2 BILIETAS
1. Kanopinių žvėrių sumedžiojimo limitų planavimas.
X rajono medžioklės plotuose gyvena 4 porakanopių rūšys: briedžiai, taurieji elniai, stirnos ir šernai.
Briedžių populiacija didėja, bet jos tankis nesiekia minimalios leistinos ribos, todėl briedžiųpopuliacijos reguliavimas šiuo metu nėra tikslingas.
Tauriųjų elnių populiacija yra pakankamai stabili, tačiau minimalią tankio ribą peržengė tik paskutinio medžioklės sezono metu, todėl jų gausos reguliuoti nereikėtų. Norint pagerinti bandos kokybę, būtų tikslinga medžioti tik selekcinius patinus.
Stirnų populiacija yra gausiausia X rajone, sumedžiojimui padidėjus du kartus, gausos sumažėjimo nepastebėta. Populiacijos tankis artėja prie maksimalaus leistino, todėl tikslinga stirnų gausą reguliuoti intensyviau.
Šernų populiacija yra antra pagal gausą X rajone ir tolygiai didėja, nors sumedžiojimas taip pat yra didinamas. Vidutinis populiacijos tankis du kartus viršina maksimalias leistinas normas, todėl yra juntama žala daroma žemės ūkio kultūroms. Patartina šernų gausą reguliuoti intensyviau, stengiantis apsaugoti žemės ir miškų ūkio kultūras.
Pagal pateiktus preliminarius žvėrių skaičius (oficialius duomenis) ir kontrolines apskaitas atliktas Mc. Cain‘o - Jurgensono metodu apskaičiuotas minimalus ir maksimaliai leistinas žvėrių skaičius. Kaip matėme iš atliktos apskaitos, tyrimo pabaigoje medžioklės plotuose buvo 162 taurieji elniai. Atsižvelgiant į tai, kad maksimalus leistinas jų skaičius 183, kasmet
reikėtų medžioti apie 14 elnių, tuo būdu išlaikant populiaciją stabilioje būsenoje. Maksimalus rekomenduojamas stirnų skaičius pateiktas įskaičiavus lauko ekotipo stirnas ir yra 432 vnt. Tyrimo pabaigoje buvo apskaityta 1456 stirnos, tai gerokai viršina rekomenduojamas normas. Todėl rekomenduojama kasmet stirnų sumedžioti ne mažiau 263 vnt. Preliminarus šernų skaičius daugiau nei du kartus didesnis už rekomenduojamą.
Didesnis šernų skaičius medžioklės plotuose gali padidinti žvėrių daromą žaląlaukams, todėl jų reikėtų medžioti ne mažiau 230 vnt. bet medžioklės plotų naudotojai turi patys planuoti kaimenių reguliavimą.
P.s. Čia pateiktas pavyzdys iš konkretaus plotų vieneto.
2. Kanopinių žvėrių kaukolės siūlės, pleištinis kaulas, kelmeliai, skydinė kremzle.
Stirnino pleištinis kaulas suauga tarp 3 - 4 m. briedžių ir elnių tarp 5 - 6 m.
- Stirnino pleištinis kaulas
Pagal pleištinio kaulo suaugimo lygį (tai vienas iš požymių pagal kurį nustatomas elninių amžius) galima apytiksliai nustatyti amžių. Kelmelių storis ir skėtra yra dar vienas iš požymių pagal kurį galima apytiksliai nustatyti elninių amžių.
- Nuotraukoje pavaizduotos rožės ir kelmelių storis pagal žvėries brandumą
- kelmeliai.jpg (6.89 KiB) Viewed 21115 times
Danieliaus amžių nusako skydinės kremzlės padėtis kaklo srityje. Jauno patino "adomo obuolys" - skydinė kremzlė, yra aukštai, vyresnio - beveik viduryje kaklo, na o nusenusio, nusileidžia vos ne į papilvę.
- Jaunas danielius
- Suauges danielius
3. Taurusis elnias: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
Taurusis elnias. Tai stambus, grakštus, orios išvaizdos žvėris. Elnio kūno aukštis pečių srityje iki 140 cm, svoris - iki 250 kg. Patelės smulkesnės, jos tesudaro du trečdalius patino svorio. Atsispaudusi ant žemės patino pėdos dalis 7—11 cm, patelės - 5—7,5 cm ilgio. Patino žingsnio ilgis 60 cm, patelės — 50 cm.
Patinų galvas puošia įspūdingi ragai. Vyresni elniai ragus meta kovo, o jauni - balandžio—gegužės mėnesiais. Praėjus savaitei po numetimo, pradeda augti nauji ragai, kurie galutinai susiformuoja rugpjūčio pabaigoje.
Vasarą elnių kailis ryškiai rusvos spalvos, žiemą - pilkšvai durpinės. Aplink uodegą yra šviesiai rusvos spalvos lopas - veidrodėlis. Jaunikliai iki 3 mėn. buna dėmėti. Kartais neryškiai dėmėtas būna ir antramečių elnių vasaros kailis. Nuo 2 m. amžiaus patinams ant kaklo išauga ilgesni plaukai, sudarydami apykaklę.
Taurieji elniai, įprasti senovės Lietuvos girių gyventojai, išnyko dėl nežinomų priežasčių. XX a. pradžioje mūsų respublikos miškuose vėl pasirodė elnių. Jie plito lėtai, todėl nuo 1968 m. pradėti gaudyti ir perkelti į naujas vietas. Vien tik 1976—1977 m. žiemą iš Jurbarko ir Šiaurės Lietuvos miskų į įvairias vietoves buvo perkelti 234 elniai.
Elniams tinkamiausi lapuočių arba mišrūs miskai su gausia žoline augalija ir puskrūmių danga. Vasarą elniai minta lapais, žole ir žemės ūkio kulturomis. Žiemą mitybos pagrindą sudaro lapuočių medžių ir pušies ūgliai, puskrūmiai (mėlynės, viržiai), žemės ūkio kulturų, ypač runkelių atliekos laukuose. Jie labai mėgsta laupyti uosiu žievę. Daug elnių žiemą prasimaitina miško kirtimo vietose, apsilanko prie atidarytų siloso duobių, kartais prakasa bulvių ir runkelių kaupus.
Taurieji elniai gyvena būriais, kurie susideda iš patelių, jauniklių ir jaunų — 1—3 m. amžiaus — patinų. Žiemą būriuojasi iki 50 ir daugiau žvėrių. Vyresni patinai susijungia į atskirus mažesnius burelius. ,,Vyrų klubai" susidaro po rujos ir iširsta birželio mėnesį, kada patinams išauga nauji ragai (tuo metu jie dar nėra galutinai susiformavę). Nusenę patinai kartais gyvena pavieniui.
Elnio amžių "gyvai" galima nustatyti pagal keletą pažymių - kūno sandarą ir masę, karčių ilgį ir tankį, kūno laikyseną, ragų dydį.
4. Sumedžioto šerno (kuilio) amžiaus nustatymas.
Šernų atranka yra sudėtinga, nes lauko sąlygomis sunku tiksliai nustatyti suaugusių žvėrių amžių, net lytį. Keliami reikalavimai šernų atrankinei medžioklei yra ne tokie detalūs kaip kitiems žvėrims.
Amžiaus nustatymas.
Jaunikliai nuo vyresnių žvėrių aiškiai skiriasi kūno didumu (šiųmetukų kūno masė žiemą būna iki 50 kg). Jų snukis plonas, trumpas. Uodega taip pat plona ir trumpa. Nuo rugsėjo normaliai išsiystę jaunikliai būna be dryžių, rausvai rudi.
Patinų amžius.
Šerno patino galvos išvaizda žiemą ir amžius: a — antramečio; b — 2,5 m.; c—3,5—5,5 m.; d—6,5—8,5 m.
Antramečio šerno galva siaura ir ištįsusi. Žiemą, išaugus ilgesniems plaukams, galva atrodo trumpesnė ir bukesnė. Nugaros linija lengvai išgadbta. Kojos ilgos. Kūno masė proporcingai pasiskirsčiusi ties priekinėmis ir užpakalinėmis kojomis. Uodega plona, su trumpu kutu, jos galas siekia kulnį. Papilvėje šepetėlis matyti tik vasarą.
Dvejų metų šerno galva ištįsusi, snukis virš knyslės pakumpęs, viršutinė lūpa iš šonų iškelta, matyti iltys. Žiemą galva atrodo bukesnė, trumpesnė ir masyvesnė negu antramečio, bet ilčių nematyti. Nugaros linija išgaubta, ties sprandu įlinkusi, o užpakalinėje kūno dalyje lengvai leidžiasi žemyn. Figūra masyvesnė, stipresnės priekinės kojos. Uodega storesnė, ilgesnė, nukarusi žemiau kulnies. Šepetėlis, ypač vasarą, aiškiai matyti.
3—5 metų kuilio galva masyvi, bukesnė, didelė knyslė, snukis virš knyslės pakumpęs,' viršutinė lūpa iš šonų iškelta, aiškiai matyti iltys. Nugaros linija ties sprandu vos įlinkusi tik vasarą, nuo ikūno vidurio staigiai leidžiasi žemyn, ypač užpakalinėje dalyje. Figūra masyvesnė, trumpa, kūno masė sukoncentruota ties priekinėmis kojomis. .Kojos atrodo trumpesnės ir storesnės. Uodega stambi, su dideliu kutu, nutarusi žemiau kulnies. Šepetėlis ryškus ir žiemą.
Šerno patino figūra ir amžius : a - antramečio; b- 2,5 m. ; c - 3,5 - 4,5 m. ; d - 7,5 - 8,5 m.
Šerno patelės figūra ir amžius : a - antrametės; b - 2,5 - 3,5 m. ; c - 4,5 - 5,5 m.; d - 6,5 ir vyresnių
Šešerių metų ir vyresnių kuilių galva labai masyvi ir sudaro apie trečdalį viso kūno ilgio. Snukis pakumpęs, viršutinė lūpa aukštai iškelta, aiškiai matyti iltys. Ryški ketera. Nugaros linija ties sprandu neįlinkusi, nuo įkūno vidurio staigiai leidžiasi žemyn. Figūra masyvi, didžioji kūno masės dalis koncentruojasi ant priekinių kojų. Uodega ilga, stora, su dideliu kutu, nukarusi žemiau kulnies. Šepetėlis ryškus ir žiemą .
Sumedžiotų šernų amžius.
Iki 2 metų šernų amžių galima nustatyti pagal dantų išsivystymą ir kaitą. Vyresnių žvėrių apytikslį amžių galima sužinoti pagal ilčių išvaizdą ir matmenis (žiūr. pav.). Jaunų patelių apatinių ilčių storiausia vieta būna ties pamatine dalimi, o vyresnių — link viršūnės. Vyresnių patelių ilčių šaknies kanalas labai susiaurėjęs. Priklausomai nuo amžiaus panašiai keičiasi ir patino viršutinių ilčių išvaizda. Patinų amžių, be to, galima nustatyti pagal ilčių nušlifuoto paviršiaus ilgį ir pagal apatinių ilčių pagrindo ir viršūnės ties nušlifuotos vietos pradžia matmenų santykį. Ilties pagrindo skersmuo matuojamas už 1 cm nuo krašto. Antrasis ilties matavimas atliekamas prie pat nušlifuotos vietos. Pirmasis matmuo (mm) dalijamas iš antrojo.
Šerno ilčių didumas ir proporcijos kintant amžiui: kairėje—patino (a—jauno, b — seno), dešinėje—patelės (c—1,5 m., d — vidutinio amžiats, e — senos); rodyklėmis parodyta ilčių matavimo amžiui nustatyti vieta
Pagal gautą santykinį skaičių nustatomas apytikslis kuilio amžius:
Amžius - Santykinis - metais skaičius
1 - apie 1,8
2-4 - 1,50-1,21
5-7 - 1,20-1,05
8 ir daugiau - 1,04-1,00
Matuojama slankmačiu, 0,1 mm tikslumu.
5. Briedžių patinų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Stirninų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Plėšriųjų žvėrių kaukolių paruošimas ir vertinimas.
Plėšriųjų žvėrių kaukolės matuojamos į ilgį ir į plotį.
Plėšriųjų žvėrių kaukolių paruošimas
Tam reikalui reikalingi instrumentai :
1. Aštrus peilis.
2. Žirklės.
3. Pincetas.
Nulupus kailį nuo kaklo atskiriama kaukolė. Ypač reikia būti atsargiems ir stengtis nepažeisti pakaušio kaulų. Galva patempiama atgal ir aštriu peiliu perpjaunami raumenys aplink galvą, po to peilio galu perpjaunamos sausgyslės ir staigiu judesiu užlaužus galvą aukštyn, atskiriama kaukolė nuo kaklo.
Nuo kaukolės aštriu peiliu ar žirklėmis atskiriami stambesni mėsos gabalais, akys, liežuvis, po to pašalinamos smegenys. Pro smegenų angą įkišamas pincetas ar vielos vąšelis ir smegenys išmaišomos. Vėliau į smegenų ertme paleidžiama vandens srovė. Pripildžius smegenų ertmę vandens, kaukolė iškratoma, kartu su vandeniu pasišalina ir smegenų gabalai. Tai pakartojus keletą kartų pašalinamos visos smegenys. Smegenų žievė pašalinama užkabinus už krašto pincetu. Jei nėra tekančio vandens, galima kaukole pamerkti į kūdrą ar kitą vandens rezervuarą. Prisipildžius smegenų ertmei vandens, kaukolę iškratyti.
Jeigu nėra galimybės iškart apdoroti kaukolės, ją smarkiai pasūdžius, galima išlaikyti ilgą laiką. Kad neįsiveistų mėsinės musės, pasūdytą kaukolę galima pabarstyti naftalinu. Taip paruoštą kaukolę, įdėtą į sandarų polietileninį maišelį, galima išlaikyti ilgą laiką net karštame ore.
Tolesnis kaukolės apdorojimas skirstomas į šiuos etapus :
1. Nuvalymas
2. Nuriebinimas
3. Balinimas
4. Padengimas
5. Montavimas
Kaukolės nuvalymas
Egzistuoja keliolika galutinio kaukolių apdorojimo būdų. Vienas paprasčiausių - nuvirinimas vandenyje. Norint kad kaukolė verdant nepatamsėtų ir vėliau lengviau baltintusi, prieš virinant kaukole, ji 10-20 valandų pamerkiama į pratekantį vandenį. Jei nėra pratekančio vandens, jis paprasčiausiai dažnai pakeičiamas. Dar geriau pašalinamas kraujas, jeigu vanduo pasūdomas valgomąja druska (10 g druskos 1 l vandens).
Kaukolė verdama dideliame puode, jos negalima dėti į verdantį vandenį. Kaukolė pamerkta į puodą su šaltu vandeniu statoma ant viryklės. Užvirus vandeniui nugraibomos riebios putos. Į vandenį paprastai nededama jokių priedų (sodos, skalbimo miltelių ir pan.).
Kaukolės verdamos tiek laiko :
Meškos - 50 min.
Vilko - 40 min.
Lūšies - 40 min.
Lapės, usūrinio šuns, barsuko — 0,5 val.
Audinės, kiaunės, šeško — 20 min.
Ypač atsargiai reikia virti jaunų plėšrūnų kaukoles, nes daug jų kaulų esti dar nesuaugę. Pincetu patikrinama, ar mėsa dar sunkiai atsiskiria nuo kaulų. Jei mėsa lengvai nusiima nuo kaukolės, virti nebereikia, kaukolė ištraukiama iš puodo ir patalpiname į indą su šiltu vandeniu, kur ir paliekama atvėsti. Jokiu būdu negalima merkti kaukolės į šaltą vandenį, nes tai labai kenkia, ypač iltinių dantų emalei ir vėliau dantys gali pradėti skilinėti. Nuo atvėsintos kaukolės pinceto ir peilio pagalba pašalinama mėsa, sausgyslės, smegenų žievės likučiai. Jei kurio nors kaulo sąaugos suiro ir jis atsiskyrė nuo kaukolės, kaulas padedamas į lėkštelę, ir vėliau, nuriebinus ir nubalinus kaukolę, priklijuojamas. Ypač lengvai atsiskiria nosiaryklės dengiamieji kaulai, dažnai iškrenta krūminiai dantys, tad reikia jų nepamesti. Nuvalius kaukolę nuo mėsos, naudinga ją paskalauti skalbimo miltelių tirpale.
Maceravimas pūdymu
Tai patogus būdas. Juo valant kaukolę nereikia didelių indų. Neigiamos šio būdo pusės yra tos, jog, valant kaukoles, esti stiprus nemalonus kvapas ir, be to, maceravimas gana ilgai trunka. Maceruojama švariame nevirintame vandenyje, stikliniame arba emaliuotame inde. Apvalyta kaukolė merkiama į vandenį ir pridedama agar-agaro tirpalo, kuris suaktyvina mikroflorą, taip pat sugeria puvimo kvapą. Maceruojant agar-agaro tirpale, indo nebutine uždengti dangteliu. Jei kaukolė prieš tai buvo konservuota druska, būtina prieš pūdant ją atmirkyti. Geriausiai druska išsiplauna pamerkus kaukolę keletui dienų į tekantį vandenį. Jei jo nėra merkiama į indą ir kelis kartus per dieną pakeičiamas jame vanduo.
Į 1 litrą karšto vandens dedama 1,5-3 g agar-agaro (jo galima nusipirkti veterinarinėje vaistinėje). Jis ištirpdomas ir į šį tirpalą merkiama kaukolė. Geriausiai maceravimas vyksta 30-40 C° vandenyje. Kadangi dauguma plėšrūnų sumedžiojama šaltuoju metų laiku, patogu indą su kaukole pastatyti prie pat šildymo radiatoriaus.
Baigus maceravimą kaukolės perplaunamos švariu vandeniu ir išdžiovinamos. Jei ant kaulų atsiranda kalkinės apnašos, jos pašalinamos pamerkiant kaukolę į 2 % druskos rūgšties ( 4HCl ) tirpalą 30 min.
Maceravimas šlapiame smėlyje
Apvalyta kaukolė dedama į medine dėžę ir užpilama smėliu. Dėžėje prieš tai padaroma keliolika nedidelių skyrių. Dėžė su kaukole užkasama smėlyje arba pastatoma šiltoje patalpoje (tam ypač tinka daugiabučių namų apšildomi rūsiai). Kartas nuo karto ant smėlio užpilama po truputį vandens. Mėsa ir sausgyslės pūna smėlyje. Kaukolė maceruojama 12-15 mėnesių, šio būdo privalumas tas, jog kaukolės po to nereikia nuriebinti.
Kaukolės valymas vandens bestuburių pagalba
„Apvalyta kaukolė dedama į dėžute, pagamintą iš smulkiaakio metalinio tinklelio ir parišus šią dėžutę ant plūdžių, merkiama į vandens baseiną ( pieš.). Šis būdas naudojamas tik vasaros laikotarpiu. Kuo šiltesnis vanduo, tuo aktyvesni bestuburiai ir greičiau apvaloma kaukolė. Mažai efektyvus šis būdas šaltiniuotuose vandens telkiniuose. Paprastai mėsos likučiai nuvalomi per 1-2 mėnesius.
Kaukolės nuvalymas skruzdžių pagalba
Ypač gerai tinka didžiosios miško skruzdėlės. Apvalyta kaukolė dedama į dėžute, kurioje pragręžta keletas skylučių, uždaroma dangteliu ir užkasama į skruzdėlyną. Audinių pašalinimas baigiamas po 1-2 mėn. Šio būdo didelis trūkumas yra tas, jog nuo skruzdžių rūgšties vėliau ant kaukolės gali atsirasti tamsios dėmės.
Pastarieji kaukolių valymo būdai dažniausiai naudojami tada, kai randamas jau apgedęs gyvūnas, ar kuomet išvykstame ilgesniam laikui. Šiaip patogesni ir greitesni būdai yra virinimas ir cheminis maceravimas.
Kaukolės apdorojimas kalio ar natrio šarmais
Maceruojama 35-40 C° vandeniniame kalio ar natrio šarmo tirpale. Senų gyvūnų kaukolėms maceruoti 1 l vandeninio tirpalo reikia 40 gr koncentruoto kalio šarmo. Pamerkus kaukole į tirpalą, reikia kartas nuo karto ilgu pincetu ištraukti kaukolę ir stebėti kuomet raumenys ir sausgyslės pradeda atsiskirti nuo kaulo. Reikiamą temperatūrą patogu palaikyti pastačius indą su tirpalu karšto pratekančio vandens vonioje, jei jo nėra, įstačius į šildomą vandens puodą. Pilnai nuvalius raumenis ir sausgysles, kaukolė praplaunama muiluotu vandeniu. Jei raumenų atsiskyrimas vyksta labai pamažu, galima kiek padidinti šarmo koncentraciją. Panašiai vykdoma maceracija natrio šarmu, tik naudojama 30 g/1 koncentracija. Maceruojant šiuo būdu, kartu vyksta ir kaukolės nuriebinimas. Šiuo būdu ypač patogu apdoroti senas, ilgai laikytas, smarkiai riebaluotas kaukoles.
Maceravimas antiforminu
Tai greitas „stogus būdas, antiforminas neskleidžia kvapo, o garai nekenkia žmogaus sveikatai.
Ruošiant antiforminą 15 g sodos ištirpdoma 25 g. vandens, 10 g. chlorkalkių ištirpdoma 75 g vandens. Abu šiuos tirpalus sumaišome ir į gautą mišinį pridedame natrio šarmo. Šis tirpalas laikomas tamsioje ir vėsioje vietoje. Darbui reikalingas 10% vandeninis jo tirpalas. Tirpalas ruošiamas naudojant virintą vandenį. Maceracija trunka 8-16 valandų (priklausomai nuo kaukolės dydžio). Jos metu raumenys virsta drebučių koncentracijos mase. Vėliau juos patogu nuplauti karšto vandens srove. Baigus maceruoti, kaukole reikia dar parą palaikyti karštame vandenyje.
Kaukolės nuriebinimas
Teisingai atlikus cheminį maceravimą dauguma riebalų iš kaukolės pašalinama jos metu. Jei džiovinant kaukolę atsiranda riebalinės dėmės, kaukolę tenka papildomai nuriebinti (riebalai nepasišalina, jei raumenys šalinami virinimo būdu). Patogiausia riebalus šalinti pamerkiant kaukole į benziną. Geriausiai tinka aviacinis benzinas. Kaukolė dedama į sandariai užsidarantį indą ir užpilama benzinu. Reikia, kad benzinas patektų į visas kaukolės ertmes ir ją pilnai apsemtų. Gerai uždarius dangtelį indas keletui dienų pastatomas vėsesnėje vietoje. Benzine kaukolė mirkoma 3-15 dienų (priklausomai kiek riebalų kaukolėje). Ištraukta kaukolė nardinama į indą su verdančiu vandeniu (reikia būti ypač atsargiems, kad nepakliūtų atviros ugnies). Vėliau nuplauname muiluotu vandeniu (tinka ir skalbimo milteliai), praskalaujame drungnu švariu vandeniu ir džioviname. Jei išdžiūvus paaiškėja, kad riebalų liko, procedūra pakartojama iš naujo. Jeigu pakartotinai atlikus nuriebinima benzinu ne visi riebalai pasalinami, nuriebinama sieros vandeniliu.
Nutiebinimas sieros vandeniliu (CS 2)
CS 2 - bespalvis, aštraus specifinio kvapo skystis, gerai tirpdo dervas ir riebalus. Užpilus kaukolę šiuo tirpikliu ji laikoma jame 2-3 savaites. CS 2 virimo temperatūra žema, todėl jau kambario temperatūroje jis garuoja. Siekiant sumažinti garavimą ant šio tirpiklio galima užpilti sluoksnelį vandens.
Nuriebinimas soda
Kaukolė merkiama į 5-10 % sodos tirpalą. Tirpalas užvirinamas ir jame kaukolė dar parą palaikoma. Vėliau ištraukta kaukolė dar kiek pavirinama švariame vandenyje.
Kaukolės balinimas
Išdžiovinus kaukolę ją dar reikia nubalinti. Patogiausia nubalinimui tinka vandenilio peroksidas.
Esti keletas balinimo badų. Paprasčiausias - kuomet kaukolė 10-24 val. pamerkiama į 3% vandenilio peroksido tirpalą (tokios koncentracijos tirpalas parduodamas vaistinėje). Indas sandariai uždaromas ir pastatomas tamsioje vietoje. Nereikia naudoti metalinių, neemaliuotų indų.
Norint pagreitinti reakciją atviras indas su perokside pamerkta kaukole statomas į karšto vandens vonią ( kad peroksido temperatūra siektų 30-35 C°). Balinimo reakcijos pagreitinimui į peroksidą įpilame 0,5-1,5 g. amoniako. Išbalinta kaukolė perplaunama šaltu vandeniu ir džiovinama. Kartais vaistinėse parduodamas ne vandenilio peroksidas, bet sausas perhidrolis. Peroksidas gaunamas maišant perhidrolį su vandeniu ( 1 svorio dalis perhidrolio + 1 svorio dalis vandens = 30 % vandenilio peroksido tirpalas). Norint greičiau nubalinti kaukolę ji 5-15 min. merkiama į 30% H2O2 tirpalą.
Nereikia pamiršti, jog didelės koncentracijos vandenilio peroksidas yra labai aktyvus, todėl reikia labai saugotis, kad jis nepakliūtų ant odos ir ypač į akis. Patogiausia dirbti su guminėmis pirštinėmis.
Jei peroksido turima nedaug, galima nuvalytą, apdžiovintą kaukolę apvynioti higroskopine vata (techninė netinka) arba marle. Vata ar marlė suvilgoma vandeniu (kad geriau prigultų prie kaulo) ir gausiai apvyniojama siūlais. Ypač kruopščiai vatą reikia kimšti į akiduobių ertmes, nosiaryklę. Išdžiūvus vatai, ji apipilama 7-10 % vandenilio peroksidu prieš tai įdėjus į 1 litrą šio reagento 5 ml amoniako. Balinama tamsioje vietoje (mat saulės poveikyje vandenilio peroksidas skyla į atskirus komponentus) 4-6 valandas. Dar geresnę balinimo kokybę gauname panaudoję kreidos miltelius (šis būdas taikomas tuomet, kai balinama didelės kaukolės ar turima mažai peroksido). Kaukolė prieš balinimą kelias valandas pamirkoma šaltame vandenyje ir 2-3 min. pavirinama, po to ištraukiama ir kiek apdžiovinama. Ant kaukolės tepama grietinės konsistencijos balta masė, sudaryta iš 30 % vandenilio peroksido ir kreidos miltelių. Po to kaukolė patalpinama vėsioje drėgnoje vietoje (geriausiai rūsyje) ir paliekama 12-24 valandoms).
Vėliau kaukolė kruopščiai nuplaunama ir išdžiovinama.
Kartais balinimui naudojamas amoniakas. Amoniakas praskiedžiamas vandeniu (1 dalis amoniako + 4 dalys vandens) ir kaukolė jame virinama 5-15 minučių. Ištraukus kaukolę ji porą kartų aptepama 30 % vandenilio peroksidu ir nenuplauta džiovinama.
Kaukolės padengimas
Išdžiovintą nubalintą kaukolę reikia padengti skaidria plėvele, kuri apsaugo kaulą nuo tepimosi, o dantis nuo skilinėjimo. (Mat dauguma trofėjų laikoma mūriniuose namuose ar butuose, kuriuose oras esti labai sausas ir dantys po kurio laiko pradeda skilinėti).
Padengimui naudojamas organinis stiklas arba plaukų lakas. Skystas organinis stiklas paruošiamas šiuo būdu :
1 svorio dalis susmulkinto (patogiausia suskaldyti plaktuku) skaidraus organinio stiklo užpilama 4 svorio dalimis dichloretano ir sandariai uždengus indą paliekama nakčiai. Dichloretanas ištirpdo organinį stiklą ir teptuku šiuo skysčiu padengiama kaukolė. Dar patogiau panaudoti didesnį tirpalo kiekį ir visą kaukolę panardinti į skystį 1-2 min. Ištrauktą apdžiovinti ir po 20-25 min. visą procedūrą pakartoti.
Galima taip pat kaukolę padengti putoplasto plėvele. Tirpalas paruošiamas šiuo būdu : į indą su eteriu arba acetonu dedami gabaliukai putoplasto, kurie tuoj pat jame ištirpsta. Putoplasto dedama tiek, kad skystis taptų glicerino konsistencijos. Po to juo ištepta kaukolė panardinama į jį. Kartais kaukolė dar padengiama parafino plėvele : 1 dalis parafino užpilama 5 dalimis aviacinio benzino ir palaikoma 1-3 paras sandariai uždaryta šiltoje vietoje kol parafinas ištirps. Gautu tirpalu padengiama kaukolė. Po to kaukolė tvirtinama prie lentelės.
Kaukolės montavimas
Kaukoles, kaip ir kitus trofėjus, montuojame ant lentučių. Lentelės gaminamos rato, ovalo, skydo ir kt. formų. Montuojant trofėjų svarbiausia, kad lentelė komponuotusi su trofėjumi. Reikia vengti ryškių, akį rėžiančių spalvų, taip pat lentelės dydis neturi būti gremėzdiškas. Trofėjaus dydžio santykis su lentele yra maždaug 1 x 1,5 , lentelės storis 1,5-4 cm. Nemažai trofėjinių lentelių papuošiama įvairiais raižiniais ir pjaustiniais. Saikingai, skoningai panaudotos šios detalės puošia trofėjų, išryškina jo grožį, tačiau jokiu būdu nereikia raižiniais perkrauti ir nevalia pamiršti, kad lentelė - tai tik priedas prie trofėjaus, o ne atvirkščiai.
Jei kaukolė, tvirtinama prie lentelės, bus kabinama vertikalioje padėtyje, ji prikalama kiek aukštyn (20-30 C° kampu). Jei trofėjus tvirtinamas pravirais nasrais, žandikauliai praveriami tiek, kad apatiniai ir viršutiniai iltiniai dantys neuždengtų vieni kitų. Lentelės apačioje pritvirtinama metalinė juodinta juostelė, kurioje užrašoma (išgraviruojama):
1. Gyvūno rūšis.
2. Tiksli gyvūno sumedžiojimo vieta ir data.
3. Trofėjaus savininko pavardė ir vardas.
Gražias lenteles gali paruošti juvelyrinių dirbinių graviravimo dirbtuvės.
8. Pagrindinės graižtvinių šautuvų šovinių balistinės savybės.
9. Žvėries reakcija, elgesys, pataikymo pėdsakai, pataikius į inkstus, galunių kaulus, minkštuosius audinius.
Šūvis į inkstus
Žvėris pargriūva šūvio metu. Šūvis į inkstus yra labai skausmingas. Jei stuburas pažeistas, žvėris jau neatsistoja, gali dar šliaužti. Jei nepažeistas-atsistoja ir susikūprinęs lėtai, trumpais šuoliukais nušuoliuoja. Į inkstus sužeistas žvėris stengiasi kuo greičiau atsigulti. Gali išgyventi 3-4 valandas.
Šūvis į kojas
Žvėris suklumpa ant pataikytos kojos, nušuoliuoja ant trijų kojų. Jei pataikyta aukštai į priekinę koją, gali atsistoti piestu. Šūvis nemirtinas, tačiau koja lieka sužalota.
Šūvis į raumenis (minkštas vietas)
Dažniausiai nesužalojami jokie gyvybiškai svarbūs organai. Žvėries reakcija neryški, pabėga šuoliais.
10. Įrenginiai, naudojami atrankinėje medžioklėje.
Tai gali būti įvairūs bokšteliai, maskuojamos palapinės, dirbtinės priedangos, maskuojamieji tinklai.