lietuvoje tebeegzistavo ankstyvosioms monarchijoms būdinga asmeninio pavaldumo ir lojalumo santykiais grįsta valdžios organizacija, kai valdovo ir didikų santykiai rėmėsi ne rašytinėmis privilegijomis ar valdymo institucijomis, o asmeniniais ryšiais, todėl galima tarti, kad ilgai trunkančių medžioklių metu neretai buvo įgyjamas valdovo prielankumas, išreiškiamas (kaip matome iš pavyzdžio) suteikiamomis pareigybėmis.

Jogailos pomėgį medžioklei su plėšriaisiais paukščiais patvirtina ir gausūs kronikininkų įrašai, ir Krokuvos katedroje medžioklės scenomis bei sakalų skulptūromis išpuoštas jo antkapis. Svarbu atkreipti dėmesį, jog to meto visuomenėje šie paukščiai be tiesioginės utilitarinės funkcijos (medžiojant) turėjo ir simbolinę prasmę, kaip gebantys pernešti mirusiojo sielą į kitą pasaulį. Šio tikėjimo ištakos gali būti įžvelgiamos Vygando Marburgiečio tekstuose aprašomuose įvykiuose. Jis mini, jog 1382 m., Kęstučio laidotuvių metu, kartu su jo kūnu buvę sudeginti medžiokliniai paukščiai bei šunys.

Prielankumo reiškimo būdas, dovanojant medžioklinius paukščius, išliko aktualus ir vėliau. Yra žinoma, kad XV a. pabaigoje Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III Ldk Aleksandrui atsiuntė prabangių dovanų, tarp kurių buvo ir penki medžiokliniai sakalai. LM knygose gausiai minimi pareigūnai ir valstiečiai, privalėję rūpintis LDK valdovo medžiokliniais šunimis bei paukščiais, o tai rodo medžioklę su sakalais išlikus tokia pat mėgiama valdovo pramoga.

Nors žymiai iškilmingesnius pasiuntinių ir kitų svečių priėmimus buvo galima rengti rezidencinėse pilyse, puotos neabejotinai rengtos ir medžioklės dvaruose. Anot Williamo Urbano, puotos buvo rengiamos naktimis, tačiau konkrečių žinių apie mėgiamiausią puotavimo laiką neturime. Tiesa, imperatoriaus Maksimilijono I pasiuntinys Sigismundas von Herbersteinas, XVI a. pradžioje priimtas Žygimanto Senojo dvare, mini ilgai užtrunkančius pasilinksminimus.

Nors nėra žinoma, kiek ir kaip skirdavosi kasdienis valdovo maistas nuo pateikiamo puotose, tačiau itin dažnai valdovo racioną ir puotų „valgiaraštį“ papildydavo medžioklių metu sugauta žvėriena bei paukštiena (laukinės antys, kurapkos, tetervinai), prie kurių buvo gaminami įvairūs padažai ir užpilai. Apie medžioklės produktų kiekį, sunaudojamą priimant svarbius Ldk svečius bei pasiuntinius, šiek tiek informacijos randame Lietuvos Metraštyje. Šaltinyje teigiama, jog Lucko suvažiavimo puotoms skiriamą kasdienį davinį sudarė iki septynių šimtų statinių midaus, neskaitant muskatelio, vyno ir malvazijos bei įvairių kitų gėrimų, o prie jų buvo patiekiama po septynis šimtus telyčių, avinų, paršų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant įvairios kitos žvėrienos ir daugelio kitų mėsiškų bei naminių patiekalų. Žinoma, tokie skaičiai vargu ar gali atspindėti tikrovę, ypač dėl akivaizdžios metraštininko tendencijos hiperbolizuoti skaičius, tačiau tai liudija, jog to meto visuomenėje valgio gausa ir patiekalų įvairovė buvo siejama su valdovo galia bei prestižu.

Medžioklės trofėjų dovanojimas ar jų priėmimas to meto visuomenėje turėjo išskirtinę simbolinę reikšmę. Pagal egzistavusį paprotį buvo nustatomas ir sutvirtinamas tarpusavio ryšys, turėjęs perteikti senjoro galimybę viešai demonstruoti savo turtus bei visapusiškai jais disponuoti (t. y. eikvoti). Pažymėtina, jog per pramogines medžiokles gauti medžioklės produktai nuo XV a. buvo naudojami prabangos daiktams ar dovanoms gaminti. Pavyzdžiui, Zigmanto I arbitras Benediktas Marka puotos metu buvo apdovanotas prabangiais kailiniais. Taip pat iš stambiųjų raguočių ragų buvo gaminami indai gėrimams (ką liudija Kernavės žemutinio miesto bei Trakų pusiasalio pilies archeologiniai kasinėjimai), peilių rankenos, šachmatai.

Dovanojimo aktas, kuriuo deklaruojama draugystė bei lygiavertiškumas, turėjo būti abipusis ir nebūtinai turėti didelę ekonominę reikšmę. Žinoma, valdovui ir jo artimiausiai aplinkai siunčiamos dovanos savaime turėjo derėti prie jų statuso, o geriausiu atveju – sudominti bei pradžiuginti. Tokiu raritetu gali būti laikomas Lietuvos metraštyje minimas Gedimino sumedžioto itin stambaus tauro ragas, Ldk Vytauto padovanotas imperatoriui Zigmantui, ar Sigismundui von Herbersteinui karalienės Bonos įteikti diržai iš tauro odos, vietinių gyventojų įsitikinimu turėję palengvinti gimdymą. Taip pat gana dažnos dovanos, pritaikomos medžioklėje: žirgai, medžioklės reikmenys (brangūs ginklai, šarvai, šalmai, drabužiai ar net maisto produktai). Antai Vytautas didžiajam magistrui siuntė sakalus, medžioklinius šunis, totorius, o atsidėkodamas šis Vytautui nusiuntė sidabro vėrinį, aukso šalmą, papuošalų Julijonai, vyno ir kovos žirgą.

Dovanos buvo įteikiamos po medžioklių vykstančiose puotose, siekiant pagerbti drąsiausius medžiotojus. Pavyzdžiui, Husovianas perteikia epizodą, kai kilmingi jaunuoliai varžosi, kurio ietis įsmigs giliau į medžiojamo stumbro kūną ir tuo labiau įsiteiks valdovui, pelnys jo palankumą, demonstruodami fizinį pajėgumą. Tarp įteikiamų dovanų minimos ietys, balno diržai etc. Taip pat pažymima, jog dovanų vertė priklausė nuo apdovanojamo asmens nuopelnų medžioklės metu ir jo padėties kilmingųjų tarpe. Už ypatingus nuopelnus šios pramogos metu buvo negailima atlygio. 1546 m. surengtoje medžioklėje Trakų kaštelionas Jeronimas Chodkevičius, pridengęs valdovą pavojingą akimirką, atlygio gavo 12 florenų. Galima manyti tokias išmokas pasitaikydavus gana dažnai, kadangi medžioklė buvo gal ir pavojingiausia to meto pramoga. Antai tos pačios medžioklės metu iš urvo išguita meška sužeidė vieną iš varovų, kuris išsigelbėjo tik įlipęs į ąžuolą. Ekstremalių situacijų dažnumą medžioklių metu patvirtina dar vieno šaltinio duomenys, kuriame teigiama, jog LDK valdovo Žygimanto Augusto gyvybę išgelbėjo tik Petro Stanislovo Viesiolovskio greita reakcija, kuomet ant įsiutusio stumbro nugaros užšokęs dvariškis sugebėjo numaldyti įsišėlusį žvėrį, apsaugodamas valdovą. Reikia manyti, jog dėl panašių vaizdų medžioklės metu Husovianas ją savo kūrinyje prilygino koridai, stebėtai per vieną apsilankymą Romoje.

Apibendrinant galima teigti, jog LDK valdovo organizuotos medžioklės visų pirma buvo valdančiojo elito pramoga bei privilegija, deranti pavyzdiniam to meto valdovui, praturtinanti didžiojo kunigaikščio ir jo aplinkos laisvalaikį bei vaišių stalą. Ši pramoga LDK valdovams iš tiesų padėjo užmegzti, palaikyti bei vystyti diplomatinius ryšius su kitais valdovais, linksminti bei deramai (pagal to meto vyravusias tradicijas) priimti ir pagerbti atvykstančius įvairių šalių pasiuntinius, taip pat puoselėti lojalumo ryšius LDK valdovo dvare ir už jo ribų. Bendras pramogavimas ir teisė būti šalia valdovo artikuliavo pasilinksminimuose dalyvaujančiųjų socialinę padėtį. Minėtų reikšmingų mentalinių, sociopolitinių ir socioekonominių medžioklės fenomeno dėmenų gyvybingumas LDK suformavo savitą medžioklės tradiciją, kuri atliepė į Vakarų Europos valdančiojo elito praktikuojamą modelį bei ženklino Ldk dvaro įsijungimą į to meto bendraeuropinę komunikacinę erdvę.

nzidinys.lt
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16972
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2013-Lap-06 21:33

Tėvuko, buvusio medžiotojo, kapavietę papuošiau simboliniais "laužais" - manau bus labai simboliška kiekvieną kartą uždegti žvakutes kampuose ... Ir man manau tai tiks :pardon:

IMG_1961.JPG


Na o kai bus gatavas paminklas, tai irgi jame atsispindės tai, kad čia amžino poilsio atgulė medžiotojas :sorry:
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16972
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2013-Lap-14 18:06

Aleksandras Valentas

"Medžiotojas ir meškeriotojas"
2013 nr. 6


Žvėrių pagerbimas po medžioklės


Sumedžiotų žvėrių pagerbimas nebeturėtų būti jokia naujiena Lietuvos medžiotojams. Apie tai kalbama gan seniai, bendriausi sumedžiotų gyvūnų pagerbimo principai yra jtraukti į medžiotojų rengimo programą. Tačiau ar jų laikomasi?

„Medžiotojo ir meškerioto" žurnalas organizuoja konkursus, bendrauja su įvairiais medžiotojų kolektyvais, pavieniais medžiotojais. Redakciją dažnai pasiekia nuotraukos, kuriose užfiksuotos įvairios situacijos medžioklėse, tarp jų iršalia sumedžiotų žvėrių įsiamžinusiais medžiotojais.

Ko tik netenka išvysti. Laikomi tie žvėrys ir už uodegos, ir už kojų. Jei žvėris didesnis, sumanoma, ant jo dar ir prisėsti. Pasiekia redakciją nemažai vizualios informacijos ir iš medžioklių užsienio šalyse, ne tik senosios demokratijos šalyse Europoje, tačiau ir iš įvairiausių pasaulio kampelių, kur mūsų medžiotojai dalyvauja safariuose. Neteko nei karto matyti, kad ten (bent jau medžioklės fotografijose) į sumedžiotą gyvūną būtų žiūrima su panieka ir elgiamasi kaip pakliuvo.

Suprantama, medžioklės vietoje ne visada augs eglė, kurios šakelę galėtumėte nusiskinti ir padėti ant sumedžioto žvėries, gyvūnas, koks jis bebūtų, po medžioklės bus dorojamas, kaip ir naminis galvijas. Yra kasdieniškos, tačiau yra ir n,e visiškai kasdieniškos medžiotojų pareigos. Jei eglės, pušies ar kadagio šakelės nėra, visada galima improvizuoti, rasti tinkamą augalą ar kitokio medžio šakelę, kurių galima užtikti ir lapuočių miške, ir krūmynuose ir kuri, medžiotojo nuomone, galėtų pakeisti spygliuočius.

Kodėl pagerbiama?

Galima teigti, kad svarbiau ką žmogus jaučia, o ne kaip elgiasi. Iš tiesų, šalia sumedžiotų žvėrių suklupusių ir raudančių
medžiotojų vaizdas nelabai įtikintų (nors pasitaiko ir tokių „tradicijų puoselėtojų"). Persistengti nederėtų, žvėrių pagerbimo ceremonija neturėtų tapti prasta žmonių pagerbimo parodija.
Tačiau, jei nusprendžiate medžioklės akimirką užfiksuoti, įamžinti save šalia trofėjaus, kurio ilgai ieškojote, tykojote, kol galiausiai sumedžiojote, derėtų stabtelti. Ta akimirka, kada ieškote šakos, kurią padėsite ant sumedžioto žvėries, kada bičiulis medžiotojas paspaus fotoaparato mygtuką, skirta ne tik sumedžiotam žvėriui, bet ir jums. Tai laikas, kada pamąstoma apie medžioklės prasmę, gamtą kuri jus supa, apie tai tą, ką jūs šioje gamtoje, medžioklėje, gyvenime darote. Fotografija, kur Jūs esate užfiksuotas šalia žvėries, skirta ir medžioklės bičiuliams, didžiulei bendruomenei jūsų bendraminčių. Net jei ne visus juos pažįstate, jų solidarumu visada galite pasikliauti ir būti socialios visuomenės dalimi. Formalūs veiksmai, galime pavadinti juos „ritualais", retkarčiais turi prasmę - jei ne šią sėkmingo šūvio akimirką, tai tuomet, kai į ją pažvelgsite po 10-20 metų.

Kryptis, kuria einame

Apie medžioklę rašančiai spaudai svarbu medžiotojus užfiksuoti įvairiais rakursais, jei į medžioklę žiūrima pozityviai, įtikinti medžioklėse elgtis tinkamai, jei - negatyviai, „pagauti" medžiotoją „nusikaltimo akimirką", pasijuokti, paviešinti niekinantį jo atvaizdą. Su pieštuku ir fotoaparatu nemedžiojama - rašoma ir fiksuojama. Tačiau peržiūrint medžioklių nuotraukas, norėtųsi dažniau išvysti įrodymų, kad medžiotojai su ginklais ir apie medžioklę rašanti spauda eina ta pačia krytimi. Ne vienas kitą lenkdami ar diskredituodami, bet kurdami to paties krašto, tos pačios gamtos irtos pačios medžiotojų ir žvejų bendruomenės tradicijas.

Todėl pateikiame keletą patarimų (tiksliau - priminimų), kaip elgiamasi su sumedžiotais žvėrimis po medžioklės.

aikštelė.JPG


Medžioklės tradicija skelbia

Kaip rašo medžioklės tradicijų žinovas Vytautas Klovas, ilgametis „Medžiotojo ir meškeriotojo" redaktorius, kolektyvinėse medžioklėse šakelę jteikia vyriausias medžiotojas arba medžioklės vadovas. Tokiose medžioklėse per ceremoniją turėtų griežti medžioklės ragas signalą, pranešantį, kad krito žvėris bei tuomet, kai susirenka visi medžiotojai. Kai medžiojama su varovais, kartais šakelė šauliui įteikiama rikiuotėje per pietus ar medžioklės pabaigoje. Tradicija reikalauja, kad šakelė būtų įteikta po varymo - prieš skrodžiant žvėrį.

Medžiotojas, kuriam šakelė įteikiama, atsistoja prie nukauto žvėries nugaros, o pagerbiantis draugas prie žvėries priekinių kojų priešais šaulį. Abu nusiima skrybėles. Prieš tai kita pagerbimo eglės šakelė uždedama ant sumedžioto žvėries krūtinės kairėje pusėje prie širdies (arba ant kulka padarytos žaizdos). Nulaužtos šakelės galas turi būti nukreiptas arba į galvos (trofėjaus) pusę (kanopinių žvėrių patinams, vilkams), arba gimdos kryptimi (patelėms).

Tada pagerbiantis medžiotojas dalį nulaužtos šakelės įspraudžia paguldytam žvėriui į nasrus kaip „paskutinį kąsnį". „Paskutinis kąsnis" duodamas tik žolėdžiams, nesvarbu, artai patinas, ar patelė (kai kurių šalių medžiotojai jį duoda tik patinams). Plėšrūnams „paskutinio kąsnio" neduodama.

Šauliui pagerbiantis medžiotojas šakelę įteikia virš laimikio galvos padėjęs ją ant skrybėlės (nulaužtuoju galu į šaulį) ar ant medžioklinio peilio geležtės (nedera peilio ašmenų atsukti į pagerbiamą medžiotoją) kairiąja ranka, o dešiniąja tuo metu spaudžia jam ranką ir sveikina. Šaulys užsikiša šakelę už skrybėlės (paprastai dešinėje pusėje). Kartais įteikiama šakelė suvilgoma mirtinos žaizdos žvėries krauju.

Šakele apdovanotas medžiotojas gali nulaužęs šakelės dalį įteikti varovų vadovui arba varovui, kuris išėjo arčiausiai jo stovėjimo vietos. Jei žvėrį padėjo sumedžioti šuo, dera dalį šakelės įteikti šuns vedliui. Pagerbiant sumedžiotus žvėris dera apsieiti be žmonėms skirtų pagerbimo ritualų ir kalbų. Pakanka, jei medžiotojai (ir varovai) vienplaukiai išklausytų vadovo pranešimą apie medžioklės rezultatus ir medžioklės ragas sutrimituotų sumedžiotų žvėrių pagerbimo signalus.

Laimikio suguldymas

Nukautų žvėrių pagerbimas, jų išdėstymas pasibaigus kolektyvinei medžioklei - viena iš amžių glūdumos atėjusių tradicijų. Ši ceremonija - reikšmingiausias įvykis medžioklės dalyviams, kuomet pagerbiami taikliausi šauliai ir savitais trimitų signalais, pagerbiami sumedžioti žvėrys. Tai daroma arba specialiai tam įrengtoje aikštelėje prie medžioklės organizatorių buveinės, arba tinkamesnėje miško laukymėje. Aikštelė išklojama arba aprėminama eglišakėmis, kampuose sukraunami nedideli lauželiai, o priekyje sukraunamas pagrindinis - didesnis laužas. Žvėrys guldomi pagal hierarchijos laipsnį ant dešiniojo šono, kiekvienas dešimtas per pusę korpuso išstumiamasį priekį. Eilės tvarka priklauso nuo žvėrių ir paukščių dydžio, vertingumo, išvaizdos. Pirmoje eilėje kanopiniai („vilna"), antroje - lapės bei kiti švelniakailiai („kailiai"), trečioje - kiškiai („ausys") ir ketvirtoje - paukščiai („plunksnos"). Ant žvėrių krūtinių uždedama po nulaužtą eglės ar pušies šakelę.

Paguldžius žvėris niekas negali vaikščioti po aikštelę - tai pagerbimo vieta ir dera ją apeiti. Jeigu medžiotojas, guldantis žvėris ir paukščius, juos peržengia, tai laikoma nusižengimu medžiotojo etikai.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16972
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2013-Gru-20 13:10

Įkėlė - Varovas32 » Pen Gru 20, 2013


Medžioklės kultūra ir tradicijos

KAIP FORMAVOSI TRADICIJOS

Nedrąsi medžioklės etikos pradžia siekia labai senus laikus, kai medžioklė prarado savo betarpiškas sąsajas su magija ir tapo vienu iš svarbiausiu žmonių užsiėmimu.

Štai kokios mintys mus pasiekė iš amžių glūdumos. „Tikro medžiotojo tikslas - ne kiškio žudymas. Jo tikslas priversti žvėrį varžytis arba stoti į dvikovą. Jis džiaugiasi, jei gyvūnui pavyksta pabėgti". Taip rašė antrame amžiuje (antrame!) gyvenęs Romos konsulas Flavijus Arianas.

Šiuolaikinė medžioklės etika, kultūra ėmė formuotis tik prieš kelis šimtus metų - riterių laikais. Medžioklės kultūrai didelės įtakos turėjo imtos rengti hubertinės medžioklės, šventės, kurios tęsdavosi kelias dienas ar net kelias savaites. Jos būdavo švenčiamos su „medžioklės malonumais ir kitomis linksmybėmis". Šiose medžioklėse buvo propaguojama meilė gyvūnams, gyvūnijos apsauga, humanizmas medžioklėje. Tai pamažu padėjo susiformuoti gražioms tradicijoms, nerašytam medžiotojų garbės kodeksui. Mus pasiekė daugmaž tuo metu surašytos būtinos tikro medžiotojo savybės. Anot jų, „medžiotojas privalo būti dievobaimingas, turi gerai matyti, turėti puikią klausą, stiprų balsą, taisyklingą kvėpavimą, sveikus ir lygius dantis, nepriekaištingą laikyseną, greitas kojas, būti užsigrūdinęs, budrus, ištvermingas, punktualus, sąžiningas, neplepus, privalo protingai samprotauti, būti meilus su šunimis, gerai prižiūrėti ir tvarkingai laikyti savo ginklus, nedrįsti pavyduliauti, girtuokliauti.

Lietuvoje hubertinių medžioklių tradicija palyginti jauna, ji siekia tik aštuonioliktą amžių. Į mūsų kraštą, tuomet vieną Lietuvos ir Lenkijos valstybę, šią tradiciją atvežė iš Saksonijos rinkti karaliai.

Medžioklės kultūrą, etiką anais tolimais laikais kūrė, puoselėjo valdantieji visuomenės sluoksniai, riteriai. Matyt, dėl to į šias etikos normas ir buvo perkelta nemažai riterių papročių, nuostatų. Tiesa, buvo remiamasi prielaida, kad žmogus yra pasaulio viešpats. Maloningas, kilnus, didžiadvasiškas, bet vis dėlto viešpats. Taip buvo manoma dar prieš šimtą, pusantro šimto metų.

Riteriai visada rūpinosi savo geru vardu, arba, kaip dabar sakome, įvaizdžiu. Ne tik kasdieniniame gyvenime, kare, bet ir medžioklėje. O viso to raktas galėjo būti tik medžioklės etika. Tik elgiantis garbingai, jautriai su gyvūnais buvo galima apginti medžioklę, surasti moralinį motyvavimą savo aistrai. Dėl to buvo sukurta daug rašytų ir nerašytų draudimų. Ne visi jie, tarp jų ir tie, dėl kurių dabar niekam nekyla abejonių, buvo katutėmis priimti. Sakysime, toli gražu ne iš karto buvo pritarta nuostatai, jog negalima šauti į plaukiančias ar ant vandens nutūpusias antis. „Opozicijai" ilgokai atrodė, jog nėra jokio skirtumo, ar bus sumedžiotas bėgantis, gulintis ar stovintis, skrendantis ar plaukiantis gyvūnas.

Beje, besiformuojant medžiotojų tradicijoms, paskiruose regionuose atsirado skirtingi požiūriai į vieną ar kitą medžioklės būdą. Jei pasakysite kroatų medžiotojui, jog medžiojate per rują elnių patinus iš bokštelių, jis gali ir nusistebėti: „Ką?! Kaip koks plėšikas vieškelio patiltėje?! Tikra medžioklė - tai prisėlinti prie riaumojančio žvėries, pergudrauti jį".

TRYS PIRMOSIOS ETIKOS LENTYNĖLĖS

Medžioklėje iš vienos pusės stovi ginkluotas medžiotojas (dabar tie jo ginklai nuolat tobulėja, tampa efektyvesni, aprūpinti optika, tiksliais taikymo prietaisais), iš kitos pusės - žvėris. Žvėriui išsigelbėti padeda tik jutimo organai ir gebėjimas greitai pabėgti. Ir niekam nekilo abejonių nei anksčiau, juo labiau nekyla dabar, kas iš jų pranašesnis.

Tad pirmosios etikos nuostatos iš esmės „reguliavo" medžiotojo ir žvėrių, paukščių santykius. Tas nuostatas būtų galima sudėlioti į tris lentynėles. Visų pirma - kiek įmanoma sulyginti medžiotojų ir medžiojamųjų gyvūnų galimybes, kitaip tariant, suteikti kuo daugiau galimybių žvėriui ar paukščiui likti gyvam. Antra - medžioklė turi būti žaidimas pagal taisykles. Trečioje lentynėlėje - medžiotojo elgesys po šūvio, žodžiu, kaip palengvinti sužeisto žvėries kančias, kaip elgtis su sumedžiotu žvėrimi. Bet ne tik.

Kai kurie iš tų ankstesniųjų etikos reikalavimų jau yra primiršti (kartais visai be reikalo), o esama ir tokių, tarsi žinomų, bet kurių toli gražu ne visi paisome. Sakysime, gal ir esame primiršę seną taisyklę, sakančią, jog negalima šauti į stambų žvėrį, kuris nudelbęs galvą ėda. Tokiu atveju būdavo reikalaujama, kad medžiotojas nulaužtų sausą šakelę ar švilpteltų ir taip suteiktų žvėriui galimybę sužinoti apie gręsiantį pavojų ir išsigelbėti - pabėgti, jei pavyks, žinoma.

Arba medžiojimas, kai gilus sniegas, kai stirnų kanopėlės smenga skradžiai per pusnis, kai varovų ar šunų pabaidyti kiškiai ir lapės tiesiog plaukte plaukia per tuos sniego medvėgalius, žodžiu, kai bet koks žvėris turi ribotas galimybes išsigelbėti. Argi tai būtų galima pavadinti žaidimu pagal taisykles?

Vienu tauriausiu, etiškiausiu poelgiu nuo seno buvo laikomas (regis, ir dabar tam niekas nedrįstų prieštarauti) susilaikymas paspausti šautuvo nuleistuką, kai šaulys nėra tikras, jog šūvis bus patikimas ir žvėris kris vietoje. Ir ypač tada, kai pro žiūronus matyti, jog, sakysime, pasirodęs briedis, elnias ar stirninas yra su puikiais ragais ir pagundai šauti į jį ne taip jau lengva atsispirti. Tikri medžiotojai manė (ir dabar tebemano), jog nors taiklus šūvis į žvėrį su puikiu trofėjumi ir yra medžioklės kulminacija, bet jokiu būdu ne svarbiausia jos dalis. O jei tas šūvis netaiklus?

Ar išbėrimas kibiro kukurūzų burbuolių prie bokštelio, iš kurio ketiname žiemos mėnesienos naktimis medžioti šernus yra tik viliojimas, ar neetiškas elgesys? Sutikime, jog ta riba tarp viliojimo ir papildomo šėrimo - žvėrių gelbėjimo nuo baltojo bado nėra jau tokia ryški.

O jei sunkiausiu žvėrims vasario mėnesį medžiojame šernus iš bokštelių? Kur tas bokštelis stovės? Juk ne prie buvusių pasėlių. Stovės netoli pašarinių aikštelių ar šalia takų į jas.

Tie ir dešimtys panašių klausimų reikalauja atsakymo. Juoba, kad ne taip jau seniai mūsuose prie masalo būdavo priimta medžioti tik plėšriuosius žvėris - vilkus, lapes, o dar anksčiau - meškas, ernius. Teisingą atsakymą (jei toks apskritai yra) surasti ne taip jau paprasta. Juk ant vienos svarstyklių lėkštelės galima ne taip jau mažai „svarmenų" uždėti: viliojant patogu ramiai įvertinti atėjusius pasmaguriauti žvėris, pasirinkti kurį šauti ir ar iš viso šauti, taip medžiojama ne vienoje Europos valstybėje... Bet yra ką uždėti ir ant kitos svarstyklių lėkštelės... Ir dar nežinia kuri lėkštelė nusvertų. Bent jau medžioklės etikos požiūriu. Keliai ir klystkeliai visada būna susipynę ir nutiesti tiltelį tarp abejojimo ir įsitikinimo ne taip jau lengva. Tad pasiginčykime, padiskutuokime (be teisiojo pozos, geranoriškai) - nuo to nei liežuvis, nei lūpos nesutins.

PO ŠŪVIO

Kalbant apie etiką, dažniausiai aptariamas medžiotojo elgesys prieš šūvį. O po šūvio? Juk nemažiau svarbu, ar kruopščiai apžiūrima pašovimo vieta, kur nuėjo sužeistas žvėris, kaip jo ieškoma... Taigi medžiotojo elgesys po šūvio primygtinai rodo, ar turime reikalų su etišku medžiotoju. Jau seniai žinome, kad vienaip sužeisto žvėries reikėtų ieškoti tik po kelių valandų, kitaip - po to „kol surūkoma cigaretė". O štai veikiausiai dar riterių laikais atsiradusį ir iš esmės jau pamirštą draudimą ko gero ne visi esame ir girdėję - neleistina būdavo prieiti prie aiškiai mirtinai sužeisto žvėries, kuris „jau rašo testamentą". Kodėl? Ogi dėl to, kad žmogaus pasirodymas... nesukeltų jam papildomo streso. Tai, žinoma, nieko bendro neturi su sužeisto žvėries kančių nutraukimu - „malonės" šūviu.

Jau senokai susiformavo požiūris kaip elgtis su sumedžiotu žvėrimi, paukščiu. Vargu ar kam iš medžiotojų nežinoma, ką iš pradžių reikia padaryti sumedžiojus kiškį, antį, kaip juos nešioti per medžioklę, kokius trofėjus pasiimti iš sumedžioto gaigalo, slankos, kiškio, elnio (neskaitant, žinoma, ragų) ar svetur sumedžioto tetervino. Galiausiai, kaip elgtis su sumedžiotu žvėrimi ar paukščiu po medžioklės. Juk purvini, atsainiai bagažinėn sumesti kiškiai, lapės, kaip niekam nereikalingi daiktai ir gąsdinantys savo išvaizda, liudyte liudija apie jų savininko kultūros stoką.

SMULKMENOS, BET...

Apie medžioklę turime dvi pusvalandines televizijos laidas, jau esame sukūrę ir vieną kitą filmą. Tai sunkus ir labai reikalingas darbas - nemaža paspirtis medžioklės kultūrai kelti, pozityviam medžioklės ir medžiotojų įvaizdžiui formuoti. Palyginti neblogai šių laidų, filmų kūrėjams pavyksta kelti medžiotojų profesinį meistriškumą, pamokyti kaip dera elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, įkalti galvon kaip vertinami medžioklės trofėjai, mokomi medžiokliniai šunys...Bet, deja, ne visada. Sakysime, vienoje iš ne taip jau seniai rodytų „Tauro rago" laidų matėme scenų, kai nesilaikoma saugumo technikos taisyklių, kaip tempiama sumedžiota stirna, o jos galva velkasi purvynu pasišokinėdama nuo vieno kupsto prie kito, kaip riejamasi dėl sumedžioto žvėries... Vargu ar tokie, nors ir labai retai matomi vaizdai, padeda bent kiek kilstelti medžiotojų įvaizdį.

O ar retai girdime po medžioklės (kai skelbiami rezultatai) medžioklės vadovą pasidžiaugiantį netaikliais šūviais, girdi, miške liko daugiau žvėrių. O iš esmės čia džiaugiamasi (nors tai paprastai sakoma nerimtai, su humoro gaidele) neatsakingais, netaikliais šūviais, o gal ir prastai ieškotais po šūvių, sužeistais ir kažkur, galbūt, netoliese besikankinančiais žvėrimis.

Dažnai šiose televizijos laidose rodomos pačios medžioklės. Taigi matome ir tai, kaip stambų žvėrį sumedžiojusiam medžiotojui už skrybėlės užkišama eglės, kadagio ar pušies šakelė. Neretai tai padaro netoliese stovintis medžiotojas. Čia, žinoma, nieko blogo - kur kas geriau, negu apskritai to nedaryti, nepagerbti laimingojo šaulio. Bet, jei jau tai mato prie televizorių susėdę medžiotojai (ir ne tik), gal derėtų bent retsykiais šį ritualą atlikti pagal klasikines taisykles. Gal gi ne visi žino ar yra primiršę kaip tai daroma.

Tad kas ir kada turėtų įteikti nulaužtą šakelę šerną, elnią ar kitą stambų žvėrį sumedžiojusiam šauliui? Kolektyvinėse medžioklėse šakelę įteikia vyriausias medžiotojas arba medžioklės vadovas. Tokiose medžioklėse per šią ceremoniją turėtų griežti medžioklės ragas signalą, pranešantį, kad krito žvėris, ir tada, kai susirenka visi medžiotojai. (Jei jau taip atsitiko, kad medžioklėje „triūbų" nėra, televizijos laidoje būtų galima įterpti ir atitinkamo signalo įrašą - juk tai dažnokai būna daroma, kai rodoma medžioklės pradžia ar pabaiga). Kai medžiojama su varovais, kartais šakelė šauliui įteikiama rikiuotėje per pietus ar medžioklės pabaigoje. Veikiausiai tai nėra didelis nusižengimas, bet tradicija reikalauja, kad šakelė būtų įteikta po varymo - prieš skrodžiant žvėrį.

Kaip šakelė įteikiama? Medžiotojas, kuriam „giria buvo dosni", atsistoja prie nukauto žvėries nugaros, o pagerbiantis draugas prie žvėries priekinių kojų priešais šaulį. Abu nusiima skrybėles. Prieš tai kita - pagerbimo šakelė uždedama ant sumedžioto žvėries krūtinės kairėje pusėje prie širdies (arba ant žaizdos, paprastai įeinamosios). Nulaužtos šakelės galas turi būti nukreiptas arba į galvos, žodžiu, trofėjaus pusę (kanopinių žvėrių patinams, vilkams), arba gimdos kryptimi (patelėms).(Žiūr. pieš.)

Tada pagerbiantis medžiotojas dalį nulaužtos šakelės įspraudžia paguldytam žvėriui į nasrus kaip „paskutinį kąsnį"."Paskutinis kąsnis" duodamas tik žolėdžiams, nesvarbu, ar tai patinas, ar patelė (kai kurių šalių medžiotojai jį duoda tik patinams). Plėšrūnams „paskutinio kąsnio" neduodama.

Laimingajam šauliui pagerbiantis medžiotojas šakelę įteikia virš laimikio galvos padėjęs ją ant skrybėlės (nulaužtuoju galu į šaulį) ar ant medžioklinio peilio geležtės (žiūr. pieš.) (nedera peilio ašmenų atsukti į pagerbiamą medžiotoją) kairiąja ranka, o dešiniąja tuo metu spaudžia jam ranką ir sveikina. Šaulys užsikiša šakelę už skrybėlės juostelės, paprastai dešinėje pusėje. Vienur įteikiama šakelė vilgoma mirtinos žaizdos krauju, kitur ne.

Nė kiek nesugadintų laidos vaizdo, jei šakele apdovanotas medžiotojas nulauš mažą jos dalį ir įteiks varovų vadovui arba varovui, kuris išėjo arčiausiai jo stovėjimo vietos. Na, o jei žvėrį padėjo sumedžioti medžioklinis šuo, labai gražu, kai šaulys dalį šakelės įteikia šuns vedliui. Pagerbiant sumedžiotus žvėris būtų galima apsieiti be tų komandų: „pagerbkime tylos minute", „nusiimkime skrybėles ir pagerbkime". Pakaktų, jei medžiotojai (ir varovai!) vienplaukiai išklausytų vadovo pranešimą apie medžioklės rezultatus ir, jei yra medžioklės ragas, - per sumedžiotų žvėrių pagerbimo signalus.

Sakysime, lenkų ar čekų medžiotojai be skrybėlių, kepurių išklauso ir medžioklės pabaigoje grojamus savo nacionalinius signalus (atitinkamai „Darz Bor" - būk dosni, giria ir „Lovu Zdar" - nei plauko, nei tauko!). Bet mes kol kas tokių signalų neturime. Tikėkimės, laikinai.

Jau seniai televizijos medžioklinėse laidose bemačiau per išguldytų žvėrių eiles laipeliojančius medžiotojus ar varovus. Kad taip nedera daryti, regis, jau žino daugiau nei dauguma medžiotojų. Gal tik ne visi esame girdėję, jog ir per eglišakių tvorelę, juosiančią išguldytus žvėris, paukščius, tradicija taip pat draudžia žirglioti.

Truputį ne į temą, bet kartą jau pakrypo kalba apie šakeles, gal medžiotojams derėtų prisiminti šakelę ir palydint į Amžinosios medžioklės šalį savo draugą - medžiotoją. Į laidotuves medžiotojai susirenka vilkėdami išeigine medžiokline apranga. Gedulo šakelės, perrištos juodu kaspinėliu, užkišamos kairėje skrybėlės pusėje arba, jei jos didesnės (žiūr. pieš.), laikomos rankose (beje, šakelės nėra nei gėlių puokštės, nei krepšelio su gėlėmis, nei vainiko pakaitalas). Atsisveikinant su velioniu šakelės metamos į kapo duobę arba padedamos ant karsto. Tuo metu medžioklės ragas ar ragai griežia signalą „Medžioklė baigta" arba „Didysis halali"..



Parengė Vytautas Klovas
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16972
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2013-Gru-22 18:37

Šiandien per pietus buvo nutarta, kad visų uždarymų varyminė medžioklė bus tradicinė - 2 klubų medžioklė, skirta atminti abiejų klubų nariui Mindaugui Šertvyčiui !
12.30 062.jpg
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16972
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2014-Sau-27 16:50

Šeštadienį vyko 2 klubų medžioklė, atminti abiejų klubų nariui, buvusiam vienam iš UAB "Kemi" steigėjų Mindaugui Šertvyčiui. Nuspręsta tokias medžiokles daryti kiekvienais metais besibaigian sezonui.
Specialiai buvo pagamintos kortelės kiekvienam medžioklės dalyviui, pakelta iki pusės klubo vėliava, AA Mindaugas ir visi kiti išėję medžiotojai į Amžinuosius medžioklės plotus išėję medžiotojai. Rikiuotėje paminėti AA Mindaugo padaryti geri darbai klubų labaui, prisimintos jo medžioklės ir t.t.
Per abu klubus susirinko berods 24 medžiokliai, padaryti 4 varymai ir sumedžioti 3 šernai.
Visus medžioklinius signalus pūtė gerb. P. Vyšniausko sūnus Dominykas
IMG_2253.JPG

Kaip neatrodytų simboliška, tačiau pirmą šerną sumedžiojo AA Mindaugo verslo ir medžioklės kolega Kęstutis.
Žvėrių buvo pakankamai, tačiau jie kai kur buvo gudresni už medžiotojus ir varovus, o ir "puikiosios" laikos sudirbo ne visai gerai :pardon:
Smagi saulėta diena, šaltukas žnaibantis žandus ir pirštus, gera ir smagi kompanija - ko žmogui daugiau reik per išeigines dienas ...
IMG_2248.JPG
IMG_2250.JPG
IMG_2274.JPG
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16972
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2014-Lie-04 12:20

Kažkada seniai, seniai ... 2014 m. vasarą ...


Vakar klube buvo suorganizuota medžioklė atminti ir pagerbti mūsų buvusius medžiotojus "išėjusius į amžinuosius medžioklės plotus"
Susirinko 12 medžiotojų. Iš anksto buvo visiems pasakyta, kad turėsime apsirengti panašiai kaip medžiojo mūsų tėvai ir kiti medžiotojai - senobiškai :twisted: . Todėl kas iš senesnių medžioja jau senokai, problemų beveik nebuvo, o kas iš jaunesnių, tam teko sunkesnė užduotis.
Susirinkome apsirengę tuom kas ką rado - kas kufaikę šimtasiūlę, kas ploščius rado savo senus, kas ilgus žvejybinius batus, visi su lygiavamzdžias, kas turi galėjo užsidėti savo senus prožektus. Buvo pasakyta - medžioklėje purškalų nuo uodų ir kitų kenkėjų nenaudoti :idd30: Kas turėjo užsilikusio seno "Dichlofoso" tas galėjo juom purkštis :ROFL:
Pravesta iškilminga rikiuotė, vėliavą pakėlė jauniausias medžiotojas Mantolia
IMG_2452x.JPG

pagerbėm išėjusius anapiln,
IMG_2453.JPG
IMG_2458.JPG
pasveikinome gimtadieninkus, pravedėm fotosesiją ir sėdom prie šventinio stalo, ant kurio
IMG_2467.JPG

puikavisi šviežio sūrio galva su šviežiu medumi. Buvo prisimintos senos anekdotiškos situacijos įvykusios tais laikais, pasakytos kalbos ir tada, traukti numeriukai - pagaliukai, taip kaip anksčiau,
IMG_2470.JPG
IMG_2473.JPG

kur kam teks sėdėti palaukime.
Po visko išsivažinėjom kas kur
IMG_2497.JPG

ir pratupėjom iki beveik 23 val. kol suskambo tel. - YRA :Yahoo!:
IMG_2501.JPG
Nusijamam ir važiuojam šaika traukti, o kiti į lupyklą ruoštis.
Po visko chebra nusipaveiksluoja
IMG_2503.JPG

atminimui ir lieka vargelio vargt, o mes su sūnum ir dar keli traukiam namolio ...
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
GRIZLEY
Super Men
Super Men
Pranešimai: 1883
Užsiregistravo: 2008-Sau-01 23:12
Miestas: vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2014-Lie-04 12:23

Va cia tai gerai sugalvojot pagarba :idd20:
Kas globoja, tas ir medžioja

Ronis
Stažuotojas
Stažuotojas
Pranešimai: 149
Užsiregistravo: 2013-Lap-20 17:49

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2014-Lie-04 12:51

Pagarba, tikrai graziai sugalvojot.

Vartotojo avataras
30-06
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 2036
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 20:49
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2014-Lie-04 21:36

:sorry: Ir vel viskas be manes .Nieko,nedaug iki atostogu beliko :Bravo: .Reiks atsigriebt :Search:
Geras veterinorius visad gali padeti blogam sokejui
Neaiskinkit ka turiu daryti,ir as nesakysiu kur turite eiti

Vartotojo avataras
fukas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 2794
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 18:46
Miestas: Marijampolė

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2014-Lie-06 15:07

super idėja :good:
nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Vartotojo avataras
EIWIS
Patyręs medžiotojas
Patyręs medžiotojas
Pranešimai: 732
Užsiregistravo: 2007-Gru-06 16:43
Miestas: Varena

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2014-Lie-06 16:26

Super smagu matyti tokį iniciatyvų būrelį, nes iš tiesų mažai tokių yra būrelių...

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16972
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2014-Rgs-06 21:43

tradicijos.jpg
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16972
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2014-Lap-19 10:28

„SANTAKOS“ MEDŽIOTOJŲ KLUBO TRADICIJOS- YPATINGOS

medzioklekaunas.lt

IMGP1553.JPG


Lapkričio aštuntosios rytas brėško pamažu, apgaubtas lengvo rūko šydu. Aušo šiam metų laikui neįprastai šilta rudens diena. O į Jonavos rajone įsikūrusio Kauno MS „Santakos“ medžiotojų klubo Gaižiūnų brigados medžiotojų rinkimosi vietą, klube vadinamą ramove, miško keliukais suko ir suko automobilių virtinės. Gaižiūnų ramovėje vyks „Santakos“ klube jau daugelį metų organizuojama, tradicine tapusi naujų narių įšventinimo medžioklė. Medžioklės kaltininkai medžiotojo tėvo pėdomis sekantis Gytis Grenda ir Raimondas Kalinauskas.

Gausių kviestinių svečių tarpe: Kauno medžiotojų sąjungos prezidentas Artūras Kibiša; valdybos nariai: Anelė Andziulienė, ilgametė LMŽD Kauno skyriaus, vėliau Kauno MS darbuotoja, Vytautas Ribikauskas, Artūras Malijonis; LMŽD Jonavos skyriaus valdybos pirmininkas Eugenijus Marciukas ir medžioklės žinovas Viktoras Piskunovas; Jonavos miesto mero pavaduotojas Juozas Jokimas; „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas; Gaižiūnų girininkijos girininkas Tomas Daraška; kaimyninių medžiotojų klubų pirmininkai: m. k. „Palomenė“ Jonas Klimavičius, „Žalvarnio“ m. k. Vygintas Virkutis; Šv. Jurgio bažnyčios gvardijonas teologijos mokslų daktaras, bajoras kunigas Saulius Paulius Bytautas; „Santakos“ klubo kaimynystėje esančio Gaižiūnų poligono atstovas papulkininkis Aleksiejus Gaiževskis; Jonavos VMVT vyr. specialistas Laimutis Eitmonavičius ir kt. Iš viso medžioklės lape 39 šauliai.

Medžiotojams išsirikiavus, „Santakos“ medžiotojų klubo pirmininkas Romualdas Jakubonis tarė sveikinimo žodžius , pristatė svečius ir medžiotojo priesaikos priėmimo ceremonijai pakvietė naujai į klubą stojančius medžiotojus Gytį bei Raimondą.

O medžiotojo priesaikos priėmimo ceremonija „Santakos“ m. k. originali. Medžiotojas pasirašo, kad šventai vykdys priesaikos tekste išdėstytus kultūringos, tausojančios medžioklės reikalavimus. Priesaikos tekstą skaito priklaupęs ant medžio rasto nuopjovos, kad jaustų ryšį su motina žeme, rankoje laikydamas klubo vadovo Romualdo iš JAV Arizonos valstijos iš prie Kolorado upės gyvenančių indėnų įsigytą strėlę, kaip gamtą tausojančių raudonodžių ir lietuvių taisyklingų medžioklių bendrystės simbolį.

Perskaitęs priesaikos tekstą medžiotojas jos turinio vykdymą užtvirtina gurkšniu „žvėries kraujo“ iš bizono rago. Nelyginant taikos pypkė, bizono ragas su tauriu gėrimu apkeliauja visą medžiotojų, stebinčių priesaikos priėmimą, ratą. Po to nauji medžiotojai stojasi prie klubo vėliavos. Šią dieną jiems patikimas klubo vėliavos iškėlimas ir nuleidimas po medžioklės. Jie tampa šios dienos medžioklės vadovo pagalbininkais.

Kunigas Saulius papasakoja apie medžiotojų globėjo Šv. Huberto veiklą, kurio diena buvo paminėta Kauno Šv. Jurgio bažnyčioje lapkričio 3 d.

Klubo vadovas Romualdas šios dienos medžioklės vadovui užriša skiriamąjį ženklą, skiriamasis raištis užrišamas ir varovų vadui. Medžioklei vadovaus Gaižiūnų brigados vadas medžiotojiškos šeimos (medžiokle domisi visi šeimos nariai, o žmona aktyviai dalyvauja medžioklėse kaip varovė) atstovas Dainius Vaitkevičius, tokią medžiotojo priesaiką „Santakos“ klube priėmęs prieš 8 metus.

Prieš išvykstant į mišką kunigas Saulius pašventina visus rikiuotėje stovinčius medžiotojus, jų ginklus, medžiotojų ramovės stoginę, žvėrių apdorojimo patalpas.

Medžioklės vadovas Dainius primena saugumo taisyklių laikymosi būtinumą, išvardija šią dieną medžiojamus žvėris.
Ir štai mes miške. Svarbiausia išsitraukti laimingąjį numeriuką, nurodantį stovėjimo šaulių linijoje vietą. Kai rikiuotėje 39 šauliai, žinoma, tai padaryti nėra lengva.
Išsiskiria medžiotojų ir varovų keliai: vieni patraukia į šaulių liniją savo laimės tykoti, o antri žengia žvėrių baidyti.
Po kojomis čeža nukritę medžių lapai, dar šalčio nesuguldytos žolės, ne visai lapus numetę avietės ir trako krūmai styro šlapi nuo gausaus vakarykščio lietaus – nelengva duona šią dieną atiteko varovams, kurių dauguma moterys, medžiotojų žmonos. Kad medžioklėse aktyviai dalyvauja medžiotojų žmonos, taip pat „Santakos“ klubo tradicija.

Pirmas varymas, pirmi šūviai ir taiklių klubo medžiotojo Leono Visocko pakirsta krenta stambi briedė. Antrasis varymas be šūvių. Trečiajame apšaudyta sveikus kailinius išneša lapė. O ketvirtajame varyme, kaip ir dera paskutiniajame, pasipila šūvių salvės. Mat šaulių linijoje pasirodė šernai, o jiems sumedžioti, kaip taisyklė, šūvio ar dviejų nepakanka... Šių eilučių autoriaus pradėtą apšaudyti stambią šernę pasiveja (nebūtų treniruotas kariškis) ir pribaigia Aleksiejus Gaiževskis. Jauniklį stirnos patinėlį nukauna kaimyninio klubo „Žalvaris“ vadas Vygintas Virkutis. Per pora metrų jauniklis stirniukas buvo prilėkęs ir prie manęs, bet šauti buvo per arti...Gerai, kad iš klumpių neišvertė.

Kiek tos šviesiosios dalies apnikusią lapkričio dieną. Keturi varymai, pertraukėlė, kol įsegamas auskaras – licencija į briedės ausį be ko negalima žvėries judinti iš sumedžiojimo vietos, ir sutemos...

Ramovės kieme specialiai įruoštoje eglišakėmis padabintoje aikštelėje pagerbimui suguldomi žvėrys. Prieš juos rikiuojasi medžiotojai ir varovai. Medžioklės vadovas skelbia medžioklės rezultatus. Medžioklės karaliaus, pagal „Santakos“ klubo terminologiją geriausio šaulio titulas pripažįstamas klubo medžiotojui Leonui Visockui už taiklius šūvius į briedę, geresniu šauliu tapo šerną nukovęs kariškis Aleksiejus Gaiževskis, o gero šaulio titulą pelnė „Žalvario“ klubo vadas Vygintas Virkutis sumedžiojęs stirniuką.

Medžioklės vadovas apgailestavo, kad trims nukautiems žvėrims į mišką paberta per daug švino, tad buvo paminėti ir pro šalį, dievui į langus, pylę šauliai. Už atkaklų žvėrių baidymą lietaus išpraustame miške, braidymą po pelkes nepamiršti liko ir varovai. Padėkojęs visiems medžioklės dalyviams už gražią medžioklę „Santakos“ klubo vadovas pastebėjo, kad žvėrių turėjo būti gausiau, tačiau medžioklės išvakarėse toje miško dalyje vyko kariškių pratybos, tad nors ir apsipratę su poligono kaimynyste dalis žvėrių iš tų vietų pasitraukė.

Po visų medžioklės pabaigos ceremonijų, naujai įšventintiems šauliams nuleidus klubo vėliavą, Gaižiūnų ramovės stoginėje vyko medžiotojų vakaronė, srėbėme karštą medžiotojų sriubą. Vakaronės metu kalbėjo, dalinosi įspūdžiais visi kas norėjo, kas nebuvo labai užsiėmęs skanių patiekalų kramsnojimu...

Šaunuoliai „Santakos“ medžiotojai su vadu Romualdu Jakuboniu priešakyje. Tokių tradicijų reikia palinkėti ir kitiems Kauno medžiotojų sąjungos klubams.

Šventės akimirkas galite pamatyti skiltyje " Galerija".
http://www.medzioklekaunas.lt/galerija/205

Vytautas Ribikauskas
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16972
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Medžioklės tradicijos. Naujos ir senos.

2014-Lap-30 17:06

medziotojas rašė:„SANTAKOS“ MEDŽIOTOJŲ KLUBO TRADICIJOS- YPATINGOS


http://tv.lrytas.lt/?id=14173415991417120130
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Grįžti į

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 28 ir 0 svečių