Sveiki, gerbiami medžioklinių šunų mylėtojai!
Antrojo spalio mėn. savaitgalio kelionė buvo suplanuota jau seniai – pradedant dar tik mintimis apie galimybę sudalyvauti tarptautiniuose Lenkijos vižlų bandymuose, tęsiant vasaros treniruočių ir pasirengimo šiems bandymams ciklą, baigiant šaunios KADD narių komandos suformavimu bei šia ilgai laukta išvyka.
Penktadienio rudenišką rytą išaušo vėsi, bet saulėta diena. Du ekipažai, kuriuos sudarė 7 dvikojai ir 4 keturkojai iš Lazdijų pasienio pajudėjo apie 12 val. Jevgenijus, Sigitas, Alfredas ir Mindaugas (palaikymo komandą sudarė žmona Šarūnė) su savo augintiniais į Lenkiją vyko išbandyti savo jėgų bandymuose, tuo tarpu aš su Tatjana turėjome kitų tikslų – pasisemti teisėjavimo patirties.
Tik kirtus sieną teko važiuoti jau ženkliai siauresniais keliais. Tačiau šį kartą dėmesį labiau patraukė Lenkijos krašto ūkis – visi laukai nušienauti arba suarti (piktžolių ir su žiburių nerasi!), pamiškės sutvarkytos, nelygus žemės paviršiaus reljefas ūkininkauti Lenkijoje – tikrai ne kliūtis. Tad suprantama, kodėl lenkai gali pasigirti žvėrių gausa, juk čia jie dėl racionaliai aktyvios ūkinės veiklos ir žmonių sąmoningumo iš tiesų turi geresnes sąlygas gyventi. Kone kiekvienuose laukuose, vidury dienos, matėme besimaitinančius stirnų, kurios visai nesibaimino sodybų kaimynystės, būrelius.
Kelionė smagioje kompanijoje neprailgo ir apie 18 val. (vietos laiku) mes jau buvome kurortiniame miestelyje Nałęczowa, kuris garsėja ne tik savo mineraliniu vandeniu, bet ir kasmetiniais, tradiciškai šventiškais vižlų lauko bandymais.
GPS navigatorius mus nuvedė tiesiai į Karčemą, kurioje rinkosi bandymų teisėjai ir dalyviai. Dubenėlis karštos tradicinės lenkų sriubos „Flaki“ ir „Žurek“ lietuvių komandai „išvaikė“ kelionės nuovargį, visi buvo besišypsantis bei lamingi. Administratorė, atsakinga už svečių nakvynę ir maitinimą suteikė informacijos apie numatytą bandymų programą – buvome maloniai nustebinti, kad viskuo pasirūpinta iš anksto. Visai netoliese Karčemos, buvome apnakvindinti nedideliame, beje, būdingame. šioms vietoms viešbutuke. Tik susitvarkius buvome pakviesti į vakarienę. Joje jau buvo susirinkę dauguma teisėjų, komanda iš Ukrainos, vienas kitas lenkų dalyvis. Stebėjomės – jeigu lenkai bandymų išvakarėse tokie vaišingi, tai kas bus bandymų metu...?
Kol Karčemos svečiai ir dalyviai šnekučiavosi, mes su Tatjana buvome pakviesti į teisėjų susirinkimą, kurio metu buvo nuosekliai aptarta bandymų tvarka, taisyklių reglamentas ir pagrindiniai vertinimų kriterijai. Teisėjų debatai buvo tokie karšti ir emocionalūs, jog pasijaučiau lyg būdamas tarp politikų, kurie sprendžia šalies mąsto problemas. Buvo įvardinta, kad bandymai vyks dvi dienas: šeštadienį - Tarptautiniai, sekmadienį – Regioniniai. Taip pat bandymų dalyviai galėjo pasirinktinai nuspręsti ar atlikti „mažojo rato“ užduotis, ar ir – „didžiojo rato“.
„Mažajame rate“ atliekamos šios užduotys: darbas didžiajame lauke (šios užduoties metu vertinama šuns uoslė, tilktis, vedimas, paieška, darbo stilius, savarankiškumas, sumedžioto žvėrelio atnešimas, paklusnumas ir kontaktas su vedliu), mažajame lauke (užduotys: kiškio ir paukščio velkė, prarasto paukščio ir kiškio paieška) ir vandenyje (paieška vandens augmenijoje, sužeistos anties paieška vandens augmenijoje, negyvos anties atnešimas iš vandens augmenijos ir atviro vandens). „Didžiajame rate“ (arba dar kitaip vadinamuose visapusiškuose vižlų bandymuose) papildomai atliekamos šios užduotys miške: sekimas dirbtiniu kraujo pėdsaku, kiškio ir lapės velkė, plėšrūno (dažniausiai lapės) aportas, tikrinama šuns reakciją į šūvį ir elgesys medžioklės su varovais metu.
Pasibaigus teisėjų debatams grįžome prie svečių stalo, kur diskusijos įvairiomis temomis jau buvo įsisiūbavusios – sakoma: „duok „šunininkui“ pasidalinti savo mintimis ir įspūdžiais, o ne valgyti...
“ . Prie mūsų kompanijos prisijungė Jevgenijaus bičiulis Radek, vienas iš bandymų organizatorių ir rėmėjų.
„Linksmų plaučių“ vyras, turintis išties skardų balsą ir talentą pūsti prancūzišku medžiokliniu ragu. Smagu buvo klausytis nostalgiškų lenkų dainų, tačiau nuovargis diktavo savo sąlygas ir prieš bandymų dieną visi nusprendė gerai išsimiegoti.
Šeštadienio rytas buvo nuostabus – gaivi vėsa ir mieli akiai saulės spinduliai. Visi atsikėlėme žvalūs, tačiau veiduose buvo matyti „startinis“ jaudulys. Karčemoje jau šurmuliavo daug gausesnis būrys žmonių, visi pusryčiavo. Iškilmingas renginio atidarymas vykdo vidiniame Karčemos kieme. Visi lenkų teisėjai, padėjėjos vilkėjo nacionalinius lenkų medžiotojų kostiumus. Bandymų dalyviai buvo išrikiuoti gražiu puslankiu. Visus pasisakymus, kuriuos sakė teisėjai, kinologai, valdžios atstovai, pagrindinių rėmėjai, lydėjo medžioklinių ragų muzika. Na o kai pradėjo vardinti renginio globėjus ir rėmėjus, laikas tarsi sustojo – jų buvo visa galybė.
Eilės numerio traukimas burtų kelių lėmė, kad mūsų dalyvių komanda buvo padalinta į du ekipažus: Sigitas su Mindaugu pateko į pirmąjį penktuką, kuris užduotis pradėjo vandenyje ir jo augmenijoje. Jevgenijus su Alfredu į antrąjį penketuką, kuris turėjo vykti į „didįjį lauką“. Na o mes su Tatjana buvome paskirti asistuoti su teisėjais prie vandens. Visiems dalyviams ir svečiams buvo išdalinti žemėlapiai su nuorodomis. Na ką, palinkėjome vieni kitiems sėkmės ir išsiskirstėme.
Nuvykus prie vandens iš pradžių buvo demonstruojama parodomoji programa, vyriausiasis bandymų teisėjas davė interviu Lenkijos televizijai, kuri filmavo bandymų fragmentus. Savo įgūdžius rodė mano minėtas Radek, su ilgą, 11 m. gyvenimišką patirtį turinčia, čekų fouseko kalyte. Sakoma, kad dratharą nuo čekų fouseko galima atskirti tik pagal kilmės dokumentus – išties panašiai ir yra
.
Pirmuoju numeriu startavo Mindaugas. Nebuvo lengva jo augintiniui naršyti vandens augmeniją. Panašu, kad laukinių ančių telkinyje nebuvo. Teisėjas kantriai žiūrėjo į laikrodį ir laukė kol sueis laikas, numatytas bandymų reglamente. Galiausiai buvo liepta pasišaukti šunį ir pasirengti kitai užduočiai – į vandens augmeniją buvo įleista antis. Šioje rungtyje dratharas Arko pademonstravo tikrus medžioklinius įgūdžius – antį ne tik surado, bet ir ją parnešė. Aportuojant antį iš atviro vandens pasisekė mažiau, bet visumoje Mindaugo startas buvo geras.
Sigitas startavo trečiuoju numeriu. Šeimininkas bijojo tik vieno, kad paleidus apieškoti vandens augmeniją dratharą Bartą bus sunku prisišaukti. Kuomet Bartas pradėjo „šukuoti“ visą teritoriją, atrodė, kad prognozės iš tiesų išsipildys. Tačiau viskas buvo tvarkoje, kuomet teisėjas sekundžių tikslumu sustabdė rungties vykdymą, Sigitas greitai pasikvietė šunį. Na o visos kitos rungtys šiai porai ėjo „kaip iš pypkės“ – surinkę visus aukščiausiu įvertinimus sulaukė ir lenkų aplodismentų. Beje, Bartas taip pat sugebėjo rasti ir atnešti sužeistą antį, ko nepadarė visi kiti matyti lenkų dalyvių šunys.
Mes su Tatjana dar pasižiūrėjome kelių šunų darbą. Nenorom, bet atkreipėme dėmesį į lenkų teisėjų subjektyvumą – visgi lenkų dalyviai buvo vertinami šiek tiek nuolaidžiau. Čia irgi galioja posakis – „namų sienos padeda“
.
Su nekantrumu laukiau, kol galėsiu pasižiūrėti rungtis miške, nes tai teko matyti tik video įrašuose. Bet dalyviai buvo išsibarstę kituose plotuose ir mes Tatjana turėjome priverstinę pertrauką. Buvo kartu ir nuobodu, ir neramu, kadangi nežinojome kaip sekėsi Jevgenijui su Alfredu. Kad laikas taip neprailgtų nuėjome papietauti. Na o pietus buvo surengti po atviru dangumi, bandymų vietoje.
Netrukus sužinojome, kad Jevgenijaus kalytė Josi gavo vidutinius įvertinimus, o Alfredui su Bobu nepasisekė prarasto paukščio ir žvėrelio paieškos rungtyje – neįvykdžius rungties gautas įvertinimas „0“, kas reiškia, kad Bobas negalės būti įvertintas darbiniu diplomu. Buvo labai apmaudu, nes kitose rungtyse šiai porai sekėsi netgi labai neblogai. Likusias užduotis gan sėkmingai baigė visi Lietuvos dalyviai, na o lyderiavo pratiškai be kluptelėjimo žengęs Sigitas su dratharu Bartu.
Pagaliau į mišką atvyko ukrainiečių komandos atstovai, kurie vieninteliai ryžosi dalyvauti miško rungtyse. Pagarba jiems už tai. Sunku pasakyti, ar tai darė smalsumo vedami, ar iš nežinojimo (patys minėjo, kad Ukrainoje tokių rungčių nėra).... Kurtsharų veislės šuniui dirbtiniu kraujo pėdsaku sekti padėjo jo geros įgimtos savybės, na o pats vedlys darė nemažai klaidų. Miške buvo padarytos kiškio ir lapės velkės, tačiau nei vienas žvėrelis nebuvo parneštas. Vėlgi įdomi detalė – ukrainiečių kurtsharai išties puikiai nuseka velke, bet po to nerodo jokio susidomėjimo kiškiu arba lape. Akivaizdu, kad padirbėjus su šiais šunimis jie tai galėtų padaryti.
Vakare vėl visi susirinko Karčemoje. Prieangyje buvo iškabinti tarpiniai rezultatai. Dauguma dalyvių per šeštadienio bandymus buvo praėję visas rungtis. Neblogais įvertinimais išsiskyrė lietuvaičiai. Pagrindinė konkurencija buvo su lenkų dalyviais, bet viduje visi tikėjome, kad prizines vietas gausime. Tai, kad dalyvavo 4 dalyviai iš Lenkijos, 4 – iš Ukrainos ir 4 iš Lietuvos, mums iš karto pakišo mintį, kad reikia įvertinti ne tik individualų, bet ir komandinį darbą. Vėliau ši mintis buvo pristatyta pagrindiniam bandymų organizatoriui, kuri net rankomis pradėjo ploti ir trinti – ach, kokie tie lietuviai išmanūs. Ne tik išmanūs, lietuviai ir balus skaičiuoti moka....
Na o salė Karčemoje vis labiau šurmuliavo, stalai lūžo nuo įvairiausių vaišių – 18 val. (vietos laiku) prasidėjo daugumai iš jūsų turbūt girdėta lenkų “ Biesiada myśliwska“. Nuskambėjo medžiokliniai ragai, įvairūs tostai ir sveikinimai. Netoliese mūsų įsitaisė Radek su kompanija. Na ir tada prasidėjo...... Prasidėjo neformalios nacionalinės lietuvių ir lenkų dainų varžytuvės – lenkai užtraukia, lietuviai atsako tuo pačiu ir dar daugiau.. Na ir atvirkščiai. Mūsų komandoje nepakeičiami buvo Mindaugas su gitara ir balsingasis Alfredas, o Radek kompanija turėjo nemenką salės palaikymą. Tiek dainavom, tiek siūbavom, kad ukrainiečių nei matėsi, nei girdėjosi
.
Na o renginio organizatoriai nenustojo stebinę. Salėje buvo pristatomi rūšiniai vynai, buvo galima paragauti įvairiausios žvėrienos: elnienos, stirnienos, briedienos, šernienos, danieliaus ir muflono mėsos, na ir.... Buvo tikrai visko daug ir neišpasakytai skaniai. Na o kulminacija buvo įvežtas jauno šerniuko kepsnys, paskendęs liepsnose. Beje, jeigu gerai supratome, tai buvo pirmas Karčemos administratorės laimikis, nes visi renginio svečiau užtraukė jos garbei sveikinančią dainą. Tenka pripažinti ir baltai pavydėti lenkų organizacinių sugebėjimų. Vakaronę vainikavo neišsenkančios diskusijos (apie lenkų ir lietuvių medžioklės ypatybes, šunis, bandymus) ir žinoma šokiai.
Sakysite, kad taip nebūna, bet sekmadienio rytas išaušo vėl nuostabus ir žvalus. Prasidėjo regioniniai bandymai, kurie pasižymėjo nedideliu dalyvių gausumu – startavo tik ukrainiečių komandos atstovai. Bandymai prasidėjo „mažajame lauke“, kur ukrainiečiai dar turėjo pabaigti šeštadienį pradėtą bandymų ratą. Rungtys buvo stebėti ypač įdomu ir nekantru, nes balai lėmė kas užims antros ir trečios vietos pozicijas. Ukrainiečių šunis lauke dirbo galingai, bet nedovanotinos klaidos jiems sujaukė visas kortas..
Taip pat įdomu buvo stebėti darbą „didžiajame lauke“ – čia iš po kojų skrido laukiniai fazanai bei šokavo kiškiai. Šuo šioje rungtyje gali „iškrauti“ visą savo energiją ir pademonstruoti visus savo gebėjimus. Viskas kiek užtruko, nes ukrainiečiams buvo likusios rungtys prie vandens ir miške. Po tokių pasivaikščiojimu jau ir aš pradėjau jausti nuovargį.
Gerokai po pietų visi bandymų dalyviai ir svečiai rinkosi karčemoje. Netrukus prasidėjo iškilmingas renginio uždarymas. Vėl visi lenkai pasipuošę, išsišiepę iki ausų – bandymai pavyko. Na o kaip gi be sponsorių ir rėmėjų paminėjimo, visi jie buvo įvardinti ir palydėti aplodismentais. Taip pat pasisakė vyriausiasis bandymų teisėjas, aukšti pareigūnai.
Skelbiant nugalėtojus lenkai nesistengė išlaikyti intrigos ir iš karto pradėjo nuo pirmosios vietos. Ją užėmė Urszula Lichniak ir jos kurtsharų veislės šuo HEDER MOON EYES. Visų džiaugsmui antros vietos nugalėtoju paskelbtas Sigitas Aleksa ir jo augintinis dratharas Bartas (DD Vėjas Tilktis). Trečios vietos laimėtojas ukrainietis Sergej Laremchuk ir jo kurtsharas Don. Juokavome, jog gerai, kad Sigitas laimėjo ne pirmą vietą, nes tokiu atveju būtų nežinojęs kaip pasielgti su pagrindiniu prizu – trijų dienų poilsiu Lenkijos Spa centre
. Visi prizininkai buvo gausiai apdovanoti: diplomais, daiktinėmis dovanomis, suvenyrais ir pan. Verta pažymėti, kad aukštas pozicijas užėmė Mindaugas su dratharu Arko (4 vieta) ir Jevgenijus Cirkinas su drtaharo kalyte Josi (6 vieta), kurie buvo įvertinti II laipsnio darbiniu diplomu. Dalyviai, negavę darbinių diplomų gavo surinktų balų ataskaitas ir taip pat buvo apdovanoti įvairiais prizais.
Na o ant prizų stalo dar liko stovėti trys tviskančios taurės. Taigi buvo apdovanotos komandos ir čia jau viskas pasisuko reikiama linkme
- pirmąją vietą užėmė Lietuvos komanda, antrą – Lenkijos, trečią – Ukrainos. Kiekvienas dalyvis gavo tai menantį diplomą. Lietuviai laikė aukštai iškeltas galvas, jautėsi tikrais nugalėtojais ir pozavo iš visų pusių supantiems fotografams. Nugalėtojų taurė iškilmingai buvo įteikta vyriausiam Lietuvos komandos dalyviui Alfredui. Lenkų teisėjų kolegija palinkėjo visiems sėkmės ir pasiūlė susitikti po metų. Medžioklinių ragų gausmu oficialiai renginys buvo uždarytas.
Dar ne vienas bandymų dalyvis ir svečias priėjo ir pagarbiai mūsiškiams spaudė rankas. Lietuviai išties pasirodė šauniai. Tuo pačiu mes sau įrodėme, kad viskas įmanoma ir kad Lietuvos medžioklinių šunų entuziastai gali pasiekti aukštumų.
Dėkojame Lenkijos kolegoms už puikų priėmimą ir galimybę dar arčiau susipažinti su jų kraštu, kinologijos ir medžioklės tradicijomis. Tikimės abipusiai sėkmingo bendradarbiavimo ir ateityje!
Iki malonaus!
Marijus Vasiliauskas
http://drahthaar.lt/exhibitions/word/12 ... -foto.html