migle
Naujokas
Pranešimai: 5
Užsiregistravo: 2014-Lap-03 23:03

Re: Moterys medžiotojos (tarp mūsų mergaičių)

2014-Lap-14 07:45

Antra dalis. As ne vietine organizatore, o laisva entuziaste :cool: Man medziokleje tinka ir vyriska kompanija, kad tik jos butu :D .

Vartotojo avataras
Varovas32
Jaunas medžiotojas
Jaunas medžiotojas
Pranešimai: 321
Užsiregistravo: 2010-Lap-29 12:05
Miestas: Kaunas

Re: Moterys medžiotojos (tarp mūsų mergaičių)

2014-Lap-14 07:51

Migle o kiek laiko medzioji ?

migle
Naujokas
Pranešimai: 5
Užsiregistravo: 2014-Lap-03 23:03

Re: Moterys medžiotojos (tarp mūsų mergaičių)

2014-Lap-17 17:55

Visa gyvenima :cool: , tik medziokles plotai skiriasi :D .

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17038
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Moterys medžiotojos (tarp mūsų mergaičių)

2015-Rgs-28 09:31

Medžiojanti mergina: visi mane priima kaip tikrą vyrą


Birutė Davidonytė,
GRYNAS.lt
2015 m. rugsėjo 26 d.


Vištyčio regioniniame parke dirbanti kraštotvarkininkė Enrika Panitauskaitė yra viena iš tų merginų, kurios moteriškas veiklas iškeičia į medžioklę.
enrika-panitauskaite-69073934.jpg

Jaunoji medžiotoja GRYNAS.lt pasakoja apie jaudulį, šeimos tradicijas bei vyrų požiūrį į moteris medžiotojas.
- Kiek laiko jau medžiojate?
- Medžioju jau 26 metai – nuo tada, kai buvau pas mamą pilvukyje. Medžioja ir mano tėtis, ir mano mama ir buvo jau pas mane genuose.
- Ar nesulaukiate keistų aplinkinių reakcijų dėl to, kad mergina medžioja?
- Mano šeimoje tai yra normalu, o aplinkinių reakcija būna įvairi, nes daug kas sako, kad išvaizdi aukšta mergina turėtų vaikščioti podiumu, o ne su šautuvu laukais. Visokiausių replikų ir posakių iš vyrukų esu sulaukusi, manęs jau tai nebestebina.
- Ar vyrai noriai priima į kompaniją medžioklei?
- Iš pradžių buvo sudėtinga, nes esu moteris ir medžiotoja. Mačiau vyrų veide šiokią tokią šypseną ir pasakymus, kaip taip gali būti, juk jos nieko nesugeba. Tačiau žinau, ką aš galiu, žinau, kaip aš medžioju, pradėjau dalyvauti varžybose, visuomet užimu prizines vietas. Dabar medžioju Vištyčio medžiotojų klube, esu klubo narė ir mane priima kaip už tikrą vyrą.
- Papasakokite daugiau apie varžybas, kuriose dalyvaujate.
- Vilkaviškio rajone yra kelios medžiotojos, tačiau reikia būti tikra, o ne popierine medžiotoja. Tų tikrai medžiojančių yra vienetai iš jų esu stipriausia ir patenku į komandą ir patenku dalyvauju respublikinėse medžiotojų varžybose.
- Ar medžiodama nejaučiate jaudulio ir ar negaila gyvūnų?
- Taip, reikėjo perlipti per save, bet tas barjeras įveiktas, tiesiog reikia protingai medžioti ir nebus nusivylimų. Oficialiai medžioju jau nuo 2009 metų.
- Kaip pati vertinate neigiamą visuomenės nuomonę apie medžioklę?
- Ta nuomonė visą laiką buvo ir ji bus, nes visi žmonės yra skirtingi ir mąsto skirtingai. Yra žmonės, kurie supranta šiuos dalykus, o neigiamai vertina tie, kurie nesupranta. Nuo to dalyko nepabėgsi. Gamtoje turi būti medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimas, turi būti selekcija.
- Kokius gyvūnus jums tekę sumedžioti?
- Esu sumedžiojusi visus leidžiamus, išskyrus vilką, apie ką labai svajoju, esu mačiusi jį gamtoje, bet nesu sumedžiojusi. Taip pat nesu sumedžiojusi briedžio.
- Sakote, kad nedreba rankos prieš paleidžiant lemiamą šūvį?
- Aš pagalvoju prieš pakeldama ginklą, kartais pažiūriu į gyvūną ir kažkas sukirba širdutėje, kartais tiesiog būna taip, kad tas gyvūnas nueina. Štai, kodėl skiriuosi nuo tikro vyro medžiotojo, esu mergina ir kažkada irgi būsiu motina.
- Prašnekus apie motinystę, ar norėtumėte, kad ir jūsų vaikai medžiotų?
- Manau draugas taip pat medžioja, todėl man atrodo, kad tai bus išvengiama.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17038
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Moterys medžiotojos (tarp mūsų mergaičių)

2016-Lap-24 22:32

Kažkada senais gerais laikais ... :pardon:
IMG_2237.JPG
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Vartotojo avataras
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Pranešimai: 17038
Užsiregistravo: 2006-Lie-07 00:32
Miestas: Vilnius

Re: Moterys medžiotojos (tarp mūsų mergaičių)

2017-Lap-08 20:38

Viena tarp vyrų. Medžiotoja R.Tamošiūnaitė: „Dramblio ar liūto nušauti negalėčiau“


Screenshot_1.jpg

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Medžiotoja Rima Tamošiūnaitė



INDRĖ PEPCEVIČIŪTĖ
Šaltinis: 15min


Jei savo rate turite draugų alpinistų, ne kartą girdėjote posakį: kalnai šaukia, reikia eiti. Tokiu pačiu posakiu vadovaujasi ir 33-ejų medžiotoja Rima Tamošiūnaitė, tik „kalnus“ jos žodyne pakeičia „gamta“. Pasak moters, doroti sumedžiotą žvėrį didelio malonumo nėra, nušovus stirną ar elnią tampa džiugu ir graudu vienu metu, bet ji sunkiai įsivaizduoja gyvenimą be miško ir medžioklės – nes tai, pasak moters, ne tik puikus būdas pailsėti, išvalyti mintis, bet ir pasisemti jėgų.

Nors gimė ir augo Kaune, Rima mišką vadina savo namais, nes didžiąją dalį gyvenimo praleido Kaišiadorių rajone esančioje sodyboje ir jos apylinkėse. Medžiotojų klubas „Kruonis“, kuriam ji priklauso jau aštuonerius metus, gyvuoja daugiau kaip porą dešimtmečių – nuo jos senelio laikų. Jis buvo medžiotojas, Rimos tėtis – taip pat medžiotojas. Kadangi brolių moteris neturi, tik vyresnę seserį, tėvas tikėjosi, kad bent vieną jų pavilios į medžioklės pusę. Taip ir nutiko. Rima su tėčiu ne tik įvairius darbus drauge dirbdavo, bet ir nuo vaikystės eidavo medžioti. Beje, jis buvo tas žmogus, kuris dukrai padovanojo ir pirmąjį šautuvą.
Jau ketvirti metai Rima gyvena Vilniuje, viena augina septynerių dukrą ir kopia karjeros laiptais vienoje telekomunikacijų bendrovių dirbdama ypač svarbių verslo klientų projektų vadove. Prieš persikeldama į Vilnių gyveno Kaune ir daug metų tvarkė Kauno nacionalinio dramos teatro rinkodaros reikalus. Kaip pati juokiasi, nors yra baigusi turizmo ir sporto vadybą, pagal specialybę niekada nedirbo, visada sukosi pardavimų srityje.
Rimos tėvai ūkininkauja, abu yra sporto meistrai – irkluotojai, jų namus ir tose apylinkėse vykstančias medžiokles jauna moteris vadina savuoju SPA centru.
„Nuolat leki, bėgi, bendrauji su žmonėmis, mėgini koja kojon spėti su be galo greit kintančia rinka, tikrai prisireikia gero poilsio. Mano kompiuterio perkrovimo programa visada yra medžioklė. Beveik kiekvieną savaitę penktadienį arba šeštadienį skubu į sodybą pas tėvus. Pats didžiausias kaifas yra atsisėsti bokštelyje ir leisti gyvenimui tiesiog pro tave skristi...“ – sako R.Tamošiūnaitė.

– Užaugote tarp medžiotojų, pati tokia tapote ir gana aktyvia. Kas jums labiausiai patinka medžioklėje?

– Klausytis gamtos: paukščių čiulbėjimo, medžių šlamesio, žvėrių sukeltų trakštelėjimų. Tykoti žvėrio, eiti jo ieškoti, stebėti jo elgseną. Po šio klausimo dažniausiai sulaukiu kito – ar negaila žvėrių? (juokiasi)

– Iš tiesų šiuo klausimu vyksta gana arši kova. Taigi tas klausimas ne tik, ar jums negaila, bet tuo pačiu ir tai, koks jūsų požiūris, filosofija?

– Vyksta ta kova, bet informacija yra paviršutiniška. Gink Dieve, tikrai niekada nesistengiu įrodyti, kad medžiotojai yra geri, o jūs nieko nesuprantate. Visi turi teisę į savo nuomonę. Aš pati geriau valgysiu sumedžiotą laukinę mėsą nei kiaulieną arba vištieną, kur gyvūnai jau auginami su tikslu, kad bus patiekti ant stalo.
Laukinis žvėris visada turi galimybę pabėgti. Tai yra gana natūrali atranka, juolab kad Lietuvoje vilkų, kurie galėtų atlikti miško sanitaro darbą, nėra tiek daug. Yra medžiotojas ir yra medžiotojas selekcininkas. Pastarasis yra tas, kuris turi atskirti, kada žvėrį reikia sumedžioti ir kada jis kenkia aplinkai. Pavyzdžiui, šernai. Yra seni šernai, kurie prie maitinimosi vietų neprileidžia kitų šernų, bet jie jokios naudos visai ekosistemai nebeatneša. Tokius žvėris reikia sumedžioti. Kalbant apie tai, gaila ar ne, galiu pasakyti, kad šernų man visai negaila.

Screenshot_2.jpg

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Medžiotoja Rima Tamošiūnaitė

Kalbant apie pačią medžioklę: pamačiusi gaują šernų nepuolu aklai šauti. Dar mažiausiai pusvalandį stebiu jų elgseną, kad žinočiau, ar tai yra mama. Šernės kovo mėnesį pradeda lauktis. Nors LR įstatymas dabar skatina medžioti būtent moteriškos lyties šernus, aš žiūriu ir iš humaniškos pusės, o ne tai, kad šauni į viską, kas išlindo iš miško. Pamačiusi gaują šernų nepuolu aklai šauti. Dar mažiausiai pusvalandį stebiu jų elgseną.
Būna taip, kad sėdi bokštelyje visą vakarą, pamatai ir elnius, ir stirnas, ir kiškius, ir lapes, ir šernus, bet nieko nesumedžioji ir net nešauni. O tau gal net būtų paranku: palanki situacija, geras atstumas, tavęs nejaučia ir pan. Tačiau nešauni, nes galbūt yra ne metas jiems medžioti, o gal tai besilaukianti mama arba mama su vaikais, arba rujojantis šernas, kurio mėsa tuo laikotarpiu yra visiškai smirdanti, jį nušovus mėsą tektų mesti lauk. Taigi jei tave gaudo tik sportinis interesas pamedžioti arba esi tas, kuris važiuoja medžioti tik dėl mėsos, tada negali vadintis medžiotoju.

– Tai kas tada yra medžiotojas?

– Tas, kuris eina išvien su gamta. Padeda gyvūnams išgyventi. Miestai plečiasi, miškų plotai mažėja, žvėrys be papildomo maitinimo neišgyventų. Dabar retai pasitaiko žiemų, kad takai būtų neišvažiuojami, bet pamenu, kai buvau vaikas, tėtis valydavo takus, kad žvėrys galėtų išeiti.
Čiuoždavome slidėmis, veždavome jiems obuolius, šieną, juos maitindavome. Yra manančių, kad pasišeri žvėrį, prisivilioji ir jį nušauni. Ne, taip tikrai nėra. Yra maitinimosi aikštelės ir yra vietos, kuriose tykojama žvėrių. Apskritai sumedžioti žvėrį nėra taip paprasta, o ir jie tikrai nėra kvaili.
Galiu palyginti, kaip metams bėgant žvėrys protingėja ir prisitaiko. Žinoma, medžiotojo įranga tobulėja: naktinio matymo optikos, termovizoriai, naktinio matymo žiūronai ir pan. Beje, Lietuvoje draudžiama naudoti naktinio matymo optikas, iš dalies esu prieš jas, nes esu už tai, kad žvėris turėtų teisę pabėgti.

– Užsiminėte, kad sumedžioti žvėrį nėra taip lengva. Gal galite pateikti pavyzdžių?

– Prieš porą savaičių sėdėjau bokštelyje, girdžiu trakšt, trakšt šakos, išlindo šernė iš miško, paskui ją – keturi vaikai, kuriuos jau galima medžioti. Ir netrukus kitame gale, už kelių šimtų metrų, suklegėjo į kubilą šokanti kompanija. Visi šernai išsilakstė. Būna kartais, kad sėdi bokštelyje, o šernas tave užuodžia, ir viskas, tada jis jau neišlįs. Arba senieji šernai – jie tik išlindę iš miško pasuka galvą bokštelio link, pamato mašiną – ir iškart atgal į mišką. Žinoma, dabar kur kas paprasčiau medžioti dėl įrangos – yra šautuvų, iš kurių gali pataikyti ir pusės kilometro atstumu. Anksčiau žvėrys turėdavo prieiti gana arti, kad į juos pataikytum lygiavamzdžiu šautuvu. Dabar jie taip arti nebeprieina.

– Iš kokio atstumo žvėrys gali pajusti žmogų?

– Labai priklauso nuo vėjo krypties. Spręsdama, į kurį bokštelį eiti, žiūriu, iš kurios pusės vėjas. Šernai turi įprotį eiti tais pačiais savo pramintais takais. Arčiausiai šernas yra buvęs per 20 metrų. Jei tai šernė su šerniukais, išties baisu, nes gindama savo vaikus ji gali pulti. Aišku, bokšteliai nėra žemi, mažiausiai 1,5 metro nuo žemės. Tačiau per medžioklę su varovais stovi ant žemės, ir šernai tau gali bėgti pro kojas.

– Koks yra jūsų tikslas medžiojant?

– Tikrai ne nušauti žvėrį. Mano tikslas yra pastebėti, įsiklausyti, gauti adrenalino, kai sėdi visiškoje gamtos tyloje arba kaip tik – gamtos triukšme, kai išgirsti paukščius arba pradeda traškėti šakos.
O jau kai šauni į žvėrį, tikslas yra pataikyti taip, kad žvėris nesikankintų.

– Turite medžioklinių šunų, kiek ir kokių?

– Šunys mums yra pati didžiausia pagalba ieškant sužeistų žvėrių, jie taip pat medžioklėse padeda varovams. Vienas medžioklės principų – jei šovei, žvėris nekrito, turi eiti jo ieškoti. Jei randi kraujo, negali taip palikti žvėries ir leisti jam kankintis.

Screenshot_3.jpg

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Medžiotoja Rima Tamošiūnaitė


Turėjome dvi Sibiro laikas, prieš porą mėnesių vieną palaidojome – šernas perkando gerklę. Turime labai seną labradorę – ji buvo labai gera kraujasekė ir nepakeičiama ančių medžioklėje. Tačiau dabar ji jau sunkiai išeina iš namų, nes jai jau keturiolika metų. Jau metus turiu jagdterjerą – tai urvinis šuo, po truputį pradedu integruoti jį į medžioklę. Su tėčiu tokius turėjome penkis, jie sunkiai pasiduoda dresūrai, nė vienas jų nemirė sava mirtimi: arba kovodami su žvėrimis, ar nuskendo vadinamajame šernų SPA centre – liūne.
Beje, mūsų šunų vardai susiję su medžiokle: Barsas – parakas, Tozas – šautuvo pavadinimas ir Gilzė – šovinio tūtelė (šypsosi). – Kokių žvėrių esate sumedžiojusi? Beje, mūsų šunų vardai susiję su medžiokle: Barsas – parakas, Tozas – šautuvo pavadinimas ir Gilzė – šovinio tūtelė.

– Kokių žvėrių esate sumedžiojusi?

– Stirnų, šernų, lapių, vieną taurųjį elnią. Kai jį sumedžiojau, net apsiverkiau... ir iš laimės, ir iš liūdesio. Tai tikrai labai gražus žvėris. Nereikia taip medžiotojų nudergti, kad štai, tokius gražius žvėris šaudote. Tikrai masiškai jų niekas nešaudo. Mes patys juos auginamės, stengiamės, kad neišklystų iš mūsų plotų, kad turėtų ką ėsti. Ištisus metus vežame pašarą žvėrims, mano tėtis juokiasi, kad turi du ūkius: vienas – namuose, kitas – miške. Briedžio sumedžioti dar neteko, bet ne kartą mačiau ir net iš arti.

– Pasidalykite atvejais, incidentais iš medžioklės gyvenimo, kai, tarkime, reikia nušauti arba paleisti žvėrį. Kokios būna sužeisto žvėries reakcijos?

– Būna, girdi, kad šuo pačiupęs šerną. Nuėjęs turi arba nuvyti šunį, arba, jei šernas sužeistas, jį nušauti, kad nesikankintų. Yra buvę visokių atvejų. Kartais pašautas žvėris iš išgąsčio dar sugeba nubėgti 70 metrų. O kai žvėris nebeturi, kur trauktis, jis visada tave puls. Nelaimingų incidentų dar pavyko išvengti. Kartą tėčiui buvo taip, kad šovė į šerną, bet šis toliau ėjo tiesiai į jį, šovė dar kartą, o jis vis tiek ėjo. Iltys tokios, kad per guminius batus laisvai pradurtų koją.
Apskritai šernai yra baisūs žvėrys. Jie yra visaėdžiai, gali apsupę suėsti ir stirniuką, ir gyvą, ir negyvą žvėriuką, jie taip pat ėda visokias „padlenas“, dėl to jų mėsa turi būti tikrinama dėl trichineliozės, maro. Tfu tfu tfu, mes savo regione dar nė vieno tokio neradome. Visada tiriame šernų mėsą, išdorota ji būna iškart užšaldyta, kol gauname tyrimų atsakymus, kad ją galima vartoti.
Kiti sako: aš valgau tik vištieną. Klausiu, ar suprantate, kad vištos irgi viską lesa: ir „padlenas“, ir nustipusias peles.

– Iš tiesų, net nupurtė pagalvojus... O kaip viską priima jūsų mažametė dukra – kaip ji reaguoja į medžioklę, ar jai pasakojate apie tai?

– Taip, žino, nes eina su manimi į bokštelį. Buvo svarstymų, kaip reikės jai viską pateikti, bet kažkaip viskas labai natūraliai įvyko. Sakė, kad užaugusi irgi bus medžiotoja (šypsosi). Ir žvėriena jai labai patinka. Skaniausia mėsa – šerniena, o patiekalas – kotletai.

– Kurio mėsa jums skaniausia?

– Stirnų. Labai gražūs žvėrys. Kai išeina iš miško, negaila, tačiau kai nušauni, pasidaro gaila...

– Kiekvienoje srityje vyrauja savas žodynėlis. Pasidalykite keletu pavyzdžių iš medžiotojų gyvenimo. Kai žvėris nebeturi, kur trauktis, jis visada tave puls.

– Stirniną vadiname ožiu, šernę – kiaule, šerną – kuiliu. Mazyla – tas, kuris prašauna. Medžioklės karalius – tas, kuris per zuikių medžioklę sumedžioja pilkąjį zuikį, nes jų nedaug turime. Jauniems medžiotojams nesuprantamas posakis „padaryk nuotrauką“. Tai reiškia, kad lupant šerną, patiną, aplink šlapimo takus reikia labai atsargiai apipjauti, kad neišleistum šlapimo ant visos mėsos, nes tada ją sugadinsi.

– Daugelis, visai nesusiję su medžiokle, ją veikiausiai įsivaizduoja labai paprastai. Papasakokite, kaip iš tiesų viskas vyksta, ką reikia padaryti, norint pamedžioti, kokių taisyklių reikia laikytis? Ir ar gresia baudos už kokius nors pažeidimus?

– Už netinkamai sumedžiotą žvėrį baudos yra išties didelės. Visi kanopiniai žvėrys turi tokias licencijas, jas, sumedžiojus žvėrį, turi įverti jam į ausį, užregistruoti medžioklės lape, užpildyti dokumentus. Jei to nepadarai ir tave sustabdo gamtos apsauga, tai jau laikoma brakonieriavimu. Visi sumedžioti žvėrys turi būti registruojami.

Screenshot_5.jpg

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Medžiotoja Rima Tamošiūnaitė

Ir apskritai kalbant apie pačią medžioklę – nėra taip, kad susigalvojai, nuvažiavai, nušovei šerną, išdorojai ir viskas. Norėdamas vykti medžioti pirmiausia turi susisiekti su būrelio vadovu, užsiregistruoti medžioklės lape, jis privalo žinoti, kur medžiosi, kuris bokštelis, kiek laiko tai truks ir pan. Sumedžiojęs turi pranešti vadovui, ką sumedžiojai. Tada žvėris vežamas į lupyklą ir dorojamas. Sumedžiojus šerną, reikia supildyti ne tik įprastus dokumentus, bet ir tuos, kurie reikalingi mėsai ištirti.

– Trumpai papasakokite apie savo būrelį: kiek narių jį sudaro, kokios sąlygos norintiems į jį pakliūti, kas gali būti iš jo išmestas?

– Mūsų būrelyje yra per 50 narių, jis yra suskirstytas į tris grupes. Vienai pagrindinių vadovauja mano tėtis, kai jis negali, pavaduoju aš. Narių amžius svyruoja nuo 30 iki 80 metų. Turime ir kandidatų, norinčių tapti nariais, tačiau būrelis jau yra pasiekęs pakankamą jų skaičių, tad dabar į jį pakliūti gali tik šeimos nariai. Tarp kandidatų yra ir trys moterys medžiotojos. Būrelio nariams į medžioklę leidžiama pasikviesti draugų medžiotojų – jie medžioja svečio teisėmis. Medžiotojai, kurie nesilaiko būrelio taisyklių, nuostatų, yra išmetami.

– Ar medžiotojai turi kokių nors tradicijų? Papasakokite apie jas.

– Taip, turi, ir kiekvienas būrelis dar turi savų. Pavyzdžiui, po medžioklės su varovais visi žvėrys dorojami mūsų medžiotojų namelyje. Pirmiausia jie yra pagerbiami tam skirtoje aikštelėje. Žvėrys suguldomi pagal rangą, ant kiekvieno uždedama po eglišakę, jie pagerbiami, padėkojama gamtai, miškui ir tada žvėrys dorojami.
– Kartais medžioti išsiruošiate viena. Ar sugebate pati parsigabenti sumedžiotą žvėrį?

– Buvo kurioziškų atvejų. sumedžiojau šerną, skambinu tėčiui, klausia, ar įsikelsiu. Taip, sakau, nedidelis, kokių dvejų metų. Galiausiai ateinu prie to šerno: hm, na, gal ir ne dvejų metų (juokiasi). Jėgų turiu tikrai daug, bet tą kartą prireikė tėčio pagalbos – šernas svėrė per 100 kg (šypsosi).

– Suprantu, kad būna atvejų, kai vis dėlto prireikia vyrų pagalbos. O kaip jie jus apskritai vertina, koks jų požiūris į moterį medžiotoją?

– Jie jokio diskomforto nejaučia, ypač tie medžiotojai, tarp kurių aš užaugau. Tikrai palepina, pasisiūlo ir mėsą išdoroti, nors pati moku tai padaryti. Medžiotojai turi, kaip sakau, medinių bajerių, prie kurių per tiek metų jau esu pripratusi. Būna, kad atvažiuoja naujų medžiotojų ir stebėdamiesi mano tėčiui sako: klausyk, bet tavo dukra ne tai, kad popieriuje medžiotoja, ji tikra medžiotoja (juokiasi). Tikrai kartais pasiseka sumedžioti ir geriau, ir taikliau nei tiems vyrams.

Screenshot_6.jpg

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Medžiotoja Rima Tamošiūnaitė

Tėtis tuo labai didžiuojasi, būrelis taip pat, kad esu ir aš, ir dar porą moterų, kurios kartais jiems duoda „fūrų“, kaip mes sakome (juokiasi).
Vyrai laisvai kalbasi įvairiomis temomis, taip pat ir apie savo asmeninius reikalus: darbus, šeimas, moteris. Dažnai būna, kad labiau palaikau vyrų pusę nei moterų. Tikrai vyrai yra iš Marso, o moterys iš Veneros. Kartais ir pati svarstau: kodėl negali pasielgti taip, o ne kitaip. Ir paskui topteli, kad vienaip ar kitaip elgiasi ne specialiai, tiesiog vyrai kitaip mąsto. Moterys pyksta, kad vyras batus paliko ne vietoje. Bet tiesa juk ta, kad specialiai jis to nedarė, jam tiesiog šimtas metų, kur tie batai stovi. Tai paprastas pavyzdys, bet tokių labai daug moterų ir vyrų santykiuose. Gal dėl to juos dažniau pateisinu ir iš esmės su jais nesipykstu (šypteli).
Kartą pas mus svečiavosi vienas Lietuvos krepšininkų, sumedžiojo šerną. Atvažiavau į lupyklą pažiūrėti, kaip jiems sekasi, tą kartą pavadavau tėtį ir vadovavau medžioklei. Atvažiavusi sakau: na, ką, tai lupkite. Sako: tai, kad nežinome kaip. Aš jiems: gerai, žiūrėkite (juokiasi). Taip kad kartais ir aš jiems padedu – yra jaunų medžiotojų, kurie nežino, nuo kurios vietos pradėti lupti šerną. Nėra sudėtinga, malonumo jokio irgi nėra, bet toks principas – jei sugebi susimedžioti, turi mokėti ir susitvarkyti.

– Iš pasakojimo suprantu, kad ir gyvenime visa tai jums labai praverčia bendraujant su vyrais?

– Tikrai taip, ypač darbinėje aplinkoje. Jei bendraujant su klientu paaiškėja, kad abu esame medžiotojai, požiūris į tave iškart kardinaliai pasikeičia. Visuomenės požiūris į medžiotojus nėra labai palankus, tad mes esame labai vieningi.

Screenshot_7.jpg

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Medžiotoja Rima Tamošiūnaitė

Ir jei sutinki kitą medžiotoją, jis tarsi iš karto savas, atrodo, kad jūs taip pat mąstote. Tai iš tiesų padeda tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe. Galiu kalbėtis ir apie automobilių variklius, ir apie žvėris, matyt, todėl, kad tėtis taip augino. Neturiu brolių, sesuo vyresnė, tad visada buvau toks tėčio vaikas, kuris visur su juo kartu. Moku vairuoti traktorių, vieną vasarą padėjau tėčiui presuoti šieną.
Niekada neskirsčiau darbų į vyriškus ir moteriškus. Mano mama – iš Nidos, ji be galo mėgsta žvejoti, nors daugelis tą pomėgį laiko vyrišku. Apskritai gyvenant ūkiškai vyriškų darbų yra daugiau nei moteriškų, tad nori nenori tenka juos nudirbti.
Nuo dešimtos klasės į mokyklą per miškelį važiuodavau automobiliu. Tėtis buvo pasakęs: tu važinėji, tu ir tvarkaisi mašiną. Tad ratus keisdavausi pati (šypsosi). Tačiau esu dėkinga jam, kad taip užgrūdino. Kartą manęs draugė paklausė: ką tau gali vyras pasiūlyti? Nes juk viską gali pasidaryti pati. Atsakiau, kad galiu, bet tai nereiškia, kad man nemalonu, kai tai padaro vyras.

– Užsiminėte apie mamą – koks buvo jos požiūris į medžioklę ir į tai, kad dukra nutarė tapti medžiotoja?

– Per tiek metų ji jau yra pripratusi, būna, kad paskambinu, pranešu, jog atvyksiu, bet iškart įspėju, kad mane gamta šaukia – eisiu pamedžioti.

Screenshot_8.jpg

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Medžiotoja Rima Tamošiūnaitė

Anksčiau, kai šį posakį girdėdavau iš tėčio, nesuprasdavau. Dabar taip yra man pačiai. Nėra didesnio kaifo, kaip atsisėsti bokštelyje, klausytis gamtos, paukščių, kiekvieno trakštelėjimo. Svarbiausia, kad tuo metu apie nieką negalvoji – miškas, bokštelis yra mano meditacijos vieta.

– Gal kada teko medžioti ne tik savo gimtuose miškuose, bet ir užsienyje?

– Užsieny medžioti neteko, tiesą sakant, to ir nenorėčiau. Negalėčiau nušauti dramblio, liūto ar gazelės. Galbūt dėl to, kad jie mums per daug egzotiški.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas

Grįžti į

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 9 ir 0 svečių