by medziotojas » 2021-Oct-23 05:25
Kai sutampa žmonių ir laukinių gyvūnų intensyvaus judėjimo laikas
agroeta.lt
2021 Spalio 20
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Spalį ženkliai padaugėjo laukinių gyvūnų susidūrimo su autotransportu atvejų. Baigėsi briedžių ir elnių ruja, tad dėl šios priežasties stambiųjų elninių migracija pasibaigė. Šiuo metu vyksta briedžių ir iš dalies elnių migracija į žiemos ganyklas, tačiau dėl to daug žvėrių susidūrimų su autotransportu nebūna, nors žiniasklaidoje tai būtent akcentuojama. Daugiausia automobilių susidūrimų su žvėrimis įvyksta kiekvienos paros laukinių gyvūnų judėjimo į maitinimosi vietas metu.
Susidūrimo su žvėrimis atvejų skaičius ypač padidėja, kai, trumpėjant ar ilgėjant dienai rudenį ir pavasarį, sutampa žmonių judėjimo keliais intensyvumo maksimumo laikas su žvėrių judėjimo į maitinimosi vietas ir iš jų laiku. Žvėrys maitintis į laukus pajuda vakare temstant, o į dienojimo vietas grįžta švintant. Rudenį ir pavasarį tas laikas sutampa su žmonių vykimu į darbus ir grįžimu iš jų.
Tuo metu susidūrimų su žvėrimis padaugėja didmiesčių priemiestinėse teritorijose, nes daug kaimų, sodų bendrijų gyventojų dirbti važinėja į miestus. Dažniausiai automobiliau susidūria su stirnomis, nes iš kanopinių žvėrių jų yra daugiausia, o maitinasi jos laukuose, į kuriuos patenkant turi pereiti kelius.
Stirnų populiacijos gausos sumažinimui nepadėjo, praėjusiame medžioklės sezone draudimai dėl karantino, bei uždraudimas stirnas šaudyti grankulkėmis, dėl ko problematiška jas sumedžioti tapo varymo medžioklėse, o daug medžiotojų kolektyvų stirnų pateles ir jauniklius medžiodavo tik šiuo būdu.
Dėl medžioklių apribojimų 2020–2021 m. medžioklės sezone buvo sumedžiota 7914 stirnų mažiau, nei ankstesniame. Be to stirnos gyvena ne tik miškuose, bet ir mažuose laukų miškeliuose, krūmynuose, apleistuose žemės ūkio paskirties ar kitose žemėse, kur nešienaujama žolė, želia krūmai ir medžių savaiminukai, dienoja netgi melioracijos griovių šlaituose. Todėl stirnas galima sutikti visuose keliuose, netgi miestų pakraščiuose, kaimų gyvenvietėse.
Taigi rudenį ir pavasarį, kai tamsoje tuo pačiu laiku žmonės važiuoja į darbus ir iš jų į namus, o žvėrys išeina maitintis ar grįžta į dienojimo vietas, vairuotojai turi būti itin atidūs. Būtina pripažinti, kad vairavimas yra darbas, nors ir į šventę važiuotume. O kiekvieną darbą reikia atlikti sąžiningai. Vairuojant būtina visą laiką stebėti kelią ir šalikeles, modeliuoti savo veiksmus, jeigu kelyje atsirastų kokios nors kliūtys, į važiuojamąją dalį iššoktų žvėrys. Blogiausia, kai vairuojant vairuotojo mintys sklando padebesiais, o staigaus susidūrimo su žvėrimis atveju pasielgiama automatiškai, nespėjus pagalvoti apie galimas to pasekmes, ir dažnai tas poelgis nebūna teisingas.
Kai susidūrimo išvengti nepavyksta
Kelyje užmušus ar sužalojus žvėrį, dauguma vairuotojų skambina 112 ir registruoja įvykį. Gana dažnai pasitaiko, kai žvėrį pražudęs vairuotojas nuvažiuoja iš įvykio vietos. Tuomet apie įvykį Pranešimų priėmimo tarnybą informuoja kiti pravažiuojantys piliečiai. Pasitraukimą iš įvykio vietos vairuotojai teisina tuo, kad, jeigu automobilis neapdraustas spec. draudimu, žalos niekas neatlygina, tad neverta gaišti laiko dėl pranešimų, o tuo labiau dar laukti atvykstančių policininkų ar medžiotojų.
Būna, kad užmuštą žvėrį, vairuotojas pasiima. Kartais žvėrį paima kiti pro įvykio vietą važiuojantys piliečiai ir tada atvykę gaišeną likviduoti medžiotojai jos neranda. Tiek pasitraukimas iš įvykio vietos, tiek užmušto žvėries paėmimas yra neteisėtos veikos. Ypač skaudžiai nukentėti gali žvėrį pasiėmęs pilietis. Jam gali tekti susimokėti ne tik baudą, bet ir atlyginti gamtai padarytą žalą, nors jis ir neprisidėjo.
Todėl žvėrį pražudę ar sužaloję vairuotojai turėtų elgtis atsakingai: skambinti Pranešimų priėmimo tarnybai 112 ir įvykį registruoti. Gerai būtų, kad žvėrį pražudęs vairuotojas įvykio vietoje palauktų ir gaišeną sutvarkyti atvykstančių medžiotojų, nes, jam pasitraukus iš įvykio vietos, tamsiuoju paros metu pagal kartais gana painiai nurodomą įvykio vietą medžiotojams sunku surasti pakelės žolynuose gulinti žvėrį. Medžiotojai į įvykio vietą atvyksta greitai, tad vairuotojui ilgai laukti netenka.
Medžioklės taisyklių kūrėjai ir tobulintojai į medžiotojų pastabas nereaguoja
Apmaudu, kad medžioklės taisyklių tobulintojai, patys su medžioklės reikalais menkai tesusipažinę, nekreipia dėmesio į medžiotojų pastabas. Jie matyt mislija taip, kad jeigu jau tapo svarbiais ar kad ir mažiau svarbiais aplinkosaugos pareigūnais, tai visą medžioklės procesą ir kitus su medžiokle susijusius reikalus išmano geriausiai. Kuris veikėjas sugalvojo, kad mašinos sutraiškyto, bet dar šiek tiek kvėpsinčio ir iš įvykio vietos nepajėgiančio pasitraukti žvėries pribaigimui reikalingas medžioklės lapas.
Ar tas veikėjas nors vieną sezoną buvo vykdęs tą procedūrą? Medžioklė ant asfalto... Ar tai medžioklė? Kam automobilio sunkiai sužalotą ir medžiotojų pribaigtą gyvūną reikalinga įrašyti į medžioklės lapą, kai jų apskaita vedama atskirai ir kai toks įrašymas nereikalingas, kai žvėris užmušamas negyvai? Jeigu medžioklės lapas reikalingas tik tam, kad galėtum iš dėklo išsitraukti šautuvą, tai lengviau taisyklėse dėl to padaryti išimtį, nei, norint kuo greičiau nutraukti sužaloto žvėries kančias, vidurnaktį blaškytis medžioklės lapo paieškose. Juk ne kiekvienas klubo ar būrelio medžiotojas tą lapą turi nuolatos, kaip ir ne kiekvienas jį gali išrašyti.
Keliuose sužalotų gyvūnų kančių nutraukimo tvarkoje nenurodoma nei tai, ar medžioklės lapas būtinas ir smulkesnį žvėrį pribaigiant peiliu ar durklu. Peilį iš kišenės gal galima išsitraukti ir be medžioklės lapo? Nenurodoma ir tai, kaip naudojant šaunamąjį ginklą žvėries kančias nutraukti, kai jis sužalotas guli vidurį gyvenvietės. Ir čia turėtų būti padaryta išimtis nesilaikyti tos 200 metrų taisyklės – negi ir taip kenčiantį nuo sužalojimo žvėrį dar tempsi, atsimatavęs tuos 200 metrų.
Vienai televizijos laidai rodant Vilniaus miesto teritorijoje šalikelėje gulintį sužalotą stirniną, keista buvo klausyti seno aplinkosaugos vilko Kęstučio Motiekaičio komentaro. Jis aiškino, kad automobiliui sužalojus žvėrį kažkas nustato, ar gyvūnas dar gali būti išgydytas, ar reikia nutraukti jo kančias. Jeigu gyvūną reikia pribaigti, tai vykdo medžiotojai. Pirmiausia miestų teritorijose medžiotojai pribaiginėti žvėrių neturi teisės. Tai vykdo gyvūnų globos organizacijos, su kuriomis tam darbui yra sudaromos sutartys.
Kitas reikalas, kad, bent Kaune, tos globėjų organizacijos ne visada tą kilnią misiją atlieka operatyviai. Pasiteisinimų sugalvoja įvairiausių, o automobilio užmuštos stirnos gatvių pakraščiuose kartais tyso kelias paras. Todėl budintys aplinkosaugininkai dažnai gražiai prašo medžiotojų sutvarkyti ir miestuose automobilių užmuštus žvėris. Medžiotojai drausmingi, jie tai atlieka negaišdami nesvarbu, kokia tai būtų savaitės diena ar paros metas. Medžiotojams nepriimtina, kad laukinis žvėris, jų medžioklių objektas, išniekintas rūgtų saulėje miesto gatvės pakraštyje.
Tačiau jeigu žvėris būna dar nors kiek gyvas, medžiotojai mieste jo kančių nutraukti negali. Antra, niekas nevertina, ar automobilio partrenktas žvėris dar gali išgyventi, tai sprendžia tie, kas privalo gyvūnui nutraukti kančias. Paprastai, jeigu sužalotas žvėris neįstengia pasišalinti iš įvykio vietos, išvada tik viena – reikia kuo greičiau nutraukti jo kančias. Tačiau medžiotojai turi būti labai atsargūs, norėdami nutraukti kančias medžioklės plotuose esančiam sužeistam ar ligotam žvėriui. Tas procesas sudėtingas, nepagrįstai išpūstas, su fotosesijomis, bei laiko intervalais, kokį veiksmą kada gali vykdyti.
Paprasčiau, jeigu aiškiai matosi, kad žvėris velka nulaužtą koją, jeigu jo kūne žiojėja didžiulė atvira žaizda arba šūviu iki pat akių nusprogdintas snukis. Tada yra ką fotografuoti ir siuntinėti įvairioms instancijoms. Bet jeigu žvėris ligotas ir jo negalios priežastys slepiasi giliai po kailiu, geriau nerizikuoti, norint nutraukti jo kančias. Fotografuoti nėra ką – kailis juk sveikas. Veterinarai gyvūną geriausiu atveju apžiūrės tik negyvą ir gal po savaitės, jeigu kas nors paskųs, suabejojęs, ar žvėris pribaigtas teisėtai, ar dėl kokių kitų priežasčių. Jie gali nepatikėti, kad žvėris elgėsi ne taip, kaip elgiasi sveiki gyvūnai ir pripažinti, kad pribaigti jo nederėjo.
O tada medžiotojas, lyg ir norėjęs atlikti gerą darbą, bus apšauktas aršiausiu brakonieriumi, įsisuks teismų karuselė ir didelė tikimybė, kad šaulys, nors tikrai besąs padorus pilietis, neteks brangaus šautuvo su visais jo priedais, užsimokės neadekvačiai didelę baudą, privalės atlyginti gamtai padarytą žalą, kuri taip pat nesuprantamais metodais nustatyta, o svarbiausia nuskambės visose žiniasklaidos priemonėse kaip aršus gamtos priešas ir visada alkanas mėsėdis... Geriau sužalotus, bet sveiką kailį turinčius žvėris palikti vilkų selekcijai...
[b]Kai sutampa žmonių ir laukinių gyvūnų intensyvaus judėjimo laikas [/b]
agroeta.lt
2021 Spalio 20
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Spalį ženkliai padaugėjo laukinių gyvūnų susidūrimo su autotransportu atvejų. Baigėsi briedžių ir elnių ruja, tad dėl šios priežasties stambiųjų elninių migracija pasibaigė. Šiuo metu vyksta briedžių ir iš dalies elnių migracija į žiemos ganyklas, tačiau dėl to daug žvėrių susidūrimų su autotransportu nebūna, nors žiniasklaidoje tai būtent akcentuojama. Daugiausia automobilių susidūrimų su žvėrimis įvyksta kiekvienos paros laukinių gyvūnų judėjimo į maitinimosi vietas metu.
Susidūrimo su žvėrimis atvejų skaičius ypač padidėja, kai, trumpėjant ar ilgėjant dienai rudenį ir pavasarį, sutampa žmonių judėjimo keliais intensyvumo maksimumo laikas su žvėrių judėjimo į maitinimosi vietas ir iš jų laiku. Žvėrys maitintis į laukus pajuda vakare temstant, o į dienojimo vietas grįžta švintant. Rudenį ir pavasarį tas laikas sutampa su žmonių vykimu į darbus ir grįžimu iš jų.
Tuo metu susidūrimų su žvėrimis padaugėja didmiesčių priemiestinėse teritorijose, nes daug kaimų, sodų bendrijų gyventojų dirbti važinėja į miestus. Dažniausiai automobiliau susidūria su stirnomis, nes iš kanopinių žvėrių jų yra daugiausia, o maitinasi jos laukuose, į kuriuos patenkant turi pereiti kelius.
Stirnų populiacijos gausos sumažinimui nepadėjo, praėjusiame medžioklės sezone draudimai dėl karantino, bei uždraudimas stirnas šaudyti grankulkėmis, dėl ko problematiška jas sumedžioti tapo varymo medžioklėse, o daug medžiotojų kolektyvų stirnų pateles ir jauniklius medžiodavo tik šiuo būdu.
Dėl medžioklių apribojimų 2020–2021 m. medžioklės sezone buvo sumedžiota 7914 stirnų mažiau, nei ankstesniame. Be to stirnos gyvena ne tik miškuose, bet ir mažuose laukų miškeliuose, krūmynuose, apleistuose žemės ūkio paskirties ar kitose žemėse, kur nešienaujama žolė, želia krūmai ir medžių savaiminukai, dienoja netgi melioracijos griovių šlaituose. Todėl stirnas galima sutikti visuose keliuose, netgi miestų pakraščiuose, kaimų gyvenvietėse.
Taigi rudenį ir pavasarį, kai tamsoje tuo pačiu laiku žmonės važiuoja į darbus ir iš jų į namus, o žvėrys išeina maitintis ar grįžta į dienojimo vietas, vairuotojai turi būti itin atidūs. Būtina pripažinti, kad vairavimas yra darbas, nors ir į šventę važiuotume. O kiekvieną darbą reikia atlikti sąžiningai. Vairuojant būtina visą laiką stebėti kelią ir šalikeles, modeliuoti savo veiksmus, jeigu kelyje atsirastų kokios nors kliūtys, į važiuojamąją dalį iššoktų žvėrys. Blogiausia, kai vairuojant vairuotojo mintys sklando padebesiais, o staigaus susidūrimo su žvėrimis atveju pasielgiama automatiškai, nespėjus pagalvoti apie galimas to pasekmes, ir dažnai tas poelgis nebūna teisingas.
Kai susidūrimo išvengti nepavyksta
Kelyje užmušus ar sužalojus žvėrį, dauguma vairuotojų skambina 112 ir registruoja įvykį. Gana dažnai pasitaiko, kai žvėrį pražudęs vairuotojas nuvažiuoja iš įvykio vietos. Tuomet apie įvykį Pranešimų priėmimo tarnybą informuoja kiti pravažiuojantys piliečiai. Pasitraukimą iš įvykio vietos vairuotojai teisina tuo, kad, jeigu automobilis neapdraustas spec. draudimu, žalos niekas neatlygina, tad neverta gaišti laiko dėl pranešimų, o tuo labiau dar laukti atvykstančių policininkų ar medžiotojų.
Būna, kad užmuštą žvėrį, vairuotojas pasiima. Kartais žvėrį paima kiti pro įvykio vietą važiuojantys piliečiai ir tada atvykę gaišeną likviduoti medžiotojai jos neranda. Tiek pasitraukimas iš įvykio vietos, tiek užmušto žvėries paėmimas yra neteisėtos veikos. Ypač skaudžiai nukentėti gali žvėrį pasiėmęs pilietis. Jam gali tekti susimokėti ne tik baudą, bet ir atlyginti gamtai padarytą žalą, nors jis ir neprisidėjo.
Todėl žvėrį pražudę ar sužaloję vairuotojai turėtų elgtis atsakingai: skambinti Pranešimų priėmimo tarnybai 112 ir įvykį registruoti. Gerai būtų, kad žvėrį pražudęs vairuotojas įvykio vietoje palauktų ir gaišeną sutvarkyti atvykstančių medžiotojų, nes, jam pasitraukus iš įvykio vietos, tamsiuoju paros metu pagal kartais gana painiai nurodomą įvykio vietą medžiotojams sunku surasti pakelės žolynuose gulinti žvėrį. Medžiotojai į įvykio vietą atvyksta greitai, tad vairuotojui ilgai laukti netenka.
Medžioklės taisyklių kūrėjai ir tobulintojai į medžiotojų pastabas nereaguoja
Apmaudu, kad medžioklės taisyklių tobulintojai, patys su medžioklės reikalais menkai tesusipažinę, nekreipia dėmesio į medžiotojų pastabas. Jie matyt mislija taip, kad jeigu jau tapo svarbiais ar kad ir mažiau svarbiais aplinkosaugos pareigūnais, tai visą medžioklės procesą ir kitus su medžiokle susijusius reikalus išmano geriausiai. Kuris veikėjas sugalvojo, kad mašinos sutraiškyto, bet dar šiek tiek kvėpsinčio ir iš įvykio vietos nepajėgiančio pasitraukti žvėries pribaigimui reikalingas medžioklės lapas.
Ar tas veikėjas nors vieną sezoną buvo vykdęs tą procedūrą? Medžioklė ant asfalto... Ar tai medžioklė? Kam automobilio sunkiai sužalotą ir medžiotojų pribaigtą gyvūną reikalinga įrašyti į medžioklės lapą, kai jų apskaita vedama atskirai ir kai toks įrašymas nereikalingas, kai žvėris užmušamas negyvai? Jeigu medžioklės lapas reikalingas tik tam, kad galėtum iš dėklo išsitraukti šautuvą, tai lengviau taisyklėse dėl to padaryti išimtį, nei, norint kuo greičiau nutraukti sužaloto žvėries kančias, vidurnaktį blaškytis medžioklės lapo paieškose. Juk ne kiekvienas klubo ar būrelio medžiotojas tą lapą turi nuolatos, kaip ir ne kiekvienas jį gali išrašyti.
Keliuose sužalotų gyvūnų kančių nutraukimo tvarkoje nenurodoma nei tai, ar medžioklės lapas būtinas ir smulkesnį žvėrį pribaigiant peiliu ar durklu. Peilį iš kišenės gal galima išsitraukti ir be medžioklės lapo? Nenurodoma ir tai, kaip naudojant šaunamąjį ginklą žvėries kančias nutraukti, kai jis sužalotas guli vidurį gyvenvietės. Ir čia turėtų būti padaryta išimtis nesilaikyti tos 200 metrų taisyklės – negi ir taip kenčiantį nuo sužalojimo žvėrį dar tempsi, atsimatavęs tuos 200 metrų.
Vienai televizijos laidai rodant Vilniaus miesto teritorijoje šalikelėje gulintį sužalotą stirniną, keista buvo klausyti seno aplinkosaugos vilko Kęstučio Motiekaičio komentaro. Jis aiškino, kad automobiliui sužalojus žvėrį kažkas nustato, ar gyvūnas dar gali būti išgydytas, ar reikia nutraukti jo kančias. Jeigu gyvūną reikia pribaigti, tai vykdo medžiotojai. Pirmiausia miestų teritorijose medžiotojai pribaiginėti žvėrių neturi teisės. Tai vykdo gyvūnų globos organizacijos, su kuriomis tam darbui yra sudaromos sutartys.
Kitas reikalas, kad, bent Kaune, tos globėjų organizacijos ne visada tą kilnią misiją atlieka operatyviai. Pasiteisinimų sugalvoja įvairiausių, o automobilio užmuštos stirnos gatvių pakraščiuose kartais tyso kelias paras. Todėl budintys aplinkosaugininkai dažnai gražiai prašo medžiotojų sutvarkyti ir miestuose automobilių užmuštus žvėris. Medžiotojai drausmingi, jie tai atlieka negaišdami nesvarbu, kokia tai būtų savaitės diena ar paros metas. Medžiotojams nepriimtina, kad laukinis žvėris, jų medžioklių objektas, išniekintas rūgtų saulėje miesto gatvės pakraštyje.
Tačiau jeigu žvėris būna dar nors kiek gyvas, medžiotojai mieste jo kančių nutraukti negali. Antra, niekas nevertina, ar automobilio partrenktas žvėris dar gali išgyventi, tai sprendžia tie, kas privalo gyvūnui nutraukti kančias. Paprastai, jeigu sužalotas žvėris neįstengia pasišalinti iš įvykio vietos, išvada tik viena – reikia kuo greičiau nutraukti jo kančias. Tačiau medžiotojai turi būti labai atsargūs, norėdami nutraukti kančias medžioklės plotuose esančiam sužeistam ar ligotam žvėriui. Tas procesas sudėtingas, nepagrįstai išpūstas, su fotosesijomis, bei laiko intervalais, kokį veiksmą kada gali vykdyti.
Paprasčiau, jeigu aiškiai matosi, kad žvėris velka nulaužtą koją, jeigu jo kūne žiojėja didžiulė atvira žaizda arba šūviu iki pat akių nusprogdintas snukis. Tada yra ką fotografuoti ir siuntinėti įvairioms instancijoms. Bet jeigu žvėris ligotas ir jo negalios priežastys slepiasi giliai po kailiu, geriau nerizikuoti, norint nutraukti jo kančias. Fotografuoti nėra ką – kailis juk sveikas. Veterinarai gyvūną geriausiu atveju apžiūrės tik negyvą ir gal po savaitės, jeigu kas nors paskųs, suabejojęs, ar žvėris pribaigtas teisėtai, ar dėl kokių kitų priežasčių. Jie gali nepatikėti, kad žvėris elgėsi ne taip, kaip elgiasi sveiki gyvūnai ir pripažinti, kad pribaigti jo nederėjo.
O tada medžiotojas, lyg ir norėjęs atlikti gerą darbą, bus apšauktas aršiausiu brakonieriumi, įsisuks teismų karuselė ir didelė tikimybė, kad šaulys, nors tikrai besąs padorus pilietis, neteks brangaus šautuvo su visais jo priedais, užsimokės neadekvačiai didelę baudą, privalės atlyginti gamtai padarytą žalą, kuri taip pat nesuprantamais metodais nustatyta, o svarbiausia nuskambės visose žiniasklaidos priemonėse kaip aršus gamtos priešas ir visada alkanas mėsėdis... Geriau sužalotus, bet sveiką kailį turinčius žvėris palikti vilkų selekcijai...