Pokalbiai apie šį bei tą ...

Jūsų ir mūsų žvėrienos receptai.
Охотничие блюда.
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Pokalbiai apie šį bei tą ...

Post by medziotojas »

Kiaulienos mėsos žala. Tik mokslas ir jokių religinių įsitikinimų.

Вред свинины. Только наука и никакой религии

svi-700x525.jpg


Значение гормона роста.

Свинина содержит в больших количествах гормон роста, являющийся причинным фактором развития процессов воспаления, гипертрофии и набухания тканей (акромегалия, ожирение, склонность к патологическим разрастаниям, включая злокачественные).

Отсюда ответ на вопрос о причинах роста раковых заболеваний у 60 — 70-летних пациентов в период пищевой реформы в Германии. С употреблением свинины, не только идет избыточное поступление в организм холестерина, являющегося строительным материалом опухолевых клеток, но и гормона роста, стимулирующего развитие злокачественных опухолей. При этом у курящих на фоне поступления в организм бензпирена, основного компонента табачного дыма и канцерогена во много раз возрастает риск развития рака.

Известное зудогенное действие свинины обусловлено повышенным содержанием в ней гистамина, способствующего возникновению воспалительных процессов, тем самым развитию фурункулеза, карбункула, аппендицита, заболеваний желчного пузыря, тромбофлебита, белей, абсцессов и флегмон, а также кожных болезней (крапивницы, дерматитов, экземы, нейродермита, дерматозов).

После пищевой реформы в ФРГ наблюдалось много случаев крапивницы у пожилых женщин, несколько меньше у детей при употреблении свинины. При этом Арis D12, Sulfur D30 улучшали состояние.

В процессе лечения запрещается употребление свинины в любом виде, в том числе колбас из телячьей печени, ливерных и др. Практически все сорта колбас содержат либо свиное мясо, либо сало, за исключением тех, на которых указано отсутствие свинины.

В экспериментах на животных доказано, что инъецирование гистамина и имидазолоподобных соединений (например, эрготионина) вызывало развитие язвы желудка, возникновению зуда, воспалительных и аллергических реакций, бронхиальной астмы, сенной лихорадки, вазомоторного ринита, сердечной аритмии, вплоть до инфаркта миокарда. Поэтому лицам, перенесшим инфаркт миокарда или предрасположенным к нему, запрещается употребление свинины.

Еще одна группа веществ, вызывающих нагрузку физиологических систем организма — неточно дифференцированные факторы крови, обозначаемые как онкогенные агенты, эндобионты, спорообразующие включения (Siphonosporo polymorpha), специфические включения в эритроцитах. По мнению Сперанского, они выступают в качестве маркеров рака. Особенно ими (в частности, спорообразующими включениями) богата свиная кровь.

Еще очень важный токсический фактор свинины — вирус гриппа, который, по данным вирусолога проф. Shоре, пребывает летом в легких свиньи и практически всегда встречается в колбасе.

По данным Letters, благоприятной питательной средой для вируса является соединительная ткань легких. В ней он пребывает в невидимой латентной стадии эклирса до тех пор, пока не возникнут благоприятные условия для размножения, например, ранней весной при недостатке витамина, слабой солнечной инсоляции, переохлаждении. Это еще один путь передачи инфекции и возникновения эпидемий гриппа. Иными словами, ежедневное употребление свинины — ежедневное поступление вируса гриппа в организм человека. Только, употреблением американского сала можно объяснить возникновение массовых эпидемий со смертельными исходами в годы 1-й мировой войны.

Также установлена связь между покупкой канадских свиных консерв в ноябре в Германии и возникновением эпидемии гриппа или зимнее употребление приготовленной свинины в домашних условиях в январе-феврале и возникновение эпидемии.

Известно, что в странах мусульманского мира не бывает эпидемий гриппа, поскольку у них свинина не используется в пищу. Однако, необходимо отметить, что эпидемии гриппа могут возникать вследствие употребления конины, также пораженной вирусом гриппа.

Некоторые наблюдения о роли характера питания

Их результаты были опубликованы в 1955 году. У белых крыс, которые питались свининой, возникала склонность к каннибализму. В процессе кормления от нескольких месяцев до года у них. развивались раковые опухоли различных частей тела, кожные болезни, чего не было в контрольной группе крыс с нормальным питанием. У них практически отсутствовала случаи каннибализма. Результаты всестороннего анализа свидетельствовали о токсическом и канцерогенном действии свинины на организм подопытных животных.
Известны факты из практики. Так, собак-боксеров не кормят свининой, поскольку в противном случае у них появляется зуд кожи и кожные болезни, сопровождающиеся выражением зудом. Некоторым цирковым животным (львам, тиграм) также не дают свинину во избежание избыточного веса, повышения артериального давления, носовых кровотечений. Производители форели заметили, если её кормить измельченной свининой, то процесс развития рыбы резко тормозится, а в последующем форель погибает.

Гомотоксикология свинины

По Г.Реккевегу, гомотоксин — это человеческий яд, который, попав в организм человека, активирует систему большой защиты и вызывает развитие заболеваний. Термин «гомотоксикология», введенный Г.Реккевегом, означает раздел науки, исследующей действие гомотоксинов к занимающейся разработкой биологических средств по их выведению из организма. При этом с точки зрения гомотоксикологии, свинина рассматривается как комплекс гомотоксинов, вызывающих, интоксикацию организма человека и получивших название свиных токсинов.
Животные жиры, которые попадают в организм человека с пищей, депонируются и имеют специфику строения и биохимического состава того животного, которому они принадлежат. Кровь, омывающая жировые депо, разносит их компоненты с образованием высокомолекулярных соединений, играющих важную роль в развитии атеросклероза, гипертонической болезни, полнокровию, ухудшению кровоснабжения соединительной ткани, в особенности эндокринных желез, нарушению коронарного кровотока. Богатая жирами пища, в особенности шпик, в сочетании со стрессорными нагрузками вызывает интоксикацию соединительной ткани.

Специфические нагрузочные вещества свинины

Каковы различия между свининой и другими сортами мяса? Разница не только в калорийности.

Существует ряд других особенностей:

Сама по себе свинина непомерно жирная. Даже так называемая постная свинина содержит большие количества жира и главным образом в виде жировых клеток в отличие от говядины и баранины. В общем, в баранине клеточного жира значительно меньше, чем в свинине. При обильном употреблении свинины, которая кроме того содержит много углеводов и белков, создаются условия для депонирования жира соединительной ткани, для развития ожирения.
Свиные токсины и вызываемые ими заболевания (по Г.Реккевегу)

Некоторые биологические сходства и аналогии

Известно, что внутреннее анатомическое строение свиньи очень сходно с человеческим. Поэтому там, где существует запрет на секционные исследования на человеке их проводят на свиньях. Большое сходство существует и в строении кожи.
Преступники организаторы массовых убийств Hamann и Kurten перерабатывали человеческое мясо на колбасы продавали его, выдавая за свинину, поскольку различий во вкусовых качествах установить практически невозможно.
В годы 1-й мировой войны был выявлен мужчина, который перерабатывал мясо умерших женщин на сосиски. Один из жителей Новой Гвинеи, съевший по очереди жену и дочь, заявил: «Так было вкусно». На островах Полинезии, где существует каннибализм, считается, что нет разницы между мясом свиньи и человека по вкусу.
Сходство между человеком и свиньей проявляется также и в общности биохимических процессов По данным Lettre, при терапии свежеприготовленными клетками высокомолекулярные соединения проявляют тропизм к тем органам и тканям, из которых они приготовлены.

Скрофулез и туберкулез

Скрофулез — болезнь детей, при которой происходит воспалительное поражение желез с распадом и образованием свищей. Железы похожи на грозди, расположенные на шее ребенка, что придает подчас им внешнее сходство с поросенком (Scorpha-свинья, Scorphula-поросенок). Основная причина заболевания-употребление свинины.
При употреблении свинины активируется вся система клеточной защиты организма. После расщепления в кишечнике, и ресинтеза в лимфсосудах продукты переработки и расщепления свинины попадают в грудной лимфатический проток, далее и верхнюю полую вену. Воспалительная реакция лимфузлов проявляется их гипертрофией и набуханием, болями, лихорадкой, нагноением, свищеобразованием, возникновением экземы. Это и есть гидрогеноидная конституция с характерной чувствительностью к влаге и холоду, т.е. экссудативный диатез.

Основная причина скрофулеза — однообразное питание (мало овощей, дефицит витаминов).

Сегодня наиболее часто наблюдаемая начальная форма скрофулеза — пупочная колика, увеличение мезентеральных лимфатических узлов, лимфузлов корня легкого, трансформация в туберкулез лимфузлов корня лёгкого.

Свининомания?

При запрете на употребление свинины такие люди обычно говорят: «Но доктор, это так вкусно». Они находят все возможные и невозможные причины, чтоб только есть свинину, при этом прекрасно зная о ее токсическом воздействии на организм, о возможных заболеваниях и расстройствах, подобно алкоголикам или курильщикам.

Половые гормоны как канцерогены

Без сомнения половые гормоны свиньи (в особенности, кабана) оказывают большое влияние на качество мяса. Не случайно кабанов за несколько недель или месяцев до забоя кастрируют, иначе мясо будет издавать зловонный запах и к употреблению практически не годно.
Есть предположения о канцерогенности свиных половых гормонов. Несмотря на то, что имеется ряд (анатомических, биохимических и др.) сходств между свиньей и человеком, свинья — негативное отображение человека. У неё мало мышц и костей, много, слизистой и жировой соединительной ткани. Это тяжело болеющее животное: липоидоз сердца, жировая дистрофия печени и др. Это резервуар огромного количества токсинов для человека: жиры, холестерин, гормон роста, слизисто-набухающая субстанция и др.

Гомотоксикология как разрешитель проблемы

Свинина может выводиться не только обычными физиологическими путями: через мочу, воздух, кал, пот, но и патологическими, например, через воспаление.
В зависимости от того, какие части свинины человек ест, то и возникают, соответственно, различные заболевания, в особенности желчного пузыря с камнеобразованием (холецистит), желчные колики и острое воспаление слепой кишки (аппендицит), а также осложнения типа тромбозов и эмболий вследствие постепенного откладывания свиных токсинов. Не всегда возникает воспаление, а чаще отложение (кумуляция) составных свинины, в особенности ее слизистых и липидных составляющих, в соединительной ткани, что проявляется различного рода отложениями и уплотнениями, ожирением. У тех, кто чаще всего ест колбасы, происходит деформирующее цилиндрическое развитие конечностей и плечевого пояса, в особенности у любителей ветчины. В таких условиях снижаются резервы, нарушается периферическое, церебральное и коронарное кровообращение.
Типичные страдания пациентов с отложением свиных токсинов в области затылка — затылочные карбункулы, фурункулы, гидраденит. У лиц часто употребляющих свиные отбивные — аппендицит, желчно-каменные колики, холангиты, холециститы, эмпиема желчного пузыря и др.
Хроническое воздействие свиными токсинами в результате систематического употребления свинины — основная причина расстройств церебрального кровотока, инсультов, что связано с отложениями укополисахаридов в базальной мембране Типичное следствие употребления свиного холодца — язва голени Длительное употребление свинины приводит к замене хрящевой ткани на слизистую соединительную ткань свиньи, которая не выдерживает собственных нагрузок. Так возникают артриты, артрозы. Если имеются такие заболевания, как бели, эрозии шейки матки, то биологически правильное лечение заключается в полном запрете употребления свинины с целью прекращения дальнейшего поступления свиных токсинов.

В гомотоксикологии Г.Реккевега утверждается, что все болезни ни что иное, как мобилизация защитных мер против токсинов или как повреждение в результате поступления в организм токсинов. Лихорадку, грипп, ангину абсурдно лечить химическими препаратами (аналгетиками, антибиотиками и др.), так как они не оказывают влияния на выведение токсинов (эндотоксинов), а только уничтожают микроорганизмы. При заболеваниях бактерии играют роль не инициаторов болезни, а индикаторов. Они сапрофитируют в зашлакованных свиными токсинами воспаленных тканях, растворяя ложе токсинов, тем самым являются вспомогательным фактором их выведения.

Поэтому при интоксикациях должно быть адекватное биологическое лечение — Bryonia, Mercurius solubilis, Hepar sulfuris, Echinacea comp., Traumeel следует иметь в виду: мясо диких свиней также токсично, как и домашних с той лишь разницей, что у первых меньше жира. В больницах должно быть полное запрещение свинины. Не надо верить тому, кто в свои 90 лет говорит о постоянном употреблении Свинины. Также как и т.н. здоровым крестьянам, употребляющим свинину. Реальные свидетельства их состояния: хронические артрозы, гепатопатии, ревматизм и др. Поэтому не случайно звучит запрет на свинину из уст пророка Моисея, об этом говорится в Коране. Биологический возраст человека в среднем составляет 150 лет. К нему приближаются жители Кавказа, Турции, исламских стран, где долгожители не едят свинину, постоянно находясь в хорошем здравии.

Еще один современный аспект неполноценности свинины

По данным ветеринарного контроля, примерно 20% свиного мяса имеет светло-водянистый вид, 5% — темно-красный. Оба сорта мяса имеют резко изменённый рН, а отсюда — различные содержания воды, электролитов, вкусовые качества, длительность хранения. Биохимические процессы, развертывающиеся в первые 24 часа после забоя определяют степень окисления мышечной массы. Так, стресс перед забоем (транспортировка, погрузка и др.) у чувствительных животных вызывает повышенное образование АТФ и гликогена в мышцах. Кроме того, молочная кислота в этот период выходит из мышц в кровь, что резко изменяет рН мяса в сторону повышения водосодержания мяса, напротив, молочная кислота остается в мышцах и поэтому у них низкий рН. Обычно после забоя рН составляет 7,2, а через 6-10 часов 5,4 — 5,8. Для сравнения: у говядины через 12 — 24 часа 5,3 — 5,7. У темного мяса рН едва достигает 6,2. Качество его ниже. Оно обезвожено, темнокрасное. При солении — низкая устойчивость, склонность к гниению.

Информация общего плана

Некоторые считают, что немножко свинины вполне можно есть. Это ошибка. Мизерное количество — это тоже яд, который поступает в слабые места организма называемые Loci minoris resistentiae. К сожалению, многие врачи проявляют в этом вопросе полную некомпетентность: подчас вместо запрета употребления свинины больному, они ее настоятельно рекомендуют в качестве диетического продукта. По мнению Г.Реккевега, надо всегда помнить, что свинина состоит из токсичного материала (жира, слизи, гистаминов, инициаторов воспаления, опасных гормонов и др.), которые подвергаются гниению в кишечнике, превращаясь и типичную навозную массу.

Поэтому, если Вы хотите предупредить навозные болезни, ни при каких обстоятельствах и ни в каком виде не употребляйте свинину.

Следует подчеркнуть, что не вызывают сомнений с точки зрения экологической чистоты качество говядины, баранины, мяса птицы, косули, оленя. При этом лучше не употреблять мясо зайца и кролика.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Pokalbiai apie šį bei tą ...

Post by medziotojas »

Medžiotojas neliks alkanas, net jei supykusi žmona atims keptuvę

lrytas.lt
2015-07-06
DANUTĖ JONUŠIENĖ

Kartą paragavus bebrienos, skonis lieka visam gyvenimui. Kepta ar rūkyta bebro uodega – tikras delikatesas, nes gudrus bebras į medžiotojų rankas nedažnai pakliūva. Ne tik bebrienos, bet ir stirnienos, elnienos patiekalais medžiotojai birželio pradžioje vaišino Veisiejuose, Lazdijų rajone, vykusios dvyliktosios tarptautinės šventės „Pasienio fiesta“ svečius.
Kulinarinis paveldas, kuriuo garsėja dzūkų kraštas, neįsivaizduojamas be medžiotojų tradicijų. O tikras medžiotojas sugeba sriubą išsivirti net iš kirvio. Bet šią paslaptį sumanūs dzūkai patiki ne kiekvienam.
„Raisto“ plovas iš stirnienos šonkaulių, vytintas stirnino kumpis, elnienos dešrelės, rūkytas bebras, aštri sriuba „Žvėriena vandenyje“, troškintos kepenėlės, šašlykas iš žvėrienos – daug skanumynų sugebėjo pagaminti Lazdijų krašto medžiotojai, kurių kulinarinius sugebėjimus vertino tarptautinė komisija.

Bebrų medžioklė reikalauja kantrybės

Veisiejų miesto parkas viliojo svečius, gundydamas įvairiais kvapais. Nebuvo nė vieno medžiotojo, kuris nepasiūlytų paragauti savo pagaminto patiekalo.
Šventės metu vykęs konkursas „Žvėriena visaip“ tapo viena svarbiausių akimirkų, kai kulinarai ne tik gyrėsi savo sugebėjimais, bet ir ragino veltui ragauti įvairių patiekalų.
Šventėje buvo daug staigmenų – kad ir ant iešmo rūkomas bebras. Tokį patiekalą paruošė Lazdijų rajono Kučiūnų kaimo medžiotojų būrelis „Šilelis“.
Medžiotojai Linas Dumbliauskas ir Albinas Karaliūnas nesiskundė, kad jų apylinkėse mažai bebrų. Netrūksta šių gudrių graužikų, užkemšančių melioracijos griovius ir pralaidas.
Kasmet „Šilelio“ būreliui pavyksta pagauti apie 40 bebrų. Bet tokia medžioklė kainuoja daug nervų ir kantrybės.
Bebras – stambiausias Lietuvos graužikas, sveriantis apie 20–25 kilogramus. Šie graužikai yra vegetarai, nes minta tik augalais, bet dėl tvirtų ir nuolat ataugančių dantų ardo vandens telkinių krantus ir pridaro daug žalos.

Kaip paruošti bebrą

Bebras – puikus laimikis, ypač jo raginėmis plokštelėmis apaugusi juoda uodega, nes ji būna raumeninga. Liaudies medicinoje nuo seno vertingos bebro liaukos, išskiriančios specifinio kvapo išskyras. Iš džiovintų liaukų ruošiami užpilai, kuriais gydomi įvairūs negalavimai.
Nudyrus kailį, bebras iš pradžių įtrinamas prieskoniais, taip pat tinka žvėrienai skirtas žolelių mišinys.
Bebriena marinuojama bent parą, vėliau kelias valandas verdama.
Kuo bebras būna senesnis, tuo tenka ilgiau virti, kad suminkštėtų mėsa. Išvirta mėsa turi atvėsti, tada įtrinama česnakais, šviežiai grūstais juodaisiais ir žaliaisiais pipirais. Apvirta bebriena užmaunama ant iešmo ir rūkoma pusdienį. Baigiant bebrieną rūkyti, į laužą įmetama kadagių šakelių ar uogų, suteikiančių malonaus kvapo.

Stirnienai reikia mažiau prieskonių

Medžiotojos Albinas Kamarūnas iš Kučiūnų tikino, kad jo verdamas „Raisto“ plovas kur kas gardesnis už bebrieną. Tokiam patiekalui bent dvi paras reikia marinuoti stirnieną, labiausiai tinka šonkauliai.
Marinuodamas žvėrieną A.Kamarūnas renkasi tik Lietuvoje augančius prieskonius. Jis patarė plovui skirtą mėsą įtrinti čiobreliais, kmynais, krapais, laurų lapeliais ir juodaisiais pipirais.
Dar viena taisyklė, kurios laikosi medžiotojas, – stirniena būna švelnaus skonio, tad reikėtų saikingai naudoti prieskonius.
Kad plovas greičiau išvirtų, A.Kamarūnas patarė naudoti ketaus puodą. Veisiejuose paruoštam „Raisto“ plovui prireikė net 4 litrų aliejaus.
Jam užvirus, į puodą buvo sudėta stirnienos šonkaulių.
Vėliau įpilta vandens, mėsa virė ant laužo apie pustrečios valandos. Kitame puode buvo išvirti ryžiai. Patiekalas buvo pagardintas pomidorų padažu.

Šerniena nėra laikoma vertinga mėsa

Lazdijų krašto medžiotojų mėgstamas valgis yra ir aštri sriuba. Tokią sriubą, pavadintą „Žvėriena vandenyje“, ant laužo išvirė Leipalingio ir Balsio medžiotojų būrelių nariai, kuriems artėjant tarptautinei šventei pavyko sumedžioti stirniną.
Leipalingio medžiotojas Juozas Rutkauskas tikino, kad jei supykusi žmona atima iš vyro keptuvę, tikras medžiotojas nelieka alkanas.
Tuo metu, kai ant laužo kunkuliavo stirnienos sriuba, vyras ant įkaitintų akmenų kepė į foliją suvyniotą mėsą. Kad kepsnys nebūtų sausas, jis buvo paskanintas lašinių gabalėliu.
J.Rutkauskas ragino ragaujančius šventės dalyvius atspėti, iš kokios žvėrienos yra pagamintas kepsnys.
Man kepsnys priminė jautieną, bet dvejodama pasakiau: „Gal tai kiaulės pusbrolis šernas?“ Paaiškėjo, kad tai buvo ketverių metų stirninas, o tokio amžiaus žvėries mėsa būna sausoka, todėl ją reikia minkštinti lašiniais.
J.Rutkauskas pripažino, kad šerniena nėra labai vertinga mėsa. Pasirodo, šernas turi nepasotinamą apetitą, todėl ėda viską, ką sugeba sukramtyti.

Šašlykai – be acto

Kokia šventė be šašlyko, tapusio beveik lietuvišku nacionaliniu patiekalu? Veisiejų medžiotojas Virgilijus Macaitis siūlė paragauti ant grotelių kepamos stirnienos.
„Šašlykas nebūna sausas, nes viskas priklauso nuo virėjos. Jei gera šeimininkė, bus puikus šašlykas“, – įsitikinęs medžiotojas.
Jis patarė šašlykui rinktis stirnino nugarinę, kurią reikėtų marinuoti bent parą. Kuo sumedžiotas žvėris senesnis, tuo ilgiau mėsą reikia marinuoti.
Dar viena paslaptis, kurią patikėjo patyręs medžiotojas, – marinato sudėtis. V.Macaičio receptas paprastas – tinka šviežiai spaustos citrinų sultys ir visi prieskoniai, kurių jis randa savo virtuvės spintelėje, todėl kaskart patiekalas būna vis kitokio skonio.
Vyras išsiverčia be acto, o kai neturi šviežių citrinų, vietoj jų išspaudžia šviežių pomidorų sulčių. Dar viena svarbi detalė – marinuodamas šašlyką medžiotojas nenaudoja druskos. Ją pabarsto tik tada, kai baigia kepti mėsa.
„Aš šašlykams marinuoti naudoju bent dešimt prieskoninių žolelių, aišku, ne visada jų namuose tiek būna. Jei randu šviežių mairūnų, ciberžolių, kurių atsinešu iš lysvės, valgysite šašlyką taip, kad nebus kada kalbėti“, – tikino pašnekovas.
Vytinto stirnienos kumpio ir iš elnienos pagamintos dešros ragino paragauti ir kiti medžiotojų būreliai iš Krikštonių, Seirijų, Kapčiamiesčio.
Kad medžiotojams ne visada pavyksta grįžti namo su laimikiu, priminė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriaus nariai – jie kulinariniam konkursui pasiūlė vegetarišką patiekalą „Nei plauko, nei tauko“ – salotų ir žalumynų.
„Būna juodžiausių dienų, kai nėra nei briedžių, nei šernų“, – sakė salotas ruošę vyrai.
Kadangi medžiotojų kulinarinius gebėjimus vertinusi komisija nusprendė, kad visi patiekalai buvo išradingi ir skanūs, nugalėtojais tapo visi dalyviai.


Stirnienos sriuba

Reikės (4 porcijoms):
maždaug kilogramo stirnienos su kaulais
3–4 nedidelių bulvių
morkos
dviejų svogūnų galvų
vieno poro
vienos saldžiosios paprikos
kelių gabalėlių aitriosios paprikos
dviejų nedidelių pomidorų
saujos šviežių krapų
petražolių
raudonėlių
įvairių kitų prieskonių po žiupsnį
stiklinės aliejaus
Supjaustykite stirnieną nedideliais gabalais, įtrinkite prieskoninėmis žolelėmis arba žvėrienai skirtu žolelių mišiniu. Marinuokite bent parą.
Iš pradžių į puodą įpilkite stiklinę aliejaus, 15–20 minučių kepkite tik mėsą, vėliau įpilkite kelis litrus vandens.
Mėsai suminkštėjus, į puodą įdėkite supjaustytų bulvių, morkų, svogūnų, porų. Kai bulvės išvirs, į sriubą įmeskite saldžiųjų ir aitriųjų paprikų, šviežių supjaustytų pomidorų.
Kai sriuba beveik išvirs, į puodą suberkite šviežių krapų, petražolių, raudonėlių lapelių, galima sriubą paskaninti ir kitokiais prieskoniais, kuriuos mėgstate.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Pokalbiai apie šį bei tą ...

Post by medziotojas »

:twisted:
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Pokalbiai apie šį bei tą ...

Post by medziotojas »

Kaip per kelias sekundes išdarinėti silkę kad neliktų kaulų - atsakymas čia - https://www.youtube.com/watch?v=fAXMUO45vkI
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Pokalbiai apie šį bei tą ...

Post by medziotojas »

Ekspertas: Lietuvoje tikros mėsos nė gramo, o pieniškos dešrelės sargdina vaikus

2018.09.28


Šiuolaikinė medicina sako, kad net 80% naujų ligų atsiranda nuo netinkamos mitybos, 15% – nuo judėjimo stokos, 5% – nuo kitų civilizacijos faktorių, tokių kaip užterštas oras. Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako išvados šokiruoja: lietuviai yra naikinami mėsos produktų pagalba. O labiausiai kenčia vaikai.

„Dvylika metų „tarybinės dešrelės“ buvo populiariausios Lietuvoje. Be to, „tarybiniai“ mėsos gaminiai jau penkiskart yra gavę „Lietuvos metų gaminio“ apdovanojimus. Kaip galima paaiškinti tokį „tarybinių dešrelių“ populiarumą?“ – Toks klausimas nuskabėjo Vincentui iš vieno studento.

„Tarybines dešreles“ „populiariausiomis“ Lietuvoje padarė ne paklausa, o užsakomosios reklamos, nes statistikos kiek ir kokių dešrelių perka lietuviai kol kas iš vis nėra. Turiu duomenis iš „Iki“, „Rimi“ ir „Norfos“ prekybos centrų (tas pats turėtų būti ir „Maximose“), kurie rodo, kad Lietuvoje žmonės daugiausiai perka tik pačias pigiausias dešreles, tas, kurių sudėtyje mėsos iš vis nėra.

„Iš tiesų priedai, kurie naudojami visose virtose dešrelėse iššaukia vaikams alergiją ir todėl jau mūsų dienomis kūdikiai 100 procentų gimsta alergiški! Iš pernai tirtų mokinių, nustatyta, kad Lietuvoje yra tik 12% sveikų vaikų! Neišmanančių apie mitybą tėvų vaikai, maitinami virtomis dešrelėmis, nuo ten esančių cheminių skoniklių, kvapiklių ir spalvikių tampa priklausomais, kaip nuo narkotikų, jie jau patys nori ne kito maisto, o reikalauja tik dešrelių, o nuo tokio maisto vaikus kamuoja įvairūs chroniški susirgimai. Pažiūrėkite, ką vaikams siūlo Lietuvos restoranai, kavinės, barai, picerijos, ir net mokyklų valgyklos – virtas „sasiskas“ (saucisse – prancūziškai – dešrelė) su aliejuje virtomis išpampusiomis bulvėmis“, – piktinasi V. Sakas.

Cheminių junginių, iš kurių gaminamos dešrelės, vaikų organizmas fiziologiškai nesuvirškina ir neįsisavina, nes vaiko organizmas nesupranta, ką su šiuo „vaikui skaniu“ šlamštu daryti. Tada vaiko organizmas šio nuodingo maisto pašalinimui naudoja tuos resursus, kurie yra skirti augimui, vystimuisi, aktyvumui. Net ir suaugę žmonės, privalgę dešrelių, ne ką geriau jaučiasi. Deja, potraukis ir poreikis dešrelėms jau įsitvirtinęs ir žmogus, ypač vaikas neturi nei jėgų, nei valios atsisakyti nesuprantančių ką daro tėvų jėga įbrukto patiems tėvams „įprasto“ ir „skanaus“ maisto.

Vaikams gaminamos dešreles – tarsi nuodai jaunam organizmui

Vaikams ypač pavojingos yra specialiai vaikams gamintos dešrelės. Gražios, spalvingos etiketės neparodo, kad jose nieko maistingo ir naudingo nėra. Vaikams skirtose „sasiskose“ yra tik vaiko organizmui nereikalingų medžiagų sankaupa, koncentratas, kurį galima greitai paruošti ir dar greičiau suvalgyti. Daugelis mamų ir bobučių vaikelius maitina „sasiskomis“ ir „sardelėmis“ todėl, kad per savo durną galvą nesupranta kokią žalą daro savo vaikams ir save teisina tuo, kad vaikai patys nieko kito nenori. O kaip vaikas gali ko nors kito norėti, jeigu vos tik sukanka jam metukai, tėvai vargšiukui jau per jėgą kemša chemines „sasiskas“.

Mūsų dienomis Europos sąjungoje taip pat ir Lietuvoje pieninės dešrelės štai iš ko gaminamos: genetiškai modifikuotos sojos koncentratas arba izoliatas ir metilceliuliozė sudaro didžiąją pieniškų dešrelių dalį. Daug vandens 60,5 % tiesiog iš krano įmaišoma į sutrintą masę, kad gautųsi tinkamos pastos (tirštumo) masė. Terminio apdorojimo procese vanduo atlieka „klijų“ vaidmenį, nes priverčia pastą sulipti.

Pigiausias genetiškai modifikuotas krakmolas būtinai dedamas į visas, nuo pigiausių iki brangiausių, dešreles. Į pieniškas dešreles dedamas modifikuotas bulvių krakmolas, žemiausios kokybės kviečių miltai sumaišyti su druska. Krakmolas dešrelėms suteikia tūrio (t.y. didina masės apimtis). Taip pat „suklijuoja“ kitus priedus, todėl nevalgomi mėsos likučiai, lašinių odelės tampa „malonios ir skanios‘ mūsų gomuriui ir liežuviui.

Pieno baltymai įmaišomi į dešrelių masę, kad padarytų vientisesnę „išpūstą“ dešrelių masę ir padidintų „baltymų“ kiekį, kuriuos jau galima laboratoriniai nustatyti, ir reikalingi tikrintojų ir valgytojų mulkinimui. Pieno baltymai iš tiesų yra pieno milteliai – kazeinas, lavoninis žmogaus organizmui pavojingas neįsisavinamas baltymas, ypatingai pavojingi vaikams ir jaunimui. Kuo daugiau dešrelių, tuo trapesni kaulai, tuo sunkesnis virškinimas ir didesnis pilvapūtis.

Lietuvoje gaminamose pieniškose dešrelės tikros mėsos nėra, o jeigu į jas dedama kas nors mėsiško, tai tik mažas procentas mėsos likučių, gyslų, sausgyslių ir lašinių odų. Kurie yra ne malami, o sutrinami (kutiruojami) į vientisą tirštą masę (kartais įmaišoma vištienos arba kalakutienos likučių net su padaigais). Ši tiršta masė dar „pagardinama“ cheminiais konservantais, cheminėmis kvapiosiomis medžiagomis ir raudonais valgomais dažais.
Lietuvoje gaminamose pieniškose dešrelės 100g yra apie 2% druskos, o tai rodo, kad visos Lietuvoje gaminamos dešrelės turėtų būti klasifikuojamas kaip didelio druskingumo maisto produktas.

Daugeliui žinoma, kad druskos perteklius organizme didina aukšto kraujospūdžio, insulto ir širdies ligų riziką. Standartinė pieniška dešrelė, kuriomis tėvai maitina savo vaikus, sveria 50 g, o druskos joje – net 1,2 g (dešimtadalis suaugusiajam rekomenduojamo druskos kiekio per dieną). Vaikams iki trijų metų rekomenduojamas druskos kiekis per dieną neturi viršyti 2 g, o vaikams nuo 4 iki 6 metų – 3 g. Vaikai, kaip ir suaugusieji, naudodami per daug druskos, suserga astma, skrandžio vėžiu, nutukimu, padidėja kraujospūdis, atsiranda trapių kaulų ligos.

Tikros mėsos Lietuvoje – nė gramo

Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu, teršiančiu Lietuvos gamtą ir nuodijančiu apylinkės gyventojus arba yra atvežtos iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu. Nekalbu apie vieną kitą ūkininką, kuris tik savo reikmėms augina kiaules.

Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą.

Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypatingai nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą bet ir įvairias ligas. Kuo daugiau kiauliagyvių mėsos, – tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių, jaunimo, vaikų ir net suaugusių, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo didesnis vaistinių pelnas.

„Nekaltieji“ mėsos priedai

E250 – natrio nitritas. Apdorota mėsa didina žarnyno vėžio riziką, o konservantas E250 prie to prisideda labiausiai. Į dešrelių masę natrio nitritas maišomas dėl mėsos šviežumo (t.y. kad mėsa nepapilkėtų ir būtų gražiai raudona), mikrobų naikinimo. Patekę į organizmą, nitritai gali reaguoti su baltymų turtingais maisto produktais, tokiais kaip mėsa. Reakcijų metu organizme gali susidaryti n-nitrozo junginių. Šie junginiai pažeidžia DNR grandinę ir gali sukelti vėžį. Kuo tėvai savo vaikus daugiau maitina dešrelėmis, tuo daugiau jiems sukelia vėžinių susirgimų. Pagal dabar galiojančius įstatymus dešrelių gamintojai neprivalo etiketėje nurodyti, kokios kvapiosios medžiagos yra naudojamos gamybos procese, todėl gamintojai naudoja dirbtinius „rūkyto produkto“ kvapus, žolelių, prieskonių, saliero bei česnako miltelius.

E621 – mononatrio glutamatas. E621, dešrelėms suteikia „mėsišką“ skonį ir valgytojus, ypač vaikus ir jaunimą padaro priklausomais nuo tų nuodingųjų dešrelių. Ši priklausomybė analogiška priklausomybei nuo narkotikų.

E451 – kalio ir natrio trifosfatai. Tai sintetiniu būdu pagamintos bespalvės druskos, kurios dešrelių masę veikia kaip stabilizatorius ir emulsija. Dešrelių masei suteikia tvirtesnę tekstūrą, išlaiko tinkamą rūgštingumą, leidžia aliejui bei riebalams maišytis su vandeniu. E451 taip pat naudojamas plovikliuose, kad suminkštintų vandenį. Taip pat yra popieriaus, gumos, aušinimo skysčio sudedamoji dalis. Yra nustatyta, kad jo vartojimas gali pakenkti žmogaus sveikatai.

E452 – polifosfatai. E452 yra emulsiklis ir stabilizatorius, pagerinantis dešrainio tekstūrą bei stabdantis riebalų karstelėjimą. Taip pat užkerta kelią apsinuodijimo maistu atvejams. Žmogaus organizme šis maisto priedas skyla į fosfatus ir sukelia alerginius susirgimus.

E120 – karminas. Tai ryškiai raudonas pigmentas, gaminamas iš vabzdžių košenilių. Jis pavojingas sveikatai, nes sukelia alerginius susirgimus. Karminas ruošiamas iš košenilio virinant džiovintus vabzdžius vandenyje, kad susidarytų karmino rūgšties ekstraktas. Susidaręs skaidrus tirpalas apdorojamas amoniaku ar soda, taip išfiltruojant spalvą. Šią ryškiai raudonos spalvos medžiagą dažnai sutinkate prekybos centruose. Jos galite rasti karyje, jogurtuose, lūpdažiuose, skaistaluose ir daugelyje kitų maisto ir ne maisto produktų. Tačiau būtina žinoti, kad karminas gali sukelti alerginę reakciją ar net anafilaksinį šoką.

Ką valgysite pietums? Ar vis dar galvojate apie dešreles?
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
andrysa
Patyręs medžiotojas
Patyręs medžiotojas
Posts: 925
Joined: 2006-Oct-08 16:53
Location: Jurbarko raj.

Re: Pokalbiai apie šį bei tą ...

Post by andrysa »

Sveiki, gal kas naudojat vakuumavimo aparata? I ka reiktu atkreipti demesy perkant?
I medziokle nebutinai su sautuvu...
brudas
Varovas
Varovas
Posts: 28
Joined: 2015-Feb-25 20:44
Location: Jonavos r.

Re: Pokalbiai apie šį bei tą ...

Post by brudas »

Naudoju ir senokai. Labai geras daiktas. Visų pirmą, tai mėsa gali ilgiau gulėti šaldiklyje, nedžiūvą ir išlieka geros kokybės. Neprisigeria visokių kvapų. Antras pliusas - taip supakuoti produktai užima mažiau vietos. Priedo ant vakumuotos produkcijos permanentiniu markeriu rašau kas ir kur. Pirkau "na Ura". Nuėjau į Topo centrą ir pas pardavėjus paprašiau gero. Viskas veikia, nieks negenda. Kartais norėtųsi platesnių maišelių, tik ar jų yra prekyboje nežiūrėjau. Viena galiu patarti: nepirk jau paruoštų maišelių. Geriau imti rankovę rulone. Pats atsikerpi kiek reikia ir užsilydai. Taip patogiau.
Nepatogu kai vaikai į kaimyną panašūs...
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Pokalbiai apie šį bei tą ...

Post by medziotojas »

:good: dėkui už delną patarimą :beer:
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Pokalbiai apie šį bei tą ...

Post by medziotojas »

Mokslininkė: „Žvėriena – išskirtinės biologinės vertės, tvariai gaunamas maistas“




2022 Gegužės 13
Autorius: BNS



Mėgta ir vertinta Lietuvos didikų, per sovietmetį praradusi populiarumą ir pasitikėjimą, žvėriena vėl grįžta ant lietuvių stalo. Laukinių žvėrių mėsa gerai įsisavinama, tinkama dietinei mitybai, biologiškai vertinga, medžiojant pagal griežtus reikalavimus – gaunama tvariai.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto lektorė, daugiau nei dešimtmetį Medžioklėtyros laboratorijoje, taip pat su studentais, medžiotojais dirbanti bei visuomenei viešus seminarus vedanti dr. Jolanta Stankevičiūtė dalijasi žiniomis apie išskirtinę žvėrienos biologinę vertę, sveikatinančias savybes ir patarimais renkantis kokybišką mėsą.

Vertingiausia – išrankiųjų stirnų mėsa

Žvėriena ir jos patiekalai – Lietuvos kulinarinio paveldo dalis. Anot VDU Žemės ūkio akademijos lektorės dr. J. Stankevičiūtės, retas kitas maisto produktas yra toks biologiškai vertingas kaip laukinių gyvūnų mėsa – neatsitiktinai žvėrienos produktai vadinami delikatesais. „Žvėrieną sudaro daugiau kaip 20 procentų vertingų, pilnavertei žmogaus mitybai reikalingų baltymų, iki 3 procentų riebalų, ji turi vitaminų ir mineralų, todėl gali būti rekomenduojama įvairių rūšių dietinei mitybai. Žmogui užtenka suvartoti apie 100 gramų žvėrienos, kad būtų patenkinama nepakeičiamų amino rūgščių paros norma“, – apie išskirtines žvėrienos savybes pasakoja lekt. dr. J. Stankevičiūtė.

Norintiems savo racioną papildyti normaliam organizmo funkcionavimui bei smegenų veiklai būtinomis amino rūgštimis, mokslininkė pataria atkreipti dėmesį į maistingą stirnieną. „Pagal amino rūgščių kiekį pačia vertingiausia laikoma stirnos mėsa. Stirnos labai išrankios maistui, jų racioną sudaro didžiausias skaičius skirtingų augalų rūšių, todėl ši mėsa ypatingai naudinga. Vertinant amino rūgščių balansą, briediena ir elniena yra taip pat išskirtinai aukštos biologinės vertės produktai. Šių gyvūnų mėsos įsisavinimo koeficientai siekia 0,88 balo, kai aukščiausias galimas koeficientas – 1 balas. Ieškančius liesiausios mėsos gali nudžiuginti briediena, sudaryta beveik vien iš raumenyno, riebalų – tik apie 1 procentas“, – žiniomis dalijasi mokslininkė dr. J. Stankevičiūtė.

Laukinių gyvūnų mėsa – natūraliausia ir gaunama tvariai

Laisvėje gyvenančių gyvūnų mėsa – visiškai natūralus ir tvariai gaunamas produktas. Anot mokslininkės, laukiniai gyvūnai natūralioje gamtoje maitinasi pagal natūralius poreikius, jų mitybos biologinės atliekos tampa tolesnio gamtos ciklo dalimi. Vertinant iš vartotojų poreikių pusės, svarbu ir tai, kad laisvėje gyvenančių gyvūnų mėsoje, lyginant su naminiais gyvuliais, nėra medikamentų likučių, hormoninių preparatų. Laukiniai gyvūnai medžiojami laikantis tvarumo principų – populiacijų reguliavimo taisyklių, taip, kad vienos rūšies žvėrių gausa nenustelbtų kitų rūšių. „Lietuvoje galioja griežtos medžioklės taisyklės ir stambūs kanopinai žvėrys, tokie kaip taurieji elniai ir briedžiai medžiojami tik pagal licencijas, išduodamas atsižvelgiant į žvėrių apskaitų duomenis, todėl jų populiacijoms negresia permedžiojimas“, – pasakoja lekt. dr. J. Stankevičiūtė.

Parduodama aptvaruose auginta žvėriena

Laisvėje gyvenančių gyvūnų medžioklės sezonas ribotas, nes siekiant išsaugoti laukinių žvėrių populiaciją nustatyti griežti medžioklės sezono pradžios ir pabaigos terminai. Rinkoje esantį pastovaus žvėrienos tiekimo poreikį tenkina aptvaruose augusių laukinių gyvūnų mėsa. Anot mokslininkės, pagal fizines-chemines, technologines ir juslines savybes ji mažai skiriasi nuo laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų, be to, aptvaruose augintos žvėrienos galima įsigyti ištisus metus. Lietuvos ūkiuose laukinių gyvūnų skaičius didėja, aptvaruose ganosi daugiau kaip 10 tūkstančių danielių, 7,5 tūkstančių tauriųjų elnių ir kitų žvėrių. Žvėrienos pasiūla dar nedidelė, tai vis dar nišinis produktas.

„Pagal galiojančią tvarką aptvaruose auginami gyvūnai traktuojami kaip naminiai ir jų mėsos tvarkymą reglamentuoja naminių gyvulių mėsos tvarkymą ir pardavimą reglamentuojantys standartai. Aptvaruose laikomiems gyvūnams nėra medžioklės sezono ribojimų, jie gali būti medžiojami bet kuriuo metų laiku. Todėl žvėrienos patiekalus siūlančiuose restoranuose dažniausiai galime tikėtis suvalgyti iš aptvaruose užaugintų žvėrių mėsos paruoštą kepsnį“, – atskleidžia lekt. dr. J. Stankevičiūtė.

Brandinta mėsa – geriau įsisavinama

Patiems renkantis žvėrieną kepsniui, mokslininkė siūlo rinktis brandintą mėsą: „Moksliškai įrodyta, kad tinkamai brandinant mėsą, susidaro daugiau kaip 500 cheminių junginių, teigiamai veikiančių mėsos savybes, ypatingai – švelnumą ir aromatą. Subrendusi mėsa minkštesnė, sultingesnė, aromatingesnė, geriau įsisavinama žmogaus organizmo nei nesubrendusi“.

Norintiems atskirti šviežią žvėrieną nuo brandintos, mokslininkė siūlo vadovautis dviem svarbiais požymiais. „Pirmiausia galima įvertinti spalvą. Ryškiai raudona žvėrienos spalva palieka šviežumo įspūdį, bet tai nebrandinta, todėl sunkiau kramtoma, kietesnė mėsa, iš kurios ruošiant patiekalus gaunami didesni mėsos sulčių – mineralinių medžiagų – nuostoliai. Subrendusi žvėriena būna nuo tamsiai raudonos iki juodai raudonos spalvos. Antras svarbus požymis – konsistencija. Lengvai spustelėjus brandintos žvėrienos raumenų paviršių pasilieka matoma duobutė, kuri tik iš lėto išsilygina ir dingsta“, – praktiškais patarimais dalijasi VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkė dr. J. Stankevičiūtė.

Mėsos kokybė priklauso ir nuo šūvio taiklumo

Anot žvėrienos kokybės ekspertės lekt. dr. J. Stankevičiūtės, mėsos kokybę lemia ne vienas faktorius, o jų visuma: „Didelę reikšmę turi gyvūno sveikatos būklė, šūvio pataikymo vieta ir medžioklės būdas, sumedžioto gyvūno transportavimo sąlygos ir mėsos tvarkymo bei produktų ruošimo higienos taisyklių laikymasis, svarbūs mėsos atvėsinimo ir brandinimo etapai. Žvėrienos gavimas ir tvarkymas reikalauja specialių žinių ir atsakomybės.“ VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto lektorė dr. J. Stankevičiūtė prieš ruošiant žvėrieną pataria pasidomėti prieskoniais bei receptais, o patiekalui renkantis mėsą prisiminti, kad kokybiška žvėriena – liesa, intensyvios tamsiai raudonos spalvos, vos juntamo, malonaus aromato. Išimtis tik – vėlyvą rudenį sumedžiotų, gerai įmitusių šernų mėsa – ji gali būti su matomu riebalų sluoksniu.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19455
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Pokalbiai apie šį bei tą ...

Post by medziotojas »

Namo parsineškite patį skaniausią arbūzą: 7 gudrybės, kaip išsirinkti ...



Vaiva Arnašė
2022 m. liepos 1 d.
delfi.lt



Ryškiai raudonas ir burnoje tirpstantis sultingas arbūzas yra daug maistinių medžiagų turintis vaisius, kuris yra gaivus ir mažai kaloringas užkandis. Prinokęs jis yra puikus natūralių antioksidantų šaltinis, įskaitant likopeną, kuris yra susijęs su keliais privalumais sveikatai, kaip pavyzdžiui, apsauga nuo širdies ligų, diabeto ir tam tikrų vėžio rūšių. Nors geriausias būdas sužinoti, ar arbūzas prinokęs yra jį paragauti, o patikrinti jo raudoną minkštimą paprastai įmanoma tik jį nusipirkus, yra keli būdai, kuriais pasinaudoję galite dar parduotuvėje pasirinkti jį tinkamai. Tad jei nenorite rinktis iš anksto supjaustyto arbūzo, o išsirinkti saldų ir sultingą arbūzą štai 7 healthline.com patarimai, kurie padės parsinešti namo patį skaniausią vasaros vaisių.
arbūzas.png
1. Ieškokite vienodos formos ir be įpjovimų arbūzo Arbūzai būna įvairių dydžių ir formų – nuo apvalių, ovalių iki pailgų. Jie visi gali būti geras pasirinkimas. Kad ir kurį pasirinktumėte, laikykitės tvirtos ir simetriškos formos ir venkite tų, kurių netaisyklingi iškilimai, įlenkimai ar įpjovimai. Nelygumai gali rodyti, kad arbūzas gavo nenuoseklų vandens kiekį arba buvo netinkamai pasėtas, jam trūko saulės. Kita vertus, įpjovimai ar įdubimai gali rodyti, kad yra vabzdžių ar grybelio.

2. Pakelkite 91 proc. arbūzo sudaro vanduo. Saldus ir prinokęs arbūzas turėtų jaustis sunkus dėl savo dydžio. Paprastai tai reiškia, kad jis pilnas vandens ir todėl sultingesnis. Vandens ir skaidulų kiekis lemia sveiką vaisių, įskaitant arbūzą, svorį.

3. Patikrinkite lauko vietą Jei apverstumėte arbūzą aukštyn kojomis, turėtumėte rasti gelsvą dėmę, kuri taip pat žinoma kaip lauko arba žemės dėmė. Ši vieta rodo, kur arbūzas buvo ant žemės prieš nuimant derlių. Didelė gelsva dėmė rodo, kad jis buvo brandinamas ilgiau ir turėtų būti saldesnis. Priešingai, baltesnė dėmė rodo, kad jis buvo nuskintas per anksti ir nepasiekė didžiausio sunokimo.

4. Bakstelkite Kitas būdas patikrinti prinokimą yra garsas, kurį skleidžia arbūzas, kai jį baksteli arba pliaukšteli. Nors šis metodas yra subjektyvus, jis labai populiarus tarp arbūzų entuziastų. Dėl jo populiarumo mokslininkai sukūrė vibracijos analizę, padedančią nustatyti jo brandą. Prinokęs arbūzas turi skambėti skardžiai, kai jį daužote ranka ar kumščiu, šiek tiek primenantį tenorą. Jei paspaudus arbūzą iš viršaus jis ima traškėti, vadinasi, vaisius tikrai sunokęs.

5. Įvertinkite jo tvirtumą Arbūzo tvirtumo tikrinimas reiškia žievės arba odos atsparumą. Prinokęs arbūzas turi turėti storą žievelę, kuri spaudžiant lengvai nepasiduoda. Jei pasiduoda, paprastai tai yra pernokęs arbūzas. Taip pat arbūzo žievė turi būti su aiškiai matomomis juostomis.

6. Patikrinkite uodegą Arbūzo uodega – tai stiebo gabalėlis, kuris lieka pritvirtintas po vaisių derliaus nuėmimo. Transportuodamas vandenį ir maistines medžiagas, kurios leidžia jam augti, stiebas sujungia augalo lapus, žiedus ir vaisius su šaknimis. Žalias stiebas dažniausiai rodo, kad arbūzas buvo nuimtas per anksti ir bus neprinokęs, nes jis dar augo. Priešingai, išdžiūvęs stiebas rodo prinokusį arbūzą.

7. Atkreipkite dėmesį į arbūzo spalvą Sunokęs arbūzas turi būti tamsiai žalias, matinės žievės. Blizgančios žievės arbūzai įprastai būna neprinokę.


6 požymiai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, norint išsirinkti geriausią arbūzą



LRYTAS.LT


Arbūzas karštą vasaros dieną yra puikus užkandis – jis ir gardus, ir gaivina.
Bet parduotuvėje gali būti sunku išsirinkti tinkamą arbūzą. Išsirinkti geriausią jums padės keletas detalių, į kurias naudinga atkreipti dėmesį, išvardintų interneto portale „Newsner“.

1. Atkreipkite dėmesį į dėmes Veikiausiai pastebėjote, kad dažnai ant arbūzų būna didelės baltos dėmės. Paprastai jos atsiranda ant to šono, kuriuo arbūzas rėmėsi į žemę. Geriausi arbūzai yra tie, kurių dėmės yra kreminės geltonos arba oranžiniai geltonos spalvos dėmes. Kuo geltonesnė dėmė, tuo geriau.

2. Berniukas ar mergaitė? Turbūt nustebsite, bet arbūzai, tiesą sakant, yra skirtingų lyčių. Vadinami „vyriški“ arbūzai yra didesni ir pailgi, o „moteriški“ – apvalesni ir mažesni. „Vyriški“ arbūzai yra vandeningesni, „moteriški“ – saldesni.

3. Dydis Kuo didesni, tuo geresni, ar ne? Nebūtinai. Dažniausiai geriausi yra vidutinio dydžio arbūzai. Taip pat geriau, kad arbūzas būtų sunkesnis, kitaip gali reikšti, kad jo minkštimas padžiūvęs.

4. Patyrinėkite kotelį Užmeskite akį į arbūzo kotelį. Tai gali padėti įvertinti, ar jis prinokęs, ar ne. Prinokusio arbūzo kotelis būna padžiūvęs. Žalias kotas reiškia, kad arbūzas buvo nuskintas per anksti ir nebus prinokęs.

5. Rudi „tinkleliai“? Jeigu arbūzo paviršiuje matyti rudi į voratinklį panašūs raštai, jis yra tai, ko jums reikia. Šios dėmės rodo, kad arbūzo žiedas turėjo daug žiedadulkių, taigi, vaisius bus labiau prinokęs ir saldesnis. Tai sužinoję daugiau niekada neišmesite arbūzų sėklų Paprasti patarimai padės išsirinkti geriausios kokybės vaisius ar daržoves 10 produktų, kuriuos reikėtų valgyti karštą dieną – ne tik skanu, bet ir naudinga

6. Pabelskite į odelę Rinkdamiesi arbūzą truputį į jį pabelskite. Sultingas ir prinokęs arbūzas skleis prislopintą, tuščiaviduriam objektui būdingą garsą. Pernokę ar neprinokę arbūzai paprastai neskamba.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Post Reply