Medžiojame bebrą

Post a reply


This question is a means of preventing automated form submissions by spambots.
Smilies
:) :( :D :lol: :ROFL: :cool: :Yahoo!: :x :oops: :cry: :evil: :twisted: :roll: :wink: :o :shock: :crazy: %) :P :Rose: :Search: =@ :Bravo: :good: :bad: :sorry: :pardon: :beer: :no: :friends: O:-)
View more smilies

BBCode is ON
[img] is ON
[url] is ON
Smilies are ON

Topic review
   

Expand view Topic review: Medžiojame bebrą

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2024-Feb-19 07:13

428336215_8145604042123372_2964394195189048045_n.jpg
Dar vienam nepasisekė :pardon:

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2021-Nov-01 20:56

Nepasisekė graužikui :pardon:
Iš ineto platybių
Iš ineto platybių

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2021-Mar-30 08:54

Bebrai trichinelių turi dažniau nei šernai



Kataryna Šterna
Žurnalas "Medžioklė"
29. kovas 2021



„Bebriena negali būti infekuota.“ „Bebrai visada turi trichinelių, tik retas neša mėsą patikrinti.“ „Kvailystė, juk bebras vegetaras, kokios dar trichinelės?“ „Buvo du kliniškai patvirtinti atvejai!“ „Ne, tai klastotė. Dviejuose mėginiuose neva rado, bet paskui paaiškėjo, kad jie buvo supainioti su šernų.“ „Niekada nenešu bebrienos tikrinti.“ „Ką? Nebegalėsiu bebro rūkyti?!“
Medžiotojai turi įvairių nuomonių ir užduoda labai skirtingų klausimų. Svarstant infekcijos galimybes, kurių tikimybė iš tiesų nežinoma, kyla klausimas – ar dėl bebrienos saugumo reikia kelti isteriją? Verda diskusijos, ar bebriena pavojinga, ar ne, nešti ją patikrinti prieš vartojant ar ne, bet toli gražu ne taip karštai kaip ginčai apie tauriųjų elnių trofėjus ir selekcinę medžioklę. Ką tai reiškia?
Medžiotojams nerūpi jų pačių sveikata? Medžiotojai nori gyventi kaip laukiniai ir galvoja, kad nesusirgs todėl, kad tuo tiki? O galbūt nuogąstavimams nėra pagrindo?


Pirmas ir didžiausias tyrimas Europoje


Latvijos maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir aplinkos mokslinio instituto BIOR Parazitologijos skyriaus vedėja ir vyr. mokslininkė Gunita Deksnė pasakoja apie 2010–2014 metais atliktą platų tyrimą bendradarbiaujant su keletu medžiotojų, suteikusių reikiamos medžiagos ir mėginių. Studentų tiriamajame darbe ištirti 182 bebrai, viename rasta Trichinella britovi lervų.
Tai pirmas ir iki šiol didžiausias tokio pobūdžio tyrimas visoje Europoje. Magistrinio darbo tikslas buvo konstatuoti, kokie parazitai būdingi bebrams. Šis tyrimas privertė atkreipti dėmesį į bebrienos saugumą vartoti maistui. Įkvėpti Latvijos studentų, Lenkijos mokslininkai irgi atliko nedidelį tyrimą. Iš 25 ištirtų bebrų viename rasta Trichinella spp. lervų, vadinasi, invazijos ekstensyvumas* buvo 2 proc.


Kasdieniai tyrimai


Apskritai medžiotojai tikrai retai neša tikrinti bebrieną. G. Deksnė nurodo, kad Latvijoje 2015 metais nebuvo ištirtas nė vienas bebras, 2016 metais – tik septyni, o pernai patikrinti 15 bebrų mėginių. Dauguma 2017 metais ištirtų bebrų atsiųsti tiesiai iš mėsos perdirbimo įmonių, o ne medžiotojų.
Iš 15 mėginių vienas buvo užkrėstas Trichinella britovi lervomis, taigi invazijos ekstensyvumas 5,5 proc.
Mokslininkė šiuos duomenis palygino su daug populiaresniu ir parazitams imlesniu gyvūnu – šernu. Pavyzdžiui, per 2017 metus oficialiai ištirti 5189 šernai, iš kurių 21 rasta trichinelių lervų. Tai reiškia, kad šernų invazijos ekstensyvumas yra tik 0,4 proc., vadinasi, bebrai galėtų būti net daug imlesni!


Ką daryti norint patikrinti bebrieną?


Nors bebriena tikrinama labai retai, ji tiriama panašiai kaip šerniena. Jeigu medžiotojas nori įsitikinti, kad bebriena saugi vartoti, jis turi nusiųsti apie 100 g bebro raumenų (diafragmos, tarpšonkauliniai, priekinių kojų raumenys) be riebalų, sausgyslių, plėvių ir kaulų.
Ar pavojus rimtas?
Gerokai sumažėjus šernų, vis labiau domimasi bebrais. Anot G. Deksnės, keletas oficialių mėsos perdirbimo įmonių jau domisi bebrieną naudoti maisto produktuose.
Galbūt trichinelės bebrienoje yra daug platesnis reiškinys, nei priimta manyti. Mokslininkė pripažįsta – viena vertus, invazijos ekstensyvumo duomenys rodo, kad pagrindas nerimauti yra. Laboratorijoje netirtą bebrieną vartoti potencialiai pavojinga. Antra vertus, nedidelis skaičius tirtų gyvūnų vis dėlto nėra įtikinamas įrodymas, kad bebrai tikrai platina trichineliozę.
Taip pat, aišku, žinant bebrų biologiją ir ekologiją daugumai žmonių sunku suvokti, kad bebrai gali būti potencialus parazito, kurio vienintelis plitimo kelias yra mėsa (plėšrumas), šeimininkas.


Kaip užsikrečiama?


BIOR Parazitologijos skyriaus vedėja G. Deksnė pripažįsta, kad tai tikrai labai svarbus ir plačios diskusijos vertas klausimas. Ištyrę bebrų ekologiją ir elgesį, mokslininkai išskyrė du galimus bebrų užsikrėtimo būdus. Pirma, bebrai iš prigimties yra agresyvūs gyvūnai.
Jie aktyviai saugo savo teritoriją ir gyvenamąją vietą. Ne vienas medžiotojas pasakojo apie bebrų sudraskytus guminius batus, taip pat girdėta, kad Latvijoje bebrai užpuolė žmones. Žinant, kad Latvijos lapių populiacijoje trichinelių randama 50 proc. individų ir šie gyvūnai mėgsta lįsti į bebrų urvus, gali būti, kad bebras gindamasis nuo užpuolikės jai įkanda. Antra, trichinelės išlieka gyvos net ir pūvančioje mėsoje. Taigi, jeigu ieškant maisto bebrui pasitaiko užkąsti kokios pūvančios užsikrėtusios pelės, tai galėtų būti vienas galimų invazijos šaltinių. Aišku, G. Deksnė pripažįsta, kad tai tik spekuliacijos be tiesioginių, moksliškai patvirtintų įrodymų.
Latvijos miškininkystės instituto Silava vyr. mokslininkas Janis Uozuolinis, aiškindamas galimus bebro apsikrėtimo būdus, priminė, kad bebrai yra vegetarai. Jie minta krūmų ir medžio žievėmis bei smulkiomis šakelėmis, žole, vandens augalų stiebais ir šaknimis. Bebrai ėda šimtų rūšių augalus, tačiau nevartoja gyvūnų, moliuskų ir kitų gyvų būtybių.
Taigi vienintelis būdas, kaip bebrai gali apsikrėsti trichinelėmis, yra iš aplinkos ir jų pamėgto maisto. Anot J. Uozuolinio, šie gyvūnai dažnai graužia po vandeniu, pakrantės ruože ir visokiose šlapiose vietose. Matyt, tokioje aplinkoje trichinelių lervos išsilaiko dumble, ant augalų ar kaip kitaip.
Mokslininkas, kadaise pats daug irklavęs ir plaukiojęs valtimi, mano, kad ligos sukėlėjų į aplinką patenka su šernų iltimis, kurių upėse, ežeruose ir grioviuose dažnai būna gana daug, ypač pavasarį. Sužeistas ar ligotas šernas linkęs pasislėpti netoli vandens telkinių ar drėgnose vietose. Žiemą šernai dažnai įlūžta į ledą. Šiaip ar taip trichinelės iš pūvančios mėsos patenka į aplinką, kur bebras jų gali suėsti kartu su įprastu augaliniu maistu. Būtų sunkiau paaiškinti, jeigu bebrienoje būtų konstatuota daug parazitų. Galbūt, srovei iki dambos atnešus kokio šerno liekanų, bebras jų pagraužia ne kaip maisto, o kaip kliūtį, ir taip gauna trichinelės lervų.
Silavos mokslininkė dr. biol. Guna Bagradė nurodo, kad kalti galėtų būti ne tik šernai, bet ir nugaišę plėšrūnai, nes, pavyzdžiui, beveik šimtas procentų lūšių yra trichinelių šeimininkės. Be to, šiuos parazitus nešioja meškos, lapės ir mangutai. Taigi, jeigu toks gyvūnas nugaiš vandens telkinyje ar pakrantėje, jo raumenyse buvusių lervų kapsulių irgi pateks į aplinką, kur bebras jų gali „paragauti“.


Reikia plataus tyrimo


Niekas neabejoja, kad šiuo metu iš tiesų svarbu atlikti platų tyrimą, kiek bebrų apsikrėtę trichinelėmis. G. Deksnė atskleidžia, kad tokių kalbų buvo ir Žemės ūkio ministerijoje, ir Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT), ir tarp pačių medžiotojų. Vis dėlto visos kalbos nutyla, kai kalbėtojai pasiekia finansavimo temą ir net mėginių pristatymą.
Atliekant trichineliozės analizę taikoma gana sudėtinga procedūra, kai imituojama skrandžio veikla. Dirbtinėmis skrandžio sultimis suvirškinami gyvūno raumenys, taip išlaisvinant juose esančias cistas ir lervas. Štai norint nustatyti, ar iš tiesų konkreti lerva yra trichinelės, o ne kokio kirmino iš fekalijų, taip pat norint nustatyti specifinę Trichinella rūšį, reikia atlikti daug sudėtingesnius ir brangesnius molekulinius tyrimus, kuriais lervų rūšis nustatoma genetiškai.
Norint pagaminti šių dirbtinių skrandžio sulčių, reikia specifinių reagentų. Ir čia kalbama ne apie tyrimams samdomų žmonių atlyginimą, nes mokslininkus iš tiesų ir pačius domina, kokia yra reali situacija. Maža to, medžiotojų bendradarbiavimas ir noras įsitraukti į tyrimą baigiasi tada, kai jų paprašoma į laboratoriją atgabenti mėginių.
Pasitelkus tik keletą medžiotojų, kurių iniciatyva neišblėso, plataus masto tyrimų atlikti neįmanoma. G. Deksnė dėkoja visiems medžiotojams, kurie aktyviai dalyvavo ir rėmė mokslininkus įvairiuose mažos apimties tyrimuose, telieka palinkėti daugiau tokių smalsių ir suinteresuotų medžiotojų.


Patarimai


Su bebriena reikėtų elgtis taip pat, kaip su nepatikrinta šerniena. Ekspertai pataria apskritai nevartoti jokios nepatikrintos mėsos. Svarbu žinoti, kad trichinelių lervos žūva tik tada, kai mėsos temperatūra visur pasiekia bent 71 °C ir ji tokioje temperatūroje apdorojama apie 2–2,5 valandos.

VMVT informuoja, kad laboratorijoje tirtoje šernų ir naminių kiaulių mėsoje nustatytas terminiam apdorojimui ir šaldymui itin atsparus trichineliozės tipas. Mėsą sūdant, džiovinant, rūkant ar kaitinant mikrobangų krosnelėje trichinelės nesunaikinamos!
G. Deksnė rekomenduoja medžiotojams būti atsargiems. Ji primena: ištirti mėsą laboratorijoje yra tikrai pigiau ir kainuoja mažiau neigiamų emocijų nei gydymas susirgus trichinelioze.

Žurnalas Medžioklė dėkoja BIOR Parazitologijos skyriaus vedėjai G. Deksnei už paramą ir leidimą naudotis tiriamąja medžiaga.

* Ekstensyvumas – užkrėstų ir ištirtų individų procentinis santykis

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2020-Mar-25 23:11

Matyt parėjo trumpam laikas :wink: bebrasų padaboti, nes kita nedėlia nekokią žada :(
orai.jpg

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2019-Aug-01 07:09

Sveikinu visus sėkmingai sulaukus bebrų medžioklės sezono pradžios !
bebras-gamtos-inzinierius-61095899.jpg

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2019-May-10 21:41

Re: Medžiojame bebrą

by Tomazinas » 2019-Apr-15 18:54

Bebras menininkas papuole :lol:

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2019-Apr-13 16:11

:D
bebrasu.png

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2019-Apr-09 23:49

Matyt bebrasai ne tuom užsiėmę, jei nesulaukiu :(
bebrys.jpg

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2019-Apr-06 22:22

Pas mus šį vakarą rezultatas 9 : 4 . Pas mane jokio judesio, nors sėdėjau ant 2 kanalų :(

Re: Medžiojame bebrą

by andrysa » 2019-Apr-06 21:55

Po darbų nusprendėme patykoti bebro. Bet deja kolega nieko nematė, o aš tik kelis upėtakius ir ūdra :sorry:
PANO_20190406_193932.jpg

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2019-Mar-24 11:12

Penktadienį byveris išlido apie 19.15 , tačiau visą "malina" sugadino dukrelė su savo skambučiu :evil: Neišjungiau garso, o čia skambutis ir tuo pačiu metu kai karštligiškai bandžiau išsitraukti telefa kad jį užtildyti, pasirodė byveris... Mostelėjo vuodega ir psio :( Daugiau nepasirodė.
Bandžiau iš ryto, bet susivėlinau :( ...
Pasirodo, kad ęsant gražiam rytui ir švinta anksčiau :( Žodžiu liko motkelė be byverio sruoglių :pardon:

Kitą dieną užmatėm važiuodami pilną griovį šalia kelio ir ten jopapa naujai užstatyta didžiulė damba :shock:
54523368_2065351196836066_8559704851234160640_n.jpg
Reiks ant dienų padaboti "statybininkus", nes nugrauž visą ukininko susodintą miškelį

Re: Medžiojame bebrą

by andrysa » 2019-Mar-21 00:06

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2019-Feb-26 19:22

Bebrai yra kenkėjai? Atsakymas vienus pamalonins, kitus – nuvils



Audrė Srėbalienė
2019-02-26
lrytas.lt


Bebrai dar snūduriuoja. Nors oro sąlygos jau palankios ir vandens telkinių ledas plyšinėja, šie gyvūnai dar yra vangūs. Tūkstantmečiais susiformavęs jų gyvavimo ciklas kol kas juos verčia sėdėti urvuose ir maitintis atsargomis. Tačiau kovo pirmoje pusėje jie pradės aktyviai judėti. Ir kaip gi žmonėms teks su jais bičiuliautis?


Atėmė ne tik tvenkinį


Užkimštas, dvokiantis melioracijos griovys arba sudrumsto vandens tvenkinys, pilnas medžio šakų. Kas gali pakęsti tokią bebrų kaimynystę? „Jie įsibrovė į mūsų teritoriją, – pratarė Molėtų rajone sodybą turintis Stasys. – Prižiūriu prie namų esantį tvenkinį. Jis nėra didelis, tad dažnai nušienauju jo pakrantes. Bet pernai rugpjūtį, kai po ilgesnės pertraukos savaitgalį į ją nuvažiavau, sulėkę kaimo vaikai ėmė guostis, kad nebegali maudytis. Nes iš kažkur atsiradęs bebras primetė į tvenkinį šakų ir nuolat drumsčia vandenį“.
Pasak Stasio, šis gyvūnas tiesiog įsibrovė į jo namų teritoriją. Ir prieš žiemą gerai įsitvirtino, į urvus susinešęs kone visus krituolius obuolius, suverstus į krūvas.
„Nekelia man bebras didelio džiaugsmo. Ir dėl to, kad jis šiukšlina, ir dėl to, kad tvenkinį, kuriame visas kaimas žvejodavo ir maudydavosi, atėmė iš mūsų visų“, – pyktelėjo vyriškis.


Sukuria gyvūnijai oazę


„Nėra maloni bebro kaimynystė, – pratarė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Laimutis Budrys. – Bet tai yra saugomas gyvūnas. Taigi pirmiausia reikėtų pasirūpinti prevencinėmis priemonėmis, kurios bebrams teritoriją padarytų nepatrauklią gyventi. O jei jos nepadeda, tenka pasukti galvą, kaip juos išprašyti iš žmogaus namų“.
Bebrams patinka šlapynės. Jei tvenkiniai telkšo ar upeliai vingiuoja atokiau kaimų ar gyvenviečių, tegyvena tie bebrai sau į sveikatą. Šie žvėrys, anot L.Budrio, žmogui nieko bloga nedaro.
Juo labiau kad ten, kur yra perspektyvios bebravietės, aplink savo namus bebrai sukuria savitą bioįvairovės oazę.
„Ten, kur vanduo, ten ir gyvybė. Bebrai juk yra užtvankų statytojai. Tai darydami jie suformuoja būstą ir kitai gyvybei. Vandenyje atsiranda varliagyvių, o kur jie, ten telkiasi ir vandens paukščiai“, – užsiminė L.Budrys.
Tačiau ką daryti, kai šie viską graužiantys gyvūnai ateina į kiemą?


Nesmagi kaimynystė


„Net ir nedidelėje kūdroje bebrai ieško tinkamo būsto. Tol, kol vandens telkinių krantai yra švarūs, bebrams nėra priedangos, ir namų jie nesistato. Todėl reikėtų pasirūpinti, kad vandens telkinys neapželtų nei žolėmis, nei krūmynais. Visa tai yra bebrų skanėstai.
Bet jei tik krūmai prie tvenkinių paūgėja, bebrai tuoj pat ima rengti būstą. Jie ne tik juos nugraužia, bet ir nusitempia rąstus prie statomos trobelės. Taigi ima šeimininkauti – kasti urvus“, – kalbėjo L.Budrys.
Šiuos gyvūnus imtis statybų skatina ir minkštoji vandens augmenija: nendrės, ajerai, švendrės, meldai. Tai vasarinis bebrų maistas. Jie minta ir tuo, kas virš vandens, ir tuo, kas po vandeniu, pavyzdžiui, kremta meldų šaknis.
Obuoliai, rudenį supilti į krūvas, jiems yra kaip aruodas – kaip puiki šėrykla. Šiems graužikams sugraužti obuolį yra vienas malonumas. Ir nešasi jų į savo namus tiek, kiek tik gali pakelti.
Pasak L.Budrio, bet jei jau bebras įsikūrė prie sodybos vandens telkinio, svarbu kuo skubiau apsaugoti vaismedžius. Žmonės, kurie turi pasisodinę sodus, gerai žino, kiek metų reikia puoselėti obelis ar kriaušes, kol sodinukai užauga. O bebrai visa tai gali sunaikinti per vieną naktį – nugraužti jaunesnius medelius ir juos „išsinešti namo“. Todėl reikia šiuos augalus kuo skubiau aprišti metalinėmis grotomis arba aptverti visą sodo teritoriją. „Bebrai juk neperspės prieš užeidami. Bet nuo jų apsaugo ir pati paprasčiausia tvora. Jie turi tokią keistą savybę: nors ir rausia urvus, po tvora nepasikasa. Saugumo sumetimais jie į urvą patenka tik iš vandens ir iš urvo išeina tik į vandenį. Tai – ne lapė, nuo kurios jokiomis tvoromis neužsitversi“, – sakė L.Budrys.


Paskutiniai „vaistai“ – medžioklė


Vis dėlto yra situacijų, kai bebravietės atsiranda prie pat namų, ir gražiuoju bebrų neįmanoma išprašyti. Teisės aktai leidžia naikinti neperspektyvias bebrų užtvankas – tokias, dėl kurių gali būti padaryta žala žemės ūkio pasėliams, miškui, keliams, hidrotechnikos statiniams, geležinkeliams ir kitiems objektams.
Jeigu bebrai įsikuria urbanizuotoje teritorijoje, pavyzdžiui, kaime ar gyvenvietėje, tuomet pagalbos galima kreiptis į arčiausiai esantį medžiotojų būrelį.
Bebrų medžioklės sezonas vienas ilgiausių: prasideda rugpjūčio 1 d. ir tęsiasi iki balandžio 15 dienos. Medžiojama juos tykojant, su šunimis bei gaudant spąstais.
„Yra keletas medžioklės būdų, kuriuos patys medžiotojai geriausiai ir išmano. Jei urvas arti žmogaus namų, statomi spąstai. Jie yra gana veiksmingi, tik reikia mokėti pastatyti, o medžiotojai tai sugeba“, – kalbėjo L.Budrys.
Jo teigimu, išgaudžius bebro vieną šeimyną kita vargu ar ateis, jei aplinka tinkamai sutvarkoma, o „troba“ – išardoma.
Yra ir apmokytų medžioklinių urvinių šunų, kurie išveja bebrus iš jų būsto. Tada medžiotojai graužikus sugauna su gaudyklėmis.
„Aišku, yra ir niuansų. Tai medžioklės laikas. Reikia sulaukti brandesnio pavasario, kol bebrai išlis po žiemos tinginystės iš savo urvų. O ir medžiotojai tada neturi ką veikti miške, ir būna labiau sukalbami“, – šyptelėjo pašnekovas.
Kovas – tinkamiausias laikas su bebrais išsiaiškinti santykius.


Pas medžiotojus – trumpiausiu keliu


Pasak Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo medžioklei Eugenijaus Tijušo, žmonės dažnai prašo medžiotojų pagelbėti „kovoje“ su bebrais. Žmonėms tai pats greičiausias ir paprasčiausias pasirinkimas, tačiau anaiptol – ne tinkamiausias.
„Bebrų populiacija Lietuvoje klesti, kaip ir daugelio kitų žvėrių. Visi džiaugiasi, kad jų daug, bet iki tol, kol tie žvėrys neužlipa kam nors „ant nuospaudos“.
Bebrai yra tie gyvūnai, kurie užkliūva net miestiečiams, turintiems kaimuose sodybų su vandens telkiniais.
Paprastai miestų gyventojai būna didžiausi gamtos mylėtojai, kurie greiti smerkti medžiotojus. Jie gyvena „ant asfalto“, nepažįsta gamtos, ir labai dažnai ima triukšmauti, vos tik kalba pasisuka apie kurios nors žvėrių populiacijos mažinimą“, – ironizavo E.Tijušas.
Vis dėlto, anot E.Tijušo, ilgametė jo patirtis liudija, kad pagelbėti žmogui atsikratyti bebrų vien tik juos medžiojant beveik nėra galimybių. Viena, bebrai gyvena šeimomis, o sumedžioti visą jų šeimą labai sudėtinga. Nes ir vienas pasilikęs bebras graužia medžius ir tvarko savo užtvanką ne ką prasčiau, nei visas jų būrys.
„O jei ir visa šeima išvaroma iš namų, anksčiau ar vėliau į tą pačią vietą ateina kiti, jei tik vieta lieka tinkama būstui. Bebrai dėl jo konkuruoja, ypač Rytų Lietuvoje, kur šių gyvūnų yra ypač gausu. Joje palankios gamtos sąlygos: daug upelių, melioracijos kanalų. Tai ideali mitybos bazė bebrams“, – sakė E.Tijušas.


Galima ir susibičiuliauti


Bet Lietuvoje, anot E.Tijušo, išskirtinai mažai kalbama apie tai, kad yra būdų sugyventi su bebrais.
Pavyzdžiui, Kanadoje ar Šiaurės Amerikoje egzistuoja verslas, kuris siūlo paslaugas, – pamoko, kaip sodybos šeimininkui su bebrais gyventi drauge. Vienas iš tokių būdų – vandens aukščio reguliavimas, ypač ten, kur yra melioracijos kanalai. Nes juos užtvenkę bebrai užtvindo dirbamos žemės laukus arba miškus.
„Bebrai neturi saiko. Jie stato užtvankas kiek tik leidžia gamtos sąlygos. Nors labai dažnai vandens lygio užtektų triskart mažiau, nei jie pakelia.
Tos technologijos seniai žinomos, ir ūkininkai patys būtų pajėgūs jomis pasinaudoti. Tereikia įstatyti vamzdį tinkamame užtvankos aukštyje. Ir tą jo galą, į kurį įteka vanduo, apsaugoti grotelėmis, kad bebras jo neužkištų. Štai tada vanduo nebekils.
Paprasta. Bet šią naujieną dauguma žmonių priima kaip sensaciją“, – sakė E.Tijušas.
Jis sakė pats turįs sodybą, o joje – ir bebrų kaimynystę. „Visus medelius apsaugojau apjuosdamas jos grotelėmis. Ir tuos, kuriuos jie ne itin mėgsta. O skaniausi jiems karklai ir drebulės – pirmas patiekalas mitybos grandinėje“, – užsiminė jis.

Re: Medžiojame bebrą

by medziotojas » 2018-Dec-25 07:11

Idealūs miestų statytojai


2018 gruodžio mėn. 24 d.
Milda KUNSKAITĖ
respublika.lt



Gamtoje esama nepralenkiamų statybininkų ir kraštovaizdžio dizainerių, kuriančių puikiai sutvarkytus mikrorajonus su geru visuomeniniu maitinimu ir parkais. Tai - bebrai.



Miško statybininkai visada dirba šeimyninės rangos principu. Atvykę į naują vietą, bebrai iš pradžių įvertina sklypo perspektyvumą. Jų reikalavimai yra gana griežti: planuojamas gyvenamasis rajonas turi išaugti būtinai aukštupyje arba prie nedidelių seklių upių pratakų. Šių gyvūnų užmojai yra platūs, todėl jie vertina tik ne mažesnio kaip vieno dviejų kilometrų ilgio aikšteles.

Pirmiausia jie įsirengia erdvų povandeninį būstą, kurį žmonės nepagarbiai vadina urvu, o žemumoje pasistato namą. Pusapvalius „kotedžus“ bebrai renčia iš šakų ir paprastai tai būna solidūs iki 20 m skersmens ir iki 2,5 m aukščio statiniai. Būsimo gyvenamojo rajono teritoriją gyvūnai „aptveria“: pažymi „bebro čiurkšle“ ir analinės liaukos sekretu. Tokios „lentelės“ įspėja kitus bebrus, kad į statybos aikštelę įeiti draudžiama. Paskui bebrai imasi tiesti kelius - 30-60 cm pločio ir 20-35 cm gylio griovius su vandeniu. Nutiesti „plentai“ reikalingi medienai transportuoti, kurios statytojams netrukus prireiks labai daug.

Net paprasta bebrų užtvanka - gana įspūdingas statinys: jos ilgis gali siekti 20 metrų, aukštis - tris. Bet kai kada šie gyvūnai sukuria tiesiog monumentalias konstrukcijas - ilgesnes kaip 300 metrų. Tokie gigantai - pradinio projekto ilgamečio tobulinimo rezultatas, jis atliekamas, kai upė netikėtai aplenkia užtvanką. Užtverdama upės vagą, užtvanka sukuria kelių hektarų ploto tvenkinį. Surentę užtvanką, bebrai formaliai užbaigia statybą, bet iš tiesų nuo šiol kaip tik ir prasideda naujojo gyvenamojo rajono „įrengiamieji darbai“.

Šie nedideli žvėriukai yra paplitę tiek Senajame, tiek Naujajame pasaulyje. XX a. pradžioje bebrai Europoje buvo beveik išnaikinti dėl vertingo kailiuko. Tačiau žmonės laiku susigriebė, jų populiacija buvo atkurta. Bebrai gyvena 10-15 metų, o nelaisvėje - iki 35.

Pirmieji gyventojai

Bebrų užtvankos pakeičia aplinkinę erdvę jau pirmaisiais metais. Užtvankos apylinkės tampa naujųjų statybų rajonu, į kurį gana greitai atsikelia naujų gyventojų ir kuriame sukuriama puiki infrastruktūra. Pirmieji persikrausto vandens gyventojai. Dėl užtvankos susidaro šilti, silpnai pratekantys tvenkiniai, kuriuose sparčiai auga planktonas - smulkiausi vandens organizmai ir dumbliai. Juo maitinasi vabzdžiai ir jų lervos, kurie greitai įsikuria „naujame gyvenamajame rajone“.

Planktonas ir vabzdžiai į bebrų tvenkinius privilioja žuvų. Dėl smulkių žuvelių gausos naujuose „mikrorajonuose“ apsigyvena net toks sraunių vandenų mėgėjas kaip plėšrusis upėtakis (prie kai kurių šiaurės upių bebrų tvenkiniai būna geriausia vieta žvejoti upėtakiams). Įvairiausios žuvys čia plūsta ne tik dėl maisto gausos - naujame rajone yra gerai organizuota paramos vaikams sistema. Seklios tvenkinių vietos puikiai tinka neršti, čia vystosi žuvų ikrai ir zuja mailius. Bebrų sukurtose naujose gyvenvietėse, priviliotos vabzdžių gausos, apsigyvena ir varlės.

Antrinis gyvenamasis būstas

Bebrų tvenkiniai, kurių amžius - nuo trejų iki dešimties metų - yra brandūs gyvenamieji rajonai su išvystyta infrastruktūra, kurie vilioja naujus sausumos gyventojus - antrinio gyvenamojo ploto „pirkėjus“. Pirmuosius trejus metus aplinkinis miškas beveik nesikeičia, nors ir stovi „iki kelių“ vandenyje. Bet palaipsniui dideli aptvindyti medžiai miršta. Aktyviai juos retina ir patys bebrai, dantimis nugrauždami medieną statybai ir šakų atsargas žiemai. Daugiausia gyvūnai naudoja plonus medžius, kurių skersmuo yra 3-8 cm, ir tokia statybų politika neleidžia miškui ataugti. Galop atsiranda laukymės, kuriose tai šen, tai ten stirkso negyvi sausi medžiai. Tokios miško „plikės“ gerai įšyla ir kai kur išdžiūsta. Čia veši krūmai ir žolė. Pasikeitęs kraštovaizdis pritraukia daug miško gyventojų. Dideli nudžiūvę medžiai domina genius, kurie sausoje medienoje randa riebių lervų. Aptikę naują perspektyvų rajoną paukščiai greitai sau įsirengia butą, išskobdami drevę. Jeigu genys išsikrausto, į atsilaisvinusį gyvenamąjį plotą pretenduoja kiti miško plunksnuočiai, pavyzdžiui, smulkios pelėdos. Sausose medžių viršūnėse, iš kurių gerai matyti apylinkės, lizdus susisuka garniai, seklumose medžiojantys smulkias žuveles. Aplink bebrų gyvenamuosius rajonus susiformuoja puikūs parkai - krūmų ir šviežios žolės sąžalynai. Ne tokių patogių kaimyninių „kvartalų“ gyventojai - stirnos, briedžiai ir elniai - čia ateina paėsti sultingos žolės.

Gyvenviečių nykimas

Nežiūrint komforto ir išradingo kraštovaizdžio dizaino, ilgaamžiškumu bebrų mikrorajonai nepasižymi. Vos po 10-15 metų nuo įkūrimo dienos jie pamažu tampa nebetinkami gyventi. Patys statytojai palieka savo būstus gerokai anksčiau, kai apylinkėse nebelieka medžių, nuo kurių jie graužia šakas. Ypač greitai pasibaigia žvėrelių mėgstamos drebulės su minkšta žieve. Taigi bebrai - statybininkai klajokliai, šeima vienoje vietoje gyvena vos 3-4 metus, o paskui traukia ieškoti naujos statybos aikštelės. Gyventojų palikti tvenkiniai dumblėja ir seklėja. Juose ima trūkti deguonies, todėl greitai išnyksta planktonas, po jo - mažėja vabzdžių, o vėliau ir žuvų. Tvenkinys tampa negyvas, virsta maža miško pelke, o paskui apskritai išdžiūsta.

Top