by medziotojas » 2020-Mar-03 07:33
Šakalams Lietuvos durys plačiai atvertos
agroeta.lt
2020 Kovo 2
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas
Lietuvoje plinta šakalai, mūsų šalyje jie priešų neturi, išskyrus žmogų ir vilką, tad nereikėtų laukti, kol jų privis tiek, kiek kažkada buvo priveista mangutų. Laikas būtų jau dabar imtis priemonių jų populiacijai mažinti, nelaukiant, kol tai taps itin opia problema.
Reikia keisti įstatymus
Todėl šakalus siūlyčiau prie Lietuvos sienų pasitikti švinu, leidžiant juos medžioti ištisus metus. Šis, į Lietuvą besibraunantis plėšikas yra labai įžūlus, landus, mėgstantis knaisiotis šiukšlynuose, tad bus dažnas „svečias“ sodybose, kiemuose ir visose kitose arti žmogaus esančiose teritorijose.
Dėl to tikslinga būtų kiek pataisyti Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 punktą, kuris skelbia, kad: „Sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę, nepaisydami Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris , kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Ši veikla nelaikoma medžiojimu, ir ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotojas“.
Pataisyti reikia labai nedaug: vietoj žodžių „leistinas gaudymo priemones“ įrašyti „leistinas medžioklės priemones“, o žodį „gaudyti“ pakeisti žodžiais „išimti iš gamtos“, kaip dabar mėgstama sakyti, norint išvengti žodžio „šaudyti“.
Tuomet būtų galima naudoti ir legaliai laikomus šaunamuosius ginklus, o į leidžiamų išimti iš gamtos gyvūnų sąrašą papultų ir vilkas, kurį gaudyti negalima, ir tada pilkis nebaudžiamas gali drąsiai plėšikauti kiemuose.
Iš viso, pagauti gali nebent šešką ir kiaunę, bet ne į kiemus retkarčiais, net dienos metu, atsibasčiusią niežuotą ar, dar blogiau, pasiutusią lapę, ar šakalą. O šauti sodybos teritorijoje medžiotojui galima, jei leidžia sodybos savininkas. Be to, tai daryti galėtų ir pats sodybos šeimininkas.
Kas jis?
Paprastasis šakalas (Canis aureus) yra Plėšrūnų (Carnivora) būrio, Šuninių (Canidae) šeimos, Šunų (Canis) genties atstovas. Plėšrieji žvėrys yra išplitę visame pasaulyje, o kur jų nebuvo (Australija ir aplinkinės salos), ten juos pasistengė apgyvendinti žmogus. Plėšrūnų būriui priklauso labai skirtingo dydžio ir išvaizdos gyvūnai nuo mažiausio plėšraus žvėrelio žebenkšties iki stambiausio – baltojo lokio.
Į Lietuvą plintantis paprastojo šakalo europinis porūšis (Canis aureus moreotica) yra šiurkštoko plauko pilkšvai rusvos kailio spalvos su tamsesne nugara vidutinio šuns dydžio (kūno ilgis – 68–100cm, aukštis – 42–45 cm, uodega – 22–30 cm ilgio, kūno svoris – 7–10 kg.) ir į kai kurias šunų veisles panašus žvėrelis. Ypač šakalas panašus ne tik išvaizda, bet ir būdo bruožais į seną šunų veislę špicą, plačiai išplitusią Azijoje ir Afrikoje.
Todėl dalis mokslininkų mano, kad naminiai šunys su visa dabartine veislių įvairove yra kilę būtent iš šakalų. Tačiau kita mokslininkų grupė šunis kildina iš vilkų. Matyt, abi mokslininkų grupės yra teisios, nes šunys yra kilę tiek iš šakalų, tiek iš vilkų. Tokią naminių šunų kilmę liudija ir tai, kad šuo gali duoti vislius hibridinius palikuonis ir su vilkais, ir su šakalais.
Įkyrus plėšikas
Visi plėšrūnai minta kitais gyvūnais, bet kai kurie, kaip antai, lokiai, šakalai, lapės, kiaunės, barsukai greta mėsiškų patiekalų nevengia ir augalinio maisto – įvairių vaisių, daržovių, šakniastiebių, grūdų.
Šakalai ypač mėgsta saldžius arbūzus, melionus, vynuoges, tačiau ėda ir įvairias daržoves, vaisius. Jie taip pat mėgsta knaisiotis šiukšlynuose ir suryja įvairaus maisto atliekas nuo žmonių stalo. Mėsiški šakalo patiekalai labai įvairūs: visi smulkūs žvėreliai, ypač graužikai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, žuvys ir netgi vabzdžiai, kerta ir visų rūšių dvėselieną.
Šakalas dažnas „svečias“ sodybose, kur grobia naminius paukščius, gyvulių jauniklius ir visus kitus naminius gyvius, kuriuos tik gali įveikti. Ten, kur medžioja stambieji plėšrūnai – liūtai ar tigrai, šakalai sekioja paskui juos ir tenkinasi stambiųjų kačių grobio likučiais, dėl maisto konkuruodami su hienomis ir hieniniais šunimis.
Šakalams miškai nebūtini, nors gyvena ir juose. Jie mėgsta gyventi paupių, paežerių nendrynuose, nendrių – įvairių rūšių krūmų brūzgynuose, stepėse, savanose, pusdykumėse, rečiau dykumose ar kalnuose, gali gyventi žmogaus sukultūrintame landšafte.
Kraštuose, kur gyvena nuo seno, šakalai šlaistosi arti ganyklose ganomų gyvulių bandų bei tvartų, laukdami, kol jiems bus išmesta kokia naminio gyvūno gaišena ar koks kitokio ėdalo kąsnis arba patys ką nors nusigvelbia.
Šakalai veiklūs prieblandoje ir naktį. Palaikydami ryšius tarpusavį kaukia nemaloniu gailiu, veriančiu balsu. Nors šakalas greta vilko ir lapės bene populiariausias tų šalių, kur nuolatos nuo seno gyvena, tautosakoje, Azijos gyventojai dėl plėšrūno nepaprasto įžūlumo ir vagiliavimo, knaisiojimosi šiukšlynuose bei bjauraus kaukimo, jo nemėgsta ir bjaurisi.
Traukia į šiauresnius kraštus
Paprastieji europiniai šakalai gyvena Mažojoje Azijoje, Pietų Kaukaze, Balkanų pusiasalyje, Šiaurės Afrikoje, šiaurės rytų Italijoje, pietinėje Austrijoje, Vengrijoje, Rumunijoje Dunojaus deltoje, pietvakarių Ukrainoje.
Toliau plito į vidurio ir šiaurės Europą, nukeliaudamas toli į Šiaurę nuo buvusio arealo. Artimiausiuose Lietuvai kraštuose šakalas aptinkamas Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Manoma, kad į šias šalis, kaip ir į Lietuvą, plėšrūnas atkeliavo per Ukrainą.
Nors Latvija ir Estija yra šiauriau nei Lietuva, iš pietų migruojantys šakalai ten atsirado anksčiau nei pas mus. 2015 m. Latvijoje jau buvo sumedžioti 9 šakalai, rasta jų ir žuvusių keliuose. Keisčiausia, kad Latvijoje šie plėšrūnai daugiausia stebimi prie sienos su Lietuva.
Ar gali būti, kad mes nepastebėjome per Lietuvą į Latviją ir Estiją iš Ukrainos traukiančius šakalus? Šakalai medžiojami ir Estijoje. Tačiau, kaip tvirtas įrodymas, kad ir pas mus yra šių plėšrūnų, buvo 2015 m. vasario 7 d. Šakių rajone, Lekėčių medžiotojų klubo medžioklės plotuose nušautas šakalas. Jį nušovęs Lekėčių medžiotojų klubo vadovas Romas Keraitis galėjo būti net nubaustas, nes paprastasis šakalas tada dar nebuvo medžioklės taisyklėse įrašytas, kaip medžiojamasis žvėris.
Visai tikėtina, kad šių metų žiemą laikraščiui „Anykšta“ apie Anykščių gatvėmis slampinėjusį šakalą papasakojusi moteriškė ir šiuos gyvūnus stebėję kiti Anykščių gyventojai buvo teisūs.
Biologų nuomone, šakalų migraciją į šiauresnius kraštus lemia keletas priežasčių. Vieningos nuomonės, kad tai vyksta dėl klimato šiltėjimo, nėra, nes šakalas gali perkentėti ir gana atšiaurias žiemas. Ko gero, pagrindinė šakalų migracijos priežastis yra mitybinės bazės pokyčiai. Ypač šakalus vilioja atvirų šiukšlynų gausa. Kai kas mano, kad sėkmingą migraciją į šiaurę nulėmė ir vilkų populiacijos gausos sumažėjimas.
Dar vienas valkata plėšrūnas
Po to, kai šakalas buvo nušautas Lekėčių apylinkėse, šį plėšrūną ketinta paskelbti Lietuvoje naikintinu, kaip invazinį gyvūną. Tačiau apsižiūrėta, kad atklydėlis neatitinka invazinio gyvūno statuso, nes šakalas, skirtingai nuo kitų invazinių gyvūnų ir augalų, kuriuos į mūsų kraštą atgabeno žmogus, į šiaurę plinta natūraliai be žmogaus pagalbos.
Iš viso, su invaziniais gyvūnais esama neaiškumų. Invazinėmis paskelbtos nutrijos sovietmečiu daugeliui Lietuvos gyventojų padėjo gyventi bent kiek oriau. Nutrijų kailius noriai pirko Rusijos piliečiai, o lietuvaičiai su tais kailiais nusibelsdavo toli už Uralo – į didžiuosius Sibiro miestus.
Lietuvaičiai kirto ir nutrijų mėsą neblogiau nei triušieną, o šie graužikai praktiškai tapo naminiais gyvūnais. Triušis irgi ne Lietuvos aborigenas ir, klimatui sparčiai šiltėjant, puikiausiai gali išgyventi gamtoje. Sovietmečiu net buvo bandoma triušius apgyvendinti Lietuvoje, tačiau nepavyko dėl plėšrūnų gausos.
Dar daugiau, žiniasklaidoje buvo plačiai skelbiama, kad už nutrijų laikymą buvo nubaustas pilietis. O kaip tada su kanadinėmis audinėmis, kurios taip pat paskelbtos invazinėmis, bet, nežiūrint to, Lietuvoje jų auginama daugybė? Beje, kad Lietuvoje laisvėje išplito šie plėšrūnai, sunaikinę mūsų senbuves europines audines, nemaža dalimi prisidėjo kaip tik kanadinių audinių fermos, iš kurių nuolatos gyvūnai pasprukdavo į laisvę.
Laikas veikti
Kadangi šakalas nebuvo įrašytas į invazinių gyvūnų sąrašą, medžioklės taisyklėse nustatytas tik jo medžioklės terminas, kuris, kaip ir vilko, tęsiasi nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d., taip tarsi pripažįstant, kad Lietuvoje šis valkata laukiamas svečias. Jeigu mes savo nuosavą žvėrelį – gausiai pasakose minimą lapę naikiname ištisus metus, tai kodėl taip negalime elgtis su šakalu, nors jis ir nepaskelbtas invaziniu?
Ar neužtenka mums manguto? Išplitęs Lietuvoje, konkuruodamas su jau pas mus esančiais plėšrūnais, šakalas išbalansuos gamtoje nusistovėjusią pusiausvyrą. Šakalas, kaip ir mangutas, galabys ir ris viską, ką tik pajėgs įveikti. Prie jau turimų plėšriųjų žvėrių – vis gausinamų vilkų ir lūšių, lapių, mangutų, kiaunių, kanadinių audinių, ūdrų, jau plintančių meškėnų prisidėjus dar ir šakalams, kentės smulkioji fauna ir kanopiniai žvėrys.
Šakalai įveiks ne tik stirnų, bet ir elnių bei danielių jauniklius. Be to, šis plėšrūnas sėkmingai prisidės prie vilkų, „ganant“ naminių gyvulių bandas, pjaudamas avių ir ožkų jauniklius. O nuo įžūlių šakalų apsaugoti naminius gyvūnus bus dar sunkiau nei nuo vilkų.
Dar daugiau, kai kurie biologai mano, kad šakalai kryžminsis su vilkais ir naminiais šunimis, taip įnešdami visišką sumaištį mūsų plėšriųjų žvėrių tarpe. Tai visiškai tikėtina, nes kol kas šakalų pas mus yra labai mažai ir jiems sunku susirasti savo rūšies porą.
O koks ažiotažas Lietuvoje dėl tų hibridų: masiškai skelbta, kad naminius gyvūnus pjauna ir paštininkes gąsdina ne vilkai, o vilko – šuns hibridai. Kai paaiškėjo, kad moteris to nežinodama užsiaugino meilią vilko – šuns hibridę kalaitę, triukšmas kilo ant visos Lietuvos.
Nors kalė sterilizuota ir negali platinti nei šiokius nei tokius palikuonis, ketinama ją ištremti į tokių į ją panašių nelaimėlių konclagerį Vokietijoje. Gerai, iš moteriškės augintinį atimti lengva, o ką daryti su laisvėje gyvenančiais hibridais: nei kas gali juos atpažinti, nei yra nustatyta tvarka, kaip juos būtų galima išnaikinti?
Tik reikia tikėtis, kad laisvėje vilko – šuns hibridų arba iš viso nėra, arba yra labai mažai, nes, kai pilkių daug, kam jie meilės reikalams turėtų pasirinkti šunis, kai apstu savo rūšies partnerių, o šuniena labiau tinkama pietų stalui. Kaip bus su šakalais, vargu ar kas gali bent kiek tiksliau prognozuoti.
Šakalams Lietuvos durys plačiai atvertos
agroeta.lt
2020 Kovo 2
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas
Lietuvoje plinta šakalai, mūsų šalyje jie priešų neturi, išskyrus žmogų ir vilką, tad nereikėtų laukti, kol jų privis tiek, kiek kažkada buvo priveista mangutų. Laikas būtų jau dabar imtis priemonių jų populiacijai mažinti, nelaukiant, kol tai taps itin opia problema.
Reikia keisti įstatymus
Todėl šakalus siūlyčiau prie Lietuvos sienų pasitikti švinu, leidžiant juos medžioti ištisus metus. Šis, į Lietuvą besibraunantis plėšikas yra labai įžūlus, landus, mėgstantis knaisiotis šiukšlynuose, tad bus dažnas „svečias“ sodybose, kiemuose ir visose kitose arti žmogaus esančiose teritorijose.
Dėl to tikslinga būtų kiek pataisyti Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 punktą, kuris skelbia, kad: „Sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę, nepaisydami Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris , kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Ši veikla nelaikoma medžiojimu, ir ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotojas“.
Pataisyti reikia labai nedaug: vietoj žodžių „leistinas gaudymo priemones“ įrašyti „leistinas medžioklės priemones“, o žodį „gaudyti“ pakeisti žodžiais „išimti iš gamtos“, kaip dabar mėgstama sakyti, norint išvengti žodžio „šaudyti“.
Tuomet būtų galima naudoti ir legaliai laikomus šaunamuosius ginklus, o į leidžiamų išimti iš gamtos gyvūnų sąrašą papultų ir vilkas, kurį gaudyti negalima, ir tada pilkis nebaudžiamas gali drąsiai plėšikauti kiemuose.
Iš viso, pagauti gali nebent šešką ir kiaunę, bet ne į kiemus retkarčiais, net dienos metu, atsibasčiusią niežuotą ar, dar blogiau, pasiutusią lapę, ar šakalą. O šauti sodybos teritorijoje medžiotojui galima, jei leidžia sodybos savininkas. Be to, tai daryti galėtų ir pats sodybos šeimininkas.
Kas jis?
Paprastasis šakalas (Canis aureus) yra Plėšrūnų (Carnivora) būrio, Šuninių (Canidae) šeimos, Šunų (Canis) genties atstovas. Plėšrieji žvėrys yra išplitę visame pasaulyje, o kur jų nebuvo (Australija ir aplinkinės salos), ten juos pasistengė apgyvendinti žmogus. Plėšrūnų būriui priklauso labai skirtingo dydžio ir išvaizdos gyvūnai nuo mažiausio plėšraus žvėrelio žebenkšties iki stambiausio – baltojo lokio.
Į Lietuvą plintantis paprastojo šakalo europinis porūšis (Canis aureus moreotica) yra šiurkštoko plauko pilkšvai rusvos kailio spalvos su tamsesne nugara vidutinio šuns dydžio (kūno ilgis – 68–100cm, aukštis – 42–45 cm, uodega – 22–30 cm ilgio, kūno svoris – 7–10 kg.) ir į kai kurias šunų veisles panašus žvėrelis. Ypač šakalas panašus ne tik išvaizda, bet ir būdo bruožais į seną šunų veislę špicą, plačiai išplitusią Azijoje ir Afrikoje.
Todėl dalis mokslininkų mano, kad naminiai šunys su visa dabartine veislių įvairove yra kilę būtent iš šakalų. Tačiau kita mokslininkų grupė šunis kildina iš vilkų. Matyt, abi mokslininkų grupės yra teisios, nes šunys yra kilę tiek iš šakalų, tiek iš vilkų. Tokią naminių šunų kilmę liudija ir tai, kad šuo gali duoti vislius hibridinius palikuonis ir su vilkais, ir su šakalais.
Įkyrus plėšikas
Visi plėšrūnai minta kitais gyvūnais, bet kai kurie, kaip antai, lokiai, šakalai, lapės, kiaunės, barsukai greta mėsiškų patiekalų nevengia ir augalinio maisto – įvairių vaisių, daržovių, šakniastiebių, grūdų.
Šakalai ypač mėgsta saldžius arbūzus, melionus, vynuoges, tačiau ėda ir įvairias daržoves, vaisius. Jie taip pat mėgsta knaisiotis šiukšlynuose ir suryja įvairaus maisto atliekas nuo žmonių stalo. Mėsiški šakalo patiekalai labai įvairūs: visi smulkūs žvėreliai, ypač graužikai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, žuvys ir netgi vabzdžiai, kerta ir visų rūšių dvėselieną.
Šakalas dažnas „svečias“ sodybose, kur grobia naminius paukščius, gyvulių jauniklius ir visus kitus naminius gyvius, kuriuos tik gali įveikti. Ten, kur medžioja stambieji plėšrūnai – liūtai ar tigrai, šakalai sekioja paskui juos ir tenkinasi stambiųjų kačių grobio likučiais, dėl maisto konkuruodami su hienomis ir hieniniais šunimis.
Šakalams miškai nebūtini, nors gyvena ir juose. Jie mėgsta gyventi paupių, paežerių nendrynuose, nendrių – įvairių rūšių krūmų brūzgynuose, stepėse, savanose, pusdykumėse, rečiau dykumose ar kalnuose, gali gyventi žmogaus sukultūrintame landšafte.
Kraštuose, kur gyvena nuo seno, šakalai šlaistosi arti ganyklose ganomų gyvulių bandų bei tvartų, laukdami, kol jiems bus išmesta kokia naminio gyvūno gaišena ar koks kitokio ėdalo kąsnis arba patys ką nors nusigvelbia.
Šakalai veiklūs prieblandoje ir naktį. Palaikydami ryšius tarpusavį kaukia nemaloniu gailiu, veriančiu balsu. Nors šakalas greta vilko ir lapės bene populiariausias tų šalių, kur nuolatos nuo seno gyvena, tautosakoje, Azijos gyventojai dėl plėšrūno nepaprasto įžūlumo ir vagiliavimo, knaisiojimosi šiukšlynuose bei bjauraus kaukimo, jo nemėgsta ir bjaurisi.
Traukia į šiauresnius kraštus
Paprastieji europiniai šakalai gyvena Mažojoje Azijoje, Pietų Kaukaze, Balkanų pusiasalyje, Šiaurės Afrikoje, šiaurės rytų Italijoje, pietinėje Austrijoje, Vengrijoje, Rumunijoje Dunojaus deltoje, pietvakarių Ukrainoje.
Toliau plito į vidurio ir šiaurės Europą, nukeliaudamas toli į Šiaurę nuo buvusio arealo. Artimiausiuose Lietuvai kraštuose šakalas aptinkamas Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Manoma, kad į šias šalis, kaip ir į Lietuvą, plėšrūnas atkeliavo per Ukrainą.
Nors Latvija ir Estija yra šiauriau nei Lietuva, iš pietų migruojantys šakalai ten atsirado anksčiau nei pas mus. 2015 m. Latvijoje jau buvo sumedžioti 9 šakalai, rasta jų ir žuvusių keliuose. Keisčiausia, kad Latvijoje šie plėšrūnai daugiausia stebimi prie sienos su Lietuva.
Ar gali būti, kad mes nepastebėjome per Lietuvą į Latviją ir Estiją iš Ukrainos traukiančius šakalus? Šakalai medžiojami ir Estijoje. Tačiau, kaip tvirtas įrodymas, kad ir pas mus yra šių plėšrūnų, buvo 2015 m. vasario 7 d. Šakių rajone, Lekėčių medžiotojų klubo medžioklės plotuose nušautas šakalas. Jį nušovęs Lekėčių medžiotojų klubo vadovas Romas Keraitis galėjo būti net nubaustas, nes paprastasis šakalas tada dar nebuvo medžioklės taisyklėse įrašytas, kaip medžiojamasis žvėris.
Visai tikėtina, kad šių metų žiemą laikraščiui „Anykšta“ apie Anykščių gatvėmis slampinėjusį šakalą papasakojusi moteriškė ir šiuos gyvūnus stebėję kiti Anykščių gyventojai buvo teisūs.
Biologų nuomone, šakalų migraciją į šiauresnius kraštus lemia keletas priežasčių. Vieningos nuomonės, kad tai vyksta dėl klimato šiltėjimo, nėra, nes šakalas gali perkentėti ir gana atšiaurias žiemas. Ko gero, pagrindinė šakalų migracijos priežastis yra mitybinės bazės pokyčiai. Ypač šakalus vilioja atvirų šiukšlynų gausa. Kai kas mano, kad sėkmingą migraciją į šiaurę nulėmė ir vilkų populiacijos gausos sumažėjimas.
Dar vienas valkata plėšrūnas
Po to, kai šakalas buvo nušautas Lekėčių apylinkėse, šį plėšrūną ketinta paskelbti Lietuvoje naikintinu, kaip invazinį gyvūną. Tačiau apsižiūrėta, kad atklydėlis neatitinka invazinio gyvūno statuso, nes šakalas, skirtingai nuo kitų invazinių gyvūnų ir augalų, kuriuos į mūsų kraštą atgabeno žmogus, į šiaurę plinta natūraliai be žmogaus pagalbos.
Iš viso, su invaziniais gyvūnais esama neaiškumų. Invazinėmis paskelbtos nutrijos sovietmečiu daugeliui Lietuvos gyventojų padėjo gyventi bent kiek oriau. Nutrijų kailius noriai pirko Rusijos piliečiai, o lietuvaičiai su tais kailiais nusibelsdavo toli už Uralo – į didžiuosius Sibiro miestus.
Lietuvaičiai kirto ir nutrijų mėsą neblogiau nei triušieną, o šie graužikai praktiškai tapo naminiais gyvūnais. Triušis irgi ne Lietuvos aborigenas ir, klimatui sparčiai šiltėjant, puikiausiai gali išgyventi gamtoje. Sovietmečiu net buvo bandoma triušius apgyvendinti Lietuvoje, tačiau nepavyko dėl plėšrūnų gausos.
Dar daugiau, žiniasklaidoje buvo plačiai skelbiama, kad už nutrijų laikymą buvo nubaustas pilietis. O kaip tada su kanadinėmis audinėmis, kurios taip pat paskelbtos invazinėmis, bet, nežiūrint to, Lietuvoje jų auginama daugybė? Beje, kad Lietuvoje laisvėje išplito šie plėšrūnai, sunaikinę mūsų senbuves europines audines, nemaža dalimi prisidėjo kaip tik kanadinių audinių fermos, iš kurių nuolatos gyvūnai pasprukdavo į laisvę.
Laikas veikti
Kadangi šakalas nebuvo įrašytas į invazinių gyvūnų sąrašą, medžioklės taisyklėse nustatytas tik jo medžioklės terminas, kuris, kaip ir vilko, tęsiasi nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d., taip tarsi pripažįstant, kad Lietuvoje šis valkata laukiamas svečias. Jeigu mes savo nuosavą žvėrelį – gausiai pasakose minimą lapę naikiname ištisus metus, tai kodėl taip negalime elgtis su šakalu, nors jis ir nepaskelbtas invaziniu?
Ar neužtenka mums manguto? Išplitęs Lietuvoje, konkuruodamas su jau pas mus esančiais plėšrūnais, šakalas išbalansuos gamtoje nusistovėjusią pusiausvyrą. Šakalas, kaip ir mangutas, galabys ir ris viską, ką tik pajėgs įveikti. Prie jau turimų plėšriųjų žvėrių – vis gausinamų vilkų ir lūšių, lapių, mangutų, kiaunių, kanadinių audinių, ūdrų, jau plintančių meškėnų prisidėjus dar ir šakalams, kentės smulkioji fauna ir kanopiniai žvėrys.
Šakalai įveiks ne tik stirnų, bet ir elnių bei danielių jauniklius. Be to, šis plėšrūnas sėkmingai prisidės prie vilkų, „ganant“ naminių gyvulių bandas, pjaudamas avių ir ožkų jauniklius. O nuo įžūlių šakalų apsaugoti naminius gyvūnus bus dar sunkiau nei nuo vilkų.
Dar daugiau, kai kurie biologai mano, kad šakalai kryžminsis su vilkais ir naminiais šunimis, taip įnešdami visišką sumaištį mūsų plėšriųjų žvėrių tarpe. Tai visiškai tikėtina, nes kol kas šakalų pas mus yra labai mažai ir jiems sunku susirasti savo rūšies porą.
O koks ažiotažas Lietuvoje dėl tų hibridų: masiškai skelbta, kad naminius gyvūnus pjauna ir paštininkes gąsdina ne vilkai, o vilko – šuns hibridai. Kai paaiškėjo, kad moteris to nežinodama užsiaugino meilią vilko – šuns hibridę kalaitę, triukšmas kilo ant visos Lietuvos.
Nors kalė sterilizuota ir negali platinti nei šiokius nei tokius palikuonis, ketinama ją ištremti į tokių į ją panašių nelaimėlių konclagerį Vokietijoje. Gerai, iš moteriškės augintinį atimti lengva, o ką daryti su laisvėje gyvenančiais hibridais: nei kas gali juos atpažinti, nei yra nustatyta tvarka, kaip juos būtų galima išnaikinti?
Tik reikia tikėtis, kad laisvėje vilko – šuns hibridų arba iš viso nėra, arba yra labai mažai, nes, kai pilkių daug, kam jie meilės reikalams turėtų pasirinkti šunis, kai apstu savo rūšies partnerių, o šuniena labiau tinkama pietų stalui. Kaip bus su šakalais, vargu ar kas gali bent kiek tiksliau prognozuoti.