Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16974
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Informacija apie renginius Šv. Hubertui paminėti.

2016-Lap-03 17:50

Prieš 19 val. susitinkam prie bažnyčios :)
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

fazanas
Varovas
Varovas
Pranešimai: 21
Užsiregistravo: 2014-Geg-27 22:06

Re: Informacija apie renginius Šv. Hubertui paminėti.

2016-Lap-04 11:16

image-0-02-05-cdec04dce6885fbf408841104938af55a7472e300bc7ee927846d72411ac3db1-V.jpg
Paminėjom ir pašventinom šuniukus :beer:

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16974
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Informacija apie renginius Šv. Hubertui paminėti.

2017-Spa-19 13:17

hubert.png
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16974
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Informacija apie renginius Šv. Hubertui paminėti.

2017-Spa-20 20:06

hubert.jpg
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16974
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Informacija apie renginius Šv. Hubertui paminėti.

2017-Spa-26 11:54

Šv. Huberto dienos minėjimai Lietuvoje

lmzd
2017-10-25

Artėjant lapkričio 3 - šv. Huberto dienai, skelbiame jo garbei rengiamus minėjimus visoje Lietuvoje.

Informacija nuolat pildoma ir atnaujinama.

Taip pat dalinamės V. Klovo straipsniu, publikuotu žurnale "Medžiotojas ir meškeriotojas", apie hubertinių ištakas.



2017 m. spalio 28 d., šeštadienis

Molėtuose (detalesnės informacijos teiraukitės LMŽD Molėtų skyriuje)


2017 m. lapkričio 3 d., penktadienis

Šakių rajone, Sintautuose

17 val. Mišios Sintautų bažnyčioje, 18 val. šv. paminėjimas Sintautų kultūros centre,19 val. koncertuoja "Radžis", nuo 20 val. šventinis furšetas.

Šiaulių rajone, Kurtuvėnuose

17 val. Mišios Kurtuvėnų bažnyčioje, 18 val. VU dėstytojų pranešimai Kurtuvėnų dvaro sodybos ratinėje (Parko 2), 20 val. Diskusija "Medžioklės etika šiandienos Lietuvoje", 20.30 val. K. Sliskio naujausių knygų ir fotografijų paroda. 18 - 21.30 val. medžiotojiškos sriubos varžytuvės. SKELBIMAS


Zarasuose

17 val. Mišios Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, po mišių-medžiotojiškas pobūvis kavinėje "Diana" (Šiaulių g. 7, Zarasai)


Kaune

18 val. Mišios Kauno Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje, Papilio g. 9, Kaunas.


Utenoje

18 val. Mišios Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje.


Šilutėje

19 val. Mišios Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčioje, kurių metu skambės rago melodijos. Gros pučiamųjų instrumentų kolektyvas.


Panevėžyje (detalesnės informacijos teiraukitės Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijoje)




2017 m. lapkričio 4 d., šeštadienis
Marijampolės rajone, Sasnavoje

12 val. Mišios Švč. M. Marijos Vardo bažnyčioje Sasnavos miestelyje, Marijampolės savivaldybėje.


Anykščių rajone, Troškūnuose (detalesnės informacijos teiraukitės LMŽD Anykščių skyriuje)


2017 m. lapkričio 5 d., sekmadienis


Kėdainiuose

9 val. Mišios Dotnuvos bažnyčioje, nuo 12 val šventė Kėdainių MŽD šaudykloje(Daukšių km). KVIETIMAS

Akmenės rajone, Papilėje

12:30 Mišios šv. Juozapo bažnyčioje, 14 val. Papilės kultūros namuose kapelų festivalis


2017 m. lapkričio 17 d., penktadienis
Vilniuje, Halės turgaus patalpose (detalesnės informacijos teiraukitės Vilniaus medžiotojų draugijoje)
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16974
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Informacija apie renginius Šv. Hubertui paminėti.

2017-Spa-26 12:01

Vytautas Klovas


Ne tik apie hubertinių ištakas


Mūsų medžioklės istorija įvairialypė, turėjusi gražius, gerbtinus periodus ir laikotarpius,
kurie nedaro garbės nei anų laikų, nei šių laikų (nusižiūrėjusiems į prastus istorinius
pavyzdžius) medžiotojams. Į Lietuvą dauguma medžioklės tradicijų atėjo iš Vakarų Europos,
dalis jų prigijo – kuria naują Lietuvos medžioklės tikrovę.
Taip jau susiklostė mūsų žemyne, jog idėjų skverbimasis net per giriomis apaugusias žemes, stepes
vyko iš vakarų į rytus. Beveik viskas, kas buvo vertinama – raštijos, architektūros, amatų modeliai,
humanizmo, Reformacijos diskusijos ir sąjūdžiai ateidavo iš Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos,
Italijos...
Ta pažanga, tos naujos idėjos arba iš karto būdavo „atvežamos“ į mūsų kraštą, arba skverbdavosi
pamažu, vis stabteldamos pailsėti prie jų kelyje „sutiktų“ valstybių sienų. Ne išimtis ir medžioklė.
Nemažai medžioklės etikos normų, tradicijų, kurias dabar laikome savomis (dažnai apie tai, nė kiek
nesusimąstydami), pas mus atkeliavo iš kitų Vakarų Europos valstybių arba per kaimyninę Lenkiją,
arba ją aplenkdamos.
Pavyzdžiui, medžioklės trofėjų kultas, iš pradžių – ragų, kailių, vėliau – kaukolių, šernų ilčių mus
pasiekė iš Vokietijos, Austrijos, Vengrijos, Čekijos, dažniausiai per Lenkiją vedančiais takais
takeliais, kartais tiesiais, kartais grįstais įvairių nesusipratimų „akmenimis“, vingiuotais. Vyresniojo
amžiaus trofėjų ekspertai veikiausiai dar prisimena prieš kelias dešimtis metų įvykusį atsitikimą.
Tada, 1970 m., mūsų medžiotojų draugija sumanė Vilniuje surengti pirmąją Baltijos šalių (kartu su
latviais ir estais) medžioklės trofėjų parodą. Tuomet, reikia pripažinti, neturėjome jokios patirties,
nei jaunesniųjų, nei vyresniųjų, juolab tarptautinio rango ekspertų. Tik gerus norus ir dar
paskubomis išverstą medžioklės trofėjų vertinimo metodiką, kelis kitų šalių trofėjų rejestrus, parodų
katalogus. Tai štai, visų trijų Baltijos šalių ekspertai, tiksliau, tik trofėjų vertinimo pradžiamokslio
žinovai, suraukę kaktas su primityvokais prietaisais matavo, svėrė ir, pasitardami, pasiginčydami
vertino suvežtus trofėjus. Darbas ėjo kaip iš pypkės – dėl daugumos trofėjų vertinimo didesnių
keblumų nekilo. Bet štai imta vertinti vilkų kailius (į šią parodą tik mūsų medžiotojai jų buvo
atvežę). Matuoja būsimieji ekspertai juos vienaip, matuoja kitaip – ogi visi gerokai geresni už
Lenkijos medžioklės trofėjų rejestre surašytus. Tai dar būtų nieko, galima patrinti rankas ir
pasidžiaugti. Bet, kai paaiškėjo, kad visų mūsų vilkų balai didesni už pasaulio rekordą (!?), kilo
šiokių tokių abejonių – gal čia kažkas ne taip. Juk kai būna per gerai – ima graužti įtarumo
kirminas. Skubiai buvo paskambinta į Varšuvą geram pažįstamam, tikram trofėjų ekspertui. Girdi,
atvažiuok – panašu, jog bręsta sensacija... Po dienos kitos atvyko suintriguotas kaimynų ekspertas,
pasidomėjo kaip mes tuos vilkų kailius matavome... Ir paaiškėjo viena smulkmena – kailių ilgis
buvo matuotas ne iki uodegos pamato, o iki jos galo, kaip lūšių. Nors šiaip, kailių iš tiesų būta
gerų – net 5 aukso medalių vertės. Bet nė 1 geresnio už pasaulio rekordinius...
Po to dar ilgai kalėme į galvą mūsų medžiotojams (dabar visiems privalomus žinoti) elementarius
dalykus: kaip trofėjus paruošti, kaip juos pritvirtinti, kaip nulupti kailį, kad šis „uždirbtų“ daugiau
balų, kad, šiukštu, nevalia ragų lakuoti...


Nuo selekcininkų, iki hubertinių...


Medžiotojų selekcininkų atsiradimas Lietuvoje taip pat sietinas su Vakarų valstybėmis. Juk vos
prieš 30 su trupučiu metų, 1979 m. Lenkijoje, Balstogėje selekcininkų kursus baigė ir medžiotojo
selekcininko liudijimą parsivežė pirmasis mūsų medžiotojas. Ir prasidėjo... Po poros metų buvo
patvirtinti žvėrių selekciniai kriterijai (iš esmės nesiskiriantys nuo lenkiškų, čekiškų), pradėta rengti
selekcininkų kursus. Kas kelintas dabar mūsų medžiotojas selekcininkas? Kas antras? Ar jau dera
klausti, kuris ne selekcininkas? Maža to, jau pasigirsta balsų, girdi, tą selekcininkų kategoriją
apskritai derėtų panaikinti – labai jau gerai paruošiami būsimieji medžiotojai selekcininkai
stojamiesiems egzaminams. Nors... Jei pažiūrėsime kokius mokslus kremta būsimieji vokiečių,
austrų medžiotojai, suprasime, jog mums dar mokytis ir mokytis.
O iš kurios pusės pučia vėjai skatinantys mus visus kuo greičiau apsirengti dailia medžiotojo
apranga, uniformomis, kurti medžioklės ragų orkestrus, rengti jų konkursus, mokytis privilioti
kanopinius žvėris mėgdžiojant jų riaumojimą, vilbinimu bei kitais būdais..?
Jeigu atsuksime laikrodžius dar šiek tiek atgal, prisiminsime, jog nebuvo įprasta nei pagerbti šakele
stambų žvėrį sumedžiojusį medžiotoją, nei po medžioklės sumedžiotus žvėris tvarkingai išguldyti ir
taip pat pagerbti (menu prieškario prezidentinės medžioklės Strošiūnų šile dalyvių nuotrauką prie
krūvon sumestų kiškių), medžioklės taisyklėse nebuvo ir reikalavimo ryšėti ryškios spalvos juostas
ant kepurių arba dėvėti tokios pat spalvos kepures ar liemenes. Dabar mums nė į galvą neateina
mintis, kad neturime patentų ir daugeliui biotechnijos subtilybių, kaip antai, „remizių“, dirbtinių
ančių lizdaviečių įrengimo, fazanų veisimo, elnių, danielių, muflonų auginimo aptvaruose...
Tiesiog, visa tai surado pas mus gerai išpurentą dirvą ir prigijo. O daug kas ir patobulėjo. Tuo pačiu
takeliu atkeliavo ir hubertinės medžioklės, šventės.


Hubertinių keliai ir klystkeliai


Lietuvoje hubertinių medžioklių, švenčių tradicija palyginti jauna, ji siekia tik XVIII a. Į mūsų
kraštą (tuomet bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę) ją atvežė rinkti karaliai iš Saksonijos –
Augustas II Stiprusis (1697–1706 bei 1709–1733 m.) ir jo sūnus Augustas III (1733–1763 m.).
Deja, atvežė (tegul ir karietomis) tik šios tradicijos pavadinimą – kaip bežiūrėsime , to atvežimo
pažangiu dalyku nepavadinsi. Tai neatitiko nei anų, nei šių laikų medžioklės dvasios.
Tuo metu beveik visuose Europos absoliutinių valdovų rūmuose nesaikingas švaistymasis turtu
buvo suvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas.
Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV Saulės puikybės, prabangos, išlaidumo pavyzdį, kuris švietė
visai absoliutinių monarchijų valdomai Europai, mėgdžiojo kiekvienas jos absoliutas dėl tam tikrų
savo tikslų. Ne tik pasiekti Versalio įvaizdžio spindesio troško daugelis monarchų, ne vieną jų
kankino stipriausias įgeidis Liudviką XIV pranokti. Ir tą troškimą įvairiai stengėsi paversti tikrove.
Bene sėkmingiausiai pavyko (kai ką iš dalies, kai ką su kaupu) kaip tik Augustui II Stipriajam.
Tarkim, jei to meto prancūzų istorikai Europą vertė stebėtis, girdi, jų karališkosiose medžioklėse
varovų kartais būdavę (net!) iki šešių šimtų, tai mūsiškėse karališkosiose – 3–4 000, o kartais visi
6 000. Bet, kaip rašė Augusto II rūmuose viešėjęs vienas italų didikas: „Deja, jis turįs tik vieną
pateisinimą – karaliaus smegeninėje košės yra tik tiek, kiek ir jo eržilo“.


Meškas įveikdavo


Augustas II buvo protestantas ir į katalikus privalėjo „išvirsti“ tik prieš tapdamas Lenkijos
karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tas protestantizmo išsižadėjimas buvo visiškai
simbolinis – jis jau kitą dieną po karūnavimo katalikų rožančių užkabino ant savo mylimo
medžioklinio šuns – ogaro kaklo.
Jis buvo nepasotinamas švaistūnas, mėgo ištaigingumą, auksu žėrinčią prabangą, buvo ambicingas
ir rūpinosi, kad apie jo dvare vykstančias iškilmes, medžiokles kuo plačiau pasklistų garsas ir
šalyje, ir užsienyje. Monarchas reikalavo, kad karališkosiose medžioklėse būtų laikomasi nustatyto
ceremonialo, kad jos būtų prabangios, su gausiais vaišių stalais, fejerverkais. Prie jo dvaro buvo
didžiulė medžioklės tarnyba.
Augustas II pasižymėjo nepaprasta jėga ir dėl to buvo pramintas „Stipriuoju“. Jis, anot amžininkų,
tarsi šakeles lankstė pasagas, „vedė iš dorybės kelio dvaro damas“ (ir ne tik dvaro), „turėjo legioną
meilužių“, „tabūną nesantuokinių vaikų“ ir, nors buvo puikus šaulys, kartais mėgdavo medžioti
vienas, „ant bet kurio šunų užspeisto žvėries eidavo tik su medžiokliniu peiliu“. Tai štai, kartą jis
medžiojo Belovežo girioje (1705 m. gruodžio 3 d.) ir išbandė jėgas su didžiule meška. Ši karalių
stvėrė, apglėbė galingomis letenomis ir būtų neišvengiamai sudraskiusi, jei ne tas medžiotojo
stiprumas. Sakoma, kad šis valdovas dažnai pats šunimis užpjudytoms meškoms nukirsdavęs galvas
ir tokiu būdu demonstruodavęs savo jėgą.


Belovežo giria medžioklei


Savo valdymo pradžioje Augustas II, kaip minima vienoje to meto medžioklės knygoje, „leido
pažinti save kaip taurų medžiotoją“. Nevalia nepripažinti, kad jis taip pat rūpinosi karališkaisiais
Belovežo girios medžioklės plotais – padidino girios sargų skaičių iki 150 žmonių, sutramdė
brakonieriavimą, įkūrė girios administraciją, apribojo gyventojų skverbimąsi į girios gilumą, dalį jų
iš girios iškėlė, uždraudė joje bet kokį verslą. Girioje buvo statomi nameliai jėgeriams,
šunininkams, ginklininkams. Tačiau visos tos pastangos buvo skirtos medžioklei suintensyvinti. Tik
čia dar buvo galima pamatyti toną sveriančių milžinų – stumbrų. Kitose Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės giriose jų jau nebebuvo likę. Tad šioje girioje gana dažnai būdavo rengiamos
garsiosios karališkosios medžioklės, o tiksliau – į aptvarus suvarytų žvėrių skerdynės.
Beje, iki XVIII a. pabaigos ši didžiausia Vidurio Europoje giria įėjo į Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės teritoriją. Anksčiau (nuo 1409 m.) giria buvo vadinama Kameneco–Litovkos,
vėliau Kameneco giria. Ir tik kai Augustas II Stiprusis pastatė rūmus su baltu sargybos bokštu, ji
imta vadinti Belovežo (arba Baltvydžio) giria.


Nė karto neprašovė


O kaip girioje būdavo rengiamos tos garsiosios medžioklės, kaip jose medžiojama? Štai ištraukos iš
vienos medžioklės aprašymo: „Tūkstančiams kaimiečių buvo pavesta suvaryti žvėris į tuos plotus,
kuriuose numatyta medžioti. Karaliui ąžuolyne buvo pastatyta nedidelė altana. Kiti medžiotojai
įsikūrė lapinėse išilgai „gatvės“, kuria turėjo prabėgti iš aptvarų išleisti ir varovų varomi žvėrys.
Daugiausia stambių žvėrių krito nuo karaliaus šūvių, II vietą užėmė medžioklės rengėjas –
elektorius (rinkėjas, balsuojantis parlamento, municipaliniuose rinkimuose – aut.). Jie abu nė karto
„neprašovė“, nes netaiklius jų šūvius dubliuodavo už jų nugarų stovintys prityrę šauliai. Kiti, ypač
išgėrę medžioklės dalyviai, prašaudavo gana dažnai. Beje, buvo sužeisti ir keli varovai, miško
sargai.
Per šią medžioklę nebuvo apsieita ir be linksmų nutikimų. Ne ant vieno, ant kelių kamščių
užlipusiam tik ką paskirtajam Vroclavo kaštelionui (aukštosios vietinės valdžios pareigūnas, senato
narys – aut.) dėl jo paties ir kitų saugumo buvo duoti tušti (be šratų ir kulkų) šoviniai. Bet, kaip
žinia, visi medžiotojai geidžia būti taikliais šauliais. Tad po medžioklės visus jos dalyvius
pralinksmino karšti kašteliono įrodinėjimai, esą stambiausias šernas krito po jo šūvio.
Įvairių žvėrių tądien buvo sumedžiota palyginti nemažai, vien pačių stambiausių (stumbrų, briedžių,
meškų) – aštuoniasdešimt. Tik štai viena „smulkmena“ – niekas nepasirūpino kaip su tais
sumedžiotais žvėrimis elgtis. Sunku tuo patikėti, bet visi jie buvo palikti miške. Tad pūvančios
mėsos dvokas girioje gerokai pagadino žinomos prūsų patarlės teiginį: „Ordnung muss sein“ (Visų
svarbiausia tvarka)“. Ir ne tik. Toks nepagarbus elgesys su sumedžiotais žvėrimis akivaizdžiai
parodė, jog taurių riteriškos medžioklės principų buvo nė kiek nesilaikoma.


Šaudymas į „skraidančius“ žvėris


Daugumos tų karališkųjų medžioklių dabar medžioklėmis nė nevadintume – tik skerdynėmis.
Štai 1728 m. karaliui buvo surengta medžioklė, kurioje taikinys – į orą išmetamos lapės.
„Medžioklės vieta buvo aptverta tinklu ir žalia gelumbe, viduryje paruošti 24 tinklai lapėms mėtyti.
Vienu kartu buvo išleista 200 lapių. Tinklais jos būdavo išmetamos į 6–8 uolekčių (1 uolektis – 60–
71 cm) aukštį ir medžiotojai stengdavosi į tas skraidančias lapes pataikyti. Po to į aptvarą buvo
išleista dešimt šernų. Juos, šunims padedant, buvo galima nudurti tik ietimi ar medžiokliniu peiliu.
Vėliau sekė zuikių medžioklė, jų išleista net 600.“
Apie kitą „skraidančių“ žvėrių medžioklę 1752 m. surengtą Augusto III garbei taip rašoma:
„Gausybė žvėrių buvo suvaryta į laukymę virš kanalo: ten jie varomi pakliūdavo į tikrus spąstus – iš
trisdešimties pėdų (1 pėda – 30,48 cm) aukščio krisdavo į vandenį... Tad karalius galėdavo
išbandyti savo gebėjimus – šauti į skriejančius vilkus, šernus, meškas. Jei šūvis netaiklus, būdavo
galima pasitaisyti – šauti į „nutūpusius“ žvėris, kuriuos šunys persekiojo ir vandenyje, ir sausumoje.
Į vieną kanalu plaukiančią valtį su medžiotojais, aukštais pareigūnais, įsiropštė panikos apimta
meška. Išsigandę medžiotojai spruko į valties pirmagalį, valtis pasviro ir meška išvirto į vandenį.
Ponams visa tai baigėsi tik baime, o karalių šis nuotykis labai pralinksmino“.
Augustas III dėl nutukimo negalėjo jodinėti, tad medžiojo tik sugautus ir iš aptvarų paleidžiamus
žvėris sėdėdamas specialiai įrengtose altanose ar rūmų balkone.


Triukšmingiausiai Europoje


Tuo metu Šv. Huberto dieną ne tik mūsų bendroje lietuvių ir lenkų valstybėje, bet ir visoje Europoje
bene triukšmingiausiai švęsdavo Augustas II Stiprusis. Iškilmės trukdavo aštuonias dienas ir
būdavo švenčiama tiksliai pagal numatytą programą. Tų švenčių maratoną gana išsamiai 1731 m.
aprašė Mikolojus Riaumanas leidinyje „Medžioklės ūkis“: „Ryte, apie 9 val. prie karaliaus rūmų
susirinkdavo medžiotojai, dvaro tarnyba su naujomis paradinėmis uniformomis. Tuo metu iš girios
grįždavo žvalgai ir pranešdavo kiek ir kokių žvėrių apsupo ar suvarė į aptvarus. Šalia girios
vaizdingesnėje vietoje būdavo įkuriama konditerio, karaliaus virėjo, vyno rūsių prižiūrėtojo,
smuklininko ir jų pagalbininkų stovykla. Palapinėse būdavo pastatomi stalai su įvairiausiais valgiais
ir gėrimais. Apie tai, kad jau viskas paruošta, būdavo pranešama rūmuose laukiančiam monarchui.
Tada visa ši marga kompanija pajudėdavo link medžioklės vietos. Pirmieji jodavo rūmų šauliai –
karaliaus gvardija, už jų – arklių tempiamų vežimų gurguolė, po to sekė vyriausiasis karaliaus
arklininkas, dvariškiai, po jų – raiti žvalgai, šunininkai su šunimis, pėsti sodiečiai. Visos šios
vilkstinės pabaigoje jodavo vyriausiasis karaliaus medžioklis, po to karalius su svita – ministrais,
aukštais valdininkais, medžiotojai ir galiausiai – važiuodavo karalienė ir kitos dvaro damos. Tuo
metu stovykloje konditeris, virėjas ir smuklininkas patiekalus ir gėrimus jau būdavo išdėlioję. Po
pusryčių prasidėdavo medžioklė. Jai pasibaigus, visi sugrįždavo į rūmus. Čia pirmieji asmenys
būdavo pakviečiami prie karaliaus stalo, o žemesnio rango medžiotojus vaišindavo dvaro tarnyba.
Kitą dieną paprastai būdavo medžiojama su varovais, o 3 d. puotaujama rūmuose. 4 d. buvo
medžiojami šernai, 5 d. būdavo leidžiama išskirtinai karaliaus nuožiūra, 6 d. – medžioklė su
tinklais, 7 – poilsio diena, 8 d. būdavo rengiama parforsinė (žvėrys pjudomi šunimis kol nuvargsta,
tada – nuduriami ietimi ar peiliu) medžioklė.


Pasityčiojimas iš devizo


Augustas III buvo Šv, Huberto ordino kavalierius. Šį ordiną už medžioklės žygius galėjo gauti tik
karališko kraujo žmonės arba žymiausieji didikai. Švęsdamas ordino gavimą, jis medžiojo, puotavo
6 savaites. Deja, per ilgą tų medžioklių virtinę ordino devizo „Gerbk Kūrėją, gerbdamas jo
kūrinius“ ne tik nebuvo paisoma, iš jo atvirai buvo tyčiojamasi. Štai kaip atrodė viena iš šių
medžioklių.
Gerokai prieš karaliaus atvykimą Belovežo girios administracija, pasitelkusi pagalbon daugiau kaip
tris tūkstančius sodiečių, gaudė žvėris ir juos suleido, suvarė į aukšta tvora aptvertą plotą –„Augusto
sodą“. Iš to maždaug 100 ha aptvaro buvo padarytas koridorius, o šalia jo ant pakilimo
medžiotojams pastatyta dengta altana, iš kurios buvo patogu šaudyti ir stovint, ir sėdint. Šią 1752 m.
rugsėjo 27 d. vykusią medžioklę taip aprašė ją stebėjęs jų amžininkas Birkenas: „Karalius atvyko su
žmona, sūnumis ir tokia gausybe dvariškių, jog sunku juos buvo sutalpinti sodžiuje, Ankstyvą rytą
puikiose karietose , apsupti karininkų, pažų, karaliaus dvariškiai pajudėjo medžioklės vieton. Ragų
ir trimitų garsai skelbė, kad atvyko karalius ir prasideda medžioklė. Altanon susirinko karaliaus
šeima ir aukštieji didikai, tačiau pastarieji galėjo tik grožėtis kruvinu vaizdu. Karalienė Marija
Juzefa – šventeiva (ji buvo labai negraži ir, kaip taikliai pastebėjo vienas dvariškis, „tokia bjauri,
kaip mirtina nuodėmė“), kurią šaudymas traukė ne mažiau nei karalių, sėdėdama altanoje ir
kartkartėmis nustodama skaityti kažkokį prancūzišką romaną, viena nušovė 20 stumbrų. Karalius
taip pat mikliai šaudė, imdamas vieną po kito užtaisytus šautuvus iš savo pažų. Karalius, karalienė
ir jų sūnūs Ksaveras ir Karolis šaudė su tokio didelio kalibro graižtviniais šautuvais, jog mačiau
kaip vienu šūviu buvo pervertos abi didžiulio stumbro mentės. Po kiekvieno taiklaus šūvio į
stumbrą buvo pučiami ragai. Po medžioklės karalius su karaliene apžiūrėjo nukautus žvėris, jie
buvo pasverti ir išdalyti“.
Medžioklei atminti pastatytame marmuriniame obeliske rašoma, jog tą dieną buvo sumedžioti 42
stumbrai ir gausybė kitų žvėrių – briedžių, šernų, stirnų... Bet dar labiau šiurpina (stebina – čia per
švelnus žodis), jog tarp tų nušautų (liežuvis neapsiverčia sakyti – sumedžiotų) stumbrų nemaža dalis
buvo jauniklių. O tiksliau – tądien krito 11 didelių suaugusių stumbrų (iš kurių didžiausias svėrė 14
centnerių ir 53 svarus), 7 mažesni, 18 jaunų stumbriukų ir 6 jaunikliai.
Beveik visose knygose apie Belovežo girią ir jos stumbrus (jų išleista kelios dešimtys) su širdgėla
aprašoma ši ir į ją panašios medžioklės, kitaip tariant, žudynės.


Stiklinės antys


Bemaž kasmet abiems karaliams – ir tėvui, ir sūnui buvo rengiamos didelės karališkosios
medžioklės. Jos kaskart vykdavo kitoje valstybės vietoje – tai Lietuvoje, tai Lenkijoje. Jas rengdavo
vis kitas didikas ar stambus dvarininkas – vaišindavo ir kaip išmanydamas pagerbdavo karalių. Ir
kiekvienas stengėsi tai padaryti prašmatniau, vienas kitą aplenkti ekstravagantiškumu, įmantrumu,
išmone, stengėsi kuo labiau monarchą nustebinti, pralinksminti, sukurti gerą nuotaiką ir už tai vylėsi
tuoj pat ar ateityje gauti kokios naudos – prasukti kokį pelningą sandėrį ar būti kitaip pamalonintas.
Dažniausiai būdavo stengiamasi kaip nors užimti ir karaliaus dvaro damas. Pavyzdžiui, per
surengtas karaliui medžioklės iškilmes Slucke po altana ežere plaukiojo gausybė vietinės
manufaktūros pagamintų stiklinių ančių. Medžioklėje dalyvavusios damos su malonumu šaudė į tas
ančių figūrėles. Plojimais būdavo sutinkamas kiekvienas taiklus šūvis, nuskandinusi antį ponia
atsistodavo ir nusilenkdama dėkodavo už rodomą pagarbą.


Blogi pavyzdžiai užkrečia


Medžiokles rengdavo ir pats monarchas. Tam būdavo įvairiausių priežasčių. Kartais reikėdavo
pagerbti kurį nors aukštą užsienio svečią, taip būdavo minimos karūnavimo metinės, hubertinės...
Šie svetimšaliai karaliai negerbė jokių jau valstybėje spėjusių susiformuoti taurių medžioklės
tradicijų, etikos normų. Visa tai stabdė tolimesnį medžioklės vystymąsi. Kilni riteriška pramoga –
medžioklė buvo paversta teatralizuotu renginiu. Nebuvo rūpinamasi ir nykstančių žvėrių ateitimi.
Tarkim, Belovežo girioje dėl tokių „medžioklių“ buvo išnykę taurieji elniai, sunyko stumbrų
(paskutinis stumbras girioje buvo nušautas 1919 m.) kaimenės, nebėra iš ko atstatyti tarpanų
populiacijos (paskutinis laisvėje gyvenęs tarpanas girioje nušautas 1879 m.) – dabar čia laksto tik į
tarpanus panašūs arkliai... Jau neminint kiek ankstėliau, XVII a., išnykusių taurų (paskutinė patelė
nušauta 1627 m.).
Bėda dar ir ta, kad, kaip žinia, blogi pavyzdžiai užkrečia. Panašias „medžiokles“ dėl tuščio
išdidumo, puikybės, pripažinimo siekimo ėmė mėgdžioti ir smulkūs žemvaldžiai, bajorai. Taigi,
Saksų dinastijos valdovų „medžioklių“ aidai, jų pragaištinga dvasia dar kurį laiką mūsų šalyje
pleveno ir beveik 70 m. gyvavusiai dinastijai pasibaigus.
Bet pamažu buvo prisimintos dar Jogailos, Vytauto Didžiojo, Stepono Batoro, Jono Sobieskio
laikais susiformavusios gražios medžioklės tradicijos, nerašytas medžiotojo garbės kodeksas,
taurios riteriškos medžioklės, jos etikos svarbiausieji principai – kiek įmanoma sulyginti medžiotojų
ir medžiojamųjų gyvūnų galimybes, medžioklė turi būti žaidimas pagal taisykles, humaniškas
medžiotojo elgesys po šūvio, saikingumas medžiojant. Išliko ir Saksų atvežtos hubertinės
medžioklės – jų šventiškumas, iškilmingumas, tik be tos švaistūniškos pompastikos, arogancijos, be
nesibaigiančių, puotų, orgijų...
Na, o po to – valstybės padalijimai, karai, suirutės... po jų – pusšimtį metų trukęs „ateistinis“
laikotarpis. Žinia, kad „kažkokių šventųjų“ medžiotojų globėjų, tegul ir pažangias idėjas
propaguojančių tradicijoms plėtotis buvo ne pati palankiausia terpė.


Po šimtmečių pertraukos


Hubertines po 2 šimtmečių pertraukos šių dienų mūsų medžiotojai pradėjo švęsti palyginti
neseniai – gal rankų pirštų metams suskaičiuoti ir neužtektų, bet nedaug ir trūktų. Tad nieko
nuostabaus, kad dar nenusistovėjo ir šventės tradicijos, o senuosius papročius pridengė
užmaršties skraistė.
Vienur ta proga rengiamos iškilmingesnės medžioklės – dažniausiai po Šv. Mišių, medžiojama
trumpiau – 3–4 varymai, be pertraukėlės pietums, su pabendravimu prie laužo ar bendro stalo. Kitur
šventės vyksta su eitynėmis, menine programa, laužais, dar kitur – patalpose, net Bernardinų
bažnyčioje, su pokalbiais apie medžioklės kultūrą, istoriją, tradicijas...Vienur kukliau, kitur
prabangiau – su žvėrienos kepsniais, „šurpomis“, guliašienėmis ir kt. pagardinimais... Vienur
oficialiau – su paradu, vėliavų pašventinimu, aktyviausių medžiotojų apdovanojimu, net
mokslinėmis konferencijomis medžioklės tema, kitur nuotaikingiau – su šmaikščiais pokštais,
linksmomis atrakcijomis... Yra ir tokių medžiotojų klubų, būrelių, kurie į šventę pasikviečia savo
medžioklės plotų savininkus, aplinkių gyventojus. Tarkim, Troškūnų medžiotojai surengia vaišes
miestelio gyventojams, Vilniaus draugijos Ažugirio klubo medžiotojai pabandė hubertinės
medžioklės laimikį tvarkingai sudėlioti į maišelius ir išvežioti medžioklės plotuose vargingai
gyvenantiems senoliams. O štai visų LMŽD regionų medžiotojai jau 3 m. surengia nuotaikingas
hubertines šventes vilniečiams ir miesto svečiams Vilniaus Rotušės aikštėje. Ir, regis, jau visur tie
hubertiniai renginiai neapsieina be medžioklės ragų garsų.


Hubertinės Europoje


Kad nesistengiame tos medžiotojų dienos minėjimo įsprausti į griežtus rėmus, veikiausiai išeis tik į
naudą. Juk vieni matėme, kaip hubertinės švenčiamos Vokietijoje, kiti – kaip Lenkijoje, Čekijoje.
Tarkim, Slovakijoje šią šventę įprasta vadinti Šv. Huberto dienomis. Tačiau ji nesutapatinama su
šventojo diena – lapkričio 3. Pagal tradiciją šios dienos atkeliamos į rugsėjo mėnesį, kai dar šilta, o
jų renginiai vyksta mažame, tarp Tatrų priekalnių, beveik Slovakijos centre įsikūrusiame Antolo
miestelyje. Čia XVII a. statytuose rūmuose yra įkurtas medžioklės muziejus. Rūmus supa didžiulis
parkas. Didelis uždaras rūmų kiemas – ideali vieta medžiotojų šventėms rengti. Į tas šventes iš
aplinkinių kaimų, miestelių, miestų suvažiuoja gana daug žmonių. Čia tikrai yra kur akis paganyti,
kuo ausis pamaloninti. Tai ir šaudymo su senoviniais šautuvais, arbaletais, lankais varžybos, elnių
šauklių turnyras, medžioklinių šunų apžiūros, sakalininkų, saviveiklininkų pasirodymai... Bet argi
visus renginius išvardysi, aprašysi. Juolab, kad šventė trunka 2 d. Ji baigiasi Šv. Mišiomis rūmų
kieme, vyskupo pamokslu.
Malonu, kad kai kurių mūsų rajonų draugijų medžiotojai hubertinių švenčių scenarijus, pasitelkę
savo fantaziją, išmonę, kuria patys. Ir visa tai dideliame katile gerai išmaišius, nukošus – tai, kas
lėkšta, banalu, kas tiesiog nelabai derinasi su kultūringos, tausojančios medžioklės principais
atmetus – ilgainiui gali virsti gardžiu „viralu“. Juk laikas visada nusprendžia kam išlikti ir gyvuoti
toliau. Ir dažniausiai neapsirinka.


Globėjo bendravardžiai


Labai gražu, kai Šv. Huberto garbei surengtose šventėse galima pamatyti ir medžiotojų globėjo
bendravardžių – Šv. Huberto skalikų, dabar dažniau „bladhaundais“ vadinamų.
Tai ne tik didžiausi iš skalikų, bet, kaip veislė, ir seniausi – perlipę į 2 tūkstantmetį. Šie skalikai
buvo auginami Šv. Huberto įsteigtame Andagiumo vienuolyne (Ardėnuose, dabartinėje Belgijoje).
Tuomet tai buvo garsiausia skalikų veislė. Šie šunys buvo paplitę kone visoje Europoje. Jų kraujo
turi daugelio šalių nacionalinių veislių skalikai. Tarp jų – ir lietuvių skalikai. Kiekvienas
Andagiumo vienuolyne išaugintas skalikas buvo žymimas įdegintu „Auksinio Šv. Huberto rakto“
ženklu. Įdomu, kad iki pat Prancūzijos Didžiosios revoliucijos (1789 m.) vienuolynas kasmet
Prancūzijos karaliaus dvarui privalėjo nemokamai tiekti po 6 jau išmokytus, medžioklei parengtus
šunis – karališkosiose medžioklėse galėjo dalyvauti tik Šv. Huberto skalikai. Tuo metu, matyt, dėl
originalios išvaizdos, mąslaus žvilgsnio jie buvo laikomi šuns grožio etalonu. Tiesa, per tą Didžiąją
revoliuciją buvo nemažai išžudyta ne tik aristokratų, bet ir Šv. Huberto skalikų. Kodėl? Vargu ar
atspėtume net iš 5 kartų. Ogi dėl to, kad jų povyza bei laikysena didinga ir aristokratiška!


Skalikai – džentelmenai


Šie skalikai turi labai puikią uoslę ir vadinami „šunimis džentelmenais“, nes jie nesistengia žudyti
pavyto žvėries, nedrasko ir susekto žmogaus. Matyt, dėl to juos labai vertino Šiaurės Amerikos
plantatoriai – jie idealiai tiko pabėgusiems vergams gaudyti. Dabar su šiais skalikais ieškoma
paklydusių vaikų, avių, pasprukusių nusikaltėlių, nemažai jų laikoma kaip šeimos šunys –
maloniam bendravimui. Na ir dar šiek tiek su jais medžiojama, ieškoma pašautų žvėrių. O
Australijos policininkai tvirtina, kad sukryžminus Šv. Huberto skalikus su vokiečių aviganiais,
gaunami idealūs policijos šunys. Beje, nors šių šunų būdas mielas, dresuotojams su jais tenka
pavargti. Jie greit įsižeidžia ir negali pakęsti kai su jais grubiai elgiamasi.
Ir dar. Puoselėdami Šv. Huberto pagerbimo tradicijas tiek platyn, tiek gilyn, gal neturėtume pamiršti
ir savo medžioklės deivės Medeinos? Argi būtų gražu nusigręžti nuo savo pačių šaknų?


Medžiotojų, gyvūnų globėjai ir medžioklės deivės


Šventasis Eustachijus. Romos imperatoriaus Marko Ulpijaus Trajano (53–117) kariuomenės
vadas. Sudegintas 117 ar 120 m. už atsisakymą išsižadėti krikščioniškų įžadų. Pirmieji kulto ženklai
pastebėti VIII a. Netrukus Bažnyčia jį paskelbė šventuoju. Šv. Eustachijaus diena – rugsėjo 20.
Dar prieš kelis amžius Europoje jis buvo laikomas medžiotojų ir miško tarnybos globėju, bet vėliau
šią vietą „užleido“ Hubertui. Šį šventąjį labai vertino aistringas medžiotojas karalius Kazimieras
Jogailaitis.
Šventasis Hubertas. Gimė 655 m. Frankų valstybėje, dabartinės Belgijos teritorijoje. Jis
karališkosios giminės Merovingų palikuonis. Šv. Hubertas yra medžiotojų, miškininkų, šaulių,
kailiadirbių, liejikų, mėsininkų, optikos, namų apyvokos reikmenis gaminančių amatininkų,
matematikos, varpininkų, kinologų globėjas.
Šv, Huberto atsivertimas įvyko 683 ar 695 m. Jo persekiojamas elnias nerodė jokių nuovargio
ženklų. Jį pavijęs medžiotojas pamatė, kad tarp elnio ragų švyti kryžius, o elnias prabilo į jį
žmogaus balsu: „Hubertai! Kodėl drumsti žvėrių ramybę šventą dieną? Kodėl nesirūpini savo sielos
išganymu? Paveiktas regėjimo Hubertas įstojo į vienuolyną. 700 m. įšventintas vyskupu, mirė
727 m., kanonizuotas 993 m.
Šventasis Sebastijonas. Medžiojančiųjų su lankais ir arbaletais globėjas. Šv. Sebastojono diena –
sausio 20. Gimė Ispanijoje (data nežinoma), tapo kareiviu Romoje, kopė karinės karjeras laiptas.
Kai paaiškėjo, kad Sebastijonas atsivertė į krikščionybę (apie 283 m.), jis buvo kankinamas, 287 m.
nuteistas mirti ir sušaudytas strėlėmis iš lankų ir arbaletų. Šv. Sebastijonas taip pat yra atletų bei
kareivių globėjas. Pasaulyje vėl populiarėja medžioklė su lankais, taigi gausėja ir Šv. Sebastijono
globotinių.
Šventasis Pransiškus Asyžietis. Gimė Asydžiuje 1181 ar1182 m. turtingų pirklių šeimoje.
Pranciškonų ordino įkūrėjas, kanonizuotas 1228 m. Jo diena – spalio 4.
Dvasingumo, pagrįsto nusižeminimu Dievui, tarnavimu vargšams ir kenčiantiems, artimo meilės,
dvasinės laisvės idėjų pradininkas. Prisidėjo prie Bažnyčios atsinaujinimo, naujų pamaldumo formų
atsiradimo. Šv. Pranciškus yra gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtosaugos, prekybininkų ir Italijos
globėjas.

Medžioklės deivės. Medžiotojai turi ne tik globėjus – šventuosius. Jais nuo seniausių amžių
rūpinasi ir medžioklės deivės. Įdomu, kad jos įvairiausiuose kraštuose išskirtinai moterys.
Lietuvių medžioklės deivės Medeina ir Žvėrūnė, graikų – Artemidė ir Hekatė, persų – Anechita,
romėnų – Diana, slovakų – Devana, Atikos – Brauronė, Kretos – Britomartidė, Spartos – Ortėja
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16974
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Informacija apie renginius Šv. Hubertui paminėti.

2017-Lap-02 17:59

Screenshot_8.jpg
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16974
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Informacija apie renginius Šv. Hubertui paminėti.

2017-Lap-02 18:13

Čia info jaunikliams :twisted: :twisted: galvojantiems, kad ryt "įžimi" diena - pirmas ir paskutinis penktadienis šioje nedėlioje :x :x

Šv. Hubertas, Medžiotojų diena

Šią dieną nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė. Romėnai turėjo medžioklės deivę Dianą, o graikai – Artemidę.

Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas laikomas medžiotojų globėju.

Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Burgundijos hercogo Huberto sūnus. Jaunasis Hubertas mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą.

7 metus atsiskyręs Hubertas gyveno Ardėnų kalnuose akmeninėje trobelėje. Po to buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje netoli Nemiūro miesto.

Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę – bluthaundus. Viduramžiais šie šunys buvo tituluojami šventojo Huberto skalikais. 1738 m. buvo įsteigtas šv.Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos did. kunigaikščiui Augustui III-ajam.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16974
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Informacija apie renginius Šv. Hubertui paminėti.

2017-Lap-12 17:19

Vilniuje, Halės turgaus patalpose (detalesnės informacijos teiraukitės Vilniaus medžiotojų draugijoje) tel. telefonais 8-650-87999 ir 85-2627882 arba el. paštu a.petrauskas@medziokle.lt
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 16974
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Informacija apie renginius Šv. Hubertui paminėti.

2017-Lap-16 08:25

Screenshot_3.jpg
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Grįžti į

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečias