Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Post a reply


This question is a means of preventing automated form submissions by spambots.
Smilies
:) :( :D :lol: :ROFL: :cool: :Yahoo!: :x :oops: :cry: :evil: :twisted: :roll: :wink: :o :shock: :crazy: %) :P :Rose: :Search: =@ :Bravo: :good: :bad: :sorry: :pardon: :beer: :no: :friends: O:-)
View more smilies

BBCode is ON
[img] is ON
[url] is ON
Smilies are ON

Topic review
   

Expand view Topic review: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2024-Feb-22 14:37

Galutine ir neskundžiama LAT nutartimi už žiaurų elgesį su gyvūnais atsakys 7 nuteistieji

Data: 2024-02-22



Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) atmetė 7 nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinius skundus bei paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Gyvam šernui iltis karpiusiems, audinę ir vietnamietišką kiaulę medžiokliniais šunimis pjudžiusiems nuteistiesiems teks sumokėti bendrai beveik 29 tūkst. eurų siekiančią baudą.

Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai, o tyrimui vadovavo ir valstybinį kaltinimą teisme palaikė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Marius Fokas.


Šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, kai, tiriant visai kito pobūdžio nusikalstamas veikas, liudytoju apklausto 54 metų Telšių gyventojo G. S. telefone buvo aptikta daugybė vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti galimai žiauraus elgesio su gyvūnais epizodai.

2017 metų vasarą nufilmuota, kaip keli vyrai laiko surištą gyvą šerną ir, jį pražiodę, kerpa bei traukia besimuistančiam gyvūnui iltis. 2018 metų gegužę padarytame įraše matyti, kaip iš narvelio paleista audinė užpjudoma dviem medžiokliniais šunimis. Šie bejėgį gyvūną tampo ir drasko. Trečiame vaizdo įraše matyti, kaip šunimis užpjudoma pririšta vietnamietiška kiaulė, o vėliau G. S. jai perpjauna gerklę ir gyvūnas nukraujavęs nugaišta. Ši egzekucija truko daugiau nei 40 minučių. Dėl šiuose vaizdo įrašuose užfiksuoto trijų gyvūnų žalojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.


Atliekant tyrimą, buvo nustatyti 7 įtariamieji – 23–60 metų Telšių, Šiaulių ir Radviliškio gyventojai. Visi jie, išskyrus 23 metų telšiškį – medžiotojai. Manoma, kad iltys šernui buvo šalinamos, kad jį pjudant medžiotojų šunimis, šie nenukentėtų nuo besiginančio laukinio gyvūno. Audinę ir vietnamietišką kiaulę draskyti trys G. S. šunys buvo paleisti dresiruojant ir mokant juos medžioti.

Tai, kad vaizdo įrašuose užfiksuotas žiaurus elgesys su minėtais gyvūnais, patvirtino ir kompetentingi gyvūnų gerovės specialistai, ir aplinkosaugininkai. Jų išvadose konstatuota, kad šunų draskoma audinė buvo suluošinta ir galėjo mirti, o vietnamietiška kiaulė – kankinama, suluošinta ir, perpjovus gerklę, palikta šunims toliau draskyti, kol nugaišo. Specialistų nuomone, dėl tos pačios priežasties – medžioklinių šunų dresavimo tikslais, buvo šalinamos ir šerno iltys. Tokiu būdu laukinis gyvūnas buvo sužalotas, o koks jo tolimesnis likimas – nežinia.


2022 metų gegužės 20 dieną Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai visus septynis kaltinamuosius išteisino kaip nepadariusius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.

Šį teismo nuosprendį Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras M. Fokas apskundė aukštesniajam teismui. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas įrodymus vertino neišsamiai, šališkai, tendencingai ir selektyviai, iškraipė jų turinį, tinkamai neišanalizavo bei tarpusavyje nepalygino visų duomenų, neanalizavo ir visiškai nevertino pagrindinių objektyvių duomenų šaltinio šioje baudžiamojoje byloje – vaizdo įrašų ir jų turinio, todėl padarė neteisingas ir šališkas išvadas.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs prokuratūros apeliacinį skundą, 2023 metų gegužės 15 dieną nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir visus 7 asmenis pripažino kaltais dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Telšiškiui G. S. dėl visų trijų gyvūnų kankinimo epizodų skirta 9 tūkst. 876 eurų bauda. Kartu su juo kankinant skirtingus gyvūnus bendrininkų grupėse veikusiems trims nuteistiesiems teismas skyrė po 3 tūkst. 766, dviem – po 2,5 tūkst., o vienam – 1 tūkst. 883 eurų dydžio baudas.

LAT galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo, kad byloje nustatyti faktai atitinka visus būtinus Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikalstamos veikos požymius ir apeliacinės instancijos teismas šią baudžiamojo įstatymo normą pritaikė tinkamai. Nuteistųjų bei gynėjų skundai atmesti ir dėl pagrindo nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti kaip administracinį nusižengimą, o ne baudžiamąjį nusikaltimą.

Prokuratūros inf.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Nov-07 19:28

Apie moterį, profesionaliai rankose laikančią du ginklus: įstatymą ir šautuvą




Jorūnė LIUTKIENĖ
2023 5 lapkričio
rinkosaikste.lt

Neringa-Petrauksiene1-766x1024.jpg
Apie moterį, profesionaliai rankose laikančią du ginklus: įstatymą ir šautuvą
Neringai Petrauskienei gamtoje labai gražu, taip pat gražu kaip paveiksle, o viską, kas vyksta atidžiai stebint jai, yra tarsi geras teatro spektaklis./Asmeninio archyvo nuotr.


Spektakliai gamtoje užburia tikrumu


Neringos medžioklių istorija prasidėjo dar paauglystėje. Tėtis Kęstutis, gavęs pakvietimą pabūti varovu, į medžioklę kartu pasiėmė ir savo keturiolikmetę vyresnę dukterį. Neringos tėčiui varovo patirties reikėjo tam, kad galėtų laikyti egzaminą ir taptų medžiotoju, tačiau taip prasidėjo ne tik jo, bet ir dviejų medžiotojų – tėčio ir dukros – istorija. „Aš sutikau iš karto, nes buvo nepatirta, neatrasta ir labai viliojo“, – pasakoja Neringa Petrauskienė, moteris, kuriai smalsumas vis dar yra varomoji jėga gyvenime. „Kai tėtis jau tapo tikru medžiotoju, aš eidavau kartu su juo po miškus, į medžiokles. Man visada būdavo smagu dalyvauti medžioklėse. Vos sulaukusi 18 metų iš karto ėjau laikyti medžiotojo egzamino, kad tapčiau medžiotoja ir turėčiau savo ginklą“, – tęsia Neringa, savarankiškai medžiojanti jau 18 metų.


Daugėja medžiojančių moterų


„Kai pradėjau važinėti į šaudymo varžybas, merginų buvo vienetai. Dabar tarp medžiotojų matosi daugiau moterų ir daugiau naujų veidų“, – sako N. Petrauskienė

Žiema ir rudenį Neringa eidavo į medžiokles su varovais, o vasarą – į palaukiminės medžiokles. Tėtis niekada dukros neragino ir nestūmė, bet visada paklausdavo, ar ji nori ir ar gali. Neringa beveik niekada neatsisakė. Ir dabar augindama penkiametį sūnų Adą sako elgsis taip pat. Jis jau dabar žino, kur mama važiuoja ir ramiai išleidžia. Kitų klausimų jam kol kas nekyla.

„Jeigu norės, aš parodysiu, kaip vyksta medžioklė ir, jei jam tai patiks, galės rinktis tokį laisvalaikį, kaip ir aš. Noriu, kad sūnus daug kuo domėtųsi, medžiokle taip pat, bet primygtinai piršti nieko neketinu“, – sako N. Petrauskienė.


Už savo svečius atsakai


N. Petrauskienė medžioja nuo 2004 metų. Ji yra Kėdainių rajono Akademijos medžiotojų būrelio narė. Šis būrelis yra vienas iš seniausių medžiotojų būrelių mūsų rajone. Būrelis su ilgametėmis ir labai giliomis tradicijomis įkurtas daugiau kaip prieš 50 metų. Praeitais metais Neringa yra išrinkta būrelio valdybos nare, yra 7 valdybos nariai atsakingi už būrelio veiklą, organizacinius reikalus, kasdienius rūpesčius ir planus.

„Būrelyje planuojame ir savo biudžetą, ir didesnius darbus. Tenka ir bokštelius remontuoti, ir naujus statyti, nes kitaip negalėtum dalyvauti palaukiminėje medžioklėje. Būrelis yra įsigijęs sodybą, kurią reikia ir remontuoti, ir tvarkyti, tačiau ji reikalinga būrelio nariams“, – pasakoja medžiotoja.

Neringa būrelio valdyboje atsakinga už švenčių ir renginių organizavimą. Akademijos medžiotojų būrelis vienija iki 40 narių, tačiau medžiotojų ratas yra didelis, nes būrelio nariai kviečia ir kitų būrelių narius kartu medžioti. Jei atsiveži svečią į būrelį, asmeniškai už jį ir atsakai.

Medžioklė labai vienija žmones. Atsiranda tema pokalbiui. Bet kur susipažinę medžiotojai domisi vieni kitų pergalėmis, teiraujasi apie medžioklės plotus, būdus, bendrus reikalus, aptaria įmantresnius, patogesnius bokštelius, gyvūnų šėrimą, kur jau kas pastebėjo, pas ką tuščios šėryklos ir kitus svarbius kasdienius darbus.

„Mūsų būrelis nėra labai didelis medžioklės plotais, bet esame tarp didelių miškų masyvų, kurie plyti tarp Dotnuvos ir Krakių ir todėl juose yra gyvūnų įvairovė – elnių, briedžių, tokių, kuriems reikia pereiti į didesnius plotus ir todėl galime medžioti įvairius gyvūnus. Mūsų būrelio ribos atskirtos, mes turime ir miško, ir laukų“, – privalumus vardija N. Petrauskienė.

„Nors kiti būreliai turi didelius masyvus, bet pas mus ir medžiotojų mažiau – tik iki 40. Pirmenybė įstoti į būrelį yra būrelio nario vaikams ir artimiems giminaičiams. Kolektyvas susiformavęs ir jau brandus. Nauji nariai ateina, bet pagrindas – susigyvenę ir sutariantys jo nariai. Mes visi labai daug gražiai tarpusavyje bendraujame“, – sako N. Petrauskienė.

Praeitų metų rugsėjį praūžė Akademijos medžiotojų būrelio šventė, nes dėl pandeminio laikotarpio apribojimų negalėjo jos švęsti. Šventė buvo kruopščiai planuojama ir apie ją galvojama nuo pat ankstyvo pavasario. Būrelis atnaujino savo vėliavą ir logotipą: įrašė 1970 metus, pridėjo ąžuolo lapus taip įprasmindamas 50-ąjį savo jubiliejų. Šventėje dalyvavo daug svečių, aplinkinių būrelių medžiotojai, šventės metu buvo papasakota apie patį būrelį, prisiminta ir jo istorija, netrūko pramogų nei suaugusiems, nei vaikams.


Reikia pabūti varovu


– Ar tu turi ginklą? – paklausiu.

– Taip, – šypteli Neringa. – Mano ginklas seife, mano namuose.

„Viską esu nusipirkusi daug anksčiau. Dar buvo kiek kitokios kainos. Kai nusiperki ginklą, uniformą, kuprinę, batus ir t. t. – kas svarbiausia, tada jau dažnai nereikia atsinaujinti aprangos ar avalynės“, – teigia Neringa.

Kad taptum medžiotoju, pirmiausia turi būti varovu, atlikti praktiką. Tada medžiotojas parašo rekomendaciją ir laikai egzaminą, kuris susideda iš dviejų etapų – teorijos ir praktinio šaudymo.

Kai jau išlaikai teoriją ir šaudymą, tada medžiotojo bilietas praktiškai tavo kišenėje. Dar reikia leidimo ginklui. Tam turi atlikti medicininį patikrinimą.

Ir vis dėlto ne pati gyvūno medžioklė, ne pats šūvis ir trofėjus yra svarbiausia. Pirmiausia, tai gilus gamtos ir jos reiškinių pažinimas, buvimas joje. Medžiotojai žino, kada ir kaip prasideda sezonai, kokie žvėrys kur eina, kas peri, kas suka lizdus.

Medžiotojai preliminariai skaičiuoja sumedžiotus gyvūnus ir teikia duomenis gamtos apsaugai. Iš skaičių matosi, ar yra padidėjimas, ar sumažėjimas.

„Kai padaugėja lapių, sumažėja zuikių. Buvo šernų maro laikas, jie patys iškrito.

O stirnos – elegantiškiausi gyvūnai, gražuolės. Jos gležnos ir gražios. Medžiotojų tikslas – pasigrožėti ir daryti atranką gamtoje.

„Aš asmeniškai stirnų nemedžioju, nebent ji būtų ligota, sužalota ir žinau, kad yra ir kitų medžiotojų, kurie ne visada siekia sumedžioti“, – sako N. Petrauskienė.


Kiekvieno sprendimas – medžioti ar nemedžioti, yra asmeninis reikalas.

,,Pavasario laikotarpiu reikia apsaugoti šerno pateles, jų nemedžioti, nes dar labai jauni šerniukai. Reikia ne tik medžioti, bet ir mokėti pasirūpinti gamta ir ją labai mylėti, kad turėtume žvėrių. Gyvūnai visada migruoja, jie vienoje vietoje negyvena. Kai prasideda medžioklės sezonas, daugiau migruoja, prie migracijos prisideda ir kokie nors technikos darbai, gyvūnai reaguoja į viską, kas nenatūralu. Patinai kvailiausi, kai ruja, jie nereaguoja net į šviesą. Užuodžia, girdi pateles ir eina ieškoti – gamta šaukia“, – sako medžiotoja.


Renka medalius


Daugiau patyręs ir gamtą mylintis medžiotojas gali tapti selekcininku. Tam vėl reikia išsilaikyti egzaminus, kurie jau skirti medžiotojams. Toks medžiotojas gali atskirti, kada kanopinis žvėris jau yra selekcinis ir dėl savo amžiaus bei ligų nebetinkamas vesti naujos vados. Tai matosi pagal ragus, snukį, dantis, susiformuoja tam tikri bruožai, kurie leidžia tai pastebėti ir nustatyti. Tokius gyvūnus, kurie nebegali pratęsti savo rūšies, medžiotojai stengiasi išimti iš gamtos, kad jie nekentėtų ir neplistų ligos, kad būtų kuo mažiau išsigimusių gyvūnų ir atsikurtų pusiausvyra gamtoje.

„Na, o trofėjinis žvėris yra toks, kuris yra tam tikro amžiaus tarp labai perspektyvaus ir senstančio žvėries. Jis pats gražiausias, nes tuo metu turi pačius gražiausius ragus ir, jei pralauki, tarkim, dvejus metus, jie jau nebus tokie gražūs. Už trofėjinius ragius renkami medaliai. Tai tam tikras pasididžiavimas. Kiekvienam medžiotojui norisi sumedžioti tokį žvėrį“, – pasakoja N. Petrauskienė.

Sumedžiotų žvėrių paruošti ragai keliauja vertinimui. Juos tikrina speciali ekspertų komisija, kuri sveria, matuoja pagal rago apimtį, žiūri, kiek išsišakojimų yra, kad nebūtų blankūs, kokia ant rago yra rožė – tai išskirtinis rago individualumas. Rengiamos ir įspūdingesnių trofėjų parodos. Laureatus apdovanoja. Tokius ypatingus ragus verta pasikabinti kaip grožį. Žvėrys ir patys meta ragus, žmonės juos renka, jei suranda, priduoda. Yra įmonės, žmonės, kurie superka ragus, o iš jų gamina įvairius trofėjus: tušinukus, pakabukus ir kitus aksesuarus.


Smagiausia stebėti


Tačiau Neringai gyvūnai natūraliai būnantys gamtoje gražesni.

„Gamtoje gyvūnas atrodo išdidus, pasitikintis, tvirtas, o kai sumedžioji, pamatai, kad jis visai ne toks, kaip atrodė. Esu sumedžiojusi selekcinį ylaragį stirniną, jo ragai buvo tiesūs. Man smagiausia tiesiog sėdėti, žiūrėti ir laukti. Tikrą trofėjinį gyvūną gali pamatyti tik vieną kartą gyvenime. Stirninai patys perspektyviausi būna 5–6 metų, o paskui jie sensta“, – pasakoja N. Petrauskienė.

Neringa sako, kad vasarą įsilipusi į bokštelį turi laiko savo svajonėms, o buvimas gamtoje padeda rasti geriausius sprendimus.

„Viskas gamtoje labai gražu kaip paveiksle, o tai, kas vyksta, tarsi geras teatro spektaklis. Viską matai ir stebi labai atidžiai. Tai matai, kaip prabėga pelytė, tai jau girdi – artinasi lapė. Tai jau paukščiukas sučirena. Skiri gyvūnus iš jų judesio, krebždesio, lapų šnarėjimo. Jei pajauti, kad tolumoje lyg ir artinasi, kai išgirsti, kad trakši, sustingsti taip, kad net pamiršti kvėpuoti, stengiesi pamatyti, kas gi išlįs“, – pasakoja N. Petrauskienė.

Neringa sako, kad 4 valandų gamtoje nė nepajunta. Tik pastebi, kad jau ir prietema.

„Aš visiškai atsijungiu nuo darbo, pamirštu rūpesčius, problemas. Grynas oras, buvimas gamtoje pravėdina galvą, labai palengvėja, o kiek vėliau ten ramiai sau būdama pagalvoju, ką man daryti, kaip spręsti vienas ar kitas situacijas“, – sako N. Petrauskienė.


Delikatesų delikatesas – bebro uodega


Neringa sako mėgstanti žvėrieną. Sumedžioję žvėrį medžiotojai pasitaria, ar nori pasiimti gryną mėsą, ar nori pasigaminti gaminių, pavyzdžiui, dešrų, konservų ar kt. Iš žvėrienos ruošia sriubas, plovus, troškinius ant laužo. Nors yra daug receptų, kaip paruošti žvėrieną, tačiau ją paruošti nėra taip paprasta. Pasak Neringos, reikia atkreipti dėmesį, kad ilgesnis marinavimas žvėrieną tik džiovina.

Būrelio nariai mėgsta gaminti ir dažnai yra verdama sriuba ar gaminamas plovas ant laužo.

„Labai mėgstu žvėrieną, jos skonis specifinis. Man bebro uodega yra kažkas tokio. Juk net ne kiekvienas ją yra ragavęs. Man skanu ir rūkyta, ir kepta. Mes esame ir patys kepę“, – pasakoja Neringa.

Dar medžiotojai patinka keptas stirnos kumpis, šeima turi ir firminį receptą. Tačiau žvėrieną reikia kepti daug ilgiau, todėl reikia labai suplanuoti kada pradėti gaminti.

„Įpjaustome gana tankiai stirnos kumpį ir į tas įpjovas dedame kiaulienos lašinukų. Tada kepame orkaitėje apie penkias valandas, kad būtų minkštas ir sultingas“.


Ypatingi ritualai


Dar Neringai pati gražiausia žvėrių pagerbimo tradicija. Tai visas ritualas. Jau po to, kai žvėrys sumedžioti, visi jie išdėliojami kvadrate tarp eglišakių nuo didžiausio iki mažiausio. Kampuose užkuriami 4 laužai – kelmai su fakelais. Per šią ceremoniją pagerbiami gyvūnai ir pabaigoje nuleidžiama būrelio vėliava.

Dar viena tradicija: kai sumedžioja žvėrį, medžiotojui nuskinama eglės šakelė, kurią jis užsikiša už skrybėlės ar kepurės. Tai reiškia, kad jis yra šios medžioklės karalius.

Sezono ar medžioklės atidaryme iškeliama medžiotojų būrelio vėliava. Tai pagarba būreliui. Pabaigoje nuleidžiama.

Nuo vaikystės įpratusi pati užsidirbti, N. Petrauskienė pasirinko juristės profesiją. Įgijusi aukštąjį išsilavinimą Vytauto Didžiojo universitete, baigusi bakalauro studijas aplinkosaugos srityje, dirbdama Pravieniškių pataisos namuose toliau mokėsi ir baigė magistro studijas teisės srityje. Dabar dirba Kėdainių rajono savivaldybėje, Teisės ir personalo skyriaus vyr. specialiste.

Galima drąsiai sakyti, kad įpratusi medžioklėje sutelkti dėmesį, būti atidi ir jautri, Neringa ir savo darbe yra atsakinga, pareiginga ir labai išlaikyta asmenybė. Geriausias charakterio savybes ji subrandino atsiduodama savo pomėgiui. Niekada nedemonstruodama savo viršenybės ir galios, moteris idealiai valdo du ginklus: įstatymą ir šautuvą. Vienu ji išsprendžia žmogaus problemas, kitu padeda gamtai išlaikyti balansą ir puoselėja šimtametes tradicijas.

– Jeigu ne medžioklė, tuomet kas?

– Mielai galėčiau sėdėti ant kranto, užmesti meškerę ir laukti žuvies.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Jul-25 07:48

Kaimą siaubia miško žvėrys – medžiotojai nebepadeda, kreipsis į politikus




Daiva Savickienė
„Sekundė“



Karsakiškio gyventojai, nebeapsikenčiantys jų daržuose, uogynuose ir soduose skanėstų ieškančių danielių, pagalbos pasiryžę ieškoti net sostinėje – tam jau yra surinkę kelias dešimtis parašų.
Gyvūnai, nors ir gražūs, ne vienus metus pridaro žalos kiemuose, o dabar vis dažniau pastebimi ir gatvėse.

Vaikštinėja šaligatviais


Iš kur danieliai atsirado miestelyje, nuomonės nesutampa. Vieni karsakiškiečiai įsitikinę, jog tai bėgliai iš privačių aptvarų, kiti tvirtina juos čia seniai gyvenant laisvėje.
Bėda tai, kad šie elnių giminaičiai pradėjo tiesiog terorizuoti žmones, tikina karsakiškietis Saulius Jonuška.
„Jie čia atsirado prieš kokius penkerius šešerius metus. Iš kur, nežinia. Gal kažkas juos čia atvežė ir dabar dauginasi. Kenčia mūsų daržai, vaisiai, uogos“, – dėstė savo ir kaimynų bėdas vyras.
Gyvūnai bent nėra agresyvūs – vejami nubėga. Nors ir laikosi arti žmonių, glaudesnio kontakto privengia. S. Jonuška spėja, kad jie apsigyvenę arčiau Lėvens upės esančiuose krūmynuose, tačiau ieškoti maisto nevengia ir pačiame Karsakiškyje.
Šiemet danielių kaime pastebima dar daugiau nei paprastai, nemažai jauniklių. Išaugus populiacijai, auga ir nuostoliai.


Tinka ir burokėliai, ir braškės

Pasak S. Jonuškos, danieliai paprastai vaikšto būriais po kokią dešimtį. Net ir šviesiuoju paros metu jų galima išvysti kieno nors kieme, darže ar viešosiose vietose žingsniuojančius tiesiog šaligatviais. „Kaimynystėje žmogui braškes nuėdė – tokios gražios buvo. Norėjo anūkei nuskinti, nuėjo, o nė vienos uogos nebelikę, tik danielių pėdelės“, – pasakoja pašnekovas.
Pats S. Jonuška teigia netekęs dalies burokėlių derliaus, yra kam danieliai nugraužė šilauogių krūmus, serbentus ar dar žiemą apkramtė medelius. Karsakiškietis girdėjęs, kad nuo neprašytų svečių nukentėjo net bažnyčios šventoriaus želdiniai. Be nuostolių, danieliai kelia pavojų ir eismui, sako S. Jonuška.
Per Karsakiškį eina itin judrus kelias. Visai neseniai čia vieną danielių kažkas nutrenkė automobiliu. S. Jonuška naktį važiuodamas į darbą teigia irgi dažnai matantis šiuos gražuolius viduryje kelio.

Seniūnija siūlo gelbėtis patiems

Anksčiau, vyro žiniomis, medžiotojai buvo sugaudę žvėris ir išvežę kažkur gilyn į mišką. Danieliai sugrįžo. Pagalbos Karsakiškio gyventojai yra kreipęsi į seniūniją, tačiau iš ten girdintys tą patį: mes nieko negalime padaryti – apsitverkite savo turtą. Tačiau tvora – ne visada įmanoma išeitis, aiškina S. Jonuška. Dalis daržų ne prie namų, o už miestelio. Jų neaptversi, tuo labiau kad tuomet negalėsi dirbti žemės ūkio technika. „Surinkome jau 60 gyventojų parašų. Bandysime kreiptis į Seimo narę, o ar padės – nežinau. Mums tai opi problema ir kaip ją išspręsti – nežinia“, – sako karsakiškietis.


Iš daržo skaniau

Karsakiškio bendruomenės pirmininkė Gražina Žemaitienė pasakoja prieš trejus metus namus apsitvėrusi tvora, tad dabar danieliai juos paprastai aplenkia. „Rečiau ateina, nes nebegali įeiti į daržus“, – pripažįsta. O taip esą jau nebeįmanoma buvo gyventi.
„Anksčiau viską išmindavo, nuvalgydavo, ištrypdavo, vaikščiodavo net po kiemą – visai nebaikštūs. Kieme žaidžia vaikai, o danieliai atsistoję žiūri ir neina šalin“, – pasakoja G. Žemaitienė. Ji mačiusi kelis danielių būrius. Vieni gyvūnai būdavo balti su tokiais pat baltais gražiais jaunikliais. Kiti – rudi. Nuo Karsakiškio iki miško, G. Žemaitienės teigimu, maždaug kilometras. Žvėrys dažniau lankosi pavakare ar anksti ryte, kai mažesnis judėjimas, arba naktį, tačiau nevengia pasirodyti ir dieną. Iš kur Karsakiškyje atsirado danieliai, bendruomenės pirmininkė sako irgi nežinanti.
„Baisi problema, – sutinka G. Žemaitienė. – Jie laukuose nevaikšto – eina daugiau prie namų. Visas šiukšlių dėžes ištampo, išdrasko, laksto per kelią.“ Bendruomenės vadovės teigimu, karsakiškiečiams danieliai baigia nugraužti ne tik daržus, bet ir sodus: „Žmonės labai pasipiktinę ir nebežino, kur kreiptis pagalbos. Viską nusiaubė sausra, o dabar dar ir danieliai. Nieko nebegali užsiauginti – nuėda absoliučiai viską. Nors žolės aplink pilna, matyt, daržovės vis tiek jiems skaniau.“


Laukinių neišvysi


Karsakiškio seniūnės pavaduotojas Vidmantas Paliulis sako apie danielių krečiamas eibes žinantis. Jo spėjimu, greičiausiai susidarė nemenkas danielių būrys, nors neabejoja, kad šie žvėrys – laukiniai, tik priprato laikytis netoli gyvenvietės.
„Kaip laukinius žvėris išvysi? – svarsto seniūnės pavaduotojas. – Nepristovėsi juk, neprivaikysi. Galvoju, kad reikia susitaikyti su tokia padėtimi. Nepatiks jiems – patys išeis.“ Pasak V. Paliulio, danieliai – gyvūnai draugiški, gyvena savo gyvenimą. O žmonės neretai nori sutvarkyti gamtą pagal savo poreikius. Tuomet ir kyla sugyvenimo problemų.
„Čia, matyt, šie danieliai gimę, užaugę, jų teritorija čia yra. Net nebijo žmonių. Eini netoli – tik pažiūri ir toliau ganosi. Jie jaučiasi kaip namuose“, – pasakoja seniūnijos atstovas.
O kelyje, V. Paliulio aiškinimu, reikia laikytis greičio ribojimų.
„Važiuoji pro krūmus – sumažink greitį ir galvok apie saugumą, nes žvėrių tikrai nemažai, – patvirtina.
– Nieko nepadarysi. Mes neklausėme jų, kai tiesėme kelią, o dabar skundžiamės, kad trukdo. Jie irgi čia gyvena, gyvi padarai, yra jų teritorijos, jų gyvenimo būdas kažkoks. Reikia susitaikyti su tuo ir saugotis. Gerbti vieniems kitus.“
Įtaria kadaise pasprukus Į Lietuvą danieliai buvo atvežti ir gyveno iki XVI amžiaus. Vėliau populiacija laisvėje išnyko – jie auginti tik kai kurių dvarų parkuose. Sovietmečiu vėl įvežti į Lietuvą.
Pradžioje danieliai laikyti voljeruose, bet vėliau dalis jų paleista į laisvę. Dabar danielių yra tiek laisvėje, tiek ir privatiems asmenims priklausančiuose aptvaruose. Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio vadovas Giedrius Bronušas prisipažįsta iki šiol negirdėjęs apie karsakiškiečių bėdas, tačiau manantis, kad miestelyje lankosi galbūt kadaise aptvaruose gyvenę žvėrys.
„Karsakiškio miškuose, visoje Žaliojoje danielių populiacija yra labai nežymi ir plika akimi nematoma. Jeigu danieliai ateina į daržus, vadinasi, jie matę daržų, matę lengvo maisto“, – svarsto specialistas.
G. Bronušo duomenimis, Panevėžio rajone didelės laisvėje gyvenančių danielių populiacijos yra Krekenavos, Naujamiesčio miškuose. Tačiau net ir ten danieliai prie žmonių valdų nesiartina.
Danielius nėra toks gyvūnas, kuriam tai būtų reikalinga“, – paaiškina. Laukinis danielius, anot G. Bronušo, bijo žmogaus ir kaip visi elniniai žvėrys jo arti neprisileidžia, į kiemus neina. Tuo labiau šaligatviais nevaikšto. Pasak jo, tiek laisvėje, tiek aptvaruose gyvenantys danieliai yra tokie pat. Tik aptvariniai būna daugmaž vienodos spalvos, nes jų gyvenimo sąlygos – vienodos. O laisvėje atspalvių įvairovė didesnė. „Vienu metu pavasarį net galima pagalvoti, kad albinosai vaikšto“, – sako nenustebti G. Bronušas.

Faktai

Danieliai yra natūraliai Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantys gyvūnai, kurie gali gyventi ir lankytis netoli urbanizuotų teritorijų. Jei asmenims žalą padaro medžiojamieji gyvūnai, gyventojai tokiu atveju gali kreiptis į savo savivaldybę, kurioje yra sudaryta komisija medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai įvertinti.
Ištrūkus į laisvę laukiniams gyvūnams, aptvarų, voljerų ar kitų statinių naudotojai privalo nedelsdami pranešti Aplinkos apsaugos departamentui ir policijai apie kiekvieną nelaisvėje laikytų ir į laisvę ištrūkusių laukinių gyvūnų pabėgimo atvejį.
Asmuo privalo surasti pasimetusį gyvūną per ne ilgesnį nei vieno mėnesio terminą. Jei gyvūnas per šį laiką nesurandamas, jis atitenka valstybei.
Už laukinių gyvūnų populiacijos reguliavimą atsakingi medžioklės plotų nariai.
Populiacijos reguliavimas galimas tik šių gyvūnų medžioklei leistinu metu (danielius patinus galima medžioti nuo spalio 1 d. iki kovo 31 d., pateles ir jauniklius – nuo spalio 1 d. iki sausio 31 d.).
Jei pareigūnai gauna informaciją apie laukinių gyvūnų padarytą žalą, tokio pobūdžio pranešimus persiunčiama savivaldybei vertinti, ir tokiu atveju gyventojai patys tiesiogiai turėtų kreiptis į savivaldybę.
Jei yra duomenų apie laukinio gyvūno ištrūkimo faktą, aplinkosaugininkai nagrinėja, ar apie gyvūno pabėgimą iš aptvaro buvo pranešta atsakingoms institucijoms.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Jul-15 18:21

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Jul-09 19:05

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Jul-01 05:21

R. Barysas. Baimės tamsoje


vz.lt
Publikuota: 2023-06-29
Rolandas Barysas „Verslo žinios“





Lig šiol niekada nedalyvavau viešose diskusijose dėl naktinių taikiklių medžioklėje įteisinimo, kurios tęsiasi ne vienus metus. Laikiau neetišku profesiniu požiūriu, tad neketinau į jas veltis ir šį kartą dėl galimo interesų konflikto – medžioju daugiau nei du dešimtmečius ir vienos iš pusių palaikymas iki numatyto birželio 29 d. balsavimo dėl Medžioklės įstatymo pataisų Seime galėjo būti interpretuotas kaip tam tikras spaudimas. Tačiau išsakyti viešai savo poziciją mane pastūmėjo trečiadienio rytą per Žinių radiją išgirsti Laisvės partijos frakcijos Seime seniūno Vytauto Mitalo pasamprotavimai minimu klausimu, o ir planuotas galutinis balsavimas neįvyko, kaip sakoma, įsikišus aukštam valstybės pareigūnui.

Nuostabą sukėlė ne tai, kad žmogus turi oponuojančią nuomonę naktinių taikiklių atžvilgiu, bet tai, kad argumentuodamas savo poziciją šis perspektyvus jaunosios kartos politikas rėmėsi nuvalkiotomis sovietijos laikais užgimusiomis klišėmis (laidoje paminėjo ir vieno jų simboliu buvusį Seimo narį) apie nomenklatūrinius medžiotojus ir nedorus jų veiksmus. Pasijutau nepelnytai paženklintas Kaino žyme, nes esu vienas iš 30.000 medžiotojų bendruomenės narių, kuris į ją atėjo jau nepriklausomos Lietuvos laikais ir niekada nepriklausė vadinamajam partiniam elitui.


Negeras jausmas. Lyg užsiimtum kokia nors neteisėta veikla, o ne turtingu istoriniu paveldu ir bendražmogiška kultūra grįsta bei įstatymais labai griežtai reglamentuota laisvalaikio veikla. Kažkodėl žavimės romantiškais pasakojimais apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais šį valdovų kultivuotą pomėgį, net statome paminklą sostinėje medžiotojui Gediminui, bet taip niekiname šio amžiaus medžioklės tradicijų puoselėtojus, kurie, be visa ko, kasmet į valstybės biudžetą sumoka 3,5 mln. Eur už medžioklės plotų nuomą, ką ir kalbėti apie reikšmingas asmenines investicijas į jų priežiūrą, infrastruktūrą, laukinių gyvūnų globą ir saugojimą nuo brakonierių.

Ar nebūtų pats laikas atsikratyti tolimus Lietuvos komunistų partijos viešpatavimo laikus nebeegzistuojančioje valstybėje menančių stereotipų, nes ir valdžios, ir medžiotojų gretas per 3 dešimtmečius papildė jau nepriklausomoje Lietuvoje gimę p. Mitalo amžiaus žmonės. O tų anų, kurių pavardėmis vis dar pažongliruojama, nebėra ne tik valdžioje, bet gal net ir medžioklės būreliuose. Beje, vis palinksniuojamos tos pačios jau istorija tapusių medžiotojų abejotinos šlovės pavardės, bet net nebandoma prisiminti daug gausesnio būrio šio pomėgio entuziastų, kurių dėka buvo išsaugotas Lietuvos medžioklės ūkis ir atkurti gyvosios gamtos ištekliai. Net nesusimąstome, kad be jų pastangų šiandien gamtos mylėtojai net negalėtų džiaugtis kai kuriomis gyvūnų rūšimis. Paradoksas, bet tokie bendro gėrio kūrėjai mūsų politikų nedomina. Iš tokių nesusikrausi politinių dividendų?


Kad pokyčių šių dienų medžiotojų gretose esama, visgi pripažįsta ir pats Seimo narys, minėtoje radijo laidoje pareiškęs, kad pažįsta nemažai puikių žmonių tarp medžiotojų. Galiu tik paantrinti, kad šiandien kitaip mąstančių ir besielgiančių miške yra absoliuti dauguma. Ir labai svarbu, kad būtent jie tvirtai laiko medžiotojų būrelių ar draugijų vadžias savo rankose, demonstruodami atsakomybę ir nepakantumą bet kokiems medžioklės įstatymų bei tradicijų laužytojams.

Tada kur yra toji priešprieša ir nepasitikėjimo medžiotojais priežastis?

Man atrodo problema yra mitai, kuriuos, deja, platina ir merkantilinių interesų turintys nekilnojamojo turto apsukruoliai, ir angažuoti politikos veikėjai, ir supaprastintai į aplinkosaugą žvelgiantys gamtos mylėtojai, kurie tokią teisę priskiria tik sau ir kategoriškai tik jiems priimtina forma. Retas iš jų yra apsilankęs medžiotojų bendruomenėje, nėra praktiškai susipažinęs su medžioklės veikla, o apie ją, atrodo, sprendžia iš „YouTube“ siužetų nesąmonių skyrelyje, retsykiais žiniasklaidoje pasirodančių spalvingų antraščių ar nežinia kiek perpasakotų ir seniai numutavusių liūdnai pagarsėjusių medžioklės istorijų.


Būkim objektyvūs: dauguma tų istorijų – ne apie medžiotojus, o apie menkos kultūros žmones, kurie nepelnytai įgijo medžioti leidžiantį dokumentą. Nejaugi tarp mūsų nėra tokių su vairuotojo, žvejo, gamtos apsaugos inspektoriaus, Seimo nario ar kitokiu pažymėjimu? Pasiklausius V. Mitalo ar kai kurių aplinkosaugininkams save priskiriančių (nes rinkėjai tokius mėgsta) politikų, susidaro įspūdis, kad specialius medžiotojų kursus baigusiam ir išsilaikiusiam egzaminus žmogui įteikiame ne medžiotojo, o a priori nusikalsti miške pasiruošusio asmens patvirtinimą.

Gal iš čia ir kyla kitas radijo laidoje išsakytas 32 metus liberalu save laikančio V. Mitalo, bet autoritarų labai mėgstamas argumentas prieš naktinius taikiklius – juk tamsoje bus neįmanoma sukontroliuoti, kaip jie bus naudojami, ir bus pridaryta žalos. Na, mūsų politikų nenormalus noras viską kontroliuoti, bausti, nes kažkodėl likusius žmones mato kaip potencialių pažeidėjų visuomenę, jau ima peržengti sveiko proto ribas – apie tai neseniai rašė „Verslo žinios“. Šiame kontekste lieka neaišku, kaip tokiai, politikų ir dalies visuomenės požiūriu, „neatsakingai“ ir „asocialiai“ medžiotojų bendruomenei įstatymu pavedame rūpintis laukinės gyvūnijos populiacijos globa, apskaita, reguliavimu ir net reikalaujame užtikrinti, kad žvėrys nedarytų žalos žemės ir miškų ūkiams. Keisčiausia, kad ji su šiais pavedimais puikiai susitvarko.

Žalos problemos fobija irgi abejotina, nes šiandien miškuose turime, ko gero, daugiausia žvėrių nuo LDK laikų. Jei jau V. Mitalo iniciatyva prabilta apie naktinių taikiklių potencialią žalą, derėtų palyginti, ar tokių grėsmių visuomenei nebūtų gerokai daugiau įgyvendinus šio Seimo nario siūlytas ar palaikytas įstatymų pataisas dėl narkotinių medžiagų dekriminalizavimo, leidimo privačiai gamintis ir reklamuoti silpną alkoholį ar mokesčių lengvatas loterijų ir lošimų organizatoriams. Jam dėl šių siūlymų kontrolės sunkumų, atrodo, nekyla...

O gal realiame gyvenime yra viskas kitaip?

Retas medžiotojų būrelis šiandien toleruoja netinkamą savo nario elgesį ir miške, ir... asmeniniame gyvenime. Norime jaustis saugūs ir žinoti, kad šalia su ginklu esantis kolega bus atsakingas, susikaupęs ir atsargus, nes žinome, kad klaidos kaina gali būti lemtinga. Pažeidėjų pasitaiko visur (nepatikėsite – net ir Seime ar savivaldybėse), tačiau tai nereiškia, kad dėl atskirų atvejų turime teisę nepasitikėti ir menkinti dešimttūkstantinę šiuolaikinių medžiotojų bendruomenę.


Kalbėdami apie naktinius taikiklius jų oponentai sąmoningai nutyli dar vieną aspektą – kad jų naudojimas yra aprobuotas Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijoje ir taikytinas TIK šernų, lapių ir mangutų medžioklei. Šie žvėrys platina pasiutligę, niežus, afrikinį kiaulių marą. Pastarasis Lietuvoje siaučia nuo 2014 m. ir iki šiol nėra suvaldytas, nors V. Mitalas eteryje tvirtina, kad su tuo puikiai susitvarkome. Kaip čia pasakius – su globalia COVID-19 pandemija susitvarkėme per kelerius metus. Mažai kam žinomas faktas, kad dėl šios šernų platinamos ligos Lietuvos kiaulių augintojų ūkiai jau neteko 78.000 kiaulių. Nejaugi šio naminio gyvulio nėra gamtos mylėtojų sąrašuose?

Medžioklė yra vienintelis efektyvus būdas stabdyti mirtį sėjančią ligą ir mažinti patiriamus ekonominius nuostolius. Tačiau šernai yra aktyvūs daugiausia tamsiuoju paros laiku. Medžioklė tokiu metu turi kelias rimtas rizikas, kurias išsprendžia tik naktiniai taikikliai: jie užtikrina saugų šūvį ir reikšmingai sumažina žvėries sužeidimo (kančios) tikimybę. Nemedžiojusieji neįsivaizduoja, kaip atrodo miškas naktį, kai įvairūs šešėliai kuria apgaulingus vaizdus ir taip didina fatališko šūvio tikimybę. Leidžiami prožektoriai tik padidina matomo vaizdo kontrastus, sukelia stresą žvėrims, o šūvį turi atlikti skubotai. Kritikos neatlaiko ir argumentas, kad naudojant prožektorių medžiotojus lengviau kontroliuoti, na, nebent pasitelktume kosmines technologijas, galinčias realiuoju laiku fiksuoti sinchroninį šūvį ir šviesos blyksnį...

Dėl paminėtų priežasčių naktinius taikiklius (pabrėžiu, TIK 3 minėtų rūšių žvėrių medžioklei) yra įteisinusios kone pusė ES šalių, tarp kurių beveik visose yra panaši gyvosios gamtos struktūra ir kurios taip pat kovoja su kiaulių maru. Man yra tekę medžioti kai kuriose iš paminėtų šalių, t. y. aukšta gamtosaugine kultūra pasižyminčioje Skandinavijoje, ir galiu tvirtinti, kad kai yra daugiau abipusio pasitikėjimo, pagarbos, praktinio reikalo išmanymo ir bendradarbiavimo, mažiau vietos lieka populizmui, nepagrįstiems įtarinėjimams ir norams ką nors kontroliuoti. Ten laikoma neprofesionalu ir nekorektiška medžiotojus tapatinti su brakonieriais, veikiau atvirkščiai – suvokiama, kad ši neteisėta veikla savo prigimtimi yra svetima medžiotojams. Todėl jų buvimas miške bet kuriuo paros metu yra laikoma efektyviausia prevencine priemone prieš pažeidėjus, ir dar nereikalaujančia papildomų valstybės biudžeto lėšų.

Baigdamas negaliu nepaminėti dar vieno argumento (laikyčiau jį papildomu) už naktinius taikiklius, nors ir rizikuoju būti apkaltintas populizmu.

Karas Ukrainoje verčia mus koreguoti Lietuvos gynybos doktriną ir beveik visais politiniais lygiais jau lyg ir kalbama, kad savo skaičiumi diviziją viršijantys Lietuvos medžiotojai, turintys galingus graižtvinius šautuvus ir tinkamos amunicijos, galėtų būti puiki paspirtis teritorinės gynybos atveju.

Paradoksas, bet šios paprastos tiesos kol kas negali ar nenori pripažinti istoriko išsilavinimą turintis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, kuris vis kartoja, kad medžioklė su krašto apsauga neturi nieko bendro, ir interviu BNS teigia, kad „mojuoti krašto apsaugos vėliava čia ne visai ta vieta“. Su tokiu mąstymu nenustebčiau, jei, šalį užpuolus priešui, mūsų karvedys pasiūlytų piliečiams... palaukti, kol iš kokios Vokietijos mūsų apginti atvyks legendinė brigada ar šis klausimas pirma bus aptartas saugiuose Briuselio kabinetuose.

Kad medžiotojai gali būti veiksminga jėga, patvirtina jau primiršta skandalinga istorija, kai Rusija dėjo dideles pastangas gauti Lietuvos medžiotojų sąrašus ir nedaug trūko, kad valdininkai būtų juos atidavę. Gal ir jie mąstė panašiai kaip dabartinis mūsų ministras?

Naktiniai taikikliai sukuria akivaizdų kovinį pranašumą tamsiu paros metu ir leidžia efektyviai stabdyti priešą. Jei mąstome racionaliai, turime suvokti, kad mūsų šalis savo plotu kartais nusileidžia Ukrainai ir užpuolimo atveju nebūtų laiko lakstyti po parduotuves ieškant naktinių taikiklių ar laukti labdaros iš užsienio. Ką ir kalbėti, kad dar reikia išlavinti įgūdžius juos naudojant praktikoje. Kad ir ką sakytų ministras, esu įsitikinęs, kad naktinių taikiklių įteisinimas medžioklėje yra ir mūsų nacionalinio saugumo elementas, nes grėsmės akimirką blogiausia, kas gali nutikti, tai piliečiams manyti, kad, anot ministro, „už krašto gynybą yra atsakinga kariuomenė“, ir eiti žiūrėti televizoriaus.

Mūsų kaimynių Estijos, Latvijos ir Lenkijos, besiribojančių, kaip ir mes, su agresyvia Rusija, ministrai mano kitaip – pasekė unikalią teritorinės gynybos patirtį turinčios Suomijos pavyzdžiu.

Komentaro autorius – Rolandas Barysas, „Verslo žinių“ vyr. redaktorius, medžiotojas nuo 1997 m.



Plačiau: https://www.vz.lt/izvalgos/2023/06/29/r ... z86At21rlO

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Jun-19 07:36

Dar padiskutuokime ir po medžiotojų suvažiavimo



ukininkopatarejas.lt
2023/06/18
Raimondas RIBAČIAUSKAS
Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas





Birželio 10 d. man, Lietuvos medžiotojų sąjungos (LMS) „Gamta“ Varėnos skyriaus prezidentui Mantui Lesniauskui ir LMS „Gamta“ vieno iš klubų pirmininkui Gediminui Žiūkui teko dalyvauti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) sukviestame Lietuvos medžiotojų suvažiavime. Buvo smagu matyti besirenkančius ginklo brolius ir seseris – daugelį iš jų pažįstame. Tik akivaizdžiai pasirodė bendra visų Lietuvos medžiotojų problema – išeiginė medžiotojų apranga ir jos dėvėjimas oficialiuose renginiuose. Juk tai neatsiejama medžiotojo kultūros dalis. Apsirengusiųjų tvarkingai – mažuma.
Noriu pasveikinti LMŽD vadovybę už puikią idėją ir gerus ketinimus, tačiau neramina, kad visada į renginius renkasi beveik tie patys žmonės, kuriems kažkas rūpi... Po suvažiavimo ilgai mąsčiau ir analizavau susiklosčiusią situaciją, kuri, mano įsitikinimu, yra pavojinga visai medžiotojų bendruomenei. LMŽD pirmininko Virginijaus Kantausko drąsus, viešas ir neigiamas savo organizacijos ekonominis įvertinimas sukėlė dvejopus jausmus – gal tai reikėjo padaryti siaurame rate, nes vieša saviplaka visada atveria kelius įvairioms interpretacijoms ir pasekmėms. „Antihunteriams“ gali atsirasti peno.

Manau, nereikėtų aplinkos ministrui tris kartus šaukti valio, nes, mano tvirtu įsitikinimu, iki šiol medžioklės srityje mes nematėme jokių teigiamų poslinkių iš Aplinkos ministerijos (AM). Leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius pratęsti priėmus politinį sprendimą. Bet kuriai politinei jėgai būtų savižudybė suskaldyti Lietuvos visuomenę sprendžiant medžiotojų problemas, šaliai patiriant politinį, ekonominį ir socialinį nestabilumą.

Situacija medžioklėtvarkoje ir visame medžioklės ūkyje – liūdna. Medžioklės taisyklės beviltiškai pasenusios, daugelis punktų dviprasmiški, jos keičiamos kaip anksčiau – be jokios sistemos, socialiniai partneriai prisimenami tik tada, kai reikia. Aplinkos apsaugos departamento (AAD) Gyvosios gamtos apsaugos departamentas kol kas tik deklaruoja besikeičiantį požiūrį į darbą, kuriame vyrauja mažareikšmiai protokolai, kurių dauguma verti paprastos žodinės pastabos. Mažų nusižengimų iškėlimas į viešumą nustelbia rimtas problemas, pvz., Vilniaus Gulbinų kvartalas, užterštos Kuršių marios, šiukšlynai miškuose ir kt. O kiek tokių situacijų Lietuvoje? AAD darbuotojai, regis, bijo net pažiūrėti į tą pusę.

Mano įsitikinimu, AM skatina medžiotojus vienijančių draugijų priešpriešą, o tai aiškiai matyti iš to, kur lankosi AM ir jos pavaldžių institucijų vadovai, kaip dalijami „saldainiai“ (parama) ir pan. Tai labai paprasta: įsivaizduokime, tėvas turi keturis sūnus, tačiau saldainį visada duoda tik vienam. Taigi, likę trys sūnūs nekenčia savo brolio ir tėvo. Paprasta kaip du kart du. Skaldyk ir valdyk – nieko naujo šiame pasaulyje. Tada visada galima priimti bet kokius sprendimus, pasakius paprastus žodžius: „Jūs nesusitariate...“

Man atrodo, kai kurios medžiotojų bendruomenės prarijo šį pigų jauką. AM aiškiai nuolaidžiauja aplinkosauginėms organizacijoms. Kažkas stebuklingai bando apriboti medžiotojus vienijančių organizacijų teises, didinti pareigas ir pakirsti jų ekonominį pagrindą. Pradėkime nuo buvusios departamento direktorės Olgos Vėbrienės, kuri, mano manymu, pamynė Medžioklės įstatymo 5 punkte numatytą medžiotojus vienijančioms organizacijoms teisę dalyvauti Teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijose. LMS „Gamta“ ir Sūduvos medžiotojų sąjunga bylinėjosi, iš esmės laimėjo visas bylas, tačiau lemiamu momentu mūsų nepalaikė LMŽD tuometinis pirmininkas Jonas Talmantas.

O. Vėbrienės pasėta neapykantos medžiotojų bendruomenei sėkla sėkmingai sudygo. Žinote, ko valdžiažmogiai klausia, kai pradedi kalbėti apie savo teises: „O ką jūs tose komisijose veikiate?!“ Tada norisi rėkti – „o ką jūs veikiate ministerijų kabinetuose, jei viešai kalbėdami apie galimą korupciją, iš komisijų išmetate visuomeninius stebėtojus? Gal pasitikrinkite savo pačių sampratą apie korupciją!“

Pernai buvo bandyta pradėti diskusijas, kaip perduoti naujų medžiotojų ruošimą aukštosioms mokykloms, turinčioms biologinį profilį. Vyksta neoficialūs pokalbiai, ar reikia medžiotojų Medžioklės plotų formavimo ir ribų keitimo bei medžiojamųjų gyvūnų limitų nustatymo komisijose. Nuo ryto iki vakaro girdžiu klausimą: „Ar tiesa, kad AM paruošė medžioklės taisyklių pataisas, kuriose panaikinamas saugaus elgesio egzaminas, vykstantis kas trejus metus, ir mes privalėsime kiekvienais metais savo lygiavamzdžius ir graižtvavamzdžius ginklus „atšaudyti“ (laikyti šaudymo egzaminą!) sertifikuotose šaudyklose į stovinčius ir bėgančius taikinius?“ Suprask, žmogau, tai medžiotojų pinigėlių perpumpavimas privačiam kapitalui ir apie 20 proc. medžiotojų praradimas iškart dėl paprastos priežasties. Apie 20 proc. medžiotojų yra daugiau nei 70 metų amžiaus, jie greičiau „padžiaus“ šautuvus, negu eis į šaudyklas. Man tai atrodo žiauru, nes tai mūsų tėvai ir seneliai, kurie į medžiokles ateina vien tam, kad pabūtų tarp žmonių ir pasijaustų visaverčiais visuomenės nariais.

Brangieji, niekada „nepasimaukite“ ant gudrių apklausų: pvz., ar reikia saugaus elgesio egzamino kas trejus metus? Iš esmės tai klausimas, ar norite laikyti šaudymo egzaminą kasmet? Taigi, iš medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų atėmus dalyvavimą įvairiose komisijose, atėmus mokymus, saugaus elgesio egzamino organizavimą, beveik iki nulio sumenkinus elninių žvėrių populiacijų kokybės valdymą, kas belieka per trofėjų apžiūras? Gal tik tuščios kišenės ir prisiminimai, kaip mes kažkada buvome stiprūs?

Visi kalba apie bendrą organizacijų veiklą. Brangieji, paaiškinkite, kaip? Juk iš principo skiriasi požiūris į medžiotojų ateitį. Medžioklės ateitis, žiūrint iš politikų pusės, – geriausia chaosas, tada darai ką nori. Žvelgiant iš pasiturinčių medžiotojų pusės, – medžiotojų per daug, mokesčiai per maži, trūksta medžioklės plotų, per daug draudimų. Stebint iš eilinio medžiotojo perspektyvos, – netrukdykite medžioti. Žiūrint iš žemės ir miškų savininkų pusės, – mano žemė, mano žvėrys ir eikit visi toli, toli. O sofos „gamtosaugininkų“ požiūriu medžiotojai yra niekšai, žudikai, tad medžioklę būtina uždrausti.

Nežinau, kaip surasti aukso vidurį. O paprasčiausiai, manau, trūksta tvirtos, ilgalaikės, nepalaužiamos, mokslu besiremiančios medžioklės ūkio politikos, į kurios pamatus sudužtų visokių apsišaukėlių, rėksnių ir neišmanėlių sukeltos bangos.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-May-14 18:33

Aš dar prieš rinkimus garsiai sakiau - iš sirinksime Linuką - turėsime bėdų ... :x

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-May-14 18:30

„Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija“: medžioklė – valstybės skirta funkcija, ne skerdykla miškuose



2023-05-12
šaltinis: tv3.lt



„Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos“ atsakymas į Seimo nario Lino Jonausko 2023 m. gegužės 9 d. viešą pareiškimą „Kodėl Lietuvos miškų negalima paversti šaudykla“, pateikiame visą tekstą.

Didžioji Lietuvos piliečių dalis turi labai mažai žinių apie medžioklę, todėl iškyla rizika, kad klaidingai informuojant visuomenę, galima lengvai manipuliuoti vienokia ar kitokia nuomone apie medžioklę ir medžiotojus. Medžioklė yra pagrindinė medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo priemonė, o medžiotojas – pagrindinis šios priemonės įgyvendintojas, todėl labai gaila, kad medžiotojų funkcijas menkina ne tik visuomenė, bet ir politikai ar valstybės tarnautojai, kurie turėtų žinoti, kad medžiotojai turi ne tik teises, bet ir pareigas.
Pagal galiojančius teisės aktus, žvėrys yra valstybės nuosavybė. Teisėtai sumedžiotas gyvūnas tampa medžioklės plotų naudotojo nuosavybe, o pati teisė naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, nėra nemokama. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, medžiotojai kasmet valstybei sumoka 3,5 mln. Eur, o per metus medžiotojų patiriamos tiesioginės veiklos išlaidos siekia net 10 mln. Eur.
Medžiotojas yra pagrindinis medžiojamosios faunos reguliuotojas, susimokantis valstybei mokesčius, vienintelis atliekantis medžiojamųjų gyvūnų (valstybės turto) apskaitą, pats sau paprašantis limituojamų medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limito, iškilus poreikiui – ūkininkams ir miškininkams kompensuojantis žvėrių padarytą žalą, ieškantis ir likviduojantis (kasantis) nuo afrikinio kiaulių maro (AKM) kritusias šernų gaišenas, nuo kelių renkantis po automobilių ratais žuvusius gyvūnus, medžiojantis šernus ir savo lėšomis juos tiriantis nuo trichineliozės, užtikrinantis biologinės saugos reikalavimus ir saugų skerdienos laikymą, kol bus gauti trichineliozės ir AKM tyrimų atsakymai.
Panašu, kad valstybė medžioklę ir medžiotojus paliko likimo valioje, susirinkdama mokesčius ir griežtindama medžioklės teisinį reglamentavimą. Neteisingi valstybės sprendimai ūkininkams, miškininkams, kiaulių augintojams, tuo pačiu ir medžiotojams neša milžiniškus nuostolius, jau nekalbant, kad valstybė PVM pavidalu praranda mokesčius. Taip pat valstybė turėtų žinoti optimalų žvėrių skaičių, kad medžiotojai tinkamai galėtų vykdyti populiacijos reguliavimą, o svarbiausia pasitikėti medžiotojais.

Medžioklė yra aplinkosaugos (gamtosaugos) dalis, kuri užtikrina aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimą gyvosios gamtos srityje, o medžiojamųjų gyvūnų apsauga siejama su gamtos išteklių apsauga. Medžiotojai reguliuodami medžiojamųjų gyvūnų populiacijas prisideda prie nykstančių retųjų gyvūnų ir paukščių rūšių išsaugojimo. Niekas nepaneigs, kad aplinkosaugos (gamtosaugos) raida prasidėjo gamtos išteklių naudojimo srityje, kai dar gamtos apsaugos idėjos nebuvo populiarios nei Europoje, nei kituose žemynuose.
Jos dažniausiai buvo plėtojamos iškilių asmenų tokių kaip prof. Tado Ivanausko ar prof. Povilo Matulionio iniciatyva skelbiant viešas publikacijas ir teikiant įvairius siūlymus dėl gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos, kuri prasidėjo nuo medžiojamųjų gyvūnų išteklių valdymo – medžioklės. Galima teigti, kad Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, vienijanti beveik 20 tūkst. Medžiotojų, yra pati didžiausia aplinkosauginė organizacija. Šiai dienai tarp medžiotojų dominuoja tvarios ir tausojančios medžioklės samprata, o medžiotojai tampa vis labiau socialiai atsakinga bendruomene. Politikams ir visuomenei pagaliau reikėtų pripažinti, kad medžiotojų vaidmuo gamtoje yra svarbus, nes būtent medžiotojai padeda sureguliuoti kai kurių laukinių žvėrių populiacijas, valdyti pavojingų ligų plitimą, prisideda prie bioįvairovės gausinimo ir užtikrina laukinės gyvūnijos pusiausvyros palaikymą. Nuo 2014 metų, kai Lietuvoje pirmą kartą diagnozuotas AKM, šalies ūkiai neteko beveik 78 tūkst. kiaulių, o miškuose AKM nustatytas beveik 8,5 tūkst. šernų. Virusas, nuo 2014 metų įsitvirtinęs šalies šernų populiacijoje, ir toliau plinta. Nesuvaldant AKM grėsmės laukinėje faunoje, užkratas persikelia į kiaulių augintojų ūkius ir kompleksus, dėl šių priežasčių kiaulių augintojai patyrė ir vis dar patiria didžiulius finansinius praradimus ir ekonominius nuostolius. Smulkaus ir vidutinio verslo bei šeimos ūkių kiaulių augintojai jau senai bankrutavo. O prie miškų gyvenantys kaimo gyventojai visiškai negali auginti kiaulių dėl AKM viruso aktyvumo laukinėje faunoje. Medžiotojams AKM našta taipogi išaugo ir padidino nugaišusių šernų sutvarkymo ir likvidavimo, dezinfekcinių priemonių, sumedžiotų šernų laikymo (šaldikliuose), išlaidas. Daugelyje AKM paveiktų Europos Sąjungos šalių medžiotojai laikomi vienintele priemone suvaldyti AKM laukinėje gamtoje. Todėl medžioklė turi būti pritaikyta prie epidemiologinės AKM raidos bei poveikio šernų populiacijai, kuriai mažinti gali būti naudojama ,,papildoma techninė įranga medžioklėje“ – ginklų garso moderatoriai, naktiniai, termovizoriniai taikikliai bei jų priedėliai.

Medžiotojų bendruomenę papiktino pastarųjų dienų Seimo nario Lino Jonausko išsakytos mintys apie naktinio matymo taikiklių naudojimą medžioklėje ir išreikštas nepasitikėjimas viena iš didžiausių aplinkosaugos struktūros grandžių – medžiotojais. L. Jonauskas iškėlė klausimą „Kas prisiims atsakomybę, kad net tamsiuoju metu žvėrys nebebus saugūs, o juos pyškins jei ne brakonieriai, galėsiantys tyliai, greitai „nukalti“ bet kokį gyvūną, tai miške kaip karo lauke norintys praktikuotis medžiotojai?“
Būtent AKM suvaldymo sunkumai Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje paskatino įteisinti naktinių taikiklių naudojimą bei tuo pačiu metu Latvijoje leista naudoti ir garso slopintuvus. Jei būtų leidžiama medžioti su naktiniais taikikliais, šernų populiacija Lietuvoje ir AKM ligos plitimas Lietuvoje būtų lengviau suvaldomas, taip pat būtų lengviau sureguliuojama invazinių ir kitų plėšriųjų žvėrių, kurių medžioklė naudojant tokias priemones nėra uždrausta tarptautiniais susitarimais, gausa. Pažymėtina tai, jog jokie Tarptautiniai teisės aktai, direktyvos ar reglamentai neprieštarauja naktinių taikiklių naudojimui medžiojant šernus, lapes ir mangutus. Lietuvoje naktinių taikiklių naudojimo medžioklei įteisinimas, tai Nacionalinio lygmens politikos klausimas. Tuo pačiu gerb. L. Jonausko klausiame kas prisiims atsakomybę už AKM sukeltus nuostolius? Vien kiaulių augintojai iki šiol patyrė 30 mln. Eur., nuostolių, tačiau derėtų nepamiršti ir piliečių kaip vartotojų, kuriems taip pat brango kiaulienos produktai.
L. Jonauskas: „Naktinių taikiklių įteisinimas yra ne tik neetiškas, bet ir pavojingas gamtai, atveriantis galimybę suklestėti brakonieriavimui ir nevaržomam laukinių gyvūnų skerdimui ištisą parą (kas sukontroliuos, šernas ar elnias nušautas su naktinio matymo taikikliu?). Naktinių taikiklių įteisinimas labiausiai būtų naudingas ginklų prekybininkams, kurie jau seniai laukia progos paleisti į apyvartą naujas prekes. Naktiniai taikikliai nėra pigūs – kainuoja apie porą tūkstančių eurų. Užtektų kelių šimtų medžiotojų, kad parduotuvės iš jų gautų nemenkus pelnus.“
Kalbant apie brakonierius būtų sunku įsivaizduoti, kaip tampama brakonieriumi laikantis taisyklių ir įstatymų. Visi puikiai supranta, kad brakonieriams taisyklės negalioja, tad šis argumentas laužtas iš piršto. Taip pat visiems gerai žinoma, kad didžiąją dalį pažeidimų, susijiusių su medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymu, padeda išaiškinti medžiotojai. Nustačius nors ir griežtą, tačiau aiškią naktinių taikiklių naudojimo tvarką, būtų galima efektyviai kovoti su AKM, Lietuvos verslas ir valstybė patirtų mažiau nuostolių, o ginklų prekybininkai dar sumokėtų papildomus mokesčius į šalies biudžetą.
L. Jonauskas: „Tai gal tegul tie medžiotojai, norintys prisidėti prie krašto gynybos, stoja į Šaulių sąjungą, eina pašaudyti kokiais tik nori ginklais į šaudyklas ir ten treniruojasi? Miškas – ne tiras su gyvais taikiniais ir ne ant gyvūnų reikia lavinti savo įgūdžius.“
Medžiotojai treniruojasi šaudyklose, o ne miškuose! Medžiotojo paleistas šūvis turi būti kaip galima tikslesnis, kad kuo mažiau sukeltu kančių medžiojamajam gyvūnui ir užtikrintų staigų jo sumedžiojimą. Tad apie kažkokias treniruotes miškuose kalbos ir būti negali. Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kad šalies teritorinei gynybai naktį yra labai veiksmingi naktiniai taikikliai ar jų priedėliai – ukrainiečiai turėjo ginklų, tačiau naktinio matymo taikiklių ne. Todėl prašytume nesumenkinti medžiotojų iniciatyvų geopolitiniame kontekste, nes prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuvos medžiotojai ir juos vienijančios asociacijos aukojo naktinio matymo priemones, organizavo viešąsias lėšų rinkimo akcijas. Pvz. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija tik prasidėjus karui per 3-4 dienas iš medžiotojų surinko 85 tūkst. Eur., kurie buvo panaudoti būtent naktinių priemonių įsigijimui ir perdavimui Ukrainos kariams. Taip pat buvo labai daug individualių medžiotojų iniciatyvų, kai medžiotojai savo turimus asmeninius naktinio matymo žiūronus ar monoklius tiesiogiai siuntė į Ukrainą ir pirko naujas naktinio matymo priemones ir jas aukojo ukrainiečiams. Rinkoje susiformavo naktinio matymo taikiklių ir priedėlių trūkumas. Nuo karo pradžios tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys ieškojo galimybių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje įsigyti naktinės stebėjimo įrangos, kad pastiprinti Ukrainos karių gynybą naktį. Vykstant Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, visoje Europos sąjungoje ir NATO kalbama apie šalių ginklavimąsi ir galimybes pasipriešinti.
Kaip parodė Ukrainos praktika, net civiliniai naktinio matymo taikikliai puikiai pasitarnauja kovojant su agresoriumi, o Lietuva yra paskutinė Europos sąjungos šalis, kuri ribojasi su agresoriumi ir nėra leidusi medžioklėje naudoti naktinio matymo taikiklių. Lietuvoje yra apie 95 tūkst. asmenų, turinčių leidimą ginklui. Asmenys, turintys ginklus, gali tapti galinga gynybine jėga, tačiau jie turi būti skatinami įsigyti ginklų priedėlius (naktinius taikiklius), organizuotis į ginkluotus būrius, dalyvauti apmokymuose ir pratybose. Kaip paskatinti medžiotojus pirkti brangius naktinius taikiklius, kai neleidžiama jų naudoti medžioklėje? Kodėl valstybė nemato grėsmių ir neskatina medžiotojų įsigyti naktinio matymo taikiklių? Kas pasakys, kad dėl to kažkada nesigailėsime? Mūsų įžvalgomis, per keletą metų Lietuvos medžiotojai gali įsigyti 10 tūkst. ir daugiau naktinio matymo taikiklių, kuriuos, reikalui esant, valstybė galėtų paimti ir panaudoti kariniam pasipriešinimui.
L. Jonauskas: „Kovai su maru labiau pasitarnautų privalomų šernų medžioklės kvotų nustatymas, o ne naktinio matymo taikiklių naudojimas medžioklėje.“ Ši teiginys gali suklaidinti su medžioklę mažai susipažinusius piliečius. Šernus, kurių medžioklei siekiama įteisinti naktinius taikiklius, ir dabar leidžiama medžioti pasišviečiant dirbtiniais šviesos šaltiniais, su kuriais ne visuomet pavyksta atlikti šūvį dėl staigios gyvūno reakcijos ir „šviesos taršos“ sukelto išgąsčio. Kiekvienas medžiotojas žino, kad šernai yra aktyvūs naktį, todėl jų medžioklė vyksta tamsiu paros metu tykojant iš bokštelių ir pasišviečiant prožektoriumi. Kadangi šernai yra naktiniai gyvūnai, dieną jiems reikia ramybės. Kalbant apie gyvūnų trikdymą, tokiu atveju žmonės turėtų dieną nesilankyti miške, neiti uogauti, grybauti ar šiaip poilsiauti, nes dienojančių gyvūnų trikdymas poilsio fazėje yra labiau žalingas nei medžiojimas naktį. Diskusijos dėl naktinio matymo taikiklių įteisinimo medžiojanti šernus ir prasidėjo dėl to, kad tamsiu paros metu būtų galima efektyviau juos sumedžioti, o kalbos apie kvotas prasilenkia su logika.
Medžiotojams rūpi: valstybė ir jos saugumas, visuomenė ir jos sveikata, gyvūnai ir jų apsauga. Medžiotojai vis labiau tampa socialiai atsakinga bendruomene netoleruojančia neteisėtos veikos prieš gamtą. Didžiąją dalį pažeidimų susijiusių su medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymu vis dėl to padeda išaiškinti medžiotojai, o tai parodo, kad medžiotojams rūpi gamta ir joje gyvenanti biologinė įvairovė. Jeigu nebus priimti sprendimai dėl naktinių taikiklių įteisinimo, rizikuojame patirti dar didesnius ekonominius nuostolius, rizikuojame visuomenės sveikata, o svarbiausia, numenkiname medžiotojus valstybės pasirengimo gynybai kontekste. Naktinių taikiklių įteisinimas medžiotojų pasitikėjimo klausimas, o Gerb. Linas Jonauskas tą nepasitikėjimą labiausiai demonstruoja. Kyla klausimas, ar tai tik ne Rusijos strategija per aplinkosauginius klausimus pakenkti mūsų valstybei? Naktiniai taikikliai – pilietiškumo klausimas, kurį artimiausiu metu spręs Seimas, parodydamas ar valstybė pasitiki medžiotojais.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-May-04 10:36

Ką daryti su tais bebrais ?



Parašė: Kostas SLIVSKIS
14 balandžio, 2023
laikrastisplunge.lt




Po perkūnais, esu aptekęs bebrais. Mano miške netrukdomos gyvena dvi šeimos. Viena įsikūrusi per mišką tekančiame mano privatizuotame upelyje, o kita už gero kilometro esančioje didžiulėje pelkėje susirentė, kaip bebrininkai juokauja, penkių aukštų namą, smagiai sau gyvena ir vis dar paaukština užtvanką, pagilina pelkę.

Tuoj pasakysite, koks aš medžiotojas, jei nesugebu jų išmedžioti ar spąstais išgaudyti. Bėda ta, kad negaliu. Esu prisižadėjęs bebrų savo valdoje neliesti. Kitur galiu, o savo valdoje – ne. Tiesiog taip sumaniau, nes tinklais, metaliniais venteriais (tokiais pat kaip žvejų, tik padarytais iš metalinio tinklo), spąstais, o vėlesniais metais dar ir šautuvu keliasdešimt metų mažinau jų populiaciją. Ne šiaip sau mažinau. Sovietmečiu buvo paruošų kontoros, kurios supirkdavo ne tik bebrų, bet ir kitų žvėrių kailius.
Mūsų kompanija: aš, jau amžinuosiuose medžioklės plotuose esantys buvęs Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas, o paskui, sujungus pareigybes, dar ir pirmininkas Aleksandras Grigaitis bei Stasys Vyšniauskas, bebrus ėmėme gaudyti 1974 metais ir iki nepriklausomybės atgavimo, kai nebeliko paruošų kontorų, kasmet jų sugaudavome apie šimtą.
Kiek duodavo licencijų, tiek per porą rudens mėnesių bebrų ir sugaudavome. Tiesa, yra buvę, kad ir gruodį, užšalus vandeniui, važiuodavome bebrauti, nes kartais papildomai gaudavome leidimų. Kai jau būdavo ledas, bebrus gaudydavome kanaluose ar siauruose upeliuose. Su motoriniu pjūklu perpjaudavome ledą, kad pastatytume tinklą. Paprastai tinklą statydavome kokius 50 metrų į vieną pusę nuo namelio, o kitą tinklą – kitoje namelio pusėje irgi tolėliau. Tada į namelį įleidi šunį ir bebreliai atsiduria viename ar kitame tinkle. Kartais abiejuose.

Kaip suprantate, uždirbdavome nemažus pinigus. Kai mano draugai atgulė amžinojo poilsio, dar ir vienas susidorodavau. Savo taksę buvau išmokęs toli nuo manęs nenubėgti. Kai tik ji užuosdavo bebrus, tuoj kojomis kasdavo duobę, o aš spėdavau už urvo užstatyti graibštą. Tada prakasdavau duobelę, įleisdavau šunį į urvą, ir prasidėdavo „mūšis“. Tuoj pat, žiūrėk, graibšte ir spardosi bebras. Pavaikščioji paupiu, sugauni kokius penkis bebrus, o juos gi reikia nunešti į mašiną, kuri bus besanti už kelių kilometrų. Tad ne taip paprastai tas uždarbis ateidavo.
O dar namo parsiradus reikia nulupti. Ir ne bet kaip, o kad ant kailio neliktų jokio riebalo, ir jį ištempus išdžiovinti. Būdavo, atneši kailius pas priėmėją, jis ranka perbraukia, jei ant delno liko riebalų, iškart mažina kainą.
Rašau, sugaudavome, nes tada šautuvo neimdavome. Gaudėme išardę bebrų užtvankas ir nuleidę vandenį kanale, upelyje ar patvenktoje pelkėje. Šunys, dažniausiai taksai, dirbo pakaitomis. Ne kartą juos bebras yra sužeidęs. Nors taksas gana atsargus, bet susitiko urve su bebru, prasilenkti reikia, tai tas ir griebia savo „kaltais“. Mano kalei Zuzai buvo išilgai perkirtęs pilvą, bet veterinaras susiuvo ir po dviejų savaičių vėl į bebryną. Kitam taksui sugriebė už snukio ir jį padarė „kreivą“.
Gaudėme graibštais, tinklais ir „susemdavome“ visą šeimą. Ne kartą – net Platelių ežere. Gaudėme upėse, o čia jau reikia išmanyti, kaip tinklą pastatyti. Galiu kirsti lažybų, jog mums nebuvo tokio vandens telkinio, kur neišgaudytume bebrus. Dar ir šiandien sugebėčiau tai padaryti, nors ant nosies 80 metelių. Esu parašęs knygą „Bebrų medžioklė, nuotykiai ir dar šis bei tas“. Tik nepamanykite, jog ją reklamuoju. Knygą parašiau 2015 metais ir vargu ar berasite, kur ją įsigyti.

Galų gale taip, kaip mes, jau mažai kas bebrus begaudo – medžioja šautuvu, ir tiek. Tik daugelis taip medžiojančiųjų tikrai yra nuskandinę ne vieną bebrą. Na, nepalaukė, kol išlips ant kranto, šovė į esantį vandenyje, ir neretai taip šautas bebras nuskęsta. Žvėrelį nužudei, o naudos jokios.
Šiandien medžioklės įstatymai yra gerokai pasikeitę. Tinklais, venteriais gaudyti nebegali, mat bebras kankinsis, kol nuskęs. Jei įpuolė į graibštą – turi nušauti. Jau pagaliu nevalia užmušti, nors bebrui tas pats –
jo likimas toks, bet medžioklės kultūra tai kita.
Nesiginčysiu – yra, kaip yra. Tik štai viena bėda. Valdų savininkai kelia triukšmą dėl užlietų žemių ar miško. Atvažiuoja medžiotojas, nupyškina vieną kitą bebrelį, o likusieji toliau darbuojasi. Bebrai tai puikiai moka. Na, tarkim, nuleidai vandenį, žiūrėk, po kelių dienų užtvanka sutvarkyta ir valdos savininkas vėl dejuoja.

Jei gaudysi spąstais, teks daug kartų važiuoti į bebryną, o degalai dabar gerokai pabrangę. Galiausiai, jei šeimoje, tarkim, buvo aštuoni bebrai, o tu spąstais sugavai kokius penkis, kiti pajuto pavojų, yra jautresni ir nebejuda. Tai ta žemė ar miškas taip ir liks užlieti.
Buvo laikas, kai moterys iš bebrenų siuvo kailinius. Mano šeimos moterys ne po vienerius turi. Tačiau kiek jų gali turėti? Bebro kailiniai yra ilgaamžiai. Tai ne kokių lapių, kai po kelerių metų plaukai ima smukti. Dargi ir žiemos nebe tokios, retai kada kailinius beužsivilksi. Prisisiuvo ne vienas medžiotojas liemenių. Ilgaamžės jos, nešiosi, kol medžiosi. Tad dabar, bent jau man, kyla klausimas, negi tik dėl mėsos tą bebrelį nužudyti. Kailių tai mažai kam bereikia. Na, dar daro užtiesalus mašinos sėdynėms, sofą užtiesia medžioklės kambaryje. Kai kurie dar ką nors sugalvoja, bet jau ne kažin kam to bereikia, nebent kokiam jaunam medžiotojui. Pagaliau, dabar kailių išdirbimas tapo nepigus.
Suprantama, bebrų populiaciją mažina vilkai. Tų tai jau tikrai yra kelis kartus daugiau, nei turėtų būti. Ypač puikiai bebrelius naikina lūšys. Kaip mane patikino „Žvėrinčiaus“ (Telšių r.) įkūrėjas Petras Dabrišius, lūšys bebrus medžioja kaip katinas peles.
Su tais bebrais tikrai man nemažai vargo. Jie išsijuosę kerta drebules, beržus. Pasodinau kažkiek ąžuolų. Ūgtelėjo, ir kai jau buvo gal kokių aštuonių metrų aukščio, ne vieną nugraužė bebreliai. Tai čia nedidelius medžius, o kiek nugraužia tokių, kad vos apimi. Tų medžių nepaliksi pūti. Supjaustai ir į krosnį. Tačiau, jei bebrai medžių prikirstų visai žiemai, velniai jų nematė, o jie pasirinktinai tai vienur, tai kitur nuverčia medį, ir tu surankiok medieną, gulinčią palei upelį stačiais krantais ar aplink visą pelkę.


Užjauskit. Vargsiu aš toliau, tegu bus nuostoliai, bet savo valdose bebrų nemedžiosiu – prisižadėjau ir pažado, kol gyvas, laikysiuosi. Aš – gamtos žmogus.
Priminsiu – bebrai medžiojami iki balandžio 15 dienos.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Mar-18 16:10

S. Paltanavičius: važiuojant galima suprasti, kur yra brakonierių, o kur – ne


LRYTAS.LT
2023.03.18
Vytenis Radžiūnas „Lietuvos ryto“ žurnalas „Savaitgalis“
paltanavičius.jpg
Selemonas Paltanavičius (67 m.) bemaž 50 metų įspūdingus gamtos vaizdus ir laukinius gyvūnus įamžina užsimaskavęs slėptuvėse arba palapinėse, o pastaruoju metu tam puikiausia vieta tapo ir automobilis.
„Daugelis paukščių ir žvėrių jau nebekreipia dėmesio į mašinas. Fotografui tai – tarsi išsipildžiusi svajonė“, – atskleidė žinomas gamtininkas, knygų autorius ir fotografas. Vis dėlto gamtininkas negali suprasti skirtumo tarp to, kaip kartais į automobilius reaguoja tam tikri žvėrys Lietuvoje ir Vakarų šalyse.
„Pavyzdžiui, Europoje automobiliu priartėjus ir sustojus prie, tarkim, stirnos ar elnio jie į tave tik pažiūri, bet mažai kreipia dėmesio ir niekur nebėga. Kartą važinėjome Danijoje, už 20 metrų mačiau lesiojančias gerves, kurios sustojus mūsų automobiliui net nepakėlė galvų.
Kai Lietuvoje mašina priartėji prie gyvūnų, jie dažnai būna įsitempę ir skuodžia tolyn. Pažįstamas gamtos apsaugos inspektorius daugybę metų dirbo Lietuvos vidurio rajone ir man sakydavo: „Važiuodamas jau žinau, kur yra brakonierių, o kur – ne.“ O juk žvėrys nieko be priežasties nedaro. Jei gyvūnas ko nors bijo, tam yra atsakymas“, – akcentavo gamtininkas.
– Pastaraisiais metais Lietuva dažnai jus matė plaukiojantį upėmis tai Lietuvoje, tai užsienyje. Ką daryti jums smagiau – vairuoti ar plaukti? – paklausiau S.Paltanavičiaus.
– Vairuoti man patinka, nors nekeliauju labai ilgų atstumų. Į gamtą mėgstu važiuoti vienas, susikrovęs visą savo fotoaparatūrą į keturiais ratais varomą „Toyota RAV4“.
O plaukiant potyriai visai kiti. Lietuvoje ne visi nuo upės yra matę tą patį kraštovaizdį, kurį mato eidami ar važiuodami keliais. Pavyzdžiui, važiuojantys Šilutės arba Jurbarko link pro Panemunę įpratę spoksoti į Nemuną, bet plaukdamas Nemunu pamatai visai kitą pasaulį, atsiveria kiti vaizdai. Čia lyg du kartus įbristi į tą pačią upę – abu kartai bus skirtingi.
Jei Lietuvoje būtų galimybė keliauti vandens keliais, jie būtų išplėtoti, mielai retkarčiais plaukčiau nuo Druskininkų iki Kauno. Dabar vis mažiau yra plaukiojančių baidarėmis arba tas plaukimas yra pramoginis, kai nuplaukę 10 ar 15 kilometrų upe žmonės palieka krante baidares ir eina savais keliais.
Aš esu iš tos kartos, kai, būdami studentai, turėdavome surenkamas baidares, kurios dar ir pašėlusiai daug sverdavo. Taigi jas ilgai nešdavomės, keliaudavome traukiniais, susirinkdavome ir leisdavomės žemyn upėmis. Esu išplaukiojęs Lietuvos upes. Kažin kiek dabar yra tokių lietuvių, kurie būtų išplaukioję visą Šventąją, Dubysą ar Nevėžį?
– Ko trūksta, kad lietuviai pradėtų masiškai plaukioti?
– Kad taip nutiks, atmesti negalima niekada. Mes vylėmės, kad po 2015-ųjų „Nacionalinės ekspedicijos“, kai kurėnu – mediniu laivu – plaukėme nuo Kauno iki Klaipėdos, pratrūks tie plaukiojimai. Daug filmavome, pasakojome apie laivybą Lietuvoje. Šiek tiek aktyvesnių plaukiojimų po mūsų parodyto projekto buvo, bet nedaug. Matyt, lietuvių kraujyje nėra užprogramuoto troškimo plaukioti, galbūt labiau esame sausumos žmonės.
– Europa nori, kad visi greičiau persėstume į elektromobilius. Jūsų, gamtininko, noriu pasiteirauti – gamtai tai būtų geriau ar blogiau? Viena vertus, važiuodami neterštume gamtos, kita vertus, žvėrims tokie automobiliai per tylūs? – Kad elektromobilis yra gėris, žinoma, nepaneigsi. Bet aš dar neturiu atsakymo, kaip pavyks masiškai ir sėkmingai utilizuoti visas baterijas.
Jūs teisus dėl grėsmės, kad tokie automobiliai važiuoja labai tyliai, – ir tai pavojinga ne tik žvėrims, bet ir pėstiesiems. Ne visų gyvūnų rega gera, todėl labiausiai jie orientuojasi pagal garsą. Juk net matydamas mašiną gyvūnas nesupranta, ar ji atvažiuoja 60, ar 100 kilometrų per valandą greičiu.
Pirmomis birželio dienomis pasaulį išvydęs stirniukas vasaros pabaigoje jau stovės prie kelio. Jei greitai, be garso skuos automobilis, gali būti, kad kol jis priartės, stirniukas dusyk nuleis galvą nusiskabyti žolytės, paskui, net matydamas mašiną, nesupras, koks atstumas liko iki jos, ir didžiausiu šuoliu bandys peršokti į kitą kelio pusę.
Kodėl gyvūnai tokiais atvejais nešoka atgal? Į šitą klausimą niekas negali atsakyti. Manoma, kad galbūt automobilį supranta kaip priešą, pavojų, ir nori pranerti pro jį. Dėl to keliuose įvyksta susidūrimų.
– Per metus Lietuvoje užregistruojama apie pusantro tūkstančio automobilių susidūrimų su laukiniais gyvūnais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje yra daugybė gyvūnų? O gal daugybė žioplų, pro miškingas vietoves neatidžiai skubančių vairuotojų?
– Jūsų įvardytas skaičius yra užregistruotų atvejų, kai padaryta kokia nors žala. O kiek tokių susidūrimų niekur neužfiksuota? Maža to, mes dažnai nurašome smulkiuosius gyvūnus – lapes, kiškius, voveres, kiaunes. O kaip dėl paukščių? Juk ir jų keliuose žūva tikrai labai daug.
Prieš 18 metų Vokietijoje buvo suskaičiuota 300 tūkstančių tokių susidūrimų per metus.
Kai buvau paauglys, savo tėviškėje vaikščiodavau Kauno–Marijampolės plentu. Mane po pamokų paleisdavo autobusas ir apie kilometrą dar turėdavau eiti. Taigi kulniuodamas iš mokyklos per metus surinkdavau iki 100 žuvusių paukščių – karklažvirblių, dagilių, žaliukių, žvirblinių pelėdų, brastinių tilvikų... Eidavau tik vieną kilometrą, bet kiek paukščių per metus! Žinoma, ten pravažiuodavo ir daugybė mašinų.
– Kaip susidūrimų su gyvūnais ir kitų skaudžių eismo įvykių jums padeda išvengti per dešimtmečius įgyta patirtis, domėjimasis gamta? Greičiausiai pagal atpažįstamas vietoves žinote, kokių pakeleivių tikėtis iš miško?
– Žinoma. Važiuodamas per pušynus kur nors nuo Merkinės Druskininkų link visada žinau, kad ten žvėrių tankumas daug mažesnis nei, pavyzdžiui, Panevėžio ar Tauragės miškuose. Be to, būna skirtumų ir tarp miško praregimumo. Juk gali net ir už 80 metrų pamatyti briedį, jei jis bėga pušyne. Bet nereikėtų pamiršti, kad tame pušyne auga penki išsikeroję kadagiai, už kurių prie pat kelio gali stovėti briedė su jaunikliais. Jie gali neišgirsti važiuojančio elektromobilio. Net jei briedė ir perbėgs kelią, iš paskos tik po kurio laiko gali pasileisti jos jaunikliai.
Jei kelią perbėgo viena stirna, kuo greičiau stabdyk automobilį, nes dažniausiai būna jų pulkelis ir tuoj bėgs daugiau. Su šernais irgi panašiai. Rytų Lietuvoje, keliaujant iš Molėtų į Labanorą ar Ignaliną, kelias siauras, kalvotas, pavojinga ir dėl automobilių, ir dėl žvėrių.
Būna, kad išgirstu, jog jei šalia kelio bus gyvūnas, žibės jo akys. O kodėl jos turi žibėti? Dažnai jos žibės tik tuomet, jei gyvūnas žiūrės tiesiai, kai į akis tiesiai pateks šviesa. Galite atlikti eksperimentą. Jei išėję vasaros naktį į mišką su savimi turėsite žibintą ir juo pašviesite, nieko nematysite. Bet jei pasiimsite galingesnį žibintą su siauru spinduliu ir jį prisidėsite prie smilkinio, kad žibintas šviestų jūsų akių lygyje, tuomet pamatysite, kiek daug šviečia vorų, drugių, žvėrių akių!
Nereikėtų pamiršti ir to, kad nuo rudens iki pavasario elninių žvėrių ar šernų kailis yra žieminis, neryškus, blukus, visai neatspindi šviesos. Taigi net šviesdamas automobilio ilgosiomis šviesomis iš tolo žvėries nepamatysi, tam reikia pasiruošti.
– Dažniausiai laukiniai gyvūnai bėga nuo automobilių, bet yra ir priešingų atvejų. Štai vasarą poilsiautojai Neringoje kvatojasi išvydę reketininku jau pramintą lapiuką, kuris tupi šalia pagrindinio kelio, laukia maisto, o sustoję vairuotojai jį fotografuoja ir šeria tuo, ką turi. Kaip vertinti tokį žmonių elgesį?
– Lapiukas Neringoje – žmonių sugadintas gyvūnas. Žmonių poilsiavimo sezonas trunka kelis mėnesius, vėliau jie susikrauna daiktus ir išvažiuoja. O tas lapiukas yra pratęs sėdėti prie kelio ir laukti, kada tie gerieji dėdės ir tetos atvažiuos ir ką nors atveš. Dažniausiai tokių lapiukų likimas negailestingas – jie žūva po ratais, nes praranda baimę, neapskaičiuoja pavojų.
Kažkada taip buvo Preilos apylinkėse su šernais – kažkas juos pašėrė ir jie pradėjo terorizuoti žmones – puolė braižyti vairuotojų automobilių, kandžioti vaikų. Tada visi pradėjo skųstis – kokie pavojingi žvėrys! Viskas baigėsi tuo, kad tie šernai buvo sumedžioti.
Kur slypi priežastis? Mumyse! Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaliniuose parkuose draudžiama neštis bet kokį maistą, netgi palikti palapinėse. Kitu atveju vėliau negalėtum įkelti kojos į bet kokią saugomą teritoriją. – Jau prasidėjo pavasario sezonas, tad vairuotojams priminkite su tuo susijusius iššūkius keliuose.
– Pavasaris gamtoje jau prasidėjo, paukščiai gieda, daug kur grįžta gervės. Dar savaitė kita, ir viskas pratrūks. Neužmirškime, kad prasidės žiemojančių žvėrių persigrupavimas, – briedžiai keliaus iš pušynų, kur jiems buvo geriausias maistas žiemą, į kitokius miškus. Stirnos, elniai – taip pat.
Turime žinoti, kad gyvūnai gamtoje visuomet juda. Nors stirnų populiacija Lietuvoje gausi, nėra tokia jau pavojinga. Jos pavojingos tiems, kurie važinėja neatsargiai, nekreipia dėmesio į greičio ribojimus.
Man atrodo, kad visai nesvarbu, kuris metų laikas, visuomet turime būti labai atidūs, ypač kai pradeda temti, – tuomet daugelis stambiųjų gyvūnų tampa aktyvūs. Jeigu yra kelias ir mes juo važiuojame, tikriausiai per tą patį kelią eis ir žvėrys.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Feb-28 17:31

Medžiotojų būrelio valdose – kraupūs vaizdai: pradėtas tyrimas ...



Viktorija Dačinskaitė,
www.DELFI.lt
2023 m. vasario 28 d.




Kaukinės kaime aptikti vaizdai gyventojus pribloškė – netoli medžiotojų bokštelio mėtėsi šerno ir bebro gaišenos, prie medžio buvo pririšti stirnos likučiai. Vaizdus užfiksavęs skaitytojas spėjo, kad šitaip viliojami vilkai. Kilo diskusijų dėl barbariško medžiotojų elgesio ir žvėrių platinamų ligų pavojaus. Būrelio, kurio valdose aptikta primėtyta skerdiena, vadovas sakė, kad kol kas klausimų yra daugiau nei atsakymų. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena.


Vaizdai šokiravo


Sekmadienį Žiežmarių sen., Kaukinės kaime, gyventojas aptiko kraupius vaizdus. Jis sakė, kad už keliasdešimties metrų nuo medžiotojų bokštelio mėtėsi stirnos, šerno likučiai, šviežiai numestas bebras, su kranklių išlestu šonu. Valdos, kuriose aptikta gaišena, priklauso medžiotojų būreliui „Žiežmariai“.
Įvykiu susidomėjo ir seimo narys Linas Jonauskas. Socialiniame tinkle jis pasidalijo nuotraukomis ir nepagailėjo kritikos dėl tokio elgesio: „Žmonės užfiksavo barbariškus vaizdus Kaišiadorių rajone, Žiežmariuose, prie medžiotoje bokštelio: ko gero vilkų vilionei pakabinta ant medžio išdarinėta stirna, prie medžiotojų bokštelio numesti bebro ir šerno gaišenų likučiai. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena .
Tai – ne tik daugybiniai nusižengimai medžioklės taisyklėms, veterinarijos reikalavimams, medžiotojo etikai, bet ir sveikam protui.
Kyla klausimas, ar toks „medžiotojas“ išvis yra sveiko proto ir vis dar gali naudotis teise medžioti?
Šiandien kreipiausi dėl tokios „medžioklės“ į Aplinkos apsaugos departamentą ir Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kad pareigūnai kuo greičiau ištirtų šį atvejį ir nubaustų gamtos negerbiantį barbarą.“ Susisiekus su politiku jis teigė, kad iš nuotraukų matyti, kad padaryta daugybė pažeidimų.
„Pavyzdžiui, šerno gaišenos jokiais būdais negali būti išmestos medžioklės plotuose. Yra aiškus reikalavimas šalinti į atliekų duobę, kuri būtų rakinama ir medžiotojų įrengta jų ploto vienete. Kitas dalykas – kyla kiaulių maro grėsmė, labai didelė tikimybė, kad tas šernas net netirtas ir taip išmestas gali prisidėti prie ligų platinimo. Kyla klausimas ir dėl plėšrūnų viliojimo tokiu būdu. Yra daug ir kitų pažeidimų“, – sakė jis ir pridūrė, kad už tokį elgesį teks atsakyti.


Aiškinasi situaciją


Susisiekus su medžiotojų būrelio „Žiežmariai“ vadovu Mindaugu Vaičekausku, jis sakė, kad nuotraukose užfiksuotas bokštelis nėra naudojamas jau porą metų, toje vietoje žvėrys neviliojami.
Anksčiau jis priklausė medžiotojui, kuris jau yra miręs. Jis taip pat teigė, kad šiuo metu aiškinasi situaciją dėl būrelio teritorijoje aptiktų gaišenų, bendradarbiauja su atsakingomis institucijomis ir kol kas nežino, kas taip pasielgė, nes teritorijoje gali lankytis ne tik medžiotojai. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena skaitytojo,


„Bandome išsiaiškinti situaciją.


Turėtų atvykti aplinkosaugininkai. Labai sunku pasakyti, kas nutiko ir kas tai padarė, kol kas niekas neaišku. Nėra taip paprasta sužinoti. Čia neeilinis įvykis, mums patiems nesmagu, nes metami kaltinimai medžiotojams. Nors tai būrelio teritorija, bet ten vaikšto ir gyventojai, ir ūkininkai, ir medžiotojai, ir brakonieriai. Kol kas dar nieko nežinome“, – kalbėjo M. Vaičekauskas. Medžiotojų būrelio valdose aptikta išmėtyta skerdiena Medžiotojams leidžiama laikantis tam tikrų taisyklių vilkus, taip pat lapes, usūrinius šunis, paprastuosius meškėnus medžioklei vilioti jauku arba masalu. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įsakyme rašoma : „Jeigu sumedžiotų smulkiųjų medžiojamųjų gyvūnų, kurių mėsa nenaudojama maistui, dalys naudojamos trofėjams, iškamšoms ruošti ar kitaip perdirbti, jos atskiriamos sumedžiojimo ar radimo vietoje, o likusios sumedžiotų smulkiųjų medžiojamųjų gyvūnų dalys sumetamos į gyvūninių atliekų duobę arba naudojamos vilkų, lapių, usūrinių šunų, paprastųjų meškėnų jaukui ar masalui. Jeigu sumedžiotų stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų mėsa nenaudojama maistui, aikštelėje ar apdorojimo patalpoje atskyrus dalis, naudojamas trofėjams ir iškamšoms ruošti ar kitaip perdirbti, likusios sumedžiotų stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų dalys sumetamos į gyvūninių atliekų duobę arba naudojamos vilkų, lapių, usūrinių šunų, paprastųjų meškėnų jaukui ar masalui“.
Aplinkos apsaugos departamentas informavo, kad reaguoja į visus pranešimus apie galimą netinkamą elgesį su gyvūnais. Toks elgesys netoleruojamas ir užtraukia administracinę atsakomybę. Dėl šio konkretaus atvejo pradėtas tyrimas.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Feb-22 09:33

Skelbiama, kas Lietuvoje vyksta su bebrais



2023-02-20
Aut. teisės: www.technologijos.lt
bebras-gamtos-inzinierius-67320502.jpg
Stambiausių Lietuvos graužikų bebrų gebėjimas meistriškai ręsti vandens užtvankas ar per kelias minutes be papildomų instrumentų išversti brandų medį, vienus piktina, kitus žavi, tačiau abejingų tikrai nepalieka. Laukinės faunos žinovas, medžioklėtyros specialistas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) lektorius dr. Artūras Kibiša apie bebrus taip pat turi savo nuomonę: šie unikalūs žvėreliai yra neatsiejama Lietuvos ekosistemos dalis, o atsakomybė nustatyti bebrų išplitimo ribas ir jų gausą tenka žmogui. Dėl išskirtinio gyvenimo būdo bebrai yra ir svarbus mokslinių tyrimų objektas, atskleidžiantis šalies vandens telkinių ekologinę būklę.


Žalą atsveria ekosistemos turtinimas


„Gyvūnus skirstyti į naudingus ar žalingus – praeities nuostata. Šiuo metu teigiame, kad gamtoje visi jos nariai yra vienodai svarbūs ir reikalingi. Ir bebrai ne išimtis, tačiau žmogaus užduotis išlaikyti optimalų jų skaičių, nesvyruojantį nei į vieną, nei į kitą pusę. Efektyviausias šios populiacijos valdymo įrankis yra atsakinga medžioklė.

Bebrai iš tiesų nugraužia medžius, patvenkia miško plotus ir dėl to miškų ūkio patiriama žala per metus skaičiuojama tūkstančiais kubinių metrų prarastos medienos. Be to, jie užtvindo laukus ir gadina ūkininkų pasėlius. Tačiau tuo pačiu metu bebrų patvenktuose vandens telkiniuose daugėja augalų ir gyvūnų rūšių, pastebime vis daugiau tokiose teritorijose apsistojančių paukščių, o pačios užtvankos tarnauja kaip filtras, sulaikantis iš laukų į paviršinius vandenis patenkančius kenksmingų medžiagų likučius“, – teigia VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos vedėjas dr. Artūras Kibiša.

Ekspertas drauge su partneriais iš Varšuvos gyvybės mokslų universiteto šiuo metu atlieka tyrimą, kurio tikslas išsiaiškinti, kokių toksinų pėdsakų yra medžiojamųjų gyvūnų, tarp jų ir bebrų, vidaus organuose – kepenyse, inkstuose, blužnyje. „Fungiciduose, kuriais purškiami pasėliai, esančios veikliosios medžiagos tetrakonazolas ir imidaklopirinas kaip atskiri komponentai nėra tokie pavojingi, kaip jų junginiai. Šios dvi veikliosios medžiagos besikaupdamos kartu yra itin toksiškos. Dažniausiai tai yra dviejų, trijų ar net kelių junginių deriniai, galintys sustiprinti neigiamą poveikį ir sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimus, pakenkti širdžiai. Sinerginis pesticidų tetrakonazolo ir imidakloprido efektas bičių mirtingumą padidina net 20 proc., sukelia kurapkų patinų nevaisingumą. Netrukus sužinosime, kokią žalą tai daro ir bebrams“, – drauge su kolegomis lenkais atliekamų tyrimų esmę komentuoja VDU ŽŪA mokslininkas.


Puikiais statybininkais tituluojami ne veltui


Medžioklėtyros ekspertas dr. A. Kibiša prisipažįsta, kad jį patį žavi unikalus bebrų gyvenimo būdas ir jų pastatytos užtvankos, kurių viršumi tarsi tiltais aktyviai migruoja visi kiti miško žvėrys – ir vilkai, ir elninių šeimos atstovai. Tad norint sužinoti, kas gyvena viename ar kitame miško masyve, pasak pašnekovo, tereikia prie bebrų užtvankos pastatyti stebėjimo kamerą.

Ieškodami saugaus prieglobsčio bebrai arba rausia urvus stačiuose vandens telkinių šlaituose, arba iš dumblo ir šakų statosi namelius, kurie gali būti net keliaaukščiai. Vienintelis kelias patekti į bebrų būstą – įplaukti į jį vandens tuneliais, kurių atsargumo dėlei išsirausiami keli.

„Kartais klaidingai manoma, kad bebrai minta žuvimi, ir užtvankas statosi tam, kad būtų lengviau pasigauti laimikį.“ Iš tiesų bebras – išimtinai žolėdis gyvūnas, daugiausia mintantis medžių ir krūmų šakelėmis bei lapuočių medžių žieve, o užtvankos jam tarnauja vandens lygiui reguliuoti, kad į trobelės vidų vedančios angos visada būtų po vandeniu, o viršutinė kamera – virš vandens. Šie unikalūs graužikai ne veltui tituluojami puikiais statybininkais: jie priekinėmis letenėlėmis sugeba pernešti akmenis, o uodega meistriškai purvu „išsitinkuoti“ būsto sienas.

Beje, bebrų trobelėse ar urvuose net ir šaltą žiemą išsilaiko teigiama oro temperatūra. Iš rudens į vandens telkinį žvėreliai būna prisivertę pakankamai medžių, kad maisto atsargų, neišlipdami į krantą, nepritrūktų iki pavasario. Žiemą, kai vanduo būna užklotas net ir storiausiu ledo sluoksniu, iš namelio bebrai neria tiesiai į vandenį ir saugiai maitinasi būdami po ledu. Vyresnieji bebrai niekada pirmi neišplaukia iš namelio ir pirmi netvarko praardytos užtvankos. Tai – jaunimo pareiga“, – su šypsena pasakoja ekspertas.

Bebrai gyvena šeimomis: tėvai ir jaunikliai, dažniausiai 3 pirmamečiai ir 2 antramečiai, kuriems dar nepavyko susirasti naujos teritorijos. Pastaruoju laiku jos ieškodami bebrai kuriasi net sodybų tvenkiniuose. „Tai tikrai bėda, nes nei vandens iš tokio tvenkinio išleisi, nei šautuvu įsibrovėlius sumedžiosi, nes medžioklė arčiau kaip 200 m iki gyvenamųjų namų Lietuvoje draudžiama. Kadangi bebrų racionas asketiškas ir jų kaip kanopinių žvėrių daržovėmis neprisiviliosi, belieka tik dar vienas teisėtas medžioklės būdas – gaudymas selektyviniais spąstais“, – bebrų medžioklės ypatumus komentuoja medžioklėtyros ekspertas.


Vertingi kailis ir uodega Europos bebrų vos nepražudė


Gamtoje bebrų priešai yra vilkai, lūšys, plėšrieji paukščiai ir ypač lapės. Todėl sausringomis vasaromis, kuomet į bebrų buveines vedančios angos išdžiūsta, lapės išmedžioja nemažai jauniklių. Tačiau istoriškai Europos bebrų populiacija labiausiai yra nukentėjusi dėl nereglamentuotos medžioklės. Bebrai buvo beatodairiškai medžiojami dėl vertingo kailio, taip pat pauodegyje esančių muskusinių liaukų sruoglių, naudotų (ir tebenaudojamų) kosmetikos pramonėje.
Dr. A. Kibišos pastebėjimu, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo vienintelė valstybė Europoje, kurioje bendrų medžioklė buvo reglamentuota. 1529 m. Pirmasis Lietuvos statutas nurodė, kad bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus valstiečiams leista dirbti tik tokiu atstumu, kad stiprus vyras iki bebro negalėtų nusviesti pagalio. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai.
Tačiau, pasak pašnekovo, tai bebrų neišgelbėjo – per kelis vėlesnius šimtmečius užklupę karai, sunkmečiai, okupacijos Lietuvos gyventojus vertė aktyviai užsiimti bebrų medžioke. Po Antrojo pasaulinio karo šių žvėrelių, veikiausiai Nemunu atplaukiančių iš Baltarusijos, tebuvo pastebima vienetai.


Atsakinga medžioklė – efektyviai veikiantis instrumentas populiacijai reguliuoti


Prof. Tado Ivanausko iniciatyva 1947 m. iš Rusijos, Voronežo rezervato, bebrų į Lietuvą buvo įvežta ir išleista Žuvinte. 1948 m. ir 1958 m. reaklimatizacijai šių žvėrelių atvežta iš Gomelio srities, o 1967 m. pradėtas vietinių bebrų perkėlimas iš Dzūkijos regiono į Aukštaitiją.
„1970 m. Lietuvoje jau gyveno apie 6 tūkst. bebrų. Pastaraisiais metais jų turime apie 46 tūkstančius. Ir tai optimalus skaičius, kurį šalies medžiotojai yra pajėgūs išlaikyti ir kuriam esant neigiamas bebrų poveikis žmogaus ūkinei veiklai nėra žymus. Medžiotojų šiuo metu Lietuvoje yra 23 tūkst. Turint omenyje, kad bebrieną ruošti esame išmokę, o vienintelių bebrų medžioklės sezonas pavasarį tęsiasi ilgiausiai, net iki balandžio 15 d., medžiotojai savo užduotį tikrai atliks. Jų gretose neabejotinai bus ir VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto studentų.

Štai visiškai neseniai Raudonės seniūnijos seniūno prašymu medžiojome bebrus Jurbarko rajone, prie Raudonės VDU ŽŪA Medžioklėtyros laboratorijai priskirtame medžioklės plote, kuriame praktiką atlieka mūsų studentai bei asmenys, siekiantys įgyti medžiojimo teisę. Ten bebrai buvo užsandarinę pralaidas ir kėlė pavojų virš jų esantiems keliams. Trumpai tariant, dirba bebrai, dirba ir medžiotojai, bet ten, kur reikia, ir kiek reikia”, – reziumuoja VDU ŽŪA mokslininkas dr. Artūras Kibiša.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Feb-09 16:34

Senelio pėdomis



Parašė: Kostas SLIVSKIS
19 sausio, 2023
up.lt



Aštuntą kartą Stanislovo Mikašausko anūkai Šarūnas ir Tadas savo seneliui atminti surengė medžioklę, kuri jau tapo tradicinė. Tai buvo itin kilnus medžiotojas. S. Mikašauskas (1939–2014) „Platelių“ klubui (Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugija) vadovavo 1963–1974 metais, o dar po pertraukos – 1981–1987 metais.



Daugelio pažinojusiųjų nuomone, tai buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Gražu, kad jauniems medžiotojams plateliškiams Šarūnui ir Tadui atėjo mintis kasmet rengti medžioklę savo senelio atminimui. Tik kokie jie jaunieji – Šarūnas jau nemažai metų yra „Platelių“ klubo vadovas. Savo vietą medžiokliniame gyvenime turi ir Tadas, kuris irgi priklauso tam pačiam kolektyvui ir, kaip patikino klubo nariai, yra dešinioji Šarūno ranka.
Medžioklei, vykusiai šių metų sausio pirmą savaitgalį, vadovavo Šarūnas. Ragą, skelbiantį jos pradžią, pūtė keturiolikmetis Jonukas Šečkus. Vėliavą pakėlė daugkartinis šios medžioklės dalyvis Jonas Šečkus, kuris yra rago pūtiko Jonuko senelis.
Medžioklės vadovas išsirikiavusiems medžiotojams, o jų buvo ne tik vietinių, bet ir iš Šiaulių, Anykščių, Raseinių, Klaipėdos, papasakojo apie Stanislovą ir paprašė jo atminimą pagerbti tylos minute. Kaip ir visose medžioklėse, priminta apie saugumą ir kokius žvėris galima patiesti. Medžiotojams talkino trys vokiečių spanielių (vachtelhundų) veislės šunys.


Oras buvo žvarbokas – 9 laipsniai šalčio, pūtė nemenkas vėjas. Bet, kaip sako medžiotojai, nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Įvyko trys varymai ir visuose buvo paleista nemažai šūvių. Sumedžioti du tauriųjų elnių jaunikliai ir šernas.
Taikliu šūviu elnių jauniklį patiesė „Platelių“ klubo narys Saulius Druskinis, kuris ir tapo medžioklės karaliumi. Pasižymėjo ir Š. Mikašauskas, tik jauniklis krito po kelių šūvių. Šerną paguldė svečias iš Anykščių Gražvydas Mekšėnas. Paleista šūvių į lapes, bet pataikyk karabinu į ilgauodegę…
Sumedžioti žvėrys buvo suguldyti eglišakiais išpuoštoje aikštelėje ir pagerbti. Aidėjo ragas, skelbiantis medžioklės pabaigą.
O tada vidun, į medžioklės namelį. Užvalgius puikiai su žvėriena pagamintos tirštos medžioklinės sriubos, kad atmintų šią medžioklę, kiekvienam įteikti medaliai. Paskui – apdovanojimai pasižymėjusiems.


Pabaigoje kalbą pasakė J. Šečkus: „Stanislovas visada mums buvo autoritetas. Medžiotojai jį itin gerbė, nes buvo labai sąžiningas. Jis buvo taiklus medžiotojas, retai kada prašaudavo pro šalį.“

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

by medziotojas » 2023-Feb-09 16:32

Trečios kartos medžiotoja



Parašė: Kostas SLIVSKIS
19 sausio, 2023
laikrastisplunge.lt



Šiandien nieko nestebina, kad vis daugiau moterų, merginų užsikabina ant peties šautuvą ir patraukia žvėrių takais. Kai 2011 metais rašiau knygą „Moteris ir šautuvas“, Lietuvoje medžiojančių dailiosios lyties atstovių buvo apie 300, o dabar (nepatikslintais duomenimis) – jau per pusę tūkstančio. Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugijoje jų yra dešimt. Pernai išlaikė egzaminą ir teisėta medžiotoja tapo devyniolikmetė Kamilė Vaičekauskaitė.
foto1.png
Mergina yra baigusi Plungės „Saulės“ gimnaziją. Dar mokykloje sužibėjo kaip šachmatininkė – dešimtmečių grupėje tapo Lietuvos čempione. Neabejoju, kad šioje srityje ji galėjo pasiekti itin aukštą lygį. Ir jau visai netikėta buvo tai, kad 2017-aisiais savo svorio kategorijoje tapo Lietuvos dziudo čempione.
Tačiau nuo sporto Kamilė nutolo, vis dažniau ją traukė gamta. Puikiai mergina pasirodė 2021 metų rajoninėse kombinuotojo šaudymo varžybose. Moterų grupėje ne kartą lipo ant garbės pakylos, o tarp klubo komandos narių buvo antroji.
Būdama keliolikos metų „Kontaučių“ medžiotojų klube K. Vaičekauskaitė tapo viena iš geriausių varovų, ir ne bet kokia, o puikiai išmanančia, kaip orientuotis miške, žinančia, kokioje miško vietoje dažniausiai gali pamatyti žvėrį ir kaip jį išvyti į medžiotojų liniją.


Šiuo metu mergina studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete kinologiją, tad neatsitiktinai įsigijo vokiečių spanielių veislės kalaitę, kurią pavadino Dona, ir neabejotinai ją išmokys medžioklės meno.
„Aš esu trečios kartos medžiotoja. Medžiojo mano senelis, bet dėl amžiaus ir pristojusių ligų atsisakė šio pomėgio. Susitikus visi mūsų pokalbiai greitai pasisuka apie medžioklę. Medžioja mano tėtis, dėdė ir dar pusbrolis.
Medžioklė sužavėjo nuolatiniu buvimu gamtoje, matomais žvėrimis. Ypač žavi taurieji elniai, kurių tikrai yra padaugėję, ir beveik nėra medžioklės, kad jų neišvysčiau. Tai palieka didžiulį įspūdį.
Mūsų medžioklės plotuose tikrai gausu įvairių žvėrių, ir tai neabejotinai klubo narių nuopelnas, nes žvėrys papildomai maitinami ir saikingai medžiojami. Jau tiek metų esu tarp medžiotojų ir neteko matyti, kad būtų patiestas neleistinas žvėris.


Be jokios abejonės, mane tapti medžiotoja paskatino artimieji. Aš nuo vaikystės tiek istorijų apie medžioklę prisiklausiau, kad savaime tas pomėgis patraukė“, – apie medžioklės kelio pradžią pasakojo K. Vaičekauskaitė.
Kamilė pirmiausia nori sumedžioti taurųjį elnią, ir tai būsianti itin garbinga pradžia. Bet čia medžioklė ir nežinia, koks šūvis bus sėkmingas.
Paklausta, kaip vertina dabartines medžiokles, mergina sakė, jog daug ką gadina medžioklės įstatymų daugėjimas, įvairios nuorodos medžiotojams. Ji yra įsitikinusi, jog būtent medžioklės reguliuoja žvėrių skaičių ir medžiotojai patys žino, kokių žvėrių medžiokles pristabdyti, o kokių patiesti daugiau.
Neabejingas medžioklei ir Kamilės draugas plungiškis Rokas, kuris dabar tarnauja kariuomenėje. Vaikinas neseniai tapo varovu. Medžiotojai jį šiltai priėmė – iškart pamatė, jog yra sumanus ir nevengiantis jokio darbo, o medžioklėje jo tikrai yra – ypač kai reikia išdarinėti sumedžiotus žvėris.


Belieka šiems jauniems žmonėms palinkėti kuo daugiau būti gamtoje, ją puoselėti ir gerbti kiekvieną gyvą padarą.

Top